1.

Ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 ir 21 straipsnius reikalaujama, kad tokia valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią galima panaikinti galutiniu tapusį administracinį aktą, siekiant pašalinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime konstatuotą pagrindinės teisės, pripažįstamos ir Europos Sąjungos teisėje, kaip antai valstybių narių piliečių judėjimo laisvė, pažeidimą, būtų taikoma ir vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime pateiktu su minėtos teisės įgyvendinimo apribojimu susijusių Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu, kai norint pašalinti teisės pažeidimą reikia panaikinti administracinį aktą?

2.

Ar iš 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (1) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 (2) ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 31 straipsnio 1 ir 3 dalių matyti, kad jei valstybė narė savo nacionalinėje teisėje numatė administracinio akto, kuriuo ribojama šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė, peržiūrėjimo procedūrą, administracinė institucija privalo administracinio akto adresato prašymu peržiūrėti tokį aktą ir įvertinti jo teisėtumą, atsižvelgdama ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų, kuriose nustatytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos ir apribojimai, išaiškinimą, kad būtų užtikrinta, jog pritaikytas teisės apribojimas sprendimo dėl peržiūrėjimo priėmimo momentu nėra neproporcingas, jei administracinis aktas, kuriuo įvestas apribojimas, tuo momentu jau yra tapęs galutiniu?

3.

Ar pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį ir Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalį leidžiama taikyti tokią nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatytas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio judėjimo laisvės Europos Sąjungos teritorijoje apribojimas vien dėl įsiskolinimo privačiam asmeniui, prekybos įmonei, kurio sumokėjimas nėra užtikrintas ir kuris viršija tam tikrą įstatyme nustatytą sumą, vykstant skolos išieškojimo procedūrai ir nepaisant Sąjungos teisėje numatytos galimybės kitos valstybės narės institucijai išieškoti skolą?