30.1.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 30/22

—

panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T–460/13, kiek juo atmestas jų ieškinys dėl 2013 m. birželio 19 d. Europos Komisijos sprendimo byloje COMP/39226 – Lundbeck (citalopramas), kuriuo ji pripažino, kad buvo padarytas SESV 101 straipsnio 1 dalies ir EEE 53 straipsnio pažeidimas dėl tikslo, panaikinimo, kiek jis susijęs su apeliantėmis,

—

panaikinti sprendimo 1 straipsnio 4 dalį, kiek ji susijusi su apeliantėmis,

—

panaikinti sprendimo 2 straipsnio 4 dalį, kiek ja apeliantėms skirtos baudos, arba tuo atveju, jei nebūtų patenkintas ankstesnis reikalavimas, sumažinti baudos dydį, ir

—

nurodyti Komisijai sumokėti apeliančių patirtas su šia byla susijusias teisines ir kitokias išlaidas ir imtis bet kokios kitos priemonės, kurią teismas manytų esant tikslingą.

1.

Bendrasis Teismas neteisingai taikė testą, įrodantį, kad buvo padarytas 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas „dėl tikslo“, apibrėžtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendime Cartes Bancaires/Komisija, C-67/13 P, ECLI:EU:C:2014:2204 (toliau –Sprendimas Cartes Bancaires). Apeliančių ir H. Lundbeck A/S (toliau – Lundbeck) susitarimas, įsigaliojęs 2002 m. birželio 16 d. (toliau – susitarimas), savaime nekenkė konkurencijai. Jo prima facie tikslas buvo išspręsti tarp apeliančių ir Lundbeck kilusį ginčą dėl patento. Siekiant nustatyti, ar susitarimu iš tiesų buvo pakenkta konkurencijai, reikėjo, kad Komisija išnagrinėtų jo poveikį.

2.

Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad susitarimo tarp apeliančių ir Lundbeck galiojimo metu iš esmės galėjo būti konkurencija, akivaizdžiai iškraipė Bendrojo Teismo bylos medžiagoje pateiktus įrodymus. Komisija turėjo nešališkai įrodyti, kad apeliantės turėjo konkrečią galimybę ekonomiškai perspektyviu būdu patekti į rinką. Įrodymai patvirtino, kad a) iki susitarimo galiojimo pasibaigimo termino toks patekimas į rinką nebuvo reali ar konkreti galimybė nei nešališkai, nei ekonominės naudos požiūriu, ir b) derantis dėl susitarimo apeliantės nesiekė sąžiningai pasiruošti patekti į rinką ir suklaidino Lundbeck, kad ši tiektų apeliantėms savo prekes sumažintomis kainomis ir sumokėtų apeliantėms. Tai leido apeliantėms nedelsiant patekti į rinką – kitaip to jos nebūtų galėjusios padaryti. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į svarbiausią apeliančių ir kitų generinius produktus gaminančių gamintojų, sudariusių susitarimus su Lundbeck, skirtumą – tai, kad apeliantės neturėjo realios ir konkrečios galimybės susitarime nustatytais terminais gauti leidimą prekiauti.

3.

Bet kuriuo atveju, apeliantėms neturėtų būti skirta bauda. Tuo metu, kai buvo sudarytas susitarimas, Komisijos gairėse toks susitarimas nebuvo pripažįstamas pažeidimu „dėl tikslo“. Tai naujas atvejis, kai Lundbeck iš esmės nuo konkurencijos buvo apsaugota dėl savo patentų ir reglamentavimo kliūčių, dėl kurių apeliantės iš tikrųjų patobulino savo galimybes konkuruoti su Lundbeck atitinkamoje rinkoje sumažintomis kainomis gavusios Lundbeck prekes, kurias jos galėjo pažymėti kaip savas. Paskyrus baudą apeliantėms, nebuvo atsižvelgta į pažeidimo naujumą ir nepateisinamą Komisijos delsimą: pranešimas apie tyrimą apeliantėms galėjo lengvai būti pateiktas penkeriais metais anksčiau nei buvo pateiktas.