—

priimti jos ieškinį kaip priimtiną ir pagrįstą;

—

taikant proceso organizavimo ir tyrimo priemonę pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies d punktą, nurodyti pateikti dokumentus, kuriais rėmėsi Komisija darydama išvadą, kad finansavimas valstybės lėšomis yra proporcingas ir skaidrus, t. y. dekreto dėl finansavimo 2007 ir 2008 metais 2 ir 3 straipsnių vykdymo ataskaitą ir 2 straipsnyje numatytą preliminarią 2009 m. ataskaitą bei konfidencialią skundžiamo sprendimo versiją;

—

priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su klaidingu ryšio tarp televizijos licencijos reformoje numatytų naujų mokesčių ir France Télévisions finansavimo aiškinimu. Ieškovė remiasi aplinkybėmis, pagal kurias galima daryti išvadą, kad egzistuoja privalomas ryšys tarp, pirma, reklamos mokesčio ir elektroninių ryšių mokesčio ir, antra, France Télévisions išmokėtų biudžeto dotacijų tiek teisiniu požiūriu, atsižvelgiant į reikšmingus nacionalinius dokumentus, tiek ekonominiu požiūriu, atsižvelgiant į pagalbos sumos, mokesčio dydžio ir veiksmingo jo panaudojimo nustatymo sistemą.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su permokų grėsme, susijusia su France Télévisions finansavimo sistema. Ieškovė kaltina Komisiją, kad, pirma, neturėdama galimybės susipažinti su daugeliu administracinių dokumentų, ji negali veiksmingai pasinaudoti savo teise pateikti ieškinį ir, antra, kad komisija klaidingai aiškino SESV 106 straipsnio 2 dalį ir nagrinėdama ginčijamos priemonės teisėtumą neatsižvelgė į ekonominio efektyvumo sąlyga teikiant viešąją paslaugą.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su neatsižvelgimu į kitas SESV ir antrinės teisės nuostatas. Ieškovė tvirtina, kad, pirma, elektroninių ryšių mokestis prieštarauja SESV 110 straipsniui, antra, kad ginčijami mokesčiai yra laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės apribojimai, nes specialių mokesčių radijo ir telekomunikacijų sektoriuose sumavimas smarkiai apriboja radijo ir telekomunikacijų operatorių galimybę vykdyti ekonominę veiklą Prancūzijoje, ir, trečia, kad ginčijama priemonė prieštarauja 2002 m. kovo 7 d. Direktyvai 2002/20 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo, nes ja nustatomas mokestis telekomunikacijų operatoriams, neatitinkantiems direktyvoje numatytų sąlygų.