25.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 138/117

(1)

Reglamente (EB) Nr. 999/2001 nustatytos galvijų, avių ir ožkų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisyklės. Jis taikomas gyvų gyvūnų auginimui ir gyvūninių produktų gamybai, jų pateikimui rinkai, o tam tikrais konkrečiais atvejais – jų eksportui;

(2)

Reglamente (EB) Nr. 999/2001 nustatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo kasmet vykdyti USE stebėsenos programą pagal to reglamento III priedą, kuriame nustatytos taisyklės dėl stebėsenos sistemos. To priedo A skyriaus II dalyje nustatytos avių ir ožkų stebėsenos taisyklės, o to skyriaus II dalies 8.2 punkte numatyta, kad visos valstybės narės turi nustatyti minimalų mėginį sudarančių avių priono baltymo genotipą 136, 141, 154 ir 171 kodonams: valstybėse narėse, kuriose suaugusių avių populiacija viršija 750 000 gyvūnų, tipinė visos valstybės narės avių populiacijos imtis sudaroma iš ne mažiau kaip 600 gyvūnų, o kitose valstybėse narėse – iš ne mažiau kaip 100 gyvūnų;

(3)

pradėjus taikyti atsitiktinio genotipo nustatymo reikalavimą pagal Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus II dalies 8.2 punktą, buvo pasiekti pirminiai tikslai kiekvienoje šalyje nustatyti neatsparių skrepio ligai avių genotipus bei šiai ligai atsparių avių genotipus. Tačiau vis dar yra naudinga atlikti atsitiktinį avių genotipo nustatymą tose valstybėse narėse, kuriose pagal Reglamento (EB) Nr. 999/2001 6a straipsnį ir to reglamento VII priedo C skyrių vykdoma veisimo programa, skirta jų avių populiacijose USE atsparioms avims atrinkti ir įtakai visos avių populiacijos genetiniam profiliui daryti. Valstybėms narėms atsitiktinis jų visos avių populiacijos mažos dalies genotipo nustatymas leidžia įvertinti, ar jose vykdoma veisimo programa daromas norimas poveikis, t. y. ar padidinamas ARR alelių dažnumas, kartu sumažinant imlumą USE didinančių alelių dominavimą;

(4)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VII priedo C skyriuje nustatyti būtiniausi veisimo programų, skirtų avių atsparumui USE didinti valstybėse narėse, reikalavimai, o to skyriaus 1 dalies 1 punkte numatyta, kad veisimo programoje daugiausia dėmesio turi būti skiriama didelio genetinio pranašumo bandoms. Pagal 1 punkto antrą pastraipą valstybėms narėms, kuriose vykdoma veisimo programa, leidžiama nuspręsti leisti tik veislinių avinų mėginių ėmimą ir veislinių avinų genotipo nustatymą veisimo programoje nedalyvaujančiose bandose. Ši nuostata taikoma, kai valstybėje narėje vykdoma veisimo programa siekiama daryti įtaką visos avių populiacijos genetiniam profiliui. Todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus II dalies 8.2 punkte nurodytas atsitiktinio genotipo nustatymo reikalavimas turėtų būti taikomas tik toms valstybėms narėms, kuriose vykdoma veisimo programa ir kurios leidžia veislinių avinų mėginių ėmimą ir veislinių avinų genotipo nustatymą veisimo programoje nedalyvaujančiose bandose;

(5)

2006 m. liepos 13 d. Europos maisto saugos tarnybos specialistų grupė biologinio pavojaus klausimais (BIOHAZ) nuomonėje dėl veisimo programos, didinančios avių atsparumą USE (2) (toliau – EFSA nuomonė), teigiama, kad Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus II dalies 8.2 punkte nurodyto dabartinio reikalavimo per metus atsitiktinai atrinkti 100 arba 600 avių, priklausomai nuo valstybės narės avių populiacijos dydžio, ir nustatyti jų genotipą nepakanka norint stebėti, kokį poveikį veisimo programa daro visai valstybės narės avių populiacijai, dėl nedidelio reikalaujamo imties dydžio. EFSA nuomonėje rekomenduota padidinti imties dydį ir pažymėta, kad, darant prielaidą, jog genotipo, dėl kurio vykdoma stebėsena, dominavimas sudaro 50 %, kasmet reikėtų ištirti 1 560 gyvūnų tam, kad būtų nustatytas 5 % genotipo dominavimo pokytis esant 95 % patikimumo lygiui. Kadangi nėra tikėtina, kad visos avių populiacijos genotipo dominavimas per vienus metus pasikeistų 5 %, atsitiktinį genotipo nustatymą yra tikslinga atlikti kas trejus metus;

(6)

be to, EFSA nuomonėje rekomenduota rinkti atitinkamus epizootinius duomenis, susijusius su pvz., regionu, bandos rūšimi ir gyvūno lytimi, kad būtų galima tinkamai a posteriori koreguoti mėginių ėmimo modelį ir jį stebėti. Todėl tikslinga valstybėms narėms suteikti galimybę nustatyti tikslų savo šalies avių populiacijos tipinės imties dydį ir genotipo nustatymo dažnumą, atsižvelgiant į epizootinius duomenis, surinktus per ankstesnius mėginių ėmimo ciklus, su sąlyga, kad pagal jų mėginių ėmimo modelį būtų galima nustatyti bent 5 % genotipo dominavimo pokytį per trejų metų laikotarpį esant 95 % patikimumo lygiui;

(7)

todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus II dalies 8.2 punkte nurodytą atsitiktinio genotipo nustatymo reikalavimą reikėtų išbraukti ir pakeisti to reglamento VII priedo C skyriaus 1 dalyje nurodytu reikalavimu, kuriuo nustatoma, kad valstybės narės, kuriose vykdoma avių veisimo programa ir kurios leidžia veislinių avinų mėginių ėmimą ir veislinių avinų genotipo nustatymą veisimo programoje nedalyvaujančiose bandose, turėtų nustatyti atsitiktinai atrinktų avių mėginių genotipą: tipinė valstybės narės avių populiacijos imtis turi būti sudaryta iš ne mažiau kaip 1 560 gyvūnų kas trejus metus arba imties dydį ir dažnumą turi nustatyti valstybė narė remdamasi ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje nustatytais kriterijais;

(8)

todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III ir VII priedus reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti;

(9)

kadangi atsitiktinis genotipo nustatymas vykdomas kartą per kalendorinius metus, šis pakeitimas turėtų būti pradėtas taikyti nuo 2018 m. sausio 1 d.;

(10)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,