1

Apeliaciniu skundu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą The KaiKai Company Jaeger Wichmann / EUIPO (Gimnastikos ir sporto įranga bei reikmenys) (T‑579/19, EU:T:2021:186, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas panaikino 2019 m. birželio 13 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 573/2019‑3), susijusį su paraiška įregistruoti gimnastikos ir sporto įrangą bei reikmenis kaip Bendrijos dizainus, reikalaujant pripažinti tarptautinės patento paraiškos, pateiktos pagal Patentinės kooperacijos sutartį, sudarytą 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone ir paskutinį kartą pakeistą 2001 m. spalio 3 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1160 t., Nr. 18336, p. 231), prioritetą.

2

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas, pateiktas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, priimto dėl EUIPO nepriklausomos apeliacinės tarybos sprendimo, nagrinėjamas tik jeigu Teisingumo Teismas iš anksto jį priima.

3

Pagal šio statuto 58a straipsnio trečią pastraipą apeliacinis skundas – visas ar jo dalis – priimamas Teisingumo Teismo procedūros reglamente numatyta tvarka, jeigu jame keliamas klausimas yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai.

4

Pagal Procedūros reglamento 170a straipsnio 1 dalį minėto statuto 58a straipsnio pirmoje pastraipoje numatytais atvejais apeliantas prideda prie savo apeliacinio skundo prašymą jį priimti, jame nurodo apeliaciniame skunde keliamą Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbų klausimą ir visą svarbią informaciją, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo.

5

Pagal minėto reglamento 170b straipsnio 1 ir 3 dalis Teisingumo Teismas kuo greičiau motyvuota nutartimi priima sprendimą dėl prašymo priimti apeliacinį skundą.

6

Apeliantė nurodo vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, grindžiamą 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

7

Šį pagrindą sudaro trys dalys.

8

Pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 56, 57 ir 64–66 punktuose klaidingai nusprendė, jog aplinkybė, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nenumatyta, kad patentas gali būti pagrindas pripažinti vėlesnio Bendrijos dizaino prioritetą, yra teisės aktų spraga. Iš tikrųjų, apeliantės teigimu, ši aplinkybė atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimą prašymus pripažinti prioritetą grįsti tik ankstesniais dizainais ir naudingaisiais modeliais.

9

Iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad joje nustatytas tiek pramoninės nuosavybės teisių, kuriomis gali būti grindžiamas prašymas pripažinti prioritetą, pobūdis, t. y. ankstesnis dizainas arba naudingasis modelis, tiek laikotarpis, per kurį galima prašyti tokio prioriteto, t. y. šeši mėnesiai nuo pirmosios paraiškos pateikimo dienos. Tai, kad minėtoje nuostatoje nėra nuorodos į patento paraiškas, neišvengiamai turi būti suprantama taip, kad šios paraiškos nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. Be to, jei tarptautinė paraiška, pateikta pagal Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, pasirašytą 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje ir paskutinį kartą peržiūrėtą Stokholme 1967 m. liepos 14 d. ir iš dalies pakeistą 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija), galėtų pagrįsti prioriteto teisę pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį, tai būtų įmanoma tik jeigu tokia paraiška susijusi su naudinguoju modeliu.

10

Vienintelio pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 75–86 punktuose pripažinęs dvylikos mėnesių pirmenybės teisę Bendrasis Teismas Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį aiškino ne tik taip, kad jis atitiktų Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį, nes Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas negali būti išplėstas taip, kad būtų suteikiamas prioriteto laikotarpis, kuris nėra numatytas aiškioje ir besąlygiškoje Sąjungos teisės nuostatoje. Taigi Bendrasis Teismas minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose faktiškai atmetė minėto 41 straipsnio taikymą ir jį pakeitė Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu. Taip Bendrasis Teismas pripažino šios nuostatos tiesioginį veikimą. Vis dėlto, pirma, Paryžiaus konvencijos 4 straipsnis neatitinka jurisprudencijoje nustatytų tarptautinės teisės tiesioginio taikymo Sąjungos teisėje sąlygų, be kita ko, nustatytų 2008 m. birželio 3 d. Sprendime Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312, 45 punktas), kuriomis remiantis nagrinėjama nuostata turi būti aiški, tiksli ir besąlyginė, ir, antra, toks šio 4 straipsnio tiesioginis veikimas prieštarauja Paryžiaus konvencijos 25 straipsniui ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendime Develey / VRDT (C‑238/06 P, EU:C:2007:635, 37–44 punktai) suformuotai jurisprudencijai, kuriais remiantis minėtas 4 straipsnis iš esmės neturi tiesioginio poveikio.

11

Vienintelio pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad neteisingai aiškindamas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį Bendrasis Teismas juo pakeitė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 77–84 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, Paryžiaus konvencijoje nenustatyta jokios bendros taisyklės, pagal kurią ankstesnės teisės pobūdis lemtų su ja susijusios prioriteto teisės laikotarpį. Remiantis bendra taisykle veikiau laikytina, kad ankstesnės paraiškos, kuria grindžiama prioriteto teisė, dalykas turi būti toks pats kaip ir vėlesnės paraiškos. Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalyje tik išimties tvarka numatyta, kad vėlesnės dizaino paraiškos prioriteto teisė gali būti grindžiama naudingojo modelio paraiška, nes skiriasi šių paraiškų dalykas. Taigi Bendrojo Teismo išvada, kad prašymui pripažinti patento paraiškos prioritetą vėlesnei dizaino paraiškai taikomas 12 mėnesių terminas, neturi teisinio pagrindo.

12

Grįsdama savo prašymą priimti apeliacinį skundą apeliantė tvirtina, kad vienintelis jos nurodytas pagrindas susijęs su Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai svarbiu klausimu.

13

Ji pažymi, pirma, kad klaidingo Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimo pasekmės peržengia dizainų teisės ribas. Iš tiesų, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 77–80 ir 85 punktuose įtvirtintą principą, pagal kurį ankstesnės teisės pobūdis turi lemiamą reikšmę nustatant prioriteto laikotarpio trukmę, pažymėtina, kad šis principas gali daryti poveikį prašymų pripažinti prioritetą tvarkai, taikomai kitoms nei dizainas intelektinės nuosavybės teisėms, kaip antai Europos Sąjungos prekių ženklams.

14

Antra, klaidingas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimas būtų privalomas, pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjui, kuris negalėtų jo paneigti, pakeisdamas Reglamentą Nr. 6/2002 arba kitas Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su prašymais pripažinti prioritetą, ir, antra, valstybėms narėms, kurios, kaip Paryžiaus konvencijos narės, remiantis Sąjungos teise, būtų saistomos šios konvencijos, kaip ją išaiškino Sąjungos teismas 1998 m. birželio 16 d. Sprendime Hermès (C‑53/96, EU:C:1998:292, 32 punktas).

15

Trečia, aplinkybė, kad Bendrasis Teismas pripažino privačių asmenų teisę tiesiogiai remtis Paryžiaus konvencijos nuostatomis dėl prašymų pripažinti prioritetą, būtų precedentas būsimoms byloms ir apribotų Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją šioje srityje. Taigi Teisingumo Teismo sprendimas yra būtinas, siekiant apibrėžti pagal Paryžiaus konvenciją Sąjungai ir valstybėms narėms nustatytų pareigų pobūdį ir apimtį.

16

Ketvirta, skundžiamame sprendime pripažinus tiesioginį Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio veikimą ir taip nukrypstant nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos, juo būtų ne tik pažeista Sąjungos institucinė pusiausvyra ir jos teisinės sistemos autonomija, bet ir sukelta sisteminių pasekmių, prieštaraujančių Paryžiaus konvencijos ir Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, esančios Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80), 1C priede, tikslams.

17

Pirma, skundžiamu sprendimu sukuriama nepateisinama diskriminacija tarp, viena vertus, dizainų paraiškų, kurioms suteikiama šešių mėnesių prioriteto teisė, ir, kita vertus, patentų paraiškų, kurioms suteikiama dvylikos mėnesių prioriteto teisė; dėl to ūkio subjektai galėtų pirmiausia pateikti patento paraiškas, kad būtų apeitas Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje numatytas šešių mėnesių terminas, kiek tai susiję su dizaino paraiškomis.

18

Antra, skundžiamas sprendimas sukeltų teisinį nesaugumą ir abipusiškumo trūkumą kai kuriose trečiosiose šalyse. Apeliantė pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį, kur pramoninis dizainas saugomas pagal patentų teisę (anglų k. design patent). Taigi, jeigu ankstesnės teisės pobūdis lemia prioriteto laikotarpio trukmę, design patent pareiškėjams Jungtinėse Amerikos Valstijose, prašantiems įregistruoti vėlesnį Bendrijos dizainą, būtų suteiktas dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpis, o Bendrijos dizainų pareiškėjams, pateikusiems vėlesnę design patent paraišką, tik šešių mėnesių prioriteto terminas.

19

Penkta, skundžiamas sprendimas galėtų lemti pusiausvyros nebuvimą, kiek tai susiję su Bendrijos dizaino naujumo vertinimu iš esmės, nes juo nuo 18 iki 24 mėnesių pratęsiamas laikotarpis, per kurį, remiantis Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 2 dalies b punktu, neturi būti atsižvelgiama į paties pareiškėjo atliktą dizaino atskleidimą, jeigu prašymas pripažinti prioritetą grindžiamas patento paraiška.

20

Pirmiausia pažymėtina, kad būtent apeliantė turi įrodyti, kad jos apeliaciniame skunde keliami klausimai yra svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai (2019 m. spalio 24 d. Nutarties Porsche / EUIPO, C‑613/19 P, EU:C:2019:905, 13 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio trečios pastraipos, siejamos su Procedūros reglamento 170a straipsnio 1 dalimi ir 170b straipsnio 4 dalimi, prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti pateikta visa informacija, būtina Teisingumo Teismui norint priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo priimtinumo, ir, kai apeliacinis skundas priimamas nagrinėti iš dalies, nurodyti apeliacinio skundo pagrindai ar dalys, dėl kurių turi būti pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą. Iš tiesų, kadangi šio statuto 58a straipsnyje numatytu išankstinio apeliacinių skundų priėmimo mechanizmu siekiama apriboti Teisingumo Teismo kontrolę klausimais, kurie yra svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, turi išnagrinėti tik tuos apelianto pateikiamus pagrindus, kuriuose keliami tokie klausimai (žr. be kita ko, 2019 m. spalio 24 d. Nutarties Porsche / EUIPO, C‑613/19 P, EU:C:2019:905, 14 punktą ir 2021 m. lapkričio 11 d. Nutarties Sun Stars & Sons / EUIPO, C‑425/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:927, 13 punktą).

22

Taigi prašyme priimti apeliacinį skundą bet kuriuo atveju turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti pagrindai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, taip pat aiškus ir tikslus teisės klausimas, keliamas kiekvienu pagrindu, tai, ar šis klausimas svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar plėtrai, ir konkrečiai išvardytos priežastys, dėl kurių tas klausimas svarbus, atsižvelgiant į nurodytą kriterijų. Kalbant konkrečiai apie apeliacinio skundo pagrindus, pažymėtina, kad prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti tiksliai nurodyta skundžiamu sprendimu ar nutartimi pažeista Sąjungos teisės nuostata arba jurisprudencija, glaustai apibūdinta, kokią būtent teisės klaidą galimai padarė Bendrasis Teismas, taip pat tai, kokią įtaką ši klaida padarė priimant skundžiamą sprendimą ar nutartį. Tuo atveju, jei teisės klaida, kuria remiamasi, kyla iš jurisprudencijos pažeidimo, prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti glaustai, bet aiškiai ir tiksliai, nurodyta, pirma, kur būtent yra prieštaravimas, pažymint tiek skundžiamo sprendimo ar skundžiamos nutarties punktus, kuriuos apeliantas skundžia, tiek Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimo punktus, kurių buvo nepaisyta, ir, antra, konkrečiai įvardytos priežastys, kodėl dėl tokio prieštaravimo kyla klausimas, svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 24 d. Nutarties Porsche / EUIPO, C‑613/19 P, EU:C:2019:905 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 56 punkto, kurį cituoja apeliantė, matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nenumatyta situacija, kai pateikiama dizaino paraiška, prašant suteikti patento paraiškos prioritetą, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį galima prašyti pripažinti tokį prioritetą. Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 66 punkte, kurį taip pat cituoja apeliantė, Paryžiaus konvencija siekiama užpildyti šio reglamento, kuriame nėra informacijos apie tarptautine patento paraiška grindžiamo prioriteto terminą, spragą. Taigi Bendrasis Teismas aiškino Paryžiaus konvenciją ir, kaip priminė apeliantė, skundžiamo sprendimo 85 punkte nusprendė, kad ankstesnės teisės pobūdis turi lemiamą reikšmę nustatant prioriteto laikotarpį.

24

Reikia pažymėti, pirma, kad apeliantė aiškiai apibūdino savo vienintelį pagrindą ir patikslino, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį, nurodydamas, kad jame yra spraga dėl Bendrijos dizaino paraiškos prioriteto, grindžiamo ankstesne tarptautine patento paraiška, ir pažeisdamas atitinkamą jurisprudenciją jis šią spragą užpildė, suteikdamas tiesioginį poveikį Paryžiaus konvencijos 4 straipsniui, be to, klaidingai aiškindamas šią nuostatą.

25

Kalbant, be kita ko, apie argumentą, kad Bendrasis Teismas, pažeisdamas Teisingumo Teismo jurisprudenciją (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey / VRDT, C‑238/06 P, EU:C:2007:635, 37–44 punktai), pripažino tiesioginį Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio veikimą, kaip nurodyta šios nutarties 10 punkte, reikia pažymėti, kad nurodydama tiek skundžiamo sprendimo, tiek Teisingumo Teismo sprendimo, kurio nebuvo paisyta, punktus apeliantė patikslino, kur yra tariamas prieštaravimas.

26

Antra, apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis nusprendė, jog pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį leidžiama taikyti dvylikos mėnesių prioriteto terminą vėlesniam Bendrijos dizainui, ir dėl šios priežasties panaikino EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo buvo nustatytas šešių mėnesių terminas tarptautinės patento paraiškos prioritetui pripažinti. Taigi iš prašymo priimti apeliacinį skundą aiškiai matyti, kad tariamas Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies pažeidimas turi įtakos skundžiamo sprendimo rezultatui. Iš tiesų, jei, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, prioriteto terminas būtų šeši, o ne dvylika mėnesių, ieškinys turėtų būti atmestas.

27

Trečia, atsižvelgiant į prašymą priimti apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui tenkančią įrodinėjimo pareigą, apeliantas turi įrodyti, kad, neatsižvelgiant į teisės klausimus, kuriuos jis nurodo savo apeliaciniame skunde, tame skunde keliamas vienas ar keli klausimai, svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai, kad šis kriterijus apima ne vien skundžiamą sprendimą ir galiausiai ne vien apeliacinį skundą (2021 m. gegužės 4 d. Nutarties Dermavita / EUIPO, C‑26/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:355, 16 punktas).

28

Toks reikalavimas įrodyti reiškia, kad tokių klausimų svarba turi būti įrodyta konkrečiomis ir su nagrinėjamu atveju susijusiomis aplinkybėmis, o ne tik bendro pobūdžio argumentais (2021 m. gegužės 4 d. Nutarties Dermavita / EUIPO, C‑26/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:355, 20 punktas).

29

Pirma, apeliantė nurodo savo vieninteliame pagrinde iškeltą klausimą, kuriuo iš esmė siekiama išsiaiškinti, ar galimą teisėkūros spragą Sąjungos teisės akte įmanoma kompensuoti tiesioginiu tarptautinės teisės nuostatos, neatitinkančios Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų tiesioginio veikimo sąlygų, veikimu.

30

Antra, apeliantė nurodo konkrečias priežastis, dėl kurių šis klausimas svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai.

31

Apeliantė visų pirma pabrėžia, kad jos apeliaciniame skunde iškeltas teisės klausimas peržengia šio skundo taikymo sritį, nes tariamai klaidingas Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies aiškinimas turės poveikį prašymų pripažinti prioritetą Bendrijos dizainui priimtinumui ir Bendrijos dizaino naujumo vertinimui. Kiek tai susiję su pastaruoju aspektu, ieškovė pateikia konkrečių įrodymų, patvirtinančių galimą disbalansą, kuris atsirastų pratęsus nuo 18 iki 24 mėnesių laikotarpį, per kurį pagal Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 2 dalies b punktą neatsižvelgiama į paties pareiškėjo atliktą atskleidimą, kai prašymas pripažinti prioritetą grindžiamas patento paraiška.

32

Be to, Apeliantė nurodo, kad jos apeliacinis skundas taip pat peržengia Bendrijos dizainų teisės ribas, nes skundžiamame sprendime nustatytu principu gali būti remiamasi nustatant prašymų pripažinti prioritetą pateikimo tvarką, taikomą kitoms intelektinės nuosavybės teisės rūšims. Šiuo klausimu ji pateikia konkrečių pasekmių, kurių galėtų turėti skundžiamas sprendimas patentų pareiškėjams, pavyzdžių ir nurodo teisinio nesaugumo ir abipusiškumo nebuvimo kai kuriose trečiosiose valstybėse riziką, kylančią pripažinus dvylikos mėnesių prioriteto terminą Bendrijos dizainui, kai prašymas pripažinti prioritetą grindžiamas patento paraiška.

33

Galiausiai apeliantė atkreipia dėmesį į sistemines pasekmes, keliančias grėsmę Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai, jeigu būtų pripažintas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio tiesioginis veikimas, nes, pirma, Sąjungos teismo pateiktas šio straipsnio išaiškinimas yra privalomas Sąjungos teisės aktų leidėjui ir Sąjungos valstybėms narėms ir, antra, toks pripažinimas prieštarautų Paryžiaus konvencijos ir šios nutarties 16 punkte nurodytos sutarties tikslams.

34

Atsižvelgiant į apeliantės pateiktus įrodymus, reikia konstatuoti, kad jos pateiktas prašymas teisiškai pakankamai įrodo, kad apeliaciniame skunde keliamas Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai svarbus klausimas.

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas vienu pagrindu, kurį sudaro trys dalys, reikia priimti visą apeliacinį skundą.

36

Pagal Procedūros reglamento 170b straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinis skundas arba jo dalis yra priimtina pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio trečioje pastraipoje nustatytus kriterijus, procesas tęsiamas pagal minėto reglamento 171–190a straipsnius.

37

Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas nutartyje arba sprendime, kuriais užbaigiamas procesas.

38

Kadangi prašymas priimti apeliacinį skundą buvo patenkintas, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija) nutaria: