1

Apeliaciniu skundu bendrovė Develey Holding GmbH & Co. Beteiligungs KG (toliau – Develey) prašo panaikinti 2006 m. kovo 15 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Develey prieš VRDT (Plastikinio butelio forma) (T-129/04, Rink. p. II-811, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2004 m. sausio 20 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimo atsisakyti registruoti erdvinį prekių ženklą (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

2

Tarptautiniu lygiu prekių ženklų teisę reglamentuoja 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje pasirašyta Konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m. liepos 14 d. Stokholme (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 tomas, Nr. 11847, p. 305–388, toliau – Paryžiaus konvencija). Visos Europos bendrijų valstybės narės yra šios konvencijos šalys.

3

Paryžiaus konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienos į Sąjungą įeinančios šalies piliečiai kitose šalyse naudojasi pramoninės nuosavybės apsaugos atžvilgiu tokiomis pačiomis privilegijomis, kokias šiuo metu arba ateityje suteikia atitinkami įstatymai saviems piliečiams, nevaržant šioje Konvencijoje numatytų teisių. Iš to išplaukia, kad jų teisės bus saugomos taip pat, kaip ir tos šalies piliečių teisės, ir jie naudosis tomis pačiomis teisėtomis apsaugos priemonėmis nuo bet kokio pasikėsinimo į jų teises, jeigu laikysis sąlygų ir formalumų, numatytų savo šalies piliečiams.“

4

Paryžiaus konvencijos 6e straipsnio A ir B punktuose nurodyta:

„A.

1.   Kiekvieno prekių ženklo, teisėtai įregistruoto kilmės šalyje, paraiška gali būti pateikiama kitose Sąjungos šalyse ir jis turi būti saugomas toks, koks jis yra, su nurodytomis šiame straipsnyje išlygomis. Šios šalys iki galutinio registracijos įforminimo gali pareikalauti kompetentingos įstaigos išduoto registracijos kilmės šalyje pažymėjimo. Bet kokio legalizavimo tokiam dokumentui nereikalaujama.

2.   Kilmės šalimi laikoma Sąjungos šalis, kurioje pareiškėjas turi veikiančią ir rimtą pramonės arba prekybos įmonę, o jeigu tokios įmonės Sąjungos ribose neturi, tai Sąjungos šalis, kurioje jis gyvena; o jeigu Sąjungos ribose jis neturi gyvenamos vietos, tai jo pilietybės šalis tuo atveju, jeigu jis yra Sąjungos šalies pilietis.

Tačiau 10a straipsnis lieka galioti.“ (Pataisytas vertimas)

5

Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), esančios 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priede, kuri buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1), 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1.   Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos (1967) 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.“

6

Sprendimo 94/800 preambulės paskutinėje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties, įskaitant jos priedus, pobūdis neleidžia tiesiogiai ja remtis Bendrijos arba valstybių narių teismuose“.

7

1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) dvylikta konstatuojamoji dalyje nurodyta:

„kadangi visoms Bendrijos narėmis esančioms valstybėms privaloma laikytis Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos; kadangi ši direktyva turi visiškai atitikti Paryžiaus konvencijos nuostatas; kadangi ši direktyva neturi įtakos Konvencija numatytiems valstybių įsipareigojimams; kadangi prireikus taikoma Sutarties 234 straipsnio antroji pastraipa“.

8

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:

„Toliau išvardyti žymenys nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais:

9

Iš dalies pakeisto 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1) penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi vis dėlto Bendrijos teisės aktai, susiję su prekių ženklais, nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reguliuojančių teisės aktų; kadangi iš tiesų reikalavimas, kad įmonės paduotų paraiškas registruoti savo prekių ženklus kaip Bendrijos prekių ženklus, neturėtų būti laikomas pagrįstu; kadangi nacionaliniai prekių ženklai ir toliau išlieka būtini toms įmonėms, kurios nenori apsaugoti savo prekių ženklų Bendrijos lygiu“.

10

Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio, susijusio su absoliučiais atmetimo pagrindais, 1 dalyje numatyta:

„1.   Neregistruojami šie žymenys:

<…>

<…>

11

Pagal reglamento 34 straipsnį „Prašymas pripažinti nacionalinio prekių ženklo pirmenybę“:

„1.   Ankstesnio prekių ženklo, įregistruoto valstybėje narėje, taip pat įregistruoto ir Beniliukso šalyse, arba įregistruoto pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus, savininkas, padavęs paraišką tapatų prekių ženklą įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą tapačioms prekėms ar paslaugoms arba priskiriamoms prie tų prekių ar paslaugų, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, gali prašyti Bendrijos prekių ženklui pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę toje valstybėje narėje, kurioje arba kuriai jis yra registruotas.

2.   Pagal šį reglamentą pirmenybė reiškia vien tai, kad jeigu Bendrijos prekių ženklo savininkas atsisako nuo ankstesnio prekių ženklo arba leidžia pasibaigti jo galiojimo laikui, yra laikoma, jog jis ir toliau naudojasi tokiomis teisėmis, kokias būtų turėjęs, jeigu būtų išlikusi ankstesnio prekių ženklo registracija.

3.   Bendrijos prekių ženklui prašoma pripažinti pirmenybė nustoja galioti, jeigu paskelbiama, kad ankstesnis prekių ženklas, kurio pirmenybę prašoma pripažinti iki Bendrijos prekių ženklo įregistravimo buvo panaikintas, paskelbtas negaliojančiu arba nuo jo buvo atsisakyta.“

12

Reglamento Nr. 40/94 35 straipsnyje „Prašymas pripažinti pirmenybę įregistravus Bendrijos prekių ženklą“ numatyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklo savininkas, kuris kartu yra ir ankstesnio tapataus prekių ženklo, įregistruoto valstybėje narėje, taip pat įregistruoto ir Beniliukso šalyse, arba įregistruoto pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus tapačioms prekėms ar paslaugoms, savininkas, gali prašyti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę pripažinti valstybėje narėje, kurioje arba kuriai jis yra įregistruotas.

2.   Taikomos 34 straipsnio 2 ir 3 dalys.“

13

Pagal Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnį VRDT sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai ir jie grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus.

14

Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnyje „Faktų nagrinėjimas Tarnybos iniciatyva“ nurodyta:

„1.   Procedūrų metu Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.

2.   Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

15

Pagal Reglamento Nr. 40/94 108 straipsnį:

„1.   Pareiškėjas Bendrijos prekių ženklui arba jo savininkas gali prašyti jo paraišką Bendrijos prekių ženklui arba Bendrijos prekių ženklą paversti paraiška nacionaliniam prekių ženklui:

2.   Viena paraiška nepaverčiama kita:

3.   Paraišką Bendrijos prekių ženklui arba Bendrijos prekių ženklą pavertus paraiška nacionaliniam prekių ženklui, ši paraiška toje valstybėje narėje turi tos paraiškos ar to prekių ženklo padavimo arba prioriteto datą ir atitinkamais atvejais – 34 arba 35 straipsnyje nurodytą pirmenybę tos valstybės prekių ženklo atžvilgiu.

4.   Jeigu paraiška Bendrijos prekių ženklui laikoma atsiimta, Tarnyba nusiunčia pareiškėjui pranešimą, kuriame nustato nuo tokio pranešimo dienos skaičiuojamą trijų mėnesių laikotarpį, per kurį galima paduoti prašymą atlikti pavertimą.

5.   Jeigu paraiška Bendrijos prekių ženklui atsiimama arba, užregistravus atsisakymą arba nepratęsus Bendrijos prekių ženklo galiojimo laiko, jis netenka galios, prašymas atlikti pavertimą turi būti paduotas per tris mėnesius po tos dienos, kurią paraiška Bendrijos prekių ženklui atsiimama arba kurią baigiasi Bendrijos prekių ženklo registracijos galiojimas.

6.   Jeigu paraiška Bendrijos prekių ženklui atmetama Tarnybos sprendimu arba jei Bendrijos prekių ženklas netenka galios Tarnybos arba Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimu, prašymas atlikti pavertimą turi būti paduotas per tris mėnesius po tos dienos, kai toks sprendimas įgyja galutinio sprendimo galią.

7.   Nepadavus prašymo per tam skirtą laiką, pasibaigia 32 straipsnyje nurodytas poveikis.“

16

2002 m. vasario 14 d.Develey, remdamasi Reglamentu Nr. 40/94, pateikė VRDT paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, reikalaudama pripažinti pradinės paraiškos, pateiktos Vokietijoje 2001 m. rugpjūčio 16 d., prioritetą.

17

Ši paraiška buvo susijusi su šio erdvinio butelio formos žymens (toliau – prašomas įregistruoti prekių ženklas) įregistravimu:

18

Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29, 30 ir 32 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

19

2003 m. balandžio 1 d. Sprendimu ekspertas, taikydamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą, atmetė paraišką įregistruoti. Ekspertas padarė išvadą, kad, pirma, VRDT nesaisto ankstesnės nacionalinės registracijos ir kad, antra, prašomo įregistruoti prekių ženklo forma neturi jokio ypatingo ir lengvai atpažįstamo požymio, kuris leistų jį išskirti iš įprastų rinkoje esančių formų ir jam suteiktų komercinės kilmės nuorodos funkciją.

20

Develey apeliaciją, kuri, be kita ko, buvo pagrįsta neįprastu ir išskirtiniu nagrinėjamu buteliu, VRDT antroji apeliacinė taryba atmetė ginčijamu sprendimu. Apeliacinė taryba sutiko su eksperto argumentais. Ji pridūrė, kad kalbant apie prekių ženklą, kurį sudaro pakuotės forma, reikia atsižvelgti į tai, jog suinteresuotosios visuomenės suvokimas nebūtinai toks pats kaip žodinio, vaizdinio ar erdvinio prekių ženklo, nepriklausomo nuo prekės, kurią jis žymi, atveju. Iš tikrųjų galutinis atitinkamas vartotojas kaip paprastai labiau sutelks dėmesį į etiketę ant butelio nei vien į niekuo nepažymėto ir bespalvio indo formą.

21

Apeliacinės tarybos nuomone, prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi jokio papildomo požymio, dėl kurio jis galėtų būti aiškiai išskiriamas iš egzistuojančių kasdienių formų ir išlikti vartotojo atmintyje kaip kilmės nuoroda. Iš tikrųjų ji manė, kad Develey nurodyta ypatinga idėja išaiškėja tik po išsamaus analitinio įvertinimo, kurio atitinkamas vidutinis vartotojas neatlieka.

22

Apeliacinė taryba pastebėjo, kad Develey negalėjo remtis prašomo įregistruoti prekių ženklo registracija Vokietijos prekių ženklų registre, nes tokia nacionalinė registracija, net jeigu į ją ir galima atsižvelgti, nėra lemiama. Be to, jos manymu, Develey pateikti registracijos dokumentai nepatikslino motyvų, kuriais remiantis nagrinėjamas žymuo buvo įregistruotas.

23

2004 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje Develey pareiškė šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Grįsdama savo ieškinį Develey nurodė keturis pagrindus. Šiuos pagrindus, todėl ir ieškinį, Pirmosios instancijos teismas atmetė.

24

Remiantis pirmuoju pagrindu, VRDT pažeidė įrodinėjimo pareigą, o tai yra Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalies bei Paryžiaus konvencijos 6e straipsnio pažeidimas. Iš tiesų Develey pažymėjo, jog VRDT turėjo įrodyti skiriamųjų požymių nebuvimą, kai pastebėjo, kad nagrinėjama forma suvokiama ne kaip komercinės kilmės nuoroda, o kaip įprasto butelio forma.

25

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Paryžiaus konvencija šiuo atžvilgiu yra nesvarbi, nes šios konvencijos 6e straipsnyje, kuriame aptariama įregistruotų prekių ženklų apsauga ir registracija kitoje Paryžiaus konvenciją pasirašiusioje valstybėje, nėra nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos pasidalijimą Bendrijos prekių ženklų registravimo procedūroje. Be to, Pirmosios instancijos teismas priminė, kad tirdama, ar egzistuoja Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalyje numatyti absoliutūs atmetimo pagrindai, VRDT turi nuspręsti, ar prekių ženklo paraiškai taikomas toks pagrindas, ir kad pagal to paties reglamento 74 straipsnio 1 dalį VRDT turi savo iniciatyva nagrinėti svarbius faktus, dėl kurių ji turėtų taikyti absoliutų atmetimo pagrindą.

26

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Apeliacinei tarybai nusprendus, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi būdingo skiriamojo požymio, savo tyrimą ji iš esmės gali pagrįsti aplinkybėmis, kylančiomis iš praktinio patyrimo, įgyto prekyboje plataus vartojimo prekėmis, kurios gali būti žinomos visiems asmenims, ypač šių prekių vartotojams. Jis pabrėžė, kad kai ieškovė remiasi prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamuoju požymiu, nepaisant Apeliacinės tarybos vertinimo, būtent ji turi pateikti konkrečios ir pagrįstos informacijos, leidžiančios nustatyti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas turi arba būdingą skiriamąjį požymį, arba dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį.

27

Antrasis pagrindas susijęs su Paryžiaus konvencijos 6e straipsnio A punkto 1 dalies pažeidimu, nes VRDT užkirto kelią apsaugoti ankstesnę nacionalinę registraciją.Develey tvirtino, kad nuspręsdama, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių Bendrijos teritorijoje, ankstesnį Vokietijos prekių ženklą, saugantį tokį patį žymenį, kurį įregistravo Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba), VRDT iš esmės laikė negaliojančiu, taigi užkirto kelią jį apsaugoti Vokietijos teritorijoje.

28

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog darant prielaidą, kad VRDT turi laikytis Paryžiaus konvencijos 6e straipsnio, pagal Reglamento Nr. 40/94 penktą konstatuojamąją dalį su prekių ženklais susiję Bendrijos teisės aktai nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reguliuojančių teisės aktų. Todėl ginčijamas sprendimas nedaro įtakos nei ankstesnės nacionalinės registracijos galiojimui, nei apsaugai Vokietijos teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad bet kuriuo atveju šios konvencijos 6e straipsnio B punkto ii papunktis numato galimybę atsisakyti registruoti, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių.

29

Remiantis trečiuoju pagrindu buvo pažeisti Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnis, Paryžiaus konvencijos 6e straipsnis ir TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalis dėl to, kad VRDT pakankamai neišnagrinėjo ankstesnės nacionalinės registracijos klausimo. Develey tvirtino, kad VRDT turi atsižvelgti į ankstesnes nacionalines registracijas; papildomai ji mano, jog iš teisinio pagrindo, kurį sudaro Direktyva 89/104/EEB ir Reglamentas Nr. 40/94, sutapimo išplaukia, kad VRDT ir atitinkama nacionalinė įstaiga turi taikyti tuos pačius kriterijus, kuriuos numato šie du dokumentai. Todėl VRDT turi paaiškinti, kodėl ji taiko šiuos kriterijus kitaip nei nacionalinė įstaiga.

30

Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas atmetė nuorodą į Paryžiaus konvenciją ir TRIPS sutartį motyvuodamas tuo, kad šie dokumentai nenumato pareigos motyvuoti sprendimus ir nagrinėjant šį pagrindą yra nereikšmingi. Jis taip pat nurodė, kad Reglamento Nr. 40/94 34 ir 35 straipsnių tikslas arba padariniai nėra garantuoti nacionalinio prekių ženklo savininkui, kad šis prekių ženklas bus įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas ir kad Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, sudaryta iš taisyklių visumos, ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas priminė, kad Apeliacinė taryba atsižvelgė į nacionalinės registracijos buvimą ir kad ginčijamas sprendimas aiškiai bei vienareikšmiai paaiškina motyvus, dėl kurių ši taryba nesivadovavo Deutsches Patent- und Markenamt sprendimu.

31

Ketvirtasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu dėl to, kad VRDT nepripažino prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamųjų požymių ir to, kad jo požymiai neatlieka jokios techninės funkcijos. Šiuo atžvilgiu Develey teigė, jog pakanka minimalaus skiriamojo požymio, kad prekių ženklas galėtų būti įregistruotas, ir pridūrė, kad nėra reikalo taikyti griežtesnio kriterijaus, norint įvertinti erdvinio prekių ženklo skiriamuosius požymius. Develey pabrėžė, jog vartotojas orientuosis pagal butelio formą, ir tik nustatęs norimą prekę patikrins pasirinkimą pagal etiketę. Develey nuomone, paprastas vartotojas tikrai gali suvokti atitinkamų prekių pakuotės formą kaip šių prekių komercinės kilmės nuorodą. Subsidiariai Develey tvirtino, kad joks prašomo įregistruoti prekių ženklo požymis neatlieka techninės funkcijos.

32

Pirmosios instancijos teismas priminė, jog iš prekės formos sudarytų erdvinių prekių ženklų skiriamųjų požymių vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių ženklų kategorijoms, ir kad prekių ženklo skiriamieji požymiai turi būti vertinami atsižvelgiant, pirma, į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, antra, į suinteresuotosios visuomenės suvokimą. Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant prekių ženklo skiriamuosius požymius reikia išnagrinėti bendrą jo sukeliamą įspūdį.

33

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimos prekės yra kasdienio vartojimo maisto produktai ir kad todėl suinteresuotoji visuomenė yra sudaryta iš visų vartotojų. Pirmosios instancijos teismo manymu, prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamuosius požymius reikia vertinti atsižvelgiant į numanomus paprasto vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus, lūkesčius.

34

Dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pabrėžė, kad paprasti vartotojai nėra įpratę numanyti prekių kilmės remdamiesi jų ar jų pakuotės forma ir nesant jokių grafinių ar tekstinių elementų ir kad šie vartotojai butelius, kuriuose laikomos tokios prekės, pirmiausia suvoks kaip pakuotę. Be to, išnagrinėjęs charakteristikas, kurios, Develey manymu, paryškina butelio skiriamąjį požymį, Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad minėtos charakteristikos nesukelia bendro įspūdžio, kuriuo remiantis būtų galima užginčyti tvirtinimą, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas labai nesiskiria nuo sektoriaus normų ar įpročių. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pridūrė, jog tai, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo požymiai tariamai neturi techninės funkcijos, negali turėti įtakos prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamųjų požymių nebuvimui.

35

Apeliaciniu skundu Develey Teisingumo Teismo prašo:

36

VRDT Teisingumo Teismo prašo:

37

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar TRIPS sutarties ir Paryžiaus konvencijos nuostatos šioje procedūroje yra tiesiogiai taikomos.

38

Dėl TRIPS sutarties reikia priminti, jog pagal Sprendimo 94/800 preambulės paskutinę konstatuojamąją dalį Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties, įskaitant jos priedus, pobūdis neleidžia tiesiogiai ja remtis Bendrijos teismuose.

39

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, jog šios sutarties nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios ir negali sukurti asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink. p. I-8395, 42–48 punktus; 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink. p. I-11307, 44 ir 45 punktus bei 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C-245/02, Rink. p. I-10989, 54 punktą).

40

Paryžiaus konvencijos nuostatomis šioje byloje taip pat negali būti tiesiogiai remiamasi.

41

Iš tiesų, pirma, kitaip nei TRIPS sutarties atveju, Bendrija nėra Paryžiaus konvencijos šalis.

42

Antra, manydamas, jog tam tikroms Paryžiaus konvencijos nuostatoms būtina priskirti tiesioginį veikimą, Bendrijos teisės aktų leidėjas šias nuostatas aiškiai nurodė Reglamente Nr. 40/94, ypač kalbant apie absoliučius atmetimo pagrindus pagal jo 7 straipsnio 1 dalies h ir i punktus. Tačiau reikia pastebėti, kad ši 1 dalis tokios nuorodos nepateikia dėl prekių ženklų skiriamųjų požymių ir kad Bendrijos teisės aktų leidėjas šiuo atžvilgiu minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatė atskirą nuostatą.

43

Trečia, aišku, kad Paryžiaus konvencijos tiesioginis veikimas gali būti matomas iš nuorodos į ją TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalyje, bet kadangi ši sutartis tiesiogiai netaikoma, ši nuoroda negali lemti tokio minėtos konvencijos taikymo.

44

Todėl šioje byloje nei TRIPS sutartis, nei Paryžiaus konvencija netaikomos ir Teisingumo Teismas nagrinės tik tuos apeliacinio skundo pagrindus, kurie susiję su Pirmosios instancijos teismo padarytu Reglamento Nr. 40/94 pažeidimu.

45

Develey teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį, susijusią su įrodinėjimo našta. Be to, Develey nuomone, Pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes pats nustatė prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį, skundžiamo sprendimo 52 punkte padaręs prielaidą, jog šis prekių ženklas priskirtinas kasdien prekyboje naudojamiems prekių ženklams.

46

Be to, Develey teigia, kad Pirmosios instancijos teismo samprotavimai dėl vartotojų orientacijos renkantis prieštarauja Pirmosios instancijos teismo praktikai (2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Nestlé Waters France prieš VRDT (Butelio forma), T-305/02, Rink. p. II-5207, 34 punktas ir 2004 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Henkel prieš VRDT (Balto ir permatomo flakono forma), T-393/02, Rink. p. II-4115, 34 punktas). Formos, kaip prekės kilmės nuorodos, naudojimas tam tikra prasme yra svarbus, nes vartotojai iš pradžių renkasi pagal pakuotės formą, o etiketę nagrinėja tik vėliau.

47

VRDT teigia, kad prekių ženklo įregistravimo procedūra yra administracinė procedūra ir kad pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį faktines aplinkybes ji nagrinėja savo nuožiūra. Taigi įrodinėjimo naštos pasidalijimas gali būti svarbus tik tuo atveju, jei tam tikrų faktinių aplinkybių įrodyti negalima. VRDT mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė su įrodymų administravimu ir vertinimu susijusius principus, kuriais jis turi vadovautis šioje procedūroje. Bet kuriuo atveju, jos nuomone, reikalavimas motyvuoti jos sprendimus neturi būti painiojamas su kokia nors pareiga pateikti įrodymų.

48

Pirmiausia, kaip Pirmosios instancijos teismas priminė skundžiamo sprendimo 15 ir 16 punktuose, nagrinėdama, ar egzistuoja Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje numatyti absoliutūs atmetimo pagrindai, VRDT turi nuspręsti, ar paraiškai įregistruoti prekių ženklą taikomi tokie pagrindai.

49

Be to, reikia pridurti, kad pagal to paties reglamento 74 straipsnio 1 dalį VRDT savo nuožiūra turi nagrinėti svarbias faktines aplinkybes, dėl kurių ji galėtų taikyti absoliutų atmetimo pagrindą.

50

Galiausiai reikia nurodyti, kaip buvo teisingai priminta skundžiamo sprendimo 21 punkte, kadangi ieškovė remiasi prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamuoju požymiu, nepaisant Apeliacinės tarybos vertinimo, būtent ji turi pateikti konkrečią ir pagrįstą informaciją, nustatančią, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas turi arba būdingą skiriamąjį požymį, arba dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį.

51

Todėl reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo naštą reglamentuojančių taisyklių.

52

Kaltinimus, susijusius su tariamai klaidingu prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimu, reikia nagrinėti kaip penktąjį pagrindą.

53

Šiomis aplinkybėmis pirmasis pagrindas turi būti laikomas nepagrįstu.

54

Develey teigia, kad ginčijamu sprendimu VRDT nustatė, jog ir Vokietijoje prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių. Patvirtindamas šį sprendimą Pirmosios instancijos teismas pagal Reglamento Nr. 40/94 108 straipsnį pripažino negaliojančią tapataus prekių ženklo ankstesnę nacionalinę registraciją.

55

VRDT nuomone, Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas nedaro įtakos nei ankstesnės nacionalinės registracijos galiojimui, nei jos apsaugai Vokietijos teritorijoje. VRDT primena, kad nacionalinės valdžios institucijos, nepaisydamos jos sprendimų ir vadovaudamosi nacionaline prekių ženklų teise, visada nagrinėja, ar nacionaliniai prekių ženklai ir prašomi įregistruoti prekių ženklai gali būti saugomi.

56

Kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai priminė skundžiamo sprendimo 25 punkte, ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakoma pateiktą prekių ženklą įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, nedaro įtakos nei ankstesnės nacionalinės registracijos galiojimui, nei apsaugai Vokietijos teritorijoje.

57

Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 40/94 penktą konstatuojamąją dalį, į kurią Pirmosios instancijos teismas teisingai teikia nuorodą skundžiamo sprendimo tame pačiame punkte, su prekių ženklais susiję Bendrijos teisės aktai nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reguliuojančių teisės aktų.

58

Todėl įmanoma ne tik, kad dėl kalbinių, kultūrinių, socialinių ir ekonominių skirtumų prekių ženklas, kuris vienoje valstybėje narėje neturi skiriamųjų požymių, toks nebus kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Matratzen Concord, C-421/04, Rink. p. I-2303, 25 punktą; dėl prekių ženklo klaidinančio pobūdžio pagal analogiją žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Graffione, C-313/94, Rink. p. I-6039, 22 punktą), bet taip pat, kad skiriamojo požymio Bendrijoje neturintis prekių ženklas toks nėra savo valstybėje narėje.

59

Reikia pridurti, kad, priešingai nei teigė Develey, Reglamento Nr. 40/94 108 straipsnio nuostatos šio vertinimo visiškai nepaneigia.

60

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

61

Nurodydama šiuos pagrindus Develey Pirmosios instancijos teismą kaltina rėmusis klaidingu faktinių aplinkybių nustatymu ir neatsižvelgus į dalį jos argumentų. Develey teigia, jog pateikė Deutsches Patent- und Markenamt išduotą registracijos pažymėjimą, pagal kurį prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo įregistruotas remiantis ne dėl naudojimo įgytu, bet jam būdingu skiriamuoju požymiu.

62

Develey teigia, kad skundžiamame sprendime nėra motyvacijos ankstesnės nacionalinės registracijos nagrinėjimo atžvilgiu. Be to, kadangi prekių ženklų teisė yra suderinta, VRDT ir nacionalinis ekspertas turi kelti tuos pačius reikalavimus, susijusius su skiriamuoju požymiu.

63

Dėl faktinių aplinkybių nustatymo VRDT teigia, kad per joje vykusią procedūrą, Develey atstovų paaiškinimuose trūko informacijos ir jie buvo susiję tik su nepatikrinamais teiginiais dėl registracijos Vokietijoje. Kadangi tikslūs pagrindai, dėl kurių ši registracija yra priimtina, VRDT liko nežinomi, Pirmosios instancijos teismui negalima priekaištauti šiuo atžvilgiu iškraipius faktus.

64

Dėl motyvacijos nebuvimo VRDT primena, kad jos pareiga motyvuoti individualius sprendimus turi dvejopą tikslą: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis, kad jie galėtų apginti savo teises, ir, antra, leisti Bendrijos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo priežiūrą. VRDT mano, jog tai, kad Develey nepritaria Apeliacinės tarybos motyvavimui ir tam, kad Pirmosios instancijos teismas jį patvirtino, nepakanka skundžiamo sprendimo motyvacijos nebuvimui pagrįsti. VRDT nuomone, Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas pakankamas, todėl šis sprendimas visiškai negali būti ginčijamas Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio atžvilgiu.

65

Dėl Deutsches Patent- und Markenamt sprendimo, kuriuo remiasi Develey, pakanka priminti, kaip tai padarė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 32 punkte, kad Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, sudaryta iš taisyklių visumos, ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos.

66

Todėl prašomas įregistruoti prekių ženklas turi būti vertinamas remiantis tik atitinkamais Bendrijos teisės aktais, o nacionalinis sprendimas jokiu būdu negali paneigti nei ginčijamo, nei skundžiamo sprendimų teisėtumo.

67

Taigi šis kaltinimas turi būti laikomas nereikšmingu.

68

Dėl teiginio, jog faktinės aplinkybės nustatytos netinkamai ir skundžiamo sprendimo motyvacija nepakankama, reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 34 punkte cituoja ginčijamo sprendimo 55 punktą, pagal kurį prašomo prekių ženklo registracija Vokietijos prekių ženklų registre neturi jokio privalomojo pobūdžio Bendrijos prekių ženklų sistemai, ir kad egzistuojančios registracijos valstybėse narėse yra aplinkybės, į kurias gali būti tik atsižvelgta registruojant Bendrijos prekių ženklą, nors jos nėra lemiamos.

69

Iš to matyti, kad Pirmosios instancijos teismas su ankstesne nacionaline registracija susijusias faktines aplinkybes nustatė ne klaidingai ir kad negalima teigti, jog skundžiamas sprendimas jos atžvilgiu nėra motyvuotas.

70

Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

71

Galiausiai reikia pripažinti, kad kaltinimas, jog VRDT turėjo taikyti tuos pačius reikalavimus, susijusius su skiriamuoju požymiu, kaip ir nacionalinis ekspertas, kadangi prekių ženklų teisė yra suderinta, negali būti priimtas, nes, pirma, Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė ir, antra, įmanoma, kad vienoje valstybėje narėje arba Bendrijos sistemoje skiriamųjų požymių neturintis prekių ženklas toks nebus kitoje valstybėje narėje.

72

Be to, kaip jau buvo priminta kalbant apie ankstesnius kaltinimus, valstybėse narėse esančios registracijos yra tik faktas, į kurį galima atsižvelgti registruojant Bendrijos prekių ženklą, o prašomas įregistruoti prekių ženklas turi būti vertinamas remiantis atitinkamais Bendrijos teisės aktais.

73

Iš to matyti, kad VRDT neprivalo nei vadovautis kilmės valstybės nacionalinės valdžios institucijos, kompetentingos prekių ženklų srityje, reikalavimais ir vertinimu, nei registruoti prašomą prekių ženklą remiantis šios nacionalinės valdžios institucijos argumentu, kad žymuo tik daro užuominą, o ne tiesiogiai apibūdina.

74

Taigi šis kaltinimas nepagrįstas.

75

Šiomis aplinkybėmis šį pagrindą reikia atmesti.

76

Nurodydama šį pagrindą Develey teigia, pirma, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė, kokį bendrą įspūdį sukelia prašomas įregistruoti prekių ženklas. Jis neišnagrinėjo vienos iš šio prekių ženklo charakteristikų, t. y. to, kad suplota ir plati pagrindinė butelio dalis, būdinga didžiajai vaizdo iš priekio ir iš nugaros daliai, yra išgaubta, o viršutinė dalis šiek tiek smailios arkos formos ir kad taip sukeliamas įspūdis, jog tai yra portalas. Taigi ši charakteristika daro didelę įtaką bendram įspūdžiui dėl to, kad pagrindinei butelio daliai suteikia portalo formą. Develey mano, kad atliekant visapusišką vertinimą ir atsižvelgiant į šią charakteristiką turėjo būti nustatyta, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamąjį požymį.

77

Antra, Develey tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį atitinkamų prekių atžvilgiu, neatskyrė skirtingų kategorijų, kaip antai maisto produktai ir labai skysti, tirštesni, kieti ir malti prieskoniai. Taigi Pirmosios instancijos teismas klaidingai tai pačiai rūšiai priskyrė visas paraiškoje įregistruoti nurodytas prekes.

78

VRDT nuomone, kadangi šis pagrindas yra išimtinai susijęs su kaltinimais dėl Pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių nustatymo, jį reikia atmesti.

79

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad prekių ženklo skiriamasis požymis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme reiškia, jog šis ženklas leidžia identifikuoti prekę, kuriai jį prašoma įregistruoti, kaip pagamintą konkrečios įmonės ir atskirti ją nuo kitų įmonių prekių ir paslaugų (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Procter  & Gamble prieš VRDT, C-473/01 P ir C-474/01 P, Rink. p. I-5173, 32 punktas bei 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk, C-64/02 P, Rink. p. I-10031, 42 punktas). Šis skiriamasis požymis turi būti vertinamas, pirma, prekių ar paslaugų, kurioms prašoma jį įregistruoti, atžvilgiu ir, antra, atitinkamos visuomenės suvokimo atžvilgiu (žr. minėto sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT 33 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck prieš VRDT, C-24/05 P, Rink. p. I-5677, 23 punktą).

80

Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką erdvinių prekių ženklų, sudarytų iš pačios prekės vaizdo, skiriamojo požymio vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių ženklų kategorijoms. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad taikydamas šiuos kriterijus paprastas vartotojas nebūtinai taip pat suvoks erdvinį prekių ženklą, sudarytą iš pačios prekės vaizdo, ir žodinį ar vaizdinį prekių ženklą, sudarytą iš žymens, nepriklausomo nuo juo žymimų prekių išorės. Iš tiesų paprasti vartotojai, nesant jokių grafinių ar tekstinių elementų, nėra įpratę preziumuoti prekių kilmės remdamiesi jų ar jų pakuotės forma, todėl nustatyti tokio erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau negu žodinio ar vaizdinio prekių ženklo atveju (2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Mag Instrument prieš VRDT, C-136/02 P, Rink. p. I-9165, 30 punktas bei minėto sprendimo Storck prieš VRDT 24 ir 25 punktai).

81

Šiomis sąlygomis tik prekių ženklas, kuris labai skiriasi nuo atitinkamo sektoriaus standartų ar įpročių bei dėl to gali atlikti savo esminę kilmės nuorodos funkciją, turi skiriamųjų požymių Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme (2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Deutsche SiSi-Werke prieš VRDT, C-173/04 P, Rink. p. I-551, 31 punktas ir minėto sprendimo Storck prieš VRDT 26 punktas).

82

Norint įvertinti, ar prekių ženklas turi skiriamųjų požymių, reikia atsižvelgti į bendrą jo daromą įspūdį. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia pirmiausia išnagrinėti skirtingų prekių ženklo pateikimo elementų. Iš tikrųjų atliekant visapusišką vertinimą gali būti naudinga išnagrinėti kiekvieną atitinkamą prekių ženklą sudarantį elementą (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Eurocermex prieš VRDT, C-286/04 P, Rink. p. I-5797, 22 ir 23 punktus bei nurodytą teismų praktiką).

83

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė ir taikė teismų praktikoje nustatytus kriterijus.

84

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 50–53 punktuose teisingai nagrinėjo įvairius prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizduojamą formą sudarančius elementus, o vėliau tam, kad įvertintų, ar šis prekių ženklas turi skiriamųjų požymių, šio sprendimo 53 ir 54 punktuose analizavo bendrą įspūdį.

85

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, pirma, kad nagrinėjant įvairius prašomo įregistruoti prekių ženklo pateikimo elementus, suinteresuotasis asmuo negali reikalauti jam suteikti galimybę nustatyti šio tyrimo tvarką, šių elementų skaidymo laipsnį arba vartotus terminus.

86

Taigi šioje byloje, kadangi Pirmosios instancijos teismas analizuodamas nevartojo tam tikrų terminų, kaip antai „išgaubta pagrindinė dalis“ arba „įspūdis, kad tai yra portalas“, visiškai nereiškia, jog nebuvo tinkamai atsižvelgta į tam tikras charakteristikas, kurios, Develey nuomone, daro įtaką skiriamajam požymiui.

87

Antra, kadangi vertinant, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, reikia atsižvelgti į jo keliamą bendrą įspūdį, iš galimos pastabos, kad viena šio prekių ženklo charakteristikų nutolina jį nuo įprastos formos, negali būti daroma išvada dėl tokio požymio buvimo.

88

Todėl Develey negali teigti, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl aplinkybės, jog skundžiamo sprendimo 52 punkte jis pripažino, kad „vienintelę charakteristiką, dėl kurios prašomas įregistruoti prekių ženklas nutolsta nuo įprastinės formos, sudaro šoniniai įdubimai“.

89

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 53 punkte nurodė, kad „net jei šis požymis gali būti laikomas neįprastu, jo vieno nepakanka, kad būtų daroma įtaka prašomo įregistruoti prekių ženklo keliamam bendram įspūdžiui taip, jog šis prekių ženklas gerokai nukryptų nuo atitinkamo sektoriaus normų ar įpročių bei dėl to galėtų atlikti savo esminę kilmės nuorodos funkciją“.

90

Todėl negali būti teigiama, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino prašomo įregistruoti prekių ženklo keliamą bendrą įspūdį.

91

Dėl kaltinimo, kad įvairios nurodytų prekių kategorijos visiškai nebuvo atskirtos, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal Direktyvą 89/104 kompetentinga valdžios institucija, atsisakydama įregistruoti prekių ženklą, savo sprendime turi nurodyti išvadą, kurią padarė dėl kiekvienos paraiškoje įregistruoti nurodytos prekės ir paslaugos. Tačiau kai tas pats atsisakymo pagrindas taikomas prekių ar paslaugų kategorijai ar grupei, kompetentinga valdžios institucija gali pateikti tik bendrus motyvus visoms nurodytoms prekėms ir paslaugoms (2007 m. vasario 15 d. Sprendimo BVBA Management, Training en Consultancy, C-239/05, Rink. p. I-1455, 38 punktas).

92

Taigi darant prielaidą, kad ši teismų praktika privaloma Pirmosios instancijos teismui, reikia pastebėti, kad skundžiamo sprendimo 46 ir 47 punktuose jis nustatė, jog prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimos prekės yra kasdienio vartojimo maisto produktai, ir vartotojai butelius, kuriuose laikomos tokios prekės, pirmiausia suvoks kaip pakuotę. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso tik trims Nicos sutarties prekių klasėms.

93

Iš to matyti, kad negalima tvirtinti, jog Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų prekių pateikdamas tik bendrą motyvaciją padarė klaidą.

94

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, šios nuostatos ir svarbios Teisingumo Teismo praktikos atžvilgiu nepadarė jokios teisės klaidos.

95

Dėl kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl atitinkamos visuomenės charakteristikų, vartotojų elgesio ir jų orientacijos, pirmiausia reikia pažymėti, kad šie vertinimai priklauso faktinio pobūdžio vertinimų sričiai, ir, antra, kad Develey nepriekaištauja Pirmosios instancijos teismui šiuo atžvilgiu iškraipius faktus.

96

Didelio skirtumo buvimo arba nebuvimo nustatymas šio sprendimo 81 punkto prasme taip pat yra faktų vertinimas.

97

Tačiau pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmąją pastraipą apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Todėl tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, nebent iš jam pateiktų dokumentų matyti, kad jo konstatavimai yra faktiškai neteisingi, ir, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį gali patikrinti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą (2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo DKV prieš VRDT, C-104/00 P, Rink. p. I-7561, 22 punktas bei 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel prieš VRDT, C-456/01 P ir C-457/01 P, Rink. p. I-5089, 41 punktas).

98

Taigi šis kaltinimas yra nepriimtinas.

99

Todėl, kadangi penktasis pagrindas iš dalies nepagrįstas ir iš dalies nepriimtinas, jam negali būti pritarta.

100

Kadangi visi Develey pateikti pagrindai atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

101

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi VRDT prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Develey pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: