(1)

pagal Reglamentą (EB) Nr. 1925/2006 Komisija gali savo iniciatyva priimti sprendimą kitą nei vitaminas ar mineralas medžiagą arba sudedamąją dalį, kurios sudėtyje yra tokios medžiagos, įtraukti į to reglamento III priedą, į kurį yra įtrauktos medžiagos, kurių naudojimas maisto produktuose draudžiamas, apribotas arba kurį prižiūri Sąjunga, jei ta medžiaga siejama su potencialiu pavojumi vartotojams, kaip nurodyta to reglamento 8 straipsnio 1 dalyje;

(2)

2009 m. gruodžio 4 d. Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) priėmė mokslinę nuomonę (2), kurioje padaryta išvada, kad maitinantis deramos mitybinės vertės maistu riebalų rūgščių transizomerų turėtų būti suvartojama kuo mažiau;

(3)

2015 m. gruodžio 3 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl riebalų rūgščių transizomerų maisto produktuose ir Europos Sąjungos gyventojų mityboje (3). Ataskaitoje primenama, kad koronarinė širdies liga yra pagrindinė mirties priežastis Sąjungoje, o gausus riebalų rūgščių transizomerų vartojimas gerokai padidina širdies ligų riziką, daugiau nei bet kokia kita maistinė medžiaga, skaičiuojant vienai kalorijai;

(4)

ataskaitoje padaryta išvada, kad visuomenės sveikatos, vartotojų saugos ir suderinamumo su vidaus rinka požiūriu veiksmingiausia priemonė būtų teisės aktais nustatyti pramoninių riebalų rūgščių transizomerų kiekio maisto produktuose ribines vertes;

(5)

2018 m. balandžio 30 d. Komisija paprašė Tarnybos apibendrinti Tarnybos jau suteiktų mokslinių konsultacijų, visų pirma dėl maistingumo ir sveikumo teiginių, su maistu gaunamų medžiagų referencinių verčių ir maisto priedų, rezultatus ir pranešti Komisijai, kiek tokios mokslinės konsultacijos yra susijusios su dabartiniais tikslais sveikatai išsaugoti ir rekomendacijomis dėl riebalų rūgščių transizomerų vartojimo;

(6)

2018 m. birželio 19 d. Tarnyba pateikė savo išvadą mokslinės ir techninės pagalbos forma. Tarnyba, peržiūrėjusi turimus mokslinius įrodymus, padarė išvadą (4), kad, remiantis naujausiomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis rekomendacijomis, riebalų rūgščių transizomerų turėtų būti suvartojama kuo mažiau;

(7)

2018 m. gegužės 15 d. Pasaulio sveikatos organizacija paragino pašalinti pramoniniu būdu pagamintus riebalų rūgščių transizomerus iš pasaulinės maisto tiekimo grandinės (5);

(8)

riebalų rūgščių transizomerai yra kita nei vitaminai ir mineralai medžiaga, kurios žalingas poveikis sveikatai buvo nustatytas. Todėl ši medžiaga turėtų būti įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 1925/2006 III priedo B dalį, o ja papildyti maisto produktus arba ją naudoti gaminant maisto produktus turėtų būti leidžiama tik laikantis tame priede nurodytų sąlygų, atsižvelgiant į dabartinę mokslo ir techninių žinių padėtį;

(9)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1169/2011 (6) I priede nurodytos riebalų ir riebalų rūgščių transizomerų apibrėžtys ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (7) 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta mažmeninės prekybos apibrėžtis turėtų būti taikomos atitinkamiems terminams Reglamento (EB) Nr. 1925/2006 III priedo B dalyje;

(10)

siekiant supaprastinti šio reglamento taikymą, tikslinga reikalauti, kad maisto tvarkymo subjektai, tiekiantys maisto produktus kitiems maisto tvarkymo subjektams, išskyrus mažmenininkus, pateiktų jiems informaciją apie riebalų rūgščių transizomerų, išskyrus natūraliai esančiuosius gyvūniniuose riebaluose, kiekį, jei tas kiekis viršija 2 g/100 g riebalų;

(11)

siekiant, kad maisto tvarkymo subjektai galėtų prisitaikyti prie naujųjų reikalavimų priėmus šį reglamentą, turėtų būti priimtos tinkamos pereinamojo laikotarpio priemonės;

(12)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(13)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,