5.12.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 349/1

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 101 ir 102 straipsniai yra viešosios politikos dalykas ir turėtų būti veiksmingai taikomi visoje Sąjungoje, siekiant užtikrinti, kad vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma konkurencija;

(2)

SESV 101 ir 102 straipsnių viešąjį vykdymą užtikrina Komisija, naudodamasi įgaliojimais, kurie jai suteikti Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 (3). 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos bendrijos steigimo sutarties 81 bei 82 straipsniai tapo SESV 101 bei 102 straipsniais, ir jie iš esmės išlieka identiški. Viešąjį vykdymą taip pat užtikrina nacionalinės konkurencijos institucijos, kurios gali priimti Reglamento (EB) Nr. 1/2003 5 straipsnyje išvardytus sprendimus. Pagal tą reglamentą valstybės narės turėtų turėti galimybę paskirti administracines ir teismines institucijas, kurios kaip viešąjį vykdymą užtikrinančios institucijos taikytų SESV 101 bei 102 straipsnius ir atliktų įvairias funkcijas, tuo reglamentu pavestas konkurencijos institucijoms;

(3)

SESV 101 ir 102 straipsniai turi tiesioginį poveikį asmenų tarpusavio santykiams ir atitinkamiems asmenims sukuria teises ir pareigas, kurių vykdymą turi užtikrinti nacionaliniai teismai. Todėl nacionalinių teismų vaidmuo taikant konkurencijos taisykles (privatusis vykdymo užtikrinimas) taip pat yra labai svarbus. Spręsdami privačių asmenų ginčus, jie gina Sąjungos teisėje apibrėžtas subjektyviąsias teises, pavyzdžiui, priteisdami atlyginti žalą nukentėjusiesiems dėl pažeidimų. Kad SESV 101 ir 102 straipsniai būtų visiškai veiksmingi, visų pirma, kad būtų praktiškai įgyvendinami juose nustatyti draudimai, būtina užtikrinti, kad kiekvienas – nesvarbu, ar tai asmuo (įskaitant vartotojus ir įmones), ar viešoji valdžios institucija – turėtų galimybę nacionaliniams teismams pateikti ieškinį dėl žalos, kuri buvo padaryta dėl tų nuostatų pažeidimo, atlyginimo. Sąjungos teisėje numatyta teisė gauti kompensaciją taip pat taikoma, jei SESV 101 ir 102 straipsnius pažeidžia valstybinės įmonės ir įmonės, kurioms valstybės narės yra suteikusios specialias arba išimtines teises, kaip apibrėžta SESV 106 straipsnyje;

(4)

kad būtų įgyvendinta Sąjungos teisėje numatyta teisė gauti kompensaciją už žalą dėl Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo, reikia, kad kiekvienoje valstybėje būtų nustatytos procesinės taisyklės, kuriomis užtikrinamas veiksmingas naudojimasis ta teise. Veiksmingų procesinių teisių gynimo priemonių poreikis atsiranda ir dėl teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, nustatytos Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje dalyje. Valstybės narės turėtų užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą tose srityse, kurioms taikoma Sąjungos teisė;

(5)

ieškiniai dėl žalos atlyginimo sudaro tik vieną veiksmingos su konkurencijos teisės pažeidimais susijusio privačiojo vykdymo užtikrinimo sistemos dalį, o juos papildo alternatyvūs žalos atlyginimo būdai, pavyzdžiui, ginčų sprendimas neteisminiais būdais ir viešojo vykdymo užtikrinimo sprendimai, kuriais šalims sudaroma paskata atlyginti žalą.

(6)

kad būtų užtikrintas veiksmingas privatusis ieškinių pagal civilinę teisę vykdymas ir veiksmingas konkurencijos institucijų atliekamas viešasis vykdymo užtikrinimas, reikalinga abiejų šių priemonių sąveika, kad būtų pasiektas kuo didesnis konkurencijos taisyklių veiksmingumas. Būtina nuosekliai reglamentuoti tų abiejų formų vykdymo užtikrinimo koordinavimą, pavyzdžiui, teisės susipažinti su konkurencijos institucijų turimais dokumentais tvarką. Užtikrinus tokį koordinavimą Sąjungos lygmeniu, taip pat bus išvengta taikytinų taisyklių skirtingumo, kuris galėtų kelti pavojų tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(7)

pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Valstybių narių taisyklės, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, labai skiriasi. Dėl tų skirtumų atsiranda netikrumas dėl sąlygų, kuriomis nukentėjusiosios šalys gali pasinaudoti iš SESV kylančia teise gauti kompensaciją, taip pat daromas poveikis tikrajam tokios teisės veiksmingumui. Kadangi nukentėjusiosios šalys dažnai renkasi reikalauti atlyginti žalą savo įsisteigimo valstybėje narėje, dėl nacionalinių taisyklių skirtumų ieškinių dėl žalos atlyginimo sąlygos yra nevienodos ir todėl gali būti daromas poveikis konkurencijai tose rinkose, kuriose veikia tiek tos nukentėjusiosios šalys, tiek pažeidimą padariusios įmonės;

(8)

įvairiose valstybėse narėse įsteigtoms ir veikiančioms įmonėms taikomos skirtingos procesinės taisyklės, nuo kurių labai priklauso, kokio masto atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimą šioms įmonėms gali tekti. Dėl tokio nevienodo Sąjungos teisėje numatytos teisės gauti kompensaciją vykdymo užtikrinimo ne tik kai kurios SESV 101 arba 102 straipsnį pažeidusios įmonės gali įgyti konkurencinį pranašumą, bet taip pat gali sumažėti paskatų naudotis įsisteigimo ir prekių tiekimo ar paslaugų teikimo teisėmis tose valstybėse narėse, kuriose teisės gauti kompensaciją vykdymas užtikrinamas veiksmingiau. Kadangi valstybėse narėse taikomos atsakomybės tvarkos skirtumai gali turėti neigiamos įtakos tiek konkurencijai, tiek tinkamam vidaus rinkos veikimui, šią direktyvą tikslinga grįsti dvejopu teisiniu pagrindu, t. y. SESV 103 ir 114 straipsniais;

(9)

atsižvelgiant į tai, kad didelio masto konkurencijos teisės pažeidimai dažnai turi tarpvalstybinių aspektų, būtina užtikrinti vienodesnes sąlygas vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms ir pagerinti sąlygas vartotojams naudotis vidaus rinkoje jiems priklausančiomis teisėmis. Tikslinga padidinti teisinį tikrumą ir sumažinti skirtumus tarp valstybių narių nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos konkurencijos teisės ir nacionalinės konkurencijos teisės, kai pastaroji taikoma paraleliai su Sąjungos konkurencijos teise, pažeidimų, atlyginimo. Derinant tas taisykles bus padedama užkirsti kelią dar didesniems valstybių narių taisyklių, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos atlyginimo konkurencijos bylose, skirtumams;

(10)

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta [SESV 101 straipsnio 1 dalyje], jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir [SESV 101 straipsnį]. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam [SESV 102 straipsniu] draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir [SESV 102 straipsnį].“ Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, kad būtų pasiektas didesnis teisinis tikrumas ir kad įmonėms bei vartotojams būtų sudarytos vienodesnės sąlygos, tikslinga į direktyvos taikymo sritį įtraukti ir ieškinius dėl žalos atlyginimo, grindžiamus nacionalinės konkurencijos teisės, kai ji taikoma remiantis Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu. Priešingu atveju, taikant skirtingas taisykles dėl civilinės atsakomybės už SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimus ir už taisyklių, nustatytų nacionalinėje konkurencijos teisėje, kuri turi būti taikoma tose pačiose bylose lygiagrečiai Sąjungos konkurencijos teisei, pažeidimus, būtų daromas neigiamas poveikis ieškovų padėčiai toje pačioje byloje bei jų ieškinių apimčiai ir būtų trukdoma tinkamam vidaus rinkos veikimui. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimų, kurie nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip apibrėžta SESV 101 ar 102 straipsniuose, atlyginimo;

(11)

jei nėra atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų, ieškiniai dėl žalos atlyginimo reglamentuojami valstybių narių nacionalinėmis taisyklėmis ir procedūromis. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika, bet kuris asmuo gali reikalauti kompensacijos už patirtą žalą, jei tarp tos žalos ir konkurencijos teisės pažeidimo yra priežastinis ryšys. Visos nacionalinės taisyklės, kuriomis reglamentuojama teisė gauti kompensaciją už žalą, patirtą dėl SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimo, įskaitant taisykles, susijusias su į šią direktyvą neįtrauktais aspektais (pavyzdžiui, pažeidimo ir žalos priežastinio ryšio sąvoka), turi atitikti veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus. Tai reiškia, kad taisyklės neturėtų būti suformuluotos arba taikomos taip, kad būtų pernelyg sunku arba praktiškai neįmanoma naudotis SESV užtikrinta teise gauti kompensaciją, arba būti nepalankesnės negu taisyklių, taikomų panašiems ieškiniams pagal nacionalinę teisę, atveju. Jeigu valstybių narių nacionalinėje teisėje numatyta kitų sąlygų kompensacijai gauti, tokių kaip atsakomybės priskiriamumas, adekvatumas ar kaltumas, joms turėtų būti leidžiama toliau taikyti tokias sąlygas, jei jos neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, veiksmingumo bei ekvivalentiškumo principams ir šiai direktyvai;

(12)

šia direktyva dar kartą patvirtinamos acquis communautaire nuostatos dėl Sąjungos teisės gauti kompensaciją už žalą, patirtą dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo, visų pirma nuostatos, susijusios su teise teikti ieškinį ir žalos apibrėžtimi, kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje, ir neužkertamas kelias tolesnei šio acquis raidai. Bet kuris asmuo, patyręs žalą dėl tokio pažeidimo, gali reikalauti kompensacijos už faktinius nuostolius (damnum emergens), už negautas pajamas (prarastą pelną arba lucrum cessans) ir palūkanų, nepriklausomai nuo to, ar nacionalinėje teisėje tos kategorijos apibrėžiamos atskirai ar kartu. Palūkanų mokėjimas yra esminis kompensacijos elementas, kad patirta žala būtų atlyginta atsižvelgiant į praėjusį laiką, ir jos turėtų būti mokėtinos už laikotarpį nuo žalos padarymo iki kompensacijos sumokėjimo, nedarant poveikio tokių palūkanų apibrėžimui (kompensacinės palūkanos ar delspinigiai) pagal nacionalinę teisę ir tam, ar į praėjusį laiką atsižvelgiama kaip į atskirą kategoriją (palūkanos), ar kaip į faktinių nuostolių ar prarasto pelno sudedamąją dalį. Valstybės narės turi nustatyti tuo tikslu taikytinas taisykles;

(13)

teisė į kompensaciją pripažįstama visiems fiziniams arba juridiniams asmenims (vartotojams, įmonėms ir viešosioms valdžios institucijoms), nepriklausomai nuo to, ar esama tiesioginių sutartinių santykių su pažeidimą padariusia įmone ir ar konkurencijos institucija yra anksčiau nustačiusi pažeidimą. Šia direktyva neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų kolektyvinio teisių gynimo mechanizmus, skirtus SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymui užtikrinti. Nedarant poveikio kompensavimui už galimybių praradimą, visiškas kompensavimas pagal šią direktyvą neturėtų lemti kompensacijos permokos, pavyzdžiui, dėl baudinių nuostolių, daugkartinės žalos ar kitų nuostolių;

(14)

nagrinėjant ieškinius dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, paprastai reikia atlikti sudėtingą faktinę ir ekonominę analizę. Įrodymus, reikalingus reikalavimui atlyginti žalą pagrįsti, dažnai turi vien tik priešinga ginčo šalis arba trečiosios šalys, o ieškovui jie nėra pakankamai žinomi arba prieinami. Tokiomis aplinkybėmis griežti teisiniai reikalavimai ieškovams išsamiai pateikti visus jų bylos faktus ieškinio nagrinėjimo pradžioje ir pateikti tiksliai įvardintus patvirtinamuosius įrodymus gali nepagrįstai trukdyti veiksmingai pasinaudoti SESV užtikrinta teise gauti kompensaciją;

(15)

teikiant ieškinius dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, svarbus vaidmuo tenka įrodymams. Tačiau, kadangi konkurencijos teisės pažeidimų byloms būdinga informacijos asimetrija, tikslinga užtikrinti, kad ieškovams būtų suteikta teisė siekti, kad būtų atskleisti su jų ieškiniu susiję įrodymai, nereikalaujant nurodyti individualių įrodymų elementų. Siekiant užtikrinti lygias bylinėjimosi galimybes, tos priemonės ieškiniuose dėl žalos atlyginimo turėtų būti prieinamos ir atsakovams, kad jie galėtų prašyti ieškovų atskleisti įrodymus. Nacionaliniai teismai taip pat turėtų galėti nurodyti, kad tokius įrodymus atskleistų trečiosios šalys, įskaitant viešąsias valdžios institucijas. Tais atvejais, kai nacionalinis teismas pageidauja nurodyti, kad įrodymus atskleistų Komisija, prašymams pateikti informaciją taikomas Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principas, nustatytas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, ir Reglamento (EB) Nr. 1/2003 15 straipsnio 1 dalis. Jei nacionaliniai teismai nurodo viešosioms valdžios institucijoms atskleisti įrodymus, taikomi teisinio ir administracinio bendradarbiavimo pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę principai;

(16)

nacionaliniai teismai, vykdydami jų griežtą priežiūrą, ypač atskleidimo priemonių būtinumo ir proporcingumo atžvilgiu, turėtų turėti galimybę vienos iš šalių prašymu nurodyti atskleisti tiksliai įvardintus įrodymus ar įrodymų kategorijas. Remiantis proporcingumo reikalavimu, nurodymas atskleisti įrodymus gali būti duodamas tik tuomet, kai ieškovas, remdamasis pagrįstai jam prieinamais faktais, įtikina, kad jis patyrė žalą, kurią padarė atsakovas. Kai prašymu dėl atskleidimo siekiama gauti tam tikros kategorijos įrodymų, ta kategorija turėtų būti apibūdinta nurodant bendrus jos sudėtinių elementų bruožus, tokius kaip dokumentų, kuriuos prašoma atskleisti, pobūdis, dalykas ar turinys, laikotarpis, kuriuo jie buvo parengti, arba kitus kriterijus, su sąlyga, kad tos kategorijos įrodymai yra svarbūs, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Tokios kategorijos turėtų būti apibrėžtos kuo tiksliau ir siauriau remiantis pagrįstai prieinamais faktais;

(17)

kai teismas vienoje valstybėje narėje prašo kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus arba prašo tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, taikomos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 (4) nuostatos;

(18)

nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo iš esmės turėtų būti galima naudoti svarbius įrodymus, kuriuose yra verslo paslapčių arba kitos konfidencialios informacijos, tačiau tokią konfidencialią informaciją reikia tinkamai apsaugoti. Todėl nacionaliniai teismai turėtų disponuoti įvairiomis priemonėmis tokiai konfidencialiai informacijai apsaugoti, kad nagrinėjant bylą ji nebūtų atskleista. Tos priemonės galėtų apimti galimybę redaguoti dokumentų vietas, kuriose pateikiama neskelbtinos informacijos, rengti uždarus posėdžius, riboti asmenų, turinčių, kuriems leidžiama susipažinti su įrodymais, ratą ir nurodyti ekspertams rengti informacijos santraukas apibendrintai arba kitokia nekonfidencialia forma. Vis dėlto priemonės verslo paslaptims ir kitai konfidencialiai informacijai apsaugoti neturėtų trukdyti pasinaudoti teise gauti kompensaciją;

(19)

šia direktyva nedaromas poveikis nei valstybių narių įstatymuose numatytai galimybei teikti apeliacinius skundus dėl atskleidimo, nei tokių skundų teikimo sąlygoms;

(20)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 (5) reglamentuojama galimybė visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais; jis parengtas taip, kad visuomenė turėtų kuo platesnę teisę susipažinti su tų institucijų dokumentais. Vis dėlto ta teisė turi tam tikras ribas, grindžiamas su viešaisiais ar privačiaisiais interesais susijusiomis priežastimis. Tai reiškia, kad to reglamento 4 straipsnyje išdėstytų išimčių sistema yra pagrįsta siekimu konkrečiu atveju rasti pusiausvyrą tarp priešingų interesų, būtent, viena vertus, interesų, kuriems atitinkamų dokumentų atskleidimas būtų palankus, ir, kita vertus, tų interesų, kuriems toks atskleidimas pakenktų. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio tokioms pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 taikomoms taisyklėms ir praktikai;

(21)

kad Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos veiksmingai ir nuosekliai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius, reikia visoje Sąjungoje užtikrinti bendrą požiūrį į įrodymų, kurie įtraukti į konkurencijos institucijos bylą, atskleidimą. Atskleidžiant įrodymus neturėtų būti nederamai trukdoma konkurencijos institucijai veiksmingai užtikrinti konkurencijos teisės vykdymą. Ši direktyva netaikoma konkurencijos institucijų vidaus dokumentų ar susirašinėjimo su kitomis konkurencijos institucijomis atskleidimui;

(22)

siekiant užtikrinti veiksmingą teisės gauti kompensaciją apsaugą, nebūtina ieškovui atskleisti visų dokumentų, susijusių su procesu pagal SESV 101 ar 102 straipsnį, remiantis tik tuo, kad ieškovas ketina pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes itin mažai tikėtina, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo turės būti grindžiamas visais įrodymais, turimais su tuo procesu susijusioje byloje;

(23)

turėtų būti atidžiai įvertintas proporcingumo reikalavimas, kai dėl įrodymų atskleidimo gali būti pakenkta konkurencijos institucijos tyrimo strategijai, nes būtų atskleista, kokie dokumentai yra byloje, arba padarytas neigiamas poveikis įmonių ir konkurencijos institucijų bendradarbiavimui. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti „zondavimo ekspedicijų“ (t. y., konkrečiai neapibrėžtų ar itin plačiai apibrėžtų paieškų, kai ieškoma informacijos, kurios aktualumas procese dalyvaujančioms šalims mažai tikėtinas) prevencijai. Todėl neturėtų būti laikoma, kad prašymai atskleisti įrodymus yra proporcingi, kai juose prašoma bendrai atskleisti konkurencijos institucijos byloje esančius dokumentus, susijusius su tam tikra byla ar bendru dokumentų, kuriuos pateikė šalis konkrečios bylos atveju, atskleidimu. Tokie plataus pobūdžio prašymai atskleisti įrodymus taip pat būtų nesuderinami su prašančiosios šalies pareiga kuo tiksliau ir siauriau konkrečiai nurodyti įrodymus arba įrodymų kategorijas;

(24)

šia direktyva nedaromas poveikis teismų teisei remiantis Sąjungos ar nacionaline teise įvertinti veiksmingo viešojo konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo interesą, kai nurodoma atskleisti bet kokios rūšies įrodymus, išskyrus pareiškimus pagal baudų neskyrimo programą ir susitarimo pareiškimus;

(25)

bet kuriam atskleidimui turėtų būti taikoma išimtis, kai, jį suteikus, būtų nepagrįstai trukdoma konkurencijos institucijos vykdomam Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo tyrimui. Todėl informaciją, kurią parengė konkurencijos institucija nagrinėdama bylą siekiant užtikrinti Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės vykdymą ir kuri buvo išsiųsta to proceso šalims (pavyzdžiui, prieštaravimo pareiškimą), arba informaciją, kurią parengė to proceso šalis (pavyzdžiui, atsakymai į konkurencijos institucijos prašymus pateikti informaciją ar liudytojų pareiškimai), nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo turėtų būti galima atskleisti tik po to, kai konkurencijos institucija baigia nagrinėti bylą, pavyzdžiui, priimdama sprendimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 5 straipsnį arba III skyrių, išskyrus sprendimus dėl laikinųjų priemonių;

(26)

baudų neskyrimo programos ir susitarimo procedūros yra svarbios Sąjungos konkurencijos teisės viešojo vykdymo užtikrinimo priemonės, nes jos padeda aptikti sunkiausius konkurencijos teisės pažeidimus ir efektyviai už juos persekioti bei skirti sankcijas. Be to, kadangi daug konkurencijos institucijų sprendimų kartelių bylose grindžiami prašymu neskirti baudų, o ieškiniai dėl žalos atlyginimo kartelių bylose paprastai remiasi tais sprendimais, baudų neskyrimo programos yra taip pat svarbios, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo kartelių bylose būtų veiksmingi. Tokiomis aplinkybėmis įmonės galėtų būti atgrasintos nuo bendradarbiavimo su konkurencijos institucijomis pagal baudų neskyrimo programą ir susitarimo procedūras, jei būtų atskleisti jų pateikti įrodymai prieš save, pavyzdžiui, pareiškimai pagal baudų neskyrimo programą ir susitarimo pareiškimai, kurie buvo pateikti tik tokio bendradarbiavimo su konkurencijos institucijomis tikslu. Dėl tokio atskleidimo bendradarbiaujančioms įmonėms arba jų vadovaujantiesiems darbuotojams grėstų civilinė arba baudžiamoji atsakomybė blogesnėmis sąlygomis negu pažeidimo bendrininkams, kurie nebendradarbiauja su konkurencijos institucijomis. Siekiant užtikrinti, kad įmonės toliau būtų pasirengusios savanoriškai kreiptis į konkurencijos institucijas pateikdamos pareiškimus pagal baudų neskyrimo programą arba susitarimo pareiškimus, atskleidžiant įrodymus tokiems dokumentams turėtų būti taikoma išimtis. Tokia išimtis turėtų būti taikoma pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą ar susitarimo pareiškimų pažodinėms citatoms, kurios yra kituose dokumentuose. Tokiais įrodymų atskleidimo apribojimais neturėtų būti trukdoma konkurencijos institucijoms skelbti sprendimus pagal taikomą Sąjungos arba nacionalinę teisę. Siekiant užtikrinti, kad šia absoliučia įrodymų atskleidimo išimtimi nebūtų nederamai kliudoma nukentėjusių šalių teisei į kompensaciją, ji turėtų būti taikoma tik tiems savanoriškiems pareiškimams pagal baudų neskyrimo programą ir susitarimo pareiškimams, kuriais pateikiami įrodymai prieš save;

(27)

šioje direktyvoje numatytomis taisyklėmis dėl dokumentų, išskyrus baudų neskyrimo pareiškimus ir susitarimo pareiškimus, atskleidimo užtikrinama, kad nukentėjusiosios šalys turėtų pakankamai kitų alternatyvių priemonių susipažinti su svarbiais įrodymais, kurių reikia jų ieškiniams dėl žalos atlyginimo parengti. Nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę ieškovo prašymu patys susipažinti su dokumentais, kurių atveju remiamasi išimtimi, kad įsitikintų, ar jų turinys neviršija šioje direktyvoje nustatytų pareiškimo pagal baudų neskyrimo programą ir susitarimo pareiškimo apibrėžčių. Visą tų apibrėžčių ribas viršijantį turinį laikantis atitinkamų sąlygų turėtų būti galima atskleisti;

(28)

nagrinėdami ieškinius dėl žalos atlyginimo, nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę bet kuriuo metu nurodyti atskleisti įrodymus, egzistuojančius nepriklausomai nuo konkurencijos institucijos nagrinėjamos bylos („jau egzistuojanti informacija“);

(29)

konkurencijos institucijai atskleisti įrodymus turėtų būti nurodoma tik tuomet, kai tų įrodymų negalima pagrįstai gauti iš kitos šalies ar trečiosios šalies;

(30)

remiantis Reglamento (EB) Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalimi, konkurencijos institucijos savo iniciatyva gali nacionaliniams teismams raštu pateikti pastabas dėl SESV 101 arba 102 straipsnio taikymo. Siekiant išlaikyti viešojo vykdymo užtikrinimo indėlį taikant šiuos straipsnius, konkurencijos institucijos taip pat turėtų turėti galimybę savo iniciatyva nacionaliniam teismui pateikti savo pastabas, kad būtų įvertintas institucijos byloje turimų įrodymų atskleidimo proporcingumas atsižvelgiant į tai, kokį poveikį toks atskleidimas turėtų konkurencijos teisės viešojo vykdymo užtikrinimo veiksmingumui. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti sistemą, pagal kurią konkurencijos institucija būtų informuojama apie prašymus atskleisti informaciją, kai asmuo, prašantis atskleisti įrodymus, arba asmuo, kurio prašoma atskleisti įrodymus, yra susijęs su tos konkurencijos institucijos atliekamu įtariamo pažeidimo tyrimu, nedarant poveikio nacionaliniams įstatymams, kuriuose numatyta ex parte procedūra;

(31)

bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gavęs įrodymų pasinaudodamas galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla, turėtų galėti tuos įrodymus panaudoti nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurio šalimi jis yra. Toks naudojimas turėtų būti leidžiamas ir fiziniam ar juridiniam asmeniui, perėmusiam jo teises ir pareigas, įskaitant jo ieškinio perėmimą. Jei įrodymus gavo juridinis asmuo, priklausantis įmonių grupei, kuri taikant SESV 101 ir 102 straipsnius laikoma sudarančia vieną įmonę, kiti juridiniai asmenys, priklausantys tai pačiai įmonei, taip pat turėtų galėti naudoti tuos įrodymus;

(32)

vis dėlto įrodymų, gautų susipažinus su konkurencijos institucijos byla, naudojimas neturėtų nepagrįstai kliudyti konkurencijos institucijai užtikrinti veiksmingą konkurencijos teisės vykdymą. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pakenkta šioje direktyvoje numatytiems įrodymų atskleidimo apribojimams, įrodymų rūšių, nurodytų 24 ir 25 konstatuojamosiose dalyse, kurios gautos vien tik susipažinus su konkurencijos institucijos byla, naudojimas turėtų būti apribojamas tokiomis pat sąlygomis. Apribojimai turėtų pasireikši pripažįstant įrodymus nepriimtinais nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo arba užtikrinant jų apsaugą kitais būdais pagal taikytinas nacionalines taisykles, kad būtų visiškai užtikrintas tokios rūšies įrodymų naudojimo apribojimas. Be to, iš konkurencijos institucijos gauti įrodymai neturėtų tapti mainų objektu. Todėl galimybė naudoti įrodymus, surinktus vien tik susipažinus su konkurencijos institucijos byla, turėtų būti suteikiama tik fiziniams ar juridiniams asmenims, kuriems pirmiausia buvo suteikta galimybė su ja susipažinti, ir jų teisių perėmėjams. Tačiau tuo apribojimu, siekiant išvengti įrodymų mainų, netrukdoma nacionaliniams teismams nurodyti atskleisti tuos įrodymus, laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų;

(33)

pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo arba konkurencijos institucijai pradedant tyrimą gali kilti pavojus, kad atitinkami asmenys gali sunaikinti arba slėpti įrodymus, kurie būtų naudingi nukentėjusiosios šalies reikalavimui atlyginti žalą pagrįsti. Siekiant užkirsti kelią atitinkamų įrodymų sunaikinimui ir užtikrinti, kad būtų laikomasi teismo nurodymų atskleisti įrodymus, nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę taikyti pakankamai atgrasomas sankcijas. Teismo proceso šalims rizika, kad byloje dėl žalos atlyginimo bus padarytos nepalankios išvados, gali būti itin veiksminga sankcija, padedanti išvengti vilkinimo. Taip pat turėtų būti numatytos sankcijos už pareigos saugoti konfidencialią informaciją nesilaikymą ir piktnaudžiavimą atskleidus įrodymus gauta informacija. Be to, sankcijas turėtų būti galima taikyti, jei ieškiniuose dėl žalos atlyginimo piktnaudžiaujama informacija, gauta pasinaudojus galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla;

(34)

kad Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos veiksmingai ir nuosekliai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius, būtina visoje Sąjungoje užtikrinti bendrą požiūrį į nagrinėjant pažeidimą priimtų nacionalinių konkurencijos institucijų galutinių sprendimų poveikį tolesniems ieškiniams dėl žalos atlyginimo. Šie sprendimai priimami tik informavus Komisiją apie numatomą sprendimą arba, kai jo nėra, apie bet kurį kitą dokumentą, kuriame nurodomi siūlomi veiksmai pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį, ir jei Komisija dar nėra perėmusi nacionalinės konkurencijos institucijos kompetencijos pradėdama procesą pagal to reglamento 11 straipsnio 6 dalį. Tuo tikslu Komisija turėtų užtikrinti nuoseklų Sąjungos konkurencijos teisės taikymą, dvišaliu pagrindu ir per Europos konkurencijos tinklą teikdama gaires nacionalinėms konkurencijos institucijoms. Siekiant didinti teisinį tikrumą, vengti nenuoseklumo taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, didinti ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumą bei procesinį efektyvumą ir gerinti vidaus rinkos veikimą įmonių ir vartotojų atžvilgiu, nacionalinės konkurencijos institucijos ar apeliacinės instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo nustatytas SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimas, neturėtų būti iš naujo ginčijamas vėlesniuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo. Todėl ieškiniuose, pareikštuose su tuo pažeidimu susijusios nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinės instancijos teismo valstybėje narėje, toks pažeidimo konstatavimas turėtų būti laikomas neginčijamai nustatytu. Tačiau pažeidimo konstatavimo poveikis turėtų apimti tik pažeidimo pobūdį ir jo apimtį materialiniu, asmenų, laiko ir teritoriniu atžvilgiu, kaip nustatė konkurencijos institucija arba apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis savo jurisdikcija. Jei sprendimu daroma išvada, kad nacionalinės konkurencijos teisės nuostatos pažeistos, tais atvejais, kai toje pačioje byloje lygiagrečiai taikomos Sąjungos ir nacionalinė konkurencijos teisė, toks pažeidimo konstatavimas turėtų būti laikomas neginčijamai nustatytu.

(35)

tais atvejais, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas valstybėje narėje, kuri nėra SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimą, su kuriuo yra susijęs ieškinys, konstatavusios nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinės instancijos teismo valstybė narė, turėtų būti leidžiama tą galutiniame sprendime padarytą nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinės instancijos teismo išvadą pateikti nacionaliniam teismui bent jau kaip prima facie įrodymą, kad buvo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas. Prireikus ši išvada gali būti vertinama kartu su bet kuriais kitais šalių pateiktais įrodymais. Nacionalinių konkurencijos institucijų ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, kuriais nustatytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, poveikis nedaro poveikio nacionalinių teismų teisėms ir pareigoms pagal SESV 267 straipsnį;

(36)

nacionalinėmis taisyklėmis, reglamentuojančiomis senaties terminų pradžią, trukmę, sustabdymą arba nutraukimą, neturėtų būti nederamai trukdoma pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tai ypač svarbu, kai ieškiniai yra grindžiami konkurencijos institucijos išvada arba apeliacinės instancijos teismo išvada, kad padarytas pažeidimas. Tuo tikslu turėtų būti galima pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir po to, kai konkurencijos institucija baigė nagrinėti bylą, kuria siekiama užtikrinti nacionalinės ir Sąjungos konkurencijos teisės vykdymą. Senaties terminas neturėtų prasidėti, iki kol pažeidimas pasibaigs, ir anksčiau, nei ieškovas sužino arba pagrįstai galima manyti, kad ieškovas turėjo žinoti apie elgesį, kuriuo padaromas pažeidimas, faktą, kad dėl šio pažeidimo jis patyrė žalą, ir tą žalą padariusio pažeidėjo tapatybę. Valstybės narės turėtų turėti galimybę palikti galioti arba nustatyti neatnaujinamus paprastai taikomus senaties terminus, su sąlyga, kad tokių neatnaujinamų senaties terminų trukmė nesudaro praktiškai neįmanomų arba pernelyg sudėtingų sąlygų naudotis teise gauti visą kompensaciją;

(37)

kai konkurencijos taisykles kartu pažeidžia kelios įmonės, pavyzdžiui, kartelių atvejais, tikslinga nustatyti, kad tie kartu pažeidimą padarę pažeidėjai būtų solidariai atsakingi už visą dėl pažeidimo padarytą žalą. Kartu pažeidimą padaręs pažeidėjas turėtų turėti teisę susigrąžinti savo įnašą iš kitų kartu pažeidimą padariusių pažeidėjų, jei jis sumokėjo didesnę kompensacijos dalį, nei turėtų. Ši dalis, t. y. konkretaus pažeidėjo santykinė atsakomybė, ir atitinkami kriterijai, pavyzdžiui, apyvarta, rinkos dalis arba vaidmuo kartelyje, nustatoma pagal taikomą nacionalinę teisę, kartu laikantis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų;

(38)

įmonės, bendradarbiaujančios su konkurencijos institucijomis pagal baudų neskyrimo programą, vaidina svarbų vaidmenį nustatant slaptus kartelinius pažeidimus ir juos nutraukiant, dėl to žala, kuri būtų padaryta, jei pažeidimas nebūtų buvęs nutrauktas, neretai sumažėja. Todėl tikslinga numatyti, kad įmonėms, kurioms konkurencijos institucija pagal baudų neskyrimo programą neskyrė baudų, būtų apsaugotos nuo pernelyg didelių reikalavimų atlyginti žalą, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimą nustačiusios konkurencijos institucijos sprendimas įmonėms, kurioms neskiriamos baudos, gali tapti galutiniu anksčiau, negu toks sprendimas taps galutiniu įmonėms, kurioms baudos gali būti skirtos, ir todėl apsaugos gavėja gali tapti ieškinio objektu, kuriam teikiama pirmenybė. Todėl tikslinga įmonę, kuriai neskiriamos baudos, iš principo atleisti nuo solidariosios atsakomybės už visą žalą ir numatyti, kad jos įnašas kartu pažeidimą padariusių pažeidėjų atžvilgiu neviršytų jos tiesioginiams ir netiesioginiams pirkėjams arba, pirkėjų kartelio atveju, tiesioginiams ir netiesioginiams tiekėjams padarytos žalos. Jei dėl kartelio žalą patyrė kiti subjektai, kurie nėra pažeidėjų klientai ar tiekėjai, įmonės, kuriai neskiriamos baudos, įnašas neturėtų viršyti jos santykinės atsakomybės už žalą, padarytą dėl kartelio. Ta dalis turėtų būti nustatyta pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos pažeidėjų atitinkamoms dalims nustatyti. Įmonė, kuriai neskiriamos baudos, turėtų likti visapusiškai atsakinga kitoms nukentėjusiosioms šalims, kurios nėra jos tiesioginiai arba netiesioginiai pirkėjai arba tiekėjai, tik tuo atveju, jei šios šalys negali gauti visos kompensacijos iš kitų pažeidėjų;

(39)

žala, išreikšta faktiniais nuostoliais, gali atsirasti dėl kainos, kuri buvo faktiškai sumokėta, ir kainos, kuri būtų sumokėta, jei pažeidimo nebūtų, skirtumo. Kai nukentėjusioji šalis faktinius nuostolius sumažina, juos visus arba jų dalį perkeldama savo pirkėjams, perkelti nuostoliai nebėra žala, už kurią juos perkėlusiai šaliai turi būti kompensuota. Todėl iš esmės tikslinga pažeidėjui, kaip vienos iš gynybos priemonių dėl reikalavimo atlyginti žalą atveju, leisti remtis argumentu, kad faktiniai nuostoliai buvo perkelti. Tikslinga nustatyti, kad pažeidėjas, kaip gynybos priemonę naudojantis antkainio perkėlimo argumentą, turi įrodyti, kad antkainis egzistavo ir kokiu mastu jis buvo perkeltas. Ši įrodinėjimo pareiga neturėtų daryti poveikio pažeidėjo galimybei naudotis kitais nei jo turimi įrodymais, pavyzdžiui, įrodymais, kurie jau gauti nagrinėjant ieškinį, ar įrodymais, kuriuos turi kitos šalys arba trečiosios šalys.

(40)

tais atvejais, kai dėl antkainio perkėlimo sumažėjo pardavimo apimtis ir tokiu būdu buvo patirta žala, nes buvo negautos pajamos, neturėtų būti daromas poveikis teisei reikalauti kompensacijos už tokias negautas pajamas;

(41)

priklausomai nuo sąlygų, kuriomis veikia įmonės, gali būti nusistovėjusi komercinė praktika kainų padidėjimą perkelti tolesnei tiekimo grandinės grandžiai. Vartotojai arba įmonės, kuriems taip buvo perkelti faktiniai nuostoliai, patyrė žalą, padarytą dėl Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo. Nors tokią žalą turėtų kompensuoti pažeidėjas, iš pažeidėjo tiesiogiai nepirkusiems vartotojams ar įmonėms gali būti ypač sunku įrodyti tokios žalos mastą. Todėl tikslinga nustatyti, kad kai reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumas arba priteistinos sumos už žalą dydis priklauso nuo to, ar pažeidėjo tiesioginio pirkėjo sumokėtas antkainis buvo perkeltas netiesioginiam pirkėjui ir kokiu mastu jis buvo perkeltas, laikoma, kad pastarasis pateikė įrodymą, kad tiesioginio pirkėjo sumokėtas antkainis buvo perkeltas į jo lygį, jei jis gali įrodyti prima facie, kad toks perkėlimas įvyko. Ši prezumpciją, kuri gali būti ginčijama, taikoma, nebent pažeidėjas gali teismui priimtinu būdu pagrįstai įrodyti, kad faktinis nuostolis nebuvo perkeltas netiesioginiam pirkėjui arba jam buvo perkeltas ne visas. Be to, tikslinga apibrėžti, kokiomis sąlygomis laikoma, kad netiesioginis pirkėjas pateikė tokį prima facie įrodymą. Įvertindamas perkelto antkainio dydį, ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas turėtų turėti įgaliojimus nustatyti, kokia antkainio dalis buvo perkelta į netiesioginių pirkėjų lygį;

(42)

Komisija nacionaliniams teismams turėtų pateikti aiškias, paprastas ir išsamias gaires, kuriose nurodoma, kaip nustatyti netiesioginiams pirkėjams perkeltą antkainio dalį;

(43)

konkurencijos teisės pažeidimai dažnai yra susiję su prekių ar paslaugų pardavimo sąlygomis ir kaina, todėl atsiranda antkainis ir kita žala, kurią patiria pažeidėjų klientai. Pažeidimas taip pat gali būti susijęs su tiekimu pažeidėjui (pavyzdžiui, pirkėjų kartelio atveju). Tokiais atvejais faktiniai nuostoliai galėtų atsirasti dėl mažesnės kainos, kurią pažeidėjai moka savo tiekėjams. Atitinkamai tiems atvejams turėtų būti taikoma ši direktyva, visų pirma taisyklės, susijusios su antkainio perkėlimu;

(44)

ieškinius dėl žalos atlyginimo gali pareikšti tiek asmenys, pirkę prekių ar paslaugų iš pažeidėjo, tiek kiti toliau tiekimo grandinėje esantys pirkėjai. Kad teismo sprendimai tokiose susijusiose bylose būtų nuoseklūs ir taip būtų išvengta atvejų, kai žala dėl Sąjungos arba nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimo nevisiškai kompensuojama arba kai iš pažeidėjo reikalaujama sumokėti kompensaciją už žalą, nors žalos nebuvo patirta, ginčą nagrinėjantys nacionaliniai teismai turėtų turėti įgaliojimus apytikriai nustatyti, kokia antkainio proporcija buvo perkelta tiesioginiams ar netiesioginiams pirkėjams. Šiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai, pasinaudodami esamomis Sąjungos ir nacionalinės teisės procesinėmis ar materialinėmis priemonėmis, turėtų turėti galimybę deramai atsižvelgti į bet kokius susijusius ieškinius ir po jų nagrinėjimo priimtus sprendimus, ypač tais atvejais, kai konstatuojama, jog perkėlimas įrodytas. Nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę naudotis tinkamomis procesinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, sujungti ieškinius, siekiant užtikrinti, kad kompensacija, sumokėta už faktinius nuostolius bet kuriame tiekimo grandinės lygyje, neviršytų tame lygyje dėl antkainio padarytos žalos. Tokios priemonės turėtų būti prieinamos ir tarpvalstybinėse bylose. Ši galimybė tinkamai atsižvelgti į sprendimus, neturėtų daryti poveikio asmenų, kurie nebuvo teismo proceso šalys, pagrindinėms teisėms į gynybą, teisėms į veiksmingas teisių gynimo priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą ir nedaryti poveikio taisyklėms dėl tame kontekste priimtų teismo sprendimų įrodomosios galios. Galima, kad susiję ieškiniai, pateikti skirtingų valstybių narių teismams, būtų laikomi susijusiais, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (6) 30 straipsnyje. Pagal tą straipsnį nacionaliniai teismai, išskyrus teismą, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba, esant tam tikroms aplinkybėms, atsisakyti jurisdikcijos. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis nacionalinių teismų teisėms ir pareigoms pagal tą reglamentą.

(45)

nukentėjusioji šalis, įrodžiusi, kad patyrė žalą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, turi įrodyti ir žalos apimtį, kad gautų atlyginimą už žalą. Žalos su konkurencijos teise susijusiose bylose dydžio nustatymas yra labai daug faktinių duomenų reikalaujantis procesas ir jame gali prireikti taikyti sudėtingus ekonominius modelius. Dažnai tai kainuoja labai brangiai, be to, ieškovams sunku gauti reikalingų duomenų savo reikalavimams pagrįsti. Pats žalos su konkurencijos teise susijusiose bylose dydžio nustatymas gali būti viena iš esminių kliūčių, trukdančių veiksmingai reikalauti kompensacijos;

(46)

nesant Sąjungos taisyklių, pagal kurias būtų nustatomas dėl konkurencijos teisės pažeidimo padarytos žalos dydis, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti savo pačios taisykles žalos dydžiui įvertinti ir valstybės narės bei nacionaliniai teismai turi nustatyti, kokius reikalavimus turi įvykdyti ieškovas, kad įrodytų patirtos žalos dydį, metodus, kurie gali būti naudojami nustatant šį dydį, ir pasekmes, nesugebėjus visapusiškai įvykdyti tų reikalavimų. Tačiau šie nacionalinės teisės reikalavimai dėl žalos su konkurencijos teise susijusiose bylose dydžio nustatymo neturėtų būti mažiau palankūs už toje valstybėje narėje panašiems ieškiniams taikomus reikalavimus (lygiavertiškumo principas), taip pat juos taikant neturėtų būti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti Sąjungos teise į žalos atlyginimą už patirtą žalą (veiksmingumo principas). Todėl reikėtų atsižvelgti į šalių informacijos asimetriją ir į tai, kad nustatant žalos dydį reikia įvertinti, kaip atitinkama rinka būtų kitusi, jei pažeidimo nebūtų buvę. Atliekant tokį vertinimą, reikia atlikti palyginimą su padėtimi, kuri iš esmės yra hipotetinė, todėl toks palyginimas niekada negali būti visiškai tikslus. Todėl tikslinga nacionaliniams teismams suteikti įgaliojimus apytikriai nustatyti žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, dydį. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos, gavusios prašymą, galėtų pakonsultuoti dėl žalos dydžio nustatymo. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir nuspėjamumą, Komisija turėtų teikti bendras gaires Sąjungos lygiu;

(47)

kad būtų pašalinta informacijos asimetrija ir išvengta kai kurių sunkumų, susijusių su žalos su konkurencijos teise susijusiose bylose dydžio nustatymu, ir kad būtų užtikrintas ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumas, tikslinga laikytis prezumpcijos, kad kartelinio pažeidimo buvo padaryta žala, ypač dėl poveikio kainoms. Priklausomai nuo bylos faktų, tai reiškia, kad dėl sudaryto kartelio padidėjo kaina arba buvo užkirstas kelias kainų mažėjimui, kuris būtų įvykęs, jei kartelis nebūtų buvęs sudarytas. Ši prezumpcija neturėtų būti taikoma konkrečiai žalos sumai. Pažeidėjai turėtų turėti galimybę ginčyti tokią prezumpciją. Tikslinga šią prezumpciją, kuri gali būti ginčijama, taikyti tik karteliams, atsižvelgiant į slaptą kartelio pobūdį, dėl kurio padidėja minėta informacijos asimetrija ir ieškovams tampa sunkiau gauti reikalingų įrodymų siekiant įrodyti, kad žala buvo padaryta;

(48)

kad pažeidėjai ir nukentėjusiosios šalys susidurtų su mažesniu netikrumu, atsakovams pageidautina pasiekti susitarimą „visiems laikams“. Todėl pažeidėjai ir nukentėjusiosios šalys turėtų būti skatinami susitarti dėl žalos, padarytos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kompensavimo naudojant ginčų sprendimo tarpusavio sutarimu mechanizmus, pavyzdžiui, ginčų sprendimą ne teisme (įskaitant tuos atvejus, kai teisėjas gali paskelbti ginčų sprendimą privalomu), arbitražą, tarpininkavimą ar taikinimą. Toks ginčų sprendimas tarpusavio sutarimu turėtų apimti, jei teisiškai įmanoma, kuo daugiau nukentėjusiųjų šalių ir pažeidėjų. Todėl šios direktyvos nuostatomis dėl ginčų sprendimo tarpusavio sutarimu siekiama palengvinti tokių mechanizmų naudojimą ir padidinti jų veiksmingumą;

(49)

senaties terminai pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo gali būti tokie, kad nukentėjusiosios šalys ir pažeidėjai neturėtų pakankamai laiko susitarti dėl mokėtinos kompensacijos. Todėl, kad abiem šalims būtų suteikta reali galimybė išspręsti ginčą tarpusavio sutarimu prieš kreipiantis į nacionalinį teismą, senaties terminus reikia sustabdyti, kol vyks ginčų sprendimo tarpusavio sutarimu procesas;

(50)

be to, kai šalys susitaria išspręsti ginčą tarpusavio sutarimu po to, kai pagal tą patį reikalavimą ieškinys dėl žalos atlyginimo jau pateiktas nacionaliniam teismui, tas teismas turėtų turėti galimybę sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol vyks ginčų sprendimo tarpusavio sutarimu procesas. Spręsdamas, ar sustabdyti bylos nagrinėjimą, nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į skubos tvarkos privalumus;

(51)

kad būtų skatinama sudaryti tarpusavio sutarimo susitarimus, pažeidėjas, kuris atlygina žalą išsprendus ginčą tarpusavio sutarimu, neturėtų patekti į blogesnę padėtį negu kiti pažeidimo bendrininkai, jei nebūtų sudaromas tarpusavio sutarimo susitarimas. Taip gali atsitikti, jei susitarimą sudaręs pažeidėjas, net sudarius tarpusavio sutarimo susitarimą, tebėra visiškai solidariai atsakingas už pažeidimu padarytą žalą. Todėl iš esmės susitarimą sudaręs pažeidėjas neturėtų mokėti įnašo susitarimo nesudariusiems pažeidimo bendrininkams, jiems atlyginus žalą nukentėjusiajai šaliai, su kuria pirmasis pažeidėjas jau buvo susitaręs. Ši įnašo nemokėjimo taisyklė sietina su tuo, kad iš nukentėjusiosios šalies reikalaujamos sumos turėtų būti išskaičiuojama susitarimą sudariusio pažeidėjo jai padarytos žalos dalis neatsižvelgiant į tai, ar susitarimo suma yra lygi santykinei žalos, kurią susitarimą sudaręs pažeidimo bendrininkas padarė susitarimą sudariusiai nukentėjusiajai šaliai, daliai, ar nuo jos skiriasi. Ta santykinė dalis turėtų būti nustatyta pagal taisykles, kurios taikomos pažeidėjų atitinkamoms dalims nustatyti. Jei tokia dalis nebūtų išskaičiuojama, dėl susitarimų neteisingai nukentėtų tokių susitarimų šalimis nesantys pažeidėjai. Tačiau, kad būtų užtikrinta teisė į visą kompensaciją, susitarimą sudaręs pažeidimo bendrininkas vis tiek turės atlyginti žalą, jei tai yra vienintelė galimybė susitarimą sudariusiai nukentėjusiajai šaliai gauti kompensaciją už likusią reikalavimo dalį. Likusi reikalavimo dalis yra lygi susitarimą sudariusios nukentėjusiosios šalies reikalavimui, iš kurio išskaičiuota susitarimą sudariusio pažeidimo bendrininko žalos, kuri pažeidimu padaryta susitarimą sudariusiai nukentėjusiajai šaliai, dalis. Pastaroji galimybė reikalauti žalos atlyginimo iš bendrininko yra, nebent tarpusavio sutarimo susitarimo sąlygose aiškiai nurodyta, kad tai neleidžiama;

(52)

turėtų būti vengiama situacijų, kai sumokant atitinkamą žalos dalį susitarimo nesudariusiems pažeidimo bendrininkams, kurią jie sumokėjo susitarimo nesudariusioms nukentėjusiosioms šalims, bendra susitarimą sudariusių pažeidimo bendrininkų išmokėtos kompensacijos suma viršija jų santykinę atsakomybę už pažeidimu padarytą žalą. Todėl, kai reikalaujama, kad susitarimą sudarę pažeidimo bendrininkai sumokėtų žalos dalį, kurią vėliau susitarimo nesudarę pažeidimo bendrininkai sumoka susitarimo nesudariusioms nukentėjusiosioms šalims, nacionaliniai teismai turėtų atsižvelgti į žalos dalį, jau sumokėtą pagal tarpusavio sutarimo susitarimą, nepamiršdami, kad ne visi pažeidimo bendrininkai būtinai yra vienodai susiję su visa pažeidimo apimtimi materialiniu, laiko ir geografiniu atžvilgiu;

(53)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija pripažintų principų;

(54)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti taisykles, reglamentuojančias ieškinius dėl žalos, padarytos dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, kad būtų užtikrintas visapusiškas SESV 101 bei 102 straipsnių poveikis ir užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą įmonėms bei vartotojams, valstybės narės negali deramai pasiekti, bet siekiant veiksmingumo ir nuoseklumo, kurių reikia taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(55)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (7) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(56)

tikslinga nustatyti šios direktyvos laikino taikymo taisykles,

a)

tai, kokiu mastu reikalavimas arba gynyba yra grindžiami turimais faktais ir įrodymais, kurie pagrindžia prašymą atskleisti įrodymus;

b)

įrodymų atskleidimo mastą ir išlaidas, ypač tenkančias susijusioms trečiosioms šalims, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nekonkrečiai informacijos paieškai, kuri proceso šalims greičiausiai nebūtų aktuali;

c)

tai, ar įrodymai, kuriuos siekiama atskleisti, apima konfidencialią informaciją (ypač susijusią su trečiosiomis šalimis), ir į tvarką, nustatytą tokiai konfidencialiai informacijai apsaugoti.

a)

tai, ar prašymas buvo suformuluotas konkrečiai atsižvelgiant į konkurencijos institucijai pateiktų ar tokios konkurencijos institucijos byloje laikomų dokumentų pobūdį, dalyką ar turinį, o ne pateikiant nekonkretų prašymą atskleisti konkurencijos institucijai pateiktus dokumentus;

b)

tai, ar dokumentus atskleisti prašanti šalis to prašo dėl nacionaliniame teisme nagrinėjamo ieškinio dėl žalos atlyginimo, ir

c)

dėl 5 ir 10 dalių arba konkurencijos institucijos prašymu pagal 11 dalį – būtinybę užtikrinti konkurencijos teisės viešojo vykdymo užtikrinimo veiksmingumą.

a)

informaciją, kurią parengė fizinis arba juridinis asmuo specialiai konkurencijos institucijos nagrinėjamai bylai;

b)

informaciją, kurią konkurencijos institucija parengė ir išsiuntė šalims nagrinėdama bylą, ir

c)

atsiimtus susitarimo pareiškimus.

a)

pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą ir

b)

susitarimo pareiškimų.

a)

jie nevykdo nacionalinio teismo reikalavimo atskleisti įrodymus arba atsisakoma jį vykdyti;

b)

jie sunaikina reikšmingus įrodymus;

c)

jie nevykdo nacionalinio teismo nurodymu dėl konfidencialios informacijos apsaugos nustatytų įpareigojimų arba atsisako juos vykdyti;

d)

jie nepaiso šiame skyriuje numatytų įrodymų naudojimo apribojimų.

a)

šį elgesį ir tai, kad juo padaromas konkurencijos teisės pažeidimas;

b)

faktą, kad dėl šio konkurencijos teisės pažeidimo jis patyrė žalą, ir

c)

pažeidėjo tapatybę.

a)

jos rinkos dalis atitinkamoje rinkoje bet kuriuo konkurencijos teisės pažeidimo metu neviršijo 5 % ir

b)

dėl įprastų solidariosios atsakomybės taisyklių taikymo negrįžtamai būtų pastatytas į pavojų jos ekonominis gyvybingumas, o jos turtas prarastų visą savo vertę.

a)

MVĮ vadovavo konkurencijos teisės pažeidimui arba privertė kitas įmones dalyvauti vykdant jį arba

b)

nustatyta, kad MVĮ anksčiau buvo pažeidusi konkurencijos teisę.

a)

savo tiesioginiams arba netiesioginiams pirkėjams arba tiekėjams ir

b)

kitoms nukentėjusiosioms šalims tik tuo atveju, jei jos negali gauti visos kompensacijos iš kitų įmonių, kurios dalyvavo vykdant tą patį konkurencijos teisės pažeidimą.

a)

atsakovas įvykdė konkurencijos teisės pažeidimą;

b)

dėl konkurencijos teisės pažeidimo atsakovo tiesioginiam pirkėjui taikytas antkainis ir

c)

netiesioginis pirkėjas įsigijo prekių arba paslaugų, kurios buvo konkurencijos teisės pažeidimo objektas, arba įsigijo prekių arba paslaugų, gautų iš prekių ar paslaugų, kurios buvo konkurencijos teisės pažeidimo objektas, arba prekių ar paslaugų, apimančių tokias prekes ar paslaugas.

a)

ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurie yra susiję su tuo pačiu konkurencijos teisės pažeidimu, tačiau kuriuos pareiškia kitų tiekimo grandinės lygių ieškovai;

b)

sprendimus, priimtus dėl ieškinių dėl žalos, kaip nurodyta a punkte;

c)

susijusią viešo naudojimo informaciją, gautą vykdant konkurencijos teisės viešąjį užtikrinimą.

a)

galimas finansinių apribojimų, patiriamų mokant konkurencijos institucijos nustatytas baudas dėl konkurencijos teisės pažeidimo, poveikis nukentėjusiųjų šalių galimybei gauti visą kompensaciją už tuo konkurencijos teisės pažeidimu padarytą žalą;

b)

tai, kokiu mastu ieškovai, kurie kreipėsi dėl konkurencijos teisės pažeidimu, kuris konstatuotas valstybės narės konkurencijos institucijos priimtu sprendimu dėl pažeidimo, padarytos žalos atlyginimo, negalėjo kitos valstybės narės nacionaliniam teismui įrodyti, kad toks konkurencijos teisės pažeidimas buvo padarytas;

c)

tai, kokiu mastu kompensacija už faktinę žalą viršijo konkurencijos teisės pažeidimu padarytą žalą dėl antkainio arba bet kuriame tiekimo grandinės lygyje patirtą žalą dėl antkainio.