2009 m. birželio 8 d.ArcelorMittal Luxembourg SA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-405/06 ArcelorMittal Luxembourg ir kt. prieš Komisiją

(Byla C-201/09 P)

2009/C 205/33

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: ArcelorMittal Luxembourg SA, anksčiau Arcelor Luxembourg SA, atstovaujama advokato A. Vandencasteele

Kitos proceso šalys: Europos Bendrijos Komisija, ArcelorMittal Belval & Differdange, anksčiau Arcelor Profil Luxembourg SA, ArcelorMittal International, anksčiau Arcelor International SA

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinį skundą apeliantė pagrindžia keturiais pagrindais.

Pirmu pagrindu, kurį sudaro dvi dalys, apeliantė tvirtina, pirma, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė AP 97 straipsnį ir piktnaudžiavo įgaliojimus taikydamas AP 65 straipsnį po to, kai 2003 m. liepos 23 d. EBAP sutartis nustojo galioti. Institucijų pareiga nuosekliai aiškinti įvairias sutartis jokiomis aplinkybėmis negali pateisinti nebegaliojančios sutarties nuostatų palikimo Bendrijos teisės sistemoje.

Antroje šio pagrindo dalyje apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamentą Nr. 1/2003 (1) ir piktnaudžiavo įgaliojimais, Komisijos įgaliojimus priimti AP 65 straipsnį įgyvendinantį sprendimą pagrįsdamas reglamentu, kuriuo Komisijai suteikiami įgaliojimai tik EB 81 ir 82 straipsnių įgyvendinimo srityje. Šiuo reglamentu, priimtu EBAP sutarčiai nustojus galioti ir pagrįstu tik EB sutartimi, nebuvo galima Komisijai suteikti jokių įgaliojimų taikyti sankcijas už AP 65 straipsnio pažeidimą, vienu metu nepažeidžiant EBAP sutarties ir normų hierarchijos taisyklių.

Antru pagrindu, kurį sudaro trys dalys, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidžia bausmių ir sankcijų individualumo principą, neatsižvelgia į Teisingumo Teismo praktiką atsakomybės priskyrimo srityje ir pažeidžia res judicata principą bei normų hierarchijos taisyklę, nuspręsdamas, kad Komisija turėjo teisę priskirti bendrovei atsakomybę už kitos grupės narės vykdytą konkurenciją pažeidžiančią veiklą, nors pirmoji bendrovė šioje veikloje nedalyvavo. Nei aplinkybės, kad įvairios nagrinėjamos tai pačiai grupei priklausančios bendrovės buvo vienas ekonominis vienetas, nei aplinkybės, kad patronuojanti įmonė 100 % kontroliavo pažeidimą įvykdžiusią dukterinę įmonę, net ir aplinkybės, kad patronuojančios įmonės įtaka dukterinei įmonei buvo lemiama, neužteko įrodyti, kad apeliantė dalyvavo darant pažeidimą, ir todėl nebuvo galima pateisinti atsakomybės už dukterinės įmonės elgesį priskyrimo patronuojančiai įmonei.

Trečiu pagrindu apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties taisykles ir pažeidė res judicata principą, nes savo sprendime konstatavo, kad apeliantė atliko senaties eigą nutraukiančius veiksmus, nors iš 1994 m. priimto pirminio Komisijos sprendimo buvo visiškai aišku, kad akivaizdžiai pripažinta, jog apeliantė nedalyvavo vykdant pažeidimą.

Galiausiai ketvirtu pagrindu apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos gynybos teises, nes sprendime nenurodė ypač ilgo proceso priežasčių, o dėl to ieškovė nebegalėjo pateikti įrodymų, reikalingų paneigti prezumpciją, kad atsakomybė tenka jai. Be to, Pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeistas res judicata principas 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo byloje C-176/99 P ARBED prieš Komisiją, kuriame pripažinta, kad Komisijos sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek jis susijęs su apeliante, atžvilgiu.

(1)  2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties (EB) 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).