28.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/35

1.1

EESRK rekomendacijos:

2.1

Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais (2010 m.) (3) benamių klausimas buvo viena pagrindinių veiklos sričių.

2.2

Pirmą kartą benamystės problema prioritetine paskelbta 2005 m. Bendroje socialinės apsaugos ir socialinės integracijos ataskaitoje. 2007 m. Europos Komisija paskelbė tyrimą dėl benamystės reiškinio Europos Sąjungoje (4).

2.3

Spręsti šią problemą tapo vienu prioritetų, juo labiau kad šis klausimas užima svarbią vietą Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties strategijoje.

2.4

Įgyvendindama ES socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties strategiją (kitaip dar vadinamą „Atviruoju socialinės srities klausimų koordinavimo metodu“), Europos Sąjunga koordinuoja ir skatina nacionalines kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemones ir politikos plėtojimą: taikomas ataskaitų teikimo mechanizmas ir bendri rodikliai, Europos Komisija bendradarbiaudama su ES Ministrų Taryba priima galutines politines išvadas.

2.5

Europos Parlamentas ėmėsi svarbių iniciatyvų benamių klausimui spręsti, pavyzdžiui, 2008 m. paskelbė rašytinį pareiškimą dėl gatvės benamių klausimo sprendimo (5). Šiame pareiškime Taryba raginama pritarti įsipareigojimui iki 2015 m. pasiekti, kad visoje ES neliktų gatvės benamių. 2010 m. rugsėjo 6 d. penki įvairioms partijoms atstovaujantys Europos Parlamento nariai paskelbė bendrą pareiškimą dėl būtinybės sukurti Europos kovos su benamyste strategiją. Dokumentas priimtas 2010 m. gruodžio mėn. EESRK mano, kad pirmiau minėtiems plataus užmojo tikslams įgyvendinti būtinos Europos fondų (ESF ir ERPF) lėšos.

2.6

2009 m. pabaigoje ES nepriklausomų socialinės įtraukties ekspertų tinklas pateikė ataskaitą dėl benamystės ir su būstu susijusios atskirties problemos ES valstybėse narėse (6). Šioje ataskaitoje prašoma benamystės klausimą įtraukti į atvirąjį socialinės srities klausimų koordinavimo metodą, skirti jam daugiau dėmesio ir toliau jį spręsti po 2010 m.

2.7

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Taryba priėmė naują strategiją „Europa 2020“. Iki 2020 m. ES dės pastangas, kad būtų panaikinta skurdo ir socialinės atskirties riziką mažiausiai 20 mln. žmonių.. Vienas iš Komisijos pasiūlymų 2020 m. – Europos kovos su skurdu planas, kurio tikslas „parengti ir įgyvendinti specialias priemones, skirtas konkrečių rizikos grupių (pvz., […] ir benamiai) problemoms spręsti“ (7).

2.8

2010 m. spalio mėn. Regionų komitetas paskelbė nuomonę „Kova su benamyste“, kurioje teigia, kad ES turėtų skirti kur kas daugiau pastangų šiai opiai problemai spręsti. Regionų komitetas siūlo Europos lygmeniu taikyti ETHOS tipologiją, sukurti Europos agentūrą, kuri koordinuotų ir remtų kovą su benamyste, ir skatinti benamystės reiškinio prevenciją ir į šią veiklą įtraukti regionus.

2.9

2010 m. bendroje Komisijos ir Tarybos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties ataskaitoje (8) valstybės narės raginamos rengti strategijas, kuriose dėmesys būtų skiriamas benamystės prevencijai, naujiems nuolatinio gyvenamojo būsto suteikimo būdams (socialinis ir nuolatinis būstas), pirmenybė teikiama požiūriui „svarbiausia būstas“ ir papildomoms socialinėms paslaugoms bei geresniam valdymui.

2.10

Svarbiausios 2010 m. priimtos rekomendacijos dėl benamystės problemos sprendimo pateiktos Konsensuso konferencijos, surengtos 2010 m. Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų pabaigoje Komisijos iniciatyva ir bendradarbiaujant su ES Tarybai pirmininkavusia Belgija, išvadose (9).

2.11

2011 m. Eurostatas paskelbė ataskaitą dėl būsto sąlygų Europoje 2009 m. (Housing Conditions in Europe in 2009) (10), kurioje nurodoma, kad 30 milijonų ES piliečių gyvena mažoje erdvėje ir prastomis būsto sąlygomis.

3.1

Benamystės reiškinys ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatytų teisių (11) pažeidimas gali būti tiesiogiai susiję.

3.2

Chartijos 34 straipsnyje nustatyta: „Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad […] būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.“

3.3

Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje užtikrinama teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, įskaitant galimybę turėti būstą ir gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas. Šios Deklaracijos 25 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą.“

3.4

Europos Tarybos Europos socialinės chartijos (pataisyta redakcija) (12) 31 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas pilietis turi teisę į būstą, o šalys raginamos įsipareigoti „imtis priemonių, skirtų: remti galimybes turėti atitinkamo standarto būstą; neleisti plisti benamystei ir ją mažinti, kol palaipsniui ji bus panaikinta; padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.“

3.5

Teisė į būstą apibrėžta daugelio ES valstybių narių konstitucijose. Tinkamas būstas yra būtinybė ir teisė. EESRK rekomenduoja ES valstybėms narėms padėti apsirūpinti būstu visiems asmenims, turintiems šią teisę pagal galiojančius nacionalinės teisės aktus. Komitetas ragina valstybes nares ir pilietinę visuomenę užtikrinti šios teisės įgyvendinimo stebėseną. Įstatyminė teisė sudaro pagrindą, kuriuo remiantis nustatoma ir plėtojama veiksminga kovos su benamyste politika.

4.1

Eurostato duomenimis (13), Europos sąjungoje 30 milijonų piliečių gyvena mažoje erdvėje ir prastomis būsto sąlygomis. 2009 m. 6 proc. ES gyventojų gyveno labai blogomis būsto sąlygomis. 12,2 proc. ES gyventojų už komunalines būsto paslaugas mokama kaina yra labai didelė, palyginti su jų pajamomis.

4.2

Gatvėje gyvenantys benamiai – tai labiausiai matoma ir didžiausią skurdą ir atskirtį atspindinti benamystės forma. Tačiau yra ir daugiau benamystės atvejų: nakvynės namuose ar laikinuose būstuose gyvenantys asmenys, asmenys laikinai apgyvendinti šeimose arba pas draugus, asmenys priversti išsikelti iš įvairaus pobūdžio įstaigų, būsto neturintys asmenys, asmenys, kuriems gresia iškeldinimas arba netinkamuose ar nesaugiuose būstuose gyvenantys asmenys.

4.3

Galimybė gyventi tinkamos kokybės būste gali būti vertinama kaip vienas pagrindinių žmogaus poreikių.

4.4

Blogos būsto sąlygos visų pirma siejamos su įrenginių trūkumu ir vertinamos pagal būsto būklę, pavyzdžiui, apgadintas stogas, nėra vonios kambario arba dušo kabinos ir tualeto, blogas apšvietimas ir pan.

4.5

Valstybės narės į ES įstojusios po 2004 m. pranešė, kad didelė dalis jų gyventojų gyvena labai blogomis būsto sąlygomis, visų pirma Rumunijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Baltijos šalyse (14).

4.6

Daugelyje šalių skurdą lemia aukštos būsto kainos: 67 proc. europiečių mano, kad geros kokybės būsto kainos yra gerokai per didelės. Taip manančių gyventojų dagiausiai yra Čekijoje ir Kipre (89 proc.), taip pat Liuksemburge ir Maltoje (86 proc.) ir Slovakijoje (84 proc.).

4.7

Kas šeštas europietis teigia turįs sunkumų apmokėti komunalines būsto paslaugas (15). 26 proc. ES piliečių mano, kad tinkamas būstas yra pernelyg brangus. Skurdo priežastis paprašyti nurodyti piliečiai ketvirtąja nurodo būsto kainas.

5.1

ES nėra bendros benamystės apibrėžties. Valstybėse narėse benamystė apibrėžiama labai skirtingai. Benamystės reiškinys yra labai sudėtingas ir kintantis, benamiams priskiriami asmenys ar asmenų grupės į šią kategoriją patenka arba iš jos išsivaduoja skirtingais būdais.

5.2

Gyvenamosios vietos neturinčius asmenis galima suskirstyti į atskiras kategorijas ir grupes: gatvėje gyvenantys suaugę asmenys, vaikai ir paaugliai, vaikų namų auklėtiniai, vienišos motinos, sveikatos problemų turintys, pavyzdžiui, alkoholizmu sergantys ar nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, proto ar psichikos problemų turintys asmenys, gyvenamosios vietos neturintys vyresnio amžiaus asmenys, gatvėje gyvenančios šeimos, etninėms mažumoms priklausantys ir gyvenamosios vietos neturintys asmenys, pavyzdžiui, romai arba klajoklišką gyvenimo būdą pasirinkę asmenys, gyvenamosios vietos neturintys imigrantai, gyvenamosios vietos neturintys prieglobsčio prašytojai (pabėgėliai), gatvėje gyvenantys antrosios kartos benamių tėvų vaikai ir kt.

5.3

FEANTSA sukūrė benamystės ir būsto atskirties tipologiją – ETHOS. Pagal ETHOS tipologiją gyvenamosios vietos (namų) turėjimas gali būti suvokiamas kaip:

—   fizinis laukas: t. y. turėti tik asmeniui ir jo šeimai priklausantį tinkamą būstą (arba gyvenamąją erdvę),

—   teisinis laukas,: t. y. teisėtas būsto nuosavybės turėjimas,

—   socialinis laukas,: t. y. galėjimas išsaugoti privatumą ir palaikyti tarpasmeninius santykius.

5.4

Tokia apibrėžtis leidžia suformuluoti keturias pagrindines „namų neturėjimą“ reiškiančias sąvokas: pastogės neturėjimas, benamystė, nesaugus būstas ir netinkamas būstas. Remiantis šiomis sąvokomis ETHOS benamius klasifikuoja pagal jų gyvenimo ar „namų“ situaciją. Pirmiau minėtiems keturiems „namų neturėjimo“ atvejams priskiriami asmenys skirstomi į 13 benamystės kategorijų; ši klasifikacija gali būti naudojama įvairiose kovos su benamyste politikos srityse, pavyzdžiui, sudarant benamystės problemas atspindinčius žemėlapius ir rengiant, stebint ir vertinant šią politiką (16).

6.1

Europos Sąjungoje valstybių narių nacionaliniai statistikos centrai ir kiti oficialius statistikos duomenis teikiantys šaltiniai taiko skirtingus duomenų apie gyvenamosios vietos neturinčius asmenis kaupimo metodus.

6.2

Būtų galima taikyti ETHOS tipologiją ir vadovaujantis ETHOS klasifikacija surinkti statistinius duomenis ir sudaryti benamystės žemėlapius, įvertinti būsto poreikius ir turimus vietos ir organizacinius išteklius ir užtikrinti kovos su benamyste politikos formavimą, stebėseną ir vertinimą.

6.3

Būtina atlikti benamystės reiškinio tyrimus ir mokslinius tyrinėjimus ES lygmeniu, kad būtų galima išsiaiškinti šio reiškinio priežastis ir struktūrą, taip pat kurti politiką, koordinuoti ir įgyvendinti strategijas. EESRK prašo Eurostato (naudojant EU-SILC duomenų bazes (17)) ir institucijų, atsakingų už Europos programas, pagal kurias buvo finansuojama su benamių integracija susiję veiksmai, atlikti 5–10 pastarųjų metų benamystės reiškinio vertinimą, ir pateikti bendrą jo raidos Europoje apžvalgą.

7.1

Benamystės priežastys dažnai yra sudėtingos ir tarpusavyje susijusios. Benamystę lemią keletas susijusių veiksnių.

7.2

Esama įvairaus pobūdžio pažeidžiamumo veiksnių, kuriems reikėtų skirti dėmesio norint užkirsti kelią benamystės reiškiniui ir išsispręsti benamių asmenų problemas. Šie veiksniai yra:

—   struktūriniai: ekonominiai procesai, imigracija, pilietybė, nekilnojamo turto rinkos procesai,

—   instituciniai: būtiniausios socialinės paslaugos, pašalpų skyrimo mechanizmai, institucinės procedūros,

—   susiję su santykiais: šeiminė padėtis, santykių padėtis (pvz., skyrybos),

—   asmeniniai: negalia, išsilavinimas, priklausomybė, amžius, imigranto padėtis,

—   diskriminacija ir (arba) juridinio statuso nebuvimas: visų pirma tai gali būti susiję su imigrantais ir kai kurių etninių mažumų atstovais, pavyzdžiui, romais.

8.1

Benamiams teikiamos įvairios pagalbos - susijusios su būstu ir kito pobūdžio - paslaugos. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės skatinimas yra svarbus veiksnys įgyvendinant aprūpinimo būstu strategijas. Ypač svarbu aprūpinti nuolatiniu būstu ir teikti skubios medicininės ir socialinės pagalbos paslaugas, bei skatinti šias sritis siejančias partnerystes, visų pirma vasaros ir žiemos laikotarpiu, kadangi kai kuriose šalyse tam tikras skaičius benamių asmenų miršta gatvėje esant dideliems karščiams arba šaltomis žiemomis.

8.2

EESRK rekomenduoja nacionaliniu ir Europos lygmeniu skleisti novatoriškus modelius ir gerosios praktikos vadovus, kurie skatintų taikyti modernius ir sąveikaus metodus, pagal kuriuos nuolatinis būstas ir papildomos būtiniausios paslaugos būtų svarbiausias prioritetas. Atvirasis koordinavimo metodas gali būti labai naudingas skatinant veiksmingą benamių integracijos politiką.

8.3

Komitetas siūlo plėtoti įvairias paslaugas ir skatinti laikytis būtiniausių standartų teikiant visas socialines paslaugas benamiams, kad būtų patenkinti įvairūs šios gyventojų grupės poreikiai, t. y.:

8.4

EESRK siūlo įgyvendinti kompleksines strategijas, pagal kurias būtų galima kurti tinkamas ir papildomas paslaugas visose srityse siekiant patenkinti visus benamių poreikius, visų pirma socialinio būsto. Komiteto nuomone, norint išvengti benamių asmenų mirties gatvėje atvejų, būtina skatinti priimti teisės aktus, pagal kuriuos būtų privaloma kiekviename regione įsteigti bent vieną konsultavimo centrą ir skubaus prieglobsčio centrą benamiams, kuriuose būtų tiek vietų, kiek yra gatvėje gyvenančių asmenų. EESRK pabrėžia, kad svarbu rasti ilgalaikius sprendimus socialiai nuskriaustiems asmenims integruoti, visų pirma, statyti prieglaudas ir nuolatinius gyvenamuosius būstus ir kurti papildomas socialines paslaugas, kad būtų sudarytos sąlygos šeimos nariams (tėvams ir vaikams) būti kartu ir, jei įmanoma, grąžinti vaikus į šeimas, jei dėl skurdo ar sunkių gyvenimo sąlygų jie buvo atimti iš tėvų.

8.5

Komitetas rekomenduoja valstybėms narėms visų pirma parengti vidutinės ir ilgalaikės trukmės prevencijos strategijas.

8.6

Benamiams skirtos socialinės paslaugos neturi būti sistemingai teikiamos siekiant kompensuoti imigracijos politikos nenuoseklumą ir imigrantams reikalingų paslaugų trūkumą.

9.1

Kai individas neturi prieglobsčio ar būsto jis gali degraduoti, patirti diskriminaciją dėl padėties visuomenėje (priklausymas socialiai remtinai grupei) ir netgi mirti (pavyzdžiui, šaltomis žiemomis arba esant dideliems karščiams). EESRK nuomone, dėl benamystės gali būti tiesiogiai pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (žr. 1, 2, 3, 6, 7, 21 ir 34 straipsnius) (18), Europos Tarybos Europos socialinėje chartijoje (pataisyta redakcija) ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte nustatytos teisės.

9.2

Socialinė benamių integracija yra sudėtingas ir sunkus procesas. EESRK prašo Europos Komisijos parengti plataus užmojo kovos su benamyste strategiją, kuri padėtų valstybėms narėms panaikinti šį socialinį reiškinį sukuriant veiksmingas nacionalines strategijas. Nacionalinės strategijos turi būti pagrįstos bendromis apibrėžtimis, sutelktos į benamystės priežastis, šiai problemai spręsti skirtus veiksmus ir jų poveikį. Komitetas ragina Europos Komisiją parengti informavimo kampaniją benamystės klausimais ir pabrėžia tokios iniciatyvos svarbą. EESRK siūlo rengti Europos politiką ir strategijas bendradarbiaujant su socialines paslaugas teikiančiomis organizacijomis, būsto neturinčiais asmenimis, viešosios valdžios institucijomis, su mokslininkais ir tyrinėtojais.

9.3

Komitetas rekomenduoja Komisijai skatinti valstybes nares ateityje skirti biudžeto ir specialiųjų fondų (įskaitant ESF ir ERPF) lėšų finansuoti arba bendrai finansuoti benamiams skirtas programas. EESRK mano, kad reikėtų padidinti 2014–2020 m. skirtas struktūrinių fondų (ESF ir ERPF) lėšas ir taikyti papildomumo metodo. Komitetas, be kita ko, rekomenduoja valstybėms narėms į nacionalines veiksmų programas įtraukti kovos su benamyste strategijas (remiantis Reglamentu (EB) 1083/2006) ir priemones, kurių tikslas sumažinti neigiamas ekonomikos krizės pasekmes būsto įsigijimo galimybėms.

9.4

EESRK siūlo skatinti Europos politiką, kuria būtų siekiama pažaboti bet kokias spekuliacijas nekilnojamo turto rinkoje. Komitetas ragina analizuojant Europos ir valstybių narių socialinę politiką stebėti mėnesinio darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius) ir būsto kainos santykį. EESRK nuomone, galimybės įsigyti tinkamą būstą turėtų būti proporcingos santykiui tarp mėnesinės būsto paskolos grąžinimo įmokos arba mėnesinės buto nuomos kainos kartu su kasdienėmis išlaidomis ir tarp Europos piliečio mėnesinio darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius).

9.5

EESRK atkreipia dėmesį, kad benamystė kai kuriose šalyse vis labiau plinta. Jei prieš keletą dešimtmečių ši problema buvo siejama tik su gatvėje gyvenančiais vyriškos lyties suaugusiais asmenimis, dabar benamystės problematika daugelyje valstybių narių labai išsiplėtė ir paaštrėjo: nuolat daugėja benamių moterų, gatvėje gyvenančių šeimų, gatvėse gyvenančių benamių vaikų ir paauglių, dirbantys asmenys, kurie būstą prarado dėl nesugebėjimo toliau mokėti paskolos arba dėl nekilnojamojo turto ir ekonomikos krizės, taip pat prieglobsčio neturintys imigrantai arba etninėms mažumoms priklausantys asmenys. „Antrosios kartos“, t. y. benamių tėvų gatvėje gyvenantys vaikai yra akivaizdus ir liūdnas įrodymas, kad kai kuriose vietovėse benamystė tapo nekontroliuojama.