9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/66

1.1

Atstovaudamas pilietinei visuomenei, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) jaučia pareigą prisidėti prie ES vykstančios diskusijos dėl stichinių nelaimių valdymo, laikydamasis prevencijos, intervencijos ir atsakomybės požiūrio, kai nelaimes sukelia žmogaus veikla ar aplaidumas.

1.2

Šiomis aplinkybėmis būtina pažymėti, kad esamuose ES teisės aktuose yra pakankamai nuostatų dėl kai kurių galimų stichinių nelaimių pasekmių išvengimo ar sumažinimo. Tačiau būtina pakartotinai paraginti atsakingas institucijas kontroliuoti, kaip šios nuostatos taikomos visoje ES teritorijoje. Komiteto nuomone, įgyvendinus Vandens politikos pagrindų direktyvą ir susijusius teisės aktus, ypač Potvynių direktyvą, būtų galima sumažinti šių nelaimių pasekmes. Sudarius potvynių valdymo planus ir įtraukus juos į upių baseinų tvarkymo planus, potvynių padarinių nors ir nebūtų visiškai išvengta, tačiau juos būtų galima sumažinti. Panašių rezultatų būtų galima pasiekti ir taikant miškų gaisrų prevencijos nuostatas.

1.3

Reikia nepamiršti ir ryšio tarp nelaimių prevencijos ir mokymo bei švietimo ir būtinybės sukurti deramą informavimo sistemą. Pasitelkus šią sistemą nelaimės konkrečioje teritorijoje atveju būtų galima informuoti specialistus ir visuomenę apie reagavimo būdus. Todėl Komitetas palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyva įdiegtą regioninę civilinės saugos mokymo centrų sistemą.

1.4

Civilinės saugos srityje EESRK palankiai vertina tai, kad Europos Komisijai per trumpą laiką pavyko sukurti ne tik regioninio, bet ir tarptautinio masto Europos solidarumo sistemą ir aprūpinti ją reikalingomis priemonėmis. Tai ne tik padeda veiksmingai suteikti pagalbą nelaimės metu, bet ir po to tvarkant nukentėjusias teritorijas. Lisabonos sutarties naujuoju 176 C straipsniu sustiprinami tikslai, kuriuos Europos Parlamentas ir Taryba užsibrėžė šioje srityje.

1.5

Be to, EESRK mano, kad atsakomybė už aplinkos apsaugą turi būti taikoma taip, kaip tai numatyta Direktyvoje dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją atlyginti. Šiuo atveju būtina aiškiai nustatyti asmenų, sukėlusių tokias nelaimes kaip miškų gaisrai, atsakomybę. EESRK nuomone, stichinių nelaimių pasekmes galima sumažinti tinkamiau taikant nacionalinius teisės aktus bei informuojant piliečius ir atsakingas institucijas apie apsauginių įstatymų nesilaikymo ir žalingos veiklos pasekmes.

2.1

Ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje įvyksta vis daugiau nelaimių. Kai kurios jų, pvz., potvyniai, žemės drebėjimai, gaisrai ir pan. kyla dėl gamtinių priežasčių, kitos yra susijusios su teroristų veikla, kuri sėja baimę tarp gyventojų. Abiem atvejais tiesioginė ir netiesioginė priežastis tam tikru mastu yra žmogaus veiksmai, net jei ketinimų yra nepalyginami.

2.2

ES įsipareigojo įgyvendinti prevencines priemones dėl klimato kaitos ne tik įgyvendindama įsipareigojimus pagal Kioto protokolą, bet ir priimdama daugelį sprendimų, susijusių su žemės, vandens ir oro apsaugos priemonėmis. Ši prevencijos iniciatyva skirta ne tik padėti išlaikyti ir atkurti ES valstybių narių žemės, jūrų ir atmosferos būklę ir padėtį, bet ir kartu paskatinti kitas šalis imtis tokių veiksmų. Be to, Komisija šiuo metu rengia Europos integruotą stichinių nelaimių prevencijos strategiją, kurią pateiks iki 2008 m. pabaigos.

2.3

Be prevencinių priemonių ES parengė Bendrijos sistemą, pagal kurią teikiama pagalba bet kokios nelaimės jos teritorijoje atveju. Tai abipusės pagalbos sistema, skirta ne tik ES valstybėms narėms, kur ji jau ne kartą buvo panaudota, bet ir stichinėms nelaimėms Indijos vandenyne, Pietų Amerikoje ir kt.

2.4

Svarbu išsiaiškinti reagavimo į nelaimes ir humanitarinės pagalbos papildomumą. Abiejų priemonių tikslas iš esmės yra tas pats — sušvelninti nelaimių ir kitų įvykių padarinius gyventojams. Reagavimas į nelaimes priklauso civilinės saugos sričiai, kuri padeda sumažinti nelaimės padarytą žalą aplinkai bei nuosavybei ES ir už jos ribų, o jai reikalingus išteklius ir komandas siunčia valstybės narės. Humanitarinė pagalba yra teikiama konkrečiose trečiosiose šalyse. Ją gali teikti ir NVO bei kitos humanitarinės organizacijos. Abiejų šių priemonių taikymo atveju bendradarbiaujama su JTO agentūromis.

2.5

Būtina pažymėti, kad po didžiųjų potvynių visame Elbės baseine įsteigus solidarumo fondą pagalbos teikimas ES pagerėjo. Būtina pabrėžti ir 2001 m. sukurto Civilinės saugos mechanizmo (1) svarbą. Vėliau šis mechanizmas reformuotas (2) siekiant nedelsiant reaguoti į nelaimes valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse.

3.1

Prevencija yra pagrindinis principas siekiant apsaugoti ir išsaugoti aplinką bei išvengti galimos žalos gyventojams. Jos tikslas yra tausus gamtos išteklių naudojimas. Prognozės apie žymų biologinės įvairovės sumažėjimą ir nykimą pasitvirtino ir pralenkė net pačius pesimistiškiausius spėjimus. Be to, kai pusiausvyra gamtoje dar ardoma ir paties žmogaus (dažnai tyčinės) veiklos stichinės nelaimės kartojasi, ir nors jos ir yra stichinės, tačiau jų dažnumas ir padarinių mastas yra neįprasti.

3.2

Prevencinės priemonės, apie kurias kalbėsime šiame dokumente, yra numatytos galiojančiuose teisės aktuose, kitaip tariant, valstybių narių atsakingos institucijos jau turėtų būti jas įgyvendinusios savo šalyse ir kontroliuoti. Apskritai kalbant, kai kurių nelaimių galima išvengti arba sušvelninti jų padarinius. Todėl galima daryti išvadą, kad laikantis galiojančių teisės aktų turėtų būti panašios aplinkos apsaugos sąlygos visoje ES.

3.2.1

Viena iš teisinių priemonių, turėjusių didžiausią poveikį siekiant užkirsti kelią stichinėms nelaimėms, yra susijusi su jūrų ir vandenynų užteršimu angliavandeniliais. Tokio pobūdžio taršos poveikį sušvelninti padėjo ne tik nustatytos tam tikros vežimo sąlygos (laivai dvigubu korpusu), bet ir Erika I bei Erika II paketuose numatytos laivybos priemonės.

3.3

Moksliniai aplinkos tyrimai yra susiję su prevencinėmis priemonėmis. Komitetas jau anksčiau (3) pasisakė už didesnį mokslinių tyrimų programų ir aplinkosaugos programų koordinavimą, kad dalis mokslinių tyrimų biudžeto būtų skirta praktiniams moksliniams tyrimams aplinkos srityje.

3.4

Prevencija yra susijusi su mokymo bei informavimo priemonėmis, skirtomis ne tik specialistams, bet ir visuomenei, kad stichinių nelaimių atveju apsauga būtų kuo veiksmingesnė. Visose valstybėse narėse reikėtų propaguoti aplinkos apsaugą ir plačiau apie ją informuoti.. Be to, ši tema turėtų būti nagrinėjama ne tik universitetuose, bet ir vidurinėse mokyklose.

3.5.1

Pirmoji šiame dokumente nagrinėjama tema skirta vandeniui. Stichinės nelaimės dažnai siejasi su vandeniu. Tai ne tik potvyniai, cunamiai ir kitos jūrų reiškiniai, bet ir vandens trūkumas (4), galintis lemti esminius aplinkos pokyčius, pvz., didelės Pietų Europos teritorijos dykumėjimą.

3.5.2

Rengiant bei įgyvendinant Vandens politikos pagrindų direktyvą (5) liko spragų, t. y. nebuvo nustatyta tikslo, kokias prevencijos, apsaugos ir pasirengimo priemones naudoti potvynių atveju. Atsižvelgdama į didelį per vos 10 metų įvykusių nelaimių ir jų aukų skaičių, Europos Komisija parengė komunikatą ir pasiūlymą priimti direktyvą (6), skirtą sureguliuoti potvynių pavojų vertinimą ir valdymą. Šiuo klausimu Komisija pasiūlė atlikti dabartinės padėties ir būsimos rizikos analizę bei parengti visai ES skirtą prevencijos ir veiksmų planą.

3.5.3

Padidėjusį potvynių skaičių ES teritorijoje iš esmės lemia du faktoriai — šiuo metu vyrauja bendras įsitikinimas, kad klimato kaita daro poveikį visoje Europoje kylančių potvynių dažnumui ir stiprumui (7), pirma dėl nereguliarių smarkių liūčių ir kylančio jūros lygio, antra, žmogaus veikla, pvz.,. statybos darbai upėse, upių krypties keitimas ir kanalų kasimas bei kiti dirvožemio sandarinimo darbai, atliekami neįvertinus pasekmių aplinkai arba nesiėmus atkuriamųjų priemonių. Ši veikla sumažina dirvožemio savybę potvynio metu sugerti perteklinį vandenį. Didėja ir rizika, nes potvyniai padaro vis didesnę žalą, kadangi rizikos zonoje apsigyvena vis daugiau žmonių.

3.5.4

Vadovaudamasis savo ankstesne nuomone (8), Komitetas yra įsitikinęs, kad būtina įgyvendinti Direktyvoje dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo numatytas priemones. Komisija priėmė Komiteto nuomonėje dėl 2004 m. komunikato pateiktą pasiūlymą įgyvendinant Vandens politikos pagrindų direktyvą įtraukti visas potvynių valdymo priemones. Tai padėtų potvynių valdymo planus įtraukti į upių baseinų tvarkymo planus ir užtikrintų reikiamą viso upių baseino planavimą bei veiksmingų priemonių taikymą vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.

3.5.5

Be to, Komitetas pritaria, kad būtina atlikti išankstinį atskirų upių baseinų potvynio rizikos įvertinimą, suklasifikuojant galinčias patvinti upių atkarpas, kad būtų galima parengti apsaugos priemonių, žemėlapį, kuris palengvintų prevencinių priemonių visų pirma tokių kaip apželdinimas mišku ir miškų atkūrimas kalnų regionuose ir pelkių bei su jomis susijusių ekosistemų apsauga, taikymą. Todėl labai svarbu informuoti ir įtraukti pilietinę visuomenę, nes taip būtų lengviau laikytis atsargumo priemonių.

3.6.1

Prevencines priemones šioje srityje būtina sustiprinti. Nors prevencija iš esmės yra valstybių narių atsakomybė, tačiau Bendrija gali padėti valstybėms narėms išvengti stichinių nelaimių — tarp jų ir miškų gaisrų — ir sušvelninti jų pasekmes.

3.6.2

Bendrija turėtų ir toliau svarstyti priemones, pradedant s visuomenės sąmoningumo ugdymu ir baigiant žemėtvarka. Šios priemonės, be kita ko, padėtų ir prisitaikyti prie klimato kaitos.

3.6.3

Taikant šias priemones reikėtų laikytis integruoto požiūrio, turint omenyje skirtingų sektorių sąveiką. Tradiciškai miškininkystei skirtus plotus naudojant miestų vystymui ne tik didina miško gaisrų pavojų, o tuo pačiu ir aplinkos sunaikinimo pavojų, bet ir veikiau tenka galvoti apie gyventojų evakuacijos galimybes, o ne apie prarandamus miško plotus.

3.6.4

Siekiant veiksmingesnės žmonių gyvybių, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos būtina peržiūrėti ir atnaujinti visas Bendrijos finansines priemones, skirtas valstybių narių prevencinei veiklai, kad ji ne tik atitiktų esamą padėtį, bet ir padėtų sukurti atskirų priemonių sinergiją. Valstybės narės, kurioms skiriamos Bendrijos lėšos gaisrų padarinių likvidavimui, apželdinimui mišku ir miškų atkūrimui, privalo gebėti įrodyti, kad bus imtasi veiksmingų prevencinių priemonių gaisrams išvengti.

3.6.5

Panašiai Komisija turėtų ir toliau skatinti keistis informacija tarp valstybių narių, kad būtų užtikrinta gerosios praktikos sklaida. Būtina atsižvelgti į skirtingą atskirų šalių padėtį ir stiprinti regionų bendradarbiavimą.

3.6.6

Prevencinės priemonės turėtų apimti ir teisines nuostatas, numatančias civilinę ir baudžiamąją atsakomybę už tyčinį ar netyčinį gaisro sukėlimą.

4.1

EESRK palankiai vertina tai, kad civilinė sauga reglamentuojama Lisabonos sutarties (9) naujajame 176 C straipsnyje kaip priemonė skatinti valstybių narių bendradarbiavimą siekiant didinti stichinių nelaimių arba žmogaus sukeltų katastrofų prevencijos ir apsaugos nuo jų sistemų veiksmingumą. Būtina pabrėžti, kad siekiama ne tik paremti valstybes nares, bet ir suderinti veiksmus, kurių imasi ES tarptautiniu lygiu.

4.2

Civilinės saugos veiksmų reguliavimo sistemą sudaro dvi priemonės — Bendrijos civilinės saugos mechanizmas ir Civilinės saugos finansinė priemonė (10). Europos Komisijoje įsteigtas Monitoringo ir informacijos centras veikia visą parą. Jis yra sukaupęs duomenų bazę apie visų valstybių narių turimas civilinės saugos priemones; kartu į šią bazę įtraukti ir kai kurie labai naudingi karinių duomenų bazės duomenys. Be to, centras administruoja Bendrijos programas parengties srityje, įskaitant mokymo programas ir pratybas.

4.3

Pastarųjų metų patirtis, pvz., neseniai kilę gaisrai Graikijoje, parodė šio centro koordinavimo darbo svarbą. Tačiau galima dar daug ką tobulinti, todėl EESRK paragino centrui skirti daugiau lėšų darbui šioje srityje. Tai leistų Monitoringo ir informacijos centrui apsirūpinti personalu ir tapti ekstremalių situacijų centru, galinčiu iš anksto numatyti potencialias krizes, įvertinti jų vystymąsi, imtis prevencinių veiksmų ir teikti bei koordinuoti civilinės saugos pagalbą ES ir už jos ribų.

4.4

ES turėtų dėti daugiau pastangų mokymui ir pratyboms civilinės saugos srityje siekiant geresnės parengties didelėms nelaimėms. Geriausias būdas tai pasiekti — įsteigti Europos civilinės saugos mokymo institutą, susietą su nacionaliniais kompetencijos centrais. ES institucijos turėtų nedelsdamos apsvarstyti pasiūlymus sukurti tokią struktūruotą sistemą.

4.5

Europoje jau įdiegtos išankstinio perspėjimo sistemos dėl daugumos pagrindinių pavojų, išskyrus cunamius. Tai labai didelis trūkumas. Atsižvelgiant į didėjantį piliečių judumą Europoje ir visame pasaulyje, vienodų perspėjimo sistemų ir protokolų nebuvimas kelia nerimą.

4.6

2005 m. Europos Komisijos pasiūlyti patobulinimai padėjo pagerinti Bendrijos civilinės saugos mechanizmo, visų pirma kaip regioninio ir tarptautinio solidarumo instrumento, veikimą ES. Todėl turėtų būti dedamos visos pastangos sukurti skubiausiai ir veiksmingiausiai pagalbos priemonei bet kokios nelaimės atveju. Tam būtini iš anksto numatytos procedūros arba pagalbos planai, kurie būtų išbandyti per mokymus ir atnaujinami, remiantis jų metu įgyta patirtimi ir rezultatais.

4.7

Siekiant užtikrinti tinkamą veiksmų koordinavimą, planuose turi būti numatytas palydovinio ryšio, naujausių žemėlapių ir tinkamų priemonių naudojimas. Šias priemones turi valdyti ES. Pagalbos planai turi tapti solidarumo ir veiksmingumo tarptautiniu mastu standartu.

4.8

Naujajame Bendrijos civilinės saugos mechanizme numatyta, kad valstybės narės savo turimais ištekliais steigia civilinės saugos padalinius. Tai leistų sukurti ES greitojo reagavimo mechanizmą didelių nelaimių atveju. Valstybės narės turėtų kuo greičiau nustatyti šiuos padalinius ir pradėti jų mokymus, pirmiausia gaisrų gesinimo srityje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pradėjus veikti Bendrijos civilinės saugos mechanizmui, šiuos padalinius būtų galima skubiai dislokuoti.

4.9

Pastaruoju metu įvykusios nelaimės parodė, kad nepaisant ES solidarumo, mobilizuotų pajėgų ne visada pakanka. Todėl pasinaudojant nelaimių scenarijais reikėtų išsamiai išanalizuoti esamus trūkumus. Nustačius, kad ES trūksta konkrečių priemonių arba kad rezervinės Europos civilinės saugos pajėgos būtų pranašesnės veiksmingumo ir ekonomiškumo požiūriu, ES turėtų sukurti tokias pajėgas.

4.10

Be to, atkuriant nukentėjusias vietoves reikėtų konsultuotis su vertinimo grupėmis ir ES koordinatoriais, kadangi jie turi daugiau žinių apie tokių vietovių atkūrimą ir tai padėtų išvengti spekuliavimo atvejų, kurių, deja, pasitaiko po miškų gaisrų.

4.11

Veiksmų ne ES šalyse atveju, priemonės, kurių imamasi pagal civilinės saugos mechanizmo programą, turi būti vertinamos kaip neatsiejama ES užsienio politikos ir humanitarinės pagalbos dalis ir laikomos ES solidarumo su šiomis šalimis ženklu.

4.12

Galiausiai, būtina apibrėžti humanitarinių organizacijų vaidmenį civilinės saugos srityje. Teikiant pagalbą už Bendrijos ribų, veiksmus būtina koordinuoti su specialius įgaliojimus turinčiais humanitarinės pagalbos teikimo partneriais, pvz., Jungtinėmis Tautomis, Raudonojo Kryžiaus arba Raudonojo Pusmėnulio judėjimu, tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

5.1

Būtina pabrėžti, kad stichinių nelaimių padarytų nuostolių atveju prevenciniai teisės aktai neturėjo norimo poveikio, kad atsakomybės už aplinkos apsaugą teisinės sistemos kūrimas užtruko pernelyg ilgai (11) ir kad kol kas parengtas tik antrasis baudžiamosios teisės normų aplinkos apsaugos srityje projektas (12).

5.2

Negalima užmiršti, kad nacionaliniai teisės aktai šioje srityje yra labai skirtingi, o tai lemia galiojančių teisės aktų iškraipymą. Faktiškai nėra Bendrijos mastu suderintų atsakomybės už aplinkos apsaugą teisės aktų. Nepavyko nustatyti bendro įpareigojimo atkurti ar išvalyti nuo stichinių nelaimių nukentėjusias teritorijas, nes tai yra ne ES teisės kompetencija. Be to, daugelyje ES regionų principas „teršėjas moka“ yra netaikytinas.

5.3

Gali pasireikšti ir kiti veiksniai, pvz.: žala aplinkai gali būti padaryta keliose valstybėse, o tai reiškia, kad taikomos skirtingos teisės sistemos. Be to, yra dar viena didelė kliūtis, būtent tai, kad kompetenciją dalijasi skirtingos institucijos — vietos valdžios, regioninio ir valstybės lygio — o tai lemia konfliktus nustatant atsakomybę už padarytą žalą, kadangi šios institucijos gali būti atsakingos ir už žalos atitaisymą.

5.4

Kaip numatyta direktyvoje, su atsakomybe susijusių teisės aktų taikymo sritis yra žalos aplinkai išvengimas ir atitaisymas, remiantis Bendrijos teisės aktais dėl biologinės įvairovės, vandens ir dirvožemio užteršimo. Tai plačiai apibrėžiama, darant nuorodą (bet ne išimtinai) į galiojančius Bendrijos teisės aktus. Todėl būtina pabrėžti, kad kaltininkui galima iškelti bylą dėl atsakomybės vien už tai, kad jis nesilaikė direktyvos III priede išvardytų galiojančių aplinkos apsaugos teisės aktų.

5.5

Pirmasis atsakomybės režimas taikomas direktyvos III priede išvardytai profesinei veiklai, kuri yra potencialiai arba realiai pavojinga. Daugiausia tai veikla žemės ūkio ar pramonės srityje, kuriai reikalingi leidimai, kaip apibrėžta Direktyvoje dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės bei veikla, kurios metu į vandenį arba į atmosferą išmetami sunkieji metalai, kartu pavojingų cheminių preparatų gamyba konkrečiose gamyklose. Šiai sričiai priskiriama ir veikla atliekų tvarkymo srityje (tarp jų veikla, susijusi su sąvartynais ir šiukšlių deginimo įrenginiais) arba veikla, kurią vykdant naudojami genetiškai modifikuoti organizmai arba mikroorganizmai. Taikant šį režimą operatorius gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, net jei jis nėra kaltas. Antrasis atsakomybės režimas taikomas visai likusiai profesinei veiklai, neišvardytai direktyvos III priede. Jis taikomas tik jau padarytos arba neišvengiamai gresiančios žalos Bendrijos teisės aktais saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms. Operatorius šiuo atveju traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tada, jei jis veikė tyčia arba aplaidžiai. Šioje direktyvoje dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą taip pat numatytos kai kurios išimtys jau padarytų arba neišvengiamai gresiančių nuostolių aplinkai atveju.

5.6

Žalos aplinkai gali būti atitaisyta dviem būdais — žalą padaręs operatorius gali pats imtis atstatomųjų priemonių ir tokiu atveju pats tiesiogiai jas finansuoja arba kompetentinga institucija paveda įgyvendinti atstatomąsias priemones trečiajam asmeniui, o išlaidas išieško iš žalos sukėlėjo. Siekiant veiksmingesnių rezultatų abu šiuos metodus galima derinti.

5.7

Direktyvoje numatyta, kad esant daugiau nei vienam žalos sukėlėjui, valstybės narės pačios sprendžia, kaip padalyti išlaidas. Šiuo atveju galimi du būdai — bendroji atsakomybė arba dalinė atsakomybė. Ši dviguba sistema turėtų padėti priderinti direktyvas prie valstybių narių teisinių sistemų, tačiau labai sudėtinga nustatyti, kas už kiek atsakingas. Todėl šią sistemą sunku įgyvendinti praktiškai.

5.8

Galiausiai reikia pabrėžti, kad operatoriams, kuriems taikomi vandens, dirvožemio ir biologinės įvairovės teisės aktai, nustatyta privaloma finansinė garantija užtikrina, kad žala bus atitaisyta veiksmingai ir kartu padeda išvengti neigiamų šių operatorių nemokumo pasekmių.