31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/20

1.1

Komisija paskelbė Žaliąją knygą, pradėdama konsultaciją dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos ir abipusio pripažinimo „tarptautinių“ skyrybų klausimais; vis dėlto siūloma taikymo sritis apsiribojo ES valstybėmis narėmis (reikia pažymėti, kad Žalioji knyga dėl testamentų ir paveldėjimų apima ir valstybių, kurios nėra narės, asmenis ir turtą).

1.2

Daug tarptautinių priemonių tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su šiuo klausimu:

1.3

Nėra prasmės neigti, kad klausimas yra sudėtingas — tai lemia su įvairiomis religijomis ir kultūromis susijusios ypatybės, kurios yra stipriai įsišaknijusios visuomenės sąmonėje, o kartu (kaip ir visa šeimos teisė) per daugelį dešimtmečių nenutrūkstamai laipsniškai kito. Taigi Europos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į Europos teisės ir laisvės erdvę bei laisvą asmenų judėjimą, negali neatsižvelgti į faktą, kad daug procentų santuokų baigiasi skyrybomis ir kad vis daugėja skyrybų tarp kitataučių.

1.4

Šių dienų nacionalinių šeimos teisių raida daugiausia yra paremta demokratijos (parlamento teise leisti teisės aktus) ir asmenų laisvės ir lygybės sąvokomis, kurios tiek Bendrijos, tiek ir kiekvienos valstybės narės lygmeniu yra viešosios tvarkos nuostatos. Tokiu būdu pastebimai ryškėja tendencija šeimos teisėje sudaryti sutartis (vedybų ar civilines sutartis tarp tos pačios lyties asmenų, skyrybų abiejų šalių susitarimu, sutartis dėl paveldėjimų ir t.t.).

1.5

Pokyčiai yra negrįžtami,, nors gali vykti ir netolygiu greičiu.Giliai įsišaknijusių religinių sampratų kultūrinė įtaka lemia, kokiu tempu ir kokie vyksta pasikeitimai, galintys prieštarauti esančioms sampratoms ir taisyklėms, pagrįstoms senomis tradicijomis, kartu jas atspindinčioms teisinėms ir socialinėms sąvokoms.

1.6

Bet kokiu atveju nacionalinė valstybių narių teisė labai skiriasi, kalbant apie santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (reparacijos) teisę arba santuokos pripažinimo negaliojančia sąlygas bei pasekmes; viena valstybė narė nepripažįsta skyrybų (Malta). Todėl Žaliojoje knygoje (teisingai) nesiūloma suderinti materialinės teisės normas.

1.7

Siūlomas galimas teisinis dviejų krypčių tarptautinių (Europos) skyrybų reguliavimas:

1.8

Briuselio II reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo be vykdymo procedūros nuostatos jau taikomos skyrybų srityje; kyla klausimas, ar jos šiuo metu yra pakankamos ir ar valstybė galėtų priešinti savo vidinės viešosios tvarkos nuostatas su kitos valstybės narės kompetentingo teismo, konkrečiu atveju taikančio skirtingą materialinę teisę (ir nebūtinai savo nacionalinę teisę), sprendimu.

1.9

Pagrindinė problema kyla dėl didžiulių skirtumų tarp vidinių teisės normų, reguliuojančių pareiškimų dėl „tarptautinių“ skyrybų priėmimo tvarką; kai kuriais atvejais pareiškimo negali priimti nė vienas valstybės narės teismas. Tokia situacija atima iš šalių teisę kreiptis į teismą, o tai prieštarauja pagrindinėms teisėms, todėl yra nepriimtina.

1.10

Būtina numatyti jurisdikcijos nustatymo taisyklę, siekiant garantuoti teisę kreiptis į teismą; tačiau kokia turėtų būti jos forma?

1.11

Kalbant apie taikytiną teisę, kartais ji skyrybų procesą palengvina, tačiau gali padaryti jį ilgą, sudėtingą, netgi varžantį, jei kalbėtume apie skyrybų motyvus ir sąlygas. Jei būtų taikoma tik pasirenkamos jurisdikcijos teisė ir pirmasis besikreipiantis galėtų pasirinkti jo prašymui tinkamesnį teismą ir nacionalinę teisę, tai galėtų lemti „lenktynes į teismą“; tokiu atveju kita šalis gali pasijusti blogesnėje padėtyje, kadangi ši teisė nebūtinai pateisina jos teisėtus lūkesčius jeigu, pavyzdžiui, ta teisė yra nesusijusi ar mažai susijusi su santuokos teise ar sutuoktinių pilietybe.

1.12

Taigi reikėtų suteikti teisę perduoti bylą kito teismo jurisdikcijai, jei atsakovas įrodo esant didesnį ar iki šiol galiojantį ryšį su kita nacionaline teise arba jei pirmasis teismas, į kurį kreiptasi, ir pagrindinės tokiam prašymui taikomos normos neatitinka teisėtų šalies lūkesčių.

1.13

Ši galimybė perduoti bylą į kitą teismą turėtų būti suteikta (tačiau būtina vengti bylos perdavinėjimo iš vieno teismo į kitą), ir byla turėtų būti perduodama per pakankamai trumpą laiką (skubos tvarka), siekiant išvengti bylos nagrinėjimo iš esmės vilkinimo. Šalys iš tiesų turi teisę į galutinio sprendimo priėmimą per protingą laiką, įskaitant ir konfliktinių skyrybų atvejus.

1.14

Kalbant apie nacionalinio teismo taikomą taikytiną teisę jis, atsižvelgdamas į konkretų atvejį, taiko bendrąją vidaus teisę arba tarptautinės privatinės teisės normas įgyvendinančias nacionalines teisės normas. Trečiųjų valstybių teisės normų (pavyzdžiui, asmeninė sugyventinių teisė) taikymo klausimas (neaptartas Žaliojoje knygoje) yra vis dėlto svarbus, jei vienas iš sutuoktinių ar abu yra trečiosios valstybės piliečiai — taip Europoje būna labai dažnai.

1.15

Komitetas pritaria Žaliojoje knygoje siūlomoms rekomendacijoms ir siūlo vengti bet kokios perdavimo trečiosioms valstybėms procedūros, jei vienas iš sutuoktinių yra valstybės narės pilietis, neatsižvelgiant į santuokai taikytiną teisę.

1.16

Be skyrybų pripažinimo, turėtų būti nagrinėjamas ir santuokos pripažinimo negaliojančia bei gyvenimo skyrium (separacijos) klausimas. Nacionalinės teisės skirtingai reglamentuoja santuokos pripažinimo negaliojančia sąlygas ir pasekmes (ypač fiktyvios santuokos problemą). Beje, net jeigu valstybės narės nacionalinėje teisėje nenumatytos skyrybos, visos valstybės narės savo teritorijoje privalo pripažinti ne tik kitoje valstybėje narėje įvykusias skyrybas, bet ir visas jų juridines, paveldėjimo pasekmes bei poveikį žmonėms.

1.17

Hagos konvencijos nustatyti jurisdikcijos kriterijai pagal jų svarbą yra tokie: pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenimas ne mažiau kaip vienerius metus šalyje, kurioje teismui pateikiamas pareiškimas (2), paskutinė sutuoktinių gyvenamoji vieta prieš pateikiant pareiškimą, abiejų arba mažiausiai vieno iš sutuoktinių pilietybė.

1.18

Reglamentas Nr. 2201/2003 numato (aštuntoji konstatuojamoji dalis), kad „kalbant apie teismo sprendimus dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų liesti santuokos nutraukimo pagrindų, santuokos turtinių pasekmių ar kitų papildomų priemonių klausimus“ (kad ir kaip būtų, reikia sutikti, kad ekonominės ir kitos skyrybų pasekmės gali keistis, atsižvelgiant į jurisdikciją ar taikytiną teisę ir kad sutuoktiniai galės į tai atsižvelgti pasirinkdami teismą).

1.19

Be to, nacionalinių jurisdikcijų galutiniai sprendimai turėtų būti automatiškai pripažįstami visoje Europos Sąjungoje be kitų jų pripažinimo teisėtais procedūrų ar nevykdymo motyvų paieškų (3). Pažymėjimas, išduodamas teismo sprendimo vykdymui palengvinti, turėtų būti neapskundžiamas apeliacine tvarka.

1.20

Bendroji kompetencija yra teritorinė (valstybė narė arba valstybės narės teritorinis vienetas, Jungtinės Karalystės atveju, kur Anglijoje ir Velse, Škotijoje, Šiaurės Airijoje ir Gibraltare taikoma skirtinga teisė). Prie Hagos kriterijų ir praktiškai tos pačios eilės tvarkos, reglamentas papildomai numato (kai pareiškimas yra bendras) vieno arba kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą. Pilietybės klausimu, jei pareiškimas pateiktas kilmės šalyje, neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą ar nuolatinę abiejų gyvenamąją vietą, abu sutuoktiniai turi turėti tą pačią pilietybę. Jei pareiškimą paduodantis asmuo turi šalies, kurioje jis gyvena, pilietybę, gyvenimo joje laikas mažinamas iki šešių mėnesių.

1.21

7 straipsnio 2 dalis dėl kitos jurisdikcijos sutuoktiniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, jei kitas sutuoktinis yra trečiosios valstybės pilietis arba neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, suteikia teisę paduoti pareiškimą valstybėje narėje, kurioje jis gyvena ir pagal toje valstybėje galiojančias jurisdikcijos normas. Tačiau gali iškilti pozityvios jurisdikcijos kolizijos su kito teismo, į kurį trečiojoje valstybėje kreipėsi kitas sutuoktinis, jurisdikcija problema. Be to, jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos, tačiau ją turi trečiosios valstybės teismas, ir jei vienas iš buvusių sutuoktinių arba abu būtų valstybės narės gyventojai arba būtų neseniai joje įsikūrę nuolatinę gyvenamąją vietą ir norėtų, kad užsienio teismo sprendimą pripažintų visos valstybės narės arba bent jau atitinkamos valstybės, kurių pilietybes jie turi, arba valstybės, kuriose jie gyvena, jiems būtų taikoma užsienio sprendimams taikytina teisė arba tarptautinių sutarčių nuostatos dėl pripažinimo; ar šiuo požiūriu reikia peržiūrėti Briuselio II reglamentą valstybių narių gyventojų atvejams?

1.22

Taigi aptariamame Bendrijos reglamente jurisdikcijos priskyrimo kriterijų yra daugiau ir jie yra aiškesni palyginti su Hagos konvencijos nuostatomis, todėl jais ir turėtų būti remiamasi specialiame santuokos nutraukimo reglamente (pavyzdžiui, nukreipimas į šias nuostatas, taip pat į nuostatas dėl sprendimų pripažinimo).

1.23

Tačiau nei Hagos konvencijoje, nei pirmiau minėtame reglamente „Briuselis II“ nėra nuostatų dėl skyryboms taikytinos teisės, o reglamento taikymo sritis apsiriboja santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia ir jis nėra taikomas nei santuokos nutraukimo priežastims, nei pasekmėms; šie klausimai paliekami spręsti taikant nacionalinę teisę.

1.24

Kaip pavydžiu galima nurodyti, kad apie 15 proc. pareiškimų dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia Vokietijoje yra tarptautinio pobūdžio. Europinio pobūdžio santuokos nutraukimų skaičius įvairiose šalyse narėse nėra žinomas.

2.1

Šiuo metu įstatymų kolizijos nuostatos yra valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, nacionalinės teisės normos; įvairiose valstybėse tai gali lemti labai skirtingus tos pačios situacijos sprendimus dėl taikytinos teisės, atsižvelgiant į šalį, kurioje paduotas pareiškimas.

2.2

Žaliojoje knygoje šia tema pateikiama keletas gerai parinktų pavyzdžių, tiek dėl jurisdikcijos, dėl kurios gali kilti neigiama kolizija ir gali būti apribotos teisės, tiek ir dėl sprendimų įvairovės. Taigi sprendimas gali neatitikti vieno arba abiejų sutuoktinių lūkesčių. Tai, savo ruožtu, sukelia tam tikrą neužtikrintumą, o kai kuriais atvejais — teisinės prognozės negalimumą, taip pat „palankiausio teismo ieškojimą ir „lenktynes į teismą“ dėl Reglamento Briuselis II „litis pendans“ taisyklės (pirmasis teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją, jei egzistuoja sąryšio kriterijus).“

2.3

Dažniausiai problema iškyla tuomet, kai sutuoktiniai neturi nei tos pačios pilietybės, nei bendros gyvenamosios vietos arba kai turėdami vienos šalies pilietybę jie gyvena ne savo pilietybės šalyse.

2.4

Tokiais atvejais Komitetas pritaria nuomonei, kad šalims turėtų būti palikta tam tikra laisvė pasirinkti taikytiną teisę arba atsakovui pareikšti savo lūkesčius dėl taikytinos teisės arba prašyti perduoti bylą kitam teismui, su kuriuo santuoka turėtų daugiau objektyvių ryšių. Tam tikromis aplinkybėmis, kuomet pareiškėjas prašo, jog bylą nagrinėtų konkretus teismas, kuris taikytų bendrą nacionalinę teisę, o atsakovas reikalauja kito teismo jurisdikcijos ar kitos taikytinos teisės, pirmos instancijos teismas, į kurį pirmiausiai kreipėsi pareiškėjas, turėtų priimti preliminarų sprendimą dėl jurisdikcijos ar taikytinos teisės ir tai padaryti skubos tvarka.

2.5

Jei vienintelis sąryšio kriterijus yra vienos iš šalių pilietybė, reglamentas nurodo, kad jurisdikcija tuomet priklauso jų nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, kur taikytina teisė gali ir neatitikti jų bendrų lūkesčių (pavyzdžiui, noras taikyti teisę tos šalies, su kuria santuoka labiau susijus).

2.6

Taigi turėtų būti labiau atsižvelgiama į šalių valios savarankiškumą, užuot mechaniškai taikius sąryšio kriterijus. Pavyzdžiui, suteikti galimybę pasirinkti teisę pagal pilietybę arba pagal pasirenkamąją jurisdikciją, tačiau be galimybės perduoti bylą į kitą teismą.

2.7

Kalbant apie bažnytinio teismo sprendimą dėl kanoninio santuokos pripažinimo negaliojančia kai kurios valstybės narės paskelbė, kad tokie sprendimai turės būti pripažįstami bendros kompetencijos teismų, vadovaujantis su Šventuoju Sostu sudarytu konkordatu ar susitarimu (Italija, Portugalija, Ispanija, Malta (4)); kanoninis santuokos pripažinimas negaliojančia gali sukelti koliziją su kitų šalių narių vidine teise dėl to, kad jos nepripažįsta kanoninio santuokos pripažinimo negaliojančia priežasties arba dėl procedūrų (5).

2.8

Esant kolizijai dėl esmės ar procedūros su vidine viešąja tvarka arba su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, valstybė į kurią kreiptasi, turėtų atsisakyti vykdyti ar pripažinti bažnytinio teismo sprendimą. Tokiu atveju pareiškėjui pageidaujant santuokos pripažinimui negaliojančia, separacijai ar santuokos nutraukimui galėtų būti taikoma normali civilinė procedūra. Kitu atveju pareiškėjui beliktų galimybė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, o tai gali tik bereikalingai užvilkinti procedūrą.

2.9

Netgi jei negatyvių kolizijų atvejų skaičius būtų sąlyginai nedidelis, Komitetas mano, kad Bendrijos iniciatyva pasiteisina vien dėl to, kad tokios situacijos gali sukelti pagrindinių teisių pažeidimą: teisės kreiptis į kompetentingą teismą, kuris pripažintų esant tokį pažeidimą, nebuvimą ir teisės, kad būtų išnagrinėtas santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia klausimas, nebuvimą.

2.10

Tai turėtų leisti suderinti įstatymų ir jurisdikcijos kolizijos taisykles, siekiant išvengti tokių teisių apribojimo.

2.11

Tačiau šiose suderintose taisyklėse turėtų būti numatyta išlyga dėl viešosios tvarkos, trečiojoje šalyje priimtų sprendimų, turinčių Europos aspektą, pripažinimo ir vykdymo srityje, jei šiuo sprendimu būtų pažeidžiamos vienos iš šalių pagrindinės teisės, pripažįstamos Europoje ar kitos vidaus imperatyvinės viešosios tvarkos nuostatos, kurių teismas privalo laikytis.

2.12

Be to, Bendrijos teisė neturėtų įteisinti privalomo trečiosiose šalyse priimto sprendimo, susijusio su Europos Sąjungos gyventojais, neturinčiais valstybės narės pilietybės, dėl santuokos nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia ar separacijos, pripažinimo visose valstybėse narėse be išankstinės vykdymo procedūros, kai kita valstybė narė, vadovaudamasi dvišale sutartimi su šia trečiąja valstybe (6), yra pripažinusi tokį sprendimą.

2.13

Komitetas mano, kad sutartinę jurisdikciją turėtų būti numatyta nustatyti bendro pareiškimo atveju, jei yra sąryšio kriterijus su pasirenkama jurisdikcija. Galėtų būti reikalaujama (notaro...) patvirtinto dokumento dėl bendro prašymo nustatyti sutartinę jurisdikciją.

2.14

Komitetas mano, kad turėtų būti atliktas lyginamasis skyrybų pasekmių atskirose valstybėse tėvų teisėms, nepilnamečių vaikų priežiūrai ir turto reikalams tyrimas; į šiuos klausimus turėtų būti atsižvelgiama, kai būna numatomas galimas „veržimasis į teismą“. Bet kuriuo atveju, sunku nagrinėti skyrybų klausimą, visiškai suabstraktinus skyrybų šeimynines ir paveldėjimų pasekmes, kurios gali skirtis valstybėse priklausomai nuo taikomos teisės ar nacionalinių jurisdikcijų turimos teisminės praktikos (pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų priežiūros ir tėvų valios klausimais), kaip tai daroma Žaliojoje knygoje.

2.15

Reikėtų paraginti valstybes nares, jeigu jos to dar nėra padariusios, apsvarstyti visas galimybes taikyti alternatyvius konfliktų sprendimo būdus, tokius kaip tarpininkavimas (7), ištuokos, sutuoktinių išsiskyrimo ar santuokos pripažinimo negaliojančia atvejais, kai viena iš šalių kilusi iš Europos. Tai palengvintų galimybę kreiptis į teismą ir sutrumpintų proceso trukmę jurisdikcijai priklausantiems asmenims.

2.16

Komitetas ir toliau nagrinės šį piliečiams ir jų mobilumui svarbų klausimą; jis atsižvelgs į Komisijos pradėto konsultavimosi rezultatus ir į konkretesnius pasiūlymus, kuriuos bus galima po to pateikti; gali būti numatyta priimti naująjį reglamentą Briuselis II arba specialų santuokos nutraukimo reglamentą. Komitetas norėtų žinoti, koks kiekvienoje šalyje yra pareiškimų dėl santuokos nutraukimo, turinčio Bendrijos aspektą, skaičius, neigiamos kolizijos dėl jurisdikcijos skaičius ir kitą svarbią informaciją. Taip pat jis galės konkrečiau įvertinti būsimo pasiūlymo dėl teisės akto problemas jurisdikcijos ir skyryboms taikytinos teisės srityje.