—

Europos Sąjungos teisėje nėra jokios nuostatos, kuria Komisijai suteikiama kompetencija nustatyti valstybei narei pareigą sumokėti pinigų sumą, atitinkančią Sąjungos nuosavų išteklių sumą, prarastą kitai valstybei narei, kuri buvo atsakinga už muito mokesčių kaip tradicinių nuosavų išteklių apskaičiavimą, surinkimą ir pervedimą į ES biudžetą, nusprendus atleisti nuo skolos muitinei.

—

Ginčijamas sprendimas nemotyvuotas pakankamai ir tinkamai, kaip to reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, nes, viena vertus, ginčijamame sprendime nenurodytas teisinis jo priėmimo pagrindas ir šio pagrindo negalima nustatyti remiantis rašte pateikta kita informacija, kita vertus, ginčijamame sprendime Komisija nepateikė teisinių svarstymų, kurie paskatino Rumunijai nustatyti mokėjimo pareigą.

—

Jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Europos Sąjungos institucija veikė neviršydama jai Sutartimis suteiktų įgaliojimų, Rumunija teigia, kad ši institucija savo kompetencija pasinaudojo netinkamai ir pažeisdama gero administravimo principą bei Rumunijos valstybės gynybos teises.

—

Komisija pažeidė jai tenkančią rūpestingumo ir gero administravimo pareigą, nes prieš priimdama ginčijamą sprendimą atidžiai neišnagrinėjo visos svarbios informacijos, kurią turėjo, arba nepareikalavo kitos reikalingos informacijos. Komisija neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp faktų, kuriais kaltinama Rumunija, ir Europos Sąjungos nuosavų išteklių praradimo. Be to, Komisija iš Rumunijos reikalaujamą sumą pagrindė ne muito mokesčių suma, atitinkančia nagrinėjamos tranzito procedūros vertę, o rėmėsi Vokietijos Federacinės Respublikos pranešta verte.

—

Komisijos veiksmų nebuvo galima numatyti ir tai neleido Rumunijai pasinaudoti teisėmis į gynybą.

—

Komisija konkrečiai nenurodė ir nepaaiškino teisės normų, kurių pagrindu nustatė mokėjimo pareigą, o jų taikymo Rumunija negalėjo numatyti. Prieš gaudama Komisijos raštą, Rumunijos valstybė negalėjo nei numatyti pareigos pervesti reikalaujamą pinigų sumą į Sąjungos biudžetą, nei apie ją žinoti. Be to, Rumunija mano, kad, priimdama ginčijamą sprendimą ir nustatydama Rumunijai mokėjimo pareigą praėjus penkeriems metams po nagrinėjamų įvykių, nepaisant Komisijos suformuluotų išvadų tuo laikotarpiu vykstant dialogui su Rumunijos valdžios institucijomis, Europos Sąjungos institucija pažeidė teisėtus Rumunijos valstybės lūkesčius dėl jos pareigos mokėti muito mokesčius, susijusius su nagrinėjama tranzito procedūra, nebuvimo.