29.10.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/1

1.1

EESRK šioje nuomonėje daugiausiai dėmesio skiria šiems užimtumo ir darbo rinkos politikos aspektams:

1.2

Pati veiksmingiausia strategija atsižvelgiant į senėjimą Europoje yra kuo didesnis turimo užimtumo potencialo išnaudojimas. Tai galima pasiekti tik tikslinga augimo politika ir padidinus aukštos kokybės darbo vietų, kurios būtų susietos su privalomomis socialinio draudimo įmokomis, skaičių.

1.3

Norint išnaudoti turimą užimtumo potencialą, būtina plačiu mastu vykdyti galimybes dalyvauti darbo rinkoje teikiančią politiką. Ši politika turėtų apimti darbo sąlygų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms, plataus masto profesinio ir tęstinio mokymo plėtrą, aukštos kokybės ir našių darbo vietų kūrimą, veiksmingas socialinės apsaugos sistemas ir plačiai įgyvendintas profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo derinimo priemones.

1.4

Demografinė raida ekonomikai ir užimtumui taip pat atveria galimybių. Viena vertus, vyresnio amžiaus žmonės kaip vartotojai tampa vis svarbesni, o tai suteikia užimtumo galimybių ir kitoms amžiaus grupėms. Kita vertus, visuomenės senėjimas susijęs su dideliu užimtumo potencialu pasiūlos pusėje.

1.5

Jeigu norima padidinti pensinį amžių, taip pat reikia užtikrinti, kad žmonės galėtų ilgiau dirbti. Tai reiškia, kad reikia kurti darbo vietas ir jas pritaikyti taip, kad žmonėms būtų užtikrinta galimybė dirbti iki pat įstatymų nustatyto pensinio amžiaus. Taigi, būtinas nuoseklus pertvarkymas siekiant senėjantiems darbuotojams pritaikytos darbo aplinkos.

1.6

Būtinas visa apimantis darbo aplinkos pritaikymas, socialiniams partneriams atliekant ypatingą vaidmenį visais lygmenimis. Šios nuomonės 6.5 punkte EESRK pateikia konkrečių pasiūlymų, kaip siekti senėjantiems darbuotojams pritaikytos darbo aplinkos. Akivaizdu, kad tai neturėtų daryti didesnio spaudimo vyresnio amžiaus asmenims, nei sukelti jiems sunkumų, kai jie nebegali dirbti.

2.1

EESRK jau pateikė daug nuomonių dėl demografinių tendencijų ir be kita ko pabrėžė, kad su visuomenės senėjimu susiję darbo rinkos iššūkiai reikalauja kompleksinių strategijų. Tose nuomonėse EESRK aptarė vyresnio amžiaus žmonių padėtį darbo rinkoje įvairiomis sąlygomis, taip pat galimybes ir būtinybę labiau išnaudoti vyresnio amžiaus žmonių ir kitų prioritetinių darbo rinkos grupių užimtumo potencialą (1).

2.2

Dėl demografinės raidos poveikio pensijoms, EESRK neseniai aiškiai nurodė, kad dažnai propaguojamas perėjimas prie investicinių pensijų kaupimo modelių nėra tinkamas atsakas į visuomenės senėjimo problemas (2). Tai nemažina nei išlaidų, nei rizikos. Jis nepadės sumažinti išlaidų, bet dažniausiai padidins jas arba geriausiu atveju perkels išlaidų naštą, taip pat nepadidins saugumo, tik sukurs priklausomybę nuo kapitalo rinkų, taigi, labai padidins pensinio draudimo riziką. EESRK taip pat visą laiką gana skeptiškai vertino teiginį, kad įstatymų nustatyto pensinio amžiaus didinimas padės spręsti demografines problemas. Daug svarbiau suderinti faktinį išėjimą į pensiją su dabartiniu įstatymų nustatytu pensiniu amžiumi.

2.3

Atsižvelgdamas į prognozuojamus demografinius pokyčius (nekintantį darbingo amžiaus žmonių skaičių arba šio skaičiaus mažėjimą), EESRK nurodė, kad svarbiausias senėjančios visuomenės problemų sprendimo kelias yra tikslinga augimo politika ir aukštos kokybės darbo vietų, kurios būtų susietos su privalomomis socialinio draudimo įmokomis, skaičiaus didinimas. Šis požiūris vienodai taikytinas ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus žmonėms. Nuo to priklausys, ar bus galima užtikrinti tvarų pensinį aprūpinimą. Visiškas užimtumas ir geros pajamos yra geriausia pensijų sistemos garantija.

2.4

Šiuo požiūriu EESRK nuolat pabrėžė būtinybę išnaudoti visą dar neišsemtą užimtumo potencialą (tai – vaikus auginančios moterys, jaunimas, mokyklos nebaigę asmenys, žemos kvalifikacijos žmonės, neįgalieji, sveikatos problemų turintys žmonės ir kt.) ir taip pat reikalavo mobilizuoti vyresnio amžiaus žmonių potencialą. Apgailestaudamas Komitetas nurodė, kad vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas darbo rinkoje nepaisant padidėjimo per pastaruosius dešimt metų, vis tiek išliko daug mažesnis už Europos tikslus.

2.5

EESRK neapsiribojo tik darbo rinka ir nagrinėjo kitas Europos šalių visuomenės demografinei raidai svarbias sritis (be kita ko, šeimos politiką, gimstamumo rodiklius, migraciją, integraciją, kartų santykius ir pan.) (3). Šioje tiriamojoje nuomonėje Komitetas šių temų nebenagrinės. ES Tarybai pirmininkausiančios Lenkijos prašymu rengiamoje nuomonėje daugiausiai dėmesio skiriama šiems užimtumo ir darbo rinkos politikos aspektams:

2.6

EESRK mano, kad nors už šioje nuomonėje nurodytų politinių priemonių paketo įgyvendinimą daugiausia atsako ES valstybės narės, joms gali būti naudinga bendradarbiauti Europos lygmeniu. Todėl EESRK ragina valstybes nares stiprinti Europos Komisijos demografinių klausimų ekspertų grupės, Užimtumo komiteto ir Socialinės apsaugos komiteto bendradarbiavimą, kad abu komitetai nuolat gautų naujausių žinių apie demografines tendencijas, atliekamą analizę ir geriausią valstybių narių praktiką veiksmingai integruojant visų (ypač vyresnio) amžiaus grupių asmenis į darbo rinką.

3.1

Numatoma, kad vyresnio amžiaus žmonių skaičius visuomenėje per artimiausius dešimtmečius visose ES valstybėse narėse labai padidės. Kartu numatoma, kad sumažės ES vidutinis darbingo amžiaus žmonių skaičius. Dėl visų šių veiksnių galima tikėtis ryškaus bendrojo išlaikomo amžiaus žmonių koeficiento padidėjimo (4) – Eurostato teigimu, iki 2050 m. visoje ES šis rodiklis padidės dvigubai: nuo 26 proc. iki 50 proc.

3.2

Šis ryškus vyresnio amžiaus žmonių dalies visuomenėje padidėjimas dažnai neapgalvotai prilyginamas naštos socialinės apsaugos sistemoms padidėjimui, ypač kai daroma išvada, kad esamos pensijų sistemos neturi ateities. Tačiau patys demografiniai rodikliai menkai atspindi realius ekonominius faktus. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų finansavimo veiksnys yra ne bendrasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas, bet ekonominės priklausomybės santykis, t. y. pensininkų, negalios išmokas gaunančių asmenų ir bedarbių skaičiaus ir dirbančių asmenų, kurie savo įmokomis ir mokesčiais finansuoja išmokas, skaičiaus santykis. Be to, lemiama svarba tenka visos ekonomikos darbo našumo didinimui, nes našumas leidžia padidinti „pyragą“, kurį galima padalyti dirbantiems ir nedirbantiems žmonėms.

3.3

Klaidinantis bendrojo išlaikomo amžiaus žmonių koeficiento naudojimas ir dažnas darbingo amžiaus asmenų ir dirbančių asmenų priskyrimas tai pačiai grupei neatspindi tikrosios padėties ir užtveria kelią tinkamiems problemos sprendimams, nes ekonominės priklausomybės santykis šiuo metu yra dukart didesnis už gryną bendrąjį išlaikomo amžiaus žmonių koeficientą (65 metų amžiaus ir vyresnių asmenų skaičiaus ir darbingo amžiaus asmenų skaičiaus santykį). Taip yra dėl to, kad jokiu būdu ne visi darbingo amžiaus asmenys turi darbą:

3.4

Pagrindinė ekonominės priklausomybės santykio idėja yra ta, kad vertinant šalies demografinių pokyčių poveikį kaip į esminį parametrą reikia atsižvelgti ne tik į amžių, bet ir, svarbiausia, į darbo rinkos raidą (5). Atsižvelgdamas į tai EESRK yra įsitikinęs, kad norint rasti tinkamus demografinių problemų sprendimus ypač svarbu aiškiau pabrėžti ryšį tarp pokyčių darbo rinkoje ir ekonominės priklausomybės santykio raidos.

3.5

Net jei gyventojų senėjimo mastas atitiks dabartines prognozes, ateityje ekonominės priklausomybės santykio raida bus labai skirtinga ir priklausys nuo darbo rinkos tendencijų. Taigi, jeigu per artimiausius dešimtmečius visoje ES pavyks padidinti darbingo amžiaus žmonių skaičių tarp dirbančių gyventojų (ir pasiekti šiuo metu sėkmingiausiai besitvarkančių ES šalių lygį), ekonominės priklausomybės santykio augimas išliks kontroliuojamas nepaisant spartaus visuomenės senėjimo (6).

3.6

Taigi Europos Komisija prieš keletą metų pažymėjo, kad demografinių problemų sprendimui amžius galiausiai yra ne toks svarbus kriterijus kaip faktinis darbingo amžiaus žmonių užimtumas:

„Aktyvių gyventojų dalis iš tiesų yra daug mažesnė už 15–64 metų amžiaus grupę. (…) Todėl daugumoje valstybių narių užimtumui augti dar yra daug erdvės, taigi dar galima pasiekti daug palankesnį dirbančių visuomenės narių ir į pensiją išėjusių vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus santykį. (…) Tai rodo, kaip svarbu didinti užimtumo lygį ES. Tai tikrai veiksmingiausia strategija, kurią taikydamos šalys gali pasirengti gyventojų senėjimui.  (7)“

3.7

Atsižvelgdama į gyventojų senėjimą Europoje Komisija taip pat mano, kad nuoseklus esamo užimtumo potencialo išnaudojimas yra pati veiksmingiausia strategija. Kartu, žinoma, labai svarbu toliau didinti darbo našumą, kad būtų užtikrintas gyvenimo lygio kilimas. Sugretinus abu šiuos poreikius paaiškėja, kad pagrindinis demografinių problemų sprendimo būdas gali būti tik tikslinga augimo politika ir užimtumo didinimas. Daugumoje ES šalių iš esmės yra reikalingas darbo jėgos potencialas. Svarbiausia tinkamai skatinti ir remti integraciją į darbo rinką.

3.8

Tačiau būtinybė išnaudoti esamą užimtumo potencialą sietina ne tik su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet ir su visomis amžiaus grupėmis. Reikia intensyviai dėti pastangas pagerinti visų užimtumo požiūriu nepalankioje padėtyje esančių asmenų grupių užimtumo galimybes. EESRK ne kartą pažymėjo, kad spendžiant demografinių pokyčių keliamas problemas reikia laikytis plataus požiūrio, apimančio įvairius ekonominius, socialinius ir politinius aspektus, o vienas iš sprendimo būdų galėtų būti teisėta imigracija (8).

3.9

EESRK yra aišku, jog norint visiškai išnaudoti esamą užimtumo potencialą, būtina nuosekliai įgyvendinti tokią politiką ir verslo praktiką, kuria skatinamas dalyvavimas darbo rinkoje, t. y.:

3.10

2010 m. kovo mėn. Europos socialiniai partneriai pasirašė atskirą susitarimą, kuriame pateikiami tiek pasiūlymai dėl nacionalinių socialinių partnerių priemonių, tiek rekomendacijos nacionalinėms valdžios institucijoms (9).

3.11

Tai taip pat susiję su vyresnio amžiaus žmonių dalies darbo rinkoje padidinimu atveriant ir pagerinant užimtumo galimybes bei vykdant nuoseklų pertvarkymą kuriant senėjantiems darbuotojams pritaikytą darbo aplinką. Nepaisant to, Komitetas mano, kad vyresnio amžiaus žmonės neturėtų būti verčiami dirbti todėl, kad ES trūksta darbo jėgos, ir kad nustoję dirbti jie neturėtų skursti. Teisė į pensiją yra įtvirtinta Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose (10), o pensija turi būti tokio dydžio, kad ją gaunantis žmogus galėtų oriai gyventi.

4.1

Vyresnio amžiaus (55–64 metų) darbuotojų užimtumo potencialas visoje ES vis dar nepakankamai išnaudojamas. 1 diagramoje parodyta, kad Lisabonos strategijos laikotarpiu padaryta nemaža pažanga nuo žemo pradinio taško. Vyresnio amžiaus žmonių užimtumas padidėjo beveik 10 procentinių punktų.

4.2

Tačiau nustatyto tikslo (50 proc.) iki 2010 m. nepavyko pasiekti. Moterų užimtumas augo labiau negu vyrų. Tačiau vis tik išliko nemažas lyčių atotrūkis: net ir šio laikotarpio pabaigoje dirbo kiek daugiau negu vienas trečdalis 55–64 metų amžiaus moterų (1 diagrama).

1   diagrama

4.3

Taip pat naudingas palyginimas su kitų amžiaus grupių užimtumo raida. Nuo to paties taško vyresnio amžiaus žmonių užimtumas didėja, o jaunimo užimtumas – mažėja (2 diagrama). Taip yra iš esmės dėl to, kad jaunimas vis ilgiau mokosi. Tačiau 2009-ieji, krizės metai, parodė, kad būtent jaunimo užimtumas labai sumažėjo. Ši krizė nuo ankstesnių krizių skiriasi tuo, kad ankstesnės krizės buvo „įveikiamos“ vyresnio amžiaus žmonių užimtumo sąskaita. Akcentuojama, kad problemos viename segmente (vyresnio amžiaus žmonių užimtumas) neturėtų būti sprendžiamos kitų grupių (jaunimo) sąskaita.

2   diagrama

4.4

3 diagramoje parodyti pagrindiniai ES šalių skirtumai: Švedijoje dirba 70 proc. vyresnio amžiaus žmonių (tai atitinka Lisabonos strategijos bendro užimtumo tikslą). Kitose šalyse dirba tik apie vieną trečdalį 55–64 metų amžiaus žmonių. Reikėtų pabrėžti gerus trijų Šiaurės šalių (Švedijos, Danijos ir Suomijos) rezultatus. Tačiau nėra aiškių sąsajų tarp rezultatų ir klasikinių Europos gerovės valstybių sistemų tipų. Atrodo, kad aukštą vyresnio amžiaus žmonių užimtumą gali užtikrinti įvairios institucinės struktūros. Bet kuriuo atveju išdėstyti skirtumai leidžia suprasti, kiek nepanaudoto užimtumo potencialo šiuo metu gali būti Europoje.

3   diagrama

4.5

Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad vyresnio amžiaus žmonių bedarbystė didėtų labiau nei visų gyventojų vidurkio. Vyresnio amžiaus žmonių nedarbo lygis visoje ES ir daugelyje šalių yra kiek žemesnis už vidutinį. Bet tai tik kita skandalingai aukšto jaunimo nedarbo lygio pusė. Tačiau reikėtų pažymėti, kad šie skaičiai taip pat atspindi tai, kad daugelis nedirbančių, bet galinčių dirbti vyresnio amžiaus žmonių nėra registruoti kaip bedarbiai, o priklauso paramos sistemoms.

4.6

Vis dėlto vyresnio amžiaus žmonių ilgalaikio nedarbo rizika yra labai didelė. Senstant ji sparčiai didėja. Darbą praradę vyresnio amžiaus žmonės likusį savo darbingo amžiaus tarpsnį dažnai būna bedarbiai. Ketvirtadalis jaunų bedarbių nedirbo daugiau kaip metus, didėjant amžiui ši dalis didėja: vidutinis vyresnio amžiaus žmonių (55–64 m.) užimtumo lygis ES yra apie 50 proc.

5.1

Demografinė raida ekonomikai ir užimtumui taip pat atveria galimybių. Viena vertus, vyresnio amžiaus žmonės kaip vartotojai tampa vis svarbesni, o tai suteikia užimtumo galimybių ir kitoms amžiaus grupėms. Kita vertus, visuomenės senėjimas susijęs su dideliu užimtumo potencialu pasiūlos pusėje. Abiem atvejais būtina natūralius ir rinkos formuojamus procesus politiškai ir instituciškai remti ir valdyti.

5.2

Visuomenėse, kuriose žmonės ilgiau gyvena, yra daug galimybių kurti naujus produktus ir paslaugas. „Sidabrinė rinka“ būtų naudinga daugeliui sričių: nuo statybos ir būsto, gyvenimo kokybės paslaugų (kultūra, laisvalaikis, turizmas, sportas, žiniasklaida, telekomunikacija) iki sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų.

5.3

Jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmonių vartojimas ir taupymas skiriasi. Su tuo susiję visos visuomenės paklausos pokyčiai turės poveikio būsimoms gamybos ir užimtumo struktūroms. Taigi, galima tikėtis, kad demografinė raida dar labiau sustiprins jau ir taip stiprią paslaugų visuomenės tendenciją. Be kitų sektorių, visų pirma turėtų neproporcingai išaugti sveikatos priežiūros ir slaugos paslaugų sektorius. Tokie sektorių pokyčiai užgoš dėl kitų priežasčių atsirandančius pokyčius (pavyzdžiui, perėjimą prie ekologiškos ekonomikos). Rinka iš dalies prisitaikys prie pasikeitusios paklausos, bet vis tiek išliks kuriantis ir valdantis politinio įsikišimo vaidmuo, visų pirma aktyvios darbo rinkos politikos srityje, pavyzdžiui, darbo rinkos institucijos galės užsiimti kvalifikacijos suteikimu, informavimu ir tarpininkavimu.

5.4

„Vyresniųjų ekonominės galios“ kuriamų darbo vietų skaičius ir kokybė iš esmės priklausys nuo to, kaip aktyvia paslaugų politika bus kuriama „senjorų ekonomika“. Pirmiausia sveikatos priežiūros ir slaugos sektoriuje, bet ir turizmo ir laisvalaikio sektoriuose svarbiausia didėjančią paklausą suprasti kaip galimybę sukurti darbo vietas su deramomis darbo sąlygomis ir sąžiningu darbo užmokesčiu, taip pat modernizuoti ir profesionalizuoti kvalifikacijų profilius. Norint motyvuoti daugiau žmonių rinktis profesiją sveikatos priežiūros, slaugos ar socialinėje srityje, reikia šį darbą padaryti patrauklesnį visais profesinės karjeros etapais.

5.5

Profesionalizuotos socialinės paslaugos galėtų būti viena priemonių pasiekti plataus užmojo lyčių lygybės tikslus. Gerai išplėtota socialinių paslaugų pasiūla (vaikų priežiūros vietos ir slaugos pasiūla) padeda sumažinti prižiūrinčių asmenų (dažniausiai moterų) naštą ir darbo rinka gali visapusiškai išnaudoti jų kvalifikaciją.

5.6

Investicijos į socialines paslaugas ne tik prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo, bet ir prie regionų ekonomikos atgaivinimo. Plačiu mastu užtikrinant prieinamas aukštos kokybės paslaugas ir galimybę jomis pasinaudoti, atskleidžiamas papildomas užimtumo potencialas. Taip pat svarbios yra iniciatyvos pelno nesiekiančiame sektoriuje, visų pirma socialinėje ekonomikoje. Šiuo požiūriu ypatingas vaidmuo tenka savivaldybėms: jos ne tik yra pirmiausia atsakingos už socialines paslaugas, jos taip pat geriausiai žino vietos poreikius ir pagrindines sąlygas. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad daugumai savivaldybių vis dažniau pritrūksta finansinių išteklių, kad jos galėtų užtikrinti reikalingą pasiūlą.

5.7

Vertinant paklausą, reikia pripažinti, kad negalima paprasčiausiai pakeisti jaunesnio amžiaus darbuotojų vyresnio amžiaus darbuotojais ir atvirkščiai: jauni darbuotojai gali lanksčiau mokytis, o vyresni turi daugiau patirties. Net jei sumažėja asmens darbo našumas (pavyzdžiui, fizinis pajėgumas), tai galima iš dalies kompensuoti keičiant darbo organizavimą, taikant tinkamą kvalifikacijos tobulinimą, profilaktines sveikatos priežiūros priemones ir veiksmingiau taikant su darbu susijusias technologijas.

5.8

Sektorių poslinkis paslaugų link gali netgi pagerinti vyresnio amžiaus žmonių padėtį: daugelyje sričių paprastai mažiau svarbios fizinės pastangos, vis svarbesni tampa socialiniai gebėjimai. Todėl įmonės turėtų ieškoti ne tik jaunesnio amžiaus darbuotojų. Įmonės darbo našumas nėra tik pavienių darbuotojų darbo našumo suma. Dažnai sukauptos praktinės patirties išsaugojimas, pagrįstas žinių valdymu įmonės viduje ir organizacine struktūra, yra daug svarbesnis nei pavienių darbuotojų darbo našumas. Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka profesionalizavimo pastangoms orientavimo, kuravimo ir konsultavimo srityse. Galiausiai svarbu, kad įmonė laiku atsižvelgtų į demografinius pokyčius savo žmogiškųjų išteklių plėtros planuose ir išnaudotų optimalius įvairaus amžiaus darbuotojų privalumų derinius.

6.1

Jeigu norime padidinti pensinį amžių, taip pat reikia užtikrinti, kad žmonės galėtų ilgiau dirbti. Tai reiškia, kad reikia kurti darbo vietas ir jas pritaikyti taip, kad žmonės dažniau galėtų dirbti iki pat įstatymų nustatyto pensinio amžiaus. Tam reikia ne tik tikslingai kurti darbo vietas vyresnio amžiaus žmonėms ir jas pritaikyti vyresnio amžiaus darbuotojų poreikiams – ypač svarbu darbą organizuoti taip, kad per visą profesinę karjerą būtų užkirstas kelias rizikai ir neigiamam poveikiui sveikatai. Tai bus naudinga darbuotojams kiekviename jų gyvenimo tarpsnyje.

6.2

Nors ir aišku, kad kalbant apie gebėjimo dirbti išlaikymą svarbi yra ir pačių darbuotojų atsakomybė, reikia pabrėžti, kad svarbiausios ankstyvo pasitraukimo iš darbo priežastys yra sveikatos pablogėjimas dėl fiziškai ir psichiškai sunkių darbo sąlygų, didelio darbo intensyvumo, ankstyvas vyresnio amžiaus darbuotojų atleidimas, taip pat kvalifikacijos tobulinimo ir pakartotinio įdarbinimo galimybių trūkumas. Be to, naujos darbo organizavimo formos vis labiau riboja vyresnio amžiaus darbuotojų galimybes toliau dirbti mažiau intensyviose įmonės veiklos srityse.

6.3

Norint padidinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo lygį nepakanka vien tik pastangų išlaikyti juos sveikus, darbingus ir patrauklius darbdaviui. Esamos darbo vietos turi tapti patrauklesnės vyresnio amžiaus žmonėms. Taigi, užimtumo kokybė iš esmės lemia, ar vyresnio amžiaus darbuotojai grįžta į savo darbo vietą darbo rinkoje arba joje pasilieka.

6.4

Tik sąmoninga „aktyvaus senėjimo“ politika, įskaitant plačias dalyvavimo tęstiniame mokyme galimybes, gali užtikrinti tvarų vyresnio amžiaus žmonių užimtumo lygio didėjimą. Pagrindinis klausimas šiuo atveju – kokių reikia priemonių, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų realią galimybę surasti darbą ir kuo ilgiau jį dirbti?

6.5

EESRK yra įsitikinęs, jog norint pereiti prie senėjimui pritaikytos darbo aplinkos reikia priemonių rinkinio, kurį sudarytų:

6.6

Ilgesniam profesiniam gyvenimui skatinti reikia bendros vyriausybės, darbdavių ir pačių darbuotojų atsakomybės ir pastangų. Visi turi atitinkamai prisiimti šią atsakomybę. Šioje srityje svarbus vaidmuo tenka socialiniams partneriams. Sėkmingi tiek Šiaurės šalių, tiek kitų valstybių narių modeliai iš tiesų rodo, kad yra socialiai priimtinas metodas, kurį kartu su socialiniais partneriais įgyvendinus kolektyviniais susitarimais ar įmonės lygiu galima sukurti veikiančią vyresnio amžiaus žmonių darbo rinką, kuriai būtų būdingas labai stabilus užimtumas ir aukšto lygio profesiniai gebėjimai bei aktyvumas.