10.4.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 112/26

1.

Ar iš Reglamento (ES) 604/2013 (1) 3 straipsnio 1 dalies, aiškinamos siejant ją su reglamento dvylikta konstatuojamąja dalimi ir 17 straipsniu, matyti, kad valstybė narė gali priimti sprendimą, kuriame atliekamas jai pateikto prašymo suteikti tarptautinę apsaugą, kaip tai suprantama pagal reglamento 2 straipsnio d punktą, patikrinimas, aiškiai nenusprendus dėl šios valstybės narės kompetencijos pagal reglamente nustatytus kriterijus, jei konkrečiu atveju nėra pagrindo, leidžiančio nukrypti nuo reglamento 17 straipsnio?

2.

Ar iš Reglamento 604/2013 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio, aiškinamo siejant jį su Direktyvos 2013/32/ES (2) 54 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad, pagrindinės bylos aplinkybėmis, dėl prašymo suteikti tarptautinę apsaugą, kaip tai suprantama pagal reglamento 2 straipsnio b punktą, kai nenukrypstama pagal reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turi būti priimamas sprendimas, kuriuo valstybė narė įsipareigoja patikrinti prašymą pagal reglamento kriterijus ir kuris grindžiamas tuo, kad reglamento nuostatos taikomos prašymą pateikusiam asmeniui?

3.

Ar Direktyvos 2013/32/ES 46 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, jog per procesą dėl skundo, pateikto dėl nutarimo nesuteikti tarptautinės apsaugos, teismas privalo pagal direktyvos 54 konstatuojamąją dalį įvertinti, ar Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatos galioja prašymą pateikusiam asmeniui, jeigu valstybė narė aiškiai nenusprendė dėl savo kompetencijos tikrinti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą pagal reglamente nustatytus kriterijus? Ar remiantis Direktyvos 2013/32 54 konstatuojamąja dalimi galima daryti prielaidą, kad, kai nėra pagrindo taikyti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnį ir prašymą suteikti tarptautinę apsaugą remiantis Direktyva 2011/95 (3) patikrino valstybė narė, kurioje jis buvo pateiktas, susijusio asmens teisinė situacija patenka į reglamento taikymo sritį net ir tada, kai valstybė narė nėra aiškiai nusprendusi dėl savo kompetencijos pagal reglamento kriterijus?

4.

Ar iš Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis egzistuoja persekiojimo dėl „religijos“ pagrindas, jeigu prašymą pateikęs asmuo nepateikė pareiškimų ir dokumentų dėl visų religijos sąvokos pagal šią nuostatą apimamų veiksnių, kurie svarbūs nustatant susijusio asmens priklausymą konkrečiai religijai?

5.

Ar iš Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 2 dalies matyti, kad religija, kaip ji suprantama pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalies b punktą, paremti persekiojimo pagrindai yra tada, kai pagrindinės bylos aplinkybėmis prašymą pateikęs asmuo nurodo, kad jis buvo persekiojamas dėl savo religinės priklausomybės, tačiau nepateikė jokių pareiškimų ir įrodymų, susijusių su aplinkybėmis, kurios būdingos asmens priklausymui konkrečiai religijai, o persekiotojui leistų daryti prielaidą, kad susijęs asmuo priklauso šiai religijai, prie kurių priskiriamos ir aplinkybės, susijusios su religinių veiksmų atlikimu arba neatlikimu ir su religija susijusia žodžio laisve, arba pareiškimų ir įrodymų, susijusių su atskirų asmenų arba bendruomenės elgesiu, kuris pagrįstas religiniu įsitikinimu arba jo nulemtas?

6.

Ar iš Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, aiškinamų siejant jas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 ir 10 straipsniais bei religijos sąvoka, kaip ji suprantama pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalies b punktą, pagrindinės bylos aplinkybėmis:

7.

Ar iš Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 2 dalies, aiškinamos siejant ją su šios direktyvos 5 straipsnio b punktu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsniu ir Direktyvos 2013/32/ES 46 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad, pagrindinės bylos aplinkybėmis, faktai ir aplinkybės gali būti vertinami tik remiantis prašymą pateikusio asmens pareiškimais ir pateiktais dokumentais, tačiau leidžiama reikalauti įrodyti religijos sąvokos, kaip ji suprantama pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalies b punktą, apimamą trūkstamą veiksnį, kai: