29.10.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/113

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo. Efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas

(COM(2011) 15 galutinis)

2011/C 318/19

Pranešėjas Joost van IERSEL

Bendrapranešėjis Miguel Ángel CABRA DE LUNA

Europos Komisija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2011 m. sausio 27 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Žaliosios knygos dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo. Efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas

COM(2011) 15 galutinis.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2011 m. birželio 23 d. priėmė savo nuomonę.

473-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2011 m. liepos 13–14 d. (liepos 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 164 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 4 susilaikius.

Direktyva	Direktyva 2004/18/EB dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos
Perkančiosios organizacijos	Perkančiosios organizacijos, kaip apibrėžta direktyvos 1 straipsnio 9 dalyje ir atsižvelgiant į direktyvos nuostatas
Komunalinių paslaugų įmonės	Perkantieji subjektai pagal Direktyvą 2004/17/EB
Perteklinis reguliavimas (angl. gold plating)	Sudėtingesnių nuostatų numatymas į nacionalinę teisę perkeliamose direktyvose (1).

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   EESRK palankiai vertina žaliojoje knygoje Komisijos pradėtą diskusiją ir jos tikslą modernizuoti ES viešųjų pirkimų politiką, kad ji taptų veiksmingesnė, o bendroji rinka savo ruožtu taptų novatoriškesnė, ekologiškesnė ir socialiniu požiūriu stipresnė. Komisijai įvertinus ligšiolinius Direktyvos 2004/18/EB rezultatus, Komitetas numato parengti dar vieną šią nuomonę papildančią nuomonę, kurioje bus atsižvelgta į atliktą vertinimą.

1.2   Viešųjų pirkimų direktyvomis (2), be kitų tikslų, siekiama pagerinti viešųjų pirkimų kokybę. Paskutinį kartą direktyvos išsamiai persvarstytos 2004 metais. EESRK primygtinai reikalauja, kad ir ateityje jų persvarstymui būtų rengiamasi taip pat kruopščiai ir preciziškai kaip 2004 metais.

1.3   Prieš imantis bet kokio persvarstymo būtina išsamiai išanalizuoti, kokių rezultatų davė direktyva, kaip ji įgyvendinama valstybėse narėse, ir Teisingumo Teismo sprendimus nuo 2004 metų. Nereikėtų pamiršti ir to, kad plačiau šią direktyvą Europoje imta taikyti palyginti neseniai.

1.4   Būtina sumažinti bereikalingą biurokratiją – tai būtų naudinga visiems. Reikėtų vengti sudėtingų teisės aktų ir valstybėse narėse paplitusio „perteklinio reguliavimo“ dėl neteisingai įgyvendinamos direktyvos. Strategijoje „Europa 2020“ Komisijai numatyta daugiau priežiūros galių.

1.5   EESRK pabrėžia, kad šiandien, kaip ir anksčiau, turi būti vadovaujamasi atvirumo, skaidrumo, veiksmingumo, teisinio tikrumo, vertės ir išleistų pinigų santykio, konkurencingumo principais, sudarytos sąlygos į rinką patekti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir laisvosioms profesijoms, laikomasi proporcingumo principo, dažniau sudaromos tarptautinės sutartys, vengiama diskriminacijos ir korupcijos ir reikalaujama profesionalumo.

1.6   EESRK pabrėžia, kad strategijoje „Europa 2020“ išryškinti inovacijų, aplinkos apsaugos ir socialinis aspektai yra aktualūs ir viešiesiems pirkimams ir turi jiems įtakos.

1.7   Norėdamas, kad valstybės narės tvirčiau įsipareigotų tiksliai įgyvendinti direktyvą ir į viešojo pirkimo sutartis įtrauktų „Europos 2020“ tikslus, EESRK primygtinai reikalauja, kad šiam klausimui būtų skiriamas ypatingas dėmesys ir kad jis būtų kasmet svarstomas (Konkurencingumo) Taryboje.

1.8   Valstybėse narėse pradėta labiau domėtis viešųjų pirkimų vaidmeniu pažangioje ekonomikoje. Nacionalinės valdžios institucijos nustato vienokius ar kitokius aplinkosauginius ir socialinius kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti pirkėjas. Būtina atsižvelgti į specialius viešųjų pirkimų reikalavimus, kurie yra keliami neapibrėžtoms paslaugoms (3). Taryboje kasmet turėtų būti aptariami geriausios praktikos pavyzdžiai ir patirtis.

1.9   EESRK žaliojoje knygoje įžvelgia vieną didelį trūkumą – joje neaptariama nei valdžios institucijų profesionalumo būtinybė, nei jų nenoras rizikuoti. Jeigu norima skatinti inovacijas, būtina kelti profesionalumo lygį. Valstybėse narėse reikėtų rengti pirkėjų mokymo programas. Komitetas mano, kad reikia keistis gerąja praktika ir ją vertinti atliekant palyginimus.

1.10   Pirkėjas privalo prisiimti visą atsakomybę už darbų, produktų ar paslaugų ypatybių apibrėžimo ekonomines, socialines ir finansines pasekmes. Tai gali reikšti, kad iš konkurso dalyvio jis turės gauti jo paties parengtą sertifikatą ar patvirtinimą dėl atitikties su atitinkamomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis (pavyzdžiui, susijusiomis su socialiniais aspektais), nes pagal šias nuostatas oficialūs sertifikatai išduodami tik nugalėtojui.

1.11   Siekdamas propaguoti tvarų vystymąsi, EESRK pasisako už tai, kad ten, kur tinka, būtų taikomas (ypač didelių projektų atveju) gyvavimo ciklo sąnaudų principas.

1.12   EESRK pasisako už tai, kad paslaugos ir toliau būtų skirstomos į A ir B paslaugas, jeigu bus išsaugotas teisinis tikrumas ir numatyta tarptautinių sutarčių dėl B paslaugų išplėtimo galimybė. Komitetas rekomenduoja Komisijai periodiškai peržiūrėti B paslaugų sąrašą ir išanalizuoti, ar kai kurios iš B paslaugų negalėtų būti avansu priskirtos A paslaugoms.

1.13   Reikia siekti didesnio MVĮ, įskaitant socialines įmones, dalyvavimo. EESRK nepritaria vertės ribų keitimui, nes suinteresuotųjų subjektų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Padėtį gerinti reikia tinkamai taikant proporcingumo principą, pakoregavus skelbimo metodus, deramai taikant e. viešųjų pirkimų procedūras ir (jeigu tinka) išskaidant sutartis. EESRK taip pat rekomenduoja programas, kuriomis būtų remiama MVĮ patirtis.

1.14   Vienas iš direktyvų tikslų yra įveikti favoritizmą, sukčiavimą ir korupciją. Modernizuojant direktyvas jokiu būdu nereikėtų jų sušvelninti. Komiteto nuomone, jeigu visos viešųjų pirkimų sutartys būtų iš anksto skelbiamos e. viešųjų pirkimų sistemoje, tai padėtų išvengti piktnaudžiavimo.

1.15   Nuo 1971 m. vienas svarbiausių direktyvų tikslų buvo Europoje propaguoti tarptautines sutartis viešųjų pirkimų srityje. Deja, tokių sutarčių užregistruota mažai. EESRK rekomenduoja išanalizuoti (geriausios) praktikos pavyzdžius valstybėse narėse ir kartu priemones atverti rinkas (4).

1.16   EESRK rekomenduoja dar prieš sudarant tarptautinę sutartį nuspręsti, kokia bus jos jurisdikcija, ir šią nuostatą įtraukti į sutartį.

2.   Įžanga

2.1   Komisija viešuosius pirkimus pristato kaip vieną iš dvylikos iniciatyvų ir kaip ekologiškesnės, socialiai atsakingesnės ir novatoriškesnės vidaus rinkos skatinimo priemonę (5). Savo žaliojoje knygoje Komisija taip pat pabrėžia, kad reikia siekti veiksmingumo, supaprastinimo ir geresnių galimybių į rinką patekti MVĮ ir skatinti sudaryti tarptautines sutartis.

2.2   Viešieji pirkimai ES vyksta jau seniai. Tokiu būdu valdžios institucijos ir komunalinių paslaugų įmonės (6) įsigyja darbus, prekes ir paslaugas ir taip patenkina savo poreikius. Vienas pagrindinių tikslų buvo ir yra sudaryti Europoje vienodas konkurencijos sąlygas. Tarptautinių sutarčių vis dar yra labai mažai. Nuomonėje daugiausia aptariama direktyva (7), kurią patobulinus, kaip teigiama žaliojoje knygoje, santykinai būtų daugiausia naudos.

2.3   Direktyva iš esmės yra procedūrinė: joje numatytos konkrečios teisinės nuostatos ir garantijos ir apibrėžiama kvietimo teikti pasiūlymus ir sutarčių sudarymo tvarka. Pagal direktyvą sutarties turinys – išimtinai ją sudarančios organizacijos reikalas.

2.4   Nuo tada, kai Viešųjų pirkimų direktyva (1972) ir Paslaugų direktyva (1993) buvo priimtos, jos iš esmės modernizuotos 2004 metais, ypač tai pasakytina apie Viešųjų pirkimų direktyvą (2004/18/EB), o mažesnių pakeitimų padaryta labiau prie šių dienų realijų pritaikytoje Paslaugų direktyvoje (2004/17/EB). Direktyvos pakeistos po ilgų ir išsamių suinteresuotųjų subjektų diskusijų. Skirtingose šalyse direktyva įgyvendinama nevienodai, nes skiriasi šalių kultūra, teisės tradicijos, o kai kur paplitęs „perteklinis reguliavimas“.

2.5   Norint sukurti atvirą, visos Europos ir skaidrią rinką, buvo atsižvelgta į daugelį dalykų, įskaitant teisinį tikrumą, informuotumą apie sąnaudas, vertės ir išleistų pinigų santykį, geresnę konkurenciją, galimybę į rinką patekti MVĮ, proporcingumą, inovacijas, tvarumą, o dabar dar ir strategiją „Europa 2020“, gyvavimo ciklo sąnaudas, diskriminacijos ir sukčiavimo pašalinimą, vienodas konkurencijos sąlygas ir tarptautines sutartis.

3.   Nuo 2004 m. įvykę pasikeitimai

3.1   Nuo tada, kai direktyvos buvo pirmą kartą priimtos, viešieji pirkimai apskritai nemažai keitėsi, ir šis procesas tebesitęsia. Žaliojoje knygoje svarstoma, ar nereikėtų įvesti, įteisinti ar įtvirtinti kai kurių prekybos pasaulyje ir komunalinių paslaugų įmonėse įprastų aspektų.

3.2   Svarbiausi metodai – tai inovacijos, derybos ir rinkos išmanymas. Nors šiais metodais visada naudotasi komunalinių paslaugų įmonėse ir jie su tam tikrais apribojimais galimi pagal direktyvą, jie niekada plačiai netaikyti. Ten, kur šie metodai netaikomi ir nesukaupta daug patirties, nėra ir žinių, taigi ir realios perspektyvos, kad jie taps įprasti.

3.3   Mėginant neatsilikti nuo šiuolaikinių metodų, direktyvoje numatyti ir kiti metodai, pavyzdžiui, e. viešieji pirkimai ir atvirkštiniai aukcionai. Pirmasis būdas yra gana plačiai paplitęs, tačiau antrasis iš tikrųjų yra tinkamas tik tuo atveju, kai vieninteliai kriterijai yra kaina ir pristatymas. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad reikia gerinti tarptautinį elektroninį sąveikumą.

3.4   Ilgų diskusijų dėl visuotinės svarbos paslaugų metu padaryta išvada, kad jos nėra viešųjų pirkimų objektas ir kad tai yra paslaugos, kurias teikia perkančiosios organizacijos arba kurios yra teikiamos jų vardu. EESRK dar kartą patvirtina, kad perkančiosios organizacijos yra visiškai laisvos pačios atlikti visas ar kai kurias savo funkcijas arba sudaryti subrangos sutartį dėl jų teikimo savo nuožiūra. Be to, turi būti atsižvelgiama į valstybių narių sistemas, kurios remiasi pirminėje teisėje nustatytais vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principais ir suteikia bendrą teisę teikti paslaugas. Taigi visuotinės svarbos paslaugos (8) nėra direktyvos dalykas, tačiau, jeigu dėl jų perkančioji organizacija sudaro subrangos sutartį arba jeigu ji jas perka arba jos yra perkamos perkančiosios organizacijos vardu, tokiu atveju, iš tikrųjų, joms būtų taikoma direktyva. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 straipsnyje ir protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų pripažįstamas specifinis viešųjų paslaugų pobūdis bei svarba ir didelė nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų laisvė nuspręsti, kaip jas teikti, pavesti teikti ar organizuoti. Tai apima ir bendradarbiavimą subjekto viduje, ir viešųjų subjektų bendradarbiavimą. Labai svarbu užtikrinti aukštą kokybės, saugos ir prieinamumo lygį, lygias galimybes, siekti visuotinio prieinamumo ir geresnės vartotojų teisių apsaugos.

3.5   Direktyvoje jokiu būdu nenurodoma, ką perkančioji organizacija turėtų ir ko neturėtų pirkti ar užsakyti pagal subrangos sutartį. Joje tik nustatoma viešojo pirkimo ar subrangos tvarka. EESRK nuomone, šios laisvės negalima apriboti.

3.6   Derybos

3.6.1   EESRK ragina Komisiją direktyvoje išaiškinti, kokiomis aplinkybėmis perkančioji organizacija gali tiesiogiai sudaryti sutartį su jai pavaldžiu subjektu, kai tas subjektas yra taip pat pavaldus perkančiajai organizacijai kaip ir jos pačios skyriai. EESRK prašo direktyvą pakeisti taip, kad būtų nustatytos atitinkamos atleidimo nuo jos reikalavimų sąlygos.

3.6.2   Kadangi vis labiau laukiama novatoriškų pasiūlymų ir specifikacijų, kurios būtų parengtos atsižvelgiant į galutinį rezultatą, labai svarbu, kad viešųjų pirkimų procedūros metu tarp pirkėjų ir konkursų dalyvių vyktų diskusija. Todėl reikalinga bendra derybų procedūra, panaši į tą, kuri numatyta Paslaugų direktyvoje, arba į konkurencinį dialogą, tačiau be „išskirtinai sudėtingo“ apribojimo. Tai pasakytina ir apie jau galiojančias neapibrėžtų paslaugų viešųjų pirkimų taisykles.

3.6.3   Sakoma, kad tokia procedūra gali sudaryti sąlygas įvairiems konkursų dalyviams teikti savo pasiūlymus, o pirkėjas gali iš jų išsirinkti geriausius elementus („nugrėbti grietinėlę“) ir vėliau paskelbti mišrią specifikaciją, t. y. naują konkursą, kuris būtų vykdomas be „derybų“. Toks samprotavimas neteisingas. Konkurso dalyviai turi turėti galimybę bet kada apginti savo intelektinę nuosavybę (nesvarbu, ar ji būtų patentuota, ar ne), todėl be aiškaus jų sutikimo kitiems tiekėjams neturėtų būti siūloma jų idėjomis pasinaudoti (net jeigu toks pasinaudojimas būtų ribotas).

3.6.4   Akivaizdu, kad derybos dėl sutarčių (ypač sudėtingų) iš pirkėjo reikalauja didelio meistriškumo. Įvedus bendrą derybų procedūrą, būtina numatyti ir priemones, kurios užtikrintų, kad perkančioji pusė turėtų žmonių, turinčių reikiamų sugebėjimų ir patirties.

3.7   Inovacijos

3.7.1   Žaliojoje knygoje aptariamos inovacijos viešųjų pirkimų sutartyse. Viešajame pirkime esama trijų pagrindinių lygmenų:

—	noras tradicinį reikalavimą įgyvendinti naujoviškai,

—	dalyvavimas kuriant naujoves ir

—	kūrimo projektų rėmimas.

3.7.2   Lengviausias ir tikriausiai geriausių vaisių duodantis aspektas yra noras priimti naujovę. EESRK rekomenduoja skatinti pirkėją (kuris turėtų būti pakankamai kompetentingas) būti atviru siūlomoms naujovėms. Todėl pirkėjas turėtų būti pasirengęs apsvarstyti alternatyvas, nebent jis aiškiai pareikštų kitaip. Tačiau valstybės tarnautojai dažnai tai daro nenoriai todėl, kad nenori rizikuoti, o ne dėl kokių nors administracinių ar teisinių kliūčių.

3.7.3   Net ir alternatyvių pasiūlymų koncepcija turi kliūčių. Praktiniu požiūriu novatoriškus pasiūlymus teikti bus kur kas paprasčiau, jeigu pirkėjas savo reikalavimus nurodys žvelgdamas iš problemos, kurią reikia išspręsti, perspektyvos, užuot nurodydamas, kokio sprendimo jam reikia. Toks metodas leidžia konkurso dalyviui pasinaudoti savo paties įgūdžiais ir pasiūlyti geriausią (tradicinį arba novatorišką) sprendimą.

3.7.4   Jeigu perkančioji organizacija pati dalyvauja kuriant novatorišką sprendimą (pavyzdžiui, kuriant didelę duomenų bazės sistemą), jos dalyvavimas ir parama labai reikalinga visais lygmenimis. Priešingu atveju iškyla didelis nesėkmės pavojus.

3.7.5   Dėl ikiprekybinių viešųjų pirkimų (9) perkančiosioms organizacijoms siūloma remti naujoves ir pirmosioms pradėti jas taikyti. Galimos nesėkmės, todėl reikalas rizikingas. Patirtis rodo, kad nedaug perkančiųjų organizacijų pagal savo sandarą, organizaciją ar patirtį yra tinkamos tokiam reikalui, kurio reikėtų imtis atsargiai.

3.7.6   Tvari gamyba ir vartojimas yra vieni iš didžiausių prioritetų. Plačiai pripažįstama, kad inovacijos ir tvarus vystymasis yra itin svarbūs skatinant ES pagal strategiją „Europa 2020“ kurti kokybiškas darbo vietas ir geras bendroves. Tinkamai to pasiekus, ekonominė nauda yra neginčytina. Daugelyje viešųjų pirkimų reikia atsižvelgti į gyvavimo ciklo sąnaudas. Jas sudaro kokybė, pradinė kaina, priežiūra, eksploatacija ir, prireikus, galutinis pašalinimas. Kokybe grindžiamas požiūris skatins diegti inovacijas ir gerą darbo praktiką bei sukurti geras sąlygas, o tai ilgainiui padidins našumą ir sumažins sąnaudas. Tokio vertinimo metodai yra gerai apibrėžti. EESRK rekomenduoja skatinti viešųjų pirkimų vykdytojus patvirtinti tokią metodiką ir ja naudotis.

4.   Kodėl vėl reikalingas modernizavimas

4.1   Teisiniai aspektai

4.1.1   Labai svarbu į nacionalinę teisę teisingai perkelti direktyvas, tačiau tai keblus dalykas. Apie tai žaliojoje knygoje reikėjo užsiminti atskirai. Deja, direktyvas į nacionalinę teisę tinkamai perkelia vos keletas valstybių narių. Teisingas įgyvendinimas tenkina visų suinteresuotųjų subjektų interesus. Perteklinis reglamentavimas didina administracinę naštą ir biurokratiją ir sukuria bereikalingų kliūčių, ypač MVĮ (MVĮ sąvoka ir minimos įmonės turi apimti visas sąžiningai pagal taisykles konkuruojančių subjektų rūšis, nesvarbu, ar tai būtų pelno siekiantys, ar jo nesiekiantys subjektai), ir didesnių sąnaudų perkančiajai organizacijai. Direktyva aiški ir nelabai sudėtinga. Nors teisės sistemos ir metodikos skiriasi, reikėtų vengti papildomų reikalavimų ir formalumų. EESRK nuomone, Komisija turėtų aktyviau prižiūrėti įgyvendinimo procesą ir stengtis skatinti, kad nacionalinės teisės aktai būtų paprasti ir aiškūs.

4.1.2   Tarptautinėms sutartims taikant peržiūros procedūrų direktyvą nuolat susiduriama su problemomis. Tarptautinėse sutartyse neaišku, kokia jurisdikcija turėtų būti taikoma (pirkėjo ar tiekėjo). EESRK siūlo dėl šio dalyko apsispręsti iš anksto ir įtraukti tokią nuostatą į sutartį.

4.1.3   Pasitaiko atvejų, kad reikia keisti kai kurių sutarčių, ypač ilgalaikių, kai kurias nuostatas. Tokių atvejų kartais neįmanoma išvengti, tačiau dėl jų padidėja korupcijos tikimybė. Direktyva apriboja atvejus, kada galima keisti preliminariuosius susitarimus (32 straipsnis), tačiau tik tiek. EESRK nuomone, jeigu taisyklės būtų laisvesnės ir apskritai suteiktų daugiau lankstumo, atsirastų korupcijos pavojus ir (arba) trūktų tikrumo dėl sutarties, taigi būtų padaryta daug žalos. Todėl šiuo aspektu direktyvos keisti nereikėtų.

4.1.4   Direktyvoje paslaugos skirstomos į dvi kategorijas: A ir B. A paslaugos privalo atitikti reikalavimus, o B paslaugoms paprastai taikoma ne tokia griežta tvarka. Žaliojoje knygoje klausiama, ar ir toliau paslaugas reikėtų skirstyti į kategorijas turint omeny tai, kad daugelis paslaugų vis dažniau tampa tarptautinėmis. EESRK pasisako už tai, kad šios dvi kategorijos būtų išsaugotos, jeigu bus užtikrintas teisinis tikrumas, ir už tai, kad tarptautines B paslaugas būtų galima perkelti į A sąrašą. Komitetas rekomenduoja Komisijai periodiškai peržiūrėti B paslaugų sąrašą ir išanalizuoti, ar kai kurios iš B paslaugų avansu negalėtų būti priskirtos A paslaugoms.

4.2   Praktika

4.2.1   Didelė kliūtis, trukdanti viešuosiuose pirkimuose padaryti pažangą, yra tai, kad perkančiosioms organizacijoms trūksta profesionalumo ir kompetencijos. Gaila, kad ši esminė bet kokio viešojo pirkimo sąlyga žaliojoje knygoje neaptariama. Tobulėti verčiančių paskatų yra per mažai. EESRK labai rekomenduoja rengti pareigūnų mokymo kampanijas (ypač vietos ir regionų lygmeniu), kurios padėtų jiems pasirengti deryboms ir rengti tinkamas sutartis (10).

4.2.2   Be to, turi keistis ir viešųjų pirkimų kultūra. Viešasis pirkimas nėra tik kanceliarinis darbas. Jame turi dalyvauti visų lygmenų ir padalinių vadovybė, nes to gali reikėti dėl sutarties pobūdžio (tokia praktika yra susiklosčiusi daugelyje komercinių įmonių). Sėkmė lydės tik tada, kai šiuolaikinius viešojo pirkimo metodus (ypač rizikos valdymo) taikys visi perkančiosios organizacijos lygmenys (nuo pačių aukščiausių iki pačių žemiausių). Komunalinių paslaugų įmonių praktikoje esama gerų pavyzdžių.

4.2.3   Viešieji pirkimai viešajame sektoriuje turi būti vykdomi profesionaliau, todėl reikia ugdyti darbuotojus organizacijos viduje, priimti į darbą profesionalus ir taip parodyti, kad šis darbas yra svarbus ir vertingas. Esama pavyzdžių, kad gerų rezultatų duoda dar dvi priemonės: pirkimų srityje patyrusių vadovų įdarbinimas iš kitų pramonės sektorių ir pirkimo agentūrų, konsultuojančių perkančiąją organizaciją viso viešojo pirkimo proceso laikotarpiu, įsteigimas. Pirkėjų kvalifikacija įvairiose šalyse nevienoda. EESRK mano, kad reikia keistis gerąja praktika ir ją vertinti atliekant palyginimus.

4.2.4   Prieš organizuodami viešuosius pirkimus, perkančiosios organizacijos aukštesniosios grandies pirkėjai arba projektų vadovai turėtų išsiaiškinti, kas šiuo metu rinkoje yra siūloma, ir tik po to rengti konkurso dokumentus. Tokią informaciją paprastai galima gauti iš specializuotų žurnalų, parodų ir bendraujant su atitinkamos srities tiekėjais.

4.2.5   Didesnio profesionalumo reikia ir MVĮ. Kelti kvalifikaciją ir plėsti žinias gali padėti specialūs kursai ir žmonės, turintys patirties viešųjų pirkimų srityje.

4.2.6   Viena nenoro rizikuoti priežasčių – pernelyg dažnai taikomas žemiausios kainos kriterijus. Nepaisant to, kad kai kuriuose viešuosiuose pirkimuose vienintelis apčiuopiamas kriterijus yra kaina (ir galbūt pristatymas), daugumoje jų yra numatytos kitos vertingos sąlygos ir dėl jų galima tikėtis geresnio rezultato. Žemiausios kainos kriterijus trukdo diegti inovacijas ir siekti geresnės kokybės ir vertės atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ reikalavimus, ir jis nebūtinai reiškia didesnę vertę.

4.2.6.1   Todėl žemiausios kainos kriterijaus naudojimas turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. Išplėtus ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų, kad pagal jį būtų galima nustatyti tvarumo požiūriu naudingiausią konkurso pasiūlymą, perkančiosios organizacijos gali pasiekti optimalių rezultatų ekologinio, socialinio ir ekonominio tvarumo požiūriu. EESRK ragina perkančiąsias organizacijas atlikti gyvavimo ciklo sąnaudų įvertinimą, kai tik įmanoma ir tinkama.

4.2.7   Kadangi daugybė savivaldybių yra vidutinio dydžio ar net mažos, joms reikėtų rekomenduoti, o gal net jas įpareigoti, bendradarbiauti vykdant stambius projektus siekiant didinti profesionalumą, veiksmingumą ir dėl finansinių aspektų. EESRK prašo šiam aspektui skirti ypatingą dėmesį ir rekomenduoja bet kokiu atveju dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais, taigi ir atitinkamai išaiškinti viešųjų pirkimų taisykles.

4.2.8   Iš statistinės analizės matyti, kad viešuosiuose pirkimuose, kurie viršija ES vertės ribas, ypač menkai atstovaujama mažosioms ir vidutinėms įmonėms. EESRK pasisako už tai, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi vienodomis konkurencinėmis sąlygomis ir kad mažosioms ir vidutinėms įmonėms būtų užtikrinta tinkama viešųjų pirkimų sutarčių dalis. EESRK nepritaria priemonėms, kuriomis diskriminuojama MVĮ naudai, visų pirma todėl, kad sudaromi dirbtiniai dariniai, taigi ir sąlygos korupcijai. Nepaisant to, jeigu įmanoma, reikėtų skatinti perkančiąsias organizacijas sutartis skirstyti į atskiras dalis, kad MVĮ numatytos galimybės būtų akivaizdesnės ir jomis atitinkamai būtų labiau naudojamasi.

4.2.9   Dėl vertės ribų esama prieštaringų nuomonių. Jos nustatytos po išsamių diskusijų ir kruopščios analizės, atitinka Sutarties dėl viešųjų pirkimų vertės ribas ir, atsižvelgiant į infliaciją ir valiutos kurso kitimą, yra reguliariai koreguojamos. Būta raginimų vertės ribas padidinti, bet yra ir reikalaujančių jas sumažinti. Nė vienas iš šių argumentų nėra labai įtikinantis, todėl EESRK rekomenduoja išlaikyti dabartinį lygį. Žemiau vertės ribos taikomos nacionalinės procedūros atsižvelgiant į privalomas Sutarties nuostatas. Pageidautina, kad jos kuo labiau atitiktų direktyvoje nustatytas procedūras, kad nekiltų abejonių ir painiavos ir kad pirkėjams iš tikrųjų reikėtų vadovautis tik vienos rūšies procedūromis.

4.2.10   Siekiant skaidrumo ir sumažinti neteisėtų veiksmų galimybę, EESRK rekomenduoja iš anksto skelbti visas (be išimties) viešųjų pirkimų sutartis. Skelbimai dėl sutarčių, kurių vertė yra žemesnė už vertės ribą, ir B paslaugų teikimo sutartims, turėtų būti labai paprasta forma skelbiami visai Europos ekonominei erdvei (EEE) prieinamoje e. konkursų interneto svetainėje (11).

4.2.11   Didesnio profesionalumo siekimas gali taip pat padėti supaprastinti nacionalines procedūras, dėl kurių dažnai atsiranda neproporcingų sąnaudų. Konkrečios situacijos labai skirtingos, reikėtų vengti painiavos ir kovos dėl interpretacijos. Pavyzdžiu kitiems reikėtų laikyti paprastesnius nacionalinius metodus.

4.2.12   Tarp perkančiųjų organizacijų vyraujanti tendencija reikalauti finansinių garantijų, draudimo ir įvykdymo garantijų yra dar viena kliūtis mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Be to, šiandien vis sunkiau gauti finansinių išteklių, todėl tokioms garantijoms naudoti ribotas MVĮ lėšas yra švaistymas. Perkančiosioms organizacijoms reikia priminti, kad jos, užuot pasikliovusios garantijomis, privalo vengti neproporcingų kvalifikacinių kriterijų ir finansinių reikalavimų.

4.2.13   Norint pagerinti padėtį valstybėse narėse, šioje srityje imamasi iniciatyvų. EESRK tvirtai pasisako už tai, kad būtų sudarytas geriausių praktikos pavyzdžių sąrašas ir, atsižvelgiant į kai kuriose valstybėse narėse taikomą praktiką, būtų rengiami reguliarūs susitikimai su perkančiosiomis organizacijomis ir patyrusiais ES lygmens ekspertais.

4.2.14   Kaip pagalbą MVĮ, būtų galima perkančiosioms organizacijoms pasiūlyti sukurti elektroninius portalus, kurie

—	leistų plačiau susipažinti su informacija apie viešųjų pirkimų galimybes žemiau ES vertės ribos,

—	leistų MVĮ pareikšti norą partnerių teisėmis veikti kartu su kitomis suinteresuotomis MVĮ ir

—	padėtų centrinėje e. konkursų interneto svetainėje sukurti saugią skiltį, į kurią MVĮ galėtų įkelti administracinę informaciją, kuria galėtų naudotis perkančiosios organizacijos.

5.   Viešasis pirkimas ir kita darbotvarkė

5.1   Žaliojoje knygoje iškeliamas tikslas didinti viešųjų išlaidų efektyvumą (12) ir prašoma pareikšti nuomonę dėl didėjančio viešojo pirkimo persipynimo su kitomis darbotvarkėmis, kaip antai inovacijų, aplinkos apsaugos ir socialine.

5.2   Nuo 2004 m. tvarus vystymasis ir integracinis augimas visada ėjo greta didesnio konkurencingumo prioritetų. Tai matyti ir strategijoje „Europa 2020“. Viešųjų pirkimų sutartyse reikėtų atsižvelgti ir į šiuos aspektus.

5.3   EESRK sutinka, kad nacionalines ir regionų valdžios institucijas reikėtų skatinti atsižvelgti į sociologinius aspektus, o tai reiškia, kad rengiant sutartis turėtų būti palikta galimybė įtraukti ir tokius elementus.

5.4   1949 m. priimta TDO konvencija Nr. 94 dėl darbo išlygų viešosiose sutartyse šiuo metu yra privaloma dešimtyje ES valstybių narių, o kai kurios kitos narės, įskaitant Airiją, viešosiose sutartyse šią konvenciją taiko savo noru. EESRK atkreipia dėmesį į šioje konvencijoje nustatytus principus ir siūlo skatinti valstybes nares ratifikuoti konvenciją ir laikytis jos principų.

5.5   EESRK pabrėžia, kad direktyva nustatoma tam tikrų procedūrinių taisyklių visuma, įtvirtinanti sutarties šalių santykius viešojo pirkimo metu. Ankstesniuose dokumentuose Komisija po išsamių konsultacijų nusprendė, kaip perkančiosios organizacijos, rengdamos sutartis (13) arba taikydamos ikiprekybinių viešųjų pirkimų procedūrą, gali analizuoti novatoriškus produktus (paslaugas, procesus) ir aplinkosauginius ir socialinius tikslus.

5.6   Kalbant apie inovacijas ir viešuosius pirkimus, verta paminėti novatoriškąją E. Aho ataskaitą ir „Pirmaujančios rinkos iniciatyvą“ (14). Inovacijos gali būti susijusios su labai plačiu klausimų spektru: šiuolaikinėmis technologijomis, mažu išmetamo anglies dioksido kiekiu, mažu energijos vartojimu, naujais ir alternatyviais sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų metodais, statyba, transportu, infrastruktūra ir kt. EESRK pabrėžia, kad stipri inovacijų varomoji jėga gali būti paklausa (15), apie kurią daugelį metų negalvota arba kurios reikšmė buvo menkinama. Ji gali į procesą netiesiogiai įtraukti universitetus, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros centrus bei tolesnes inovacijas, pavyzdžiui, MVĮ ir socialinės ekonomikos subjektų lygmeniu.

5.7   Atsakydamas į žaliosios knygos klausimus, EESRK pabrėžia, kad pagrindinė atsakomybė už viešuosius pirkimus tenka nacionalinės, regionų, vietos ir Europos valdžios institucijoms, kurios, atsižvelgdamos į direktyvas, kiekvienu atskiru atveju turi atidžiai stebėti, kad būtų tinkamai suderinti bet kokio pobūdžio visuomeniniai reikalavimai: inovacijų, aplinkos ir socialiniai aspektai (16) (tarp jų socialinės srities taisyklės, susijusios su negalia), taip pat veiksmingumo, gamybos terminų, sąnaudų, tiekėjų skaičiaus, galimų sutarčių rezultatų ir kt. reikalavimai.

5.8   Perkančiosios organizacijos gali nustatyti specifinius reikalavimus, pavyzdžiui, aplinkosauginius ir socialinius. Daugeliu atveju jos taip darys todėl, kad to iš jų reikalauja ES ir (arba) nacionalinės teisės aktai. Kaip pavyzdį galima paminėti bendruosius ir atskiriems sektoriams taikomus aplinkosaugos standartus. Kitais atvejais tokie reikalavimai gali būti susiję su konkrečių projektų, pavyzdžiui, didelių infrastruktūrų darbų, įgyvendinimu.

5.9   Techninės specifikacijos turėtų būti išplėstos į jas įtraukiant gamybines ir (arba) proceso charakteristikas. Tokiu būdu perkančiosios organizacijos galėtų paprasčiau ir skaidriau daryti svarbius pasirinkimo sprendimus propaguodamos tvarius tikslus, apimančius aplinkosauginį tvarumą, kolektyvinių susitarimų vykdymo užtikrinimą, darbo sąlygų ir tokio paties apmokėjimo už tokį patį darbą garantijas. Žalios energijos byla aiškiai rodo, kaip ir kodėl gamybos charakteristikos turėtų būti įtrauktos į technines specifikacijas, o ne vien priskiriamos paprasčiausioms gamybos sąlygoms (17).

5.10   EESRK rekomenduoja Komisijai prireikus pateikti suvestinį dokumentą, į kurį būtų įtraukta ir direktyva, ir atitinkami Teisingumo Teismo sprendimai. Toks dokumentas bus labiau prieinamas ir, kadangi tai bus vienas dokumentas, labai padės užtikrinti teisinį tikrumą.

5.11   Šiuo metu plačiai diskutuojama, kad Europos ekonomika turi būti pažangi, todėl valstybėse narėse intensyviai svarstoma, koks vaidmuo šiame procese tenka viešajam pirkimui (18). Valstybės narės formuluoja vienokius ar kitokius aplinkosauginius ir kiek mažesnius socialinius kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti pirkėjai. Darbo sutartys ir nacionaliniai įstatymai valstybėse narėse yra labai nevienodi. Valstybė narė pati privalo užtikrinti, kad atitinkamų jos įstatymų būtų laikomasi.

5.12   EESRK rekomenduoja šio proceso eigą kasmet aptarti (Konkurencingumo) Taryboje. Reikėtų įvardyti geriausios praktikos pavyzdžius ir vertingiausią patirtį. Jeigu praktiką pavyks geriau susieti, pagerės ir tarptautinių sutarčių sąlygos.

5.13   Kad ir kokie socialiniai ar aplinkosauginiai konkurso reikalavimai būtų nustatyti, juos turi būti įmanoma įvertinti ir teikti jiems pirmenybę kitų kriterijų atžvilgiu.

5.14   Perkančiosios organizacijos, atsižvelgdamos į savo viešojo pirkimo kompetenciją, turėtų užtikrinti, kad pasiūlymų teikėjai, be direktyvos 44–51 straipsniuose (19) nustatytų kriterijų, atitiktų socialinius reglamentus (įskaitant tuos, kurie yra susiję su neįgalių asmenų integravimu (20)), nes valdžios institucijos nusižengtų Europos ir nacionalinei tvarkai, jeigu sudarytų sutartis su šių teisės aktų nesilaikančiais subjektais.

5.15   Valstybės narės turėtų reikalauti iš paraiškos teikėjo pateikti jo paties parengtą sertifikatą ar patvirtinimą dėl atitikties, kuriame būtų patvirtinta, kad jis laikosi šalyje nustatytų teisės aktų, susijusių su neįgalių asmenų integravimu į darbo rinką, pavyzdžiui, kad įvykdytas reikalavimas priimti į darbą nustatytą neįgalių asmenų skaičių ar procentinį dydį (tose šalyse, kur tokia pareiga yra teisiškai privaloma).

5.16   Būtina, kai įmanoma, numatyti ir dar vieną socialinę priemonę, kad techninės specifikacijos būtų apibrėžtos taip, kad būtų atsižvelgta ir į prieinamumo (žmonėms su negalia) ir pritaikymo visiems kriterijus.

5.17   Kitas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, – būtinybė visiems užtikrinti lygias galimybes ir lygias socialinės įtraukties sąlygas: turimas omeny sutarčių sudarymas su neįgalius asmenis įdarbinančiais cechais. Ši galimybė yra įvardyta Direktyvos 2004/18 28 konstatuojamojoje dalyje ir 19 straipsnyje. EESRK laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų aiškiai rekomenduoti, kad valstybėse narėse, jeigu tai pagrįsta (pavyzdžiui, jeigu nedirba daug darbingų neįgalių asmenų), būtų privaloma sudaryti tam tikrą tokių sutarčių procentinę dalį ar skaičių.

5.18   Reikia išspręsti vieną konkretų klausimą – tai, kad su visuotinės svarbos socialinėmis paslaugomis susiję viešųjų pirkimų reglamentai yra labai painūs. Žaliojoje knygoje (4.4 punktas) keliamas klausimas, ar nereikėtų pakelti tokioms paslaugoms nustatytų vertės ribų siekiant geriau atsižvelgti į socialinių paslaugų ypatumus. Komitetas atidžiai stebės, kas šioje srityje bus daroma toliau, pavyzdžiui, komunikatą COM(2011) 206 galutinis, žinodamas, kad nepageidautina vertės ribas keisti pasirinktinai.

5.19   Pagal strategiją „Europa 2020“ Komisijai turėtų būti suteikta kompetencija atidžiai stebėti, kaip valstybėse narėse vyksta modernizacijos procesas. Šį darbą būtų lengviau atlikti, jeigu interneto svetainėje būtų skelbiami visi pranešimai apie sudarytas sutartis nepriklausomai nuo jų vertės nurodant visų tipų įmones (mikroįmonės, mažos ir vidutinės arba stambios įmonės), su kuriomis sudarytos sutartys, ir sutarties vertę.

6.   Netinkama praktika

6.1   Vienas iš direktyvų tikslų yra įveikti favoritizmą, sukčiavimą ir korupciją. Ši praktika būdinga ne tik viešajam pirkimui, tačiau dėl to, kad trūksta komercinės tvarkos, kaip nurodyta žaliojoje knygoje, atsiranda papildomas aspektas, nes valstybė ne visada gali kontroliuoti tokio pobūdžio praktiką, kuria verčiasi jos institucijos. Direktyvos nepakeičia antikorupcinių teisės aktų ar konkurencijos teisės, tačiau jose nustatyta griežta procedūrinė tvarka padeda apsisaugoti.

6.2   EESRK mano, kad nuostatos dėl subrangos turi būti griežtinamos. Daugybė subrangos lygių sudaro sunkumų užtikrinti kolektyvinių susitarimų vykdymą, darbo sąlygų ir sveikatos bei saugos procedūrų laikymąsi. Perkančiosioms institucijoms turėtų būti suteikta daugiau poveikio svertų, kad sutartimi būtų pasiekti kokybės, socialiniai ir aplinkosauginiai tikslai. Jeigu pasitelkiami subrangovai, visa su tuo susijusi informacija turėtų būti pateikta prieš sudarant sutartį, o perkančioji organizacija turėtų konkrečiai nurodyti atsakomybę ir įsipareigojimus, kad būtų užtikrinta veiksminga sutarties vykdymo stebėsena ir kontrolė. Turėtų būti sukurti mechanizmai, kurie leistų perkančiosioms organizacijoms kruopščiai patikrinti subrangovus ir juos atmesti, jeigu kyla abejonių.

6.3   Sutartis paprastai sudaroma su pagrindiniu tiekėju, kuris turi įgūdžių ir patirties atlikti reikiamus darbus, tiekti reikiamas prekes ar teikti reikiamas paslaugas. Pagrindinis tiekėjas prisiima atsakomybę už visą sutartį ir atsiskaito perkančiajai organizacijai už jos vykdymą. Ši atsakomybė apima ir medžiagų įsigijimą ir bet kokias tiekėjo sudaromas subtiekimo sutartis. Procedūros, taikomos siekiant nubausti ir pašalinti konkurso dalyvius, kurių pasiūlymas itin prastas, turėtų būti ne tokios sudėtingos, ypač kai nesilaikoma galiojančių darbo apsaugos ir darbo sąlygų reikalavimų. Dabartiniu metu prieš atmetant pasiūlymą reikalaujama pateikti raštišką prašymą. Taip pat reikėtų peržiūrėti nuostatas, reglamentuojančias informaciją apie statybos metodus, gamybos procesą arba teikiamas paslaugas. Turėtų būti nustatyti privalomi reikalavimai konkurso dalyviui pateikti informaciją, o ne pačiai perkančiajai organizacijai siekti gauti šią informaciją. Direktyvos turėtų būti keičiamos, kad į jas būtų įtraukti pakeitimai, susiję su deramo darbo skatinimu, darbuotojų nediskriminavimu ir platesniais tvarumo tikslais.

6.4   Nesileidžiant į rimtą analizę galima pasakyti, kad daugiausia nepasitenkinimo kelia favoritizmas, kai perkančioji organizacija, kartais net nepaskelbusi savo ketinimų, sudaro sutartis su savo išrinktuoju tiekėju. Tokią slaptą veiklą sunku atskleisti, nes apie ją sužinoma tik po įvykio. EESRK mano, kad, jeigu apie visas viešąsias sutartis būtų iš anksto skelbiama e. viešųjų pirkimų sistemoje, būtų galima išvengti piktnaudžiavimo ir kartu valdžios institucijoms nebūtų užkrauta papildoma našta.

6.5   EESRK nurodo, kad turi būti labiau remiama atitikties jau sudarytos sutarties sąlygoms, įskaitant įvykdymo nuostatas, stebėsena. Finansų krizės sąlygomis perkančiosios organizacijos patiria vis didesnį spaudimą dėl finansų ir išteklių trūkumo, tuo pat metu sveikatos ir saugos, darbo standartų ir aplinkos apsaugos stebėseną vykdančioms agentūroms taip pat mažinamas finansavimas. Atšaukti konkursą ir skelbti naują konkursą gali būti labai brangu, todėl perkančiosios organizacijos gali pasirodyti bejėgės, susidūrusios su sąlygų nesilaikančiu ar įsipareigojimų nevykdančiu tiekėju. Atitikties užtikrinimo išlaidos turėtų būti įskaičiuotos į pirkimo biudžetą, taip pat turėtų būti apsvarstytos kitos galimybės taikyti sankcijas už sutarties sąlygų nesilaikymą.

6.6   Įmonėse būtina imtis griežtų antikorupcinių priemonių. Tokia praktika turėtų būti skatinama remiant įmones, kurios imasi vidaus priemonių padėčiai ištaisyti, kai buvo padarytas pažeidimas. Tinkamai reagavusioms ir sėkmingai užbaigusioms šį procesą įmonėms turėtų būti leista vėl patekti į rinką. Tokiais atvejais taikomi griežti reikalavimai turėtų būti nurodyti direktyvose, kad būtų išvengta dabartinės skirtingos valstybių narių praktikos.

7.   Išorės aspektai

7.1   Dėl ES viešųjų pirkimų išorės matmens negalima nepaisyti ES įsipareigojimų skatinti deramą darbą, lygybę, pagarbą pagrindinėms teisėms, laisvėms ir darbo standartams, taip pat aplinkos apsaugą ir efektyvų energijos naudojimą trečiosiose šalyse. Tai yra principai, kurių mes laikomės ir už savo sienų ribų. Viešųjų pirkimų taisyklių peržiūra turi sustiprinti šiuos principus tiek išorėje, tiek viduje. Daugiau turėtų būti padaryta ES lygmeniu siekiant pagerinti socialinius ir aplinkosauginius standartus tiekimo grandinėje ir kartu spręsti prekybos politikos klausimus. Europos Komisija turi rimtai bendradarbiauti su susijusiomis organizacijomis, pavyzdžiui, profesinėmis sąjungomis ir NVO, kad būtų parengtos veiksmingos strategijos ir sukurtos atitinkamos struktūros.

7.2   Sutartis dėl viešųjų pirkimų – tai bazė ir pagrindas, kuris pasauliniu mastu užtikrina vienodas konkurencines sąlygas viešiesiems pirkimams. Reikėtų raginti prie jos prisijungti kuo daugiau šalių.

7.3   Atviros tarptautinės viešųjų pirkimų rinkos yra palankios konkursų dalyviams iš Europos, nes daugelis Europos įmonių, įskaitant MVĮ, pirmauja pasaulyje statybos, viešųjų darbų, alternatyvios energetikos ir aplinkos apsaugos srityse (21). EESRK mano, kad ES privalo stengtis, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos patekti į trečiųjų šalių viešąsias rinkas. Būtina užtikrinti abipusiškumą (22).

7.4   EESRK nuomone, nepaprastai svarbu, kad trečiųjų šalių (valstybinės) įmonės, teikiančios paraiškas dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse Europos Sąjungoje, laikytųsi tokių pat viešojo pirkimo taisyklių kaip ir Europoje veikiančios įmonės, ypač taisyklių, susijusių su draudžiama tiesiogine ar netiesiogine valstybės pagalba, kainos apskaičiavimu ir prevencine sąnaudų analize ir rizika. Atitikimą užtikrinti nelengva. Šią problemą turėtų pavykti išspręsti atliekant 2004 m. direktyvos (23) peržiūrą.

---

(1)  Žr. EESRK nuomones OL C 93/25, 2007 4 27, p. 25 ir OL C 24, 2006 1 31, p. 52.

(2)  Žr. Direktyvą 2004/18/ES ir Paslaugų direktyvą 2004/17/ES. Šioje direktyvoje daugiausia remiamasi pirmąja direktyva (toliau – direktyva).

(3)  Nepriklausoma profesinė veikla, kurios pobūdį sunku aiškiai ir išsamiai iš anksto apibūdinti.

(4)  Žr. direktyvos preambulės 2 dalį:„… kad būtų (…) sudarytos sąlygos konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus“.

(5)  Komisijos komunikatas „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti“, COM(2011) 206 galutinis, 2.12 punktas „Viešieji pirkimai“.

(6)  Subjektai, vykdantys veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose.

(7)  Direktyva 2004/18/EB (viešųjų pirkimų direktyva).

(8)  Žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 14 ir 106 str. ir SEVS protokolą Nr. 26.

(9)  Ikiprekybiniai viešieji pirkimai. Naujovių skatinimas siekiant užtikrinti ilgalaikes kokybiškas viešąsias paslaugas Europoje, COM(2007) 799.

(10)  Tai iliustruojantis pavyzdys – Olandijos fondas PIANNO. Tęsiant šią temą, Olandijos pramonininkų konfederacija ir Olandijos savivaldybių asociacija planuoja plačią bendrą kampaniją, skirtą už viešuosius pirkimus šalyje atsakingiems valstybės tarnautojams.

(11)  Žr. nuomonę dėl e. viešojo pirkimo, OL C 248, 2011 8 25, p. 149.

(12)  Žalioji knyga, 4 puslapis, 3 dalis.

(13)  Žr. pastabas žaliosios knygos 34 puslapyje. Taip pat žr. vadovą Build for All (2006 m. lapkričio mėn.), kuriame aiškinama, kaip į viešųjų pirkimų procedūras įtraukti prieinamumo kriterijus.

(14)  Žr. E. Aho grupės ataskaitą „Novatoriškos Europos kūrimas“ (2006) ir „Pirmaujančios rinkos iniciatyva“, Europos Komisija, 2010 m. spalio mėn.

(15)  Žr. Public procurement and innovation – Resurrecting the demand side, Jakob Edler, Luke Georghiu, www.sciencedirect.com, Research Policy (2007) 949-963.

(16)  Žr. vadovą „Socialiniai pirkimai. Atsižvelgimo į socialinius aspektus vykdant viešuosius pirkimus vadovas“, SEC(2010) 1258, parengė Europos Komisija, 2010 m. spalio mėn.

(17)  Žr. bylą C-448/01 EVN AG prieš Austriją (2003 m.), ECRI – 14527 (EVN – Wienstrom).

(18)  Žr. apžvalgą, pateikiamą Corporate Social Responsibility, National Public Policies in the European Union, 2010 m. lapkritis.

(19)  44 str. (tinkamumo įvertinimas), 45–51 str. (kokybinės atrankos kriterijai).

(20)  2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios, COM (2010) 636 galutinis.

(21)  Žr. EESRK nuomonę „Tarptautiniai viešieji pirkimai“ (OL C 224, 2008 8 30, p. 32). ir nuomonę „Trečiųjų šalių valstybinių įmonių ES viešieji pirkimai rinkose“OL C 218, 2011 7 23, p. 31.

(22)  Daugiau apie socialinius aspektus skaitykite neseniai priimtoje nuomonėje dėl globalizacijos eros pramonės politikos, 6.29–6.30 punktus, dėl TDO normų ir įmonių socialinės atsakomybės, OL C 218, 2011 7 23, p. 38.

(23)  Žr. CESE OL C 218, 2011 7 23, p. 31, kurioje šis klausimas plačiai nagrinėjamas.

---