30.6.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 168/24

(1)

2006 m. gruodžio 14–15 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad turėtų būti sustiprintas valstybių narių bendradarbiavimas kovojant su nelegalia imigracija ir visų pirma, kad kovos su nelegaliu darbu priemonės turėtų būti intensyvinamos valstybių narių ir ES lygmeniu.

(2)

Pagrindinis nelegalios imigracijos į ES traukos veiksnys yra galimybė gauti darbą ES neturint reikalingo teisinio statuso. Todėl veiksmai, skirti kovoti su nelegalia imigracija ir nelegaliu buvimu, turėtų apimti kovos su šiuo traukos veiksniu priemones.

(3)

Tokių priemonių pagrindas turėtų būti bendras draudimas įdarbinti teisės gyventi ES neturinčius trečiųjų šalių piliečius, taip pat turėtų būti taikomos sankcijos šį draudimą pažeidusiems darbdaviams.

(4)

Šioje direktyvoje nustatomi būtiniausi standartai, todėl valstybės narės savo nuožiūra turėtų patvirtinti arba toliau taikyti griežtesnes sankcijas ir priemones ir nustatyti griežtesnius įpareigojimus darbdaviams.

(5)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma trečiųjų šalių piliečiams, esantiems valstybėje narėje teisėtai, nepaisant to, ar jie turi leidimą dirbti jos teritorijoje. Be to, ji neturėtų būti taikoma asmenims, kurie naudojasi Bendrijos teise laisvai judėti, kaip apibrėžta 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, (Šengeno sienų kodeksas) (4) 2 straipsnio 5 dalyje. Be to, ji neturėtų būti taikoma trečiųjų šalių piliečiams, atsidūrusiems tokioje padėtyje, kuriai taikoma Bendrijos teisė, pvz., piliečiams, kurie teisėtai dirba valstybėje narėje ir kuriuos paslaugų teikėjas perkelia į kitą valstybę narę teikti paslaugas. Ši direktyva turėtų būti taikoma nepažeidžiant nacionalinės teisės, pagal kurią draudžiama įdarbinti teisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, kurie dirba pažeisdami pagal leidimą gyventi šalyje suteiktą statusą.

(6)

Reikėtų apibrėžti tam tikras šioje direktyvoje vartojamas sąvokas ir šios apibrėžtys turėtų būti vartojamos tik šios direktyvos tikslais.

(7)

Sąvokos „darbas“ apibrėžtis turėtų apimti sudedamąsias darbo dalis, tai yra veiklą, kuri yra arba turi būti atlyginama ir kuri vykdoma vadovaujant ir (arba) prižiūrint darbdaviui, nepaisant teisinių santykių.

(8)

Sąvokos „darbdavys“ apibrėžtis galėtų apimti asmenų bendriją, kuri, neturėdama juridinio asmens statuso, pripažįstama gebanti atlikti teisinius veiksmus.

(9)

Siekiant užkirsti kelią nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbui, darbdavių, prieš jiems įdarbinant trečiosios šalies pilietį, įskaitant tuos atvejus, kai trečiosios šalies pilietis įdarbinamas siekiant perkelti jį į kitą valstybę narę teikti paslaugas, turėtų būti reikalaujama tikrinti, ar trečiosios šalies pilietis turi galiojantį leidimą gyventi arba kitą leidimą būti šalyje, įrodantį, kad įdarbinimo valstybės narės teritorijoje jis yra teisėtai.

(10)

Siekiant įgalinti valstybes nares visų pirma tikrinti, ar dokumentai nesuklastoti, darbdavių turėtų būti taip pat reikalaujama pranešti kompetentingoms institucijoms apie trečiosios šalies piliečio darbą. Siekdamos sumažinti administracinę naštą, valstybės narės turėtų turėti galimybę pateikti tokius pranešimus taikydamos kitas pranešimo sistemas. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti supaprastintą pranešimo procedūrą, kuri būtų taikoma darbdaviams, kurie yra fiziniai asmenys, tais atvejais, kai įdarbinama jų asmeniniais tikslais.

(11)

Šioje direktyvoje nustatytus įpareigojimus įvykdę darbdaviai neturėtų būti laikomi atsakingais už nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, ypač jeigu kompetentinga institucija vėliau nustato, kad darbuotojo pateiktas dokumentas iš tiesų buvo suklastotas arba netinkamai panaudotas, išskyrus atvejus, kai darbdavys žinojo, kad dokumentas suklastotas.

(12)

Siekiant padėti darbdaviams lengviau įvykdyti jų įpareigojimus, valstybės narės turėtų kiek galėdamos stengtis laiku apsvarstyti prašymus pratęsti leidimą gyventi šalyje.

(13)

Siekiant įgyvendinti bendrą draudimą ir atgrasyti nuo pažeidimų, valstybės narės turėtų numatyti atitinkamas sankcijas. Jos turėtų apimti finansines sankcijas ir įnašą padengti nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo išlaidas, taip pat galimybę skirti mažesnes finansines sankcijas darbdaviams, kurie yra fiziniai asmenys, tais atvejais, kai įdarbinama jų asmeniniais tikslais.

(14)

Bet kuriuo atveju iš darbdavio turėtų būti reikalaujama sumokėti trečiųjų šalių piliečiams visus nesumokėtus atlyginimus už jų atliktą darbą ir visus nesumokėtus mokesčius bei socialinio draudimo įmokas. Jei negalima nustatyti atlyginimo lygio, reikėtų daryti prielaidą, kad atlyginimas yra bent darbo užmokesčio, numatyto taikomuose teisės aktuose dėl minimalaus darbo užmokesčio, kolektyvinėse sutartyse ar pagal nusistovėjusią atitinkamų profesinių sričių praktiką, dydžio. Be to, iš darbdavio turėtų būti reikalaujama padengti, prireikus, visas išlaidas už nesumokėto atlyginimo pervedimą į šalį, į kurią nelegaliai dirbantis trečiosios šalies pilietis grįžo arba buvo grąžintas. Tais atvejais, kai darbdavys nesumoka skolos, valstybės narės neturėtų būti įpareigojamos vietoj darbdavio vykdyti to įpareigojimo.

(15)

Nelegaliai įdarbintiems trečiųjų šalių piliečiams neturėtų būti suteikta teisė atvykti į valstybės narės teritoriją, būti joje arba patekti į darbo rinką remiantis nelegalaus darbo santykiais, darbdavio ar juridinio subjekto, kuris turi mokėti vietoj darbdavio, apmokėjimu arba išmokamu nesumokėtu atlyginimu, mokamomis socialinio draudimo įmokomis ar mokesčiais.

(16)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad skundai būtų arba galėtų būti teikiami, ir kad būtų nustatyta tvarka, pagal kurią būtų užtikrinama, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti susigrąžintas nesumokėto atlyginimo sumas. Valstybės narės, siekiančios laikytis šios tvarkos, neturėtų būti įpareigotos įtraukti savo misijas ar atstovybes trečiosiose šalyse. Valstybės narės, siekdamos nustatyti veiksmingas priemones, kurios palengvintų skundų nagrinėjimą, ir jei to nenumatyta nacionalinės teisės aktuose, turėtų apsvarstyti galimybę ir papildomą naudą tuo atveju, jei kompetentinga institucija, siekdama susigrąžinti nesumokėtą atlyginimą, būtų įgaliota iškelti darbdaviui bylą teisme.

(17)

Valstybės narės taip pat turėtų nustatyti bent trijų mėnesių trukmės darbo santykių prezumpciją, kad darbdavys bent tam tikrą laikotarpį prisiimtų įrodinėjimo pareigą. Be kita ko, darbuotojas taip pat turėtų turėti galimybę įrodyti darbo santykių buvimą ir trukmę.

(18)

Valstybės narės turėtų nustatyti galimybę imtis papildomų sankcijų prieš darbdavius, inter alia, atimti teisę gauti tam tikras arba visas viešąsias išmokas, paramą ar subsidijas, įskaitant žemės ūkio subsidijas, atimti teisę dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, ir susigrąžinti tam tikras arba visas jau skirtas viešąsias išmokas, paramą ar subsidijas, įskaitant valstybių narių valdomas ES lėšas. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nuspręsti netaikyti šių papildomų sankcijų darbdaviams, kurie yra fiziniai asmenys, tais atvejais, kai įdarbinama jų asmeniniais tikslais.

(19)

Ši direktyva, ypač jos 7, 10 ir 12 straipsniai, neturėtų pažeisti 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (5).

(20)

Atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose susijusiuose sektoriuose vyrauja subranga, būtina užtikrinti, kad bent tas rangovas, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys, papildomai su darbdaviu ar vietoj jo galėtų būti įpareigojamas sumokėti pagal finansines sankcijas. Tam tikrais atvejais kiti rangovai papildomai su darbdaviu, kuris įdarbino nelegaliai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, ar vietoj jo gali būti įpareigojami sumokėti pagal finansines sankcijas. Išmokami nesumokėti atlyginimai, kuriems turi būti taikomos šios direktyvos nuostatos dėl atsakomybės, taip pat turėtų apimti įnašus į nacionalinių švenčių apmokėjimo fondus ir socialinius fondus, kurie reglamentuojami įstatymuose arba kolektyvinėse sutartyse.

(21)

Patirtis parodė, kad galiojančios sankcijų sistemos nėra pakankamos, kad būtų visapusiškai laikomasi draudimo įdarbinti nelegaliai esančius trečiųjų šalių piliečius. Viena iš priežasčių yra tai, kad vien administracinių sankcijų nepakanka tam, kad būtų atgrasinti nesąžiningi darbdaviai. Draudimo laikymasis gali ir turėtų būti sustiprintas, jeigu būtų taikomos baudžiamosios sankcijos.

(22)

Todėl siekiant užtikrinti bendrojo draudimo visapusišką veiksmingumą, būtina imtis labiau atgrasančių sankcijų rimtų pažeidimų atvejais, pvz., kai pažeidimai nuolat kartojami, nelegaliai dirba daug trečiųjų šalių piliečių, sudaromos ypatingo išnaudojimo sąlygos, darbdavys žino, kad darbuotojas yra prekybos žmonėmis auka, arba nelegaliai dirba nepilnametis. Pagal šią direktyvą valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose privalo nustatyti baudžiamąsias sankcijas už šiuos rimtus pažeidimus. Joje nenustatoma jokių įpareigojimų, kaip tokias sankcijas ar bet kokią kitą galimą teisėsaugos sistemą taikyti konkrečiais atvejais.

(23)

Remiantis šia direktyva, visais rimtais atvejais pažeidimas visoje Bendrijoje turėtų būti laikomas nusikaltimu, kai yra padarytas tyčia. Šios direktyvos nuostatos dėl nusikaltimų neturėtų pažeisti 2002 m. liepos 19 d. Tarybos Pamatinio sprendimo 2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis (6) taikymo.

(24)

Padariusiems nusikaltimą turėtų būti taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos. Įpareigojimas užtikrinti, kad bus imtasi veiksmingų, proporcingų ir atgrasančių baudžiamųjų sankcijų pagal šią direktyvą, nepažeidžia vidinės valstybių narių baudžiamosios teisės ir baudžiamosios teisenos sistemos.

(25)

Be to, juridiniai asmenys gali būti atsakingi už šioje direktyvoje nurodytus nusikaltimus, kadangi daug darbdavių yra juridiniai asmenys. Pagal šios direktyvos nuostatas valstybės narės neįpareigojamos pradėti taikyti juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę.

(26)

Siekiant palengvinti šios direktyvos vykdymo užtikrinimą, turėtų būti numatyta veiksminga skundų tvarka, pagal kurią trečiųjų šalių piliečiai galėtų tiesiogiai arba per paskirtas trečiąsias šalis, pavyzdžiui, profesines sąjungas arba kitas asociacijas, pateikti skundus. Paskirtos trečiosios šalys, teikdamos pagalbą teikiant skundus, turėtų būti apsaugotos nuo galimų sankcijų pagal taisykles, kurios draudžia padėti gyventi be leidimo.

(27)

Siekiant papildyti skundų tvarką, valstybės narės turėtų turėti galimybę trečiųjų šalių piliečiams, kurie dirbo ypatingo išnaudojimo sąlygomis arba buvo nelegaliai dirbantys nepilnamečiai ir kurie bendradarbiauja baudžiamajame procese prieš darbdavį, suteikti ribotos trukmės leidimus gyventi šalyje, priklausomai nuo atitinkamų nacionalinių procedūrų trukmės. Tokie leidimai turėtų būti suteikiami pagal tvarką, panašią į tą, kuri taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kuriems taikoma 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis (7).

(28)

Siekiant užtikrinti patenkinamą šios direktyvos vykdymo užtikrinimo lygį ir kiek įmanoma sumažinti vykdymo užtikrinimo lygio skirtumus valstybėse narėse, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų teritorijoje būtų atliekamos veiksmingos ir tinkamos patikros, ir turėtų pranešti Komisijai atliktų patikrų duomenis.

(29)

Valstybės narės turėtų būti skatinamos kasmet nustatyti tam tikrą skaičių planuojamų atlikti nacionalinių patikrų, atliekamų veiklos sektoriuose, kuriuose jų teritorijoje dirba daugiausiai netesėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių.

(30)

Valstybės narės, atsižvelgdamos į didėjantį patikrų, atliekamų siekiant taikyti šią direktyvą, veiksmingumą, turėtų užtikrinti, kad nacionalinės teisės aktais kompetentingoms institucijoms būtų suteikti reikiami įgaliojimai patikroms atlikti; kad būtų renkama ir tvarkoma informacija apie nelegalų darbą, įskaitant ankstesnių patikrų rezultatus, siekiant veiksmingai įgyvendinti šią direktyvą; ir kad būtų pakankamai darbuotojų, turinčių įgūdžių ir kvalifikaciją, reikalingų siekiant veiksmingai atlikti patikras.

(31)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atliekant patikrinimus, susijusius su šios direktyvos taikymu, kiekybiniu ar kokybiniu aspektais nebūtų daromas poveikis patikroms, atliekamoms siekiant įvertinti įdarbinimo ir darbo sąlygas.

(32)

Komandiruotų darbuotojų, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, atveju valstybės narės patikros institucijos, siekdamos patikrinti, ar atitinkami trečiųjų šalių piliečiai teisėtai įdarbinti kilmės valstybėje narėje, gali pasinaudoti 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (8) nuostatomis dėl bendradarbiavimo ir keitimosi informacija.

(33)

Ši direktyva turėtų būti vertinama kaip kovos su nelegaliu darbu ir išnaudojimu priemonių papildymas.

(34)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (9) 34 punktą valstybės narės raginamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio atitiktį, ir viešai jas paskelbti.

(35)

Bet koks asmens duomenų tvarkymas įgyvendinant šią direktyvą turėtų būti atliekamas laikantis 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (10).

(36)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. kovoti su nelegalia imigracija mažinant darbo traukos veiksnį, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šios direktyvos masto bei poveikio to tikslo būtų geriau siekti bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(37)

Šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir principų, visų pirma pripažintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Konkrečiai ši direktyva turėtų būti taikoma gerbiant laisvę užsiimti verslu, lygybę prieš įstatymą ir nediskriminavimo principą, teisę į veiksmingas teisės gynybos priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisėtumo ir nusikaltimų bei sankcijų proporcingumo principus pagal Chartijos 16, 20, 21, 47 ir 49 straipsnius.

(38)

Pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius ir nepažeidžiant to protokolo 4 straipsnio, šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą ir todėl ji nėra joms privaloma ar taikoma.

(39)

Laikantis Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnių, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir todėl ji nėra jai privaloma ar taikoma,

a)

reikalauti, kad trečiųjų šalių pilietis prieš įdarbinimą turėtų ir darbdaviui pateiktų galiojantį leidimą gyventi arba kitą leidimą būti šalyje;

b)

bent darbo trukmės laikotarpiu saugoti leidimo gyventi arba kito leidimo būti šalyje kopiją arba įrašą, kad kompetentingos valstybių narių institucijos galėtų juos patikrinti;

c)

per kiekvienos valstybės narės nustatytą laikotarpį pranešti valstybių narių paskirtoms kompetentingoms institucijoms apie trečiųjų šalių piliečių darbo pradžią.

a)

finansines sankcijas, kurios didėja atsižvelgiant į nelegaliai dirbančių trečiosios šalies piliečių skaičių; ir

b)

nelegaliai dirbančių trečiosios šalies piliečių grąžinimo išlaidų padengimą tais atvejais, kai vykdomos grąžinimo procedūros. Arba valstybės narės gali nuspręsti, kad finansinės sankcijos pagal a punktą atitiktų bent vidutines grąžinimo išlaidas.

a)

bet kokį nesumokėtą atlyginimą nelegaliai dirbančiam trečiosios šalies piliečiui. Daroma prielaida, jog sutartas atlyginimas buvo bent darbo užmokesčio, numatyto taikomuose teisės aktuose dėl minimalaus darbo užmokesčio, kolektyvinėse sutartyse ar pagal nusistovėjusią atitinkamų profesinių sričių praktiką, dydžio, nebent darbdavys arba darbuotojas gali įrodyti kitaip, atitinkamais atvejais laikantis privalomų nacionalinių nuostatų dėl darbo užmokesčio;

b)

sumą, lygią visų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų sumai, kurią darbdavys būtų turėjęs sumokėti, jeigu nelegaliai dirbantis trečiosios šalies pilietis būtų dirbęs teisėtai, įskaitant baudas už vilkinimą ir atitinkamas administracines baudas;

c)

kai taikytina, visas išlaidas už išmokamų nesumokėtų atlyginimų pervedimą į šalį, į kurią grįžo ar buvo grąžintas trečiosios šalies pilietis.

a)

galėtų pateikti skundą savo darbdavio atžvilgiu laikydamiesi ieškinio senaties termino pagal nacionalinę teisę ir galiausiai priversti vykdyti teismo sprendimą, kuriuo darbdavys yra įpareigotas sumokėti nesumokėtą atlyginimą, įskaitant atvejus, kai jie grįžo arba buvo grąžinti;

b)

jei numatyta nacionalinės teisės aktuose, galėtų prašyti valstybės narės kompetentingą instituciją pradėti procedūras siekiant susigrąžinti nesumokėtą atlyginimą šiuo atveju jiems nepateikiant skundo.

a)

atimti teisę gauti tam tikras arba visas viešąsias išmokas, pagalbą arba subsidijas, įskaitant valstybių narių valdomas ES lėšas, laikotarpiui iki penkerių metų;

b)

atimti teisę dalyvauti viešosiose sutartyse, kaip apibrėžta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (12), laikotarpiui iki penkerių metų;

c)

susigrąžinti tam tikras arba visas viešąsias išmokas, pagalbą arba subsidijas, įskaitant valstybių narių valdomas ES lėšas, suteiktas darbdaviui per iki 12 mėnesių laikotarpį iki nelegalaus darbo nustatymo;

d)

laikinai arba visam laikui uždaryti padalinius, kurie buvo panaudoti pažeidimui įvykdyti arba laikinai arba visam laikui panaikinti leidimą vykdyti atitinkamą verslo veiklą, jei tai pateisinama dėl pažeidimo sunkumo.

a)

pagal visas pagal 5 straipsnį skirtas finansines sankcijas; ir

b)

visus išmokamus nesumokėtus atlyginimus, priklausančius pagal 6 straipsnio 1 dalies a ir c punktus ir 6 straipsnio 2 ir 3 dalis.

a)

pažeidimas tęsiasi arba nuolat pasikartoja;

b)

pažeidimas padaromas tuo pačiu metu įdarbinant daug nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių;

c)

pažeidimą papildo ypatingai išnaudojamo darbo sąlygos;

d)

pažeidimą padaro darbdavys, kuris nors nebuvo apkaltintas padarius pažeidimą pagal Pamatinį sprendimą 2002/629/TVR arba dėl to pripažintas kaltu, naudojasi nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbu arba paslaugomis žinodamas, kad jis yra prekybos žmonėmis auka;

e)

pažeidimas yra susijęs su nelegaliu nepilnamečių darbu.

a)

įgaliojimu atstovauti juridiniam asmeniui;

b)

įgaliojimu priimti sprendimus juridinio asmens vardu; arba

c)

įgaliojimu vykdyti kontrolę juridiniame asmenyje.