(1)

Per pastaruosius tris dešimtmečius transliavimo srityje įvyko svarbių pokyčių. Dėl monopolijų panaikinimo, naujų dalyvių atsiradimo ir sparčios technologijų plėtros iš esmės pasikeitė konkurencinė aplinka. Televizijos programų transliavimas tradiciškai buvo rezervuota veikla. Nuo paslaugos atsiradimo ją dažniausiai monopoliškai teikdavo valstybinės įmonės, visų pirma dėl ribotų galimybių naudotis transliavimo dažniais ir didelių kliūčių patekti į šią sritį.

(2)

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje dėl ekonominės ir technologinės pažangos ELPA valstybėms ėmė atsirasti vis daugiau galimybių leisti transliuoti ir kitiems operatoriams. Todėl ELPA valstybės nusprendė sukurti šioje rinkoje konkurenciją. Dėl to vartotojai įgijo daugiau galimybių rinktis, nes atsirado nemažai papildomų kanalų ir naujų paslaugų; tai taip pat skatino stiprių Europos operatorių atsiradimą ir augimą, naujų technologijų plėtrą ir didesnį pliuralizmą šiame sektoriuje, o tai turėjo didesnę reikšmę nei vien tik papildomų kanalų ir paslaugų atsiradimas. Atvėrusios rinką konkurencijai, ELPA valstybės nusprendė išlaikyti visuomeninį transliavimą ir taip užtikrinti informavimą apie tam tikras sritis ir tenkinti poreikius bei siekti viešosios politikos tikslų, kurie kitu atveju ne visada būtų tinkamai užtikrinami.

(3)

Kartu dėl padidėjusios konkurencijos, taip pat valstybės finansuojamų operatorių buvimo susirūpinta dėl lygių veiklos šiame sektoriuje galimybių – į tai Institucijos dėmesį atkreipė privatūs operatoriai. Skunduose reiškiami įtarimai dėl EEE susitarimo 59 ir 61 straipsnių pažeidimų, susijusių su visuomeninių transliuotojų valstybiniu finansavimu.

(4)

Ankstesniame Valstybės pagalbos gairių skyriuje apie valstybės pagalbos taisyklių taikymą visuomeninio transliavimo paslaugoms (2) pirmą kartą nustatyta valstybinio visuomeninio transliavimo paslaugų finansavimo reglamentavimo sistema. Institucija rėmėsi šiuo skyriumi, nagrinėdama bylas visuomeninių transliuotojų finansavimo srityje.

(5)

Dėl technologijų plėtros iš esmės pakito transliavimo ir audiovizualinė rinkos. Padaugėjo platinimo platformų ir technologijų, kaip antai skaitmeninė televizija, interneto protokolo televizija (angl. Internet Protocol Television, IPTV), mobilioji televizija ir užsakomosios vaizdo programų paslaugos. Dėl to padidėjo konkurencija su naujais į rinką žengiančiais dalyviais, pvz., tinklo operatoriais ir interneto bendrovėmis. Vystantis technologijoms, atsirado ir naujų žiniasklaidos paslaugų, kaip antai internetinės informacinės paslaugos ir nelinijinės arba užsakomosios paslaugos. Audiovizualinių paslaugų teikimas vienodėja, o vartotojai turi vis daugiau galimybių gauti daug paslaugų naudodami vieną platformą arba įtaisą arba gauti kurią nors konkrečią paslaugą naudodami daug platformų arba įtaisų. Vartotojams turint vis daugiau galimybių susipažinti su žiniasklaidos turiniu, padidėjo siūlomų audiovizualinių paslaugų įvairovė ir auditorių susiskaidymas. Dėl naujų technologijų sustiprėjo vartotojų dalyvavimas. Tradicinis pasyviojo vartojimo modelis pamažu keitėsi – vartotojai tapo aktyviais dalyviais ir kontroliuoja turinį. Siekdami atremti naujus iššūkius, ir visuomeniniai, ir privatūs transliuotojai įvairina savo veiklą, diegia naujas platinimo platformas ir siūlo įvairesnių paslaugų. Neseniai dėl tokio valstybės lėšomis finansuojamos visuomeninių transliuotojų veiklos įvairinimo (pvz., interneto turinio, specializuotų kanalų) kiti rinkos dalyviai, įskaitant leidėjus, pateikė nemažai skundų.

(6)

2003 m. Altmark bylos sprendime (3) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) apibrėžė sąlygas, pagal kurias kompensacija už viešąją paslaugą nelaikoma valstybės pagalba. 2005 m. Institucija priėmė naują skyrių dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (4) ir įtraukė jį į savo Valstybės pagalbos gaires. Be to, 2006 m. į EEE susitarimą kaip aktas, nurodytas EEE susitarimo XV priedo 1h punkte, buvo įtrauktas 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas 2005/842/EB dėl EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (5), kuris suderintas su EEE susitarimu 1 protokolu (toliau – Sprendimas 2005/842/EB) (6). ELPA valstybės šiuo metu tęsia Direktyvos 2007/65/EB (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos) (7), kuria bus išplėsta EEE audiovizualinio sektoriaus reglamentavimo taikymo sritis, papildant ją naujomis žiniasklaidos paslaugomis, įtraukimo į EEE susitarimą procedūras.

(7)

Dėl šių pokyčių rinkoje ir teisinėje aplinkoje atsirado poreikis atnaujinti skyrių dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms. 2005 m. valstybės pagalbos veiksmų plane (8) skelbiama, kad Europos Komisija (toliau – Komisija) „persvarstys savo Komunikatą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeniniam transliavimui. Ypač plėtojantis naujoms skaitmeninėms technologijoms ir interneto paslaugoms, dėl visuomeninio transliavimo veiklos kilo daug klausimų“.

(8)

2008 ir 2009 m. Institucija ir ELPA valstybės dalyvavo Komisijos surengtose viešosiose konsultacijose dėl 2001 m. komunikato dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms (9) persvarstymo. Šiame skyriuje, atsižvelgiant į ateities reikmes ir remiantis per viešąsias konsultacijas gautomis pastabomis, apibendrinama Komisijos ir Institucijos patirtis valstybės pagalbos srityje. Skyriuje išaiškinami principai, kuriais Institucija vadovaujasi, taikydama EEE susitarimo 61 straipsnį ir 59 straipsnio 2 dalį audiovizualinių paslaugų valstybiniam finansavimui transliavimo sektoriuje (10), taip pat atsižvelgiama į naujausius rinkos ir teisinius pokyčius. Šiuo skyriumi poveikis vidaus rinkos taisyklių ir pagrindinių laisvių, kurių laikomasi transliavimo srityje, taikymui nedaromas.

(9)

Visuomeninio transliavimo paslaugos, nors ir turinčios aiškią ekonominę svarbą, nesulyginamos su viešąja paslauga jokiame kitame ekonomikos sektoriuje. Nėra jokios kitos paslaugos, kuria tuo pačiu metu galėtų naudotis tiek daug gyventojų, kuri suteiktų gyventojams tiek daug informacijos bei turinio ir tokia veikla perteiktų ir veiktų ir individualią, ir viešąją nuomonę.

(10)

Be to, transliavimas paprastai suvokiamas kaip labai patikimas informacijos šaltinis ir gana didelei gyventojų daliai jis yra pagrindinis. Taigi jis skatina viešas diskusijas ir galiausiai gali užtikrinti, kad visi piliečiai aktyviai dalyvautų viešajame gyvenime. Todėl labai svarbu užtikrinti transliavimo nepriklausomumo apsaugos priemones, laikantis Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinto bendro žodžio laisvės principo, kuris yra bendras teisės principas ir kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (11).

(11)

Viešosios paslaugos (12) svarba bendrai pripažinta EEE susitarime, ypač 59 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta:

„Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šiame susitarime nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų susitariančiųjų šalių interesams.“

(12)

Visuomeninio transliavimo paslaugų svarba socialiniam, demokratiniam ir kultūriniam gyvenimui taip pat patvirtinta EEE susitarimo XI priedo 33 punkte nurodytame akte (1999 m. sausio 25 d. Tarybos ir Taryboje susirinkusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucija dėl visuomeninio transliavimo)  (13), suderintame su EEE susitarimu 1 protokolu (toliau – Rezoliucija dėl visuomeninio transliavimo) (14). Rezoliucijoje dėl visuomeninio transliavimo pabrėžiama: „plačios visuomenės galimybės be diskriminacijos ir lygių galimybių pagrindu naudotis įvairiais kanalais bei paslaugomis yra būtina sąlyga specialiam visuomeninio transliavimo įsipareigojimui vykdyti.“ Be to, visuomeninio transliavimo srityje turi „būti pasinaudota technologijų pažanga“, teikiama „naujų garso, vaizdo bei informavimo paslaugų ir naujųjų technologijų nauda visuomenei“ ir siekiama „plėtoti ir įvairinti skaitmeninio amžiaus veiklą“. Galiausiai „visuomeniniai transliuotojai turi būti pajėgūs ir toliau užtikrinti didelę programų įvairovę, atsižvelgdami į valstybių narių apibrėžtas funkcijas, kad būtų kreipiamasi į visą visuomenę; šiomis aplinkybėmis visuomeninis transliuotojas gali teisėtai siekti plačios auditorijos.“

(13)

Visuomeninio transliavimo svarba skatinant kultūrų įvairovę pripažinta ir 2005 m. UNESCO konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (15). Konvencijoje teigiama, kad kiekviena konvencijos šalis gali patvirtinti „priemones, skirtas kultūrų raiškos įvairovei savo šalies teritorijoje apsaugoti ir skatinti“. Tokios priemonės, be kita ko, gali apimti „priemones, skirtas žiniasklaidos priemonių įvairovei skatinti, taip pat ir per visuomeninį transliuotoją“ (16).

(14)

Šios visuomeninio transliavimo vertybės lygiai tiek pat svarbios ir sparčiai kintančioje naujų žiniasklaidos priemonių aplinkoje. Tai taip pat pabrėžta Europos Tarybos priimtose rekomendacijose dėl žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos turinio įvairovės (17) ir dėl visuomeninės žiniasklaidos priemonių vaidmens informacinėje visuomenėje (18). Pastarojoje rekomendacijoje Europos Tarybos valstybės narės raginamos „užtikrinti visuomeninės žiniasklaidos veikimą <…> skaidriu ir atskaitingu būdu“ ir „suteikti visuomeninei žiniasklaidai galimybę visapusiškai ir veiksmingai reaguoti į informacinės visuomenės iššūkius, atsižvelgiant į dvejopą – viešąją ir privačiąją – Europos elektroninės žiniasklaidos struktūrą ir atkreipiant dėmesį į rinkos ir konkurencijos klausimus“.

(15)

Be to, nepaisant to, kas paminėta, reikia pažymėti, kad komerciniai transliuotojai, kurių daliai taikomi viešųjų paslaugų reikalavimai, taip pat aktyviai dalyvauja įgyvendinant Rezoliucijos dėl visuomeninio transliavimo tikslus, nes prisideda prie pliuralizmo, skatina kultūrinius bei politinius debatus ir didina programų pasiūlą. Be to, laikraščių leidėjai ir kitos spausdintinės žiniasklaidos priemonės taip pat yra svarbūs objektyviai informuotos visuomenės ir demokratijos garantai. Atsižvelgiant į tai, kad šie operatoriai šiuo metu konkuruoja su transliuotojais internete, visiems šiems komercinės žiniasklaidos teikėjams rūpestį kelia galimi neigiami visuomeniniams transliuotojams teikiamos valstybės pagalbos padariniai naujų verslo modelių vystymuisi. Kaip primenama Direktyvoje 2007/65/EB (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje), „privačių ir visuomeninių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų koegzistavimas yra išskirtinis Europos audiovizualinės žiniasklaidos rinkos požymis.“ Iš tiesų visos šalys suinteresuotos išlaikyti proporcingą visuomeninės ir privačios žiniasklaidos pliuralizmą šiandieninėje dinamiškoje žiniasklaidos aplinkoje.

(16)

Visuomeninio transliavimo paslaugoms taikant valstybės pagalbos taisykles reikia atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių. Valstybės pagalbos vertinimas grindžiamas EEE susitarimo 61 straipsniu dėl valstybės pagalbos ir EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalimi dėl EEE susitarimo taisyklių ir konkurencijos taisyklių taikymo, ypač visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms. Darbo tvarkos taisyklės valstybės pagalbos bylose nustatytos Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 3 protokole (toliau – 3 protokolas).

(17)

EEE susitarime nėra nuostatos dėl kultūros arba „kultūrinės išimties“, kuri būtų panaši į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 167 straipsnį (buvusį EB sutarties 151 straipsnį) ir kuria būtų reglamentuojama pagalba, skirta kultūrai skatinti, panašiai kaip nustatyta SESV 107 straipsnio 3 dalies d punkte (buvusiame EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte). Tačiau tai nereiškia, kad tokioms priemonėms skirta išimtis atmetama. Kaip Institucija pripažino ankstesnėse bylose, tokios paramos priemonės gali būti patvirtintos kultūros pagrindu, vadovaujantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu (19).

(18)

„Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų“ reguliavimo sistema Europos lygmeniu koordinuojama taikant Direktyvą 2007/65/EB (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą). Valstybinių įmonių finansinio skaidrumo reikalavimai reglamentuojami aktu, nurodytu EEE susitarimo XV priedo 1a punkte (2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse)  (20), suderintu su EEE susitarimu 1 protokolu (toliau – Direktyva 2006/111/EB (Skaidrumo direktyva)) (21).

(19)

Šias taisykles ELPA lygmeniu aiškina ELPA teismas, o Europos Sąjungos lygmeniu – Teisingumo Teismas. Institucija taip pat priėmė keletą valstybės pagalbos taisyklių taikymo gairių, kurios atitinka panašias Komisijos paskelbtas gaires, rinkinių. Visų pirma 2005 m. Institucija patvirtino skyrių dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma, o 2006 m. į EEE susitarimą buvo įtrauktas Sprendimas 2005/842/EB, kuriuo išaiškinami EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Pastarasis sprendimas taip pat taikomas ir transliavimo srityje – tiek, kiek atitinkamos Sprendimo 2005/842/EB 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos sąlygos (22).

(20)

Pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos sąvoka apima šias sąlygas: a) turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius; b) įsikišimas turi turėti įtakos susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai; c) juo turi būti suteiktas pranašumas pagalbos gavėjui; d) jis turi arba gali iškreipti konkurenciją (23). Valstybės pagalbos buvimas turi būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir ELPA teismo praktiką.

(21)

Vertinant valstybės pagalbos pobūdį pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį, lemiamas kriterijus yra valstybės įsikišimo poveikis, o ne jo tikslas. Visuomeniniai transliuotojai paprastai finansuojami iš valstybės biudžeto arba renkant mokestį iš transliavimo įrangos turėtojų. Tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis valstybė skiria kapitalo injekciją arba panaikina skolas visuomeninių transliuotojų naudai. Šios finansinės priemonės paprastai priskirtinos valstybės valdžios institucijoms ir yra susijusios su valstybės išteklių pervedimu (24).

(22)

Valstybinis visuomeninių transliuotojų finansavimas paprastai taip pat gali būti laikomas turinčiu įtakos susitariančiųjų šalių prekybai. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs: „kai valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, turi būti tariama, kad ši pagalba joms padarė įtaką.“ (25) Būtent tokios pozicijos laikomasi programų transliavimo teisių įsigijimo ir pardavimo, kuris dažnai vykdomas tarptautiniu lygmeniu, srityse. Visuomeninių transliuotojų, kuriems leista parduoti reklamos laiką, rodoma reklama taip pat turi tarptautinio poveikio, ypač vienakalbėse teritorijose, kurios yra ne vienoje valstybėje. Be to, komercinių transliuotojų nuosavybės sistema gali aprėpti ne vieną EEE valstybę. Internetu paslaugos paprastai teikiamos pasauliniu mastu.

(23)

Dėl pranašumo buvimo Teisingumo Teismas Altmark byloje išaiškino, kad viešosios paslaugos kompensacija nėra valstybės pagalba, jeigu bendrai tenkinamos keturios sąlygos. Pirma, įmonė gavėja turi iš tikrųjų turėti vykdyti numatytus viešųjų paslaugų įsipareigojimus, ir įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Antra, duomenys, kuriais remiantis apskaičiuota kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto. Trečia, kompensacija negali viršyti sumos, kuri būtina siekiant atlyginti visas arba dalį viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo išlaidų, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną. Galiausiai, kai įmonė, kuri turėtų vykdyti viešosios paslaugos įsipareigojimus, konkrečiu atveju nėra atrenkama viešųjų pirkimų konkurso tvarka, sudarančia sąlygas atrinkti konkurso dalyvį, galintį teikti šias paslaugas bendruomenei už mažiausią kainą, kompensacijos dydis turi būti nustatomas remiantis sąnaudų, kurias vykdydama minėtus įsipareigojimus patirtų įprasta, gerai valdoma ir turinti tinkamų priemonių būtiniems viešosios paslaugoms reikalavimams vykdyti įmonė, analize.

(24)

Jei finansavimas neatitinka minėtų sąlygų, būtų laikoma, kad juo atrankos būdu palaikomi tik konkretūs transliuotojai ir taip iškreipiama ar gali būti iškreipta konkurencija.

(25)

Šiuo metu daugelyje ELPA valstybių veikiančios finansavimo schemos pradėtos taikyti jau seniai. Todėl Institucija visų pirma turi nustatyti, ar tokios schemos gali būti laikomos „esama pagalba“ pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 1 dalį. Laikydamasi šios nuostatos „ELPA priežiūros institucija, bendradarbiaudama su ELPA valstybėmis, nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. ELPA valstybėms ji siūlo visas tinkamas priemones, kurios yra būtinos laipsniškai plėtojant arba įgyvendinant EEE susitarimą.“

(26)

Pagal 3 protokolo II dalies 1 straipsnio b dalies i punktą esama pagalba yra „visa pagalba, kuri <…> iki EEE susitarimo įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose ELPA valstybėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki EEE susitarimo įsigaliojimo ir toliau taikomos“.

(27)

Pagal 3 protokolo II dalies 1 straipsnio b dalies v punktą esama pagalba taip pat yra „pagalba, kuri laikoma esama pagalba, nes galima nustatyti, kad tuo metu, kai ji buvo pradėta taikyti, ji nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl Europos ekonominės erdvės vystymosi, ir nebuvo atitinkamos ELPA valstybės pakeista“.

(28)

Pagal Teisingumo Teismo praktiką (26) Institucija turi tikrinti, ar nuo pagalbos teikimo pradžios nepasikeitė bendrosios teisinės nuostatos, pagal kurias ta pagalba buvo suteikta. Institucija mano, kad tinkamiausias būdas yra kiekvieno atvejo vertinimas atskirai (27), atsižvelgiant į visus elementus, susijusius su konkrečios ELPA valstybės transliavimo sistema.

(29)

Kaip rodo praktika Gibraltaro byloje (28), ne kiekvienu esamos pagalbos pakeitimo atveju turėtų būti laikoma, kad esama pagalba keičiama nauja pagalba. Kaip nurodo Bendrasis Teismas, „pradinė schema tampa nauja pagalbos schema, tik jei pakeitimas daro poveikį tikrajai pradinės schemos esmei. Jeigu naujasis elementas yra aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos, esama schema nelaikoma iš esmės pakeista.“

(30)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus Institucija, priimdama sprendimus, iš esmės nagrinėjo: a) ar pradinė visuomeninių transliuotojų finansavimo sistema yra esama pagalba pagal 26 ir 27 punktuose nurodytas taisykles; b) ar paskesniais pakeitimais keičiama tikroji pradinės priemonės esmė (t. y. pranašumo pobūdis arba finansavimo šaltinis, pagalbos tikslas, gavėjai arba gavėjų veiklos apimtis), ar šie pakeitimai yra vien tik oficialaus ar administracinio pobūdžio, ir c) jeigu paskesni pakeitimai yra esminiai, ar jie atskiriami nuo pradinės priemonės ir tokiu atveju gali būti vertinami atskirai, ar jie nuo pradinės priemonės neatskiriami ir visa pradinė priemonė tampa nauja pagalba.

(31)

Nors kompensacija už visuomeninio transliavimo paslaugas paprastai vertinama pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, transliavimo srityje iš principo taip pat gali būti taikomos ir EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje išvardytos leidžiančios nukrypti nuostatos, jeigu paisoma atitinkamų sąlygų.

(32)

EEE susitarime nėra nuostatos, kuri atitiktų SESV 167 straipsnio 4 dalį, pagal kurią Komisija, imdamasi veiksmų pagal kitas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, turi atsižvelgti į kultūrines ypatybes visų pirma, kad būtų gerbiama ir skatinama Bendrijos kultūrų įvairovė. EEE susitarime nenumatyta ir išimties dėl kultūros, kuri būtų panaši į SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą, pagal kurį Komisijai leidžiama kultūrai remti skirtą pagalbą laikyti derančia su bendrąja rinka, jeigu tokia pagalba nedaro poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendram interesui. Tačiau tai nereiškia, kad taikant valstybės pagalbos taisykles negalima atsižvelgti į kultūros aspektus. Būtinybė stiprinti bendradarbiavimą kultūros srityje pripažinta EEE susitarimo 31 protokolo 13 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu reikėtų priminti, kad sprendimuose dėl valstybės pagalbos filmų kūrimui ir su filmais susijusiai veiklai Institucija nustatė, kad kinematografijos ir kitų garso ir vaizdo kūrinių kūrimui skirtos priemonės gali būti patvirtintos kultūros pagrindu taikant EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu taikant šį požiūrį pakankamai atsižvelgiama į Komisijos nustatytus kriterijus ir šis požiūris nenukrypsta nuo Komisijos praktikos, taikytos prieš priimant SESV 107 straipsnio 3 dalies d punktą (29).

(33)

Ar taikyti kurią nors EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje nustatytą nuostatą dėl išimties ir kaip turėtų būti atsižvelgta į kultūrinius aspektus, sprendžia Institucija. Reikia atminti, kad atleidimą nuo valstybės pagalbos uždraudimo reglamentuojančios nuostatos turi būti griežtai taikomos. Atitinkamai Institucija mano, kad leidžianti nukrypti nuostata dėl kultūros gali būti taikoma tik tada, kai kultūros produktas yra aiškiai nustatytas arba nustatytinas (30). Institucija taip pat laikosi nuomonės, kad kultūros sąvoka turi būti taikoma nagrinėjamo produkto turiniui ir pobūdžiui, o ne terpei ar jo platinimui per se  (31). Be to, ELPA valstybės švietimo bei demokratiniai poreikiai turi būti atskirti nuo kultūros skatinimo (32).

(34)

Valstybės pagalbą teikiant visuomeniniams transliuotojams visuomenės kultūriniai, demokratiniai ir švietimo poreikiai paprastai neatskiriami. Tokia pagalba iš principo negali būti patvirtinta pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą kaip pagalba kultūrai, nebent finansavimo priemonė konkrečiai skirta kultūros tikslams skatinti. Valstybės pagalba visuomeniniams transliuotojams paprastai teikiama kaip kompensacija už įpareigojimo teikti viešąją paslaugą vykdymą ir vertinama pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, remiantis šiame skyriuje išdėstytais kriterijais.

(35)

Pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį „įmonėms, kurioms yra patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šiame susitarime nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų susitariančiųjų šalių interesams.“

(36)

Teisingumo Teismas nuolatos tvirtino, kad SESV 106 straipsniu (buvusiu EB sutarties 86 straipsniu), kuris atitinka EEE susitarimo 59 straipsnį, numatoma leidžianti nukrypti nuostata, todėl jis turi būti aiškinamas siaurai. Teisingumo Teismas išaiškino, jog tam, kad priemonei galėtų būti taikoma tokia leidžianti nukrypti nuostata, būtina įvykdyti visas šias sąlygas:

(37)

Konkrečiu visuomeninio transliavimo paslaugų atveju minėtas būdas turi būti suderintas atsižvelgiant į Rezoliuciją dėl visuomeninio transliavimo, kuri nurodo „su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė“ (apibrėžtis ir patikėjimas), ir numato leidžiančią nukrypti nuo Sutarties taisyklių nuostatą, kai visuomeninio transliavimo paslaugos finansuojamos, „jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus <…> ir <…> prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į tos viešosios paslaugos funkcijų vykdymą“ (proporcingumas).

(38)

Ar šie kriterijai įvykdyti, vertina Institucija, remdamasi ELPA valstybių pateikta informacija. Kiek tai susiję su viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžtimi, Institucijos užduotis – patikrinti, ar nėra akivaizdaus neatitikimo (žr. 6.1 skirsnį). Be to, Institucija tikrina, ar yra aiškus patikėjimas ir veiksmingai prižiūrima, kad būtų laikomasi įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas (žr. 6.2 skirsnį).

(39)

Tikrindama proporcingumą Institucija nagrinėja, ar bet koks dėl kompensacijos už viešąsias paslaugas atsiradęs konkurencijos iškraipymas gali būti pateisintas dėl poreikio teikti viešąją paslaugą ir numatyti jos finansavimą. Institucija, pirmiausia remdamasi duomenimis, kuriuos ELPA valstybės turi pateikti, vertina, ar yra pakankamai garantijų, kad būtų išvengta valstybinio finansavimo neproporcingo poveikio, kompensacijos permokos bei kryžminio subsidijavimo ir būtų užtikrinta, kad visuomeniniai transliuotojai savo komercinėje veikloje laikytųsi rinkos sąlygų (žr. 6.3 ir tolesnius skirsnius).

(40)

Valstybės pagalbai taikomų reikalavimų laikymosi vertinimas turi būti pagrįstas konkrečiomis kiekvienos nacionalinės sistemos savybėmis. Institucija žino, kad nacionalinės transliavimo sistemos ir kitos ELPA valstybių žiniasklaidos rinkų savybės skiriasi. Todėl pagal Komisijos ir Institucijos praktiką (36) valstybės pagalbos visuomeniniams transliuotojams suderinamumas pagal 59 straipsnio 2 dalį vertinamas kiekvieną kartą atskirai ir laikantis tolesniuose skirsniuose nustatytų pagrindinių principų.

(41)

Institucija taip pat atsižvelgs į sunkumus, galinčius kilti kai kurioms ELPA valstybėms renkant reikiamas lėšas, jei viešųjų paslaugų kaina vienam gyventojui ceteris paribus bus didesnė (37), ir į galimus kitoms žiniasklaidos priemonėms šiose ELPA valstybėse rūpimus dalykus.

(42)

Kaip rodo Komisijos ir Institucijos praktika, priemonę, kuri neatitinka visų Altmark kriterijų, vis vien reikės išnagrinėti pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, atitinkamai pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį (38).

(43)

Tam, kad būtų įvykdyta 36 punkto i dalyje paminėta EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga, būtina nustatyti oficialią viešųjų paslaugų įpareigojimo apibrėžtį. Tiktai tokiu atveju Institucija galės pakankamai patikimai teisiškai įvertinti, ar EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata taikytina.

(44)

Kompetenciją apibrėžti viešųjų paslaugų įpareigojimo sąvoką turi ELPA valstybės; jos šį klausimą gali spręsti nacionaliniu, regionų ar vietos lygmenimis laikydamosi nacionalinės teisės. Apskritai, naudojantis šia kompetencija, būtina atsižvelgti į „visuotinės ekonominės svarbos paslaugų“ (toliau – VESP) sąvoką.

(45)

ELPA valstybių viešųjų paslaugų įpareigojimo apibrėžtis turėtų būti kuo tikslesnė. Neturi kilti abejonių, ar tam tikros rūšies veikla, kurią vykdo įgaliotasis operatorius, numatyta ELPA valstybės kaip įgaliojimas teikti viešąsias paslaugas. Be aiškios ir tikslios visuomeniniam transliuotojui nustatytų įpareigojimų apibrėžties Institucija negalėtų atlikti savo užduočių pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį ir todėl negalėtų suteikti jokių išlygų pagal tą nuostatą.

(46)

Ne visuomeniniams operatoriams taip pat svarbu, kad būtų aiškiai nustatyta veikla, priskiriama viešųjų paslaugų teikimo funkcijai, kad šie operatoriai galėtų planuoti savo veiklą. Be to, viešųjų paslaugų funkcijos terminai turėtų būti pakankamai tikslūs, kad ELPA valstybių institucijos galėtų veiksmingai kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimų pagal kito skirsnio nuostatas.

(47)

Taip pat, atsižvelgiant į ypatingą transliavimo sektoriaus pobūdį ir poreikį užtikrinti visuomeninių transliuotojų redakcinę nepriklausomybę, kokybinė apibrėžtis, pagal kurią transliuotojas įgaliojamas užtikrinti platų programų pasirinkimą ir transliuojamų programų pusiausvyrą ir įvairovę, paprastai laikoma pagrįsta pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį (39). Paprastai laikoma, kad tokia apibrėžtis atitinka tikslą tenkinti konkrečios visuomenės demokratinius, socialinius ir kultūrinius poreikius ir užtikrinti pliuralizmą, įskaitant kultūrų ir kalbų įvairovę. Kaip pareiškė Bendrasis Teismas, tokios plačiai apibrėžtos viešųjų paslaugų funkcijos teisėtumas priklauso nuo visuomeninio transliuotojo siūlomų paslaugų kokybinių reikalavimų (40). Viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžtimi taip pat gali būti atsižvelgta į veiklos plėtrą ir įvairinimą skaitmeniniame amžiuje ir į ją įtraukiamos visomis platinimo platformomis teikiamos audiovizualinės paslaugos.

(48)

Kalbant apie viešųjų paslaugų apibrėžtį transliavimo sektoriuje, Institucijai skirta tik patikrinti, ar nėra akivaizdaus neatitikimo. Institucija negali nei nuspręsti, kurios programos turi būti teikiamos ir finansuojamos kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, nei kvestionuoti tam tikro produkto pobūdžio ar kokybės. Tačiau viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžtis būtų akivaizdžiai netinkama, jei į ją būtų įtraukta veikla, kurios pagrįstai negalima laikyti atitinkančia demokratinius, socialinius ir kultūrinius kiekvienos visuomenės poreikius. Taip paprastai būtų vertinama, pvz., reklama, e. prekyba, teleparduotuvių paslaugos, padidinto tarifo telefono numerių žaidimuose prizui laimėti naudojimas (41), rėmimas ar prekyba. Be to, akivaizdus neatitikimas gali atsirasti tuo atveju, kai naudojant valstybės pagalbą finansuojama veikla, kuri neduoda papildomos naudos – ja netenkinami socialiniai, demokratiniai ir kultūriniai visuomenės poreikiai.

(49)

Šiomis aplinkybėmis reikėtų atminti, kad viešųjų paslaugų funkcija aprėpia bendros svarbos visuomenei paslaugas. Viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžties klausimas neturi būti painiojamas su šių paslaugų teikimui pasirinkto finansavimo mechanizmo klausimu. Todėl, nors visuomeniniai transliuotojai gali užsiimti komercine veikla, pavyzdžiui, parduoti reklamos laiką, kad gautų įplaukų, tokia veikla negali būti vertinama kaip viešųjų paslaugų funkcijos dalis (42).

(50)

Kad galėtų būti taikoma išlyga pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, viešųjų paslaugų funkcija vienai ar daugiau įmonių turėtų būti patikėta oficialiu aktu (pavyzdžiui, teisės aktu, sutartimi arba privalomais įgaliojimais).

(51)

Patikėjimo akte (-uose) nurodomas tikslus įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas pobūdis pagal 6.1 skirsnio nuostatas ir nustatomos kompensacijos skyrimo sąlygos ir priemonės, kurias taikant būtų išvengta kompensacijos permokos ir būtų galima ją susigrąžinti.

(52)

Jeigu į viešųjų paslaugų funkciją įtraukiamos naujos paslaugos, apibrėžtis ir patikėjimo aktas (-ai) turėtų būti atitinkamai pakeisti, laikantis EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų. Siekdamos leisti visuomeniniams transliuotojams greičiau reaguoti į naujus technologijų pokyčius, ELPA valstybės taip pat gali numatyti, kad teikti naują paslaugą patikima atlikus 6.7 skirsnyje nurodytą vertinimą, prieš tai, kai formaliai konsoliduojamas pradinis patikėjimo aktas.

(53)

Tačiau formalaus patikėjimo nepakanka, kad visuomeninis transliuotojas galėtų teikti tiksliai apibrėžtas viešąsias paslaugas. Būtina, kad viešosios paslaugos būtų iš tikrųjų teikiamos, kaip nurodyta oficialiame valstybės ir patikėtosios įmonės susitarime. Todėl pageidautina, kad atitinkama institucija arba paskirta įstaiga skaidriai ir veiksmingai kontroliuotų, kaip vykdomas susitarimas. Tokia už priežiūrą atsakinga institucija arba įstaiga akivaizdžiai būtina, atsižvelgiant į patikėtajam operatoriui nustatytus kokybės standartus. Vertinti, kaip laikomasi kokybės standartų, nėra Institucijos užduotis: turi būti sudarytos sąlygos jai pasikliauti ELPA valstybių tinkamai vykdoma priežiūra, kaip transliuotojas atlieka viešųjų paslaugų funkciją, įskaitant tai funkcijai nustatytus kokybės reikalavimus (43).

(54)

ELPA valstybės turi kompetenciją pasirinkti įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas įgyvendinimo veiksmingos priežiūros mechanizmą, kad Institucija galėtų atlikti savo užduotis pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį. Tokia priežiūra atrodytų veiksminga tik tuo atveju, jeigu ją vykdytų nuo visuomeninio transliuotojo vadovų nepriklausoma išorės įstaiga, kuri turėtų įgaliojimus ir būtinus išteklius nuolatinei priežiūrai vykdyti ir kurią įvykdžius būtų nustatomos tinkamos teisių gynimo priemonės, jeigu to reikia siekiant užtikrinti įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas laikymąsi.

(55)

Nesant pakankamų ir patikimų požymių, kad viešosios paslaugos iš tikrųjų teikiamos taip, kaip įpareigota, Institucija negalėtų vykdyti savo užduočių pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, todėl negalėtų daryti jokių išlygų pagal tą nuostatą.

(56)

Pareigos teikti viešąsias paslaugas gali būti kiekybinės, kokybinės arba abiejų šių kategorijų. Neatsižvelgiant į jų formą, už jas gali būti atlyginama, jeigu transliuotojas patiria papildomų išlaidų, kurių paprastai nepatirtų.

(57)

Finansavimo schemas galima būtų skirti į dvi plačias kategorijas: „viengubą finansavimą“ ir „dvigubą finansavimą“. „Viengubo finansavimo“ kategorija aprėpia tas sistemas, kuriose visuomeninis transliavimas bet kokia forma finansuojamas tik valstybės lėšomis. „Dvigubo finansavimo“ sistemos aprėpia daug schemų, pagal kurias visuomeninis transliavimas finansuojamas įvairiai derinant valstybės lėšas ir įplaukas iš komercinės arba viešųjų paslaugų teikimo veiklos, pavyzdžiui, reklamos laiko ar programų pardavimo bei paslaugų teikimo už užmokestį.

(58)

Kaip nustatyta Rezoliucijoje dėl visuomeninio transliavimo, „Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją <…>.“ Todėl Institucija iš principo neprieštarauja dėl dvigubos, o ne viengubos finansavimo schemos pasirinkimo.

(59)

Nors ELPA valstybės gali laisvai rinktis visuomeninio transliavimo finansavimo priemones, Institucija pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies nuostatas turi patikrinti, ar valstybės finansavimas nedaro neproporcingo poveikio konkurencijai Europos ekonominėje erdvėje, kaip nurodyta 37 punkte.

(60)

Tam, kad Institucija galėtų įvertinti valstybės pagalbą, būtina aiškiai ir tiksliai apibrėžti viešųjų paslaugų funkciją ir aiškiai bei atitinkamai atskirti viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklą, įskaitant aiškų apskaitos atskyrimą.

(61)

Atskirti viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklos apskaitą paprastai jau dabar reikalaujama nacionaliniu lygmeniu, nes būtina užtikrinti viešųjų lėšų naudojimo skaidrumą ir atskaitomybę. Atskyrus apskaitą bus galima ištirti įtarimus dėl kryžminio subsidijavimo ir apginti pagrįstas kompensacines išmokas visuotinės ekonominės svarbos užduotims. Nustatyti, ar valstybinis finansavimas skiriamas tik grynosioms viešųjų paslaugų funkcijos vykdymo išlaidoms ir todėl yra priimtinas pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, galima tik remiantis tinkamu išlaidų ir pajamų paskirstymu.

(62)

Pagal Direktyvą 2006/111/EB (Skaidrumo direktyvą) valstybės narės turi imtis skaidrumo priemonių, jeigu kuriai nors įmonei suteikiamos ypatingosios arba išimtinės teisės arba patikima teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą ir jai bet kuria forma už tokią paslaugą skiriama kompensacija už viešąsias paslaugas ir jei tokia įmonė užsiima kitokia veikla, t. y. neviešųjų paslaugų veikla. Tada taikomi šie skaidrumo reikalavimai: a) vidaus sąskaitos, kuriose apskaitoma skirtingų rūšių veikla, t. y. viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų veikla, turi būti atskirtos; b) visos išlaidos ir įplaukos turi būti tinkamai priskirtos arba paskirstytos pagal nuosekliai taikomus ir objektyviai pagrįstus savikainos apskaitos principus ir c) turi būti aiškiai nustatyti savikainos apskaitos principai, pagal kuriuos tvarkomos atskiros sąskaitos (44).

(63)

Šie bendrieji skaidrumo reikalavimai taip pat taikomi transliuotojams, jeigu jiems patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, jie už tokią paslaugą gauna kompensaciją už viešąsias paslaugas ir kartu užsiima kita, ne viešųjų paslaugų veikla.

(64)

Transliavimo sektoriuje sąskaitų atskyrimas nesudaro ypatingų rūpesčių dėl įplaukų dalies. Dėl šios priežasties Institucija mano, kad transliavimo operatoriai turėtų pateikti išsamią ataskaitą apie pajamų šaltinius ir nurodyti visų pajamų, gautų iš viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklos, sumą.

(65)

Išlaidos, į kurias galima atsižvelgti, yra visos išlaidos, susidariusios teikiant viešąsias paslaugas. Jeigu įmonė vykdo su viešųjų paslaugų teikimu nesusijusią veiklą, gali būti atsižvelgta tik į išlaidas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu. Institucija pripažįsta, kad visuomeninio transliavimo sektoriuje sąskaitų atskyrimas, susijęs su išlaidomis, gali būti sudėtingesnis. Taip yra todėl, kad, ypač tradicinio transliavimo srityje, ELPA valstybės visą transliuotojo programą gali laikyti skirta viešųjų paslaugų funkcijai, tačiau kartu leisti naudoti ją ir komerciniais tikslais. Kitaip tariant, viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų veiklos sąnaudos daugiausia gali būti tos pačios, o išlaidos ne visada gali būti proporcingai atskiriamos.

(66)

Išlaidos, susijusios su neviešųjų paslaugų veikla (pvz., reklamos rinkodaros išlaidos), turėtų visada būti aiškiai apibrėžtos ir atskirai apskaitomos. Be to, sąnaudos, kurios skirtos veiklai vienu metu plėtoti ir viešųjų, ir neviešųjų paslaugų srityje, turėtų būti pagal galimybes tinkamai proporcingai priskirtos atitinkamai viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklai.

(67)

Kitais atvejais, kai tie patys ištekliai naudojami atliekant viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų uždavinius, jų išlaidos turėtų būti suskirstytos pagal bendrų įmonės išlaidų, patirtų vykdant veiklą, kai neviešosios paslaugos teikiamos ir kai jos neteikiamos, skirtumą (45). Tokiais atvejais tik viešųjų paslaugų veiklai priskirtinų išlaidų, nors jos yra naudingos ir neviešųjų paslaugų veiklai, nebūtina skirstyti tarp šių dviejų rūšių veiklos ir jas galima visas priskirti vien tik viešųjų paslaugų veiklai. Šį požiūrio, kuris paprastai taikomas kituose viešųjų paslaugų sektoriuose, skirtumą lemia visuomeninio transliavimo sektoriaus ypatumai. Visuomeninio transliavimo paslaugų srityje skaičiuojant grynąsias viešųjų paslaugų sąnaudas, reikia atsižvelgti į grynąjį pelną iš komercinės veiklos, susijusios su viešųjų paslaugų veikla, ir mažinti kompensacijos už viešąsias paslaugas dydį. Dėl to sumažėja kryžminio subsidijavimo pavojus, nes bendrosios sąnaudos priskiriamos viešųjų paslaugų veiklai.

(68)

Pagrindinis pirmesniame punkte apibūdinto atvejo pavyzdys – programų kūrimo, kai transliuotojas vykdo viešųjų paslaugų misiją, išlaidos. Tokios programos skirtos ir viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti, ir auditorijai telkti, siekiant parduoti reklamos laiką. Tačiau beveik neįmanoma visai tiksliai nustatyti, kiek programų žiūrėjimas atitinka viešųjų paslaugų funkciją ir kiek gaunama pajamų iš reklamos. Dėl šios priežasties programų išlaidų paskirstymas šių dviejų rūšių veiklai gali būti savavališkas ir beprasmis.

(69)

Institucija mano, kad finansinis skaidrumas gali būti dar labiau padidintas tinkamai atskiriant viešųjų paslaugų veiklą nuo neviešųjų paslaugų veiklos visuomeninio transliuotojo organizacijos lygmeniu. Taikant funkcinį arba struktūrinį atskyrimą, paprastai būna paprasčiau iš pat pradžių išvengti kryžminio komercinės veiklos subsidijavimo ir užtikrinti pervedimo kainodarą bei „ištiestosios rankos“ principo laikymąsi. Todėl Institucija ragina ELPA valstybes funkcinį arba struktūrinį svarbios ir atskiriamos komercinės veiklos atskyrimą laikyti gerąja patirtimi.

(70)

Iš esmės, kadangi kompensacijos permoka nėra būtina visuotinės ekonominės svarbos paslaugai teikti, ji laikoma nesuderinama valstybės pagalba, kuri turi būti grąžinama valstybei pagal šiame skirsnyje pateiktus paaiškinimus dėl visuomeninio transliavimo.

(71)

Institucija pirmiausia nustato, ar valstybės finansavimas iš tikrųjų būtinas įmonei jos viešųjų paslaugų užduotims atlikti. Tačiau tam, kad būtų laikomasi proporcingumo reikalavimo, apskritai būtina, jog kompensacijos už viešąsias paslaugas suma neviršytų grynųjų viešųjų paslaugų misijos sąnaudų, taip pat atsižvelgiant į kitas tiesiogines arba netiesiogines įplaukas, gautas vykdant viešųjų paslaugų misiją. Dėl šios priežasties, nustatant grynąsias viešųjų paslaugų išlaidas, atsižvelgiama į grynąjį pelną iš visos su viešųjų paslaugų veikla susijusios komercinės veiklos.

(72)

Kompensaciją už viešųjų paslaugų užduoties vykdymą gaunančios įmonės paprastai gali gauti pagrįstą pelną. Šį pelną sudaro nuosavo kapitalo grąžos norma atsižvelgiant į įmonei kylančią riziką arba jos nebuvimą. Transliavimo sektoriuje viešųjų paslaugų misiją dažnai atlieka transliuotojai, kurie nesiekia pelno arba neturi atlyginti už naudojamą kapitalą ir neužsiima jokia kita veikla, išskyrus viešųjų paslaugų teikimą. Institucija mano, kad tokiais atvejais nėra pagrindo įtraukti pelno elemento į kompensacijos už viešųjų paslaugų misijos vykdymą sumą (46). Tačiau kitais atvejais, pavyzdžiui, kai konkretūs viešųjų paslaugų įpareigojimai patikimi komerciniu pagrindu veikiančioms įmonėms, kurioms reikia atlyginti už į jas investuotą kapitalą, pelno elementas, atitinkantis sąžiningą atlygį už kapitalą atsižvelgiant į riziką, gali būti laikomas pagrįstu, jeigu jis tinkamai pateisintas ir su sąlyga, kad jis būtinas viešųjų paslaugų įpareigojimams vykdyti.

(73)

Visuomeniniai transliuotojai gali pasilikti metinę viešosios paslaugos grynąsias sąnaudas viršijančią kompensaciją (kaip „viešųjų paslaugų atsargas“), jei tai būtina siekiant užtikrinti viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo finansavimą. Apskritai Institucija mano, kad gali būti būtina pasilikti sumą, neviršijančią 10 % viešosios paslaugos misijos metinio biudžeto išlaidų, siekiant atlaikyti sąnaudų ir pajamų svyravimus. Paprastai šią ribą viršijančią kompensacijos permoką būtina grąžinti pernelyg nevėluojant.

(74)

Išimties tvarka visuomeniniams transliuotojams tinkamai pagrįstais atvejais gali būti leidžiama pasilikti sumą, viršijančią 10 % jų viešųjų paslaugų misijos metinio biudžeto išlaidų. Tokia kompensacijos permoka priimtina, tik jeigu ji konkrečiai iš anksto ir įpareigojamai numatoma vienkartinėms didelėms išlaidoms, kurios būtinos viešųjų paslaugų misijai vykdyti (47). Tokios aiškiai numatytos kompensacijos permokos naudojimo terminas irgi turėtų būti apribotas atsižvelgiant į jos paskirtį.

(75)

Kad Institucija galėtų vykdyti savo pareigas, ELPA valstybės nustato sąlygas, kuriomis visuomeniniai transliuotojai galėtų naudotis minėta kompensacijos permoka.

(76)

Minėta kompensacijos permoka naudojama tik viešųjų paslaugų veiklai finansuoti. Kryžminis komercinės veiklos subsidijavimas nepateisinamas ir yra nesuderinama valstybės pagalba.

(77)

ELPA valstybės pasirūpina tinkamomis priemonėmis, kad būtų išvengta kompensacijos permokos, atsižvelgdamos į 72–76 punktų nuostatas. Jos nuolat ir veiksmingai kontroliuoja, kaip naudojamas valstybinis finansavimas, kad būtų išvengta kompensacijos permokos ir kryžminio subsidijavimo ir būtų kruopščiai tikrinamas „viešųjų paslaugų atsargų“ lygis bei naudojimas. ELPA valstybės gali pasirinkti savo nacionalinėse transliavimo sistemose tinkamiausias ir veiksmingiausias kontrolės priemones, taip pat atsižvelgdamos į būtinybę užtikrinti derėjimą su viešųjų paslaugų funkcijos vykdymui prižiūrėti taikomomis priemonėmis.

(78)

Tokios kontrolės priemonės būtų veiksmingos, tik jeigu jas reguliariai, pageidautina kasmet, taikytų nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausoma išorės įstaiga. ELPA valstybės pasirūpina, kad būtų galima taikyti veiksmingas priemones kompensacijos permokai, didesnei, nei numatyta pagal 6.5 skirsnio nuostatas, ir kryžminio subsidijavimo lėšoms susigrąžinti.

(79)

Finansinė visuomeninių transliuotojų padėtis turėtų būti nuodugniai tikrinama kiekvieno finansinio laikotarpio pabaigoje, kaip numatyta ELPA valstybių nacionalinėse transliavimo sistemose, o jei tokio laikotarpio nėra – laikotarpio, kuris paprastai neturėtų būti ilgesnis kaip ketveri metai, pabaigoje. Apskaičiuojant visuomeninio transliuotojo finansinius poreikius kitam laikotarpiui, atsižvelgiama į visas finansinio laikotarpio arba minėto lygiaverčio laikotarpio pabaigoje turimas „viešųjų paslaugų atsargas“. ELPA valstybės patikrina, ar finansavimo lygis atitinka visuomeninio transliuotojo faktinius finansinius poreikius, jei kelis kartus iš eilės nustatoma, kad „viešųjų paslaugų atsargos“ viršija 10 % metinių viešųjų paslaugų sąnaudų.

(80)

Pastaraisiais metais audiovizualinėse rinkose įvyko svarbių pokyčių, lėmusių besitęsiantį transliavimo paslaugų plėtojimą ir įvairinimą. Dėl to kilo klausimų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių taikymu audiovizualinėms paslaugoms, kurios tradiciškai nelaikomos transliavimo veikla.

(81)

Institucija šiuo klausimu mano, kad visuomeniniai transliuotojai turėtų galėti visuomenės naudai technologijų atžvilgiu neutraliu pagrindu naudotis skaitmeninimo ir platinimo platformų įvairinimo teikiamomis galimybėmis. Siekiant užtikrinti esminį visuomeninių transliuotojų vaidmenį naujoje skaitmeninėje aplinkoje, visuomeniniai transliuotojai gali pasinaudoti valstybės pagalba audiovizualinėms paslaugoms naujomis platinimo platformomis teikti ir plačiosios visuomenės, ir specialiesiems interesams tenkinti, jeigu tos paslaugos skirtos tiems patiems demokratiniams, socialiniams ir kultūriniams susijusios visuomenės poreikiams ir nedaro neproporcingo poveikio rinkai, kuris nėra būtinas viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti.

(82)

Sparčiai plėtojantis transliavimo rinkoms, keičiasi ir transliuotojų verslo modeliai. Transliuotojai, vykdydami viešųjų paslaugų funkciją, vis dažniau ima naudotis naujais finansavimo šaltiniais, pvz., interneto reklama arba paslaugų teikimu už užmokestį (vadinamosios mokamosios paslaugos, pvz., galimybė naudotis archyvais už mokestį, specialiems interesams skirti televizijos kanalai, kai mokama už peržiūrą, galimybė naudotis mobiliosiomis paslaugomis už vienkartinį mokestį, televizijos programų peržiūros atidėjimas už mokestį, mokamojo interneto turinio parsisiuntimas ir kt.). Mokamųjų paslaugų atlygio elementas gali būti susijęs, pvz., su transliuotojų mokamais platinimo tinkle mokesčiais arba autoriniais atlyginimais (pvz., jeigu paslaugos teikiamos mobiliosiose platformose mokant platinimo mobiliuoju tinklu mokestį).

(83)

Nors tradiciškai visuomeninio transliavimo paslaugos buvo nemokamos, Institucija mano, kad tokių paslaugų tiesioginio atlygio elementas tiesiogiai veikia žiūrovų naudojimąsi paslaugomis (48), tačiau nebūtinai reiškia, kad šios paslaugos akivaizdžiai nepatenka į viešųjų paslaugų funkcijos sritį, jei mokėjimo aspektas neturi įtakos išskirtiniam viešųjų paslaugų pobūdžiui – tenkinti socialinius, demokratinius ir kultūrinius visuomenės poreikius, kuris atskiria viešąsias paslaugas nuo visiškai komercinės veiklos (49). Atlygio elementas – vienas iš klausimų, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant, ar įtraukti tokias paslaugas į viešųjų paslaugų funkciją, nes tai gali paveikti teikiamos paslaugos universalumą ir bendrą modelį, taip pat jos poveikį rinkai. Jeigu tam tikra paslauga, už kurią nustatytas mokestis, tenkinami konkretūs socialiniai, demokratiniai ir kultūriniai visuomenės poreikiai ir nedaromas neproporcingas poveikis konkurencijai ir tarpvalstybinei prekybai, ELPA valstybės gali patikėti visuomeniniams transliuotojams teikti tokią paslaugą kaip dalį jų viešųjų paslaugų funkcijos.

(84)

Kaip minėta, visuomeniniai transliuotojai gali pasinaudoti valstybės pagalba audiovizualinėms paslaugoms teikti visomis platformomis, jei laikomasi EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalyje nurodytų esminių reikalavimų. Todėl ELPA valstybės, atvirų viešųjų konsultacijų pagrindu atlikdamos išankstinį vertinimą, nagrinėja, ar svarbios naujos visuomeninių transliuotojų numatytos audiovizualinės paslaugos atitinka EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. ar atsižvelgiant į visuomeninio transliavimo paslaugas jos atitinka demokratinius, socialinius ir kultūrinius visuomenės poreikius, kartu tinkamai atsižvelgdamos į galimą poveikį prekybos sąlygoms ir konkurencijai.

(85)

ELPA valstybės, atsižvelgdamos į transliavimo rinkos savybes ir raidą, taip pat į visuomeninio transliuotojo jau siūlomų paslaugų asortimentą, nustato, kas laikoma „svarbia nauja paslauga“. „Naujas“ veiklos pobūdis gali priklausyti, be kita ko, ir nuo paslaugos turinio, ir nuo vartojimo modalumų (50). Vertinant paslaugos „svarbą“, galima atsižvelgti, pavyzdžiui, į jai kurti reikalingus finansinius išteklius ir į numatomą poveikį paklausai. Svarbūs esamų paslaugų pakeitimai turi būti vertinami taip pat, kaip ir svarbios naujos paslaugos.

(86)

ELPA valstybės gali pasirinkti tinkamiausias priemones, kad užtikrintų audiovizualinių paslaugų suderinamumą su EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies esminėmis sąlygomis, atsižvelgdamos į savo nacionalinių transliavimo sistemų ypatumus ir būtinybę užtikrinti visuomeninių transliuotojų redakcinę nepriklausomybę.

(87)

Siekiant skaidrumo ir siekiant gauti visą svarbią informaciją, kuri reikalinga proporcingam sprendimui priimti, suinteresuotosioms šalims suteikiama galimybė viešosiose konsultacijose pareikšti nuomonę apie numatomą svarbią naują paslaugą. Konsultacijos rezultatai, jų vertinimas ir priežastys, kuriomis remiantis priimtas sprendimas, skelbiami viešai.

(88)

Siekdamos užtikrinti, kad svarbių naujų audiovizualinių paslaugų valstybinis finansavimas neiškraipytų prekybos ir konkurencijos taip, kad būtų pakenkta bendriems interesams, ELPA valstybės, remdamosi viešosios konsultacijos rezultatais, įvertina bendrą naujos paslaugos poveikį rinkai – kokia padėtis būtų, jei numatyta nauja paslauga būtų teikiama ir jei ji nebūtų teikiama. Vertinant poveikį rinkai, be kita ko, apsvarstomi šie svarbūs aspektai: panašių arba pakaitinių pasiūlymų buvimas rinkoje, redagavimo paslaugų konkurencija, rinkos struktūra, visuomeninio transliuotojo padėtis rinkoje, konkurencijos lygis ir galimas poveikis privačioms iniciatyvoms. Turi būti užtikrinta šio poveikio ir atitinkamos paslaugos vertės visuomenei pusiausvyra. Jei poveikis rinkai daugiausia neigiamas, audiovizualinių paslaugų valstybinis finansavimas būtų proporcingas, tik jei, atsižvelgiant į esamą bendrą viešųjų paslaugų pasiūlą, jis duotų papildomą naudą tenkinant socialinius, demokratinius ir kultūrinius visuomenės poreikius (51).

(89)

Toks vertinimas būtų objektyvus, tik jei jį atliktų nuo visuomeninio transliuotojo valdymo ir jo narių paskyrimo bei pašalinimo nepriklausoma išorės įstaiga, turinti pakankamai pajėgumų ir išteklių savo pareigoms vykdyti. ELPA valstybės gali nustatyti rinkos dydžiui ir visuomeninio transliuotojo padėčiai rinkoje proporcingą tvarką.

(90)

Išdėstyti argumentai netrukdo visuomeniniams transliuotojams išbandyti pažangias naujas paslaugas (pvz., bandomųjų projektų forma) ribotu mastu (pvz., laiko ir auditorijos atžvilgiu) ir siekiant gauti informaciją apie numatomos paslaugos tinkamumą ir pridėtinę vertę, jeigu toks bandymo etapas neprilygsta visavertės ir svarbios naujos audiovizualinės paslaugos pateikimui rinkai.

(91)

Institucija mano, kad nacionaliniu lygmeniu atlikus minėtą vertinimą, bus prisidėta prie EEE valstybės pagalbos taisyklių laikymosi užtikrinimo. Tai nepažeidžia Institucijos ir Komisijos kompetencijos tikrinti, ar ELPA valstybės laikosi EEE susitarimo nuostatų ir jų teisės prireikus imtis veiksmų, reaguojant į skundus arba savo iniciatyva.

(92)

Pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį visuomeniniai transliuotojai neužsiima veikla, dėl kurios atsirastų neproporcingų konkurencijos iškraipymų, kurie nėra būtini viešųjų paslaugų užduočiai atlikti. Pavyzdžiui, bendra visuomeninių transliuotojų viešųjų paslaugų užduotis gali apimti populiariausio turinio įsigijimą ir tai paprastai laikoma teisėta. Tačiau, jeigu visuomeniniai transliuotojai, turėdami išskirtines teises į populiariausią turinį, jų nenaudotų ir skaidriai bei laiku neperleistų kitiems, atsirastų neproporcingų rinkos iškraipymų. Todėl Institucija ragina ELPA valstybes užtikrinti, kad visuomeniniai transliuotojai laikytųsi proporcingumo principo ir įsigydami populiariausio turinio transliavimo teises, ir parengti visuomeninių transliuotojų nepanaudotų išskirtinių teisių į populiariausią turinį perleidimo taisykles.

(93)

Vykdydami komercinę veiklą, visuomeniniai transliuotojai įpareigoti laikytis rinkos principų, o veikdami per komercines pavaldžiąsias įmones palaiko su jomis „ištiestosios rankos“ principu grįstus santykius. ELPA valstybės užtikrina, kad visuomeniniai transliuotojai laikytųsi „ištiestosios rankos“ principo, savo komercines investicijas atliktų vadovaudamiesi rinkos ekonomikos investuotojo principu ir nesiimtų antikonkurencinių veiksmų savo konkurentų atžvilgiu, remdamiesi gaunamu valstybiniu finansavimu.

(94)

Antikonkurencinės praktikos pavyzdys – kainų mažinimas. Visuomeninis transliuotojas gali susigundyti sumažinti reklamos ar kitos neviešųjų paslaugų veiklos (pvz., komercinių mokamųjų paslaugų) kainą tiek, kad ją būtų galima pagrįstai laikyti nesuderinama su rinka, ir taip sumažinti konkurentų pajamas, nes mažesnės visuomeninio transliuotojo pajamos padengiamos kompensacija už viešąsias paslaugas. Toks elgesys negali būti vertinamas kaip būdingas transliuotojui priskirtai viešųjų paslaugų misijai ir bet kuriuo atveju paveiktų prekybos sąlygas ir konkurenciją Europos ekonominėje erdvėje taip, kad pakenktų bendriems interesams, taigi pažeistų EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį.

(95)

Atsižvelgiant į padėčių rinkoje skirtumus ir atitinkamos rinkos ir paslaugos ypatumus kiekvienu atveju atskirai vertinama, ar visuomeniniai transliuotojai laikosi rinkos principų, visų pirma, ar visuomeniniai transliuotojai savo komerciniuose pasiūlymuose mažina kainas ir ar laikosi proporcingumo principo, kiek tai susiję su teisių į populiariausią turinį įsigijimu (52).

(96)

Institucija mano, kad pirmiausia nacionalinės valdžios institucijos turi užtikrinti, kad visuomeniniai transliuotojai laikytųsi rinkos principų. Todėl ELPA valstybės sukuria tinkamas priemones, kad galėtų veiksmingai nacionaliniu lygmeniu įvertinti bet kokius galimus skundus.

(97)

Nepaisant to, kas išdėstyta pirmesniame punkte, jei būtina, Institucija gali imtis veiksmų pagal EEE susitarimo 53, 54, 59 ir 61 straipsnius.

(98)

Šis skyrius įsigalioja pirmą dieną nuo tos dienos, kai jį priima Institucija. Juo pakeičiamas ankstesnis Institucijos valstybės pagalbos gairių skyrius dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms.

(99)

Laikydamasi skyriaus dėl taisyklių, taikomų vertinant neteisėtą valstybės pagalbą (53), nuostatų, Institucija pagalbai, apie kurią nepranešta, taikys: