1.

Ar Direktyvoje 2005/29/EB (1) pateikta vidutinio vartotojo sąvoka, suprantama kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, dėl jos lankstumo ir neapibrėžtumo turėtų būti formuluojama atsižvelgiant į geriausius mokslo duomenis ir patirtį, taigi ne tik į klasikinę homo oeconomicus sąvoką, bet ir į naujausių riboto racionalumo teorijų išvadas, kurios parodė, kad žmonės dažnai apsiriboja mažesniu jiems reikalingos informacijos kiekiu ir priima „nepagrįstus“ sprendimus, palyginti su tais, kuriuos priimtų hipotetiškai pastabus ir nuovokus asmuo, ir kurie lemia didesnį poreikį apsaugoti vartotojus, kai kyla kognityvinės įtakos pavojus, kuris vis dažniau pasitaiko šiuolaikinėje rinkos dinamikoje?

2.

Ar komercinė veikla gali būti savaime laikoma agresyvia, kai dėl informacijos įrėminimo (angl. framing) pasirinkimas gali atrodyti privalomas ir be alternatyvos, atsižvelgiant į Direktyvos <…> 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią klaidinančia laikoma komercinė veikla, kuri bet kuriuo būdu, „įskaitant bendrą pristatymą“, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją?

3.

Ar pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą yra pateisinami Nacionalinės konkurencijos ir rinkos tarnybos įgaliojimai (kai nustatomas psichologinės įtakos pavojus, susijęs su: 1) faktu, kad finansavimo ieškantiems asmenims paprastai reikia pagalbos; 2) vartotojui pasirašyti pateikiamų sutarčių sudėtingumu; 3) kartu pateikto pasiūlymo vienalaikiškumu; ir 4) trumpu terminu, nustatytu pasiūlymui pasirašyti) numatyti nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo galimybės susieti draudimo produktų ir nesusijusių finansinių produktų pardavimą principo, nustatant septynių dienų laikotarpį tarp abiejų sutarčių pasirašymo?

4.

Ar, atsižvelgiant į tokią agresyvios komercinės praktikos represinę galią, pagal Direktyvą (ES) 2016/97 (2), visų pirma jos 24 straipsnio 3 dalį, draudžiama Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnybai priimti sprendimą, grindžiamą Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d ir j punktais, 4, 8 ir 9 straipsniais, ir į nacionalinę teisę perkeliančiais teisės aktais po to, kai investicinių paslaugų įmonei atmetus kredito paraišką atmetamas prašymas dėl kredito sutarties, suteikti vartotojui septynių dienų apsisprendimo laikotarpį nuo susieto pasiūlymo pateikimo iki draudimo sutarties pasirašymo, tuo atveju, kai kartu parduodamas finansinis produktas ir su pirmuoju nesusijęs draudimo produktas ir kai kyla rizika, kad vartotojui bus daroma įtaka, susijusi su konkretaus atvejo aplinkybėmis, ir tai taip pat gali būti numanoma iš nagrinėtinų dokumentų sudėtingumo?

5.

Ar vien tai, kad dviejų finansinių ir draudimo produktų susiejimas laikomas agresyvia praktika, galėtų lemti neteisėtą reglamentavimo priemonę, ir ar prekiautojui (o ne AGCM, kaip turėtų būti) tektų (sunkiai įvykdoma) pareiga įrodyti, kad tai nėra agresyvi praktika, kuri pažeidžia Direktyvą 2005/29/EB (juo labiau kad pagal minėtą direktyvą valstybėms narėms neleidžiama priimti griežtesnių priemonių nei joje apibrėžtosios, net ir siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį), ar, priešingai, toks įrodinėjimo naštos perkėlimas neegzistuoja, jei, remiantis objektyviais duomenimis, yra realus pavojus, kad vartotojui, kuriam reikalingas finansavimas, gali būti daroma įtaka dėl sudėtingo susieto pasiūlymo?