1.

2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ir 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos teismo procesui, kaip antai numatytam pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės normose, pagal kurias leidžiama dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje asmenis, kurie visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami. Direktyva 2012/13 turi būti aiškinama taip, kad asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, turi būti informuoti apie jų teises kuo greičiau nuo to momento, kai, nesant skubos aplinkybių, dėl jiems reiškiamų įtarimų pateisinama, kad kompetentingos institucijos apribotų jų laisvę taikydamos prievartos priemones, bet ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią jų apklausą policijoje.

2.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2013/48 12 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatytas teismo procesas, per kurį asmenys, padarę visuomenei pavojingas veikas būdami nepakaltinami, gali būti dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje, jeigu pagal šias teisės normas neleidžiama kompetentingam teismui patikrinti, ar šiose direktyvose numatytos procesinės teisės buvo užtikrintos per anksčiau nei procesas tame teisme vykusį procesą, kuriam netaikoma tokia teisminė kontrolė.

3.

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo ir Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad nei ši direktyva, nei ši Pagrindinių teisių chartijos nuostata netaikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Zakon za zdraveto (Sveikatos įstatymas) 155 ir paskesniuose straipsniuose nustatytai teismo tvarka vykdomai hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje procedūrai, kuria siekiama užtikrinti gydymą, motyvuojant tuo, kad atitinkamas asmuo dėl jo sveikatos būklės gali kelti pavojų savo ar trečiųjų asmenų sveikatai.

4.

Direktyvos 2016/343 3 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį reikalaujama, kad vykstant teisme procesui dėl asmenų, kurie visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami, hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, prokuratūra pateiktų įrodymų, jog asmuo, kurį prašoma hospitalizuoti, padarė veiką, kuri laikoma keliančia tokį pavojų.