1.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad prašytojas „slapstosi“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai tikslingai vengia kompetentingų nacionalinių institucijų, kad užkirstų kelią perdavimui. Tai gali būti preziumuojama, kai šis perdavimas negali būti įvykdytas dėl to, kad prašytojas išvyko iš jam paskirtos gyvenamosios vietos apie savo nebuvimą neinformavęs kompetentingų nacionalinių institucijų, su sąlyga, kad jis buvo informuotas apie atitinkamas savo pareigas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Minėtam prašytojui paliekama galimybė įrodyti, kad šių institucijų neinformavo apie savo nebuvimą dėl pagrįstų priežasčių, o ne ketindamas šių institucijų išvengti.

Reglamento Nr. 604/2013 29 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad per procesą, nukreiptą prieš sprendimą dėl perdavimo, atitinkamas asmuo gali remtis šio reglamento 29 straipsnio 2 dalimi ir tvirtinti, kad, kadangi nesislapstė, šešių mėnesių perdavimo terminas baigėsi.

2.

Reglamento Nr. 604/2013 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad norint perdavimo terminą pratęsti ne ilgiau kaip 18 mėnesių pakanka, kad prašančioji valstybė narė prieš pasibaigiant šešių mėnesių perdavimo terminui praneštų atsakingai valstybei narei apie tai, kad atitinkamas asmuo slapstosi, ir kartu nurodytų naują perdavimo terminą.

3.

Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį patenka klausimas, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis draudžia pagal Reglamento Nr. 604/2013 29 straipsnį perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją valstybei narei, kuri pagal šį reglamentą paprastai atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kai, toje valstybėje narėje suteikus tokią apsaugą, dėl tikėtinų gyvenimo sąlygų, su kuriomis šis prašytojas susidurtų kaip asmuo, kuriam minėtoje valstybėje narėje būtų suteikta tarptautinė apsauga, kiltų rimta grėsmė patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal šį 4 straipsnį.

Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį tokio tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimo, nebent teismas, kuriam paduotas skundas dėl sprendimo perduoti, remdamasis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis ir atsižvelgdamas į Sąjungos teisės garantuojamo pagrindinių teisių apsaugos lygį, konstatuotų, kad tokia grėsmė prašytojui kyla dėl to, kad perduotas jis, nepriklausomai nuo savo valios ir asmeninio pasirinkimo, pateks į nepaprastai sunkią materialinę padėtį.