15.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 59/3

—

Panaikinti 2015 m. rugsėjo 4 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo septintosios kolegijos sprendimą byloje T-577/12;

—

Patenkinti apeliančių reikalavimus, pateiktus Europos Sąjungos Bendrajame Teisme;

—

Priteisti iš kitos proceso šalies bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.

1.

Kaip pirmąjį panaikinimo pagrindą apeliantės nurodo tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pirmiau nurodyto sprendimo 44 punkte nusprendė, jog aplinkybė, kad 2012 m. spalio 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 945/2012 (1) daroma nuoroda į Reglamento (ES) Nr. 267/2012 (2) 46 straipsnio 2 dalį, aiškintina kaip aiškiai nurodanti, kad pirmojo reglamento teisinis pagrindas yra ši 46 straipsnio 2 dalis.

2.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 55–57 punktuose. Jų teiginius apibendrina konstatavimas, jog „remiantis 215 straipsnio 2 dalimi negalima daryti išvados, kad individualios ribojamosios priemonės, nukreiptos prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, turi būti patvirtintos pagal SESV 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procedūrą“. Pirma, SESV 215 straipsnio 1 dalyje, vienintelėje ribojamosioms priemonėms skirtoje nuostatoje, aiškiai numatyta, kad tokioms priemonėms taikytina joje nustatyta procedūra ir šiuo klausimu nenumatyta jokia kita procedūra. Antra, SESV 291 straipsnis prieštarauja SESV 215 straipsnio 2 daliai. Be to, ribojamosioms priemonėms priimti Taryba negali remtis SESV 291 straipsnio 2 dalimi kaip teisiniu pagrindu, papildomu SESV 215 straipsnio 2 daliai. Galiausiai, netgi darant prielaidą, kad priimdama ribojamąsias priemones Taryba gali remtis SESV 291 straipsnio 2 dalimi kaip teisiniu pagrindu, papildomu SESV 215 straipsnio 2 daliai, vis dėlto šiuo atveju buvo neteisėtai remtasi šiuo teisiniu pagrindu.

3.

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu, nurodytu papildomai, jeigu būtų nuspręsta, kad SESV 291 straipsnio 2 dalis teisiniu požiūriu gali būti pagrindas individualioms ribojamosioms priemonėms priimti, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių, iš pradžių pagrįstų SESV 215 straipsniu, politika, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai savo sprendimo 75–83 punktuose iš esmės nusprendė, kad Sąjungos Taryba „tinkamai [pagrindė]“ (291 straipsnio 2 dalies formuluotė) šios nukrypstančios procedūros taikymą, kuri šiuo atveju buvo vienintelė galima. Viena vertus, reikalaujamas pateisinimas turi būti eksplicitinis, kita vertus, netgi darant prielaidą, kad ekspliciškai pagrindus galima įvykdyti šį reikalavimą, šiuo atveju taip nebuvo, nes Bendrasis Teismas atitinkamus tekstus aiškino klaidingai.

4.

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu, nurodytu papildomai, jeigu būtų nuspręsta, kad SESV 291 straipsnio 2 dalis teisiniu požiūriu gali būti pagrindas individualioms ribojamosioms priemonėms priimti, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių, iš pradžių pagrįstų SESV 215 straipsniu, politika, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai savo sprendimo 87 punkte padarė išvadą, jog Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalimi „būtent Tarybai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti minėto reglamento 23 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas“. To pakanka, kad būtų laikoma įvykdyta su šios nuostatos teisinio pagrindo – SESV 291 straipsnio 2 dalies – nurodymu susijusi pareiga motyvuoti. Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas priėjo prie tokios išvados teisiškai klaidingai aiškinęs Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalį.

5.

Penktuoju apeliacinio skundo pagrindu, nurodytu papildomai, jeigu būtų nuspręsta, kad SESV 291 straipsnio 2 dalis teisiniu požiūriu gali būti pagrindas individualioms ribojamosioms priemonėms priimti, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių, iš pradžių pagrįstų SESV 215 straipsniu, politika, apeliantės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 86–88 punktuose konstatavęs, kad pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktus nereiškia, kad Taryba privalo aiškiai nurodyti, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalies teisiniu pagrindu, šis reglamentas pagrįstas SESV 291 straipsnio 2 dalimi.

6.

Šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės tvirtina, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 100 ir 103 punktuose, taip pat 108 ir 110 punktuose, kai nusprendė, kad tai, ar Sąjungos priimtos ribojamosios priemonės atitinka teisinio saugumo ir įstatymo numatomumo principus, iš kurių išplaukia, kad minėtos priemonės turi būti aiškios ir tikslios, reikia tikrinti atsižvelgiant teismo praktikoje įtvirtintas taisykles dėl Sąjungos aktų vienodo aiškinimo, kurios įpareigoja šiuos aktus aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į kitas oficialias kalbines versijas.

7.

Kaip septintą apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 134 punkte, kai nusprendė, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktas (ginčijamas kriterijus) atitinka teisinės valstybės ir bendriau Europos Sąjungos teisės principus, nes jis nėra „nei neteisėtas, nei savavališkai nustatytas“ ir 140 punkte, kai konstatavo, kad „ginčijamu kriterijumi, nustatant objektyvius kriterijus, apribojama Tarybos diskrecija ir užtikrinamas pagal Sąjungos teisę reikalaujamas numatomumo lygis“. Šiuo klausimu apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes ginčijamą kriterijų aiškino remdamasis 2012 m. kovo 13 d. Sprendimu Melli Bank/Conseil (C-380/09 P).

8.

Papildomai nurodytu aštuntuoju apeliacinio skundo pagrindu, apeliantės pažymi, jog darant prielaidą, kad Bendrojo Teismo pasirinktas sąvokos „asociacija“ aiškinimas yra teisingas, konstatuotina, kad atitinkamoje byloje jis buvo neteisingai taikytas.