Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62015CN0175

    Byla C-175/15: 2015 m. balandžio 20 d. Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Taser International Inc./SC Gate 4 Business SRL, Cristian Mircea Anastasiu

    OL C 236, 2015 7 20, p. 24–25 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

    20.7.2015   

    LT

    Europos Sąjungos oficialusis leidinys

    C 236/24


    2015 m. balandžio 20 d.Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Taser International Inc./SC Gate 4 Business SRL, Cristian Mircea Anastasiu

    (Byla C-175/15)

    (2015/C 236/33)

    Proceso kalba: rumunų

    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

    Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie

    Šalys pagrindinėje byloje

    Ieškovė pirmojoje instancijoje: Taser International Inc.

    Atsakovai pirmojoje instancijoje: SC Gate 4 Business SRL, Cristian Mircea Anastasiu

    Prejudiciniai klausimai

    Ar 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1) 24 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad žodžių junginys „[atvejai, kai] jurisdikcij[a], kyl[a] iš kitų šio reglamento nuostatų“, apima ir situaciją, kai sutarties dėl teisių į vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įregistruotą prekių ženklą perleidimo šalys vienareikšmiškai ir aiškiai nusprendė suteikti jurisdikciją spręsti bet kokius ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė ir kurioje ieškovė turi savo gyvenamąją vietą (buveinę), teismams, nors ieškovė iškėlė bylą Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas gyvena (turi buveinę), teisme?

    Jei atsakymas būtų teigiamas:

    ar to paties reglamento 23 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nekalbama apie susitarimą suteikti jurisdikciją valstybei, kuri nėra Europos Sąjungos narė, todėl teismas, kuriame iškeliama byla pagal reglamento 2 straipsnį, turi nustatyti jurisdikciją remdamasis jo nacionaliniuose įstatymuose numatytomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis?

    ar ginčas dėl įsipareigojimo perduoti teises į Europos Sąjungos valstybėje narėje įregistruotą prekių ženklą, kurį šio ginčo šalys prisiėmė sudariusios sutartį, vykdymo per teisminę instituciją gali būti laikomas susijusiu su teise, kurią „reikalaujama deponuoti arba registruoti“, kaip tai suprantama pagal reglamento 22 straipsnio 4 punktą, atsižvelgiant į tai, kad pagal valstybės, kurioje įregistruotas prekių ženklas, įstatymą apie teisių į prekių ženklą perleidimą turi būti pažymima prekių ženklų registre ir apie jį paskelbta oficialiajame pramoninės nuosavybės biuletenyje?

    Jei atsakymas būtų neigiamas, ar pagal reglamento 24 straipsnį draudžiama teismui, kuriame iškelta byla pagal reglamento 2 straipsnį, tokioje situacijoje, kokia aprašyta pateiktame preliminariame klausime, nustatyti, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos, net jeigu atsakovas atvyko į šį teismą, kuris yra paskutinės instancijos teismas, ir neginčijo jo jurisdikcijos?


    (1)  OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42.


    Top