3.4.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 104/9

1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip 2013 m. gegužės 14 d. Ley 1/2013, de medidas para reforzar la protección a los deudores hipotecarios, reestructuración de deuda y alquiler social (Įstatymas Nr. 1/2013 dėl priemonių, skirtų skolininkų, kurių skoliniai įsipareigojimai užtikrinti hipoteka, apsaugai sustiprinti, skolos restruktūrizavimo ir socialinio būsto nuomos) ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią vartotojams, prieš kuriuos iki įstatymo, kuriame yra minėta nuostata, įsigaliojimo dienos buvo pradėta ir šią dieną dar nebuvo užbaigta išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra, nustatytas naikinamasis vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo kitos dienos po šio įstatymo paskelbimo, per kurį jie gali pasinaudoti teise pareikšti prieštaravimą dėl šios procedūros, grindžiamą tariamu sutarties sąlygų nesąžiningumu.

2.

Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia tokios nacionalinės teisės normos, kaip įtvirtinta 2000 m. sausio 7 d. Ley 1/2000 de enjuiciamiento civil (Įstatymas 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) su pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 14 d. Ley 1/2013, de medidas para reforzar la protección a los deudores hipotecarios, reestructuración de deuda y alquiler social (Įstatymas Nr. 1/2013 dėl priemonių, skirtų skolininkų, kurių skoliniai įsipareigojimai užtikrinti hipoteka, apsaugai sustiprinti, skolos restruktūrizavimo ir socialinio būsto nuomos), vėliau – 2013 m. birželio 28 d. Real Decreto-Ley 7/2013 de medidas urgentes de naturaleza tributaria, presupuestarias y de fomento de la investigación, el desarrollo y la innovación (Karaliaus įstatymas dekretas Nr. 7/2013 dėl skubių finansinių ir biudžeto priemonių, skatinančių mokslo tyrimus, plėtrą ir inovacijas), vėliau – 2014 m. rugsėjo 5 d. Real Decreto-ley 11/2014, de medidas urgentes en materia concursal (Karaliaus įstatymas dekretas Nr. 11/2014 dėl skubių priemonių bankroto srityje), 207 straipsnyje, pagal kurią nacionaliniam teismui draudžiama savo iniciatyva iš naujo išnagrinėti sutarties sąlygų nesąžiningumą, kai dėl visų šios sutarties sąlygų teisėtumo pagal šią direktyvą jau buvo nuspręsta sprendime, kuris įgijo res judicata galią.

Tačiau, kai per ankstesnį ginčijamos sutarties patikrinimą, kuris užbaigtas sprendimu, kuris įgijo res judicata galią, vienos ar kelių šios sutarties sąlygų galimas nesąžiningumas dar nebuvo išnagrinėtas, Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas, į kurį vadovaudamasis teisės aktų nustatytais reikalavimais kreipėsi vartotojas pateikdamas atskirąjį prieštaravimą, savo iniciatyva ar šalių prašymu privalo įvertinti, jei tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, galimą šių sąlygų nesąžiningumą.

3.

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip:

4.

Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamas toks teismų pateiktas nacionalinės teisės nuostatos, reglamentuojančios sąlygas dėl paskolos sutarčių nutraukimo prieš terminą, kaip Įstatymo 1/2000 su pakeitimais, padarytais Įstatymu dekretu 7/2013, 693 straipsnio 2 dalis, išaiškinimas, pagal kurį nacionaliniam teismui, kuris konstatavo tokios sutarties sąlygos nesąžiningumą, draudžiama pripažinti ją negaliojančia ir jos netaikyti, kai iš tiesų pardavėjas ar tiekėjas jos netaikė, tačiau laikėsi šioje nacionalinės teisės nuostatoje numatytų sąlygų.