20.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 264/19

Pranešėja

Christa SCHWENG

Bendrapranešėjis

Panagiotis GKOFAS

2.1.

EESRK įsitikinęs, kad integracija yra būtina mūsų visuomenėms, jei norime išsaugoti socialinę sanglaudą.

2.2.

EESRK mano, kad, siekiant padidinti veiksmingumą ir susigrąžinti pasitikėjimą mūsų visuomenės vertybėmis, nedelsiant turi būti imta diegti bendra Europos prieglobsčio sistema, taip pat imtasi nuodugnios Dublino reglamento reformos ir Europos migracijos plano įgyvendinimo.

2.3.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad integracija yra dvikryptis procesas. Integracijos politikos geriausios praktikos pavyzdžiams būdinga tai, kad priemonės taikomos ne vien pabėgėliams, bet įtraukiami ir vietos gyventojai. Toks požiūris yra labai svarbus priimant integracijos priemones. Svarbų vaidmenį šiame procese vaidina žiniasklaida, vietos valdžios institucijos, profesinės sąjungos, darbdavių ir nevyriausybinės organizacijos. Siekiant sukurti pabėgėliams palankią aplinką juos priimančiosiose šalyse – ypač kai prognozuojamas mažas ekonomikos augimas ir kai kurių šalių darbo rinkose susidariusi įtempta padėtis – integracijos priemones ir socialines investicijas reikėtų taikyti tiek vietos gyventojams, tiek pabėgėliams, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius.

2.4.

Netrukus po registracijos, jeigu tikimasi teigiamo sprendimo dėl prieglobsčio statuso, turėtų būti organizuojamas kalbos mokymasis. Mokant kalbos reikėtų suteikti ir bendros informacijos apie vertybes, kultūrinius ypatumus ir procesus, taip pat nurodyti pabėgėlio įgūdžius ir kvalifikaciją. Europos profesinio mokymo plėtros centras (Cedefop) galėtų padėti kurti metodus kilmės šalyje įgytiems įgūdžiams nustatyti.

2.5.

EESRK rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti nepilnamečiams, ypač nelydimiems, kurie dažnai būna patyrę psichologines traumas ir kuriems būtina suteikti socialinę ir pedagoginę pagalbą. Būtina numatyti spartų integravimą į mokymo sistemą arba konsultavimą dėl profesinio mokymo galimybių.

2.6.

EESRK pabrėžia, kad pabėgėlius būtina informuoti apie jų teises ir pareigas priimančiojoje visuomenėje apskritai ir konkrečiai apie darbo rinką. Siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos, taip pat socialinio ir darbo užmokesčio dempingo, požiūris į pabėgėlius darbo rinkoje turi būti toks pat kaip į vietos gyventojus.

2.7.

EESRK norėtų dar kartą už solidarumą pagirti pilietinės visuomenės grupes, profesines sąjungas, darbdavių organizacijas, pavienius asmenis ir įmones, ypač labai mažas įmones ir amatų MVĮ, kurios savo noru padėjo ir padeda prieglobsčio prašytojams. EESRK pabrėžia, kad svarbu apsaugoti ir remti tokį individualų dalyvavimą, užtikrinant tinkamas paskatas, ypač humanitarinių krizių metu, ir tokiu būdu skatinti pilietinės visuomenės solidarumą.

2.8.

EESRK pabrėžia, kad, atsižvelgiant į solidarumo ir teisingo atsakomybės ir išlaidų pasidalijimo tarp valstybių narių principą, numatytą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 80 straipsnyje, ES būtina nedelsiant reaguoti į situaciją.

2.9.

Valstybės narės, ES kompetentingos institucijos, taip pat ir „tranzito“ šalyse, turėtų bendradarbiauti su pilietinės visuomenės organizacijomis vykdant stebėseną, duomenų atnaujinimo ir koordinavimo veiklą, kad bendra ES prieglobsčio politika būtų veiksmingesnė. Reikėtų sukurti bendras, suderintas ir šiuolaikiškas statistikos sistemas, kad būtų galima nustatyti ES ir valstybių narių politikos alternatyvas.

2.10.

Norint užtikrinti ilgalaikę ir sėkmingą pabėgėlių integraciją reikia, pasitelkus J.-C. Junckerio planą ir ne tik jį, dėti daugiau pastangų užtikrinant investicijas, kuriomis skatinamas ekonomikos augimas ir užimtumas. Papildomas investicijas į integracijos priemones ir socialines investicijas, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius, reikėtų taikyti tiek vietos gyventojams, tiek pabėgėliams. EESRK atkreipė dėmesį į galimą teigiamą finansinių sandorių mokesčio taikymo poveikį viešiesiems finansams, užtikrinant teisingesnį finansų sektoriaus įnašą. Atsižvelgiant į išimtines aplinkybes ir remiantis Stabilumo ir augimo paktu, papildomos su pabėgėlių priėmimu susijusios išlaidos, jas nuodugniai patikrinus, neturėtų būti įskaičiuojamos į valstybių narių valdžios sektoriaus deficitą. Investicijos į integracijos priemones yra brangios trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, tačiau jas reikėtų vertinti kaip investicijas į žmones, kurios atsipirks ilgalaikėje perspektyvoje. Jei integracija bus sėkminga, ji užtikrins socialinę sanglaudą, ekonomikos augimą ir naujas darbo vietas. Be to, siekiant pagerinti pabėgėlių integracijos priemonių bendrą finansavimą reikia atitinkamai padidinti tiek Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF), tiek ir Europos socialinio fondo (ESF) išteklius, visų pirma valstybėse narėse, kurios viršijo savo pabėgėlių kvotas.

3.1.

Konfliktai Artimuosiuose Rytuose sukėlė beprecedentį pabėgėlių antplūdį į Europą. Žmonės, bėgantys iš karo draskomų šalių, susimaišė su tais, kurie paliko savo šalis dėl ekonominių priežasčių. Visos Europos šalys pasirašė 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, pagal kurią, siekiant apsaugoti šią pažeidžiamą grupę, pabėgėliams suteikiamos pagrindinės teisės. Atsižvelgiant į didelį žmonių skaičių ir siekiant laikytis Ženevos konvencijos ir bendrųjų žmogaus teisių principų, svarbu aiškiai atskirti ekonominius migrantus nuo pabėgėlių, t. y. žmonių, kuriems reikia apsaugos statuso (ypač prieglobsčio arba papildomos apsaugos).

3.2.

Nors individo požiūriu visiškai suprantama, kad žmonės palieka savo šalį ieškodami geresnių ekonominių sąlygų užsienyje, dėl dabartinės padėties ir visuomenės nuotaikų daugumoje valstybių narių reikalingas šis aiškus atskyrimas, o ekonominiai migrantai turi grįžti į savo kilmės šalis, jeigu apsaugos statuso jie prašo nepagrįstai. Tais atvejais, kai prašymas dėl tarptautinės apsaugos yra atmetamas, valstybės narės turėtų vykdyti ES veiksmų grąžinimo srityje planą ir laikytis „Grąžinimo vadovo“.

3.3.

Tam reikalinga bendra Europos prieglobsčio sistema, apimanti veiksmingą išorės sienų apsaugą, tinkamą registraciją migrantų antplūdžio vietose, greitą prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir, jeigu atmetus prašymą dėl prieglobsčio prašymo nesuteikiamas tarptautinės apsaugos statusas, grąžinimą į kilmės šalį arba trečiąją šalį, su kuria pasirašytas readmisijos susitarimas. Taip pat galėtų būti reikšminga ir veiksminga trečiosiose šalyje, kurios ribojasi su ES ir turi susitarimus dėl migracijos politikos, taikomos registracijai ir prieglobsčio prašymams, sukurti migrantų antplūdžio valdymo centrus.

3.4.

2015 m. antrojo pusmečio įvykiai parodė, kad trečiųjų šalių piliečiai dažnai atvyksta į Europą turėdami klaidingų lūkesčių ir įsivaizdavimą apie rožinį gyvenimą ES, kuriuos paprastai būna girdėję iš neteisėtai žmones gabenančių asmenų. Susidūrę su realybe, šie trečiųjų šalių piliečiai patiria nusivylimą, o kai kuriais atvejais ir savanoriškai grįžta atgal. Vykdant savanorišką grąžinimo programą jos dalyviai galėtų savo gimtosios šalies piliečiams suteikti realistiškesnės informacijos apie gyvenimą Europoje, kuri galėtų sustabdyti kitus nuo minties leistis į pavojingą kelionę į Europą.

3.5.

Be būtinybės sukurti tinkamai veikiančią bendrą Europos prieglobsčio sistemą, tvariai ir teisingai pasidalyti atsakomybę ir sąnaudas ir siekiant sumažinti dabartinės prieglobsčio sistemos apkrovą, Europai, kaip paskelbė Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris, pirmame 2016 m. ketvirtyje reikės skubiai ieškoti naujo požiūrio į migraciją bei įgyvendinti nuodugnią Dublino reglamento reformą, kad būtų galima spręsti trumpalaikes ir ilgalaikes problemas. Savo poziciją šiuo klausimu EESRK išdėstys atskiroje nuomonėje.

3.6.

Savo rezoliucijoje dėl pabėgėlių, priimtoje 2015 m. gruodžio mėn., EESRK pabrėžė, kad „susiklosčius dabartinei padėčiai ES turi kurti saugius humanitarinius koridorius pabėgėliams iš karo niokojamų ir terorizmo grėsmės varginamų šalių, bendradarbiaudama su šalimis, kuriose tokių pabėgėlių daugiausia“. EESRK dar kartą patvirtina, kad registracijos procesas turėtų prasidėti dar už ES ribų.

3.7.

Karas, klimato kaita ir perspektyvų trūkumas trečiosiose šalyse gali sukelti nenutrūkstamą ir netgi gausesnį pabėgėlių ir migrantų antplūdį. Migraciją skatinančių veiksnių ribojimas apskritai yra pasaulinė problema. Tačiau ši nuomonė yra skirta tik asmenų, kuriems suteiktas apsaugos statusas, arba žmonių, kurie prašo tokį statusą suteikti, integracijai.

4.1.

Nyderlandų pirmininkavimo laikotarpiu teko prisiminti, ko integracijos srityje buvo išmokta per ankstesnes krizes, kurių metu kilo didžiuliai pabėgėlių srautai. EESRK priėjo prie išvados, kad dabartinės pabėgėlių krizės negalima lyginti su ankstesnėmis, pirmiausia, dėl didžiulio judančių žmonių skaičiaus (2015 m. ES sienas iš Graikijos pusės kirto daugiau kaip 900 000 migrantų), o antra, dėl proceso spartos ir dėl to padidėjusio neapibrėžtumo tarp vietos gyventojų. Pažvelgus, pavyzdžiui, į Austrijos atvejį, kai 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje į ją atvyko apie 90 000 pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo buvusioje Jugoslavijoje, aiškiai matyti skirtumas: dažnas Bosnijos gyventojas turėjo Austrijoje giminių ar buvo joje dirbęs. Kilmės šalyje įgyta kvalifikacija buvo labai naudinga Austrijos įmonėms, o moterys galėjo visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje. Dėl to padidėjo šeimų pajamos ir šeimos tapo mobilesnės, todėl išvengta specialių zonų atsiradimo ir sudarytos palankesnės sąlygos socialinei įvairovei mokyklose ir darbo rinkoje.

4.2.

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio patirties negalima visiškai lyginti su šiandienos situacija. Dabar atvyksta žmonės, turintys įvairesnę patirtį – kai kurie įgiję mokslo laipsnius, kurie palyginami su suteikiamais Europoje, kiti turi tokį išsilavinimą, kurio Europoje iš karto nepanaudosi, dar kiti yra labai menko išsilavinimo, o daugelis moterų apskritai niekada nėra dirbusios. Be to, priimančiųjų šalių gyventojai, vis dar jaučiantys ekonominės krizės padarinius, linkę atsargiau žiūrėti į užsieniečius, su kuriais tenka konkuruoti darbo rinkoje.

5.1.

Anot Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR), nėra bendros nuomonės dėl imigrantų integracijos apibrėžimo išsivysčiusių šalių kontekste, tarptautinėje pabėgėlių teisėje taip pat nepateikiama oficiali jos apibrėžtis. Daugelio valdžios ar akademinės visuomenės atstovų pastangos apibrėžti integraciją arba integruotą visuomenę remiasi plačiu supratimu, kad integracija yra procesinis, individualus ir dvikryptis reiškinys.

5.2.

„UNHCR apibrėžimo esmė yra samprata, kad integracija yra dvikryptis procesas, grindžiamas prielaida, kad viena šalis „prisitaiko“, o kita šalis „maloniai priima“. Tačiau tai nereiškia, kad pabėgėliai turi išsižadėti savo kultūrinio identiteto, todėl integracija skiriasi nuo asimiliacijos“ (1). Šis apibrėžimas atitinka EESRK nuomonę (2).

5.3.

EESRK yra pabrėžęs, kad integraciją reikia susieti su Sutartyje, Pagrindinių teisių chartijoje, Europos žmogaus teisių konvencijoje, strategijoje „Europa 2020“, užimtumo politikoje ir socialinėje darbotvarkėje nustatytomis vertybėmis ir principais. Šių dokumentų paminėjimą EESRK laiko ypatingai svarbiu atsižvelgiant į tam tikruose socialiniuose ir politiniuose Europos sektoriuose vykstančią vertybių krizę. Integracija, ekonominė ir socialinė sanglauda yra dvi to paties medalio pusės (3). Deramų gyvenimo sąlygų ir perspektyvų užtikrinimas kiekvienam paskatins pritarimą integracijos priemonėms.

5.4.

Bendrieji pagrindiniai integracijos principai (2004 m.) ir jų įgyvendinimo priemonė Bendroji integracijos darbotvarkė (2005 m.) yra pagrindas, kuriuo remiantis formuojama migrantų integracijos ES politika; šiuose dokumentuose integracija yra:

5.5.

Nors šie principai taikomi nedarant skirtumo tarp imigrantų ir pabėgėlių integracijos, EESRK šiuos principus laiko ir pabėgėlių integracijos pagrindu. Tačiau dėl didelio į Europą atvykstančių asmenų skaičiaus reikia papildomų pastangų siekiant užtikrinti kalbų mokymą, aprūpinimą būstu ir integraciją į darbo rinką.

5.6.

Siekiant sukurti pabėgėliams palankią aplinką juos priimančiosiose šalyse – ypač kai prognozuojamas mažas ekonomikos augimas ir kai kurių šalių darbo rinkose susidariusi įtempta padėtis – integracijos priemones ir socialines investicijas reikėtų taikyti tiek vietos gyventojams, tiek pabėgėliams, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. EESRK yra pabrėžęs, kaip svarbu sujungti ir integruoti socialinius tikslus integracijos kontekste (4).

5.7.

EESRK įsitikinęs, kad pabėgėlių integracija yra absoliučiai būtina mūsų visuomenėms, jei norime išsaugoti socialinę sanglaudą. Integracijos trūkumas gali paskatinti paralelinių visuomenių atsiradimą ir taip destabilizuoti priimančiąsias šalis. Todėl savo pačių labui integracijos priemones turime pradėti įgyvendinti pačiame ankstyviausiame etape. Žiniasklaidos atstovus reikėtų skatinti pripažinti integracijos svarbą ir suvokti savo vaidmenį kuriant palankią politinę ir visuomeninę atmosferą.

5.8.

Iš daugumos Europos šalių demografinės padėties matyti, kad darbingo amžiaus gyventojų jose mažėja. Siekiant, kad mūsų socialinės sistemos išliktų tvarios ateinančioms kartoms, prioritetą reikėtų teikti visos darbo jėgos, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, fizinio pajėgumo, religijos, lytinės orientacijos ar (etninės) kilmės, integravimui į darbo rinką. Investicijos į integracijos priemones yra brangios trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, tačiau jas reikėtų vertinti kaip investicijas į žmones, kurios atsipirks ilgalaikėje perspektyvoje. Jei integracija bus sėkminga, ji užtikrins socialinę sanglaudą, ekonomikos augimą ir naujas darbo vietas.

5.9.

Integruojantis lemiamą vaidmenį vaidina vietos lygmuo, nes būtent jis yra ta vieta, kur žmonės drauge gyvena ir kur integracijos trūkumas tampa matomas pirmiausia. Bendruomenėms turėtų būti teikiami patarimai ir gairės apie veiksmingas integracijos priemones, pavyzdžiui, kvietimą pabėgėliams dalyvauti savanoriškose vietos asociacijose (pavyzdžiui, profesinėse sąjungose, NVO, ugniagesių draugijose ar sporto klubuose).

5.10.

Integracijai skirtoje Europos Komisijos interneto svetainėje (5) galima rasti daug informacijos apie integraciją pavyzdžių. Naudojant paieškos filtrus galima surasti geriausios praktikos pavyzdžių, juos atsirenkant, tarkime, pagal šalį, integracijos sritį ir tikslinę grupę. Reikia daugiau informuoti apie šią svetainę, kurioje valstybės narės, vietos valdžios institucijos, NVO ir socialiniai partneriai galėtų semtis įkvėpimo integracijos veiklai.

5.11.

Remiantis EESRK pasiūlymu, jau vyksta struktūrinis bendradarbiavimas tarp pilietinės visuomenės organizacijų, EESRK ir Europos Komisijos per Europos migracijos forumą, kuriame sprendžiami visi su migracija, prieglobsčiu ir integracija susiję klausimai. Be to, galėtų būti naudinga išplėsti patariamojo komiteto dėl laisvo asmenų judėjimo įgaliojimus apimant pabėgėlių integraciją, kadangi šis komitetas yra organas, per kurį valdžios institucijos diskutuoja ir keičiasi idėjomis su socialiniais partneriais. Šis komitetas galėtų būti papildoma vieta dalytis geriausia patirtimi.

6.1.

Į Europą po (dažnai) alinančios ir dažnai traumuojančios kelionės atvykstantiems prieglobsčio prašytojams visų pirma reikia vietos apsistoti ir pailsėti. Šį laiką institucijos turėtų išnaudoti tinkamam šių asmenų užregistravimui ir apytikriam įvertinimui, ar jie turi galimybę gauti pabėgėlio statusą. Tokiu atveju integracijos priemonės turėtų būti pradėtos įgyvendinti pačiame ankstyviausiame etape. Remiantis naujausiais Pasaulio sveikatos organizacijos moksliniais tyrimais, pabėgėliams su potrauminio streso sutrikimu (angl. PTSD) būtina suteikti specialią medicininę apsaugą, nes tai dažnai yra viena iš svarbių integracijos kliūčių.

6.2.

Integracija neįmanoma, jei asmuo neturi bent pačių pagrindinių priimančiosios šalies kalbos žinių. Todėl kalbos mokymas turėtų prasidėti kuo anksčiau prieglobsčio suteikimo procedūros metu. Tam reikia kurti naujas struktūras ir gerinti sąsajų valdymą, kad būtų galima patenkinti tokio didelio kiekio prieglobsčio prašytojų poreikius. Kalbos mokymo kursuose prieglobsčio prašytojai turėtų būti supažindinami su priimančiosios šalies vertybėmis (pavyzdžiui, moterų ir vyrų lygybe, saviraiškos laisve ir smurto šeimoje draudimu) ir kultūra. Šiuos kursuose prieglobsčio prašytojams taip pat būtų galima suteikti bendrą informaciją apie organizacijas, institucijas ir informuoti juos, kur galima kreiptis iškilus problemoms. Prieglobsčio prašytojai dažnai atvyksta iš labai skirtingų kultūrų. Veiksmai, kuriuos lemia informuotumo apie pagrindines priimančiosios šalies vertybes, teises ir pareigas, stoka, gali pakenkti integracijai.

6.3.

Pabėgėlių vaikai turėtų kuo greičiau pradėti lankyti mokyklas su vietos vaikais ir gauti pagalbą mokantis nacionalinės kalbos. Ypatingą dėmesį būtina skirti nepilnamečiams, ypač nelydimiems, kurie dažnai būna patyrę psichologines traumas. Jeigu jie, dėl savo amžiaus, jau nebegali lankyti mokyklos, turėtų būti specialiai šiai grupei parengti tinkami pasiūlymai, kad būtų išvengta nusivylimo. Valstybės narės turėtų žinoti apie specialius traumuotų vaikų ir nelydimų nepilnamečių poreikius ir pasiūlyti socialinę-pedagoginę pagalbą (pavyzdžiui, Vienoje, pasitelkus esamas programas, nelydimus nepilnamečius stengiamasi apgyvendinti globėjų šeimose).

6.4.

Ankstyvas pažymėjimų, įgūdžių ir kvalifikacijos nustatymas ir klasifikacija yra būtini siekiant užtikrinti sparčią integraciją į darbo rinką. Jau prieglobsčio suteikimo procedūros pradžioje, dalyvaujant darbo rinkos ekspertams, turėtų būti nustatyti profesiniai prieglobsčio prašytojo įgūdžiai ir kvalifikacija. Šie aspektai yra būtini kryptingam kalbos mokymui, priėmimui į mokymo kursus, profesinės kvalifikacijos pripažinimui, būtiną vidurinį išsilavinimą atitinkančios kvalifikacijos suteikimui ir veiksmingam aprūpinimui tinkamu darbu. Tačiau įgūdžių nustatymas gali būti labai sudėtingas procesas. Daugelis pabėgėlių su savimi neturi asmens dokumentų, jau nekalbant apie atestatus ar pažymėjimus, patvirtinančius jų kvalifikacijos lygį. Skirtingos valstybės narės (pvz., Vokietija, Austrija) yra sukūrusios įvairių metodų, skirtų nustatyti įgūdžius ir kompetenciją. Cedefop galėtų tapti tarpusavio mokymosi ir keitimosi geriausia patirtimi šioje srityje platforma.

6.5.

Prieglobsčio suteikimo procedūros dažnai užtrunka ilgai, ir prieglobsčio prašytojas paliekamas nežinomybėje. Ilgi laikotarpiai, kai prieglobsčio prašytojas negali gyventi savarankiškai, gali sukelti psichologinį nestabilumą, žmogus gali prarasti pasitikėjimą savimi, jam gali išsivystyti priklausomybės sindromas, o tai gali sumenkinti jo galimybes įsidarbinti net ir po to, kai jis pripažįstamas pabėgėliu. Vaikai nukenčia dar labiau, nes jiems reikalinga stabili aplinka. Todėl EESRK ragina valstybes nares kuo skubiau priimti sprendimą dėl prieglobsčio procedūrų. Remiantis EBPO duomenimis (6) apie paramą prieglobsčio prašytojų integracijai, Graikijoje, Belgijoje ir Danijoje prieglobsčio procedūra yra trumpiausia ir apima kalbos mokymą, kuris derinamas su suaugusiųjų švietimu ir su profesija susijusiu mokymu.

6.6.

Atsižvelgdamos į numatomą ekonomikos augimą ir padėtį darbo rinkoje, šalys gali pamėginti imtis priemonių, kuriomis būtų sutrumpintas laukimo laikotarpis norint patekti į darbo rinką. Suomija, Belgija ir Liuksemburgas ėmėsi veiksmų šioje srityje, tuo tarpu Vokietija ir Vengrija jau sutrumpino laukimo laikotarpį norint patekti į darbo rinką. Taikant sąžiningas, skaidrias ir pagrįstas taisykles, suteikiančias galimybę prieglobsčio prašytojams patekti į darbo rinką, užkertamas kelias nedeklaruojamam darbui ir didinamas vietos gyventojų palankumas jų atžvilgiu. Tuo pat metu apsaugos statusą turintiems asmenims reikėtų suteikti perspektyvą pasilikti priimančiojoje šalyje, jeigu jie integruojasi į darbo rinką arba priimančiąją visuomenę. Prieglobsčio prašytojai turėtų žinoti, kad jų galimybė patekti į darbo rinką priklauso nuo šalies, kurioje jie paprašė prieglobsčio. Neturėdami informacijos, kai kurie jų vyksta į kitas valstybes nares, tikėdamiesi ten susirasti darbą. Tačiau iš tikrųjų jie atsiduria tokioje situacijoje, kurioje tenka pažeisti įstatymus, o to būtų lengvai išvengę, jeigu būtų buvę teisingai informuoti.

6.7.

Kalbant apie integraciją, labai svarbus yra būstas: priėmimo centrai patenkina būtiniausią poreikį – turėti vietą pailsėti (ir dažnai kur kas ilgesnį laiką nei planuota), tačiau kuo ilgiau čia apsistojama, tuo sunkesnė tampa integracija. Austrijoje buvo sukurtas privataus būsto projektas „Kosmopolis“. Naujai pastatytame rajone tam tikras butų skaičius rezervuojamas jau dirbantiems pabėgėliams. Siekiant išvengti nesusipratimų tarp pabėgėlių ir kitų čia gyvenančių žmonių, netoliese įkurtas informacijos centras. Portugalijoje, Lisabonos savivaldybei ir Portugalijos nevyriausybinėms organizacijoms pasirašius protokolą, buvo sudarytos sąlygos pabėgėlius aprūpinti būstu bei suteikti jiems galimybę naudotis savivaldybės teikiamomis paslaugomis mokymo, švietimo ir integracijos į darbo rinką srityse (7).

6.8.

Sulaukęs teigiamo sprendimo dėl prieglobsčio statuso, pabėgėlis turi pats susirasti būstą. Šis laikotarpis dažnai būna labai sudėtingas, nes baigiasi iš pradžių valstybės suteikta parama, ir pabėgėlis turi susirasti darbą tokiu pačiu būdu, kaip kiti priimančiosios šalies piliečiai.

6.9.

Šiuo atveju svarbus vaidmuo tenka valstybinei užimtumo tarnybai. Visų pirma, ji turėtų aktyviai atlikti savo, kaip tvaraus užimtumo tarpininko, vaidmenį. Tačiau tarnyba taip pat turi priimti sprendimą dėl papildomos kvalifikacijos, kurią pabėgėliui gali prireikti įgyti, kad jis (ji) galėtų sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje. Būtina atkreipti dėmesį ir apsvarstyti tai, kad netgi praėjus 4 metams po atvykimo į šalį, tik 25 % pabėgėlių turi darbą, ir net kai gyvenimo šalyje laikotarpis pasiekia 10 metų, įsidarbinusių tėra apie 50 % (8). Su kiekvienu pabėgėliu gali būti pasirašyta atskira integracijos sutartis ir joje numatyti atitinkami veiksmai, kuriuos privalu atlikti (papildomas mokymas, prašymų priimti į darbą skaičius, ir t. t.), siekiant visiškai integruotis į darbo rinką. EESRK pabrėžia, kad siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos, taip pat socialinio ir darbo užmokesčio dempingo, požiūris į pabėgėlius darbo rinkoje turi būti toks pat kaip į vietos gyventojus. Jei nėra galimybės per pagrįstą laikotarpį surasti darbą pabėgėliui, kaip tinkama alternatyva galėtų būti pasiūlyta savanoriška veikla bendruomenės labui. Tai padėtų įgyti papildomų kalbos įgūdžių, taip pat padėtų pabėgėliui integruotis į visuomenę.

6.10.

Geras pavyzdys yra neseniai Vokietijos priimtas sprendimas įvesti konkrečiai prieglobsčio prašytojams skirtą tapatybės kortelę. Pirmą kartą užsiregistravus, kortelė tampa svarbiausia ir privaloma tapatybės nustatymo priemone, susieta su centrine duomenų baze, kurioje laikoma informacija apie asmens išsilavinimą ir profesinę patirtį.

6.11.

Tarp pabėgėlių, taip, kaip ir tarp vietos gyventojų, yra žmonių, pasižyminčių verslumu ir turinčių verslumo įgūdžių. Jie turėtų gauti informacijos ir patarimų apie tai, kaip pradėti verslą ir tapti darbdaviu.

6.12.

Šiuo metu Vokietijoje ir Slovakijoje vyksta diskusijos, kaip pabėgėliai, turintys aukštą profesinę kvalifikaciją tose srityse, kur trūksta kvalifikuotų darbuotojų, galėtų būti priimti į darbo rinką skubos tvarka.

6.13.

Pabėgėliams reikalinga informacija apie darbo rinką apskritai, apie profesinio mokymo galimybes ir laisvas darbo vietas. Kadangi didelė dalis pabėgėlių yra studentiško amžiaus, t. y. 16–25 metų, pagrindinė informacija arba parengiamieji įvairių profesinių sričių kursai jiems galėtų būti teikiami prieš mokymų pradžią. Vokietijos pramonės ir prekybos rūmai ėmėsi iniciatyvų siekiant padėti pabėgėliams įsidarbinti, pavyzdžiui, rengti trumpus susipažinimo pokalbius. Vokietijos pramonės ir prekybos rūmai (PPR), pasitelkdami projektą „Mokymo įsipareigojimas“ (angl. „Commitment to training“), remia įmones, kurios pabėgėliams suteikia kvalifikaciją ir mokymus. Jie taip pat mėgina pritraukti savanorius rėmėjus, kurie pasirūpintų pabėgėliais ir įmonėmis, teikdami patarimus abiem pusėms. PPR taip pat teikia paramą pabėgėliams, norintiems pradėti savo verslą.

6.14.

Austrijoje pradėtas įgyvendinti projektas, kuriuo, pasitelkus valstybinę užimtumo tarnybą ir meistrus, siekiama į laisvas pameistrių vietas įdarbinti jaunus pabėgėlius. Prieš pasirašant oficialią pameistrystės sutartį, galėtų vykti stažuotės laikotarpis. Be to, Austrijos federalinė geležinkelių tarnyba (ÖBB) pradėjo įgyvendinti projektą „Įvairovė – tai galimybė“ („Diversität als Chance“) ir pasiūlė pameistrystę 50 nelydimų 15–17 m. amžiaus pabėgėlių.

6.15.

Siekdami palengvinti aukštą kvalifikaciją turinčių migrantų integraciją, Austrijos federaliniai ekonomikos rūmai parengė programą „Migrantų kuravimas“ (angl. „Mentoring for migrants“), kuri buvo išplėsta į ją įtraukiant ir aukštą kvalifikaciją turinčius pabėgėlius. Kuratoriai (mentoriai) – tai žmonės, tvirtai integravęsi į Austrijos darbo rinką ir padedantys migrantams ieškoti darbo, t. y. teikiantys jiems informaciją ar netgi sudarantys galimybę patekti į savo srities specialistų tinklą. Ši programa taip pat padeda išvengti kultūrinių nesusipratimų.

6.16.

Daugelyje valstybių narių pabėgėliais rūpinasi vadinamieji „pabėgėlių bičiuliai“. Jie savanoriškai įsitraukia į įvairių organizacijų veiklą ir reguliariai susitinka su vienu pabėgėliu, siekdami užmegzti asmeninius santykius. Tai ypač svarbu, nes daug pabėgėlių yra nelydimi nepilnamečiai, kurių šeimos liko gimtojoje šalyje. Bičiuliai taip pat galėtų veikti kaip pabėgėlių gynėjai ir siekti pagerinti pabėgėlių įvaizdį savo šalyje.

6.17.

Socialinių partnerių organizacijos kai kuriose valstybėse narėse (pvz., Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje) paragino savo Vyriausybes pabėgėlių integracijos srityje dirbti efektyviau. Ispanijoje į metinį užimtumo planą buvo įtraukta papildoma priemonė, konkrečiai skirta pabėgėlių integracijai į darbo rinką.

6.18.

Danijoje pabėgėlių integravimui į darbo rinką naudojamas vadinamasis „pakopų metodas“: pirmajame etape (jis trunka nuo 4 iki 8 savaičių) nustatoma konkretaus pabėgėlio kompetencija ir rengiamos danų kalbos pamokos. Antrajame etape (26–52 savaitės) stažuotojas įdarbinamas įmonėje (darbdaviui tai nieko nekainuoja) ir toliau lanko danų kalbos pamokas. Po šių dviejų etapų pabėgėlis yra pasirengęs dirbti, jam skiriama darbo užmokesčio subsidija. Veiksmingas tokių modelių įgyvendinimas turėtų paskatinti kurti papildomas darbo vietas ir užkirsti kelią vietos gyventojų išstūmimui (nebus vadinamojo „sukamųjų durų“ poveikio).

6.19.

Siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją, turi būti visapusiškai laikomasi darbo sąlygų, įskaitant darbo užmokestį, nepriklausomai nuo darbuotojo tautybės ar statuso (lex loci laboris). Kad tai būtų įgyvendinta, valstybės narės turi užtikrinti veiksmingas priemones, mechanizmus ir administracinius gebėjimus. Profesinės sąjungos remia dokumentų neturinčių dirbančių pabėgėlių ar migrantų pastangas išsireikalauti savo teises („Ecole des solidarités“ – Belgijoje, „UNDOK“ – Austrijoje).

7.1.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant ilgalaikio teigiamo poveikio mūsų visuomenei, visos priemonės turės būti tinkamai finansuojamos. Norint užtikrinti ilgalaikę ir sėkmingą pabėgėlių integraciją reikia, pasitelkus J.-C. Junckerio planą ir ne tik jį, dėti daugiau pastangų užtikrinant investicijas, kuriomis skatinamas ekonomikos augimas ir užimtumas. Papildomas investicijas į integracijos priemones ir socialines investicijas, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius, reikėtų taikyti tiek vietos gyventojams, tiek pabėgėliams. EESRK atkreipė dėmesį į galimą teigiamą finansinių sandorių mokesčio taikymo poveikį viešiesiems finansams, užtikrinant teisingesnį finansų sektoriaus įnašą. Atsižvelgiant į išimtines aplinkybes ir remiantis Stabilumo ir augimo paktu, papildomos su pabėgėlių priėmimu susijusios išlaidos, jas nuodugniai patikrinus, neturėtų būti įskaičiuojamos į valstybių narių valdžios sektoriaus deficitą (9).

7.2.

Šalys, į kurias pirmiausia atvyksta pabėgėliai, tokios kaip Italija, Malta, Ispanija ir Graikija, turėtų gauti tiesioginę ekonominę pagalbą už kiekvieną pabėgėlį arba migrantą, kad būtų galima tiksliai ir sparčiai tvarkyti prašymus suteikti prieglobstį arba organizuoti grąžinimą tuo atveju, kai grąžinamas asmuo neatitinka prieglobsčio suteikimo reikalavimų. Valstybėms narėms, prisiimančioms pareigą integruoti daugiau pabėgėlių į savo visuomenę nei reikalauja solidarumo principas, taip pat reikėtų suteikti galimybę tikėtis finansinės ES paramos.

7.3.

Reikėtų didinti Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo išteklius, kad būtų galima geriau bendradarbiauti su valstybėmis narėmis finansuojant pabėgėlių integraciją, visų pirma finansuojant tas programas, kurias įgyvendina vietos valdžios institucijos ir NVO. Europos socialiniam fondui taip pat reikėtų atitinkamai padidinti išteklius, kad būtų sudarytos sąlygos socialinei pabėgėlių integracijai, moterų lygybei, verslo rėmimui ir pabėgėlių įtraukčiai į darbo rinką – šiems procesams reikia dialogo ir bendradarbiavimo su socialiniais partneriais. Be to, Europos regioninės plėtros fondas turėtų gauti papildomų išteklių darbui su miesto teritorijomis, kuriose įgyvendinamos priemonės, būtinos pabėgėlių priėmimui ir integracijai.

7.4.

Reikėtų išnagrinėti tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su pabėgėlių integracija, galimybes, siekiant ypatingo bendradarbiavimo su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru ir Tarptautine migracijos organizacija.