30.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 316/30

—

atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko (ECB) 2013 m. metinę ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą, ypač į jo 15 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 284 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 126 straipsnį ir 132 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A8-0011/2015),

A.

kadangi pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozes BVP euro zonoje 2013 m. sumažėjo 0,4 proc. po to, kai 2012 m. jis sumažėjo 0,7 proc., ir kadangi Komisijos tarnybos tikisi atsigavimo, t. y. kad BVP 2014 m. padidės 1,2 proc. ir 2015 m. 1,7 proc.; kadangi Komisijos tarnybų 2014 m. rudens prognozėse BVP augimo prognozės buvo sumažintos, t. y. tikimasi, kad 2014 m. BVP padidės 0,8 proc., o 2015 m. – 1,1 proc., ir kad esama ekonomikos vystymosi sulėtėjimo rizikos;

B.

kadangi pagal rudens prognozes 2012 m. pabaigoje buvęs 11,3 proc. nedarbas euro zonoje 2013 m. pabaigoje padidėjo iki 11,9 proc. ir išlieka aukštas 2014 m.;

C.

kadangi esama didelių nedarbo lygio įvairiose valstybėse narėse skirtumų – skaičiai svyruoja nuo 5 iki 26 proc.; kadangi jaunimo nedarbo lygis dar didesnis – kai kuriose valstybėse narėse jis siekia apie 50 proc.; kadangi nedarbo lygio skirtumai dar labiau didina valstybių narių ekonominių rezultatų skirtumus;

D.

kadangi vienakrypčių pinigų politikos sandorių programos privalumais mažinant kredito palūkanų normas valstybės narės neturėtų naudotis siekdamos išvengti struktūrinių reformų, kurių reikia norint padidinti augimo potencialą ir pasiekti viešųjų finansų tvarumą vidutinės trukmės laikotarpiu; kadangi užimtumo ir skurdo mažinimo tendencijos rodo, kad esama rizikos, jog nepavyks pasiekti nacionalinių strategijos „Europa 2020“ tikslų;

E.

kadangi Europos Centrinis Bankas (ECB) sumažino pagrindines palūkanų normas 2013 m. gegužės mėn. ir dar kartą tai padarė lapkričio mėn., sumažindamas pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normą iki 0,25 proc.; kadangi, be papildomų pinigų politikos priemonių, apie kurias buvo paskelbta 2014 m. pradžioje, pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma šiuo metu yra 0,05 proc., o indėlių galimybės palūkanų norma -0,20 proc.;

F.

kadangi mažesnės palūkanų normos nepadarė laukiamo poveikio nei didesniam namų ūkių ir įmonių kreditavimui, nei BVP augimui ir darbo vietų kūrimui;

G.

kadangi 2013 m. pabaigoje Eurosistemos konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje pateikti įsipareigojimai (turtas) siekė 2,285 trln. EUR, t. y. per 2013 m. jie sumažėjo apie 25 proc.;

H.

kadangi antrinės rinkos neturintis turtas yra didžiausia turto, kuris 2013 m. kaip užstatas pasiūlytas Eurosistemai, dalis, siekianti apie 25 proc. viso turto; kadangi antrinės rinkos neturintys vertybiniai popieriai kartu su turtu padengtais vertybiniais popieriais sudaro apie 40 proc. bendro turto, kuris pateiktas kaip užstatas;

I.

kadangi pagal Komisijos tarnybų 2014 m. rudens prognozę vidutinis infliacijos lygis euro zonoje 2013 m. buvo 1,4 proc., t. y. sumažėjo, palyginti su 2,5 proc. 2012 m.; kadangi infliacija euro zonoje nuo 2014 m. pradžios ir toliau mažėjo (2014 m. apskaičiuotas 0,5 proc. infliacijos lygis), o rugsėjo mėnesį pasiekė žemiausią 0,3 proc. lygį; kadangi bendro suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) infliacijos lygis kai kuriose valstybėse narėse 2014 m. rugsėjo mėn. nukrito iki 0 proc. ir žemiau ir kadangi 2015 m. jis išliks žemesnis nei numatyta;

J.

kadangi žemos energijos, ypač naftos, kainos yra vienas iš pagrindinių infliacijos euro zonoje sumažėjimo veiksnių;

K.

kadangi valstybės ir privačiojo sektoriaus investicijų euro zonoje lygis beveik nekito ir išliko gerokai žemesnis nei lygis, užregistruotas prieš prasidedant krizei; kadangi tapo įprasta, jog didelės bendrovės naudojosi pigiais pinigais išpirkimams savo reikmėms, o ne naujoms investicijoms; kadangi santykinė investicijų dalis BVP nuolat mažėjo netgi prieš krizę ir ją reikėjo skubos tvarka padidinti;

L.

kadangi metinio P3 augimo koeficientas ir toliau mažėjo – nuo 3,5 proc. 2012 m. gruodžio mėn. iki 1 proc. 2013 m. gruodžio mėn.;

M.

kadangi privačiajam sektoriui teikiamų kreditų ir toliau mažėjo – metinis pokytis 2013 m. gruodžio mėn. buvo -2,3 proc., palyginti su -0,7 proc. 2012 m. gruodžio mėn.; kadangi kreditų trūkumas, kurį patiria kai kurių valstybių narių MVĮ, yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių užtrunka ekonomikos atsigavimas; kadangi nuo 2008 iki 2013 m. skolinimo MVĮ mastas sumažėjo maždaug 35 proc.; kadangi itin svarbu suteikti MVĮ lengvesnę prieigą prie kreditų, nes jose dirba 72 proc. euro zonos darbuotojų, o jų darbo vietų kūrimo rodikliai aukštesni nei didelių bendrovių;

N.

kadangi finansų rinkų susiskaidymas vis dar yra didelė problema, dėl kurios MVĮ patiria daug didesnes skolinimosi išlaidas, ypač tose euro zonos šalyse, kuriose sunki ekonominė padėtis, ir dėl to atsiranda bendrosios rinkos iškraipymų, lėtėja atsigavimas ir didėja šalių skirtumai; kadangi išsamaus Europos bankų vertinimo rezultatai turėtų padaryti teigiamą poveikį dabartinei pinigų politikai ir bankų pasiryžimui aktyviau imtis skolinimo veiklos, ypač teikti paskolas realiajai ekonomikai;

O.

kadangi euro sistemos balanso dydis 2013 m. nuolat mažėjo, taip atspindėdamas bankų ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų fondų grąžinimą;

P.

kadangi Europos Centrinio Banko valdančioji taryba 2013 m. liepos mėn. nusprendė pateikti išankstines nuorodas, kuriose pareiškė, kad pagrindinės palūkanų normos išliks esamo ar žemesnio dydžio ilgą laiko tarpą;

Q.

kadangi galimo monetarinio stimuliavimo euro zonoje poveikis tikriausiai sumažėtų dėl pernelyg didelio bankų sektoriaus tarpininkavimo kreditų srityje;

R.

kadangi SESV 282 straipsnyje nustatyta, jog pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikslas yra palaikyti kainų stabilumą; kadangi SESV 127 straipsnyje nustatyta, jog nepažeisdama pagrindinio tikslo ECBS privalo remti Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis; kadangi SESV 123 straipsnyje ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei ECB statuto 21 straipsnyje nacionaliniams centriniams bankams ar ECB draudžiama tiesiogiai supirkti ES ar nacionalinių valdžios institucijų ar organų išleistas skolos priemones; kadangi keletui valstybių narių tai buvo būtina sąlyga (lot. sine qua non), kad jos galėtų įstoti į ekonominę ir pinigų sąjungą; kadangi tokie pirkimai leidžiami antrinėse rinkose;

1.

džiaugiasi greita ECB reakcija, turint mintyje itin sudėtingas aplinkybes, ir tuo, kad pinigų politika buvo siekiama sumažinti įtampos lygį euro zonos finansų rinkose ir atkurti investuotojų pasitikėjimą bendra valiuta; palankiai vertina ECB už pasirengimą daryti viską, ko reikės, kad būtų išsaugotas euro; pažymi bendrą teigiamą ilgalaikio vidaus pajamingumo sumažėjimą, ypač labiausiai įsiskolinusių euro zonos šalių, – jis sumažėjo iki precedento neturinčio lygio nuo krizės pradžios; pažymi, kad žemas pajamingumas nedavė laukiamo rezultato darbo vietų kūrimo ir augimo srityse ir kad šių veiksnių nebuvimas kelia grėsmę finansiniam stabilumui;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad per visus 2013 m. tebebuvo labai aktyviai naudojamasi pagrindinėmis refinansavimo operacijomis, vidutinės ir ilgos trukmės refinansavimo operacijomis visiškai paskirstant fiksuotąsias palūkanų normas, ribinio skolinimosi galimybe, skubia parama likvidumui padidinti ir indėlių galimybe, o tai reiškia, kad vis dar sutrikęs pinigų politikos perdavimo mechanizmas ir euro zonos tarpbankinio skolinimo rinka, nors, palyginti su ankstesniais metais, padėtis smarkiai pagerėjo; tai rodo stabilizavęsi palūkanų normų skirtumai, laipsniškas tarpbankinių rinkų normalizavimas ir sumažėjęs TARGET2 sistemos disbalansas;

3.

jaučiasi padrąsintas 2013 m. stabilizavus TARGET2 sistemos disbalanso lygį; pabrėžia, kad TARGET2 mokėjimų sistema atliko itin svarbų vaidmenį užtikrinant euro zonos finansų sistemos vientisumą;

4.

išlieka itin susirūpinęs dėl to, kad ekonominė veikla ir toliau vangi, kad 2013 m. antrus metus iš eilės užfiksuotas neigiamas euro zonos BVP ir kad augimas per pirmuosius tris 2014 m. ketvirčius buvo labai nedidelis, o aukštas nedarbo lygis daugelyje euro zonos valstybių narių pasiekė tokį mastą, kuris kelia grėsmę euro zonos stabilumui ir mažina gyventojų ir politikų paramą Europos projektui;

5.

pabrėžia esąs susirūpinęs dėl euro zonoje nuo 2011 m. nuolat mažėjančio infliacijos lygio ir infliacijos skirtumų valstybėse narėse; pabrėžia, kad šiuo metu esama didžiulio atotrūkio tarp ECB užsibrėžto tikslo vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikyti mažesnį nei 2 proc., bet artimą jam infliacijos lygį ir tikrojo infliacijos lygio, kuris daugelyje valstybių narių artimas nuliui ar netgi neigiamas; yra susirūpinęs dėl to, kad, pasak ECB pirmininko, esamos defliacijos tendencijos gali sutrukdyti išsipildyti vidutinės trukmės ir ilgesnio laikotarpio lūkesčiams, susijusiems su infliacija;

6.

pripažįsta, kad tebevykstantis finansų ir nefinansinio sektorių būtino balansų koregavimo procesas kartu su dideliu nedarbu 2013 m. toliau lėtino ekonominę veiklą euro zonoje;

7.

atidžiai stebi galimą defliacijos riziką; primena, kad panašus į nulinę vertę infliacijos lygis euro zonoje kenkia pinigų politikos efektyvumui; supranta, kad ECB mano, jog itin mažą infliaciją nulėmė trumpalaikiai veiksniai, ir tikisi, kad vidutinės trukmės tikslas bus pasiektas nepatyrus defliacijos etapo; tačiau pažymi, kad ECB dar labiau sumažino 2015 m. ir 2016 m. infliacijos prognozes (maždaug 0,1 proc. ar 0,2 proc.);

8.

pažymi, kad žemesnis nei numatyta infliacijos lygis, kurio tikimasi artimiausiais metais, padarys poveikį kai kurių valstybių narių skolos mažinimo programoms;

9.

pažymi, kad atsižvelgiant į toliau vykdomą nuolaidžią politiką, pvz., monetarinį stimuliavimą, ir turint mintyje teisinius iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduriama vykdant atvirų piniginių sandorių programą, itin svarbu užtikrinti teisinį aiškumą ir tikrumą, kad šias priemones būtų galima veiksmingai įgyvendinti, taip pat atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinio advokato Pedro Cruzo Villalóno nuomonę, pateiktą 2015 m. sausio 14 d. nagrinėjant bylą C-62/14;

10.

pabrėžia, kad žemos valstybių narių skolinimosi sąnaudos neatsiejamos nuo didėjančios valstybės skolos, kuri daugeliu atvejų siekia 100 proc. BVP ar net jį viršija, ir įspėja, kad jei kiltų nauja krizė, finansų rinkos turėtų pakartotinai įvertinti riziką;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. prognozėse ECB nenumatė, jog dabartinis beveik nulinis augimas pasireikš kartu su labai žema infliacija ar net defliacija; atsižvelgdamas į tai, ragina atsargiau tikėti dabartinėmis didesnio ekonomikos augimo ir aukštesnės infliacijos 2015 ir 2016 m. prognozėmis;

12.

mano, kad silpni balansai neigiamai veikia ne tik bankus, bet ir verslo įmones bei kitus privataus sektoriaus veikėjus, nes kapitalo ir finansavimo trūkumas mažina verslo įmonių galimybes likti konkurencingomis, augti ir galiausiai išsaugoti darbo vietas ir kurti naujas;

13.

mano, kad nepaprastai svarbu sudaryti sąlygas viešosioms ir privačiosioms investicijoms euro zonoje atgaivinti, atsižvelgiant į tai, kad nepaisant ECB veiksmų, kuriais siekiama išlaikyti palankias finansavimo sąlygas, investicijų kol kas nepadaugėjo; šiomis aplinkybėmis ragina valstybes nares spręsti finansų rinkų susiskaidymą lemiančias problemas, pvz., skirtingas rizikos struktūras, dėl kurių atitinkamose šalyse paskolinti yra brangiau; be to, prašo valstybes nares vykdyti tinkamas struktūrines reformas, kad būtų galima atkurti verslui palankią aplinką, visų pirma įgyvendinant konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas;

14.

ragina ECB pagalvoti, ar į savo balanso išplėtimo politiką nereikėtų įtraukti EIB projektų obligacijų pirkimo, nes šiomis obligacijomis finansuojamos kai kurios pelningos euro zonos investicijos, visų pirma į projektus, kuriuos Komisija, atlikusi sąnaudų ir naudos analizę, atrinko kaip Europos pridėtinę vertę turinčius projektus, ypač TEN-T projektus energetikos ir transporto srityse ir bendrosios skaitmeninės rinkos projektus;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad savo kalboje per 2014 m. rugpjūčio 22 d. Jackson Hole vykusį metinį centrinių bankų simpoziumą ECB pirmininkas M. Draghi pareiškė, jog reikia abiejų ekonomikos pusių veiksmų, ir pažymėjo, kad: visuminės paklausos politikos priemones turi papildyti nacionalinės struktūrinės reformos ir politikos priemonės; kalbant apie paklausą, pinigų politika gali ir turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį, kuris šiuo metu yra vykdyti nuolaidžią pinigų politiką ilgą laikotarpį; fiskalinė politika turi atlikti svarbesnį vaidmenį kartu su pinigų politika ir turi būti atsižvelgiama į valstybės skolos tvarumą; nors siekiant paskatinti didesnes privačias investicijas ir sudaryti sąlygas struktūrinėms reformoms reikia pertvarkyti viešąsias investicijas, vis dėlto daug dėmesio turi būti skiriama atitinkamoms fiskalinės politikos priemonėms;

16.

sutinka su ECB pirmininku M. Draghi, kad Stabilumo ir augimo pakto taisyklėse numatytu lankstumu būtų galima pasinaudoti siekiant geriau spręsti lėto atsigavimo problemą ir sudaryti sąlygas vykdyti reikalingas struktūrines reformas;

17.

pritaria pirmininkui M. Draghi, kad yra galimybių užtikrinti labiau augimui palankios fiskalinės politikos paketą ir sumažinti mokesčių naštą nedarant poveikio biudžetui;

18.

pritaria pirmininkui M. Draghi, kad tikriausiai prireiks papildomų veiksmų ES lygmeniu, kad būtų galima užtikrinti ir tinkamą bendrą poziciją, ir didelę viešųjų investicijų programą;

19.

pabrėžia, kad, be pagrindinių palūkanų normų sumažinimo ir refinansavimo operacijų padidinimo, ECB patvirtino naujoviškas priemones, kaip antai tikslines ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas (angl. TLTRO) ir naujas komunikacines strategijas, pvz., į ateitį orientuotas rekomendacijas;

20.

mano, kad poveikio mechanizmas veikia netinkamai ir kad nuo krizės pradžios ECB naudojamos pinigų politikos priemonės, nors atnešė ilgai lauktą palengvėjimą sunkumų patiriančiose finansų rinkose, pačios savaime negali būti efektyvios kovojant su finansų rinkų susiskaidymu, skatinant augimą ar gerinant padėtį darbo rinkoje; skatina ECB užtikrinti, kad jo politika būtų geriau pritaikyta prie realiosios ekonomikos, ypač turint mintyje MVĮ;

21.

mano, kad tai, jog pinigų politikos perdavimo mechanizmas veikia netinkamai, labai apriboja ECB sprendimų sumažinti pagrindines palūkanų normas naudą; pažymi, kad labai žemos palūkanų normos ilgainiui gali sukelti verslo sektoriaus iškraipymų ir pakenkti privačioms santaupoms ir pensijoms;

22.

palankiai vertina priemones, apie kurias ECB paskelbė 2014 m. birželio mėn. ir kuriomis siekiama išplėsti pinigų politikos poveikio mechanizmo veikimą; pastebi, kad taikant TLTRO pirmą kartą susiejamos nefinansiniam privačiajam sektoriui bankų teikiamos paskolos ir refinansavimo suma, kurios gali reikalauti bankai; tikisi, kad paskelbus turto kokybės patikrinimo rezultatus Europos bankai pradės plačiau taikyti TLTRO, vadinasi, kartu bus skatinamas likvidžiojo turto pervedimas į realiąją ekonomiką;

23.

pažymi, kad ECB paskelbė, jog pirks turtu užtikrintus vertybinius popierius ir padengtas obligacijas, kad sudarytų sąlygas rastis kreditus teikti skatinančiam TLTRO poveikiui; pabrėžia, kad tokia intervencija į turtu užtikrintų vertybinių popierių rinką turėtų būti pakankamai reikšminga, kad paveiktų skolinimo MVĮ normas ir sumažintų susiskaidymą, be to, ji turi būti vykdoma skaidriai, siekiant nesukelti pernelyg didelės rizikos ECB balansui;

24.

pabrėžia esąs susirūpinęs dėl didelio skolinimo MVĮ sąlygų nevienodumo euro zonos valstybėse ir dėl esamo atotrūkio tarp MVĮ ir didesnėms įmonėms teikiamo finansavimo procentinio dydžio; atkakliai teigia, kad šios ilgalaikės problemos nėra tinkamai sprendžiamos ECB paskelbtomis bankų skolinimo skatinimo priemonėmis ir kad ECB turėtų išnagrinėti, dėl kokių veiksnių MVĮ sunku gauti kreditą; ragina ECB išsiaiškinti, ar šis atotrūkis kaip nors susijęs su bankų koncentracija;

25.

pabrėžia, kad dėl 2014 m. birželio ir rugsėjo mėn. paskelbtų priemonių numatoma, jog ECB balansas pasieks 2012 m. pradžioje buvusį dydį; pažymi, kad dėl šio numatomo padidėjimo reikia griežtos ECB priežiūros kalbant apie kredito riziką, kurią jis galiausiai prisiima;

26.

laikosi nuomonės, kad bendra suteiktų netiesioginių subsidijų suma turėtų būti palaipsniui sugrąžinta mokesčių mokėtojams, kai bus vėl pasiektos įprastos ekonomikos sąlygos;

27.

pažymi, kad ECB kelis kartus pareiškė esąs pasirengęs naudoti papildomas netradicines jo kompetencijai priklausančias priemones ir pakeisti intervencijų dydį ar sudėtį tuo atveju, jei itin ilgai tęstųsi žemos infliacijos periodas; yra pasirengęs taikyti papildomas netradicines priemones, bet pabrėžia, kad tų priemonių nepakaks, jei nebus taikoma tinkama fiskalinė politika, vykdomos investicijos ir imamasi struktūrinių reformų;

28.

pabrėžia, kad nereikėtų pervertinti šiuo metu taikomų netradicinių pinigų politikos priemonių jų poveikio realiajai ekonomikai požiūriu; pabrėžia, kad šios priemonės yra pereinamojo pobūdžio ir kad jomis siekiama duoti valstybėms narėms laiko konsoliduoti fiskalinę padėtį ir įgyvendinti struktūrines reformas, kurių reikia siekiant skatinti ekonomikos augimą ir pagerinti padėtį darbo rinkoje;

29.

pažymi, kad ilgą laiką vykdant nestandartinę pinigų politiką galima padidinti kapitalo rinkos iškraipymus; prašo ECB pasiekti tinkamą savo nuolaidžios pinigų politikos pirmalaikio nutraukimo rizikos ir su tolesniu šios politikos taikymu susijusios rizikos ir sąnaudų, kurių gali tekti patirti dėl rinkos iškraipymų, pusiausvyrą; todėl prašo ECB priderinti nestandartinę politiką, kad tokių iškraipymų būtų kuo mažiau;

30.

primena, kad vien tik pinigų politika negali skatinti visuminės paklausos, nebent ją papildytų tinkamos fiskalinės ir struktūrinės nacionalinio lygmens reformos ir politika;

31.

pažymi, kad, kaip rodo laikotarpiu prieš krizę įgyta patirtis, stabilus infliacijos lygis, atitinkantis ECB numatytą vidutinės trukmės tikslą, gali būti siejamas su netvaria privačiojo sektoriaus skolos dinamika, todėl pabrėžia, kaip svarbu valdyti turto kainų burbulus ir kredito augimą net tada, kai užtikrinamas kainų stabilumas;

32.

primena, kad Sutartyse įtvirtintas ECB nepriklausomumas vykdant pinigų politiką yra būtinas siekiant tikslo išlaikyti kainų stabilumą, t. y. palaikyti mažesnę nei 2 proc., bet artimą šiam lygiui infliaciją; primena, kad visos vyriausybės ir nacionalinės valdžios institucijos taip pat turėtų susilaikyti ir neprašyti ECB imtis veiksmų;

33.

primena, kad ECB bendrosios tarybos narius įpareigoja sprendimai, kuriuos jie priima; šie sprendimai yra konfidencialūs, nebent nusprendžiama juos paskelbti viešai;

34.

ragina ECB žengti žingsnį atgal atliekant savo vaidmenį trejeto darbe, kad galėtų sustiprinti savo nepriklausomumą politinių sprendimų požiūriu;

35.

primena, kad SESV 127 straipsnyje teigiama, jog nepažeisdamas savo pirminio tikslo ECB remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kaip vėliau išdėstyta SESV 282 straipsnyje; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia dialogo pinigų politikos klausimais svarbą;

36.

pabrėžia, kad pinigų ir fiskalinės politikos atskyrimas reiškia, jog pinigų institucijos neturėtų teikti subsidijų institucijoms, kurios naudojasi likvidumo užtikrinimu, nes tokios subsidijų priemonės priskiriamos fiskalinei politikai;

37.

apgailestauja dėl to, kad ECB viršijo jam pagal SESV suteiktus įgaliojimus, kaip matyti iš laiškų, kuriuos buvęs ECB pirmininkas nusiuntė Ispanijos, Italijos ir Airijos vyriausybėms;

38.

palankiai vertina tai, kad ECB nusprendė skelbti savo posėdžių protokolų santraukas, ir džiaugiasi šios praktikos taikymo pradžia 2015 m. sausio mėn.; palankiai vertina tai, kad ECB valdančioji taryba atsižvelgė į šį Parlamento prašymą, kuris buvo pateiktas visose metinėse ataskaitose dėl ECB;

39.

mano, kad viso pasaulio centriniai bankai turėtų aktyviai dirbti ir nevykdyti politikos, kurią įgyvendinant kiti patirtų neigiamą šalutinį poveikį; pažymi, kad kai kurie centriniai bankai prašo kitų centrinių bankų atsižvelgti į galimą neigiamą pinigų politikos šalutinį poveikį praėjus daug laiko po to, kai jie patys vienašališkai įgyvendino savo politiką;

40.

mano, kad naujausia gauta informacija pabrėžia tinkamo skubios paramos likvidumui taikymo ateityje svarbą; pabrėžia, kad daugiau negalima leisti, jog valstybės narės bankų sektoriaus įsiskolinimas siektų tokią didelę dalį BVP, kaip dabar;

41.

ragina ECB ir toliau gerinti lyčių aspektą įdarbinant darbuotojus, kad būtų sumažintas esamas atotrūkis; palankiai vertina tai, kad Danièle Nouy paskirta eiti Europos bankininkystės sektoriaus priežiūros skyriaus vadovės pareigas, ypač atsižvelgiant į jos didelius pasiekimus ir patirtį;

42.

mano, kad skiriant daugiau dėmesio augimui ir viešosioms investicijoms (kaip pavyzdį galima pateikti Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio pasiūlytą 300 milijardų eurų investicijų skatinimo rinkinį) būtų prisidedama prie ECB politikos pastangų didinti užimtumą ir augimą Europoje;

43.

džiaugiasi, kad Bendras priežiūros mechanizmas (BPM), pirmasis bankų sąjungos ramstis, 2014 m. lapkričio 4 d. pradėjo veikti visu pajėgumu; pažymi, kad šis didelis Europos finansinės integracijos žingsnis pavyko sėkmingai užbaigus parengiamąjį darbą, įskaitant turto kokybės patikrinimą; dėkoja ECB už tai, kad jis pasinaudojo savo patikimumu Europos bankų sistemai paremti; pabrėžia, kad negalima painioti ECB priežiūros ir pinigų politikos funkcijų;

44.

pažymi, kad Europos bankininkystės institucijos (EBI) kartu su BPM atliktas turto kokybės patikrinimas ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis atskleidė, jog Europos bankų sistema tebėra pažeidžiama; tikisi, kad vykdant šiuos patikrinimus buvo tinkamai atsižvelgta į visų sričių riziką, kad Europos bankininkystė galėtų išvengti Japonijos modelio ir kad nedidėtų blogų paskolų, kurios niekada nebus išmokėtos, dalis;

45.

mano, kad ECB turi prisiimti didžiulę atsakomybę užtikrinant, kad bankų rekapitalizavimas ateityje bus vykdomas taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę, jei prieiga prie rinkų taptų sunki ar negalima;

46.

ragina ECB vykdant kasdienę veiklą užtikrinti, kad būtų griežtai atskirtos jo, kaip pinigų politikos vykdytojo ir bankų priežiūros institucijos, funkcijos;

47.

pabrėžia, kad BPM siekia užtikrinti pasitikėjimą euro zonos bankų sektoriumi, taigi ir finansinį stabilumą; primena, kad demokratinė naujojo BPM atskaitomybė Parlamentui yra esminis dalykas siekiant užtikrinti naujos priežiūros sistemos patikimumą; todėl pabrėžia 2013 m. lapkričio mėn. sudaryto Parlamento ir ECB tarpinstitucinio susitarimo dėl demokratinės atskaitomybės vykdymo praktinių sąlygų įgyvendinant bendrą priežiūros mechanizmą ir visapusiško jo įgyvendinimo svarbą;

48.

remia idėją, kad norint gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę padaryti patikimą ir veiksmingą, reikėtų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais rizikingesnė investicinė veikla būtų atskiriama nuo tradicinės bankininkystės;

49.

laikosi nuomonės, kad pastarasis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis aiškiai parodė dabartinės institucinės struktūros trūkumus, nes jo metu defliacijos scenarijus nebuvo vertinamas, nors defliacijos rizika tikrai pagrįsta;

50.

pažymi, kad, nepaisant santykinai mažo pelningumo, euro zonos bankai nuolat stiprino savo kapitalo padėtį derindami kapitalo didinimą ir pagal riziką įvertinto turto mažinimą bei viešąją paramą; pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kapitalo didinimą paveikė valstybių narių taikomos finansinės pagalbos programos;

51.

yra susirūpinęs dėl to, kad daugelis euro zonos bankų vis dar priklausomi nuo Centrinio Banko finansavimo; mano, kad itin svarbu sukurti tinkamai reguliuojamą kapitalo rinkų sąjungą, kad būtų galima sumažinti pernelyg didelę euro zonos valstybių ekonomikos priklausomybę nuo bankų sistemos;

52.

pažymi, kad gero bankų valdymo įtvirtinimas padidina pasitikėjimą bankų sektoriumi, vadinasi, kartu prisideda prie finansinio stabilumo;

53.

atkreipia dėmesį į tai, kad su valstybės skola susijusi veikla ir toliau yra didelis euro zonos bankų pelno šaltinis, nors kreditai nefinansiniam privačiajam sektoriui ir toliau teikiami vangiai; mano, kad turėtų būti paspartintas techninis ir teisėkūros darbas rizikos, susijusios su valstybės skola, srityje; ragina ECB įspėti bankus, kurie vis didina vyriausybės obligacijų paketus ir tuo pat metu teikia mažiau kreditų privačiajam sektoriui;

54.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl teisės akto dėl bankų sektoriaus struktūrinės reformos; pažymi, kad panašios reformos jau įgyvendinamos kai kuriose valstybėse narėse; ragina ECB bendradarbiauti su kitomis susijusiomis institucijomis siekiant įgyvendinti tvarią Europos Sąjungos lygmens struktūrinę reformą, kad būtų atsisakyta subsidijų didelių finansų įstaigų prekybos veiklai ir sudaromos vienodos sąlygos finansinių paslaugų sektoriuje;

55.

primena, kad bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM), antrasis bankų sąjungos ramstis, įsigalios 2015 m. pradžioje; pabrėžia būtinybę toliau plėtoti trečiąjį bankų sąjungos ramstį;

56.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos Centriniam Bankui.