15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/36

1.1

Po maždaug ketvirčio amžiaus nuo 1988 m. paskelbto P. Cecchini pranešimo vėl keliamas Europos nebuvimo kainos klausimas atrodo tinkamas ir įdomus būdas paskatinti diskusijas dėl tolesnės Europos integracijos. Tačiau P. Cecchini pranešime šis klausimas buvo nagrinėjamas tik bendrosios rinkos požiūriu, o šiandien būtina pažvelgti plačiau ir aptarti dėl nebaigtos kurti Europos ekonominės ir politinės sąjungos susidarančias išlaidas. Šios, jau ir taip itin didelės, išlaidos gali išaugti dar labiau, jei nebus imtasi veiksmų.

1.2

Ši problema ypač opi tokiomis aplinkybėmis, kai valstybės narės, spaudžiamos finansų rinkų ir naujų privalomų institucinių taisyklių, bus priverstos dėti daugiau pastangų, kad sumažintų įsiskolinimą. Kokių veiksmų imtis, kad nebūtų pakenkta augimui, kurio finansų rinkos taip pat reikalauja? Siekiant išvengti nepaliaujamo laipsniško nuosmukio, dėl kurio didelei Europos gyventojų daliai tektų kęsti skurdą ir nepriteklių, tinkamiausias sprendimas būtų paskirstyti tam tikras išlaidas Europos lygmeniu ir vykdyti platesnio užmojo politiką. Tai leistų Sąjungai paskatinti teigiamą ilgalaikį augimo procesą, susikurti tvirtą ekonominę, pramoninę ir technologinę tapatybę globalizacijos sąlygomis ir ginti mūsų socialinį modelį, kuris didele dalimi padėjo sukurti tokią Europą, kokia ji yra šiandien.

1.3

Keliant Europos nebuvimo kainos klausimą taip, kaip siūloma šioje nuomonėje, be abejonės, kyla tam tikrų metodologinių ir techninių sunkumų, tačiau pagrindinis privalumas yra tas, kad pateikiama racionaliai sunkiai paneigiamų argumentų, kaip įveikti dabartinę krizę ir sukurti tikrą Europos ekonominę ir politinę sąjungą. Iš esmės šiuo metu, kai tam tikros politinės jėgos stengiasi atsakomybę už problemas suversti ES, reikalingi tvirti įrodymai, įtikinantys įvairių valstybių narių visuomenę ieškoti problemų sprendimų subsidiarumą orientuojant į „daugiau ir geresnės Europos“.

1.4

Šiuo požiūriu strategijoje „Europa 2020“ pateikta labai įdomių pasiūlymų. Joje iškeltas sveikintinas tikslas skatinti tikrą konvergenciją, visų pirma įgyvendinant bendrą politiką ir tikslus, taip pat užtikrinant geresnį valstybių narių veiksmų tarpusavio koordinavimą visais lygmenimis ir tose srityse, kur europinio modelio nėra arba jis tik pradedamas kurti. Tačiau galima kelti klausimą, ar ši strategija prilygsta iššūkiui sukurti tikrą ekonominę ir politinę sąjungą, galinčią sustiprinti Europos poziciją globalizuotame pasaulyje, ir ar, turint omenyje dabartinę padėtį, jos laukia laimingesnis likimas nei Lisabonos strategijos.

1.5

Mums atrodo, būtina imtis tolesnių veiksmų, ryžtingai prisidėti prie numatytų kas pusmetį vyksiančių tiek 17, tiek 27 euro zonos valstybių vadovų diskusijų ir padėti mūsų vadovams ir viešajai nuomonei suprasti, kad valstybių narių, Europos ir pasaulio tarpusavio santykiams reikalinga Koperniko revoliucija. Diskusijos dėl Europos nebuvimo kainos, kurią mokame ir veikiausiai mokėsime ateityje, – puikus būdas veikti šia linkme. Pateikdami ekonominės, politinės ir strateginės naudos įrodymų, turime paneigti euroskeptikų teiginius ir pasitelkę viešąją nuomonę paliudyti, kad Europa nėra problema; ji turi būti vertinama kaip sprendimas.

1.6

Tokio požiūrio privalumas yra tas, kad jis padeda sumažinti sąnaudas, optimizuoti išlaidas ir suteikti kuo daugiau galimybių, kad būtų duotas tinkamas atsakas į šiuo metu iškylančius iššūkius ir rasta tinkama ir visiems palanki išeitis iš esamos padėties.

1.7

Atsižvelgiant į šiuos aspektus, Europos nebuvimo kaina turi būti išanalizuota kur kas plačiau nei siūloma Europos Komisijos užsakytame tyrime „Europos nebuvimo kaina. Neišnaudotas Europos bendrosios rinkos potencialas“. Mums nereikia dar vieno tyrimo (beje, galbūt labai kokybiško), kuris dūlės bibliotekose ir kurį retkarčiais atsivers vienas kitas šios srities specialistas.

1.8

Taigi EESRK prašo Komisijos visų pirma kuo tiksliau įvertinti visas šioje nuomonėje minimas Europos nebuvimo išlaidas ir jų poveikį užimtumui ir augimui. Antra, siūlome į strategiją „Europa 2020“ įtraukti skaičiais grindžiamus išlaidų mažinimo tikslus, taip pat aiškų veiksmų planą ir sistemingą jo pažangos vertinimą.

2.1

Europos nebuvimo kainos klausimą EESRK įvairiais aspektais nagrinėjo daugelyje savo pastaraisiais metais parengtų nuomonių (1). 2010 m. pabaigoje Europos Parlamente ir Europos Komisijoje vėl pradėti debatai dėl Europos nebuvimo kainos. Pastaroji, beje, užsakė ambicingą tyrimą, kad būtų atnaujinti P. Cecchini pranešime išdėstyti teiginiai (2)  (3).

2.2

Komisiją ir Parlamentą taikomą metodą ir tyrimo temą greičiausia paskatino pasirinkti rengiamas Bendrosios rinkos aktas II (angl. Single Market Act II), nors abiejų institucijų pranešimuose taip pat buvo pabrėžiama būtinybė apibrėžti temą ir remtis moksliniais įrodymais, kurių šis tyrimas suteiks (4). Primename, kad P. Cecchini pranešime minimi santykinai sudėtingi modeliavimo metodai tuo metu rodė Bendrijos (12 valstybių narių) BVP padidėjimą 4,5–7 proc. ir perspektyvą, kad bendroje erdvėje bus sukurta 2–5 mln. papildomų darbo vietų. Tačiau šie vertinimai buvo grindžiami metodologiniu požiūriu ir pagrindinėmis hipotezėmis, kurios neapsaugotos nuo galimos kritikos ir prieštaravimų. Be to, nors informacijos apie šias prognozes sklaida buvo itin sėkminga, mūsų žiniomis, taip ir nebuvo padaryta šių prognozių apžvalga, kuri leistų ex post įvertinti jų tikslumą (5).

2.3

EESRK džiaugiasi, kad šiai temai vėl skiriama daugiausia dėmesio, net jei galima stebėtis, kad tai atsitiko praėjus maždaug ketvirčiui amžiaus nuo P. Cecchini pranešimo paskelbimo. Vis dėlto šio klausimo sprendimo būdas – taikyti tą pačią metodiką ir dar kartą nustatyti galimą prekybos bendrojoje rinkoje kliūčių panaikinimo ekonominį poveikį - geriausiu atveju atrodo suvaržantis, o blogiausiu – tiesiog netinkamas dėl mažiausiai dviejų susijusių priežasčių.

2.4

Pirmoji susijusi su pavojumi pasinerti į grynai techninio (jei ne technokratinio) pobūdžio debatus dėl Europos nebuvimo kainos, nors, nepaisant to, kad galėtų būti naudojamasi itin sudėtingomis priemonėmis – tai, kas gali atrodyti techniška, socialinių mokslų srityje dažnai tėra iliuzija.

2.5

Antroji, dar svarbesnė, priežastis yra tai, kad dabartinės aplinkybės yra visiškai kitokios. 1988 m. iš tikrųjų daugiausia buvo svarstoma bendrosios rinkos padėtis. Šiuo požiūriu P. Cecchini pranešimas buvo labai naudingas, kadangi jame buvo aiškiai nurodytos šios srities kliūtys bei vėlavimai ir apskaičiuotas jų poveikis. Todėl tai buvo pagrindas įgyvendinti atkūrimo planą ir stimulas teigiamai dinamikai, kuri paskatino parengti J. Delors planą ir iškelti 1992 m. tikslą.

2.6

2012 m. problemos esmė nebėra bendrosios rinkos padėtis. Per ketvirtį amžiaus ne tik gerokai pažengta į priekį kuriant bendrąją rinką, bet visų pirma smarkiai pasikeitė aplinkybės, kurias, palyginti su devintojo dešimtmečio pabaiga, papildė bent penki nauji svarbūs elementai: 1) aiškiai pasistūmėjusi globalizacija į tarptautinę rinką patekus besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims – Brazilijai, Indijai, ypač Kinijai; devintajame dešimtmetyje Europos konkurentai buvo tik išsivysčiusios šalys; 2) Europa sudaryta iš 27 valstybių, kurių išsivystymo lygis, ekonominė struktūra ir socialinės sistemos yra skirtingesnės nei devintajame dešimtmetyje; 3) kur kas labiau pažengusi Europos integracija, įkurtos kai kurios svarbios institucijos, įvestas euras ir įsteigtas ECB; 4) nuo ketvirtojo dešimtmečio besitęsianti precedento neturinti ekonomikos krizė, tebesiaučianti ir dabar, tik įgavusi valstybės skolos krizės formą; 5) galiausiai neišvengiama būtinybė Europos valstybėms per artimiausius metus sumažinti įsiskolinimą.

2.7

Atsižvelgdami į šiuos veiksnius, siūlome debatus dėl Europos nebuvimo kainos pakreipti visiškai kitokia linkme. Šiuo metu Europos trūkumas – ne vėluojantis bendrosios rinkos (iš kurios, beje, mūsų konkurentai gauna tiek pat naudos, kaip ir patys europiečiai) sukūrimas, o veikiau būtinybė sukurti tvirtą ekonominę, pramoninę ir technologinę tapatybę globalizacijos sąlygomis; tai paskatintų vis didesnę konkurenciją, visų pirma su taip vadinamomis didžiosiomis besiformuojančios rinkos ekonomikos šalimis precedento neturinčios sisteminės krizės sąlygomis.

2.8

Taigi svarstyti reikėtų bendras Europos nebuvimo išlaidas, atsirandančias dėl nebaigto Europos integracijos proceso. Šios išlaidos neproporcingos toms, kurias gali lemti iki šiol išlikusios Bendrijos vidaus prekybos kliūtys. EESRK supranta, kad sudėtinga šį klausimą svarstyti taip plačiai ir iš esmės politiškai, tačiau tik tai turi prasmę esant dabartinei padėčiai (6).

3.1

Prieš 60 metų įkūrus pirmąją Europos bendriją – EAPB, išsipildė europiečių viltis gyventi taikoje. Iki 1992 m. Europos integracijos procesas buvo lėtas, bet pastovus. Per pastaruosius 20 metų Sąjungos plėtra iki 27 valstybių narių, be abejonės, buvo didžiulė pažanga, tačiau tai buvo vienintelis realus žingsni į priekį. Nuo devintojo dešimtmečio skelbtas ES integracijos gilinimas buvo pamirštas. Bendra valiuta, vidaus rinka, sanglaudos politika ar BŽŪP – tikrai dideli laimėjimai, tačiau nebaigti ir, visų pirma, nepakankami tikrai Sąjungai sukurti.

3.2

Apsisprendus dėl debatų objekto, be abejonės, reikia išsiaiškinti, ką šis objektas reiškia. Ką reiškia „kaina“? Ką reiškia „Europos nebuvimas (angl. non-Europe)“? Ir netgi ką reiškia neiginys „non“? Potencialiai viskas gali būti vertinama kaip Europos buvimas arba nebuvimas. Objektyviai sunku atrinkti konkrečias priemones, politiką, viešąsias gėrybes, atskirti jų poveikį, nustatyti, kuriuo lygmeniu (Europos, nacionaliniu ar vietos) jos būtų veiksmingiausiai naudojamos, nuspręsti, kokiais terminais išreikšti ekonominę naudą ir kokiu laikotarpiu reikėtų ją analizuoti (šis sunkumų sąrašas nėra išsamus). Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, susitarti dėl griežto metodologinio požiūrio ir neapsiriboti vien tik bendrais klausimais – nelengva užduotis. Europos Parlamento pranešime dėl metodologinių aspektų pateikta vertingų paaiškinimų šiuo klausimu ir jis puikiai atspindi ypatingą šios temos sudėtingumą.

3.3

Tačiau, kad ir koks principas būtų pasirinktas, sąvokos apibrėžtys – net ir pačios plačiausios – nesuteiktų galimybės į debatų sritį įtraukti dalies pagrindinių viešųjų gėrybių (pavyzdžiui, taika ar laisvas piliečių judėjimas), sukurtų daugiau nei pusę šimtmečio vykdant Europos integracijos procesą.

3.4

Nesiekiama apskaičiuoti, kaip šie laimėjimai prisidėjo prie Europos piliečių gerovės, ar perrašyti istorijos (kas būtų atsitikę, jei Europos integracija nebūtų įgavusi dabartinio pavidalo), tačiau šiuo metu, kai tampa vis madingiau svarstyti Europos nebuvimo kainos klausimą, verta priminti, kad mūsų žemyno istorija ne visuomet buvo tokia, kokią stebėjome nuo 1945 m. iki mūsų dienų. Taiką, gerovę, pagrindines teises (išdėstytas ES pagrindinių teisių chartijoje (7)), laisvą asmenų ir prekių judėjimą, galimybę naudoti tą pačią valiutą kertant valstybių sienas, kainų stabilumą ir kitus mūsų kasdienio gyvenimo privalumus šiandien daugelis mūsų (ypač jaunoji karta) supranta kaip normalų dalyką, tarytum natūralią padėtį, todėl Prancūzijos ir Vokietijos pasienio kontrolė būtų laikoma varginančia keistenybe, o karo tarp Europos valstybių grėsmė – neskoningu pokštu. Savaime suprantama, sunku ar netgi neįmanoma tiksliai pasakyti, kokia būtų dabartinė padėtis, jei būtume išsaugoję grynai nacionalines sistemas, tačiau nėra nepagrįsta teigti, kad Europos integracija padėjo sukurti šias viešąsias gėrybes, kurios tapo visiems akivaizdžios ir savaime suprantamos.

3.5

Ar tai reiškia, kad nuo šiol jos yra amžinos? Negalime būti tikri. Devintajame dešimtmetyje brolžudiško karo Jugoslavijoje prielaida atrodė pernelyg absurdiška ir neįmanoma, tačiau suirus šaliai tai nesutrukdė pratrūkti itin žiaurioms kovoms. Galima prarasti ir kitus laimėjimus, kuriems pasiekti prireikė dešimtmečių: pasienio kontrolės įvedimas ar abejonės dėl euro zonos yra klausimai, kuriuos įvairiuose kontekstuose nesivaržydami kelia komentatoriai ir euroskeptinės ir (arba) populistinės politinės partijos, tačiau vis dažniau ir tradiciniai politiniai judėjimai.

3.6

Galiausiai, neprognozuojant ekstremalių scenarijų, tuo atveju, jei bus iš dalies arba visiškai panaikinti kai kurie pagrindiniai institutai, pavyzdžiui, bendra valiuta, Europos nebuvimo kainos klausimo išvengti nepavyks. Neseniai atliktame UBS banko tyrime (8), nepaisant to, kad jis kritikuotinas metodologiniu požiūriu, įvertinta, kad euro atsisakymas „silpnai“ valstybei vien tik pirmaisiais metais kainuotų 40–50 proc. BVP. Net jeigu euro atsisakytų „stipri“ valstybė (pavyzdžiui, Vokietija), jai tai vien tik pirmaisiais metais kainuotų 20–25 proc. BVP, t. y. 6 000–8 000 eurų vienam gyventojui. Jau nekalbant apie destabilizuojantį politinį poveikį, galimą valiutų karą vykdant nuolatinę konkurencingą devalvaciją, protekcionistinę politiką nacionaliniu lygmeniu ir galbūt katastrofišką poveikį ūkio subjektų lūkesčiams. Šie reiškiniai panardintų Europą į daugelį metų truksiantį nuosmukį. Niekas negali numatyti tokių įvykių pasekmių, tačiau galima tikėtis didelio masto geopolitinio persitvarkymo, kuris paskatintų kurti naujas sąjungas, veikiausiai destabilizuojančias Europą, kaip vieningą politinį ir ekonominį bloką.

4.1

Priešingai populistinėms idėjoms, reiškiamoms daugelyje ES šalių tam tikrų politinių sluoksnių – ypač ištikus 2008–2009 m. krizei ir vėlesnių jos apraiškų metu – dabartinius ekonominius sunkumus lėmė ne „Briuselio eurokratų savivalė“, o iš esmės neužbaigta Europos integracija. Deklaruotas tikslas sukurti pinigų sąjungą iš tiesų niekada nebuvo įgyvendintas. Abejingumas, dėl kurio reikia kaltinti valstybes ir ES institucijas, nuolat atidedančias tikrai ekonominei integracijai užbaigti būtinus darbus ir legitimių bei demokratiškų sprendimų priėmimui valstybėse narėse būtinus procesus (kai kurie iš jų buvo labai plačiai nušviesti žiniasklaidoje) galiausiai – patyrus negirdėto stiprumo asimetrišką išorinį smūgį – įsuko nepasitikėjimo rinkomis ratą. Tokia padėtis visoms Sąjungos šalims kainuoja vis brangiau konkurencingumo, augimo, užimtumo, socialinės sanglaudos ir netgi demokratinio legitimumo žemyno lygmeniu požiūriu.

4.2

Atsiskleidė visi pinigų sąjungos kūrimo nesukūrus tikros ekonominės sąjungos projekto trūkumai – jo galutinis rezultatas ne konvergencija, o divergencija. Šiandien Europa nebeturi laiko istorine prasme laukti, kad „viskas tolimoje ateityje įvyktų savaime“. Galima arba imtis sparčių veiksmų tikrai Europos ekonominei sąjungai sukurti, įskaitant veiksmingą mechanizmą, leisiantį atremti asimetrinius smūgius, arba susitaikyti su Sąjungos nebuvimo kaina, kuri ateityje grasina sprogti.

4.3

Dabartiniai euro, kuris iš esmės yra „netobula“ valiuta, sunkumai yra šios padėties atspindys. Santykinis visų euro zonos šalių ir netgi daugumos Europos šalių, kurios laikomos „patiriančiomis grėsmę“, valstybės skolos lygis yra žemesnis už kitų, vadinamųjų „išsivysčiusių“ šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ar Japonijos, valstybės skolos lygį. Tačiau doleris, svaras sterlingų arba jena laikomi patikimų, „įsitvirtinusių“ valstybių valiuta, o euras kenčia dėl savo – t. y. valiutos, kurios suverenumo ribos nėra visiškai aiškios (9) – įvaizdžio, dėl Europos Centriniam Bankui suteiktų suvaržymo įgaliojimų ir tikro ekonomikos valdymo Europos mastu nebuvimo. Dėl visų šių priežasčių gyvybiškai svarbu sukurti faktišką Europos ekonominę sąjungą su visų pirma privalomomis taisyklėmis ir aiškia visų lygmenų atsakomybe, o tai, beje, neįmanoma neįvykdžius esminės politinės reformos, kuri tokiai sąjungai suteiktų būtiną legitimumą.

4.4

Sunku įvertinti, kiek iš viso kainuoja minėtas nepasitikėjimas rinkomis, kuris, beje, didžia dalimi atsakingas už dabartinį nuosmukį. Vis tik, vien turint omenyje kai kurioms valstybėms dabartiniu laikotarpiu nustatytas rizikos priemokas, „Europos nebuvimo kaina“ valstybių biudžetams galėtų kainuoti nuo 0,4 iki 1,5 proc. BVP 2012 m. (t. y. nuo 9 iki 36 mlrd. EUR) ir iki 1,8 ir 2,4 proc. BVP atitinkamai 2013 m. ir 2014 m. (t. y. 42 mlrd. EUR ir 56 mlrd. EUR) visai euro zonai ir, savaime aišku, ši kaina įvairioms šalims būtų labai skirtinga (10).

4.5

Sėkmingai įgyvendinta ekonominė integracija, įskaitant visų pirma glaudesnę biudžetinę ir fiskalinę integraciją, kuriai būtų taikomos griežtos sąlygos ir kontrolė, būtų leidusi išvengti šių rizikos priemokų, jei būtų sukurti Europos lygmeniu skolos pasiskirstymo mechanizmai, pavyzdžiui, euroobligacijos ar pan., o ne griebiamasi ad hoc priemonių nepaprastosios padėties atvejais, kai ji tampa nevaldoma. Valstybės ir Europa turi pasiryžti ne imtis veiksmų reaguojant į padėtį, o nustatyti nuoseklių institucinių reformų ir veiksmų planą, kuris leistų rasti bendrą sprendimą, kaip įveikti dabartinę krizę, ir kuriame būtų numatyta reali perspektyva.

4.6

Neseniai šia linkme žengta keletas žingsnių. Deja, jie anaiptol neatitinka problemų masto.

5.1

2011 m. gruodžio 9 d. Briuselyje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime prisiimti įsipareigojimai, kuriais sugrįžtama prie Mastrichto stabilumo pakto drausmės, reikalauja smarkiai sumažinti valstybių biudžeto deficitą įvedant nuo šiol automatiškai taikomas sankcijas už subalansuoto biudžeto taisyklės pažeidimą. Taigi, valstybės, spaudžiamos finansų rinkų ir naujų privalomų taisyklių, bus priverstos dėti daugiau pastangų, kad sumažintų įsiskolinimą.

5.2

Daugelio Europos valstybių politiniams vadovams kalbant apie jų valstybės skolos padėtį, kyla esminis klausimas, kaip padaryti tai, kas neįmanoma, t. y. viena vertus, įveikti nepasitikėjimą rinkomis, ko visi reikalauja, ir, antra vertus, smarkiai sumažinti valstybės deficitą ir – beveik tuo pat metu – atgaivinti augimą. Vienas iš būdų šiai neįveikiamai lygčiai išspręsti būtų panaikinti beprasmį valstybių narių dubliavimąsi siekiant masto ekonomijos ir tuo pačiu padėti pagrindus biudžetų atgaivinimui Europos lygmeniu. Imantis tokių veiksmų visų pirma būtų galima išvengti „kiekvienas sau“ vykdomos griežto taupymo politikos gniuždančių pasekmių – ar bent jau jas sušvelninti – nepakenkiant piliečiams teikiamų viešųjų paslaugų kokybei ir kartu spręsti 27 skirtingų ir dažnai nekoordinuojamai vykdomų politikų tose pačiose srityse problemą. Akivaizdu, kad šios idėjos neįmanoma įgyvendinti su Bendrijos biudžetu, apsiribojančiu 1 proc. BVP, ir ji visiškai nesuderinama su pasiūlymu visapusiškai, taip pat ir Europos lygmeniu, mažinti biudžeto išlaidas.

5.3

Bendras Europos valstybių gynybos biudžetas 2010 m. sudarė beveik 200 mlrd. EUR, bet – daugelio ekspertų nuomone – nacionalinė politika šioje srityje ir toliau yra fragmentiška ir apskritai nelabai veiksminga (11). Nepaisant gausių Europos ir nacionalinio lygmens iniciatyvų, įrangai ir MTTV programoms gynybos srityje skirti asignavimai, sudarantys beveik 20 proc. viso biudžeto, praktiškai yra vienintelė sritis, kurioje yra tikras išlaidų pasidalijimas, bet net ir šiuo atveju, pasak EGA, tai sudarė apie 22 proc. 2010 m. (12) Pagal šios srities tyrimus, pasidalijus tik šias išlaidų kategorijas būtų galima sutaupyti 32 proc., t. y. 13 mlrd. EUR biudžeto lėšų (13).

5.4

Tokio paties požiūrio būtų galima laikytis ir kitų valstybių narių suverenių sričių atžvilgiu, pavyzdžiui, diplomatinės tarnybos, muitinių, sienų apsaugos, civilinės saugos, kovos su sukčiavimu ir kt. Išlaidų visose šiose srityse sumažinimas, nepaisant galimų nesutarimų dėl jų tikslaus dydžio, priklauso vien tik nuo politinės valios.

5.5

Europos nebuvimo fiskalinė kaina yra neatsiejamas aspektas, apsunkinantis biudžetinę kainą. Valstybių narių konkuravimas mokesčių srityje nebuvo reglamentuotas vadovaujantis bendrais Europos interesais. Tai lėmė nepakankamą mokesčio bazių, kurias galima perkelti, apmokestinimą ir pernelyg didelį kitų mokesčio bazių apmokestinimą, todėl prarandama mokestinių pajamų, vadinasi tai kainuoja ir Europai, ir valstybėms narėms. Beje, tokios padėties rezultatas – disbalansas, neteisingumas ir itin didelės socialinės išlaidos, ypač neigiamai vertinamos plačiosios visuomenės.

5.6

Kalbant apie socialinę sritį, debatai dėl „Europos nebuvimo kainos“ nėra naujas dalykas. Europos integracija negali būti grindžiama vien laisvosios prekybos principu, kai konkurencijos politika ir vartotojo gerovė užgožia visus kitus dalykus ir lemia į žemiausius standartus orientuotą socialinį sulyginimą. Reikia priminti, kad nepaisant dažnai girdimų kaltinimų dėl tariamo „Europos diktato“, ir šiuo atveju problema yra ne Europos lygmens veiksmų perteklius, o jų trūkumas. Nekalbant apie jaučiamą nelygybę ir nepaprastai sunkią socialinę kainą, ypač dabartinėmis sąlygomis, daugelio tyrimų išvadose teigiama, kad Europos nebuvimas šioje srityje yra susijęs ir su didžiule ekonomine kaina (14). Empiriniai duomenys rodo, kad teisinga ir veiksminga socialinė politika padeda stabilizuoti makroekonomiką, visų pirma sumažindama ciklinių reiškinių mastą ir sudarydama sąlygas geresniam išteklių paskirstymui, o kartu ir platesne prasme – piliečių gerovei (15). Beje, kokybiška socialinė politika turi tendenciją mažinti „priešiško nusistatymo“ reiškinį, internalizuoti kai kuriuos išorės veiksnius ir gerinti darbo jėgos ir „socialinio kapitalo“ plačiąja prasme kokybę. Europos socialinės chartijos tikslas buvo šioje srityje įvesti keletą pagrindinių taisyklių, kurios galiotų visose valstybėse narėse. Atrodo, kad atėjo laikas žengti į priekį ir numatyti struktūruotą šalių socialinės politikos konvergencijos pagrindą, kad būtų sumažinti pernelyg dideli skirtumai ir išvengta to, kad socialinio disbalanso didėjimas ir visuotinis skurdo plitimas galiausiai nesukeltų rimtų kliūčių reikšmingam, subalansuotam ir tvariam ekonomikos augimui.

5.7

Ekonominėje erdvėje, kurioje mažai kliūčių prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui, vykstanti labai menkai reglamentuojama konkurencija mokesčių ir socialinėje srityse lemia ir kitas globalizuotos ekonomikos sąlygomis ypač pavojingas tendencijas. Laipsniškas pramonės struktūrų ardymas daugelyje Europos šalių yra neginčijama realybė, kuri sulaukia ne tik stipraus piliečių priešinimosi, bet ir mūsų šalims kelia strateginių problemų, kadangi tai ypač svarbios permainos, kurias sudėtinga nukreipti priešinga linkme artimiausiu ar vidutinės trukmės laikotarpiu ir todėl jų pasekmės sunkios (16). Vis didėjantys neatitikimai, kurių priežastis nacionalinėms gairėms pramonės politikos srityje teikiama viršenybė, lemia vienašališkus, anaiptol ne geriausius ir kartais netgi priešingų rezultatų duodančius sprendimus (17), kai tuo tarpu besivystančios rinkos ekonomikos šalys vykdo „akiplėšišką“ pramonės politiką, pasinaudodamos silpna valiuta ir aktyviu visuomenės palaikymu (18). Vietoj to, kad sutelktų savo išteklius ar bent jau koordinuotų jų panaudojimą siekiant įveikti šias problemas, daugelis didžiųjų Europos šalių vis dažniau būna priverstos, kadangi nėra Europos energijos bendrijos (19), pasirašyti susitarimus su trečiosiomis šalimis tokiose išties svarbiose srityse kaip energija ir MTTV (20). Akivaizdu, kad Europos politika be jokių abejonių būtų gerokai veiksmingesnis sprendimas.

5.8

Sąjungos MTTV biudžetas 2014–2020 m. laikotarpiui sudaro 0,08 proc. jos BVP ir tai yra 20-30 kartų mažiau palyginti su nacionaliniais biudžetais. Tuo tarpu viename iš tyrimų teigiama, kad kiekvienas papildomas iš viešojo biudžeto į Europos lygmens MTTV investuotas euras pritraukia 0,93 EUR privačių lėšų (21). Bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa (7-oji BP 2007–2013 m.), kuriai skirtas 50,5 mlrd. EUR biudžetas, rodo, kad tai ne tik siekiamybė ir kad šioje srityje įmanoma vykdyti bendrą politiką. Šios programos poveikis didžiulis: manoma, kad kiekvienas bendrosios programos euras laikui bėgant padidina pramonės pridėtinę vertę nuo 7 iki 14 EUR. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, Mokslinių tyrimų GD atliktuose makroekonomikos tyrimuose numatoma, kad septintoji bendroji programa iki 2030 m. padės sukurti 900 000 darbo vietų, iš kurių 300 000 bus skirtos mokslininkams. Dėl konkurencingumo padidėjimo ji taip pat leis per tą patį laikotarpį beveik 1,6 proc. padidinti ES eksporto apimtį ir maždaug 0,9 proc. sumažinti importo apimtį.

5.9

Beje, bendroje pramonės politikoje būtina atsižvelgti į aplinkos apsaugos problemas ir ją reikia glaudžiai derinti su Sąjungos energetikos politika. Energetikos klausimų sprendimas nacionaliniu lygmeniu gali sudaryti lengvumo trumpalaikiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu iliuziją, bet kartu jis gali labai brangiai kainuoti ilgalaikiu laikotarpiu, kadangi lems stiprią priklausomybę nuo angliavandenilius gaminančių valstybių ir energijos kainų šuolį. Išeitimi galėtų būti investicijos į energetikos infrastruktūros vystymą ir naujų energijos šaltinių plėtrą vykdant Europos lygmens MTTV (22). Kaip teigiama Energetikos GD užsakymu Accenture atliktame tyrime, atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pavyzdžiui, vėjo energijos Jungtinėje Karalystėje arba saulės energijos Ispanijoje, eksploatavimas ir nacionalinių tinklų sujungimas tarpusavyje galėtų Europos vartotojų sąskaitas iki 2020 m. sumažinti maždaug 110 mlrd. EUR.

5.10

Dabartinės krizės sąlygomis auga ilgalaikio nedarbo, galinčio peraugti į nuolatinį, pavojus. Tai gali trukdyti žmonių savirealizacijai darbe ir iš Europos ekonomikos atimti jų potencialą. Tokia padėtis nesuderinama su integracinio augimo tikslu, todėl reikia intensyviai ieškoti ilgalaikių sprendimų, tarp kurių turėtų būti ir valstybės lėšomis finansuojama parama įtraukiosioms darbo vietoms kurti, siekiant išsaugoti darbo įpročius, ir perkvalifikavimas, siekiant sudaryti sąlygas žmonės prisitaikyti prie būsimų poreikių darbo rinkoje.