22.12.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 376/25

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Kaimo plėtros ir užimtumo Vakarų Balkanuose

2011/C 376/05

Pranešėjas Cveto STANTIČ

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2011 m. sausio 19–20 d. plenarinėje sesijoje nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Kaimo plėtros ir užimtumo Vakarų Balkanuose.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2011 m. rugsėjo 8 d. priėmė savo nuomonę.

474-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2011 m. rugsėjo 21–22 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 166 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 4 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Duomenys apie kaimo vietovių socialinius ir ekonominius ypatumus Europos Sąjungoje ir Vakarų Balkanų šalyse (1) yra nenuoseklūs ir nepalyginami. Taip yra iš dalies todėl, kad nėra vienodos kaimo vietovių apibrėžties. Todėl EESRK pritaria pasiūlymui ES lygmeniu suderinti kaimo vietovių apibrėžties kriterijus, nes tai leistų geriau palyginti kaimo vietoves, įgyvendinamą politiką bei taikomas priemones.

1.2   Vakarų Balkanų kaimo vietovėse iškyla daug struktūrinių, socialinių ir ekonominių problemų, kurias išspręsti būtų galima įgyvendinant ES kaimo plėtros politiką ir bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP). EESRK labai rekomenduoja Vakarų Balkanų šalims pasinaudoti ES kaimo plėtros politikos patirtimi ir tuo pačiu metu atsižvelgti į nacionalines problemas ir prioritetus.

1.3   Daugybė kaimo vietovių Vakarų Balkanuose tebėra ištuštėjusios, o jų ištekliai – nepanaudoti, kai tuo pačiu metu miestuose matyti neproporcingai didelė gyventojų ir ekonominės veiklos koncentracija. Ši tendencija daro neigiamą poveikį ekonominiu, socialiniu, teritoriniu ir ekologiniu požiūriu. Todėl reikia parengti ir taikyti specialias atskiroms vietovėms pritaikytas priemones, kad šiose vietovėse būtų paskatintas tvarus ekonomikos augimas.

1.4   Vakarų Balkanų kaimo vietovių ekonomikai būdingas natūrinis ir pusiau natūrinis ūkininkavimas, aukštas nedarbo lygis, paslėptas nedarbas ir nedidelis darbo jėgos judumas. Vienintelis kaimo vietovių konkurencinis pranašumas – mažos darbo sąnaudos ir aukštos kokybės gamtos ištekliai. Verslumo plėtrą riboja įvairūs veiksniai: nepakankamai išvystyta infrastruktūra, kvalifikuotų darbuotojų stygius, ribotos galimybės patekti į rinkas ir gauti finansavimą, investicinės paramos trūkumas ir mažas verslumo potencialas.

1.5   Ekstensyvioji žemdirbystė Vakarų Balkanuose tebėra esminė kaimo vietovių ekonomikos varomoji jėga ir pagrindinis užimtumo šaltinis. Tačiau žemės ūkį reikia modernizuoti ir padidinti jo produktyvumą, o tai sukels žemės ūkio darbo jėgos perteklių. Sprendimas būtų kaimo ekonomikos įvairinimas siekiant sumažinti kaimo vietovių namų ūkiams kylančią su pajamomis susijusią riziką.

1.6   Kaimo plėtros politika, kuri turėtų padėti įvairinti kaimo ekonomiką, dar nėra pakankamo masto ir nedera su ES kaimo plėtros politika. Net ir tais atvejais, kai vykdoma tam tikra nacionalinė politika, politinis nestabilumas ir dažna vyriausybių kaita neleidžia užtikrinti tęstinumo ir trukdo įgyvendinimo procesui. Daugumoje šalių veikia kaimo plėtros fondai, tačiau palyginti su ES jie vis dar yra nedideli.

1.7   Pagrindinis finansinės pagalbos kaimo vietovėms šaltinis tebėra Pasirengimo narystei pagalba žemės ūkiui ir kaimo plėtrai (IPARD). Daugumai šalių sunkiai sekasi perimti dabartinį ES kaimo plėtros modelį, nes jis sudėtingas ir pasižymi reikliomis įgyvendinimo procedūromis. Todėl ES turėtų apsvarstyti galimybę supaprastinti IPARD valdymo ir kontrolės principus bei procedūras, kad veiksmingai panaudoti lėšas ir turimas priemones būtų lengviau.

1.8   Vienas didžiausių sunkumų pasinaudoti IPARD priemonėmis, kaip atrodo, yra nepakankami nacionalinio ir vietos lygmenų administraciniai ir instituciniai gebėjimai ir nedideli potencialių paramos gavėjų pajėgumai. Nacionalinės vyriausybės raginamos aktyviau kurti institucijas ir plėsti potencialių paramos gavėjų pajėgumus.

1.9   EESRK taip pat rekomenduotų lanksčiau naudoti pasirengimo narystei pagalbą kaimo plėtrai, visų pirma atsisakyti šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių diferencijavimo skiriant paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Kadangi padėtis skirtingose šalyse nėra vienoda, daugiau dėmesio reikėtų skirti individualiam administravimo ir lėšų panaudojimo pajėgumų įvertinimui.

1.10   Kad kova su nedarbu, skurdu ir atskirtimi kaimo vietovėse būtų veiksmingesnė, reikia geriau derinti skirtingų sričių politiką ir turimas lėšas. Regioninė politika gali suteikti didelę papildomą paramą kaimo plėtros politikai, jeigu šių dviejų sričių politika būtų tinkamai derinama ir nuosekliai įgyvendinama.

1.11   Nacionalinė politika ir priemonės, kurias reikia stiprinti ir geriau derinti, yra šios:

—   aktyvios įtraukties politika: geresnės galimybės gauti informacijos ir konsultuotis dėl viešųjų paslaugų,

—   darbo rinkos politika: aktyviai įgyvendinant darbo rinkos priemones galima pasiekti didesnį užimtumo lygį ir sumažinti regioninius skirtumus,

—   švietimas ir mokymas: teikti visų pakopų švietimo paslaugas, spręsti mokyklos nebaigimo problemą, ugdyti jaunimo įgūdžius, kelti jaunimo kvalifikaciją, rengti konkretiems poreikiams pritaikytus kursus siekiant sumažinti darbo vietų ir įgūdžių neatitikimus,

—   kaimo plėtros politika: daugiau dėmesio reikėtų skirti 2 ir 3 krypčiai, nes 1 krypties priemonės jau įgyvendinamos daugumoje šalių (2).

1.12   Kaimo vietovėse pilietinė visuomenė neatlieka svarbaus vaidmens, nes jai trūksta verslumo ir organizacinių įgūdžių, kyla demografinių problemų, o socialinė infrastruktūra palyginti su miestais yra prasta. Galimas sprendimas būtų kurti vietinių pilietinės visuomenės organizacijų tinklus, kad būtų pasiekta gyventojų ir aprėpiamos teritorijos kritinė masė. Šiuo požiūriu, siekiant didinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, naudinga gali būti LEADER programa (3).

1.13   Norint pagerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir paskatinti jaunimą likti jose gyventi, reikia didesne įvairove pasižyminčios kaimo ekonomikos. Pagrindiniai uždaviniai siekiant šio tikslo tebėra investicijos į kaimo infrastruktūrą, žiniomis pagrįstas ir su maisto pramone integruotas žemės ūkis, geresnis žmogiškasis kapitalas, palanki aplinka verslininkams ir tinkamesnės socialinės paslaugos. Kaimo turizmas ir ekologinis turizmas, kurie remiasi turtingu kultūros, istorijos ir gamtos paveldu, taip pat turėtų suteikti nemažai galimybių.

2.   Įžanga ir aplinkybės

2.1   Kaimo vietovių apibrėžtis

2.1.1   Vienas iš sunkumų, kylančių nagrinėjant šią temą, yra tai, kad ES lygmeniu nėra nustatytos vienodos kaimo vietovių apibrėžties. Atskiros šalys turi skirtingas oficialias apibrėžtis, kurios remiasi įvairiais kriterijais, pavyzdžiui, gyventojų tankumu, žemės ūkiu pagrįsta ekonomika, atokumu, ribotomis galimybėmis naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir pan. Palyginimui, tarptautiniu lygmeniu dažnai naudojama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) kaimiškųjų regionų apibrėžtis. Neseniai ir Vakarų Balkanų šalys pradėjo derinti savo statistinius duomenis su šia metodika.

2.1.2   Todėl EESRK pritaria pasiūlymui ES lygmeniu suderinti kaimo vietovių apibrėžties kriterijus. Tai leistų geriau palyginti ir stebėti įvairių įgyvendinamų priemonių ir politikos veiksmingumą.

2.2   Kaimo plėtra Europos Sąjungoje – svarbus bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir būsimos BŽŪP reformos elementas

2.2.1   Atsižvelgiant į tai, kad beveik 60 proc. ES gyventojų gyvena kaimo vietovėse, kurios užima apie 90 proc. ES ploto, kaimo plėtra yra gyvybiškai svarbi ES politikos sritis. Kaimo plėtros finansavimas apima daug įvairių priemonių. Dabartinis ES modelis grindžiamas keturiomis politikos kryptimis, o valstybėms narėms ir regionų vyriausybėms paliekama pakankamai lankstumo pritaikyti šią politiką prie konkrečių savo poreikių.

2.2.2   Vienas pagrindinių būsimos BŽŪP reformos tikslų – darnus teritorinis vystymasis. Šiuo klausimu EESRK yra įsitikinęs, kad, ateityje orientuojant Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką į inovacijas ir konkurencingumą, kaimo vietovėse bus galima atverti naujų verslo galimybių, sukurti daugiau darbo vietų ir įvairinti pajamų šaltinius (4).

2.3   Kaimo plėtros politikos svarba Vakarų Balkanų valstybių ekonomikai

2.3.1   Atsižvelgiant į kaimo vietovių dydį, jose gyvenančių žmonių procentinę dalį (5) ir didelę žemės ūkio svarbą valstybių ekonomikai, akivaizdu, kad Vakarų Balkanuose kaimo plėtra taip pat privalo tapti gyvybiškai svarbia politikos sritimi.

2.3.2   Vakarų Balkanų kaimo vietovės patiria tam tikrų specifinių struktūrinių, socialinių ir ekonominių problemų, pavyzdžiui, mažas pajamų lygis, įsidarbinimo galimybių stoka, blogėjanti gyvenimo kokybė, gyventojų skaičiaus mažėjimas ir pan. Šios problemos gali būti sėkmingai sprendžiamos įgyvendinant tinkamą kaimo plėtros politiką, grindžiamą kompleksine ES kaimo plėtros programa.

3.   Keletas bendrų Vakarų Balkanų kaimo vietovių bruožų – pagrindiniai jų ekonominio potencialo veiksniai

3.1   Vakarų Balkanai, kuriems būdinga itin didelė augalijos ir gyvūnijos įvairovė, – vienas turtingiausių Europos regionų biologinės įvairovės požiūriu. Vakarų Balkanuose yra daug įvairių natūralių buveinių – nuo pakrančių lagūnų ir šlapžemių iki Viduržemio jūros regiono miškų, kalnų pievų ir ganyklų, gėlavandenių pelkių ir karstinio reljefo.

3.2   Gyventojų skaičiaus mažėjimas, visų pirma atokiose ir mažiau derlingose srityse, ir gyventojų senėjimas (išskyrus Albaniją ir Kosovą) daro didelį neigiamą poveikį kaimo vietovių darbo rinkai. Visose regiono šalyse vyrauja bendra tendencija – gyventojai migruoja iš kaimo vietovių į miestus ir pakrantės rajonus, taip pat į užsienį. Į kaimo vietoves daugiausia persikelia pensininkai ir pabėgėliai.

3.3   Nepalanki švietimo sistema, žemas ekonomiškai aktyvių gyventojų kvalifikacijos lygis ir žinių bei įgūdžių stygius yra rimta kliūtis kaimo ekonomikos ateičiai. Darbo rinkai būdingas mažas darbo jėgos judumas, todėl sumažėja alternatyvių užimtumo galimybių ir pajamų šaltinių.

3.4   Mažo intensyvumo gyvulių ganybos ir ūkininkavimo sistemomis grindžiamas žemės ūkis tebėra svarbiausia veikla daugumoje kaimo vietovių. Užimtumo žemės ūkyje dalis yra viena didžiausių palyginti su ES šalimis.

3.5   Kaimo namų ūkiams, ypač disponuojantiems ribotais ištekliais, sunku patekti į žemės ūkio rinkas, darbo rinkas ir finansų rinkas, taip pat gauti informacijos ir mokytis. Todėl jų galimybės įveikti skurdo riziką yra daug mažesnės.

3.6   Didžiausios problemos kaimo vietovėse yra maža ekonominės veiklos bei pajamų šaltinių įvairovė ir žemas užimtumo lygis privačiajame sektoriuje. Ekonominių paslaugų ir socialinė infrastruktūra yra prasta ir nepakankamai išvystyta. Tai turi įtakos kaimo žmonių gyvenimo kokybei ir kaimo vietovių konkurencingumui bei socialinei struktūrai.

4.   Žemės ūkis tebėra esminė Vakarų Balkanų kaimo ekonomikos varomoji jėga

4.1   Nors žemės ūkio dalis ekonomikoje nuo 2000 m. nuolat mažėja, Vakarų Balkanuose ji tebėra daug didesnė negu ES vidurkis tiek pridėtinės vertės, tiek ir užimtumo požiūriu.

4.2   Daugelyje Vakarų Balkanų valstybių, ypač pietuose, esminis žemės ūkio ypatumas tebėra nedideliir paskiri privatūs ūkiai. Vidutinis ūkio dydis svyruoja nuo 1,2 ha Albanijoje iki mažiau kaip 4 ha Serbijoje. Žemės ūkio plėtrai trukdo ir kiti veiksniai: menkai išvystytos rinkos struktūros, nepakankama infrastruktūra, maža rinkos gamybos dalis, žinių ir įgūdžių stygius ir nesugebėjimas patenkinti maisto saugos standartų.

4.3   Dėl pereinamojo laikotarpio ir netgi kai kuriose šalyse vykusio karo žemės ūkio gamyba buvo sumažėjusi, tačiau nuo 2000 m. ji vėl pradėjo augti, daugiausia todėl, kad buvo investuota į gamybos technologijas. Vis dėlto, daugumoje šalių produkcijos vis dar pagaminama mažiau nei iki pereinamojo laikotarpio. Nepaisant kai kurių trūkumų, didžioji Vakarų Balkanų šalių dalis turi gana didelį natūralų potencialą užsiimti žemės ūkio veikla (santykinai nebrangi darbo jėga, žemės ir vandens ištekliai, geros klimato ir dirvožemio sąlygos gaminti tam tikrus produktus, pavyzdžiui, tabaką, kai kuriuos vaisius ir daržoves, vyną, grūdus ir mėsą).

4.4   Šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje (Savos baseine, Dunojaus baseine, Panonijos lygumoje) yra ir labai produktyvių žemės ūkio regionų, pasižyminčių gerai integruota ekonomika. Šioje teritorijoje palankios dirvožemio ir klimato sąlygos kapitalui imliai žemės ūkio gamybai. Be to, čia yra reikiamas žmogiškasis kapitalas, išugdyta verslumo dvasia, pakankama įvairove pasižymintis pramonės sektorius ir gerai išvystyta infrastruktūra.

5.   Su žemės ūkiu nesusijusių kaimo plėtros problemų sprendimas

5.1   Tai, kad žemės ūkio sektoriuje dirba tiek daug darbuotojų nereiškia, kad jų indėlis į sukuriamą BVP yra toks pat didelis. Todėl ateityje kaimo ekonomika turės sugebėti pasiūlyti darbo jėgos pertekliui alternatyvių užimtumo galimybių.

5.2   Naujų darbo vietų kūrimo ir papildomų pajamų šaltinių užtikrinimo požiūriu dažnai labai veiksmingas yra pramonės įmonių steigimas kaimo vietovėse. Be to, patirtis parodė, kad investicijos į ūkius, jų modernizavimas, darbuotojų mokymas ir aplinkos apsaugos priemonės padeda didinti užimtumą ir mažinti paslėptą nedarbą ūkiuose. Didelį augimo potencialą turi šie sektoriai: perdirbamoji pramonė, saugomų geografinių nuorodų produktai, ekologiški maisto produktai, kaimo turizmas, amatai, medienos gaminiai ir atsinaujinančiosios energijos gamyba, taip pat platus sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų spektras.

5.3   Kad kaimo sektorius vystytųsi greičiau, reikia daugiau ir geriau investuoti į viešąsias gėrybes ir paslaugas: geresnius kelius ir drėkinimo infrastruktūrą, palankesnę verslo aplinką ir veiksmingą informacijos, žinių ir technologijų perdavimą.

6.   Žemės ūkio ir kaimo plėtros politika ir stojimo į ES perspektyva

6.1   Visos regiono šalys turi didelį siekį įstoti į ES. Todėl jos visos turi įveikti panašias problemas pertvarkydamos ir modernizuodamos savo labai padriką žemės ūkio ir maisto produktų sektorių, nes tik taip jos galės konkuruoti ES rinkoje.

6.2   Paskutiniojoje Europos Komisijos pažangos ataskaitoje (6) žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimu nurodoma, kad dauguma Vakarų Balkanų šalių turi dėti daugiau pastangų, kad užtikrintų didesnį suderinimą su ES žemės ūkio acquis ir ES kaimo plėtros politika.

6.3   Palyginti su ES, Vakarų Balkanų valstybės lėšų žemės ūkiui remti vis dar skiria santykinai mažai. Visame Vakarų Balkanų regione taikomos įvairios priemonės ir paramos mechanizmai. Pastaraisiais metais didžioji dalis žemės ūkiui skirtų valstybės biudžeto lėšų teko tiesioginėms išmokoms gamintojams.

6.4   ES finansinė pagalba

6.4.1   Pasirengimo narystei pagalba žemės ūkiui ir kaimo plėtrai – IPARD (7) yra IPA, t. y. platesnės ES pasirengimo narystei ir pagalbos plėtrai priemonės, 5-asis elementas. IPARD lėšų gali gauti tik šalių kandidačių statusą turinčios valstybės (Kroatija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija ir Turkija).

6.4.2   EESRK norėtų atkreipti dėmesį į konkrečias kliūtis, trukdančias Vakarų Balkanų šalims pasinaudoti pasirengimo narystei pagalba kaimo plėtrai. IPARD investicines priemones sunku įgyvendinti, nes šiuo tikslu turi visu pajėgumu veikti vietinės įgyvendinimo ir kontrolės struktūros (IPARD valdymo ir už ją atsakantys organai yra visiškai decentralizuoti, ES institucijos atlieka tik ex-post kontrolę). Dėl šios priežasties daug projektų atmetama, o parengiamuoju laikotarpiu tiek šalis, tiek ir galimi paramos gavėjai turi daug investuoti.

6.4.3   IPARD valdymo ir kontrolės principus bei tvarką būtų galima supaprastinti siekiant paskatinti Vakarų Balkanų šalis geriau pasinaudoti jos priemonėmis, kurios turėtų tiesioginio poveikio kaimo plėtrai, pavyzdžiui, būtų pagerinta kaimo infrastruktūra, įvairinama ekonominė veikla ir vykdomas mokymas (IPARD 3 kryptis).

6.4.4   Pagrindinė lėto ES lėšų panaudojimo priežastis taip pat yra prasti administraciniai gebėjimai ir tinkamų institucijų nebuvimas nacionaliniu ir ypač vietos lygmeniu. Šie dalykai mažina bendrus pasirengimo narystei lėšų panaudojimo pajėgumus. Nepakankamos bendrosios paslaugos (statybos leidimų išdavimas, žemės registras, nepatenkinamai dirbančios augalų sveikatos ir veterinarijos tarnybos ir t. t.) taip pat prisidėjo prie to, kad pastarojo meto kvietimai teikti paraiškas dėl kaimo plėtros projektų nebuvo labai sėkmingi.

6.4.5   Papildoma kliūtis, neleidžianti geriau panaudoti ES lėšų, būtų ir menki galimų pagalbos gavėjų pajėgumai. Tai būtų galima įveikti vystant veiksmingesnes žemės ūkiui reikalingų žinių sklaidos ir konsultavimo paslaugas.

6.4.6   Padėtis įvairiose šalyse skiriasi ir ji ne visada yra susijusi su rengimosi narystei pažanga ar šalies kandidatės statusu. Todėl EESRK rekomenduotų lanksčiau naudoti pasirengimo narystei pagalbą kaimo plėtrai, visų pirma atsisakyti šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių diferencijavimo skiriant paramą ir daugiau dėmesio skirti individualiam šalių administravimo ir lėšų įsisavinimo pajėgumų įvertinimui.

7.   Kaimo vietovių darbo rinkos Vakarų Balkanuose

7.1   Kaimo vietovių darbo rinkos daugumoje Vakarų Balkanų šalių turi tokius bendrus bruožus:

—	dominuojanti profesija – žemės ūkio darbuotojai, o paslaugų sektoriaus darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų (išskyrus dirbančius žemės ūkyje) dalis yra gerokai mažesnė už vidurkį,

—	darbas ne visą darbo dieną ir sezoninis darbas didžiajai kaimo gyventojų daliai dažnai yra vienintelis pajamų šaltinis,

—	nepalanki švietimo sistema ir įgūdžių bei žinių stoka, kurios yra gyventojų senėjimo ir vis dažnesnio mokyklos nebaigimo reiškinio pasekmės,

—	nepakankamos užimtumo galimybės ne žemės ūkio sektoriuje sukelia didelę priklausomybę nuo sezoninio darbo ir paslėptą nedarbą,

—	pažeidžiamiausios grupės, kurioms gresia atskirtis nuo darbo rinkos, yra jaunimas, moterys, vyresnio amžiaus asmenys, tautinės mažumos (romai) ir karo pabėgėliai. Kai kurie šių grupių atstovai ne visada registruojasi kaip bedarbiai („paslėptas nedarbas“),

—	kaimo darbuotojai retai dalyvauja įvairiose vyriausybės užimtumo programose. Reikia geriau informuoti apie tokias programas ir teikti atitinkamas konsultacines paslaugas.

8.   Su kaimo plėtra ir užimtumu susijusios strategijos ir politika

8.1   Dabartinė valstybių kaimo politika pasižymi šiomis savybėmis: menkas politinis sąmoningumas, prastas ES kaimo plėtros koncepcijos supratimas – netaikomas kompleksinis požiūris, nėra programavimo struktūrų, nevykdomas vertikalus ir horizontalus politikos derinimas ir skirtingos ministerijos nepakankamai bendradarbiauja kaimo plėtros srityje.

8.2   Valstybių kaimo plėtros politikoje nėra deramai atsižvelgiama į tam tikras esmines problemas ir vystymosi galimybes: nėra pakankamai paskatų ekologiniams ūkiams, genetiniams ištekliams, miškininkystei, turizmui ir t. t. Taip pat nesprendžiami mažiau palankių ūkininkauti vietovių ir pusiau natūrinio ūkininkavimo klausimai.

8.3   Kaimo plėtros politika, įgyvendinama kartu su regionine politika ir tinkamomis sektorių veiklos programomis, gali labai prisidėti prie didesnio užimtumo ir didesnės socialinės įtraukties kaimo vietovėse. Gera regioninė politika gali suteikti svarbios papildomos paramos skurdesniems kaimo regionams stiprinti.

8.4   Palyginti su ES, daugumos valstybių regioninė politika dar labiau atsilieka negu kaimo plėtros politika. Todėl reikia taikyti nuoseklesnį požiūrį ir geriau derinti įvairių sričių politiką ir turimas lėšas sutelkiant įvairius išteklius (nacionalines lėšas, ES lėšas, donorų lėšas).

8.5   Politinis nestabilumas ir dažna vyriausybių kaita daugumai regiono šalių neleidžia užtikrinti skirtingų strategijų ir kaimo plėtros priemonių įgyvendinimo tęstinumo.

9.   Pilietinės visuomenės organizacijų vaidmuo kaimo plėtros srityje

9.1   EESRK nuomonėje dėl pilietinės visuomenės kaimo vietovėse  (8) buvo nurodyta keletas problemų ir uždavinių, su kuriais tenka susidurti kuriant pilietinės visuomenės organizacijas kaimo vietovėse, ypač naujosiose valstybėse narėse. Tokios problemos apima kliūtis gauti žinių ir informacijos, verslumo ir organizacinių įgūdžių trūkumą, demografines problemas ir palyginti su miestais prastesnę socialinę infrastruktūrą.

9.2   Vakarų Balkanų pilietinės visuomenės statusą ir vaidmenį, taip pat pilietinei visuomenei kylančius uždavinius EESRK svarstė daugelyje savo nuomonių (9). Nors atskirose šalyse kyla specifinių problemų, susijusių su teisėkūra, pilietinės visuomenės organizacijų viešuoju finansavimu ir mokestiniu statusu, pilietinio ir socialinio dialogo mastu, keletas bendrų problemų yra būdingos visam regionui, ypač kaimo vietovėms:

—	pilietinė visuomenė apskritai neturi stiprių tradicijų,

—	pilietinės visuomenės organizacijų viešasis finansavimas daugeliu atvejų yra nepakankamas ir neužtektinai skaidrus,

—	parengta nauja ES finansuojamos techninės pagalbos Vakarų Balkanų pilietinės visuomenės organizacijoms priemonė (10), tačiau ji dar nedavė laukiamų rezultatų,

—	apskritai būtina stiprinti gebėjimus ir įvairiose srityse ugdyti specialias žinias bei įgūdžius,

—	vietos ir regionų lygmeniu valdžios institucijos apskritai klaidingai supranta partnerystės su pilietine visuomene privalumus,

—	miesto ir kaimo atotrūkis: dauguma pilietinės visuomenės organizacijų yra susitelkusios sostinėje arba dviejuose trijuose kituose miestuose, todėl kaimo gyventojai nežino, koks yra pilietinės visuomenės vaidmuo ir kokią veiklą ji vykdo,

—	dauguma pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant ūkininkų organizacijas, yra susikaldžiusios ir tarpusavyje visiškai nenaudingai konkuruoja, o ne bendradarbiauja. Tai neleidžia joms suburti įtakingų interesų grupių.

9.3   Vakarų Balkanų kaimo vietovėse veiklą vykdančios pilietinės visuomenės organizacijos paprastai yra religinės grupės ir tautinių mažumų asociacijos, ugniagesių, medžiotojų ir žvejų asociacijos, kultūros ir meno organizacijos, sporto klubai, moterų asociacijos ir pan. Jų geografinis pasiskirstymas yra nevienodas, tačiau religinės ir tautinių mažumų grupės yra geriausiai organizuotos ir gerai gina savo interesus.

9.4   Sprendimus priimantys asmenys nevisada supranta, kad šios organizacijoms galėtų aktyviau dalyvauti programose, kuriomis siekiama išsaugoti nematerialųjį kultūros paveldą ir aplinką. Jų poveikis vystymosi iniciatyvoms yra menkas ir neperžengia siaurų vietos bendruomenės (kaimo) ribų. Tinklai aukštesniu lygiu nekuriami.

9.5   Donorų finansuojami projektai sukūrė naujų rūšių pilietinės visuomenės organizacijas. Jos dažniausiai veikia informacijos ir žinių, susijusių su stojimo į ES politika, perdavimo, žemės ūkio, aplinkos, žmogaus teisių apsaugos ir pan. srityse. Kai donorų finansavimas sumažėjo, daugelis šių organizacijų nutraukė veiklą.

9.6   Ūkininkų organizacijų vaidmuo. Pereinamuoju laikotarpiu senoji socialistinių laikų kooperatyvinė sistema daugiau ar mažiau sužlugo. Vėliau daugelis donorų finansuojamų projektų, kuriais dažniausiai buvo siekiama modernizuoti žemės ūkio gamybą, sudarė palankias sąlygas ūkininkų būrimuisi į asociacijas ar netgi paskatino šiuos procesus. Šiuo metu realus įvairių ūkininkų ir gamintojų asociacijų poveikis žemės ūkio ir kaimo plėtros politikai yra santykinai mažas. Daugelis jų vis dėlto atlieka svarbų vaidmenį žinių perdavimo, įvairių konsultacinių paslaugų ir žemės ūkio produktų reklamavimo srityse.

9.7   LEADER programos taikymas kaimo plėtrai, parodo, kaip tinklų kūrimas ir dialogo skatinimas vietos lygmeniu gali padidinti pilietinės visuomenės dalyvavimą rengiant ir įgyvendinant vietos vystymosi strategijas. Šios programos partnerystės principas „iš apačios į viršų“, apimantis įvairius vietinius suinteresuotuosius subjektus, davė teigiamų rezultatų daugelyje ES šalių ir yra laikomas naudinga priemone užimtumui kaimo vietovėse didinti.

10.   Spręstini klausimai įvairinant kaimo ekonomiką

10.1   Diversifikuotas ir žiniomis pagrįstas žemės ūkis

10.1.1   Žemės ūkio intensyvinimas ir technologiniai laimėjimai atveria naujų darbo vietų kūrimo galimybių įvairiuose pagalbiniuose sektoriuose, pavyzdžiui, transporto, pakavimo, sandėliavimo, mechaninės įrangos pardavimo ir priežiūros, kokybės kontrolės ir pan.

10.1.2   Paties žemės ūkio sektoriaus diversifikacija siekiant pridėtinės žemės ūkio produktų vertės (ekologinis ūkininkavimas, kokybiški maisto ir mėsos produktai, saugomomis geografinėmis nuorodomis pažymėti produktai, naminiai tradiciniai maisto gaminiai ir t. t.) taip pat gali suteikti naujų galimybių užtikrinti būsimą plėtrą ir mažinti paslėptą nedarbą.

10.2   Investicijos į kaimo infrastruktūrą

Kokybiška infrastruktūra, pavyzdžiui, keliai, vandens, elektros energijos tiekimo, informacijos ir telekomunikacijų paslaugų teikimo, gali stimuliuoti tiek žemės ūkio, tiek ir ne žemės ūkio verslą. Tuo pačiu metu kokybiška infrastruktūra gerina kaimo namų ūkių gyvenimo lygį, nes didėja judumas ir galimybės pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, įskaitant sveikatos priežiūrą ir švietimą.

10.3   Žmogiškojo kapitalo ugdymas

Geriau išsilavinę ir sugebantys prisitaikyti kaimo darbuotojai turės daugiau galimybių įsidarbinti ne žemės ūkio sektoriuje. Labai svarbu užtikrinti, kad profesinio mokymo programos būtų suderintos su veiklos diversifikacijos kaimo vietovėse programų poreikiais. Itin svarbios ir mokymosi visą gyvenimą, išankstinės kvalifikacijos ir vadovavimo žinių ir gebėjimų ugdymo programos.

10.4   Palankios aplinkos verslui kūrimas

10.4.1   Verslumo ir spartesnio mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) steigimo skatinimas taip pat padėtų įvairinti ūkinę veiklą ir paskatintų jaunimą pasilikti gyventi kaimo vietovėse. Nepalankios mokesčių sistemos, neveiksmingi įmonių registravimo procesai, taip pat prasta infrastruktūra ir išsilavinusio jaunimo stygius – tai veiksniai, trukdantys papildomai investuoti ir kurti naujas įmones.

10.4.2   Didelė problema išlieka galimybė gauti paskolas, pritaikytas prie kaimo žmonių poreikių. Būtina skatinti bankus ir kitas finansų įstaigas sudaryti palankesnes paskolų suteikimo žemės ūkiui sąlygas. Tai taip pat svarbu atsižvelgiant į bendro finansavimo taisykles IPARD lėšoms gauti.

10.5   Veiksmingų žemės ūkiui reikalingų žinių sklaidos ir konsultacinių paslaugų vystymas

Žemės ūkiui reikalingų žinių sklaidos ir konsultacinės paslaugos turėtų būti perorientuotos nuo techninių konsultacijų ūkininkams teikimo į novatoriškesnį, paklausa paremtą žinių ir informacijos perdavimą. Šiuolaikinės žemės ūkiui reikalingų žinių sklaidos paslaugos turėtų tenkinti platesnio kaimo gyventojų rato (vartotojų, verslininkų, ūkininkų, skurstančių piliečių ir pan.) poreikius, taip pat padėti kaimo žmonėms prisitaikyti prie naujos politikos principų ir taisyklių.

10.6   Kooperatyvų atgaivinimas tobulinant institucinę sistemą, ugdant žmogiškuosius išteklius ir gerinant paramos programas

Kooperatyvai yra tradicinės kaimo visuomenės organizacijos, turinčios potencialo atlikti svarbų vaidmenį plėtojant socialinį kapitalą kaimo vietovėse. Jie gali kurti naujas darbo vietas, užtikrinti papildomas pajamas ir sudaryti sąlygas žmonėms aktyviai dalyvauti savo bendruomenės vystymosi procese.

Socialinių įmonių plėtra taip pat gali suteikti galimybę kurti naujas darbo vietas, ypač pažeidžiamiausioms grupėms – moterims ir jaunimui.

10.7   Principo „iš apačios į viršų“ propagavimas (pavyzdžiui, LEADER programa)

Būtina geresnė įvairių kaimo subjektų tarpusavio sąveika ir koordinavimas, tiek vertikaliuoju (skirtingų lygmenų – nacionalinio, regioninio ir vietos – vyriausybinės įstaigos), tiek ir horizontaliuoju (verslininkai, profesinės asociacijos, ūkininkai ir t. t.) požiūriu. Vietos vystomoji politika turėtų būti įgyvendinama geriau derinant atitinkamų institucijų veiksmus ir taikant principu „iš apačios į viršų“ paremtą sprendimų priėmimo procesą.

10.8   Turizmas ir kaimo turizmas

10.8.1   Kaimo turizmas gali kelti nemažai vystymosi sunkumų kaimo vietovėms. Vakarų Balkanų regionas turi gerai išsaugotą gamtos, kultūros ir istorijos paveldą, gali pasiūlyti aukštos kokybės maisto produktų ir yra santykinai arti ES turizmo rinkų. Ekologinis turizmas ir naujos darnaus vystymosi tendencijos, propaguojančios sveiką aplinką ir gyvenimo būdą (įskaitant „žaliuosius“ produktus ir ekologišką maistą, pavyzdžiui, jautieną, vaistinius augalus, miško uogas, grybus ir t. t.), puikiai dera su regiono kultūros ir gamtos paveldu.

10.8.2   Tačiau šiuolaikiniai, aktyvūs kaimo turistai reikalauja kokybiškų paslaugų, patogaus apgyvendinimo ir įvairios laisvalaikio bei kultūros veiklos. Kaimo turizmo plėtrai vis dar trukdo keletas kliūčių: prasta infrastruktūra, nepakankamai išvysti regioninių produktų (suvenyrų) prekių ženklai, riboti apgyvendinimo pajėgumai ir žema jo kokybė, nepakankamas turistinių vietų ženklinimas, turistų lankomų vietų vadybos stoka ir pan.

10.9   Tarpvalstybiniai projektai taip pat galėtų būti gera priemonė ateityje veiksmingiau išnaudoti vietinį vystymosi potencialą (bendra kelių infrastruktūra, energijos tiekimo tinklai, turizmo infrastruktūra, vietinių produktų ženklai ir t. t.).

10.10   Atsinaujinančiųjų išteklių energija – potencialus užimtumo ir pajamų šaltinis

Dauguma naujų atsinaujinančiiųjų išteklių energijos gamybos įmonių bus įsteigtos kaimo vietovėse: pavyzdžiui, energinių augalų, biodujų, biokuro, granulių ir briketų gamybos įrenginiai, vėjo jėgainės ir pan. Šie įrenginiai ne tik bus pastatyti – juos taip pat reikės prižiūrėti ir aptarnauti per visą jų eksploatavimo laikotarpį, o tai užtikrins papildomas darbo vietas ir pajamas.

---

(1)  Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Kosovas (pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1244/99), Juodkalnija ir Serbija.

(2)  1 kryptis – didinti žemės ūkio konkurencingumą, 2 kryptis – gerinti aplinką ir žemės valdymą, 3 kryptis – įvairinti ekonominę veiklą ir gerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse, 4 kryptis – LEADER programa.

(3)  Tai ES programa, kurios pavadinimas – prancūziško termino „Liaison Entre Actions de Développement de l'Économie Rurale“ (liet. veiksmų, skatinančių kaimo ekonomikos plėtrą, tarpusavio ryšys) pirmųjų raidžių santrauka.

(4)  EESRK nuomonė OL C 132, 2011 5 3, p. 63., BŽŪP ateitis, 3.3.4 punktas.

(5)  Bendras Vakarų Balkanų šalių plotas – 264 462 km2 (atitinka 6 proc. ES ploto). Jose gyvena 26,3 milijonų žmonių, iš kurių 50 proc. – kaimo vietovėse. Vidutinis gyventojų tankumas – 89,2 žmogaus 1 km2 – daug mažesnis negu ES rodiklis (114,4 žmonių).

(6)  Europos Komisijos pažangos ataskaita, 2010 m. lapkričio mėn., http://ec.europa.eu/enlargement/press_corner/key-documents/reports_nov_2010_en.htm

(7)  IPARD, Pasirengimo narystei priemonė – kaimo plėtra, apima 9 priemones ir 3 prioritetines kryptis: 1 – Rinkos veiksmingumo gerinimas ir ES standartų įgyvendinimas, 2 – Parengiamieji veiksmai įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos priemones ir LEADER, 3 – Kaimo ekonomikos vystymas, kuriam 2007–2013 m. laikotarpiu skiriama apie 1 milijardas eurų. Bendra IPA lėšų suma 2007–2013 m. laikotarpiu – daugiau kaip 10 milijardų eurų.

(8)  EESRK nuomonė OL C 175, 2009 7 28, p. 37, Pilietinė visuomenė kaimo vietovėse.

(9)  Nuomonės OL C 18, 2011 1 19, p. 11, OL C 317, 2009 12 23, p. 15, OL C 224, 2008 8 30, p. 130, OL C 204, 2008 8 9, p. 120, OL C 27, 2009 2 3, p. 140, OL C 44, 2008 2 16, p. 121.

(10)  Pilietinės visuomenės priemonė.

---