11.2.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/17

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina iniciatyvius ES institucijų veiksmus sprendžiant prieglobsčio klausimą ir kai kurių valstybių narių parodytą suinteresuotumą šioje politikos srityje siekti pažangos.

1.2

Nors Europos Sąjungos imigracijos ir prieglobsčio politikai spaudimą daro daug pasaulinio lygmens nesaugumą ir pavojų keliančių veiksnių (1), Komitetas mano, kad ekonomikos krizės sukelti biudžetiniai apribojimai negali sumažinti prieglobsčio gavėjams teikiamos apsaugos lygio ir kokybės. Europos Sąjungos politinė tapatybė glaudžiai susijusi su žmogaus teisių apsauga. Jeigu jai nepavyktų užtikrinti šių teisių, ES, kaip politinės ir demokratinės sąjungos, vidiniam ir išoriniam patikimumui būtų padaryta didelė žala.

1.3

Įsigaliojus Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo, didesni ES įgaliojimai šioje srityje ir pakeisti sprendimų priėmimo mechanizmai sudaro geras sąlygas sukurti bendrą Europos prieglobsčio erdvę. Tačiau šioje srityje kyla ir tam tikrų pavojų. Keliami lūkesčiai gali būti pernelyg dideli palyginti su esamais politiniais ir administraciniais pajėgumais.

1.4

Komiteto nuomone, funkcionali Europos prieglobsčio politika veiksmingiausiai ir tvariausiai patenkintų pavojų patiriančių asmenų apsaugos poreikius ir išspręstų atitinkamo poveikio valstybėms narėms klausimą.

1.5

Komitetas nemano, kad tarptautinės apsaugos gavėjai yra ekonominė ir administracinė našta, jie veikiau yra vertingi partneriai priimančiosioms šalims ir bendruomenėms. Savo kilmės valstybėse jie gali skatinti pokyčius, kuriais stiprinama demokratija, teisinė valstybė ir žmogaus teisių apsauga. Įgyti gebėjimai gali jiems padėti tapti pagrindiniais veikėjais vykdant ekonominę ir socialinę plėtrą priimančiosiose šalyse ir kilmės valstybėse.

1.6

Bendros Europos prieglobsčio sistemos sėkmė ar nesėkmė priklausys nuo tam tikrų esminių kintamųjų: veiksmingos žmogaus teisių apsaugos, valstybių narių solidarumo, susijusių teisės aktų ir politikos derinimo šioje srityje, teikiamos apsaugos nuostatų gerinimo ir tinkamo už šią sritį atsakingų Europos Sąjungos institucijų finansavimo. Komiteto nuomone, visų svarbiausia užtikrinti, kad bendrai Europos prieglobsčio politikai pritartų plačioji visuomenė, pilietinė visuomenė ir valstybių narių vyriausybės. Šį tikslą bus galima pasiekti skubiai įgyvendinant šią politiką ir gaunant konkrečių rezultatų, ypač bandomuoju laikotarpiu.

1.7

Kadangi skirtingų šalių prieglobsčio suteikimo sistemos yra nevienodos, patiriama daug išlaidų. Įdiegus bendrą Europos prieglobsčio sistemą išlaidos bus aiškesnės ir ribotos, nes, pirma, bus supaprastinti teisės aktai (sumažintas apeliacijų arba pakartotinai teikiamų prašymų skaičius ir apribotos galimybės piktnaudžiauti procedūromis), antra, veiklą vykdys kompetentingos Europos Sąjungos institucijos, kurios (pavyzdžiui, Europos prieglobsčio paramos biuras) gali pakeisti nacionalines institucijas. Bus lengviau keistis gerąja patirtimi, mokyti atitinkamus darbuotojus ir – visų svarbiausia – perskirstyti prieglobsčio prašytojų srautus.

2.1

Dabartinis ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės įgyvendinimo etapas yra lemiamas. Nuo 1999 m. Taryba yra priėmusi du penkerių metų planus: Tamperės programą (1999–2004 m.) ir Hagos programą (2004–2009 m.). Praėjus dešimčiai metų pasiekta tik dalis Tamperėje nustatytų tikslų. Europos Sąjunga dar nėra bendra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė. Didelė, tačiau nevienoda pažanga pasiekta bendros imigracijos, prieglobsčio ir sienų apsaugos politikos srityje.

2.2

Stokholmo programa bus įgyvendinama galiojant Lisabonos sutarčiai, todėl joje nustatytos politinės priemonės Taryboje bus priimamos pagal įprastą teisėkūros procedūrą arba bendro sprendimo procedūrą su Europos Parlamentu. Taigi, ES galės nustatyti platesnio užmojo tikslus ir tęsti procesą, kuris šiuo metu sustabdytas dėl kai kurių valstybių narių neryžtingumo.

2.3

Priimtoje Lisabonos sutartyje, prie kurios pridėta Pagrindinių teisių chartija, labai padidinta Europos Sąjungos atsakomybė ir kompetencija prieglobsčio srityje. Išplėsta kompetencija gali būti puiki galimybė siekti imigracijos ir prieglobsčio tikslų įgyvendinimo pažangos, tačiau ji taip pat gali būti pavojinga, jeigu priimamiems sprendimams nepavyks užtikrinti suinteresuotųjų subjektų paramos. Neišsprendus nesutarimų ir neišaiškinus netikslumų, būdingų šiai jautriai politikos sričiai ir jau aiškiai pastebėtų parengiamajame etape, gali būti pakenkta ne tik iki šiol pasiektai pažangai, bet ir ateities perspektyvoms.

2.4

Stokholmo programa buvo parengta remiantis konsultacijoms, per kurias buvo nuspręsta įtraukti ir įgyvendinti pasiūlymus, pateiktus Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte (2), Europos vidaus reikalų ir teisingumo politikos ateities (3) patariamosios grupės ataskaitose ir 2008 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. Europos Komisijos gautuose pranešimuose vykstant konsultacijoms su visuomene tema „Laisvė, saugumas, teisingumas: kokia ateitis? Konsultacijos dėl ateinančių penkerių metų prioritetų“. 2009 m. birželio mėn. Komisija paskelbė komunikatą „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui. Didesnė laisvė saugesnėje aplinkoje“ (4), dėl kurio Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra pateikęs nuomonę (5).

2.5

Bendra Europos prieglobsčio sistema, kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sudedamoji dalis, kuriama vykdant įsipareigojimą faktiškai įgyvendinti Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso (1951 m.) ir remiantis bendromis valstybių narių vertybėmis, susijusiomis su žmogaus teisėmis. 1999–2006 m. pasiekta vertingos pažangos, visų pirma priėmus keturis dokumentus, sudarančius dabartinį acquis. Tarybos direktyvoje 2004/83/EB (Priskyrimo direktyva) apibrėžiami bendri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kurie asmenys gali prašyti tarptautinės apsaugos, ir nurodoma reikalingiausia pagalba, kuri turi būti jiems suteikiama visose ES valstybėse narėse. Hagos ir Stokholmo programose Europos Komisija įsipareigojo įvertinti pirmajame etape pasiektą pažangą ir iki 2010 m. pabaigos Tarybai ir Europos Parlamentui pasiūlyti priemonių.

2.6

Nuo 2002 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas dalyvavo rengiant ir įgyvendinant bendrą Europos prieglobsčio sistemą priimdamas nuomones, visų pirma nuomonę dėl Žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos (6) ir nuomonę dėl Prieglobsčio politikos plano (7).

2.7

Savo strateginiame prieglobsčio politikos plane, priimtame 2008 m. birželio 17 d. (8), Komisija pasiūlė, kad Sąjunga baigtų įgyvendinti antrąjį bendros Europos prieglobsčio sistemos etapą priimdama griežtesnius apsaugos standartus ir užtikrindama, kad valstybės narės darniai juos taikytų. 2008 m. spalio 17 d. Europos Vadovų Tarybos priimtame Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte buvo dar kartą pritarta šiai politikai ir nustatytiems tikslams. Strateginiame plane numatyta persvarstyti Priskyrimo direktyvą ir imtis platesnio masto iniciatyvų, įskaitant Dublino bei Eurodac reglamentų ir Priėmimo sąlygų direktyvos (9) pakeitimus ir 2009 m. vasario 19 d. patvirtintą pasiūlymą dėl Europos prieglobsčio paramos biuro steigimo (10). Kitose pasiūlytose priemonėse rekomenduojama stiprinti išorinį prieglobsčio aspektą, visų pirma įgyvendinti Europos persikėlimo programą ir kurti regionines apsaugos programas.

2.8

Besirengdama pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, Belgijos vyriausybė paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę prieglobsčio klausimu. Oficialiame prašyme nurodoma, kad tarptautinės apsaugos suteikimas pavojų patiriantiems asmenims – vienas iš svarbių iššūkių, kylančių Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms. Pastaraisiais metais jos nuolat siekė pagrindinio užsibrėžto tikslo – kurti bendrą Europos prieglobsčio politiką. Jos nustatė tarptautinės apsaugos suteikimo standartus, apibrėžė atsakomybę ir įsteigė naujas institucijas. Tačiau daug valstybių narių nėra linkusios visiškai suderinti savo teisės aktų ir politikos. Be valstybių narių paramos Europos Sąjungos teisinė ir institucinė integracija gali būti neveiksminga ir brangi. Valstybės narės dar akivaizdžiai nepastebi bendros Europos prieglobsčio politikos naudos ir aiškiai neprisiima įsipareigojimų.

2.9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas šioje srityje parengė konstruktyvių pasiūlymų ir teigiamai įvertino praktinę Sąjungos ir valstybių narių pažangą. Pareikšdamas savo nuomonę jis atvirai parėmė vertybes ir principus, propaguojančius pagrindines žmogaus teises, ir pasiūlė priemonių, kuriomis siekiama skatinti asmeninį ir profesinį tarptautinės apsaugos gavėjų tobulėjimą. Tačiau Komitetas taip pat daug kartų pažymėjo, kad Europos Sąjungos politika – tiek planuojama, tiek įgyvendinama – ribota ir nenuosekli. Šioje srityje politiką ir priemones reikėtų derinti sutartinai, vykdant tikrą valstybių narių, ES institucijų, pilietinės visuomenės organizacijų, verslo ir vietos bendruomenių dialogą.

3.1

Komiteto nuomone, veiksmai, kuriais pabrėžiama bendros Europos prieglobsčio sistemos nauda, yra perspektyvūs ir gali atkurti suinteresuotųjų subjektų, ypač valstybių narių, pasitikėjimą šios priemonės rengimo procesu.

3.2

Komitetas taip pat pritaria Europos Sąjungos nustatytiems tikslams tobulinti bendrą Europos prieglobsčio sistemą. Tačiau jis atkreipia dėmesį į tai, kad Europos lygmeniu nustatyti tikslai nesutampa su šioje srityje valstybių narių įgyvendinamais veiksmais ir kad dėl ekonomikos krizės ir jos socialinių bei politinių padarinių šis nesutapimas gali didėti.

3.3

Bendros Europos prieglobsčio sistemos sukurti neįmanoma jos tvirtai nepagrindus visomis pagrindinėmis bendromis vertybėmis ir principais, užtikrinančiais, kad Sąjungos ir jos valstybių narių veiklos svarbiausi aspektai – žmogaus orumas ir saugumas.

3.4

Nevienodas įvairių valstybių narių patiriamas šios problemos mastas, kurį atspindi skirtingas priimamų asmenų procentas, apskųstų sprendimų skaičius ir prieglobsčio prašytojų antrinė migracija, rodo, kad nerašytas valstybių narių solidarumo principas nėra taikomas.

3.5

Valstybės narės, nenorėdamos visiškai suderinti teisės aktų ir nacionalinės praktikos, griauna bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindus. Derinimas – tai ne su prieglobsčio politika susijusi problema, o pagrindinė priemonė, leidžianti užtikrinti konkrečią bendros Europos prieglobsčio sistemos naudą. Vykdant derinimą sumažės administracinis ir finansinis krūvis tam tikrose valstybėse narėse, be to, bus užtikrinta didesnė prieglobsčio prašytojų apsauga, bent jau pradiniame proceso etape. Jei norime, kad derinimas duotų laukiamų rezultatų, jis neturi būti vykdomas remiantis „mažiausiu bendravardikliu“ apsaugos srityje.

3.6

Tarptautinės apsaugos nuostatos – tai jautri prieglobsčio politikos dalis. Jos valstybėse narėse skiriasi labiau negu pati tarptautinės apsaugos teikimo procedūra. Jeigu apsaugos nuostatos bus išplėstos pripažįstant kvalifikaciją ir suteikiant teisę mokytis ir dirbti, tarptautinės apsaugos gavėjai gali prisidėti prie didesnės asmeninės ir kolektyvinės gerovės užtikrinimo.

3.7

Kad prieglobsčio politika sulauktų pakankamos paramos, specializuotos institucijos (ypač FRONTEX ir Europos prieglobsčio paramos biuras) privalo turėti aiškiai nustatytas funkcijas, jų atsakomybę atitinkantį biudžetą ir skaidrius veiklos metodus, kurie nepažeidžia tarptautinės apsaugos procedūrų ir jos prašytojų bei gavėjų pagrindinių teisių. Veiksmingai veikiančioms institucijoms skiriama finansinė parama geriausiai atspindi tikrąją bendros prieglobsčio politikos naudą.

4.1

Komitetas mano, kad įvairūs prieglobsčio politikos aspektai yra tarpusavyje susiję. Jos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo tam tikrų esminių kintamųjų: veiksmingos žmogaus teisių apsaugos, valstybių narių solidarumo, susijusių teisės aktų ir politikos derinimo šioje srityje, teikiamos apsaugos nuostatų gerinimo ir tinkamo už šią sritį atsakingų Europos Sąjungos institucijų finansavimo. Komiteto nuomone, visų svarbiausia užtikrinti, kad bendrai Europos prieglobsčio politikai pritartų plačioji visuomenė, pilietinė visuomenė ir valstybių narių vyriausybės. Šį tikslą bus galima pasiekti skubiai įgyvendinant šią politiką ir gaunant konkrečių rezultatų, ypač bandomuoju laikotarpiu.

4.2

Pareikšdamas savo nuomonę Komitetas nuolat pabrėždavo, kad tarptautinės apsaugos srityje reikalingi bendri, o ne būtiniausi standartai (11). Jais užtikrinama, kad būtų geriau laikomasi tarptautinės apsaugos prašytojų pagrindinių teisių, taikant šias priemones:

4.3

Labai svarbu, kad vykstant procedūroms prieglobsčio prašytojai galėtų kalbėti savo gimtąja kalba ir jiems visais etapais būtų teikiama nemokama teisinė pagalba.

4.4

Sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą turi būti aiškiai pagrįstas ir prie jo privaloma pateikti informaciją apie galimybę apskųsti sprendimą bei skundo pateikimo tvarką ir terminus. Bet kuriuo atveju išsiuntimo priemonės taikymas turi būti sustabdytas, kol bus gauti skundo nagrinėjimo rezultatai (12).

4.5

Sulaikymo turėtų būti imamasi tik kraštutiniu atveju, išnaudojus visas alternatyvas ir visada tik sulaukus kompetentingo teismo sprendimo, nepažeidžiant teisių į gynybą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (13). Turi būti sudarytos sąlygos apskųsti priimtus sprendimus pagal apeliacinę procedūrą.

4.6

Komitetas pabrėžia ypatingą moterų padėtį: prašyti prieglobsčio ir gauti pabėgėlio statusą joms daug sunkiau negu vyrams. Jis taip pat atkreipia dėmesį į nepilnamečių klausimą prieglobsčio politikos srityje ir pažymi, kad svarbu veiksmingai ginti jų interesus ir saugumą.

4.7

Komitetui nerimą kelia tai, kad su imigracija ir prieglobsčiu susiję reiškiniai, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis arba išnaudojimas, valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse, ypač tranzito šalyse, nagrinėjami nepakankamai. 1951 m. Ženevos konvencijos neratifikavusios šalys negali būti Europos Sąjungos partnerės prieglobsčio politikos srityje. Nepasiekus tvirto institucinio susitarimo su tranzito valstybėmis, kurios dažnai toleruoja pavojų patiriančių asmenų teisių ir saugumo pažeidimus, nebus galima užtikrinti prieglobsčio politikos sėkmės.

4.8

Kadangi pabėgėlių srautai įvairiose valstybėse narėse nėra vienodi, kai kurios šalys linkusios į juos reaguoti nustatydamos ribojamąsias tarptautinės apsaugos teikimo normas. Prieglobsčio politika šioms šalims veiksmingai padėtų valdyti prašytojų srautą, ypač pagerinti apsaugą. Kad ši pagalba būtų veiksminga, Komitetas pritaria numatomai naujai procedūrai, kuria sustabdomas asmenų perdavimas pagal Dublino procedūrą atsakingai valstybei narei, patiriančiai papildomą naštą (14).

4.9

Glaudesnis bendradarbiavimas su tokią naštą patiriančiomis šalimis turi daug privalumų. Pirma, taip bus sumažinta antrinė migracija iš vienos valstybės narės į kitą. Be to, teisingiau paskirstant prieglobsčio prašymus valstybėms narėms bus galima geriau valdyti procesą ir Sąjungos šalyse sėkmingiau integruoti tarptautinės apsaugos gavėjus.

4.10

Prieglobsčio prašymų svarstymas priklauso valstybių narių valdžios institucijų kompetencijai. Šioje srityje laikomasi skirtingų tradicijų, nes nesuderinti nacionalinės teisės aktai, įvairiai vertinama kilmės šalies padėtis, trūksta bendros Europos lygmens praktikos, skiriasi administraciniai pajėgumai, ir, galiausiai, tarptautinės apsaugos prašytojai nėra tolygiai pasiskirstę geografiškai. Todėl įvairių valstybių narių teikiamos apsaugos lygis labai įvairus, o dėl šios priežasties toliau vyksta antrinė pabėgėlių migracija Europos Sąjungoje (15).

4.11

Būtinas etapas – nagrinėti prieglobsčio prašymus pagal bendrą pagrindą. Komitetas labai daug kartų rekomendavo atsisakyti saugiomis laikomų šalių sąrašų ir pakeisti juos sistema, kuri realiu laiku įvertina trečiosiose šalyse atskiriems asmenims ir visai bendruomenei gresiantį pavojų. Ši priemonė įtraukta į Europos prieglobsčio paramos biuro užduotis. Taikant tokią bendrą vertinimo sistemą reikės vartoti bendras sąvokas, įskaitant apsaugos agentūras ir apsaugą susijusios valstybės teritorijoje.

4.12

Komitetas mano, kad nevalstybinės apsaugos agentūros gali teikti naudingas ir kartais trumpuoju laikotarpiu net būtinas paslaugas, ypač siekiant išspręsti humanitarines problemas. Tačiau, Komiteto nuomone, joms negali būti net ir iš dalies patikėta pareiga užtikrinti asmenų apsaugą konkrečios šalies teritorijoje – šios pareigos privalo būti pavedamos tik valstybės įstaigoms. Apsauga šalyje gali būti suteikiama tik tuo atveju, jeigu didžiąją teritorijos dalį kontroliuoja centrinė valdžia, galinti ir norinti užtikrinti vidaus tvarką, būtiniausias viešąsias paslaugas ir tinkamą asmenų teisių apsaugą bei saugumą.

4.13

Komitetas palankiai vertina siekį suderinti dviejų apsaugos statusų (pabėgėlio ir papildomos apsaugos) gavėjams suteikiamas teises. Jis ne kartą pritarė šiam siekiui, kurį įgyvendinant ateityje bus užtikrinama visapusiškesnė apsauga pavojų patiriantiems asmenims ir jiems sudaromos palankesnės sąlygos integruotis Europos Sąjungos valstybėse narėse. Be to, suderinus šiuos du statusus apsaugos lygis ir suteikiamų teisių kokybė (16) neturėtų tiesiogiai ar netiesiogiai sumažėti, veikiau priešingai – turėtų sustiprėti.

4.14

Nacionalinės vyriausybės, vykdydamos savo pareigą administruoti prieglobsčio politiką, negali nustatyti visiškai skirtingos praktikos. Kai kurios valstybės narės, pavyzdžiui, Nyderlandai arba Švedija, šioje srityje sukaupė įvairios gerosios patirties, kuria galima remtis imantis panašių veiksmų kitose šalyse. Gerosios patirties vaidmuo yra nepakankamai vertinamas, o juk ji gali parodyti, kaip prieglobsčio politiką galima įgyvendinti praktiškai, gali padėti sumažinti „eksperimentavimo“ išlaidas nacionaliniu lygmeniu.

4.15

Šios srities nacionalinė politika ir nacionalinės programos labai skiriasi. Tačiau toks vertinimas intuityvus, nes išsamus šių priemonių tyrimas valstybėse narėse neatliktas. Jeigu nebus išankstinių priemonių, teikti tarptautinę apsaugą bus neprasminga, o šį statusą gavę asmenys bus netiesiogiai diskriminuojami. Komitetas rekomenduoja nacionaliniu lygmeniu rengiant ir įgyvendinant prieglobsčio politiką į šį darbą įtraukti profesines sąjungas ir darbdavių organizacijas.

4.16

Komitetas pritaria, kad į šį mechanizmą būtų įtrauktos nuostatos dėl diplomų ir kvalifikacijų pripažinimo ir lygiavertiškumo, taip pat numatytos priemonės, kuriomis tarptautinės apsaugos gavėjams sudaromos palankesnės sąlygos dalyvauti profesinio mokymo programose (17). Tai svarbūs žingsniai siekiant užtikrinti šių asmenų ekonominę ir visuomeninę integraciją ir pagerinti jų gyvenimo kokybę. Galimybė patekti į darbo rinką turėtų būti didinama taikant aktyvias kovos su diskriminacija priemones ir skatinant verslą.

4.17

Komitetas mano, kad Europos prieglobsčio paramos biuras turi pradėti veikti kuo greičiau. Biurui skirtas biudžetas turi jam sudaryti sąlygas plėtoti logistiniu požiūriu sudėtingą ir intensyvią veiklą. Pavyzdžiui, visų pirma jis privalo tobulinti bendrą Europos trečiosiose šalyse kylančio pavojaus vertinimo sistemą – itin svarbią prieglobsčio politikos sudedamąją dalį. Tinkamas biuro finansavimas pabrėžtų Europos lygmeniu veikiančių bendrų institucijų ir bendrų procedūrų naudą. Biuras privalo savo veiksmus derinti su kitomis ES institucijomis ir ypač su valstybių narių vyriausybėmis.

4.18

Įvairių prieglobsčio politikos komponentų finansavimas turi būti persvarstytas. Jis turi būti padidintas ir skirtas priemonėms, kurių rezultatai geriausi ir kuriomis valstybėms narėms suteikiama faktinė pagalba. Solidarumas turi finansinių aspektų, kurių negalima pamiršti. Pavyzdžiui, Europos pabėgėlių fondo biudžetas – beveik 5 mln. eurų – aiškiai per mažas, kad būtų suteikta tinkama parama įgyvendinant prieglobsčio politiką Europos ir nacionaliniu lygmenimis.

4.19

Komitetui nerimą kelia valstybių narių vyriausybių ir FRONTEX agentūros vykdoma praktika, kai iš šalies išsiunčiami asmenys, kuriems gali būti reikalinga tarptautinė apsauga (18). Šie vis dažnesni ir vis platesnio masto veiksmai turi būti vykdomi visiškai skaidriai ir prisiimant dėl jų visą atsakomybę (19). Komitetas rekomenduoja, kad FRONTEX ir Europos prieglobsčio paramos biuras bendradarbiautų siekdami užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams. Išsiunčiant asmenis į šalis ar teritorijas, kuriose jų saugumui gresia pavojus, aiškiai pažeidžiamas negrąžinimo principas.

4.20

EESRK mano (20), kad reikia ugdyti kvalifikuotus FRONTEX darbuotojus, kad būtų galima geriau:

4.21

Komitetas rekomenduoja, kad prieglobsčio politikos institucinė plėtra būtų paremta aktyvesniu pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimu sprendimų priėmimo procese ir praktinėje veikloje. Šių organizacijų dalyvavimas padidins pasitikėjimą bendra politika ir padės tvariai gerinti taikomas priemones.