(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB (3) 52 straipsnio 4 dalyje numatyti ypač bendro pobūdžio reikalavimai, susiję su struktūriniais padengtųjų obligacijų elementais. Pagal tuos reikalavimus tenumatyta, kad padengtąsias obligacijas turi išleisti valstybėje narėje registruotą buveinę turinti kredito įstaiga, o pačioms obligacijoms turi būti taikoma speciali viešoji priežiūra ir dvigubo reikalavimo tvarka. Tos sritys yra reglamentuojamos ir kur kas išsamiau reguliuojamos pagal nacionalines padengtųjų obligacijų sistemas. Be to, tos nacionalinės sistemos apima kitas struktūrines nuostatas, visų pirma taisykles dėl užtikrinamojo turto grupės sudėties, turto tinkamumo kriterijų, turto sutelkimo į grupę galimybės, skaidrumo ir informacijos teikimo pareigų ir likvidumo rizikos mažinimo. Valstybių narių požiūriai į reglamentavimo esmę taip pat skiriasi. Kelios valstybės narės neturi jokios specialios nacionalinės padengtųjų obligacijų sistemos. Todėl pagrindiniai struktūriniai elementai, kuriuos turi atitikti Sąjungoje leidžiamos padengtosios obligacijos, dar nėra Sąjungos teisėje nustatyti;

(2)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (4) 129 straipsniu nustatomos Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalies reikalavimus papildančios sąlygos, pagal kurias kapitalo reikalavimų atžvilgiu taikomas lengvatinis vertinimas, leidžiantis į padengtąsias obligacijas investuojančioms kredito įstaigoms turėti mažiau kapitalo nei investuojant į kitą turtą. Nors tais papildomais reikalavimais padidinamas padengtųjų obligacijų suderinimas Sąjungoje, jie turi specialią paskirtį – nustatyti sąlygas, kurias turi tenkinti padengtųjų obligacijų investuotojai, kad galėtų gauti tokį lengvatinį vertinimą, ir jie nėra taikomi Reglamento (ES) Nr. 575/2013 nereguliuojamose srityse;

(3)

kituose Sąjungos teisės aktuose, pavyzdžiui, Komisijos deleguotuosiuose reglamentuose (ES) 2015/35 (5) ir (ES) 2015/61 (6) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/59/ES (7), taip pat pateikiama nuoroda į Direktyvoje 2009/65/EB nustatytą apibrėžtį, pagal kurią turi būti nustatomos padengtosios obligacijos, kurioms taikomas lengvatinis vertinimas padengtųjų obligacijų investuotojams pagal tuos teisės aktus. Tačiau tų teisės aktų formuluotės skiriasi priklausomai nuo jų paskirties ir dalyko, todėl terminas „padengtosios obligacijos“ vartojamas nenuosekliai;

(4)

kalbant apie investavimo į padengtąsias obligacijas sąlygas, padengtosioms obligacijoms taikomą tvarką apskritai galima laikyti suderinta. Tačiau trūksta Sąjungos lygmens padengtųjų obligacijų emisijų sąlygų suderinimo ir tai turi tam tikrų pasekmių. Pirmiausia lengvatinis vertinimas vienodai taikomas priemonėms, kurios skiriasi savo pobūdžiu, taip pat rizikos lygiu ir investuotojų apsauga. Antra, nacionalinių sistemų skirtumai arba tokios sistemos nebuvimas ir visuotinai suderinto termino „padengtosios obligacijos“ nebuvimas galėtų kliudyti vystytis išties integruotai bendrajai padengtųjų obligacijų rinkai. Trečia, dėl skirtingų apsaugos priemonių, nustatytų pagal nacionalines taisykles, galėtų kilti rizika finansiniam stabilumui, nes visoje Sąjungoje galima įsigyti padengtųjų obligacijų, kurioms taikoma skirtingo lygio investuotojų apsauga ir galėtų būti taikomas lengvatinis vertinimas pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 bei kitus Sąjungos teisės aktus;

(5)

todėl suderinus tam tikrus nacionalinių sistemų aspektus pagal geriausią praktiką turėtų būti užtikrintas sklandus ir tolygus gerai veikiančių padengtųjų obligacijų rinkų vystymasis Sąjungoje ir apribota galima rizika finansiniam stabilumui ir jo pažeidžiamumas. Tokiu principais grindžiamu suderinimu turėtų būti padedamas visų padengtųjų obligacijų emisijų Sąjungoje bendras pagrindas. Dėl suderinimo visos valstybės narės įpareigojamos nustatyti padengtųjų obligacijų sistemas, o tai taip pat turėtų padėti vystytis padengtųjų obligacijų rinkoms tose valstybėse narėse, kuriose jų nėra. Tokia rinka suteiktų stabilų finansavimo šaltinį kredito įstaigoms, kurios dėl to turėtų geresnes sąlygas teikti vartotojams ir įmonėms prieinamas hipotekos paskolas, o investuotojams užtikrinti alternatyvias saugias investicijas;

(6)

2012 m. gruodžio 20 d. savo rekomendacijoje dėl kredito įstaigų finansavimo (8), Europos sisteminės rizikos valdyba (toliau – ESRV) paragino nacionalines kompetentingas institucijas ir Europos priežiūros instituciją (toliau – Europos bankininkystės institucija) (EBI), įsteigtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (9), nustatyti geriausią padengtųjų obligacijų srities praktiką ir paskatinti nacionalinių sistemų suderinimą. Ji taip pat rekomendavo EBI koordinuoti nacionalinių kompetentingų institucijų vykdomus veiksmus, visų pirma susijusius su užtikrinamojo turto grupių kokybe ir atskyrimu, padengtųjų obligacijų neliečiamumu bankroto atveju, užtikrinamojo turto grupėms gresiančia turto ir įsipareigojimų rizika ir informacijos apie užtikrinamojo turto grupių sudėtį atskleidimu. Be to, rekomendacijoje EBI raginama dvejus metus stebėti padengtųjų obligacijų rinkos veikimą, lyginant su geriausia jos nustatyta praktika, siekiant nustatyti, ar reikia teisėkūros veiksmų, ir atitinkamai apie tai pranešti ESRV ir Komisijai;

(7)

2013 m. gruodžio mėn. Komisija pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 503 straipsnio 1 dalį paprašė EBI rekomendacijos;

(8)

EBI ataskaita, pateikta kartu su 2014 m. liepos 1 d. nuomone, atsižvelgdama tiek į 2012 m. gruodžio 20 d. ESRV rekomendaciją, tiek į 2013 m. gruodžio mėn. Komisijos prašymą pateikti rekomendaciją, rekomendavo didinti nacionalinių padengtųjų obligacijų srities teisės, reguliavimo ir priežiūros sistemų konvergenciją, siekiant padėti padengtosioms obligacijoms Sąjungoje taikyti vieningą lengvatinių rizikos koeficientų vertinimą;

(9)

kaip numatė ESRV, EBI dvejus metus stebėjo padengtųjų obligacijų rinkos veikimą, lygindama jį su geriausia toje rekomendacijoje nustatyta praktika. To stebėjimo pagrindu 2016 m. gruodžio 20 d. EBI pateikė ESRV, Tarybai ir Komisijai antrą nuomonę ir ataskaitą dėl padengtųjų obligacijų (10). Toje ataskaitoje padaryta išvada, kad, siekiant Sąjungoje užtikrinti didesnį padengtųjų obligacijų apibrėžčių ir reguliavimo tvarkos suderinamumą, harmonizavimo darbą būtina tęsti. Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad vykdant derinimą reikėtų remtis dabartinėmis gerai veikiančiomis rinkomis kai kuriose valstybėse narėse;

(10)

paprastai padengtąsias obligacijas leidžia kredito įstaigos. Būdinga padengtųjų obligacijų paskirtis – teikti paskolų finansavimą, o plataus masto paskolų teikimas yra viena iš pagrindinių kredito įstaigų veiklos sričių. Atitinkamai, siekiant, kad padengtosioms obligacijoms būtų taikomas lengvatinis vertinimas pagal Sąjungos teisę, turi būti reikalaujama, kad jos būtų išleistos kredito įstaigų;

(11)

padengtąsias obligacijas leidžiant išleisti tik kredito įstaigoms užtikrinama, kad emitentas turės reikalingų žinių, kad galėtų valdyti užtikrinamojo turto grupės paskoloms kylančią kredito riziką. Be to, taip užtikrinama, kad emitentui būtų taikomi kapitalo reikalavimai, užtikrinantys investuotojų apsaugą, grindžiamą dvigubo reikalavimo tvarka, pagal kurią investuotojui bei išvestinės finansinės priemonės sutarties šaliai suteikiama teisė teikti reikalavimą tiek padengtosios obligacijos emitentui, tiek užtikrinamojo turto atžvilgiu. Todėl leidus padengtąsias obligacijas leisti tik kredito įstaigoms užtikrinama, kad padengtosios obligacijos ir toliau būtų saugi ir veiksminga finansavimo priemonė, kartu prisidedant prie svarbių bendro intereso viešosios politikos tikslų – didinti investuotojų apsaugą ir finansinį stabilumą. Tai taip pat atitinka gerai veikiančių nacionalinių rinkų taikomą metodą, pagal kurį padengtąsias obligacijas leidžiama išleisti tik kredito įstaigoms;

(12)

todėl pagal Sąjungos teisę leidimą išleisti padengtąsias obligacijas dera suteikti tik kredito įstaigoms, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Specializuotoms hipotekos kredito įstaigoms būdinga tai, kad jos priima ne indėlius, o kitas grąžinamas lėšas iš gyventojų, todėl šiuo atžvilgiu jos atitinka „kredito įstaigos“ apibrėžtį, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 575/2013. Nedarant poveikio papildomai veiklai, kuri leidžiama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, specializuotos hipotekos kredito įstaigos yra įstaigos, kurios teikia tik hipotekos ir viešojo sektoriaus paskolas, įskaitant paskolas, kurias jos įsigijo iš kitų kredito įstaigų. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – siekiant užtikrinti aukšto lygio investuotojų apsaugą reglamentuoti sąlygas, kuriomis kredito įstaigos gali leisti padengtąsias obligacijas kaip finansavimo priemonę, nustatant produktui taikytinus reikalavimus ir numatant specialią priežiūrą, kurių kredito įstaigos turi laikytis;

(13)

dvigubo reikalavimo tvarka – daugelio dabartinių padengtųjų obligacijų nacionalinių sistemų esminė sąvoka ir elementas. Ji taip pat yra pagrindinė padengtųjų obligacijų ypatybė, kaip nurodyta Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalyje. Todėl, siekiant užtikrinti, kad pagal suderintas sąlygas investuotojai ir išvestinės finansinės priemonės sutarties šalys visoje Sąjungoje galėtų teikti reikalavimą tiek padengtųjų obligacijų emitentui, tiek užtikrinamojo turto atžvilgiu, būtina tą sąvoką apibrėžti;

(14)

siekiant užtikrinti, kad padengtųjų obligacijų investuotojams suėjus obligacijos terminui būtų grąžinti pinigai, esminė padengtųjų obligacijų ypatybė taip pat turėtų būti neliečiamumas bankroto atveju. Emitento nemokumo ar pertvarkymo atveju automatiškai paankstinus pinigų grąžinimą galima iškreipti padengtųjų obligacijų investuotojų eiliškumą. Todėl svarbu užtikrinti, kad pinigai net ir nemokumo ar pertvarkymo atveju būtų grąžinami padengtųjų obligacijų investuotojams pagal sutartinį tvarkaraštį. Neliečiamumas bankroto atveju yra atitinkamai tiesiogiai susijęs su dvigubo reikalavimo tvarka, todėl turėtų taip pat būti pagrindinė padengtųjų obligacijų sistemos ypatybė;

(15)

kita pagrindinė dabartinių nacionalinių padengtųjų obligacijų sistemų ypatybė yra reikalavimas, kad, siekiant užtikrinti užtikrinamojo turto grupės patikimumą, užtikrinamasis turtas būtų labai aukštos kokybės. Užtikrinamajam turtui būdingos specialios ypatybės, susijusios su mokėjimo prašymais ir įkeičiamu turtu, kuriuo užtikrinamas toks užtikrinamasis turtas. Todėl derėtų nustatyti bendrąsias reikalavimus atitinkančio užtikrinamojo turto kokybės ypatybes.

(16)

Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas padengtųjų obligacijų sistemoje turėtų būti reikalavimus atitinkantis užtikrinamasis turtas. Užtikrinamasis turtas, kuris nebeatitinka to reglamento 129 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, turėtų toliau būti laikomas reikalavimus atitinkančiu užtikrinamuoju turtu pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktą, jei jis atitinka šios direktyvos reikalavimus. Kitas panašios aukštos kokybės užtikrinamasis turtas pagal šią direktyvą taip pat gali būti laikomas atitinkantis reikalavimus, jei toks užtikrinamasis turtas atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus, įskaitant reikalavimus įkeičiamam turtui, kuriuo užtikrinamas mokėjimo prašymas. Materialaus įkeičiamo turto atveju nuosavybės teisės turėtų būti registruotos viešame registre, kad būtų užtikrintas vykdymas. Tais atvejais, kai nėra viešo registro, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti alternatyvią nuosavybės ir reikalavimų patvirtinimo formą, kuri būtų palyginama su ta, kuri taikoma viešai registruojant suvaržytą fizinį turtą. Kai valstybės narės naudoja tokią alternatyvią patvirtinimo formą, jos turėtų taip pat nustatyti nuosavybės ir reikalavimų pokyčių registravimo procedūrą. Kredito įstaigų pozicijos turėtų būti laikomos tinkamu naudoti užtikrinamuoju turtu pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a arba b punktą, priklausomai nuo to, ar jos tenkina Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnio reikalavimus. Draudimo įmonių pozicijos taip pat turėtų būti laikomos tinkamu naudoti užtikrinamuoju turtu pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktą. Paskolos valstybinėms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos direktyvos 2006/111/EB (11) 2 straipsnio b punkte, arba jų garantuojamos paskolos, gali būti laikomos reikalavimus atitinkančiu užtikrinamuoju turtu, jei valstybinės įmonės teikia būtiniausias viešąsias paslaugas, kad išlaikytų ypatingos svarbos socialinę veiklą.

Be to, tokios valstybinės įmonės turėtų teikti savo paslaugas pagal koncesiją arba gauti valdžios institucijos leidimą, joms turėtų būti taikoma viešoji priežiūra ir jos turėtų gauti pakankamai pajamų savo mokumui užtikrinti. Kai valstybės narės nusprendžia leisti naudoti turtą paskolų valstybinėms įmonėms arba tų įmonių garantuojamų paskolų pavidalu savo nacionalinėje sistemoje, jos turėtų deramai atsižvelgti į galimą poveikį konkurencijai leidžiant naudoti tokį turtą. Nepriklausomai nuo to, kas jų savininkas, kredito įstaigos ir draudimo įmonės neturėtų būti laikomos valstybinėmis įmonėmis. Be to, tuo tikslu valstybėms narėms turėtų būti leista savo nacionalinėse sistemose numatyti, kad tam tikras turtas neįtraukiamas į užtikrinamojo turto grupę. Kad padengtųjų obligacijų investuotojai galėtų geriau įvertinti padengtųjų obligacijų programos riziką, valstybės narės taip pat turėtų nustatyti rizikos diversifikavimo taisykles, susijusias su sudėtimi ir reikšminga koncentracija kalbant apie paskolų arba pozicijų skaičių užtikrinamojo turto grupėje ir sandorio šalių skaičių. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, koks sudėties ir reikšmingos koncentracijos, reikalaujamos pagal nacionalinę teisę, lygis yra tinkamas;

(17)

padengtosioms obligacijoms būdingos specialios struktūrinės ypatybės, skirtos nuolatinei investuotojų apsaugai. Viena tų ypatybių – reikalavimas suteikti padengtųjų obligacijų investuotojams galimybę teikti reikalavimą ne tik emitentui, bet ir užtikrinamojo turto grupėje esančio turto atžvilgiu. Tie struktūriniai su produktu susiję reikalavimai skiriasi nuo prudencinių reikalavimų, taikytinų padengtąsias obligacijas leidžiančiai kredito įstaigai. Pirmųjų paskirtis – ne užtikrinti įstaigos emitentės tinkamą prudencinę padėtį, bet turėtų labiau apsaugoti investuotojus nustatant konkrečius reikalavimus pačioms padengtosioms obligacijoms. Be konkretaus reikalavimo naudoti tik aukštos kokybės užtikrinamąjį turtą, siekiant dar labiau padidinti investuotojų apsaugą, derėtų reglamentuoti ir užtikrinamojo turto grupės ypatybėms taikomus bendruosius reikalavimus. Tie reikalavimai turėtų apimti konkrečias taisykles, kuriomis siekiama apsaugoti užtikrinamojo turto grupę, kaip antai taisykles dėl užtikrinamojo turto atskyrimo. Atskyrimą galima vykdyti įvairiais būdais, pavyzdžiui, balanse, steigiant specialiosios paskirties įmonę arba kitomis priemonėmis. Vis dėlto užtikrinamojo turto atskyrimo tikslas yra užtikrinti, kad to turto teisiškai negalėtų pasiekti kreditoriai, jei jie nėra padengtųjų obligacijų investuotojai;

(18)

įkeičiamo turto buvimo vieta taip pat turėtų būti reglamentuojama, kad būtų užtikrintas investuotojų teisių vykdymo užtikrinimas. Taip pat svarbu, kad valstybės narės nustatytų taisykles dėl užtikrinamojo turto grupės sudėties. Šioje direktyvoje taip pat reikėtų numatyti padengimo turtu reikalavimus, nedarant poveikio valstybių narių teisei numatyti skirtingus rizikos, kaip antai susijusios su valiuta ar palūkanos normomis, mažinimo būdus. Siekiant užtikrinti, kad užtikrinamojo turto grupėms būtų taikomi bendri aukštos kokybės standartai visoje Sąjungoje, reikėtų nustatyti padengimo turtu apskaičiavimo būdą ir sąlygas, kuriomis išvestinių finansinių priemonių sandoriai gali būti įtraukti į užtikrinamojo turto grupę. Padengimo turtu skaičiavimas turėtų būti vykdomas pagal nominaliosios sumos principą. Valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti kitą apskaičiavimo metodą nei nominaliosios sumos principas, jei kitas metodas labiau riboja riziką, t. y. dėl jo nepadidėja padengimo turtu rodiklis, kur užtikrinamasis turtas yra naudojamas kaip skaitiklis, o padengtųjų obligacijų įsipareigojimai – kaip vardiklis. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti turėti didesnį įkaito perviršio lygį nei šioje direktyvoje nustatytas padengimo turtu reikalavimas padengtosioms obligacijoms, kurias yra išleidusios atitinkamoje valstybėje narėje esančios kredito įstaigos;

(19)

keliose valstybėse narėse jau reikalaujama, kad užtikrinamojo turto grupės stebėtojas vykdytų specialias užduotis, susijusias su reikalavimus atitinkančio turto kokybe, ir užtikrintų atitiktį nacionaliniams padengimo turtu reikalavimams. Todėl, siekiant visoje Sąjungoje suderinti padengtosioms obligacijoms taikomą tvarką, svarbu aiškiai nustatyti užtikrinamojo turto grupės stebėtojo (kur jis yra privalomas pagal nacionalinę sistemą) užduotis ir pareigas. Užtikrinamojo turto grupės stebėtojo egzistavimas nepanaikina nacionalinių kompetentingų institucijų pareigų, susijusių su padengtųjų obligacijų viešosios priežiūros vykdymu, visų pirma susijusių su nacionalinės teisės nuostatose, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, išdėstytų reikalavimų laikymusi;

(20)

Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnyje nustatoma keletas sąlygų, kurias turi atitikti padengtosios obligacijos, kurias užtikrina pakeitimo vertybiniais popieriais subjektai. Viena iš tų sąlygų yra susijusi su apimtimi, kuria tos rūšies užtikrinamasis turtas gali būti naudojamas, – tokių struktūrų naudojimas neturi viršyti 10 % neapmokėtų padengtųjų obligacijų sumos. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 kompetentingos institucijos gali tos sąlygos netaikyti. Apsvarsčiusi tos nuostatos netaikymo tinkamumą Komisija padarė išvadą, kad galimybę kaip užtikrinamąjį turtą išleidžiant padengtąsias obligacijas naudoti pakeitimo vertybiniais popieriais priemones ar padengtąsias obligacijas reikėtų numatyti tik kitoms padengtosioms obligacijoms (grupės viduje sutelktų padengtųjų obligacijų struktūros) ir jos neriboti nuoroda į neapmokėtų padengtųjų obligacijų sumą. Siekiant užtikrinti optimalų skaidrumo lygį, išorei išleistų padengtųjų obligacijų užtikrinamojo turto grupės neturėtų turėti kitų kredito įstaigų tos pačios grupės viduje išleistų padengtųjų obligacijų. Be to, kadangi naudojant grupės viduje sutelktų padengtųjų obligacijų struktūras gali būti netaikomos ribos kredito įstaigų pozicijoms, kurios nustatytos Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnyje, turėtų būti reikalaujama, kad grupės viduje ir išorei išleistas padengtąsias obligacijas išleidimo momentu būtų galima priskirti 1 kredito kokybės žingsniui, arba, jei vėliau pasikeistų kredito kokybės žingsnis, kompetentingoms institucijoms pritarus, jas būtų galima priskirti 2 kredito kokybės žingsniui. Kai grupės viduje arba išorei išleistos padengtosios obligacijos nebeatitinka to reikalavimo, grupės viduje išleistos padengtosios obligacijos nebelaikomos reikalavimus atitinkančiu turtu pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnį, o atitinkamai išorei išleistoms susijusios užtikrinamojo turto grupės padengtosioms obligacijoms nebetaikoma to reglamento 129 straipsnio 1b dalyje nustatyta išimtis.

Jeigu tos grupės viduje išleistos padengtosios obligacijos nebeatitinka atitinkamo kredito kokybės žingsnio reikalavimo, jos vis tiek turėtų būti laikomos reikalavimus atitinkančiu užtikrinamuoju turtu pagal šią direktyvą, jeigu jos atitinka visus šios direktyvos reikalavimus, o išorei išleistos padengtosios obligacijos, užtikrintos tomis grupės viduje išleistomis padengtosiomis obligacijomis ar kitu turtu, atitinkančiu šią direktyvą, dėl šios priežasties turėtų galėti naudoti ženklą „Europos padengtoji obligacija“. Valstybės narės turėtų turėti galimybę leisti naudotis tokiomis struktūromis. Tai reiškia, jog tam, kad ta galimybė būtų veiksmingai prieinama kredito įstaigoms, priklausančioms skirtingose valstybėse narėse esančiai grupei, visos susijusios valstybės narės turėtų būti pasinaudojusios ta galimybe ir būti perkėlusios atitinkamą nuostatą į savo teisę;

(21)

leisdamos padengtąsias obligacijas mažos kredito įstaigos patiria sunkumų, nes padengtųjų obligacijų programos rengimas dažnai pareikalauja didelių išankstinių išlaidų. Padengtųjų obligacijų rinkose taip pat ypač svarbus yra likvidumas, kuris iš esmės priklauso nuo neapmokėtų obligacijų kiekio. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas padengtąsias obligacijas leisti mažesnėms kredito įstaigoms, derėtų numatyti dviejų ar daugiau kredito įstaigų bendrą finansavimą. Tokiu būdu būtų suteikta galimybė kelioms kredito įstaigoms sutelkti užtikrinamąjį turtą, naudojamą kaip įkeistas turtas padengtosioms obligacijoms, kurias išleidžia viena kredito įstaiga, ir būtų supaprastinta padengtųjų obligacijų emisija tose valstybėse narėse, kuriose šiuo metu nėra gerai išvystytos padengtųjų obligacijų rinkos. Bendro finansavimo sutarčių naudojimui taikomais reikalavimais reikėtų užtikrinti, kad kredito įstaigoms emitentėms parduodamas užtikrinamasis turtas arba, jei valstybės narės leido taikyti tokią galimybę, perleidžiamas užtikrinamasis turtas pagal susitarimą dėl finansinio įkaito, sudarytą vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB (12), atitiktų užtikrinamojo turto tinkamumo ir atskyrimo reikalavimus pagal Sąjungos teisę;

(22)

užtikrinamojo turto grupės, kuria užtikrinama padengtoji obligacija, skaidrumas yra tos rūšies finansinių priemonių esminė dalis, nes ji leidžia lengviau jas palyginti, o investuotojams sudaro sąlygas atlikti reikalingą rizikos įvertinimą. Sąjungos teisėje nustatytos taisyklės, taikomos prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje, esančioje arba veikiančioje valstybėje narėje, sąrašą, sudarymui, tvirtinimui ir platinimui. Ilgainiui nacionalinės teisėkūros institucijos ir rinkos dalyviai parengė keletą tokią Sąjungos teisę papildančių iniciatyvų, susijusių su padengtųjų obligacijų investuotojams atskleistina informacija. Vis dėlto Sąjungos teisės lygmeniu reikia nustatyti būtiną bendrąją informaciją, pateiktiną investuotojams prieš perkant padengtąsias obligacijas arba jų pirkimo metu. Valstybėms narėms turėtų būti leisti tuos būtinuosius reikalavimus papildyti papildomomis nuostatomis;

(23)

užtikrinant padengtųjų obligacijų investuotojų apsaugą svarbiausia yra mažinti priemonės likvidumo riziką. Tai ypač svarbu užtikrinant su padengtąja obligacija susijusių įsipareigojimų vykdymą laiku. Todėl, siekiant valdyti likvidumo trūkumo riziką, kaip antai terminų ir palūkanų normų neatitikimo, mokėjimų nutrūkimo, bendro lėšų naudojimo riziką, su išvestinių finansinių priemonių sandoriais susijusį mokėjimo įsipareigojimą ir kitų veiklos įsipareigojimų terminų suėjimo padengtųjų obligacijų programos laikotarpiu riziką, derėtų nustatyti užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsargą. Kredito įstaiga gali susidurti su atvejais, kai tampa sudėtinga laikytis užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsargos reikalavimo, pavyzdžiui, nepalankiomis sąlygomis, kai rezervas naudojamas netenkamų pinigų srautui padengti. Pagal šią direktyvą paskirtos kompetentingos institucijos turėtų stebėti, kaip laikomasi užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsargos reikalavimo, ir prireikus imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad kredito įstaiga laikytųsi tos atsargos reikalavimo. Užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsarga skiriasi nuo kredito įstaigoms pagal kitus Sąjungos teisės aktus taikomų bendrųjų likvidumo reikalavimų, nes yra tiesiogiai susijusi su užtikrinamojo turto grupe ir jos paskirtis – mažinti konkrečiai šiai grupei kylančią likvidumo riziką. Siekdamos kuo labiau sumažinti reglamentavimo naštą, valstybės narės turėtų galėti numatyti deramą sąveiką su likvidumo reikalavimais, nustatytais kitais Sąjungos teisės aktais ir turinčiais kitą paskirtį nei užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsarga. Todėl valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kad iki tos dienos, kai bus pakeisti tie Sąjungos teisės aktai, užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsargos reikalavimas būtų taikomas tik tuo atveju, kai kredito įstaigoms netaikomas joks kitas likvidumo reikalavimas pagal Sąjungos teisės aktus laikotarpiu, kuriuo taikomi tokie kiti reikalavimai.

Tokiais sprendimais kredito įstaigoms neturėtų būti nustatyta pareiga tuo pačiu laikotarpiu padengti tuos pačius netenkamų pinigų srautus skirtingu likvidžiuoju turtu. Galimybė valstybėms narėms nuspręsti netaikyti užtikrinamojo turto grupės likvidumo atsargos turėtų būti iš naujo įvertinta atsižvelgiant į būsimus kredito įstaigų likvidumo reikalavimų pokyčius pagal Sąjungos teisę, įskaitant pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 460 straipsnį priimtą taikytiną deleguotąjį reglamentą. Likvidumo riziką būtų galima valdyti kitomis priemonėmis nei likvidaus turto tiekimas, pavyzdžiui, išleidžiant padengtąsias obligacijas, kurioms taikomos terminų pratęsimo struktūros, jei tai išspręstų likvidumo trūkumo arba sunkumų problemas. Tokiais atvejais valstybės narės turėtų galėti leisti apskaičiuoti likvidumo atsargą, kuri būtų grindžiama padengtųjų obligacijų galutinio termino data, atsižvelgiant į galimą terminų pratęsimą, jei tai sumažintų likvidumo riziką. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę leisti netaikyti užtikrinamojo turto grupės likvidumo reikalavimų padengtosioms obligacijoms, kurioms taikomi finansavimo atitikmens reikalavimai, kai gaunami mokėjimai pagal sutartis turi būti gauti prieš išmokamus mokėjimus, ir kurie tuo metu investuoti į labai likvidų turtą;

(24)

keliose valstybėse narėse siekiant išvengti potencialios likvidumo rizikos, įskaitant terminų nesutapimą, yra sukurtos naujoviškos terminų struktūros. Pagal tas struktūras numatyta galimybė tam tikram laikotarpiui pratęsti nustatytą padengtosios obligacijos terminą arba leisti padengtųjų obligacijų investuotojams gauti pinigų srautus tiesiogiai iš užtikrinamojo turto. Siekiant suderinti terminų pratęsimo struktūras visoje Sąjungoje, svarbu nustatyti sąlygas, kuriomis valstybės narės gali leisti tas struktūras naudoti, kad jos nebūtų per sudėtingos ar nekeltų investuotojams didesnės rizikos. Svarbus tų sąlygų elementas yra užtikrinti, kad kredito įstaigos negalėtų pratęsti termino savo nuožiūra. Terminą turėtų būti leidžiama pratęsti tik tuo atveju, kai atsiranda nacionalinėje teisėje numatytų objektyvių ir aiškiai apibrėžtų priežastinių veiksnių arba tikėtina, kad jų gali atsirasti artimoje ateityje. Tokiais priežastiniais veiksniais turėtų būti siekiama užkirsti kelią įsipareigojimų nevykdymui, pavyzdžiui, sprendžiant likvidumo trūkumo, rinkos nepakankamumo arba rinkos sutrikdymo problemą. Terminų pratęsimas taip pat galėtų palengvinti padengtąsias obligacijas leidžiančių kredito įstaigų tvarkingą likvidavimą, nes nemokumo arba pertvarkymo atveju suteikus leidimą pratęsti terminą būtų galima išvengti turto išpardavimo už gerokai mažesnę kainą;

(25)

specialios viešosios priežiūros sistema – padengtosioms obligacijoms būdingas elementas, kaip nurodyta Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ta direktyva tokios priežiūros pobūdis ir turinys ar institucijos, kurios turėtų būti atsakingos už tokią priežiūrą, nėra numatyti. Todėl būtina suderinti tokios padengtųjų obligacijų viešosios priežiūros sandaros elementus ir aiškiai nustatyti ją vykdysiančių nacionalinių kompetentingų institucijų užduotis ir pareigas;

(26)

kadangi padengtųjų obligacijų viešoji priežiūra skiriasi nuo kredito įstaigų Sąjungoje priežiūros, valstybės narės turėtų galėti paskirti nacionalines kompetentingas institucijas padengtųjų obligacijų viešajai priežiūrai vykdyti, kurios skiriasi nuo bendrąją kredito įstaigos priežiūrą vykdančiųjų kompetentingų institucijų. Tačiau, siekiant užtikrinti nuoseklų padengtųjų obligacijų viešosios priežiūros vykdymą visoje Sąjungoje, būtina padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą vykdančias kompetentingas institucijas įpareigoti glaudžiai bendradarbiauti su institucijomis, vykdančiomis bendrąją kredito įstaigų priežiūrą ir, kai taikytina, taip pat su pertvarkymo institucija;

(27)

padengtųjų obligacijų viešoji priežiūra turėtų apimti leidimo suteikimą kredito įstaigoms leisti padengtąsias obligacijas. Kadangi padengtąsias obligacijas turėtų būti leidžiama išleisti tik kredito įstaigoms, leidimas verstis kredito įstaigos veikla turėtų būti būtina sąlyga tam leidimui suteikti. Kadangi Europos Centriniam Bankui pavesta suteikti leidimus kredito įstaigoms Bendrame priežiūros mechanizme dalyvaujančiose valstybėse narėse pagal Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013 (13) 4 straipsnio 1 dalies a punktą, tik pagal šią direktyvą paskirtos institucijos turėtų būti kompetentingos suteikti leidimą padengtosioms obligacijoms leisti ir padengtųjų obligacijų viešajai priežiūrai vykdyti. Atitinkamai, šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos sąlygos kuriomis pagal Sąjungos teisę veiklos leidimą turinčios kredito įstaigos gali gauti leidimą vykdyti padengtųjų obligacijų leidimo veiklą;

(28)

leidimo taikymo sritis turėtų būti susijusi su padengtųjų obligacijų programa. Tai programai turėtų būti taikoma priežiūra pagal šią direktyvą. Kredito įstaiga gali vykdyti daugiau kaip vieną padengtųjų obligacijų programą. Tuo atveju kiekvienai programai reikalaujama turėti atskirą leidimą. Padengtųjų obligacijų programa gali apimti vieną arba daugiau užtikrinamojo turto grupių. Kelios užtikrinamojo turto grupės arba tos pačios padengtųjų obligacijų programos skirtingos emisijos (su skirtingais tarptautiniais vertybinių popierių identifikavimo numeriais, ISIN) nebūtinai nurodo daugybės atskirų padengtųjų obligacijų programų buvimą;

(29)

esamų padengtųjų obligacijų programų atveju neturėtų būti reikalaujama gauti naujo leidimo, kai pradedamos taikyti nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Tačiau padengtųjų obligacijų, kurios yra išleidžiamos pagal esamas padengtųjų obligacijų programas po nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, taikymo pradžios dienos, atveju, kredito įstaigos turėtų laikytis visų šioje direktyvoje išdėstytų reikalavimų. Tokį laikymąsi prižiūri pagal šią direktyvą paskirtos kompetentingos institucijos; ši priežiūra yra padengtųjų obligacijų viešosios priežiūros dalis. Valstybės narės pagal nacionalinę teisę galėtų teikti rekomendacijas, kaip vykdyti atitikties vertinimą po datos, nuo kurios valstybės narės turi taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Kompetentingos institucijos turėtų galėti persvarstyti padengtųjų obligacijų programą ir įvertinti, ar reikia pakeisti tos programos leidimą. Toks poreikis pakeisti leidimą galėtų atsirasti dėl reikšmingų padengtąsias obligacijas leidžiančios kredito įstaigos verslo modelio pasikeitimų, pavyzdžiui, pakeitus nacionalinę padengtųjų obligacijų sistemą arba kredito įstaigai priėmus tam tikrų sprendimų. Tokie pakeitimai galėtų būti laikomi reikšmingais, jei dėl jų reikia iš naujo įvertinti sąlygas, kuriomis buvo suteiktas leidimas išleisti padengtąsias obligacijas;

(30)

kai valstybėje narėje numatytas specialaus administratoriaus paskyrimas, ji turėtų turėti galimybę nustatyti taisykles dėl tokių specialiųjų administratorių kompetencijų ir veiklos reikalavimų. Pagal tas taisykles specialiajam administratoriui neturėtų būti leidžiama rinkti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš vartotojų ir mažmeninių investuotojų, tačiau būtų leidžiama rinkti indėlius ar kitas grąžintinas lėšas tik iš profesionalių investuotojų;

(31)

siekiant užtikrinti, kad padengtąsias obligacijas leidžiančios kredito įstaigos laikytųsi joms taikomų reikalavimų, ir užtikrinti panašų vertinimą bei laikymąsi visoje Sąjungoje, valstybės narės turėtų būti įpareigotos numatyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti sudaryta galimybė numatyti baudžiamąsias sankcijas, o ne administracines sankcijas. Valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti baudžiamąsias sankcijas, turėtų pateikti Komisijai atitinkamas baudžiamosios teisės nuostatas;

(32)

valstybių narių numatytos administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės turėtų atitikti tam tikrus esminius reikalavimus dėl subjektų, kuriems taikomos tos sankcijos arba priemonės, kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti jas skiriant, padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą vykdančių kompetentingų institucijų informacijos skelbimo pareigų, įgaliojimų skirti sankcijas ir galimų skirti administracinių piniginių baudų dydžių. Prieš priimant sprendimą taikyti administracines sankcijas arba kitas administracines priemones subjektui turėtų būti suteikta galimybė būti išklausytam. Tačiau valstybės narės turėtų galėti numatyti teisės būti išklausytam išimtis kitų nei administracinės sankcijos administracinių priemonių atveju. Visos tokios išimtys turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai kyla neišvengiamas pavojus ir, siekiant išvengti didelių nuostolių trečiosioms šalims, pvz., padengtų obligacijų investuotojams, arba siekiant išvengti didelės žalos finansų sistemai arba ją ištaisyti, būtinos skubios priemonės. Tokiais atvejais subjektui turėtų būti suteikta galimybė būti išklausytam po to, kai jam buvo pritaikyta priemonė;

(33)

siekiant užtikrinti nuoseklų administracinių sankcijų ar kitų administracinių priemonių taikymą visoje Sąjungoje, valstybės narės turėtų būti įpareigotos užtikrinti, kad padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą vykdančios kompetentingos institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes, nustatydamos administracinių sankcijų ar kitų administracinių priemonių rūšį ir dydį. Valstybės narės galėtų įtraukti administracines priemones, susijusias su terminų pratęsimu atsižvelgiant į terminų pratęsimo struktūrą. Tais atvejais, kai valstybės narės numato tokias priemones, tos priemonės galėtų suteikti kompetentingoms institucijoms galimybę panaikinti terminų pratęsimą ir nustatyti tokio panaikinimo sąlygas, kad būtų galima ištaisyti padėtį, kai kredito įstaiga pratęsia terminą pažeisdama objektyvius priežastinius veiksnius, nustatytus nacionalinėje teisėje, arba kai reikia užtikrinti finansinį stabilumą ir investuotojų apsaugą;

(34)

kad galėtų nustatyti galimus padengtųjų obligacijų emisijai ir pardavimui taikomų reikalavimų pažeidimus, padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą vykdančios kompetentingos institucijos turėtų turėti reikalingus tyrimo įgaliojimus ir veiksmingus mechanizmus, skatinančius pranešti apie galimus arba faktinius pažeidimus. Tie mechanizmai neturėtų daryti poveikio jokių asmenų arba subjektų, kuriems tokių įgaliojimų ir mechanizmų taikymas padarė neigiamą poveikį, teisei į gynybą;

(35)

padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą vykdančios kompetentingos institucijos taip pat turėtų turėti įgaliojimus skirti administracines sankcijas ir priimti kitas administracines priemones, kad užtikrintų kuo platesnio masto veiksmus įvykus pažeidimui ir padėtų užkirsti kelią tolesniems pažeidimams, nepriklausomai nuo to, ar pagal nacionalinę teisę tokios priemonės yra laikomos administracinėmis sankcijomis ar kitomis administracinėmis priemonėmis. Be nurodytųjų šioje direktyvoje, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti papildomas sankcijas nei numatytos šioje direktyvoje;

(36)

dabartiniams padengtųjų obligacijų srities nacionalinės teisės aktams būdingas išsamus padengtųjų obligacijų emisijų ir programų reglamentavimas nacionaliniu lygmeniu ir priežiūra siekiant užtikrinti, kad visada būtų paisoma padengtųjų obligacijų investuotojų teisių. Ta priežiūra apima nuolatinį programos ypatybių, padengimo turtu reikalavimų ir užtikrinamojo turto grupės kokybės stebėjimą. Esminis investuotojų apsaugos elementas – tinkamo lygio investuotojų informavimas apie reglamentavimo sistemą, taikomą padengtųjų obligacijų emisijai. Todėl derėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos reguliariai skelbtų informaciją apie savo nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, ir metodą, pagal kurį jos vykdo padengtųjų obligacijų viešąją priežiūrą;

(37)

šiuo metu padengtosios obligacijos Sąjungoje platinamos su nacionaliniais pavadinimais ir ženklais (kai kurie iš jų yra gerai žinomi, o kai kurie – ne). Todėl būtų tikslinga padengtąsias obligacijas Sąjungoje leidžiančioms kredito įstaigoms parduodant padengtąsias obligacijas tiek Sąjungos, tiek trečiosios valstybės investuotojams leisti naudoti specialų ženklą „Europos padengtoji obligacija“, jeigu šios padengtosios obligacijos atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus. Jei tokios padengtosios obligacijos taip pat atitinka Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnio reikalavimus, kredito įstaigoms turėtų būti leidžiama naudoti ženklą „Europos padengtoji obligacija (aukščiausios rūšies)“. Tas ženklas, rodantis, kad laikomasi specialių papildomų reikalavimų, užtikrinančių aukštą ir gerai suprantamą kokybę, gali būti patrauklus ir tose valstybėse narėse, kuriose naudojami gerai žinomi nacionaliniai ženklai. Ženklais: „Europos padengtoji obligacija“ ir „Europos padengtoji obligacija (aukščiausios rūšies)“ siekiama sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams įvertinti padengtųjų obligacijų kokybę ir taip padidinti tų padengtųjų obligacijų, kaip investavimo priemonės, patrauklumą tiek Sąjungoje, tiek už jos ribų. Tačiau naudoti tuos du ženklus turėtų būti neprivaloma – valstybės narės turėtų galėti palikti galioti savo nacionalinius pavadinimus ir ženklinimo sistemas greta tų dviejų ženklų;

(38)

siekdama įvertinti šios direktyvos taikymą, Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su EBI, turėtų stebėti padengtųjų obligacijų raidą Sąjungoje ir pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl investuotojų apsaugos lygio ir padengtųjų obligacijų rinkų raidos. Ataskaitoje taip pat turėtų būti skirta dėmesio turto, kuriuo užtikrinama padengtųjų obligacijų emisija, raidai. Kadangi vis plačiau naudojamos terminų pratęsimo struktūros, Komisija taip pat turėtų pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl terminų pratęsimo struktūra pasižyminčių padengtųjų obligacijų veikimo ir su tokių obligacijų leidimu susijusios rizikos ir naudos;

(39)

rinkos dalyviai ir kiti subjektai kaip papildomą bankų priemonę realiajai ekonomikai finansuoti pasiūlė naują finansinių priemonių klasę – Europos užtikrintuosius vekselius (EUV), kurie būtų padengti rizikingesniu negu viešojo sektoriaus pozicijos ir hipotekos paskolos turtu, kuris pagal šią direktyvą nėra laikomas reikalavimus atitinkančiu užtikrinamuoju turtu. 2017 m. spalio 3 d. Komisija konsultavosi su EBI, kad įvertintų, kokiu mastu EUV atveju būtų galima pasinaudoti EBI tradicinėms padengtosioms obligacijoms taikoma geriausia praktika, ir įvertintų tinkamą EUV rizikos valdymą ir galimą jų poveikį banko balanso turto suvaržymo lygiui. Atsakydama EBI 2018 m. liepos 24 d. pateikė ataskaitą. Kartu su EBI ataskaita Komisija 2018 m. spalio 12 d. paskelbė tyrimo rezultatus. Komisijos tyrime ir EBI ataskaitoje padaryta išvada, kad reikia toliau įvertinti, pavyzdžiui, reguliavimo tvarką. Todėl Komisija turėtų toliau nagrinėti, ar EUV teisinė sistema būtų tinkama, ir šiuo klausimu pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, prireikus, kartu su pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

(40)

šiuo metu nėra jokios lygiavertiškumo sistemos, pagal kurią Sąjunga pripažintų padengtąsias obligacijas, kurias trečiosiose valstybėse išleido kredito įstaigos, išskyrus prudencines aplinkybes, kuriomis kai kurių trečiųjų valstybių obligacijų likvidumui tam tikromis sąlygomis taikomas lengvatinis vertinimas. Todėl Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su EBI, turėtų įvertinti, ar yra reikalinga ir tinkama nustatyti trečiųjų valstybių padengtųjų obligacijų emitentams ir investuotojams taikytiną lygiavertiškumo sistemą. Ne vėliau kaip praėjus dvejiems metams po datos, nuo kurios valstybės narės turi taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, Komisija šiuo klausimu turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, prireikus kartu su pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

(41)

padengtosioms obligacijoms būdingas nustatytas kelerių metų terminas. Todėl būtina numatyti pereinamojo laikotarpio priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad anksčiau nei 2022 m. liepos 8 d. išleistoms padengtosioms obligacijoms poveikis nebūtų daromas. Todėl prieš tą datą išleistos padengtosios obligacijos turėtų toliau atitikti Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus ir joms neturėtų būti taikoma dauguma naujų šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų. Tokios padengtosios obligacijos ir toliau turėtų būti laikomos padengtosiomis obligacijomis, jei jų atitiktį Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalies nustatytiems reikalavimams, taikomiems jų išleidimo dieną, ir šios direktyvos taikomiems reikalavimams prižiūri pagal šią direktyvą paskirtos kompetentingos institucijos. Tokia priežiūra nevykdoma šios direktyvos reikalavimų, kurie tokioms padengtosioms obligacijoms netaikomi, atžvilgiu. Kai kuriose valstybėse narėse ISIN galioja ilgesnį laikotarpį, kad galėtų būti vykdoma tęstinė padengtųjų obligacijų emisija su tuo numeriu turint tikslą padidinti tos padengtosios obligacijos (tęstinė emisija) apimtį (emisijos dydis). Pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų apimti padengtųjų obligacijų tęstines emisijas su ISIN, kuris buvo suteiktas anksčiau nei 2022 m. liepos 8 d., taikant tam tikrus apribojimus;

(42)

nustačius vienodą padengtųjų obligacijų sistemą, reikėtų iš dalies pakeisti padengtųjų obligacijų apibūdinimą, pateiktą Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalyje. Direktyvoje 2014/59/ES padengtosios obligacijos apibrėžiamos pateikiant nuorodą į Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalį. Kadangi ta apibrėžtis turėtų būti iš dalies pakeista, Direktyva 2014/59/ES taip pat turėtų būti iš dalies pakeista. Be to, siekiant išvengti poveikio anksčiau nei 2022 m. liepos 8 d. pagal Direktyvos 2009/65/EB 52 straipsnio 4 dalį išleistoms padengtosioms obligacijoms, tos padengtosios obligacijos iki jų termino turėtų būti ir toliau nurodomos kaip padengtosios obligacijos. Todėl direktyvas 2009/65/EB ir 2014/59/ES reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti;

(43)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (14) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(44)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti bendrą padengtųjų obligacijų sistemą, užtikrinti, kad padengtųjų obligacijų struktūrinės ypatybės visoje Sąjungoje atitiktų žemesnės rizikos pobūdį, dėl kurio atsiranda pagrindas taikyti Sąjungos lengvatinį vertinimą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl poreikio toliau plėtoti padengtųjų obligacijų rinką ir remti tarpvalstybines investicijas visoje Sąjungoje tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali priimti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(45)

buvo konsultuojamasi su Europos Centriniu Banku ir jis 2018 m. rugpjūčio 22 d. pateikė savo nuomonę;

(46)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (15) 28 straipsnio 2 dalimi, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis 2018 m. spalio 12 d. pateikė nuomonę;

(47)

padengtąsias obligacijas leidžiančios kredito įstaigos tvarko didelį kiekį asmens duomenų. Toks tvarkymas turėtų visada būti vykdomas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (16). Taip pat EBI vykdomas asmens duomenų tvarkymas, kai vykdydama šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus ji tvarko administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių, apie kurias jai praneša nacionalinės kompetentingos institucijos, centrinę duomenų bazę, turėtų būti vykdomas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (17),