28.1.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 26/1

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2011/92/ES

2011 m. gruodžio 13 d.

dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo

(kodifikuota redakcija)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo ir ypač į jos 192 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

perdavus įstatymo galią turinčio teisės akto projektą nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (2),

kadangi:

(1)	1985 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota;

(2)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnį Sąjungos aplinkos apsaugos politika yra pagrįsta atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kad žala aplinkai būtų pirmiausia atitaisoma ten, kur ji daroma, ir kad teršėjas turėtų mokėti. Turėtų būti atsižvelgiama į poveikį aplinkai kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje;

(3)	turi būti suderinti poveikio aplinkai vertinimo principai dėl pagrindinių užsakovo įsipareigojimų ir vertinimo turinio, ypač tų projektų, kuriems vertinimas turėtų būti privalomas. Valstybės narės gali priimti griežtesnes aplinkos apsaugos normas;

(4)	be to, yra būtina pasiekti vieną iš Sąjungos tikslų aplinkosaugos ir gyvenimo kokybės srityje;

(5)	Sąjungos teisės aktai aplinkosaugos srityje apima nuostatas, įgalinančias viešosios valdžios institucijas ir kitas institucijas priimti sprendimus, kurie gali turėti didelį poveikį aplinkai, taip pat asmenų sveikatai ir gerovei;

(6)	turėtų būti nustatyti bendrieji poveikio aplinkai vertinimo principai, siekiant jais papildyti ir koordinuoti sutikimo dėl valstybės ir privačių projektų planuojamos veiklos, galinčios turėti žymų poveikį aplinkai, davimo procedūras;

(7)

sutikimas dėl valstybės ir privačių projektų planuojamos veiklos, galinčios turėti žymų poveikį aplinkai, turėtų būti duodamas tik atlikus tokių projektų galimo reikšmingo poveikio aplinkai vertinimą. Toks vertinimas turėtų būti atliktas remiantis atitinkama informacija, kurią pateikia projekto užsakovas ir kurią gali papildyti valdžios institucijos bei visuomenė, galinti būti suinteresuota minimu projektu;

(8)	tam tikrų rūšių projektai daro reikšmingą poveikį aplinkai, ir tokie projektai dažniausiai turėtų būti sistemingai vertinami;

(9)	kitų rūšių projektai gali ne visais atvejais daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir tokie projektai turėtų būti vertinami, kai, valstybės narės manymu, reikšmingas poveikis yra tikėtinas;

(10)

valstybės narės, siekdamos nustatyti, kurie iš tokių projektų turėtų būti vertinami pagal daromą reikšmingą poveikį aplinkai, gali tam nusistatyti ribas ar kriterijus. Valstybės narės neprivalo kiekvienu atveju nagrinėti projektų, kurie pagal savo charakteristikas nesiekia nustatytų ribų ar netenkina kriterijų;

(11)

valstybės narės, nusistatydamos tokias ribas ar kriterijus arba nagrinėdamos projektus, kad nustatytų, kuriuos iš jų reikia vertinti pagal daromą reikšmingą poveikį aplinkai, turėtų atsižvelgti į šios direktyvos nustatytus atitinkamus atrankos kriterijus. Pagal subsidiarumo principą valstybės narės geriausiai žino, kokiais atvejais taikyti tuos kriterijus;

(12)	kai vertinimas projektams privalomas, reikėtų pateikti tam tikrą minimalią informaciją apie patį projektą ir jo poveikį;

(13)

tikslinga nustatyti procedūrą, įgalinančią užsakovą gauti kompetentingos institucijos nuomonę dėl informacijos, kurią reikia parengti ir pateikti vertinimui atlikti, turinio ir apimties. Valstybės narės pagal šią procedūrą gali reikalauti iš užsakovo pateikti, be kita ko, projektų, dėl kurių jis ketina teikti prašymą, alternatyvas;

(14)	projekto poveikį aplinkai reikėtų vertinti atsižvelgiant į poreikį apsaugoti žmonių sveikatą, užtikrinti sveikesnę aplinką ir tuo prisidėti prie gyvenimo kokybės kūrimo, užtikrinti rūšių įvairovės palaikymą ir palaikyti ekosistemos, kaip pagrindinio gyvybės šaltinio, reprodukcijos pajėgumą;

(15)	pageidautina nustatyti stiprinančio poveikio aplinkai vertinimo nuostatas tarpvalstybiniu mastu ir atsižvelgti į plėtrą tarptautiniu lygiu. 1991 m. vasario 25 d. Europos bendrija pasirašė ir 1997 m. birželio 24 d. ratifikavo konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste;

(16)

veiksmingas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus sudaro palankias sąlygas visuomenei reikšti nuomonę, o sprendimų priėmėjams atsižvelgti į jos nuomones ir interesus, kurie gali būti svarbūs tiems sprendimams, kartu didindamas atskaitomybę ir sprendimų priėmimo proceso skaidrumą bei visuomenės informuotumą aplinkos klausimais ir paramą priimtiems sprendimams;

(17)	dėl to dalyvavimas, įskaitant asociacijų, organizacijų ir grupių, ypač aplinkosaugą skatinančių nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą, turėtų būti atitinkamai puoselėjamas, taip pat, inter alia, skatinant visuomenės švietimą aplinkosaugos klausimais;

(18)	Europos bendrija pasirašė JT/EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvenciją) 1998 m. birželio 25 d. ir ją ratifikavo 2005 m. vasario 17 d.;

(19)	vienas iš Orhuso konvencijos tikslų - siekimas užtikrinti visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais teises, kad būtų geriau saugoma teisė gyventi aplinkoje, tinkamoje žmonių sveikatai ir gerovei;

(20)	Orhuso konvencijos 6 straipsnis nustato visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl konkrečių veiklos rūšių, išvardytų prie jos pridedamame priede, ir ten neišvardytų veiklos rūšių, kurios gali turėti didelį poveikį aplinkai;

(21)	Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato galimybę imtis veiksmų teismo ar kita tvarka siekiant užginčyti sprendimų, veikimo ar neveikimo materialinį ar procesinį teisėtumą atsižvelgiant į tos Konvencijos 6 straipsnio nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo;

(22)	ši direktyva vis dėlto neturėtų būti taikoma projektams, kurių detalės priimamos konkrečiais nacionalinės teisės aktais, nes šios direktyvos tikslai, įskaitant dėl informacijos pateikimo, įgyvendinami per įstatymų leidybos procesą;

(23)	išskirtiniais atvejais gali būti tikslinga tam tikram projektui netaikyti šioje direktyvoje numatytų vertinimo procedūrų, kai Komisijai ir suinteresuotai visuomenei pateikiama tinkama informacija;

(24)

kadangi direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl veiklos masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(25)	ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, numatytais V priedo B dalyje,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

1.   Ši direktyva taikoma valstybės ir privačių projektų, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimui.

2.   Šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys:

a)

   projektas:

—	statybos darbai bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas,

—	kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą;

b)

    užsakovas – pareiškėjas, prašantis leidimo vykdyti privatų projektą, arba valstybės institucija, kuri projektą inicijuoja;

c)

    sutikimas dėl planuojamos veiklos – kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą;

d)

    visuomenė – vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos ar grupės;

e)

    suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra suinteresuota ta tvarka. Šioje apibrėžtyje nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis;

f)

    kompetentinga institucija ar institucijos – institucija ar institucijos, kurias valstybės narės paskiria atsakingomis už šios direktyvos numatytų pareigų vykdymą.

3.   Valstybės narės gali, jei taip numato nacionaliniai teisės aktai, kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti netaikyti šios direktyvos projektams, rengiamiems nacionalinės gynybos tikslais, jei jos mano, kad toks taikymas turėtų neigiamą poveikį tiems tikslams.

4.   Ši direktyva netaikoma projektams, kurių detalės priimamos konkrečiais nacionaliniais teisės aktais, nes šios direktyvos tikslai, įskaitant dėl informacijos pateikimo, yra įgyvendinami per įstatymų leidybos procesą.

2 straipsnis

1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

2.   Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias sutikimo dėl projektų davimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

3.   Valstybės narės gali nustatyti vieningą procedūrą, skirtą įvykdyti šios direktyvos ir 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (5) reikalavimus.

4.   Nepažeisdamos 7 straipsnio, valstybės narės gali išimtiniais atvejais netaikyti šios direktyvos nuostatų konkretiems projektams ar jų dalims.

Tokiu atveju valstybės narės:

a)	svarsto, ar būtų tinkama kita vertinimo forma;

b)	supažindina suinteresuotą visuomenę su informacija, gauta naudojant kitas a punkte nurodytas vertinimo formas, informacija apie sprendimu suteiktą išimtį – procedūros netaikymą ir netaikymo motyvus;

c)	prieš duodamos sutikimą, informuoja Komisiją apie priežastis, pateisinančias padarytą išimtį, ir, kur taikoma, pateikia jai informaciją, kurią gavo tos valstybės gyventojai.

Komisija nedelsiant siunčia gautus dokumentus kitoms valstybėms narėms.

Komisija kasmet atsiskaito Europos Parlamentui ir Tarybai apie šios dalies taikymą.

3 straipsnis

Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–12 straipsnius ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

a)	žmonėms, gyvūnijai ir augmenijai;

b)	dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui ir kraštovaizdžiui;

c)	materialinėms vertybės ir kultūros paveldui;

d)	a, b ir c punktuose nurodytų veiksnių sąveikai.

4 straipsnis

1.   Remiantis 2 straipsnio 4 dalimi, I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnius.

2.   Remdamosi 2 straipsnio 4 dalimi, valstybės narės nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnius. Valstybės narės tai nusprendžia:

a)	išnagrinėjusios kiekvieną atvejį; arba

b)	pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus.

Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.

3.   Kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede.

4.   Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visuomenė būtų informuojama apie kompetentingos institucijos sprendimą, priimtą pagal 2 dalį.

5 straipsnis

1.   Jei, remiantis 4 straipsniu, projektai vertinami pagal šį straipsnį ir 6–10 straipsnius, valstybės narės privalo priimti reikalingas priemones, užtikrinančias, kad užsakovas atitinkama forma pateiktų IV priede nurodytą informaciją, kai:

a)	valstybės narės mano, kad tokia informacija yra reikalinga tam sutikimo planuojamai veiklai tvarkos etapui bei konkrečiam projektui ar projekto rūšies charakteristikoms arba aplinkos savybėms, kurios gali būti paveiktos;

b)	valstybės narės mano, kad galima pagrįstai reikalauti, jog užsakovas surinktų šią informaciją, atsižvelgdamas, be kita ko, į naujausias žinias ir vertinimo metodus.

2.   Valstybės narės imasi reikalingų priemonių, užtikrinančių, kad užsakovo pageidavimu, dar prieš užsakovui pateikiant paraišką dėl sutikimo planuojamai veiklai, kompetentinga institucija pareiškia savo nuomonę dėl informacijos, kurią užsakovas privalo pateikti pagal 1 dalį. Kompetentinga institucija pagal 6 straipsnio 1 dalį, prieš pateikdama savo nuomonę, pasitaria su užsakovu ir atitinkamomis institucijomis. Aplinkybės, jog kompetentinga institucija pagal šią dalį pareiškė savo nuomonę, nevaržo jos dėl to reikalauti iš užsakovo kitos reikalingos informacijos.

Valstybės narės gali reikalauti, kad kompetentinga institucija pareikštų savo nuomonę nepaisydama, ar užsakovas to pageidauja.

3.   Pagal 1 dalį užsakovas privalo pateikti bent šią informaciją:

a)	projekto aprašymą, apibūdinant vietą, projektavimą ir projekto dydį;

b)	numatytų priemonių, skirtų išvengti, sušvelninti ar atitaisyti reikšmingo neigiamo poveikio pasekmes, aprašymą;

c)	duomenis, reikalingus galimiems pagrindiniams projekto poveikiams aplinkai nustatyti ir įvertinti;

d)	pagrindinių užsakovo išnagrinėtų alternatyvų aprašymą, taip pat argumentuotą jo pasirinkimo priežasčių paaiškinimą, atsižvelgiant į poveikį aplinkai;

e)	netechninio pobūdžio santrauką, apibendrinančią a–d punktuose nurodytą informaciją.

4.   Jei reikalinga, valstybės narės užtikrina, kad institucijos, disponuojančios atitinkama informacija, nurodyta 3 straipsnyje, suteiks užsakovui galimybę ja pasinaudoti.

6 straipsnis

1.   Valstybės narės privalo imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių, kad projektu suinteresuotoms institucijoms (kai tų institucijų interesai susiję su jų prisiimta specialia atsakomybe už aplinkos apsaugą) būtų suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl užsakovo pateiktos informacijos ir dėl sutikimo planuojamai veiklai. Tuo tikslu, valstybės narės paskiria institucijas, su kuriomis konsultuojamasi bendrais ar konkrečiais atvejais. Informacija, surinkta pagal 5 straipsnį, perduodama minėtoms institucijoms. Konsultacijos procedūros detales nustato valstybės narės.

2.   Atliekant 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos prieinamos, iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:

a)	prašymą dėl leidimo vykdyti planuojamą veiklą;

b)	tai, kad projektui taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra ir atitinkamais atvejais apie tai, kad taikomas 7 straipsnis;

c)	duomenis apie institucijas, atsakingas už sprendimo priėmimą, tas, iš kurių gali būti gaunama atitinkama informacija, tas, kurioms gali būti teikiamos pastabos ar klausimai, ir pastabų ar klausimų pateikimo tvarkaraščio duomenis;

d)	galimų sprendimų pobūdį arba, jei jau toks yra, sprendimo projektą;

e)	apie pagal 5 straipsnį surinktos informacijos prieinamumą;

f)	atitinkamos informacijos gavimo laiką, vietą ir būdą;

g)	duomenis apie visuomenės dalyvavimo priemones, parengtas pagal šio straipsnio 5 dalį.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:

a)	pagal 5 straipsnį surinkta informacija;

b)	pagal nacionalinės teisės aktus – svarbiausiomis ataskaitomis ir pasiūlymais, pateiktais kompetentingai institucijai ar institucijoms tuo metu, kai suinteresuota visuomenė yra informuota pagal šio straipsnio 2 dalį;

c)

pagal 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (6) – šio straipsnio 2 dalyje nenurodyta informacija, kuri yra svarbi priimant sprendimą pagal šios direktyvos 8 straipsnį ir kuri tampa prieinama po to, kai suinteresuota visuomenė buvo informuota pagal šio straipsnio 2 dalį.

4.   Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

5.   Išsamias visuomenės informavimo (pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose) ir konsultavimosi su suinteresuota visuomene (pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu) priemones nustato valstybės narės.

6.   Kad būtų pakankamai laiko visuomenei informuoti, o suinteresuotai visuomenei pasirengti ir veiksmingai dalyvauti priimant sprendimą aplinkos klausimais pagal šį straipsnį, turi būti numatyti tinkami įvairių etapų terminai.

7 straipsnis

1.   Jeigu valstybė narė žino, kad koks nors projektas gali turėti didelį poveikį kitos valstybės narės aplinkai, arba jeigu valstybė narė, kurios aplinka gali patirti tokį poveikį, to prašo, valstybė narė, kurios teritorijoje tą projektą ketinama įgyvendinti, kuo skubiau ir ne vėliau kaip tuo metu, kai ji informuoja savo visuomenę, siunčia tai poveikį galinčiai patirti valstybei narei, inter alia:

a)	projekto aprašymą kartu su visa turima informacija apie galimą tarpvalstybinį poveikį;

b)	informaciją apie numatomo priimti sprendimo pobūdį.

Valstybė narė kurios teritorijoje projektą ketinama įgyvendinti suteikia tai kitai valstybei narei pakankamai laiko, kad ji galėtų nurodyti, ar ji ketina dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose, ir gali įtraukti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją.

2.   Jei valstybė narė, kuri gauna informaciją pagal šio straipsnio 1 dalį, nurodo, kad ji ketina dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose, valstybė narė, kurios teritorijoje ketinama tą projektą įgyvendinti, siunčia, jei ji to nėra padariusi, galinčiai patirti poveikį valstybei narei informaciją, reikalaujamą pateikti pagal 6 straipsnio 2 dalį ir prieinamą pagal 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktus.

3.   Suinteresuotos valstybės narės savo ruožtu taip pat:

a)	pasirūpina, kad institucijoms, nurodytoms 6 straipsnio 1 dalyje ir galimą poveikį patirsiančios valstybės narės visuomenei bus duota pakankamai laiko susipažinti su informacija, nurodyta 1 ir 2 dalyse; ir

b)

užtikrinti, kad, prieš suteikiant leidimą vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, 6 straipsnio 1 dalyje minėtoms institucijoms ir visuomenei bus duota pakankamai laiko pareikšti nuomonę apie informaciją, pateiktą valstybės narės, kurios teritorijoje planuojama įgyvendinti projektą, kompetentingai institucijai.

4.   Suinteresuotos valstybės narės pradeda konsultuotis dėl, be kita ko, galimų tarpvalstybinių projekto poveikių, numatomų priemonių, skirtų sumažinti ar pašalinti šiuos poveikius, bei derina klausimą dėl priimtinos konsultacijų trukmės.

5.   Išsamias šio straipsnio įgyvendinimo priemones gali nustatyti atitinkamos valstybės narės, o jos turi būti tokios, kad leistų suinteresuotai visuomenei galinčios patirti poveikį valstybės narės teritorijoje veiksmingai dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose.

8 straipsnis

Priimant sprendimą dėl leidimo planuojamai ūkinei veiklai vykdyti, turi būti atsižvelgta į konsultacijų rezultatus bei į informaciją, surinktą pagal 5, 6 ir 7 straipsnius.

9 straipsnis

1.   Priėmusi sprendimą leisti ar neleisti vykdyti planuojamą veiklą, kompetentinga institucija ar institucijos atitinkama tvarka informuoja apie jį visuomenę ir pasirūpina, kad visuomenei būtų prieinama ši informacija:

a)	sprendimo turinys ir su juo susijusios sąlygos;

b)	apsvarsčius suinteresuotos visuomenės išreikštą susirūpinimą ir nuomones - pagrindiniai motyvai ir aplinkybės, kuriais grindžiamas sprendimas, įskaitant informaciją apie visuomenės dalyvavimą;

c)	prireikus, pagrindinių priemonių didesniems neigiamiems padariniams išvengti, sumažinti ir, jei galima, kompensuoti aprašymas.

2.   Kompetentinga institucija ar institucijos informuoja kiekvieną valstybę narę, su kuria konsultavosi pagal 7 straipsnį, perduodama jai šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją.

Valstybės narės, su kuriomis buvo konsultuojamasi, užtikrina, kad ta informacija būtų tinkamu būdu prieinama suinteresuotai visuomenei jų teritorijoje.

10 straipsnis

Šios direktyvos nuostatos neturi daryti įtakos kompetentingų institucijų pareigai laikytis nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų bei priimtos teisinės praktikos, susijusios su komercinių ir gamybinių paslapčių saugojimu, įskaitant intelektinę nuosavybę, bei su visuomenės interesų apsauga.

Taikant 7 straipsnį vienos valstybės narės suteikia informaciją kitai valstybei narei ir tokia informacija gaunama kitoje valstybėje narėje pagal apribojimus, galiojančius valstybėje narėje, kurios teritorijoje planuojama įgyvendinti projektą.

11 straipsnis

1.   Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

a)	turintys pakankamą interesą, arba alternatyviai;

b)	pareikšdami apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinio proceso teisė reikalauja to kaip išankstinės sąlygos,

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

2.   Valstybės narės nustato, kuriuo etapu sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

3.   Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Tuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Tokia organizacija taip pat laikoma turinti teises, kurios gali būti pažeistos, šio straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

4.   Pagal šio straipsnio nuostatas neatmetama preliminarios peržiūros administracinėje institucijoje galimybė ir nuostatos nedaro poveikio reikalavimui išnaudoti administracinės peržiūros procedūras prieš imantis peržiūros procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.

Bet kuri tokia procedūra turi būti teisinga, nešališka, savalaikė ir ne pernelyg brangi.

5.   Siekdamos toliau didinti šio straipsnio nuostatų veiksmingumą, valstybės narės užtikrina, kad visuomenei būtų prieinama praktinio pobūdžio informacija apie teisę į administracinės ir teisminės peržiūros procedūras.

12 straipsnis

1.   Valstybės narės ir Komisija keičiasi informacija apie patirtį, sukauptą taikant šią direktyvą.

2.   Valstybės narės būtinai praneša Komisijai, kokios ribos ir (ar) kriterijai buvo nustatyti projektų atrankai pagal 4 straipsnio 2 dalį.

3.   Remdamasi tuo keitimusi informacija, Komisija prireikus pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai papildomus pasiūlymus, kad būtų užtikrintas pakankamas šios direktyvos taikymo koordinavimas.

13 straipsnis

Valstybės narės perduoda Komisijai nacionalinių įstatymų, kuriuos jos priėmė šios direktyvos srityje, nuostatų tekstus.

14 straipsnis

Direktyva 85/337/EEB su pakeitimais, padarytais direktyvomis, nurodytomis V priedo A dalyje, yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, numatytais V priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą, ir skaitomos pagal VI priede pateiktą atitikmenų lentelę.

15 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

16 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 248, 2011 8 25, p. 154.

(2)  2011 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2011 m. lapkričio 15 d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 175, 1985 7 5, p. 40.

(4)  Žr. VI priedo A dalį.

(5)  OL L 24, 2008 1 29, p. 8.

(6)  OL L 41, 2003 2 14, p. 26.

---

---

---

---

---

---

---