12.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 311/59

1.1

Būtent ES piliečiams skirta Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnio 3 dalis, kurioje teigiama: „Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime.“ Iš esmės tai reiškia, kad pilietis privalo turėti teisę dalyvauti rinkimuose, kurie yra demokratijos pagrindas ir pagrindinė žmogaus teisė.

1.2

Viena iš pagrindinių ES piliečių teisių yra laisvo judėjimo teisė. ES piliečiai gali gyventi ir dirbti bet kurioje iš 28 valstybių narių.

1.3

Pagrindinių teisių chartijos, kuri turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys, 39 ir 40 straipsniuose teigiama, kad ES piliečiai, kurie naudojasi savo pagrindine laisvo judėjimo teise, turi teisę dalyvauti Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose tokiomis pat sąlygomis, kaip ir valstybės, kurioje jie gyvena, piliečiai. Tiesa, Chartijoje neminimas dalyvavimas nacionaliniuose rinkimuose.

1.4

Užsienyje gyvenantiems piliečiams balsuoti nacionaliniuose rinkimuose leidžia iš viso 23 ES valstybės narės. Neoficialios, specialiai šiai nuomonei organizacijos „Europeans Throughout the World“ (ETTW) atliktos apklausos rezultatai parodė Europos ekspatriantų organizacijas be kita ko manant, kad teisę balsuoti išsaugoti būtina dėl šių svarių priežasčių:

1.5

Penkios ES valstybės narės (Kipras, Danija, Airija, Malta ir Jungtinė Karalystė) neleidžia kitose ES valstybėse gyvenantiems savo piliečiams balsuoti nacionaliniuose rinkimuose iš karto po jų išvykimo iš šalies arba nuo išvykimo praėjus tam tikram laikotarpiui. Tiksliai nežinoma, kiek ES piliečių tokiu būdu neteko ar galėtų netekti balsavimo teisės, tačiau spėjama, kad apie 3 milijonai ES piliečių iš minėtų penkių šalių gyvena kitose ES valstybėse (1).

1.6

Dauguma šių piliečių, dėl tokios politikos netekę balsavimo teisės, taip pat negali dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose tose šalyse, kuriose jie gyvena (2). Dėl tokios praktikos susiformavo prarastas elektoratas – piliečių, neturinčių teisės balsuoti jokiuose nacionaliniuose rinkimuose, grupė.

1.7

Vienas iš argumentų, kuriuo dažnai grindžiamas balsavimo teisės netekimas – esą užsienyje gyvenantys piliečiai praranda ryšį su savo valstybe. Taip gal ir buvo anksčiau. Tačiau dabar naudodamiesi šiuolaikinėmis ryšių technologijomis užsienyje gyvenantys ES piliečiai gali nesunkiai palaikyti artimus ryšius su savo valstybe. Aktualius įvykius savo šalyje jie gali sekti per televiziją, radiją ir internetu, o internetas tapo ypač populiaria bendravimo ir dalyvavimo priemone. Žmonės gali greitai ir nebrangiai sugrįžti namo. Daugeliu atvejų jie netgi moka mokesčius arba gauna pensijas savo valstybėje. Todėl vargu, ar įmanoma pagrįsti teiginį, kad faktinė gyvenamoji vieta yra proporcingas pagrindas netekti balsavimo teisės.

1.8

Savo 2014 m. sausio 29 d. rekomendacijoje Europos Komisija ragina minėtas penkias valstybes nares leisti savo piliečiams išsaugoti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose įrodžius, kad jie toliau domisi politiniu gyvenimu savo valstybėje narėje, pavyzdžiui, pateikia prašymą palikti juos rinkėjų sąraše. Komitetas būtų pageidavęs, kad kartu visų valstybių narių būtų buvę paprašyta užtikrinti, kad užsienyje gyvenantiems piliečiams balsuoti būtų taip pat paprasta, kaip ir savo valstybėje gyvenantiems piliečiams.

1.9

Komitetas labai palaiko šią rekomendaciją, papildančią komunikatą, kuriam ir skirta ši nuomonė.

1.10

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos pilietybė papildo valstybės pilietybę. Todėl gali pasirodyti keista, kad kai kurie piliečiai netenka pagrindinės teisės – teisės balsuoti – pasinaudoję kita pagrindine teise – teise judėti. Suprantama, jog daug kam atrodo, kad tokia tvarka prieštarauja visai ES pilietybės idėjai.

1.11

Taisyklės, susijusios su balsavimo nacionaliniuose rinkimuose teisėmis, be abejo, priklauso valstybių, o ne Europos kompetencijai. ES nekvestionuoja šio svarbaus principo ir neturi to daryti. Tačiau žvelgiant iš piliečio perspektyvos šioje srityje reikėtų pažangos. Piliečiams vis dėlto turėtų būti palikta galimybė naudotis tomis pagrindinėmis teisėmis, kurioms ES sutartimis pritarė visos valstybės narės ir dėl nacionalinių įstatymų iš jų neturėtų būti atimama teisė balsuoti.

1.12

Komitetas ragina penkias valstybes nares ieškoti lankstesnių sprendimų. Suprantama, tie sprendimai visose šalyse bus skirtingi. Tačiau svarbiausia, kad visiems ES piliečiams būtų palikta teisė balsuoti savo kilmės šalies nacionaliniuose rinkimuose. Komitetas ragina šias valstybes nares apsvarstyti Europos Komisijos nuomonę, kad užuot apribojus teisę balsuoti vien tik gyvenamosios vietos sąlyga, užsienyje gyvenantiems piliečiams reikėtų leisti įrodyti, kad jie toliau domisi politiniu gyvenimu savo kilmės šalyje. Tikėtina, kad kokie nors balsavimo teisės išsaugojimo terminai iš esmės būtų neobjektyvūs.

1.13

Komitetas taip pat nori pabrėžti, kaip svarbu aiškiai informuoti užsienyje gyvenančius piliečius apie jų teises ir apie galimybes jomis pasinaudoti.

1.14

Komitetas ragina kompetentingas nacionalines valdžios institucijas kiek galima labiau supaprastinti įtraukimo į rinkėjų sąrašus ir balsavimo procedūras ir užtikrinti, kad jos taptų kiek galima skaidresnės.

1.15

Galiausiai Komitetas pabrėžia, kad balsavimo teisės praradimas nacionaliniuose rinkimuose yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip pažeidžiamos pilietybės teisės tais atvejais, kai piliečiai gyvena kitoje ES valstybėje. Komitetas ragina Komisiją skubiai nustatyti visus tokius suvaržymus, kad būtų galima susidaryti visą dabartinės padėties Europoje vaizdą, ypatingą dėmesį skiriant aktyvaus pilietiškumo ir dalyvavimo „kasdieniame“ sprendimų priėmimo procese galimybėms.

2.1

Komisijos rekomendacijoje gerai apžvelgiama teisinė padėtis kiekvienoje iš penkių minėtų valstybių narių. Remdamasis „Europeans Throughout the World“ (ETTW) pateikta informacija, Komitetas norėtų keletu pastabų papildyti Komisijos dokumentą:

2.2

Kipras. Apie 4 80  000 Kipro piliečių gyvena kitose ES valstybėse, dauguma jų – Jungtinėje Karalystėje. Nepaisant to, kas išdėstyta pirmiau, šie piliečiai galėjo dalyvauti praėjusiais metais vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose. Kitaip tariant, atrodo, kad teisinė situacija skiriasi nuo realios praktikos.

2.3

Danija. Apie 1 40  000 Danijos piliečių gyvena kitose ES šalyse. Danijos konstitucija nustato, kad Danijos pilietis turi teisę balsuoti Danijos parlamento rinkimuose, jeigu jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Danija. Vis dėlto atsirado keletas išimčių. Tam tikromis aplinkybėmis piliečiai išsaugoja savo teisę balsuoti 12 metų, o kai kuriais atvejais – dar ilgiau. Šios išimtys verčia abejoti argumentu, kad remiantis konstitucija užsienyje gyvenantys Danijos piliečiai ir toliau „visuotinai“ negali naudotis balsavimo teise.

2.4

Airija. Užsienyje gyvena labai daug Airijos piliečių; naujausiais oficialiais duomenimis jų yra apie 3 milijonai, pusė milijono iš jų gyvena kitose ES valstybėse narėse. Vienas iš argumentų, kodėl užsienyje gyvenantiems piliečiams negalima suteikti balsavimo teisių, buvo tas, kad jie gali tapti dominuojančia jėga Airijos politikoje. Tačiau naujausi poslinkiai rodo, kad užsienyje gyvenantys Airijos piliečiais pamažu susigrąžina balsavimo teises. 78 proc. šiuo metu vykstančio konstitucinio konvento delegatų yra už tai, kad užsienyje gyvenantiems piliečiams būtų suteikta teisė balsuoti prezidento rinkimuose. Seanad (aukštųjų parlamento rūmų) reformos teisės akto projekte netgi buvo pasiūlyta suteikti užsienyje gyvenantiems piliečiams teisę balsuoti Seanad rinkimuose. Nors Airijos vyriausybė kol kas nesureagavo į konstitucinio konvento nuomonę, panašu, kad Airijoje balsavimo teisės praradimo klausimas gali būtų sprendžiamas naujai.

2.5

Malta. 1 01  700 Maltos piliečių gyvena kitoje ES valstybėje narėje, daugelis jų – Jungtinėje Karalystėje (3). Maltos konstitucijoje teigiama, kad Maltos pilietis turi teisę balsuoti, jeigu jis gyvena Maltoje ir aštuoniolika mėnesių iki įtraukimo į rinkėjų sąrašus šešių mėnesių laikotarpį arba keletą laikotarpių, kuriuos sudėjus susidaro šeši mėnesiai, nuolat gyveno Maltoje. Istorinėje byloje 2003 m. Maltos teismas nutarė, kad Maltos konstitucijoje paminėtą „gyvenamąją vietą“ reikėtų aiškinti kaip „įprastą gyvenamąją vietą“, nes siauresnė „gyvenamosios vietos“ kaip „faktinės gyvenamosios vietos“ interpretacija pažeistų Europos žmogaus teisių konvenciją. Po šio teismo sprendimo taip ir nebuvo priimta atitinkama konstitucijos pataisa.

2.6

Jungtinė Karalystė. Beveik 2,2 milijono Jungtinės Karalystės piliečių gyvena kitoje ES valstybėje narėje. Taisyklės dėl jų teisės balsuoti Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose per pastaruosius 30 metų buvo keičiamos tris kartus. Iki 1985 m. užsienyje gyvenę piliečiai iš viso negalėjo balsuoti, tuo tarpu nuo 1985 m. jie balsavimo teisę prarasdavo tik po penkerių metų užsienyje. 1989 m. šis laikotarpis buvo pratęstas iki 20 metų, o 2000 m. sutrumpintas iki 15 m. – ši riba taikoma ir dabar. Visiškai neseniai, 2014 m. kovo 1–2 d. vykusiame partijos suvažiavime, koalicinei vyriausybei priklausantys liberalai demokratai nusprendė, kad Jungtinės Karalystės piliečiai Europoje turėtų turėti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose.