18.2.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 48/23

---

Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 6 straipsnio 2 dalį

2012/C 48/10

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 (1) 7 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

„KRANJSKA KLOBASA“

EB Nr.: SI-PGI-0005-0764-24.03.2009

SGN ( X ) SKVN ( )

1.   Pavadinimas:

„Kranjska klobasa“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis:

Slovėnija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas:

3.1.   Produkto rūšis:

1.2 klasė.

Mėsos produktai (virti, sūdyti, rūkyti ir kt.)

3.2.   Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas:

„Kranjska klobasa“ – pusiau sausa, pasterizuota, iš I ir II klasės stambiai susmulkintos kiaulienos (sprandinės, nugarinės, kojų) ir lašinių (nugarinės) pagaminta dešra. „Kranjska klobasa“ dešrai gaminti skirta mėsa yra sūdoma nitritine druska, pagardinama česnaku ir pipirais, kemšama į plonas kiaulės žarnas, kurių galai užsmeigiami mediniais smeigtukais taip suformuojant riestes. Dešros yra karštai rūkomos ir pasterizuojamos.

Trumpai pašildyta karštame vandenyje, dešra valgoma šilta, nes tuomet išryškėja jai būdingos organoleptinės savybės ir ypatingos kulinarinės savybės. Dešros paviršius yra rusvai raudonos spalvos, švelnaus dūmų kvapo; supjaustyta ji yra skaisčiai rausvos spalvos, riebalai – standūs, baltos kreminės spalvos; masė standi, traški ir sultinga, intensyvaus, rūkytai, sūdytai ir prieskoniais pagardintai kiaulienai būdingo kvapo.

Nepašildytos dešros cheminė sudėtis:

—	:	baltymų kiekis	:	mažiausiai 17 %
—	:	riebalų kiekis	:	mažiausiai 29 %

3.3.   Žaliavos:

Kiauliena ir lašiniai.

3.4.   Pašarai (taikoma tik gyvūninės kilmės produktams):

—

3.5.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje:

Mėsos ir lašinių atranka

„Kranjska klobasa“ – iš kokybiškų I ir II klasės kiaulienos gabalų (sprandinės, nugarinės, kojų) ir nugarinės lašinių pagaminta dešra. Mėsa privalo būti šviežia ir atšaldyta (0–7 °C) arba sušaldyta (T < – 18 °C) ir atšildoma pagal taisykles. Nugarinės lašiniai yra atskiriami nuo odos ir atšaldomi (0–7 °C) arba sušaldomi.

Mėsos ir lašinių smulkinimas

Mėsa susmulkinama kapokle 12 mm gabaliukais.

Lašiniai supjaustomi 8–10 mm storio gabaliukais.

Masės paruošimas

Susmulkinta mėsa ir lašiniai maišomi, dedama 75–80 % mėsos ir daugiausiai 20–25 standžių lašinių.

Į bendrą masę pilama daugiausiai 5 % vandens (grūsto ledo pavidalu).

Į susmulkintą masę dedama maltų juodųjų pipirų (daugiausiai 0,3 %), daugiausiai 0,3 % česnako miltelių arba toks pat kiekis česnako kitokiu pavidalu ir 1,8–2,2 % nitritinės sūdymo druskos.

Masės maišymas

Prieskoniais pagardinta masė maišoma rankiniu arba mechaniniu būdu, kol tampa vientisa ir gerai sulipusi.

Kimšimas

Paprastai masė rankiniu arba mechaniniu būdu yra kemšama į plonas, 32–34 mm pločio kiaulių žarnas ir turi būti standžiai suspausta.

Galai formuojami ir užsmeigiami smeigtukais perveriant žarną (o ne dešros masę), taip suformuojamos 200–250 g sveriančios riestės.

Naudojami mediniai 2,5–3 mm storio ir 3–6 cm ilgio smeigtukai, kurie yra nulaužiami arba nupjaunami.

Džiovinimas

Rūkymas vyksta greičiau ir vienodžiau, jei prieš terminį apdorojimą dešros paviršius yra sausas.

Džiovinimas vykdomas tam tikrose patalpose arba rūkykloje, kur temperatūra svyruoja nuo 50 °C iki 55 °C.

Džiovinimo metu masė yra sūdoma ir stabilizuojama.

Kaitinimas ir karštas rūkymas

Dešros sukabinamos smeigtukais į viršų. Kaitinimas, kurio metu vidaus temperatūra palaipsniui pakyla iki T 70 +/– 2 °C, trunka mažiausiai dvi valandas. Kaitinimo procesą sudaro ir rūkymas, kuris trunka 20–30 minučių. Rūkymui leidžiama naudoti tik skroblo medieną. Dešra turi įgauti rusvai raudoną, vidutinio intensyvumo spalvą; per tamsi, juodai ruda arba per šviesi (blyški) ir pilka spalvos nėra leidžiamos.

Baigus kaitinti ir rūkyti, dešros yra skubiai atvėsinamos šaltame ore arba šaltu vandeniu.

Produktų tikrinimas ir ženklinimas etiketėmis

Atvėsinus (prieš saugojimą), dešros tikrinamos ir vertinama jų išvaizda (spalva, žarnų paviršius, smeigtukai).

Dešrų saugojimas ir laikymas

Dešros laikomos ne didesnėje kaip 8 °C temperatūroje.

Gali būti parduodamos supakuotos arba be pakuotės.

Kai dešros yra parduodamos be pakuotės (vienetais), kiekviena jų turi būti paženklinta etikete.

3.6.   Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės:

—

3.7.   Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės:

Visos „Kranjska klobasa“ dešros turi būti ženklinamos vienodai:

—	kiekviena dešra (riestė) turi būti pažymėta lipnia etikete,

—	produkto pakuotė turi būti paženklinta etikete.

„Kranjska klobasa“ etiketėse paprastai nurodoma:

—	„Kranjska klobasa“ logotipas,

—	gamintojo logotipas,

—	nacionalinis kokybės ženklas ir atitinkamas ES ženklas.

Gamintojas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra „Kranjska klobasa“ prekybinės gamintojų asociacijos (GIZ) narys, turintis „Kranjska klobasa“ produkcijos sertifikatą, privalo produktą paženklinti „Kranjska klobasa“ logotipu.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas:

„Kranjska klobasa“ gamybos geografinė vietovė apima Slovėnijos teritoriją, kuri ribojasi su Alpėmis ir Adrijos jūra, vakaruose ribojasi su Italija, šiaurėje su Austrija, pietuose su Kroatija, rytuose su Vengrija ir Panonijos lyguma.

Germanų imperijos, o paskui Austrijos ir Vengrijos monarchijos dalis, regionas, vadinamas „Kranjska“ (Krajina) – vienintelis visiškai slovėnų regionas. Žodis „Kranjec“ (Krajinos gyventojas) taip pat kartais buvo naudojamas kaip Slovėnijos sinonimas ir iki šių dienų šnekamojoje kalboje šis žodis reiškia tam tikros Slovėnijos dalies gyventojus. Slovėnijoje būdvardis „kranjski“ (krajinos) yra daugelio naudojamų posakių ir pavadinimų dalis.

Žodis „Kranjska“ kildinamas iš slovėniško žodžio „krajina“, kuris reiškė regioną (973 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtą senovinė žodžio forma „Creina“ reiškianti „Krajina“). Nuo XIII amžiaus įsigalėjo slovėniška žodžio forma „Kranjska“ (vokiškai „Krain“ ir „Krainburg“). 1002 m. Krajinos regionas tapo autonomine grafyste, besiribojančia su kitomis grafystėmis. Administraciškai jis priklausė Šventajai Romos Imperijai. XIV amžiuje didžioji dabartinės Slovėnijos dalis tapo Habsburgų imperijos dalimi. Slovėnijos teritorija buvo padalinta į daug regionų: Kranjska (Krajina), Trst (Triestas), Istra (Istra), Goriška, Koroška (Korintija) et Štajerska (Štirija). 1918 m., po Austrijos ir Vengrijos imperijos žlugimo, Kranjska (Krajina) prarado savo išskirtinį statusą. Slovėnijos valstybė yra santykinai jauna, ji tapo nepriklausoma tik 1991 m., kai atsiskyrė nuo Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos. Dabartinė Slovėnijos respublika „paveldėjo“ senąjį Kranjska (Krajinos) regioną, kuris nuo šiol yra sudėtinė šalies dalis.

5.   Ryšys su geografine vietove:

5.1.   Geografinės vietovės ypatumai:

Geografinės vietovės ypatumai yra tiesiogiai susiję su „Kranjska klobasa“ istorija.

Natūralios maisto gamybos sąlygos, taip pat klimatas turėjo lemiamos įtakos plečiant kulinarinį šalies, kurioje vyrauja natūrinio žemės ūkio modelis, paveldą. Sudėtingo reljefo: kalvų, slėnių, lomų ir lygumų gyventojams pavyko išsaugoti dirbamus žemės plotus, kuriuose auginamas kiaulių pašaras, tai lėmė mėsos produktų gamybą. Pirmieji duomenys apie mėsos produktų ir dešros gamybą yra labai seni, ji vaizduojama viduramžių freskose ir minima archyviniuose dokumentuose (pavyzdžiui, XVII amžiaus parašytame slovakų kalba Vrbovec pilies šeimininkui intendanto perduotame kreipimesi). Visuose šaltiniuose kalbama apie mėsos produktų, dešrų gamybą. Tradicinius mėsos gaminius sudaro pirmiausia mėsos pagrindo pusiau sausa dešra, kuri dėl regiono, kur ji buvo pradėta gaminti, gyventojų patirties ir atitinkamų žinių ir išskirtinio specifiškumo (skonio) išgarsėjo XIX amžiuje, Austrijos ir Vengrijos imperijos laikais kaip „Kranjska klobasa“.

5.2.   Produkto ypatumai:

„Kranjska klobasa“ išsiskiria iš kitų Slovėnijos teritorijoje gaminamų dešrų, nes yra gaminama pagal tradicinį Felicita Kalinšek (1912 m. kulinarijos knygos „Slovenska kuharica“ autorius) receptą, kuriame buvo padarytas tik vienas pakeitimas, susijęs su šiuolaikiniais maisto saugos techniniais reikalavimais (nitritinės druskos naudojimas ir pasterizavimas). „Kranjska klobasa“ išsiskiria gamybai naudojama mase, pagaminta iš aukščiausios klasės stambiai susmulkintų sūdytų kiaulienos gabalų ir lašinių, pagardintų česnaku ir pipirais ir rūkomu neaukštoje temperatūroje. Naudojama tik jūros druska. Dešrai gaminti skirta masė kemšama į kiaulės žarnas, kurių galai užsmeigiami mediniu smeigtuku perveriant žarną, taip sujungiami abu galai ir suformuojama riestė. „Kranjska klobasa“ ypatumas – jai naudojamas tik vienas 2,5–3 mm storio ir 3–6 cm ilgio medinis, išpjautas arba nulaužtas, smeigtukas.

„Kranjska klobasa“ gamyboje netaikomi jokie masinės gamybos metodai (pavyzdžiui, mėsos masė) ar kitokie priedai (pavyzdžiui, polifosfatai), naudojami kitoms dešroms gaminti. Dešrai gaminti skirta masė kemšama tik į plonas kiaulės žarnas, kurių galai užsmeigiami mediniais smeigtukais, taip suformuojant riestes. Kaitinima drėgnoje patalpoje ir karštai rūkoma (dešra yra pasterizuojama) dešra įgauna jai būdingą rusvai raudoną vidutinio intensyvumo spalvą. „Kranjska klobasa“ išsiskiria ir tuo, kad yra papročių ir patarimų, kaip dešra turėtų būti valgoma, kad atsiskleistų ypatingas jos skonis. „Kranjska klobasa“ valgoma ne virta, o tik pašildyta karštame vandenyje, nes tuomet ji tampa išskirtinės, šiek tiek sunkokos, bet traškios ir sultingos, tekstūros; atpjovus, ji yra skaisčiai raudonos spalvos, išskirtinio sūdytos kiaulienos, pagardintos česnaku ir pipirais, ir švelnaus dūmų kvapo.

Rūkymui leidžiama naudoti tik skroblo medieną.

5.3.   Priežastinis geografinės vietovės ir kurios nors produkto savybės, gero vardo ar kitos ypatybės ryšys:

„Kranjska klobasa“ dešra išgarsėjo Austrijos ir Vengrijos monarchijos laikotarpiu, nes jos skanauti susiburdavo daugelis tautų. Iš visų slovėnų mėsos produktų „Kranjska klobasa“ dešra yra laikoma originaliausia ir labiausiai tradicine, tuo galima įsitikinti atlikus paiešką internete, kur „Kranjska klobasa“ dažniausiai pristatoma kaip autentiškas Slovėnijos produktas. „Kranjska klobasa“ minima naujausioje specializuotoje literatūroje (žiūrėti „Meat products handbook“, Gerhard Feiner, CRC Press, 2006; http://en.wikipedia.org/wiki/Kransky), kurioje ji pristatoma kaip tradicinė nefermentuota slovėniška dešra.

„Kranjska klobasa“ savybės susiformavo dėl dabartinės Slovėnijos teritorijoje esančio Austrijos ir Vengrijos imperijos laikotarpiu buvusio „Kranjska“ (Krajinos) regiono gyventojų patirties ir žinių. „Kranjska klobasa“ kokybė buvo užtikrinama naudojant aukščiausios rūšies mėsą ir sistemingai naudojant jūros druską, kuri buvusioje Krajinos teritorijoje dėl strateginių priežasčių nuolatos konkuravo su akmens druska (J. Bogataj, „The Food and Cooking of Slovenia“, Annes Publishing, Londonas 2008 m.).

Pačios seniausios „Kranjska klobasa“ gamybos nuorodos randamos dviejose kulinarijos knygose: Katharinos Prato knygoje „Süddeutsche Küche“ (1896) ir Felicitos Kalinšek šeštajame „Slovenska kuharica“ (1912) leidime. Nors Katharina Prato knygoje „Kranjska klobasa“ tikslus receptas nenurodomas, tačiau informacija, kurią autorė pateikia apie šią dešrą, yra pati seniausia rašytinė nuoroda (1896). Savo knygoje „Slovenska kuharica“ (1912) Felicita Kalinšek paaiškino, kaip gaminti „Kranjska klobasa“.

Slovėnų tautosakoje yra duomenų apie „Kranjska klobasa“ gamybos vietovę ir jos gerą vardą tarp kitų vietovėje gaminamų dešrų. Gausu liaudies argumentų apie tai, iš kur tiksliai kilusi „Kranjska klobasa“ ir kur ji pradėta gaminti. Dažniausiai minimas Trzino kaimas, esantis tarp Liublianos ir Kamniko, kur jau XIX amžiuje daugelis mėsininkų tiekė „Kranjska“ dešras į turgų, šias dešras galima buvo rasti netgi Vienoje. Kai kuriuose šaltiniuose, ypač tautosakos, nurodoma, kad šios dešros pavadinimas kilo iš Kranio miesto pavadinimo, kiti šaltiniai teigia, kad ji buvo gaminama visuose didžiuosiuose tuometinio Krajinos regiono miestuose. Pasakojama, kad imperatorius Pranciškus Juozapas kelionės karieta iš Vienos į Triestą metu sustojo Naklo pri Kranju kaime, nacionalinio kelio garsiojoje Marinšek pakelės smuklėje. Jis norėjo pasistiprinti ir paprašė smuklininko, ką šis galėtų pasiūlyti. „Mes turime tik paprastų namuose gamintų dešrų“, – atsakė smuklės šeimininkas. Imperatorius užsisakė namuose gamintų dešrų ir vos tik paragavęs entuziastingai sušuko: „Tai ne paprastos dešros, tai Krajinos dešros!“

„Kranjska klobasa“ dešra yra ypatinga tuo, kad yra gaminama ir parduodama visoje Slovėnijos teritorijoje, tai rodo, kad ji yra tikrai slovėniška dešra. „Kranjska klobasa“ dešra yra garsi ir todėl, kad tradicinis slovėnų patiekalas – rauginti kopūstai su dešrelėmis yra gaminami su šia dešra.

Garsas apie „Kranjska klobasa“ pasklido ir kitose šalyse, tai rodo šios dešros pavadinimo vertimai į kitas senosios Austrijos ir Vengrijos imperijos kalbas (J. De Moor& N. de Rooj/ed., „European Cookery, Tradition & Innovation“, Utrecht 2004).

Nuo 2003 m. Slovėnijoje vyksta „Kranjska klobasa“ festivalis, taip pat skaniausios „Kranjska klobasa“ dešros rinkimai.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją:

http://www.mkgp.gov.si/fileadmin/mkgp.gov.si/pageuploads/Varna_hrana/zascita/KranjskaKlobasa_spec.pdf

---

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.

---