20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/9

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 20 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl pasiruošimo BŽŪP reformos patikrinimui (COM(2007)0722),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (1), nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 11 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 ir Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (2),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 26 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nukrypstančio nuo Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 dėl atidėtos žemės 2008 m. (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 14 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nustatančio tiesioginių išmokų savanoriško moduliavimo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 taisykles ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl išsiplėtusios Europos Sąjungos 2007–2013 m. politinių iššūkių ir biudžeto lėšų (6),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (7), ypač į šio susitarimo I ir III priedus bei 3 ir 9 deklaracijas,

—

atsižvelgdamas į Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (8),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimą, pritaikantį Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio reformą (9),

—

atsižvelgdamas į 1999 m. spalio 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose rengiantis Trečiajai PPO ministrų konferencijai Europos Komisijai suteiktą įgaliojimą vesti derybas žemės ūkio srityje,

—

atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 33 straipsnio 2 dalį, kuri nepakeista buvo įtraukta į Lisabonos sutartį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A6-0047/2008),

A.

kadangi žemės ūkis kartu su maisto pramone vis dar yra vienas didžiausių ES ekonomikos sektorių, turi lemiamą reikšmę ES maisto tiekimo saugumui ir vis labiau prisideda prie energetinio saugumo užtikrinimo,

B.

kadangi reikalinga tam tikra bendra ES žemės ūkio politika (BŽŪP), pagrįsta ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu Europos žemės ūkio modeliu, užtikrinanti tvarų aprūpinimą maisto produktais ir maisto saugą, tačiau turėtų būti tęsiamas sėkmingas reformų procesas, įskaitant tolesnį kaimo plėtros stiprinimą,

C.

kadangi ateityje BŽŪP turės būti keliamas tikslas panaikinti kliūtis, su kuriomis šiuo metu susiduria jaunuoliai, norintys verstis žemės ūkio veikla, kartų kaitą padarant vienu iš prioritetų,

D.

kadangi skaidresnėmis, paprastesnėmis ir ne tokiomis griežtomis taisyklėmis sumažinus biurokratiją žemės ūkio sektoriuje, ne tik sumažės žemės ūkio įmonių ir gamintojų išlaidos, bet ir administracinės sąnaudos,

E.

kadangi BŽŪP privaloma atsižvelgti į labai didelius žemės ūkio ir regionų struktūros skirtumus ir kartu spręsti naujas problemas, pvz., klimato kaitos, dirvožemio ir vandens apsaugos, didesnio atvirumo pasaulinei rinkai arba biomasės ir žaliavų tiekimo; kadangi ji turi būti aprūpinta pakankamais ištekliais ir išlaikyti pradinius BŽŪP tikslus, neseniai įtvirtintus Lisabonos sutartyje, kuriais apibendrintai galima laikyti sveikų ir aukštos kokybės maisto produktų gamybą bei visų europiečių aprūpinimą jais už priimtiną kainą, ir kurie padėtų išlaikyti ūkininkų pajamų lygį,

F.

kadangi ateityje darant bet kokius BŽŪP pakeitimus reikėtų atsižvelgti į ypatingą padėtį besivystančiose šalyse, ypač mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, ir užkirsti kelią šiose šalyse kylančiam pavojui žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais,

G.

kadangi nuo 1992 m. tiesioginių išmokų sistema buvo reformuota tris kartus, o nuo 2004 m. visos kitos svarbios rinkos, išskyrus pieno sektorių, buvo iš esmės ir gana sėkmingai reformuotos,

H.

kadangi visos išsivysčiusios šalys turi žemės ūkio politiką ir nauja padėtis, kaip antai didėjantis pasaulio gyventojų skaičius, klimato kaita, augantis energijos poreikis, paramos dydžio mažinimas ir platesnio masto atvėrimas pasaulinei rinkai reiškiasi, viena vertus, tendencingu žemės ūkio produktų kainų didėjimu ES rinkoje ir, kita vertus, daug didesniais pelno svyravimais ir didesniu kainų nestabilumu, todėl bendra žemės ūkio politika reikalinga labiau negu bet kada anksčiau,

I.

kadangi tiekiamų maisto produktų saugumo (kiekybine ir kokybine prasme) klausimas ir toliau bus vienas iš pagrindinių BŽŪP tikslų, kaip ir ekosistemų išsaugojimas, be kurio neįsivaizduojama racionali ir tvari gamyba bei tinkamas žemės naudojimas visoje ES,

J.

kadangi ES dėjo dideles pastangas siekdama sumažinti žemės ūkio išlaidų dalį bendrajame biudžete, kad iki dabartinės finansinės perspektyvos pabaigos šios išlaidos sumažėtų nuo aštuntajame dešimtmetyje buvusių 80 proc. iki 33 proc., nors, įstojus naujosioms valstybėms narėms, žemės ūkio paskirties plotai, palyginti su 2003 m. duomenimis, išaugo 37 proc.,

K.

kadangi Berlyne vykusiame aukščiausio lygio susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai prisiėmė įsipareigojimus dėl bendrųjų išlaidų BŽŪP pirmajam ramsčiui iki 2013 m. užtikrinimo,

L.

kadangi 2004 m. Stojimo akte numatoma nuostatų, leidžiančių naujosioms valstybėms narėms nukrypti nuo tam tikrų BŽŪP taisyklių taikymo, siekiant kompensuoti žemesnio lygmens tiesiogines išmokas,

M.

kadangi tam tikruose regionuose nėra alternatyvos kai kurių tradicinių rūšių žemės ūkio gamybai, kuri dažnai tampa svarbiausia šių regionų žemės ūkio veikla ir dėl to būtinai turi būti išsaugota bei remiama dėl ypač svarbių aplinkos ir regionų politikos priežasčių bei siekiant išlaikyti ekonominę ir socialinę visuomenės struktūrą; ypač atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose Europos regionuose, ypač vadinamuosiuose suartėjimo regionuose, kur žemės ūkis ir gyvulių auginimas yra tradiciškai labai svarbios ekonomikos vystymosi bei darbo vietų kūrimo priemonės, BŽŪP atlieka ypač didelį vaidmenį,

N.

kadangi Europos ūkininkai turi turėti stabilumo garantiją, kad nebūtų apvilti jų lūkesčiai ir nenukentėtų jų investicijos, ir kad tam tikrų sektorių reguliavimo sistemos turėtų padėti formuluoti vidutinės trukmės ir ilgalaikes prognozes,

O.

kadangi ES įstatymų leidėjas privalo užkirsti kelią ES ūkininkų diskriminavimui ES arba jų konkurentų iš trečiųjų valstybių atžvilgiu arba privalo sukurti tinkamus lygių galimybių mechanizmus ES ūkininkams (angl. level playing-field); kadangi reikėtų konkrečiau prižiūrėti, kad kokybės, sveikatos, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kitų ES ūkininkams privalomų standartų laikytųsi ir asmenys, eksportuojantys žemės ūkio produktus į ES,

P.

kadangi EB steigimo sutarties 33 straipsnyje nustatyti BŽŪP tikslai ir, jeigu Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas bus visiškai baigtas, visiems svarbiems BŽŪP teisiniams ir biudžeto sprendimams turės pritarti Europos Parlamentas,

Q.

kadangi pirmenybė teikiama maisto tikeimo pakankamumo ES piliečiams užtikrinimui ir kadangi šį tikslą geriausiai galima pasiekti derinant paramą ES maisto produktų gamybai ir maisto produktų importą laikantis PPO taisyklių; maisto tikeimo pakankamumo užtikrinimas taip pat priklauso nuo to, kiek ES prisidės kaupiant pasaulines atsargas (kurios šiuo metu yra ypač mažos), kurios padės ES ne tik išvengti trūkumų, bet ir imtis atsakomybės už maisto tiekimo užtikrinimą visame pasaulyje,

R.

kadangi reikia atlikti nuodugnesnę vidaus rinkų raidos analizę, atsižvelgiant į kainų lygmenį tarptautinėse rinkose ir į žaliavų gamybą,

1.

pritaria požiūriui dėl tvaraus, konkurencingo ir daugiafunkcio žemės ūkio, kuris padėtų išlaikyti kiekvieno sektoriaus ir kiekvienos gamybos srities specifiką ir kurio pagrindinis tikslas – vartotojui priimtinomis kainomis aprūpinti gyventojus pakankamu kiekiu sveikų ir patikimų maisto produktų;

2.

mano, kad 2003 m. BŽŪP reforma daugeliu atžvilgių buvo labai sėkminga, nes ji gerokai padidino BŽŪP skaidrumą ir veiksmingumą bei ūkininkų atsakomybę ir orientavimąsi į rinką, ir mano, kad šis procesas turi būti tęsiamas su sąlyga, kad bus laikomasi 2002 m. gruodžio mėn. valstybių ir vyriausybių vadovų prisiimtų įsipareigojimų iki 2013 m. nenaudoti BŽŪP pirmojo ramsčio lėšų; atkreipia dėmesį į tai, kad BŽŪP valdymas ir daugelis ES direktyvų bei reglamentų, darančių poveikį ūkininkams, toliau turi būti labiau supaprastinami, kad sumažėtų našta ūkininkams, bet toks supaprastinimas negali virsti pakartotiniu BŽŪP nacionalizavimu ir dar drastiškesniu Europos ūkininkų gaunamos paramos sumažinimu;

3.

mano, kad bet kokio bendro rinkos organizavimo reguliavimo atsisakymas politiškai nepageidautinas, kadangi, kaip rodo dabartinė padėtis, Europos ir pasaulio ištekliai šiuo metu labai maži, o tai turi neigiamą poveikį vartotojų perkamajai galiai ir ūkininkų pajamoms ir kartu skatina spekuliaciją; be to, pabrėžia, kad reikia priemonių, kurias taikant galima būtų užkirsti kelią staigiems sąlygų pasikeitimams, grėsmei sveikatai arba dėl klimato pusiausvyros sutrikimų vis dažniau ištinkančioms gaivalinėms nelaimėms;

4.

todėl teigiamai vertina technines pritaikomąsias pataisas, kurių galima pateikti remiantis Komisijos komunikatu dėl bendrosios žemės ūkio politikos būklės patikrinimo ir kuriomis siekiama, kad 2003 m. reforma būtų veiksminga, ir prašo Komisiją užtikrinti BŽŪP stabilumo ekonominį pagrindą;

5.

prašo Komisiją, rengiantis būsimoms reformoms, atlikti BŽŪP išlaidų ir pelno vertinimą maisto saugumo, savarankiškumo ir kaimo gyventojų išlaikymo požiūriu; prašo Komisiją išanalizuoti, kiek vartotojui gali atsieiti maisto produktų kainų augimas dėl pasaulinės paklausos augimo, palyginti su dabartine žemės ūkio politikos kaina piliečiams;

6.

mano, kad PPO derybose Europos Sąjungai tenka bandyti susidoroti su būsimais suvaržymais, kad maksimaliai padidėtų jos gerovė; pabrėžia, kad Europos Sąjunga turi kuo geriau išnaudoti lankstumą, pavyzdžiui, „jautrių produktų“ atvejais; tačiau pabrėžia, kad bet koks PPO susitarimas gali būti pasirašytas su sąlyga, kad bus susitarta dėl geografinių kilmės nuorodų intelektinės nuosavybės ir su prekyba nesusijusių klausimų pripažinimo importo kriterijais;

7.

ragina Komisiją šiuo metu vykstančiose derybose su PPO atsižvelgti į žemės ūkio gamybos, kaip maisto produktų gamybos sektoriaus, specifiką, kadangi ši veikla formuoja teritorijų pusiausvyrą, apsaugo aplinką ir palaiko tinkamą maisto produktų saugą kiekybiniu ir kokybiniu lygmenimis;

8.

tačiau mano, kad Europos Sąjunga ir toliau privalo turėti pakankamai priemonių, kad galėtų iš anksto pasiruošti rinkos ir aprūpinimo krizėms žemės ūkio sektoriuje bei sveikatos apsaugos krizėms;

9.

pabrėžia, kad būtina veiksmingai ir tinkamomis – finansinėmis ir kitokiomis – priemonėmis pripažinti žemės ūkio atliekamas gamybines, aplinkosaugos ir kaimo plėtros funkcijas;

10.

iš esmės pritaria bendrųjų tikslų, ypač maisto tiekimo saugumo, teritorinės sanglaudos, vartotojų, aplinkos, klimato, gyvūnų, atsinaujinančios energijos šaltinių ir biologinės įvairovės apsaugos įtraukimui į BŽŪP; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tai turi vykti tvaraus vystymosi sąlygomis, kai tarpusavyje dera ekonominiai rezultatai, gamtos aplinkos ir išteklių apsauga, tinkamas teritorijų panaudojimas ir socialinis teisingumas; tačiau primena, kad valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino BŽŪP tikslus, perkeldami Romos sutarties 33 straipsnio turinį į 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį;

11.

pabrėžia, kad bendruosius tikslus įtraukus į BŽŪP, negalima kvestionuoti žemės ūkio produktų gamybos ir gyvulininkystės Europos Sąjungos kalnuotose vietovėse, vargingiausiuose, atokiausiuose ir salų regionuose, kuriuose taikoma ekstensyvios gamybos sistema ir daug kas gaminama vietos rinkai, tačiau žemės ūkio bei gyvulininkystės produktai parduodami ir valstybių narių nacionalinėse rinkose;

12.

mano, kad jeigu Europos Sąjunga nustato savo ūkininkams ir gamintojams aukštus reikalavimus, ji turi ir prižiūrėti, kad šių reikalavimų laikytųsi ir asmenys, savo produkciją eksportuojantys į ES, ir kad dėl to ES turi siekti, kad į šiuos bendrus tikslus būtų atsižvelgiama PPO derybose;

13.

nepritaria pirmojo ramsčio bendrojo biudžeto sumažinimui laikotarpiu iki 2013 m. ir atkreipia dėmesį į tai, kad žemės ūkio ir gyvulininkystės rinkų sparčios pertvarkos etape ir įpusėjus vykdomoms reformoms ūkininkams nedelsiant būtinas stabilumas, saugumas, o ypač – kad būtų vykdomi 2003 m. priimti sprendimai;

14.

nepritaria bet kokiai diskriminacijai, kai tiesioginės išmokos skiriamos pagal ūkio dydį ir teisinę formą, tačiau taip pat pripažįsta, kad bet koks paramos pirmajame ramstyje perskirstymas turi būti grindžiamas bendru jo poveikio socialinei ir regioninei sanglaudai, užimtumui, aplinkai, konkurencingumui ir naujovėms įvertinimu;

15.

prašo paramą teikti tik ūkininkams, vykdantiems žemės ūkio veiklą;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytame Komisijos komunikate mažai dėmesio skiriama 12 naujų ES valstybių narių žemės ūkio sektoriaus problemoms, poreikiams ir uždaviniams, ir ragina į juos atsižvelgti vykdant būsimas reformas ir taip pat atsižvelgti į papildomą tikslinį restruktūrizavimo ir modernizavimo finansavimą;

17.

mano, kad ir toliau tiesioginės išmokos būtinai reikalingos užtikrinant pajamas ne tik rinkos sutrikimų atveju, bet ir siekiant, kad ūkininkai teiktų viešąsias gėrybes, bei, ir kaip kompensacija už tarptautiniu mastu labai aukštus aplinkosaugos, maisto saugos ir saugumo, atsekamumo, gyvūnų gerovės ir socialinius standartus Europoje;

18.

vis dėlto konstatuoja, kad išmokų dydis ne visuomet proporcingas ūkininkų pastangoms atitikti standartus, kadangi skiriant išmokas plačiai atsižvelgiama į istorines išlaidas;

19.

todėl ragina Komisiją įvertinti ir pateikti ataskaitą, kokių papildomų išlaidų ūkininkai turi stengdamiesi prisitaikyti prie Bendrijos aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos standartų, palyginti su pagrindiniais konkurentais pasaulio rinkoje; mano, kad ataskaitoje reikėtų palyginti šias išlaidas su realia ūkininkų gaunamų tiesioginių išmokų suma, kad joje turėtų būti išsamiai apžvelgiamos įvairios ūkininkų grupės kiekvienoje valstybėje narėje ir kad ji turėtų būti paskelbta prieš pradedant sprendimų dėl bendros žemės ūkio politikos po 2013 m. priėmimo procedūras;

20.

teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą leisti valstybėms narėms savo noru lanksčiau siekti tiesioginių išmokų atskyrimo nuo istorinių orientacinių verčių ir kurti vienodesnę sistemą ir ragina Komisiją kartu su teisėkūros pasiūlymu paaiškinti, ar atsižvelgiant į valstybių narių sukauptą teigiamą patirtį dar iki 2013 m. būtų įmanomas spartesnis savanoriškas valstybių narių perėjimas prie atsietos paramos vienodų regioninių arba nacionalinių išmokų pagal plotą; vis dėlto valstybės narės, kuriose įgyvendintas visiškas arba dalinis atsiejimas remiantis istoriniais mokėjimais, gali palikti šią sistemą iki 2013 m.; ragina Komisiją atlikti galimo išmokų pagal plotą poveikio, ypač atsižvelgiant į ūkius, turinčius didelį galvijų tankumą palyginti mažame ūkio plote, tyrimą;

21.

pabrėžia, kad, renkantis perėjimą prie regioninio modelio, turėtų būtų atsižvelgta į sunkumus, atsirandančius dėl ypatingo konkrečių gyvulininkystei taikomų teisių pobūdžio, t. y. dėl to, kad kai kurie gyvulių augintojai neturi žemės ūkio paskirties žemės arba jos turi mažai, ir dėl to, kad ekstensyvia gyvulininkyste daugelyje ES regionų užsiimama kolektyviai naudojant bendras ganyklas, priklausančias savivaldybėms, bendruomenėms arba valstybei;

22.

mano, kad turint mintyje tai, jog bendrųjų išmokų schemą taiko vis daugiau ūkio šakų, ir atsižvelgiant į taikymo patirtį, tam tikri sprendimai ir taikymo taisyklės yra per griežti ir per sudėtingi, todėl būtinai reikia iš naujo apibrėžti standartus, jų taikymo sąlygas ir administracinį valdymą, kuris palengvintų jų įgyvendinimą tose valstybėse narėse ir tuose sektoriuose, kurie to pageidauja;

23.

mano, kad atsiejus tiesiogines išmokas iš esmės sėkmingai pavyko ES žemės ūkį nukreipti rinkos ekonomikos linkme dėl didesnio poveikio pajamoms ir didesnės ūkininkų sprendimų laisvės bei su tuo susijusio BŽŪP supaprastinimo; ir ragina Komisiją sparčiau vykdyti atsiejimo politiką, bet žiūrėti, kad taikant šią priemonę kai kuriuose regionuose, ypač nepalankiausias sąlygas turinčiuose regionuose, neatsirastų didelių socialinių, ekonominių ir (arba) aplinkos apsaugos trūkumų; vis dėlto pažymi, kad reikėtų toliau atlikti poveikio įvertinimus siekiant visapusiškai nustatyti atsiejimo padarinius konkretiems regionams, gamybai ir žemės rinkai;

24.

mano, kad, apskritai tiesioginę paramą atsiejus nuo žemės ūkio gamybos, ateityje ES žemės ūkio neigiamas poveikis aplinkai sumažės, jei, be to, bus labiau remiami tvarūs kaimo plėtros būdai;

25.

pažymi, kad toliau atsieti išmokas galima tik kruopščiai išnagrinėjus galimą poveikį įvairių žemės ūkio sektorių pusiausvyrai, bet ne tik jai, taip pat padidėjusį monokultūrų pavojų ir grėsmę žemės ūkio sektoriams, kuriuose dirba daug žmonių;

26.

pripažįsta, kad atsižvelgiant į didelius rinkos iškraipymus, atsirandančius, pvz., dėl didėjančių pašarų kainų, kurios daro didelę įtaką kai kurioms Europos Sąjungoje taikomoms gyvulininkystės sistemoms, padėtis išmokų už gyvulius srityje yra nepalyginama;

27.

mano, kad visiškai atsiejant išmokas už gyvulius tam tikruose regionuose, pvz., kalnų regionuose ir kituose tam tikrų sunkumų turinčiuose regionuose (salose, sausose ir drėgnose vietovėse, nuošaliose vietovėse ir kt.), kuriuose nėra jokių alternatyvų palyginti daug darbo reikalaujančiai gyvulininkystei, reikės keisti gamybos sąnaudas, todėl gali atsirasti dideli socialiniai, ekonominiai ir aplinkos apsaugos trūkumai, kurie nesuderinami su Sutarties tikslais; ragina, jei išmokos (iš dalies) bus atsiejamos, teikiant išmokas remtis tiksliais ir naujausiais informaciniais duomenimis;

28.

pripažįsta, kad gyvulininkystei tenka svarbus vaidmuo Europos žemės ūkyje, ypač tam tikrose šalyse ir regionuose, kur gyvulininkystė yra labai išplėtota, ir todėl mano, kad būtų tikslinga kurį laiką iš dalies išlaikyti susietas išmokas už gyvulius; pripažįsta, kad šie labai sėkmingi gyvulininkystės ūkiai svarbūs regionų ekonomikai; primena, kad Reglamento (EB) 1782/2003 47–50 straipsniuose numatyti su dideliu gyvulių tankumu susiję sprendimai, kuriuos reikėtų toliau nagrinėti po 2013 m.;

29.

mano, kad to nepakaks; todėl džiaugiasi, kad žengtas pirmasis žingsnis teisinga linkme, – paskelbtas Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 69 straipsnio pakeitimas (toliau 59 straipsnis); tačiau pažymi, kad nereikėtų naudoti šios priemonės siekiant nepastebimai įvesti savanorišką moduliavimą ir dvigubai sustiprinti antrąjį ramstį; be to, įgyvendinant šią priemonę neturėtų būti pakartotinai nacionalizuota BŽŪP ir turėtų būti sudarytos kuo vienodesnės sąlygos visoms valstybėms narėms;

30.

ragina 69 straipsnyje nurodytas lėšas pirmiausia skirti teritorinės darnos priemonėms ir atskiriems sektoriams stiprinti, ypač priemonėms, pagal kurias neleidžiama, kad žemės ūkio veikla būtų nutraukta ir būtų atsisakyta gyvulių auginimo srityse, kuriose dėl to būtų padaryta didelė žala gamtai, kraštovaizdžiui arba regiono raidai (ypač kalnų srityse, kitose ypač nepalankiose srityse, vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro pievos), arba priemonėms, kurios skirtos restruktūrizuoti ir stiprinti svarbioms žemės ūkio sritims (pvz., pienininkystės, avių auginimo), taip pat priemonėms konkrečiose vietose vykdomai ekologiškai veiklai (pvz., biologinei žemdirbystei) remti, kurios iki šiol nebuvo įtrauktos į antrojo ramsčio taikymo sritį, ir rizikos valdymui;

31.

mano, kad 69 straipsnio, kuris turėtų būti iš naujo apibrėžiamas, biudžetas, priklausomai nuo poveikio vertinimo rezultatų ir savanoriškumo, galėtų sudaryti iki 12 proc. tiesioginių išmokų vienai valstybei narei;

32.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, nustatantį bendras 69 straipsnio taikymo taisykles valstybėms narėms siekiant užkirsti kelią prekybos kliūtims ir konkurencijos iškraipymams, taip pat ragina prireikus įtraukti šį pasiūlymą į bendro rinkos organizavimo sistemą; taip pat ragina apie visas su 69 straipsnio taikymu susijusias priemones pranešti Komisijai; įpareigoja Komisiją atlikti poveikio tyrimą ir įtraukti jį į savo pasiūlymą dėl teisės aktų;

33.

mano, kad priemonės, skirtos atskiriems sektoriams stiprinti, ilgainiui turėtų būti finansuojamos iš pirmojo ramsčio lėšų; dėl šios priežasties mano, kad Komisija turėtų atidžiai vertinti peržiūrėto 69 straipsnio taikymo rezultatus ruošiantis reformai po 2013 m.;

34.

ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti ataskaitą, kurioje būtų išsamiai paaiškinama, kaip, atsižvelgiant į daugiafunkciškumą ir regionų ypatumus (kalnų vietoves, nepalankios ir mažų salų sritys), gali būti užtikrinama ilgalaikė žemdirbystės produktų gamyba ir gyvulininkystės veikla Europoje; mano, kad ataskaitoje taip pat turi būti nagrinėjamas klausimas, kaip veiksmingiau ir tiksliau gali būti įgyvendinami BŽŪP tikslai, įskaitant jų sąsajas su tvarumo ir socialiniais aspektais, teikiant atsietą netiesioginę paramą, pvz., išmokas už ekstensyviai naudojamas pievas ir ganyklas, specialias išmokas už pieno ir mėsos gamybą, išmokas už laikantis bendrųjų gyvūnų gerovės ir aplinkos apsaugos standartų pastatytus ir įrengtus tvartus ar konkrečias krizių valdymo priemones; pabrėžia, kad ataskaitoje turi būti atsakyta į klausimą, ar reikės mokėti išmokas už gyvulius ir, jei taip, kiek išmokų reikės mokėti pagal Reglamento (EB) 1782/2003 47–50 straipsnius po 2013 m. atsižvelgiant į konkrečius intensyvios gyvulininkystės regionų poreikius;

35.

rekomenduoja, kad to pageidaujančios naujosios valstybės narės iki 2013 m. galėtų taikyti supaprastintą bendrųjų išmokų už plotą schemą (BIPS), ir ragina Komisiją patikrinti, ar BIPS taikymas gali būti dar labiau supaprastinamas pakeitus išmokos sąlygas atitinkančios žemės taisykles;

36.

mano, kad visi asignavimai iš biudžeto, skirti BŽŪP įgyvendinti, kurie buvo sutaupyti ar nepanaudoti, turėtų būti panaudoti šioje srityje;

37.

mano, kad tiesioginės išmokos bus reikalingos taip pat po 2013 m., tačiau jos turėtų būti skiriamos vadovaujantis naujais objektyviais kriterijais, visų pirma tiesioginiu darbo vietų kūrimo ūkiuose ar atlyginimu už tam tikras visuotinės svarbos paslaugas arba specialius standartus, įskaitant gyvūnų apsaugos standartus, tačiau tokiu atveju turėtų būti patikrintas labai skirtingų išmokų už plotus Europos regionuose ir skirtingų antrajame ramstyje numatytų lėšų tikslingumas; ragina Komisiją pasiūlyti tinkamas priemones, kad būtų galima užtikrinti, jog visos tiesioginės išmokos būtų skiriamos tik iš tikrųjų žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims ir ūkiams;

38.

remia mažesnių, su gamyba susijusių išmokų (už pašarus, kanapes, linus, bulvių krakmolą) sistemų integraciją į bendrųjų išmokų už plotą sistemą praėjus tinkamam laipsniško išmokų panaikinimo laikotarpiui, nebent jei taikant šią priemonę kai kuriuose regionuose atsirastų didelių socialinių, ekonominių ar aplinkos apsaugos trūkumų; jeigu būtina dėl regionų politikos priežasčių, pagal 69 straipsnį turėtų būti numatytos papildomos priemonės; ragina Komisiją išnagrinėti, kokį poveikį ekonomikai ir regionams ji turi konkrečiais atvejais, iš ko bus matyti, kad tai tinkamas sprendimas, ir mano, kad būtina nustatyti, per kiek laiko integraciją reikėtų įgyvendinti; pabrėžia, kad atsiejimas neturėtų kelti grėsmės pačioms atitinkamos gamybos rūšims;

39.

pritaria, kad būtų nedelsiant panaikintas įpareigojimas sustabdyti veiklą, kuris kaip kiekio valdymo priemonė atsietų tiesioginių išmokų sistemoje prarado prasmę ir kuriam vykdyti reikia ypač didelių administravimo išlaidų, ir kad išmokas už veiklos sustabdymą pakeistų įprastinės išmokos;

40.

mano, kad didėjant žemės ūkio produktų paklausai ir todėl mažinant atidedamos žemės plotus aplinkosaugos politikos srityje bet kokios naudos, kuri gaunama nenaudojant žemės, pvz., kai augalus apdulkina bitės, būtų galima geriau ir tikslingiau pasiekti taikant antrojo ramsčio priemones arba keičiant geresnes sąlygas gyvūnijos ir jos buveinių įvairovės vystymuisi sudarančios geros žemės ūkio ir aplinkos būklės (angl. GAEC) išsaugojimo apibrėžtį;

41.

ragina išmokas už energetinius augalus panaikinti palaipsniui pereinamuoju laikotarpiu, nes išmokoms už energetinius augalus reikalingos didelės administracinės išlaidos, o jų nauda energijos politikai, kai dabar tokia rinkos padėtis, labai maža arba jos iš viso nėra;

42.

ragina lėšas, sutaupytas panaikinus išmokas už energetinius augalus, inter alia tikslingai panaudoti papildomoms priemonėms pieno rinkoje, ypač kalnų srityse ir kituose su ypatingais sunkumais susiduriančiuose regionuose;

43.

ragina Komisiją nepanaudotas žemės ūkio biudžeto lėšas, kurios buvo numatytos rinkos valdymo priemonėms, pvz., intervencijos priemonėms, eksporto subsidijoms ar sandėliavimui, pagal 69 straipsnį pirmiausia skirti kaimo vietovių ekonomikai, ypač žemės ūkio valdoms, stiprinti siekiant kaimo plėtros tikslų;

44.

mano, kad jau nepateisinamos tiesioginės išmokos, nesusietos su kompleksine parama; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad ES turi padėti naujosioms valstybėms narėms taikyti kompleksinės paramos taisykles pereinamuoju laikotarpiu;

45.

atsižvelgdamas į mažėjančias tiesiogines išmokas, nepritaria kompleksinės paramos susiejimo taikymo srities plėtimui, kol valstybės narės ir Komisija nepadarė akivaizdžios pažangos, t. y. kol nesupaprastino ir nesuderino kontrolės taisyklių, ir kol Komisija nepateikė ūkininkams tenkančių išlaidų, susijusių su kompleksinės paramos susiejimu, ataskaitos; ir šiuo požiūriu pateikia nuorodą į savo 2007 m. gruodžio 11 d. poziciją;

46.

mano, kad kompleksinės paramos susiejimas turėtų apsiriboti pagrindinių Europos gamybos modelio standartų ir tokių standartų, kurie prieinami sisteminei kontrolei ir suderinti visose valstybėse narėse, patikrinimais;

47.

ragina veiksmingiau taikyti kompleksinio paramos susiejimo sistemą siekiant užsibrėžtų tikslų ir darniau ją įgyvendinti valstybėse narėse; ragina Komisiją parengti aiškesnes gaires siekiant padėti valstybėms narėms ją įgyvendinti;

48.

ragina panaikinti neproporcingai didelę gyvulininkystės naštą, atsiradusią dėl kompleksinės paramos susiejimo; ir ypač reikalauja kritiškai patikrinti kai kuriuos higienos ir ženklinimo standartus (pvz., dėl įsagų į ausis);

49.

galėtų numatyti, kad atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkos ir gamybos sąlygas (klimato kaita, biomasė) reikalavimai būtų nuosaikiai priderinti prie geros žemės ūkio ir aplinkos būklės išsaugojimo, jeigu būtų užtikrinta, kad šie nauji reikalavimai būtų panašiai įgyvendinami visoje Europoje;

50.

mano, kad BIPS taikančios Europos Sąjungos valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti laiko išbandytą kompleksinės paramos principą, kad galėtų tinkamai parengti priežiūros sistemas ir įtikinti ūkininkus iš esmės laikytis nustatytų taisyklių;

51.

ragina Komisiją toliau spartinti BŽŪP supaprastinimą ir kartu nuolat tikrinti teisės aktų nuostatų būtinybę ir konkrečių nuostatų tikslingumą; taip pat mano, kad reikėtų pasiūlyti papildomas priemones, pvz., supaprastinti perkėlimo taisykles nepareikštoms teisėms į išmokas, sujungti teises į minimalias išmokas įvedant vienodas išmokas smulkiems paramos gavėjams, supaprastinti, sumažinti arba panaikinti taisykles, susijusias su nacionaliniu rezervu, atsižvelgiant į perėjimą prie vienodų regioninių arba nacionalinių vienkartinių išmokų už plotą, atsisakyti teisės į negautas išmokas galiojimo termino, panaikinti ranka pildomus galvijų ir kitų gyvūnų registrus;

52.

taip pat ragina valstybes nares užtikrinti, kad išmokos būtų mokamos laiku, o Komisiją – suteikti galimybę mokėti ūkininkams išankstines išmokas;

53.

ragina Komisiją įdiegti būtinus mechanizmus, kad importui iš trečiųjų šalių būtų taikomi tokie pat kompleksinio susiejimo, maisto saugos ir panašūs reikalavimai, kaip Bendrijos gaminiams;

54.

mano, kad atsižvelgiant į vis labiau tikėtinus aplinkos, klimato ir epidemijų keliamus pavojus bei didelius kainų svyravimus žemės ūkio rinkose būtinai reikalingas papildomas rizikos draudimas, veikiantis kaip saugumą užtikrinantis tinklas;

55.

atkreipia dėmesį į tai, kad į rinką orientuota gamyba, pritaikyta sėjomaina, įvairinimas, finansinės priemonės, tiekimo grandinės sutartys ir draudimas – tai svarbūs būdai ūkininkams apsisaugoti nuo rizikos, ir kad atsakomybė už tinkamą rizikos draudimą iš esmės tenka ūkininkams;

56.

mano, kad siekiant įveikti rinkos nesklandumus reikėtų išlaikyti intervencijos sistemą ir pertvarkyti ją taip, kad ypatingomis aplinkybėmis būtų galima užtikrinti visišką saugumą ir nustatyti pasaulio rinkos pokyčiais pagrįstas taisykles;

57.

todėl pritaria Komisijos pasiūlymui ribinę intervencijos reikšmę rinkos produktų srityje sumažinti iki 0 ir tik kviečiams, jei minėtosios intervencijos reikšmė tinkamai sumažinta;

58.

mano, kad atsižvelgiant į didėjantį rizikos atvejų skaičių turi būti nedelsiant sukurta privataus verslo arba mišri draudimo sistema, pvz., kelių rūšių rizikos draudimas; suvokia, kad be dalinio viešojo finansavimo to pasiekti neįmanoma; pabrėžia, kad diegiant šias sistemas jokiu būdu negalima panaikinti vienodų sąlygų valstybėms narėms; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę ateityje Bendrijos mastu pradėti taikyti arba remti perdraudimo sistemą siekiant spręsti problemas, kurias sukelia su klimato kaita susijusios arba ekologinės nelaimės;

59.

primena, kad praktiškai visos pagrindinės trečiosios valstybės taiko tokią valstybės remiamą sistemą;

60.

mano, kad visų pirma būtina sukurti finansavimo galimybes, skirtas rizikos draudimo sistemoms remti valstybių narių ir regionų lygmenimis nuo 2009 m., kuriomis būtų atsižvelgiama į skirtingą rizikos potencialą Europoje; Komisija privalo patikrinti, kokiu mastu į sistemas galima įtraukti gamintojų organizacijas, šakinius ir tarpšakinius susivienijimus ir privačias draudimo įmones;

61

mano, kad dėl visiškai skirtingų sąlygų atskiruose sektoriuose pirmenybė galbūt turėtų būti teikiama pagal sektorius diferencijuotiems sprendimams (palyginti su sprendimu vaisių ir daržovių sektoriuje), o ne horizontaliosioms priemonėms;

62.

mano, kad šios priemonės turėtų būti iš dalies remiamos iš antrojo ramsčio skiriamomis lėšomis pagal 69 straipsnį, nes jos priskirtos rinkos politikai;

63.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę parengti rinkos ir klimato krizių valdymo priemones, skirtas gamintojų organizacijoms ir kooperatyvams, kad būtų galima padėti jiems padengti išlaidas, susijusias su mažesniu savo narių indėliu;

64.

mano, kad rizikos valdymo ir rizikos prevencijos priemonės negali lemti, kad vėl būtų pradėtos taikyti su gamyba susijusios paramos priemonės;

65.

mano, kad Komisija turi parengti bendrą sistemą, pagal kurias valstybės narės turėtų remti rizikos valdymo sistemas, netrukdant taikyti tas sistemas, kurias reikėtų ir toliau taikyti ir kurias anksčiau buvo numačiusi Komisija, siekiant kuo labiau išvengti konkurencijos ir prekybos iškraipymų poveikio, jei reikia, sukuriant Bendrijos taisykles, galiosiančias bendrai rinkos tvarkai;

66.

ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti išsamią esamų rizikos valdymo sistemų ir jų tolesnės plėtros galimybių Bendrijos lygmeniu po 2013 m. analizę;

67.

atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant Komisijos pasiūlymus dėl laipsniško tiesioginių išmokų mažinimo, moduliavimo ir biudžeto drausmės, gali labai pakisti naudos pasiskirstymas kai kuriuose regionuose;

68.

mano, kad bet kokius su 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinio susitarimo III priede nustatytomis ribomis nesuderinamus pakeitimus dėl kaimo plėtrai skirtų lėšų turi patvirtinti trys pasirašančios šalys;

69.

atkreipia dėmesį į tai, kad dar nėra atliktas tolesnio moduliavimo, tiesioginių išmokų mažinimo ir žemiausios ribos poveikio darbo rinkai kaimo vietovėse ir regioninei sanglaudai poveikio įvertinimas; todėl mano, kad būtina įvertinti pirmąjį ramstį;

70.

pabrėžia, kad Komisijos pasiūlytos žemesnės ribos neabejotinai darytų poveikį kai kuriose valstybėse narėse ir gali daryti poveikį skirstant BŽŪP išmokas valstybėms narėms, nes dėl aukštesnės ribos galima iš pirmojo į antrąjį ramstį pervesti maždaug 500 mln. euro; primena, kad vis dar kyla didelių abejonių dėl antrojo ramsčio išlaidų veiksmingumo; todėl mano, kad galbūt taikant šią priemonę sutaupytas lėšas reikėtų palikti pirmajame ramstyje;

71.

nepritaria tokiam Komisijos pasiūlymui dėl tiesioginių išmokų mažinimo (mažinimas iki 45 proc.), koks jis pateiktas šiuo metu, nes jame nėra aiškios sąsajos tarp ūkio dydžio ir jo turto ir neatsižvelgiama į darbo jėgą, reikalingą didelei žemės ūkio valdai aptarnauti; diskriminuojamos tam tikrų formų įmonės arba teisinės formos, jis lemtų darbo jėgos mažėjimą ir išvystytų, konkurencingų struktūrų ardymą ir sukeltų įmonių skaidymą, susijusį su paramos politika; dėl to kai kuriose Europos vietovėse būtų pažeista struktūra; priėmus Komisijos pasiūlymą stambūs ūkiai arba bendrovės atsidurtų nepateisinamai nenaudingoje padėtyje, tai lemtų darbo jėgos mažėjimą ir išvystytų, konkurencingų struktūrų ardymą ir sukeltų ūkių suskaldymą, susijusį su paramos politika, dėl to kai kuriuose Europos regionuoe būtų pažeista struktūra;

72.

mano, kad tiesioginių išmokų mažinimas arba maksimalios ribos taikymas gali būti priimtinas tik remiantis išsamiu darbo rinkos ir regionų politikos poveikio įvertinimu ir tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos galimybės mažinant tiesiogines išmokas atsižvelgti į privalomu socialiniu draudimu draudžiamų darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, skaičių arba atitinkamas ūkių struktūras (keleto šeimų ūkius, kooperatyvus ir kt.), arba bendras ūkio sąnaudas darbo jėgai; ragina Komisiją atsižvelgti į tai, kad neturėtų nukentėti smulkūs ūkiai, kurie, siekdami sukurti masto ekonomiją ir tapti konkurencingesni yra susijungę vieno juridinio asmens pagrindu;

73.

ragina, kad visos lėšos, gautos mažinant tiesiogines išmokas, liktų regionui arba valstybei narei ir būtų juose panaudojamos, pvz., priemonėms pagal 69 straipsnį (žr. pirmiau) arba pagal antrąjį ramstį; ragina užtikrinti, kad šios lėšos būtų skiriamos tiesiogiai ūkininkams;

74.

taip pat, atsižvelgdamas į 2006 m. Europos Audito Rūmų metinę ataskaitą, pritaria, kad, kaip siūloma, būtų didinama žemiausia riba, kuri galėtų būti 1 ha arba atitinkamai 250 euro, derinant tai su smulkiesiems paramos gavėjams mokama vienoda išmoka arba minimalaus dydžio suma; vis dėlto, atsižvelgiant į didelius žemės ūkio struktūros skirtumus, Europos valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti žemiausią ribą;

75.

vis dėlto remia Komisijos pastangas tinkamai finansuoti į ateitį orientuotą kaimo vietovių politiką pagal BŽŪP antrąjį ramstį, tačiau mano, kad šio tikslo siekti negalima pirmojo ramsčio priemonių sąskaita;

76.

atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į gana radikalų individualų mažinimą negalima pritarti tolesniam tiesioginių išmokų mažinimui 8 proc. nepateikus poveikio įvertinimo;

77.

mano, kad atsižvelgiant į plačiai paplitusį reikalavimą mažinti dideles išmokas, remiantis iki šiol turima informacija ir poveikio įvertinimu atsižvelgiant į ūkio struktūrą (bendrovė ir kt.), ūkio darbo jėgą ir (arba) sąnaudas darbo jėgai ir konkrečias gamybos rūšis skirtingose tiesioginių išmokų sistemose (pvz., ūkiams ir regionams, turintiems didelį galvijų tankumą palyginti nedideliuose plotuose, būdingas problemas) galėtų būti numatytas progresinis moduliavimas.

Progresinio moduliavimo lėšos turi būti skirstomos laikantis visuotinių moduliavimo lėšas reglamentuojančių taisyklių ir likti tuose regionuose arba valstybėse narėse, kurioms jos atiteko;

Europos Parlamentas galėtų numatyti progresinį moduliavimą tokiu būdu:

78.

ragina savanorišką moduliavimą pakeisti privalomuoju moduliavimu;

79.

mano, kad moduliavimo lėšos turėtų būti skiriamos pirmiausia įgyvendinant priemonę Leader bei priemonėms, skirtoms kovai su biologinės įvairovės mažėjimu, rizikos draudimui, prisitaikymui prie klimato kaitos, tvaraus biomasės naudojimo priemonėms, papildomoms struktūrinių reformų priemonėms (pvz., pieno rinkos organizavimui), gamybos užtikrinimui kalnų arba mažų salų ir panašiose nepalankiose srityse, kokybės užtikrinimui, įskaitant priemones, kuriomis užtikrinama gyvūnų gerovė, ekologiniams ūkiams, realizavimo priemonėms ir techninės pažangos pritaikymui; ragina užtikrinti, kad žemdirbiai galėtų tiesiogiai gauti naudos iš visų šių priemonių;

80.

suvokia, kad dabartinė pieno kvotų sistema tokia, kokia ji yra dabar, turbūt daugiau nebus taikoma nuo 2015 m., ir ragina Komisiją išsamiai ištirti, kaip ateityje galėtų atrodyti pieno rinkos organizavimas; ragina Komisiją pasiūlyti laikotarpiui po 2015 m. pieno sektoriaus planą, kurį vykdant būtų užtikrinta tolesnė pieno gamyba Europoje, įskaitant kalnų, nuošalias ir kitas ypatingų sunkumų turinčias vietoves;

81.

atkreipia Komisijos dėmesį į Parlamento sprendimus (10) dėl rinkos priemonių ir pieno fondo, susijusius su mažuoju teisės aktų dėl pieno produktų rinkiniu;

82.

ragina visas susijusias šalis išnaudoti laikotarpį iki 2015 m., kad būtų įtvirtintos arba sustiprintos jų rinkos pozicijos, ir siekiant išvengti sukrėtimų Europos pieno sektoriuje rekomenduoja taikyti struktūrinį kvotų didinimą;

83.

ragina, kad nustatant pieno kvotas būtų atitinamai atsižvelgiama į pakitusią paklausą pasaulio rinkose; todėl mano, kad 2008–2009 pieno gamybos metais kvotos turėtų būti padidintos 2 proc. kiekvienai to norinčiai valstybei narei; ragina Komisiją šį prieaugį paskirti nacionaliniam rezervui; ragina kasmet peržiūrėti kvotą;

84.

toliau reikalauja smarkiai sumažinti mokestį už viršytą kvotą 2009–2010 pieno gamybos metais ir toliau jį papildomai mažinti kiekvienais ateinančiais metais siekiant kovoti su kvotų kainos didėjimu, ir visoje Europoje įvesti tarpusavio įskaitą ex-post, pagal kurią būtų galima geriau išnaudoti kvotas;

85.

ragina imtis papildomų priemonių siekiant užkirsti kelią pienininkystės žlugimui kalnų srityse ir kituose su ypatingais sunkumais susiduriančiuose regionuose, jeigu juose nėra alternatyvos tradicinei pienininkystei arba žlugus žemės ūkiui nyktų svarbi gamtinė aplinka;

86.

mano, kad pirmiausia pagal 69 straipsnį turi būti skiriama pakankamai lėšų pienininkystės išsaugojimui, ypač kalnų vietovėse, labiausiai nutolusiose teritorijose (pvz., Azorų salos) ir kitose su panašiais sunkumais susiduriančiose srityse, pvz., didinant išmokas už plotus (panašios priemonės taikomos cukraus sektoriuje), skiriant išmokas už pienines karves, pievų arba ganyklų atkūrimą, specialias išmokas už pieną arba įgyvendinant specialias regionines programas, skirtas sektoriui stiprinti arba restruktūrizuoti ir konkrečių aukštos kokybės produktų gamybai skatinti;

87.

mano, kad gamintojų sąjungų ir pramonės šakų bei šakinių organizacijų asociacijų stiprinimas galėtų būti papildoma persvarstyto 69 straipsnio sudėtinė dalis;

88.

ragina Komisiją ir valstybes nares ištirti, ar yra galimybė taikyti nelinijinį nacionalinių kvotų didinimą, kad būtų galima papildomai didinti kvotas valstybėms narėms, kuriose gamybos kvotos tradiciškai nepakankamos;

89.

mano, kad šioms priemonėms finansuoti turėtų būti įsteigtas specialus fondas (Pieno fondas), kuriam iš dalies finansuoti galėtų būti panaudotos lėšos, sutaupytos iš sektoriaus reformos;

90.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žemės ūkio pajėgumas ir ateitis yra regioniniai, tradiciniai ir kitų kategorijų pripažinti aukštos kokybės gaminiai bei pridėtinę vertę turintys produktai;

91.

ragina Komisiją, vadovaujantis tokia nuostata, įsteigti „Europos prekės ženklą“, pagal kurį Europos rinkoje ir tarptautinėse rinkose bus galima nustatyti Europos žemės ūkio ir maisto pramonės gaminių kokybę ir nustatyti griežtus aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos standartus, kurių laikantis vyktų gamyba;

92.

todėl ragina Komisiją pateikti išsamią koncepciją, siekiant gerinti Europos kokybiškų produktų pardavimą vidaus ir užsienio rinkose, pvz., vykdant informacines ir reklamines kampanijas, remiant gamintojų asociacijas, kai jos kuria savo veiklos koncepciją ir ją vysto, ir kitas pramonės šakų organizacijų formas ir naudojant aiškesnį ir lengviau suprantamą vartotojui specialų produktų žymėjimą, kuriame būtų nurodyta naudotos žemės ūkio žaliavos kilmė;

93.

ragina Komisiją koreguojant biudžetą padidinti asignavimus, skirtus informacinėms ir reklaminėms kampanijoms vidaus ir užsienio rinkose;

94.

ragina Komisiją ištirti, ar reikėtų parengti realiai su BŽŪP susietą komunikacijos politiką, kuria būtų siekiama sumažinti atotrūkį tarp žemės ūkio sektoriaus ir visuomenės ir kuri nefunkcionuotų vien tik kaip skatinimo ir reklamos priemonė;

95.

mano, kad turi būti stiprinamos gamintojų asociacijos ir tarpšakinės organizacijos, ypač tose valstybėse narėse, kuriose jų nedaug, siekiant sukurti žemdirbiams geresnę padėtį rinkoje didmeninės ar mažmeninės prekybos atžvilgiu ir kartu remiamos kokybės užtikrinimo sistemos maisto produktų gamybos grandinėje, įskaitant šiuo metu taikomų gamybos būdų alternatyvas;

96.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijai, maisto produktų rinkos užvaldymui ir maisto pramonės kartelių kūrimui pasinaudojant tuo, kad trūksta teisės aktų, nepakanka kontrolės, nėra gamintojų ir vartotojų organizacijų ir tinkamos infrastruktūros – priemonės, kuriomis tik siekiama didinti pelną, mažinti gamintojų kainas ir taikyti dideles kainas vartotojams;

97.

apgailestauja, kad Komisija nepasinaudojo galimybe plačiau spręsti problemas, susijusias su padidėjusiu ES standartų neatitinkančių maisto produktų ir pašarų importu, dėl kurio atsirado pavojus, jog bus pakenkta Europos Sąjungos pasiekimams viešojo sektoriaus paramai taikant aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir socialines sąlygas; ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kurias taikant būtų kuo skubiau išspręsta minėta problema ir būtų užtikrintas Bendrijos aplinkos ir sveikatos apsaugos teisės aktų laikymasis;

98.

ragina Komisiją skubiai sukurti bendrąją koncepciją, skirtą Europai svarbiems klausimams, nesusijusiems su prekyba, ypač klausimui dėl geografinių nuorodų pripažinimo ir apsaugos, spręsti pasaulio prekybos derybose, siekiant užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai Europos gamintojų atžvilgiu ir problemų, susijusių su gyvūnų gerove ir aplinkos apsauga, perkėlimui į trečiąsias šalis; ragina Komisiją derybose su PPO aktyviai ginti kvalifikuoto dalyvavimo rinkoje sąvoką, siekiant skatinti tvaraus valdymo standartus žemės ūkyje;

99.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žemės ūkis ateityje taip pat neišsivers be tinkamos apsaugos nuo importuojamų produktų; todėl ragina, kad trečiųjų šalių kilmės produktams būtų taikomi tie patys kokybės ir saugos kriterijai, kurie taikomi ES produktams;

100.

mano, kad eksporto subsidijų panaikinimas turėtų būti derinamas su trečiosiose šalyse vykdoma skatinimo veikla;

101.

primena, kad dėl klimato kaitos žemės ūkiui kyla du pagrindiniai uždaviniai: sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, dėl kurių vyksta klimato kaita, išmetimą ir prisitaikyti prie šios kaitos pasekmių; pabrėžia, kad žemės ūkiui tenka susidurti su dvejopu uždaviniu: sumažinti savo išmetamų dujų kiekį kartu taikantis prie numatomų visuotinio atšilimo pasekmių;

102.

pabrėžia, kad klimato kaita nėra vien aplinkosaugos, bet ir socialinė ekonominė problema, todėl rūpinantis ir imantis priemonių aplinkosaugai užtikrinti žemės ūkyje – sektoriuje, kuris yra vienas pažeidžiamiausių ir tiesiogiai priklausančių nuo klimato faktorių, reikia atsižvelgti į būtinybę užtikrinti ekonominį ir socialinį kaimo vietovių tvarumą;

103.

primena, kad žemės ūkio indėlį didinant šiltnamio efektą, kadangi šis sektorius yra dviejų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, metano ir azoto suboksido, šaltinis, Europos Sąjungoje pavyko sustabdyti ir jis pradėtas mažinti įgyvendinus į BŽŪP įtrauktas priemones: kompleksinį paramos susiejimą, žemės ūkio aplinkos apsaugos schemas ir kitas kaimo plėtrą skatinančias priemones;

104.

ragina Komisiją patikrinti, kiek dar galima pagerinti šiuos rezultatus, įtraukiant žemės ūkį į Kioto mechanizmus;

105.

mano, kad žemės ūkio kilmės atsinaujinanti energija neturėtų būti gaminama vien gyvulininkystės, Europos ir pasaulio gyventojų maisto pakankamumo, tvarumo ir biologinės įvairovės sąskaita; todėl ragina Komisiją ištirti, kokį poveikį maisto produktų tiekimo saugumui ir aplinkai darys atsinaujinančių energijos šaltinių propagavimas; ragina skirti tinkamą finansavimą moksliniams tyrimams ir šiuo metu naujausių ir veiksmingiausių energetikos technologijų (pvz., antrosios kartos biokuras) diegimui ir dar kartą primygtinai primena, kad artimiausiu metu biodujų gamybos įrenginiai, kuriais perdirbamos skerdienos atliekos, turi didžiausią ir tvariausią augimo potencialą papildomai energijai iš biomasės gauti;

106.

pabrėžia, kad žemės ūkio veikla ir vandens kokybė bei kiekis yra glaudžiai susiję dalykai, ir pabrėžia, kad žemės ūkio poveikis vandens ištekliams turi būti valdomas tvariai; mano, kad aplinkos apsaugos teisės aktai kartu su principu „teršėjas moka“ turėtų būti pagrindiniai principai veiksmingai siekiant tvaraus vandens išteklių valdymo ir aplinkos apsaugos tikslų;

107.

mano, kad taip pat po 2013 m. išmokų žemės ūkiui sistema turi būti toliau plėtojama, ir ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti išsamią galimų naujų sprendimų analizę, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos žemdirbių veiklai reikalinga patikima ir ilgalaikė perspektyva, ir apibrėžiant strateginius tikslus, orientuojančius Europos žemės ūkio vystymąsi naujovių diegimo, teritorijų gerinimo, produkcijos kokybės kėlimo, žemdirbių pajamų augimo, aplinkos apsaugos ir maisto pakankamumo užtikrinimo linkme; ragina Komisiją ištirti galimybę iš esmės supaprastinti administracines procedūras, ypač susijusias su mažesnėmis kaip 20 000euro vienam paramos gavėjui metinėmis išmokomis;

108.

nurodo, kad žemės ūkis daro dvejopą poveikį biologinei įvairovei – ją didina ir kelia jai grėsmę; mano, kad siekiant išsaugoti biologinės įvairovės teikiamą ekosistemų naudą, būtent oro ir vandens valymą, javų apdulkinimą ir apsaugą nuo erozijos, reikalingos pastangos pasauliniu, vietos ir ES lygmenimis;

109.

nurodo, kad dabartiniu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu kaimo plėtra (ir jos finansavimo priemonė EŽŪKPF), kaip antrasis BŽŪP ramstis, turi didelę reikšmę regionams; ragina Komisiją išnaudoti nuoseklesnio regioninės politikos programų (struktūrinių fondų) įgyvendinimo galimybes siekiant pradėti taikyti integruotą požiūrį tose srityse, kuriose galima sąveika;

110.

mano, kad kaimo plėtra neįmanoma be žemės ūkio veiklos ir kad turi būti siekiama kaimo vietovių ekonominio tvarumo skatinimo ir gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo;

111.

ragina Komisiją pateikti susijusių pasiūlymų paketą siekiant išlaikyti ir plėtoti tvarią žemės ūkio veiklą, ypač nepalankiose vietovėse ir gamtinių kliūčių turinčiose vietovėse, kadangi tie pasiūlymai yra ypač svarbūs siekiant apsaugoti biologinę įvairovę ir išsaugoti ekosistemas;

112.

ragina Komisiją aktyviau įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologijų perdavimo priemones, ypač siekiant skatinti aplinkai ir ekosistemai mažiau žalos darančius gamybos būdus tvaraus žemės ūkio labui;

113.

atkreipia dėmesį į sėkmingus ES projektus, kai ūkininkams, aplinkos apsaugos grupėms ir valdžios institucijoms bendradarbiaujant vietos ir regionų lygmeniu sėkmingai pavyko sumažinti žemės ūkio daromą poveikį aplinkai;

114.

mano, kad ypač būsimoje sistemoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos ir visapusiškos kaimo vietovių bei priemiesčių plėtros klausimams, pagrindinių žemės ūkio sektorių stiprinimui, išmokoms už rezultatus arba kompensacijoms už papildomą naštą ir rizikos valdymui; mano, kad tam visiškai iš naujo turi būti nustatytas pirmojo ir antrojo ramsčių santykis;

115.

mano, kad Europos žemės ūkis, laikydamasis aplinkosaugos reikalavimų, gali išspręsti svarbiausias mūsų urbanizuotos visuomenės problemas, taip pat ir susijusias su priemiesčiais, ir taip prisidėti įgyvendinant Lisabonos strategijos ir Geteborgo strategijos tikslus;

116.

atkreipia dėmesį į ypatingą vaidmenį, tenkantį priemiesčių žemdirbiams, kadangi priemiesčių žemdirbiai ir žemės valdytojai gali paskatinti sprendimus, leisiančius įgyvendinti tiek Lisabonos strategijos (žinios, moksliniai tyrimai, naujovės), tiek ir Geteborgo strategijos (tvarios plėtros) tikslus;

*

**

117.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.