1.

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas, iš dalies pakeistos 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1357/2014, III priedas ir 2000 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimo 2000/532/EB, keičiančio Sprendimą 94/3/EB, nustatantį atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų 1 straipsnio a dalį [punktą], ir Tarybos sprendimą 94/904/EB, nustatantį pavojingų atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų medžiagų [atliekų] 1 straipsnio 4 dalį, iš dalies pakeisto 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimu 2014/955/ES, priedas turi būti aiškinami taip, kad atliekų, kurioms gali būti priskirti tiek pavojingųjų, tiek nepavojingųjų atliekų kodai, bet kurių sudėtis iš anksto nežinoma, turėtojas, atsižvelgdamas į šį priskyrimą, turi nustatyti minėtą atliekų sudėtį ir ištirti, ar jos turi pavojingųjų medžiagų, siekiant nustatyti, ar tos atliekos turi pavojingųjų savybių, ir šiuo tikslu gali paimti ėminius, atlikti chemines analizes ir bandymus, numatytus 2008 m. gegužės 30 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 440/2008, nustatančiame bandymų metodus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), arba bet kuriuos kitus ėminius, chemines analizes ir bandymus, pripažintus tarptautiniu lygmeniu.

2.

Atsargumo principą reikia aiškinti taip, kad, kai atlikus kiek įmanoma išsamesnį pavojaus įvertinimą atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, atliekų, kurioms galima priskirti tiek pavojingųjų, tiek nepavojingųjų atliekų kodus, turėtojui praktiškai neįmanoma nustatyti pavojingų medžiagų buvimo arba įvertinti minėtų atliekų pavojingųjų savybių, šios atliekos turi būti priskiriamos prie pavojingųjų atliekų.