Access to European Union law
<a href="https://eur-lex.europa.eu/content/help/eurlex-content/experimental-features.html" target="_blank">More about the experimental features corner</a>
Choose the experimental features you want to try
EUR-Lex
Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

You are here
Use quotation marks to search for an "exact phrase". Append an asterisk (*) to a search term to find variations of it (transp*, 32019R*). Use a question mark (?) instead of a single character in your search term to find variations of it (ca?e finds case, cane, care).
Search tips
Need more search options? Use the Advanced search

Document 52017IP0124

    2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento rezoliucija „Pabėgėlių ir migrantų srautų klausimo sprendimas. ES išorės veiksmų vaidmuo“ (2015/2342(INI))

    OL C 298, 2018 8 23, p. 39–55 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

    Date of document:
    05/04/2017; Balsavimo data
    Date of vote:
    05/04/2017
    Date of debate:
    04/04/2017
    Author:
    Europos Parlamentas, Biudžeto komitetas, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas, Užsienio reikalų komitetas, Vystymosi komitetas
    Form:
    Rezoliucija savo iniciatyva
    Parliamentary term:
    aštuntoji įstatymų leidžiamoji valdžia
    Internal reference:
    2015/2342(INI)
    Session:
    2017-2018

    23.8.2018   

    LT

    Europos Sąjungos oficialusis leidinys

    C 298/39

    P8_TA(2017)0124

    Pabėgėlių ir migrantų srautų klausimo sprendimas. ES išorės veiksmų vaidmuo

    2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento rezoliucija „Pabėgėlių ir migrantų srautų klausimo sprendimas. ES išorės veiksmų vaidmuo“ (2015/2342(INI))

    (2018/C 298/06)

    Europos Parlamentas,

    —

    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 3, 8 ir 21 straipsnius ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 80, 208 ir 216 straipsnius,

    —

    atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. paskelbtą visuotinę Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategiją,

    —

    atsižvelgdamas į Komisijos 2015 m. gegužės 13 d. komunikatą „Europos migracijos darbotvarkė“ (COM(2015)0240), 2016 m. balandžio 26 d. komunikatą „Priverstinis perkėlimas ir vystymasis“ (COM(2016)0234), 2016 m. birželio 7 d. komunikatą „Naujos partnerystės su trečiosiomis šalimis sukūrimas pagal Europos migracijos darbotvarkę“ (COM(2016)0385) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. komunikatą „Europos investicijų, skirtų darbo vietoms kurti ir ekonomikos augimui užtikrinti, didinimas. Antrasis Europos strateginių investicijų fondo etapas ir naujasis Europos išorės investicijų planas“ (COM(2016)0581), bei į Europos Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrus komunikatus, būtent 2015 m. rugsėjo 9 d. bendrą komunikatą „Kova su pabėgėlių krize Europoje. ES išorės veiksmų vaidmuo“ (JOIN(2015)0040), 2017 m. sausio 25 d. bendrą komunikatą „Migracija centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu. Srautų valdymas ir gyvybių gelbėjimas“ JOIN(2017)0004) ir 2015 m. lapkričio 18 d. bendrą komunikatą dėl Europos kaimynstės politikos peržiūros (JOIN(2015)0050),

    —

    atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės 3 d. Bendrųjų reikalų tarybos išvadas dėl visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą,

    —

    atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 25–26 d., spalio 15 d. bei gruodžio 17–18 d. ir 2016 m. kovo 17–18 d ir birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas dėl migracijos,

    —

    atsižvelgdamas į Užsienio reikalų tarybos 2014 m. gruodžio 12 d. išvadas dėl migracijos ES vystomojo bendradarbiavimo srityje, 2015 m. spalio 12 d. išvadas dėl migracijos, 2016 m. gegužės 12 d. išvadas dėl ES požiūrio į priverstinį perkėlimą ir vystymąsi ir 2016 m. gegužės 23 d. išvadas dėl migracijos išorės aspektų,

    —

    atsižvelgdamas į Užsienio reikalų tarybos 2016 m. spalio 17 d. išvadas dėl būsimos partnerystės prioritetų ir susitarimų su Jordanija ir Libanu,

    —

    atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 8 d. Liuksemburge vykusios aukšto lygio konferencijos dėl rytinės Viduržemio jūros regiono dalies ir Vakarų Balkanų maršruto pareiškimą,

    —

    atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 11–12 d. Valetos aukščiausiojo lygio susitikime patvirtintą politinį pareiškimą ir veiksmų planą,

    —

    atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 16 d. Bratislavoje įvykusio Europos Vadovų Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimo išvadas,

    —

    atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų Specialiąją ataskaitą Nr. 9/2016 „ES išorės migracijos išlaidos pietinėse Viduržemio jūros regiono ir Rytų kaimynystės šalyse iki 2014 m.“,

    —

    atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų konvenciją ir protokolą dėl pabėgėlių statuso ir į pagrindines tarptautinių žmogaus teisių srities konvencijas, Europos žmogaus teisių konvenciją ir ES pagrindinių teisių chartiją,

    —

    atsižvelgdamas į Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, kuriais reguliuojamas ginkluotų konfliktų vedimas ir siekiama riboti jų padarinius,

    —

    atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimo darnaus vystymosi klausimais 2015 m. rugsėjo 25 d. išvadų dokumentą „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“,

    —

    atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos aukšto lygio susitikimo, vykusio Niujorke ir skirto didelių pabėgėlių ir migrantų srautų problemai spręsti, pareiškimą dėl pabėgėlių ir migrantų ir jo priedus „Visapusė reagavimo į pabėgėlių antplūdį sistema“ ir „Siekiant pasaulinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos“,

    —

    atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, ypač į 2015 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos persvarstymo (1), 2016 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl moterų pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų padėties Europos Sąjungoje (2), 2016 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją (3), 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją „ES ir Afrikos infrastruktūros patikos fondas: reikšmė vystymuisi ir humanitarinei pagalbai“ (4) ir 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir migracijos trečiosiose šalyse (5),

    —

    atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

    —

    atsižvelgdamas į bendrus Užsienio reikalų komiteto ir Vystymosi komiteto svarstymus pagal Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

    —

    atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto ir Vystymosi komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto bei Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones (A8-0045/2017),

    A.

    kadangi migracija yra žmogaus teisė, įtvirtinta JT žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnyje; kadangi žmonės turėtų turėti teisę gyventi savo gimtojoje šalyje ir regione, kur jie gimė ir užaugo ir kur jie turi savo kultūrines ir socialines šaknis;

    B.

    kadangi dėl įvairių priežasčių žmonių judumas yra pasiekęs precedento neturintį mastą – esama 244 mln. tarptautinių migrantų, migruojančių tiek savanoriškai, tiek ne; kadangi ši tarptautinė migracija visų pirma kyla tame pačiame regione ir tarp besivystančių šalių; kadangi Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) duomenimis moterys migrantės sudaro tarptautinių migrantų daugumą Europoje (52,4 proc.) ir Šiaurės Amerikoje (51,2 proc.); kadangi migracijos srautai tarp Pietų šalių toliau didėja, palyginti su judėjimu tarp Pietų ir Šiaurės šalių: 2015 m. 90,2 mln. tarptautinių migrantų, gimusių besivystančiose šalyse, gyveno kitose pasaulio Pietų šalyse, o 85,3 mln. Pietų šalyse gimusių žmonių gyveno pasaulio Šiaurės šalyse;

    C.

    kadangi nelydimų nepilnamečių, keliaujančių Viduržemio jūra, skaičius nuolat auga ir nepaisant sustiprintų gelbėjimo veiksmų, žuvusiųjų skaičius Viduržemio jūroje vis didėja (2016 m. TMO užregistravo 5 079 žuvusiųjų, kai 2015 m. jų iš viso buvo 3 777);

    D.

    kadangi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis dėl konfliktų, smurto, žmogaus teisių pažeidimų, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų ir nestabilumo 2015 m. priverstinai perkelta kaip niekad daug, 65,3 mln. žmonių – įskaitant 40,8 mln. šalių viduje perkeltų asmenų ir 21,3 mln. pabėgėlių; kadangi šie skaičiai papildo skaičius asmenų, perkeltų dėl gaivalinių nelaimių, nelygybės, skurdo, prastų socialinių bei ekonominių perspektyvų, klimato kaitos, nepakankamos ilgalaikės plėtros politikos, politinės valios, kuri ryžtingai spręstų struktūrines problemas, susijusias su šiais migracijos srautais, trūkumo; kadangi UNHCR užregistravo mažiausiai 10 milijonų asmenų be pilietybės;

    E.

    kadangi, remiantis šiuo metu turimais duomenimis, pabėgėlių skaičius per pastaruosius penkerius metus padidėjo daugiau nei 50 proc.; kadangi šis stulbinantis skaičius pasiektas dėl keleto aspektų, įskaitant tai, kad savanoriška pabėgėlių repatriacija buvo žemiausio lygio nuo devintojo dešimtmečio, pabėgėlių, kuriems pasiūlyta integruotis vietoje, skaičius išlieka nedidelis ir kad apgyvendinimo kitoje vietoje mastas yra pastovus, t. y. apie 100 000 per metus;

    F.

    kadangi 6,7 mln. pabėgėlių gyvena užsitęsusio perkėlimo sąlygomis – apskaičiuota, kad tokia situacija trunka vidutiniškai 26 metus, ir nėra visiškai jokių perspektyvų; kadangi ilgalaikių sprendimų dėl perkėlimo vis dar nepakanka, būtina vertinti prievartinį perkėlimą kaip politinį ir plėtros uždavinį, o ne tik kaip humanitarinę problemą;

    G.

    kadangi ši pasaulinė problema turi būti sprendžiama taikant visa apimantį požiūrį, grindžiamą tarptautiniu bendradarbiavimu ir sąveikomis, taip pat koordinuotais ir konkrečiais sprendimais, kuriais turėtų būti ne tik reaguojama, bet ir bandoma nuspėti būsimas krizes; kadangi 86 proc. pasaulio pabėgėlių gyvena skurdžiuose regionuose ir mažiausiai išsivysčiusios šalys yra priėmusios 26 proc. visų pabėgėlių, taigi jos kenčia nuo ribotų pajėgumų ir tolesnio nestabilumo jų pačių socialinės ir ekonominės sanglaudos bei plėtros srityse; kadangi šiose šalyse labai retai nustatytos migrantų teisių gynimo priemonės ir nėra priemonių prieglobsčio suteikimo srityje; kadangi milijonas žmonių, atvykusių į ES 2015 m., sudarė 0,2 proc. ES gyventojų, palyginti su daug didesne procentine dalimi (iki 20 proc.) kaimyninėse šalyse ir Europoje dešimtajame dešimtmetyje;

    H.

    kadangi pabėgėliai, šalių viduje perkelti asmenys ir migrantai teisine prasme priskiriami skirtingoms asmenų kategorijoms, tačiau iš tiesų dažnai šie žmonės yra didelio masto mišraus asmenų judėjimo dalis – turint mintyje politines, ekonomines, socialines, vystymosi, humanitarines ir žmogaus teisių pasekmes, kurios yra tarpvalstybinio masto; kadangi visų šiais srautais judančių asmenų žmogaus orumas turi būti visų šios srities Europos politikos krypčių pagrindas; kadangi su pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais visada turi būti elgiamasi pagal jų statusą ir iš jų jokiu būdu neturi būti atimta galimybė naudotis susijusiose tarptautinėse konvencijose ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatytomis teisėmis; kadangi pabėgėlių ir migrantų teisinis atskyrimas negali būti naudojamas siekiant parodyti, kad migracija dėl ekonominių priežasčių arba ieškant geresnio gyvenimo yra mažiau teisėta negu bėgimas nuo persekiojimo; kadangi daugeliu atvejų tiek politinėms, tiek ekonominėms teisėms, kaip ir kitoms pagrindinėms žmogaus teisėms, kyla grėsmė konfliktinėse situacijose, nestabilumo ar neramumų atvejais, ir jos toliau ginčijamos dėl prievartinio perkėlimo;

    I.

    kadangi dabartinė maisto ir mitybos krizė Sahelio regione silpnina žmonių atsparumą, o padėtį dar labiau blogina viena po kitos einančios krizės, pagrindinių paslaugų nebuvimas ir konfliktai regione; kadangi ši situacija sukels didesnę migraciją;

    J.

    kadangi kiekviename savo kelionės etape migrantai patiria įvairius fizinius ir psichologinius pavojus, įskaitant smurtą, išnaudojimą, prekybą žmonėmis ir seksualinį bei lytinį išnaudojimą; Tai, visų pirma, yra pažeidžiami asmenys, pavyzdžiui, moterys (pavyzdžiui, vienišos arba besilaukiančios moterys), vaikai (nelydimi, atskirti nuo šeimų arba vykstantys kartu su savo šeimomis), LGBTI, neįgalieji, asmenys, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba, ir vyresnio amžiaus asmenys; kadangi pagal galiojančius teisės aktus vykdant šių pažeidžiamoms grupėms priklausančių asmenų perkėlimą arba nagrinėjant jų prieglobsčio prašymus reikėtų nedelsiant jiems suteikti humanitarinę apsaugą ir galimybę naudotis apsaugos ir nukreipimo mechanizmais, galimybę gauti gyventojo statusą ir pagrindines paslaugas, įskaitant sveikatos priežiūrą;

    K.

    kadangi, jei žmonių judumas valdomas saugiai, tvarkingai, teisėtai ir atsakingai bei pirmumo tvarka, jo padidėjimas gali sušvelninti migrantų bei pabėgėlių patiriamą grėsmę, suteikti daug naudos šias abi grupes priimančiosioms šalims kaip pripažįstama Darbotvarkėje iki 2030 m., taip pat gali būti svarbus juos priimančių šalių, įskaitant ES, augimo veiksnys; kadangi ši nauda dažnai nepakankamai įvertinama; kadangi ES, numatydama augantį senėjančių Europos gyventojų skaičių, turėtų pasiūlyti praktiškų sprendimų, įskaitant darbuotojų iš užsienio įtraukimą, kad būtų užtikrinama atlyginamą darbą dirbančių ir neaktyvių ES gyventojų pusiausvyra ir patenkinta darbo rinkos paklausa;

    L.

    kadangi ES atsakas sutelkė įvairias vidaus ir išorės priemones, tačiau šis atsakas, rodos, buvo pernelyg sutelktas į trumpąjį laikotarpį ir pastangas sumažinti arba sustabdyti srautus; kadangi šis trumpalaikis požiūris nepašalina priverstinio perkėlimo ir migracijos srautų priežasčių ar išspręsti migrantų humanitarinių poreikių; kadangi reikia toliau tobulinti ES krizių valdymo ir konfliktų prevencijos priemones, nes smurtiniai konfliktai yra pagrindinė priverstinio perkėlimo priežastis;

    M.

    kadangi Europos Audito Rūmai išreiškė rimtų abejonių dėl ES išorės migracijos išlaidų veiksmingumo, įskaitant pagarbos migrantų žmogaus teisėms projektus; kadangi Europos Audito Rūmai taip pat nustatė, kad saugumas ir sienų apsauga buvo pagrindinis Europos migracijos išlaidų aspektas;

    N.

    kadangi humanitarinė pagalba, pagrįsta poreikiais ir humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principais, taip pat pagarba tarptautinei humanitarinei teisei ir žmogaus teisėms, įtvirtintoms Ženevos konvencijose ir jų papildomuose protokoluose, turi būti visų ES išorės veiksmų pagrindas; kadangi pats svarbiausias principas turi būti pagalbos nepriklausomumas, t. y., pagalba turi būti nepriklausoma nuo bet kokių politinių, ekonominių ar saugumo sumetimų ar bet kokios rūšies diskriminacijos;

    O.

    kadangi siekiant sėkmingai įgyvendinti žmogaus teisėmis pagrįstą migracijos politiką būtina duoti atsaką neigiamam požiūriui į migraciją ir parengti teigiamus pasakojimus, kuriuose migracijos srautai būtų pateikti kaip galimybė priimančiosioms šalims, taip kovojant su ekstremizmu ir populizmu;

    P.

    kadangi ES yra įsipareigojusi remti savo įgyvendinimo partnerius, kad jie teiktų greitą, veiksmingą, kokybišką pagalbą bei apsaugą ir būtų atskaitingi nukentėjusiems gyventojams; kadangi atsižvelgiant į tai ES partneriams reikalingas laiku skiriamas ir nuspėjamas finansavimas, o sprendimai dėl lėšų skyrimo pakeistiems ar naujiems prioritetams turėtų suteikti jiems pakankamai laiko planavimo ir padarinių mažinimo priemonėms;

    Q.

    kadangi decentralizuotas bendradarbiavimas gali padėti geriau suvokti šalių viduje perkeltų asmenų, migrantų ir pabėgėlių poreikius ir kultūrą bei didinti vietos gyventojų informuotumą apie iššūkius, su kuriais susiduria migrantai savo kilmės šalyse; kadangi vietos lygmens ir regioninės Europos šalių vyriausybės gali atlikti svarbų vaidmenį padėdamos šalinti šias pagrindines priežastis ir pasinaudodamos gebėjimų ugdymo priemone;

    R.

    kadangi Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad Sąjunga imdamasi veiksmų tarptautinėje arenoje vadovaujasi principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi; kadangi pagal Lisabonos sutarties 208 straipsnį teikiant paramą vystymuisi siekiama sumažinti ir galiausiai panaikinti skurdą trečiosiose šalyse;

    Visapusiai ir principingi ES reagavimo į judumo problemas veiksmai

    1.

    		 pabrėžia, kad šiandieniniame pasaulyje matome precedento neturintį žmonių judumo mastą ir kad tarptautinė bendruomenė turi nedelsdama imtis stiprinti bendrą atsaką reaguojant į problemas, susijusias su šiuo reiškiniu, ir pasinaudoti galimybėmis, kurias jis teikia; pabrėžia, kad šie reagavimo veiksmai turėtų būti grindžiami solidarumo principu, sutelkti ne tik į saugumu pagrįstą požiūrį, bet vykdomi visapusiškai ginant kiekvieno, kuris dėl kokių nors aplinkybių buvo priverstas palikti namus, ieškodamas geresnio gyvenimo, teises ir orumą; pabrėžia, kad duodant bet kokį atsaką reikėtų ypatingą dėmesį atkreipti į labiausiai pažeidžiamus ir numatyti teikti pagalbą jų šalyje; pabrėžia, kad nors požiūris į pabėgėlius ir migrantus grindžiamas skirtingu teisiniu pagrindu, jie turi tas pačias visuotines žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurių turi būti paisoma, nesvarbu, koks šių asmenų teisinis statusas; primena, kad ES privalo laikytis savo vertybių ir principų vykdydama visą bendrą politiką ir propaguoti šias vertybes bei principus palaikydama išorės santykius, įskaitant veiksmus, išdėstytus Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnyje; pabrėžia, kad būtina užtikrinti Sąjungos išorės politikos darną bei suderinamumą su kitomis išorės aspektą turinčios politikos sritimis;

    2.

    		 pabrėžia, kad tokio didelio žmonių judumo masto priežastys yra įvairios ir sudėtingos, todėl reikia priimti įrodymais pagrįstus sprendimus, kad būtų galima atskirti jo elementus ir parengti tikslinius politinius atsakomuosius veiksmus; pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės turi atsižvelgti į šią dabartinę tikrovę ir kurti naują požiūrį į žmonių judėjimą, remdamosi realiais duomenimis ir ES interesais, skatindamos žmonių atsparumą, didindamos jų galimybes naudotis pagrindinėmis paslaugomis, visų pirma švietimo, taip pat jų integraciją ir įnašą į vietos sąlygas, suteikdamos daugiau galimybių įsidarbinti ir dirbti savarankiškai;

    3.

    		 pabrėžia, kad tarptautinė migracija gali prisidėti prie socialinio ir ekonominio vystymosi, kaip matyti žvelgiant istoriškai, ir kad būtina taikyti teigiamą diskursą skatinant tikrą ir objektyvų šio klausimo ir susijusios bendros naudos suvokimą, taip kovojant su ksenofobiškais, populistiniais ir nacionalistiniais argumentais; todėl teigiamai vertina JT pradėtą kampaniją „Kartu“, kuria siekiama sumažinti neigiamą požiūrį į pabėgėlius bei migrantus ir nusistatymą prieš juos ir ragina ES institucijas visiškai bendradarbiauti su JT remiant šią kampaniją; pabrėžia, kad reikia priimti visuotinę, Europos. nacionalinę ir vietos politiką, pagal kurią didelis dėmesys būtų skiriamas vidutinės trukmės ir ilgajam laikotarpiui, o ne vadovaujamasi išskirtinai tiesioginiu politiniu spaudimu arba nacionalinių rinkimų sumetimais; pabrėžia, kad ši politika turi būti darni, reikšminga, integracinė ir lanksti, ja turi būti siekiama reglamentuoti migraciją, kuri yra įprastas žmogiškas reiškinys, ir reaguoti į teisėtas problemas, susijusias su sienų valdymu, pažeidžiamų grupių socialinę apsauga ir pabėgėlių bei migrantų socialine integracija;

    4.

    		 pabrėžia, kad humanitarinės pagalbos sistema yra itin perkrauta ir kad jos finansinių išteklių niekada nepakaks siekiant reaguoti į prievartinio perkėlimo krizes, visų pirma atsižvelgiant į daugumos jų tęstinį pobūdį; todėl atkreipia dėmesį į naują politikos modelį, pateiktą 2016 m. balandžio mėn. Komisijos komunikate „Priverstinis perkėlimas ir vystymasis“, kuris yra žingsnis tinkama kryptimi, ir ragina EIVT ir Europos Komisiją įgyvendinti jo turinį pasinaudojant naujuoju partnerystės modeliu su trečiosiomis šalimis; pažymi, kad labai svarbus darnus ir tvaresnis požiūris į migraciją, taip pat svarbu skatinti glaudesnį humanitarinės pagalbos ir vystymosi ryšį, ir kad reikia bendradarbiauti su įvairiais partneriais – regioniniais veikėjais, vyriausybėmis, vietos valdžios institucijomis, diaspora, pilietine visuomene, įskaitant pabėgėlių ir migrantų organizacijas, ir privatųjį sektorių – siekiant parengti tikslines įrodymais grindžiamas strategijas šioms problemoms spręsti, kartu pripažįstant, kad humanitarinė pagalba nėra krizių valdymo priemonė, kaip nurodyta ES konsensuse dėl humanitarinės pagalbos;

    5.

    		 pabrėžia, kad ES plėtojant vystomąjį bendradarbiavimą turėtų būti ir toliau siekiama reaguoti prievartinio perkėlimo ir migracijos pagrindines priežastis ir jas panaikinti – visų pirma ginkluotus konfliktus, persekiojimą dėl bet kokių priežasčių, smurtą dėl lyties, netinkamą valdymą, skurdą, ekonominių galimybių trūkumą ir klimato kaitą – kovojant su nestabiliomis situacijomis, skatinant taiką ir saugumą, sprendžiant konfliktus ir vykdant susitaikymo po konfliktų procesus, užtikrinant teisingumą ir lygybę, sutvirtinant institucijas, administracinius gebėjimus, demokratiją ir gerą valdymą, laikantis teisinės valstybės principo ir užtikrinant pagarbą žmogaus bei pagrindinėms teisėms, kaip numatyta pagal Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslą Nr. 16 naujoje Darbotvarkėje iki 2030 m.;

    6.

    		 pabrėžia, kad būtina atkreipti dėmesį į socialinius ir ekonominius migracijos reiškinio aspektus, išanalizuoti kiekvienos šalies prievartinio perkėlimo ir migracijos priežastis ir skatinti kilmės šalis priimti bei įgyvendinti priemones ir politiką, kurios padėtų kurti tinkamas darbo vietas ir realias ekonomines galimybes, kad migracija taptų pasirinkimu, o ne būtinybe; ragina ES toliau įgyvendinti politiką, pagal kurią būtų siekiama mažinti ir ilgainiui visai panaikinti skurdą, kovoti su nelygybe ir maisto nesaugumu, skatinti ekonominį vystymąsi, kovoti su korupcija ir sutvirtinti pagrindines viešąsias paslaugas; pažymi, kad vykdant sėkmingą politiką turėtų būti pripažintas poreikis kurti ekonominį atsparumą tiek priimančiosiose, tiek kilmės šalyse; nurodo, kad būtina didinti politikos suderinamumą vystymosi labui;

    7.

    		 pabrėžia, kad darbo ir ekonominės galimybės yra labai svarbios mažinant perkėlimo sukelto pažeidžiamumo poveikį; ragina ES padėti migrantams ir pabėgėliams persikelti į vietas, kuriose suteikiamos tokios galimybės, padėti sudaryti tokias sąlygas jų tremties vietoje (įskaitant kliūčių ir trukdžių patekti į darbo rinką šalinimą), ir padėti jiems įgyti naujų įgūdžių, kurie yra geriau pritaikyti prie vietos darbo rinkos poreikių;

    8.

    		 teigiamai vertina ES, didžiausios pasaulyje humanitarinės pagalbos teikėjos, įsipareigojimą teikti humanitarinę pagalbą siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas pabėgėliams; ragina ES ir valstybes nares vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus ir padidinti savo finansinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į humanitarinių poreikių augimą; pažymi, kad humanitarinė pagalba visada bus pirmasis elementas reaguojant į visas perkėlimo krizes; pabrėžia, kad tarptautinė teisė ir humanitariniai humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principai turi išlikti pagrindine ES humanitarinės pagalbos pabėgėliams teikimo ir prievartinio perkėlimo krizių šalinimo sistema;

    9.

    		 pripažįsta, kad milijonų žmonių teisės ir orumas bus toliau menkinami, jeigu jie bus palikti pabėgėlių stovyklose arba miestų pakraščiuose, negalėdami patenkinti pagrindinių poreikių ir neturėdami pragyvenimo ir pajamų galimybių;

    10.

    		 pabrėžia, kad svarbu pripažinti migracijos lyčių aspektą, kuris apima ne tik tai, kad moterys neapsaugotos nuo įvairaus smurto, bet ir dėl jų migracijos priežasčių įvairumo, vaidmens, kurį jos atlieka reaguodamos į ekstremalias situacijas, jų socialinio ir ekonominio indėlio ir jų aktyvaus dalyvavimo sprendžiant konfliktus, užkertant jiems kelią, taip pat dalyvavimo procesuose po konfliktų ir atkuriant demokratines visuomenes; pažymi, kad todėl, siekiant reaguoti į prievartinio perkėlimo gilesnes priežastis ir užtikrinti pagarbą moterų teisėms ir jų autonomiją kiekvienu migracijos proceso etapu, būtina skirti itin didelį dėmesį moterų įgalėjimui ir didesniam vaidmeniui priimant sprendimus; pakartoja, kad būtina taikyti lyčių ir amžiaus aspektą ES migrantų ir pabėgėlių judėjimo politikoje;

    11.

    		 ragina glaudžiau bendradarbiauti su JT ir kitais veikėjais, taip pat skirti didesnius finansinius įnašus UNHCR ir Jungtinių Tautų pagalbos ir darbo organizacijai (JTPDO); atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia pagerinti gyvenimo sąlygas pabėgėlių stovyklose, visų pirma kalbant apie sveikatą ir švietimą, ir laipsniškai atsisakyti priklausomybės nuo humanitarinės pagalbos dabartinėmis ilgalaikių krizių sąlygomis, skatinant atsparumą ir suteikiant galimybę perkeltiesiems asmenims gyventi oriai kaip įnašo teikėjams juos priimančiosiose šalyse iki galimo savanoriško grįžimo ar perkėlimo;

    12.

    		 pabrėžia svarbius veiksmus, kurių ėmėsi ES sprendžiant migracijos krizės išorės aspektą, ypač kovą su organizuotu nusikalstamumu, dėl kurio vyksta neteisėtas migrantų gabenimas ir prekyba žmonėmis, bei glaudesnį bendradarbiavimą su kilmės ir tranzito šalimis;

    13.

    		 pabrėžia, kad būtina padėti kilmės šalyse kurti sistemas ir tinkamas struktūras siekiant oriai priimti pažeidžiamus ir marginalizuotus grąžinamus migrantus, užtikrinant jų galimybes sėkmingai integruotis socialiniu ir kultūriniu požiūriu;

    14.

    		 primena, kad pažeidžiamos grupės, visų pirma moterys, nepilnamečiai (tiek lydimi savo šeimos, tiek nelydimi), neįgalieji, vyresnio amžiaus ir LGBTI asmenys visų pirma susiduria su išnaudojimu visuose migracijos proceso etapuose; primena, kad be to moterims ir mergaitėms kyla didelė smurto dėl lyties ir seksualinio smurto bei diskriminacijos grėsmė, net kai jos pasiekia vietas, kurios laikomos saugiomis; ragina šių grupių asmenims teikti specialią pagalbą ir didesnę humanitarinę apsaugą, kaip jų perkėlimo ar integracijos proceso dalį, o procedūrose, susijusiose su lyčių aspektu, jiems būtų teikiamas prioritetas, griežčiau laikantis minimalių standartų ir veiksmingų susijungimo su šeima nuostatų; taip pat ragina ypač saugoti pažeidžiamus asmenis nuo smurto ir diskriminacijos prieglobsčio suteikimo procese ir sudaryti jiems galimybes gauti gyventojo statusą ir pagrindines paslaugas, įskaitant sveikatos priežiūrą ir švietimą pagal taikytinus teisės aktus; ragina Europos Sąjungą, bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis, parengti mokymo programas, susijusias su specifiniais pažeidžiamų pabėgėlių ir migrantų poreikiais;

    15.

    		 pabrėžia, kad vaikai sudaro didelę migrantų ir pabėgėlių dalį, ir turi būti sukurtos ir įdiegtos specialios procedūros siekiant užtikrinti jų apsaugą laikantis JT vaiko teisių konvencijos; ragina pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad pabėgėlių vaikai galėtų visapusiškai naudotis švietimo sistemomis, ir kuo labiau skatinti jų integraciją ir įtrauktį į nacionalines švietimo sistemas; taip pat ragina humanitarinę ir vystymosi bendruomenes daugiau dėmesio skirti perkeltos ir priimančios bendruomenės mokytojų švietimui ir mokymui, taip pat ragina tarptautinius paramos teikėjus reaguojant į pabėgėlių krizes pirmenybę teikti švietimui pasitelkiant programas, kurių tikslas – įtraukti ir psichologiškai padėti migrantų vaikams, taip pat skatinti mokytis priimančios šalies kalbos, kad būtų užtikrintas aukštesnis ir tinkamesnis pabėgėlių vaikų integracijos lygis; teigiamai vertina finansinę paramą, kad būtų galima teikti daugiau švietimo ir mokymo paslaugų Sirijos vaikams, ir tai, kad neseniai ES humanitarinės pagalbos biudžeto švietimui skirta dalis išaugo nuo 4 proc. iki 6 proc., taigi ES pradėjo pirmauti remdama švietimo projektus esant nepaprastajai padėčiai visame pasaulyje; ragina veiksmingiau įgyvendinti šį naują finansavimą;

    16.

    		 pripažįsta, kad pilietybės neturėjimas – tai didelė problema užtikrinant žmogaus teises; prašo Komisiją ir EIVT kovoti su pilietybės neturėjimo problema vykdant visus ES išorės veiksmus, visų pirma reaguojant į diskriminaciją lyties, religijos ar priklausymo mažumai pagrindu pagal teisės aktus dėl pilietybės, skatinant vaikų teisių į pilietybę užtikrinimą ir remiant JT pabėgėlių agentūros (UNHCR) kampaniją, kurią vykdant siekiama, kad iki 2024 m. nebeliktų pilietybės neturinčių asmenų; smerkia kai kuriose valstybėse migrantams taikomus išvykimo iš valstybės teritorijos ir grįžimo į ją apribojimus ar draudimus ir pilietybės neturėjimo padarinius norint naudotis teisėmis; ragina nacionalines vyriausybes ir parlamentus panaikinti baudžiamuosius teisės aktus, kuriais migracija traktuojama kaip teisės pažeidimas;

    17.

    		 pabrėžia, kad pagal ES principus bendras ES išorės migracijos politikos tikslas turėtų būti sukurti daugiašalį tarptautinės migracijos valdymo režimą, ir šiame procese pirmasis žingsnis yra neseniai įvykęs JT aukšto lygio susitikimas;

    Geresnis tarptautinės migracijos valdymas – visuotinė pareiga

    18.

    		 reiškia didelį susirūpinimą dėl neseniai JAV administracijos priimto sprendimo laikinai uždrausti septynių šalių, kurių daugumą sudaro musulmonai, piliečiams atvykti į JAV ir laikinai nutraukti JAV pabėgėlių sistemos įgyvendinimą; mano, kad tokio pobūdžio diskriminacinis sprendimas skatina imigracijai priešiškus ir ksenofobiškus argumentus, negali būti suderinamas su tarptautinės teisės aktais, pavyzdžiui, Ženevos konvencija, ir gali labai pakenkti dabartinėms visuotinėms pastangoms siekiant sąžiningo tarptautinio masto dalijimosi atsakomybe pabėgėlių klausimu; ragina ES ir jos valstybes nares bendrai užimti tvirtas pozicijas ginant tarptautinės apsaugos sistemą ir visų susijusių asmenų, visų pirma ES piliečių, teisinį tikrumą;

    19.

    		 palankiai vertina 2016 m. rugsėjo 19 d. JT Generalinės Asamblėjos aukšto lygio susitikimą, surengtą siekiant spręsti didelių pabėgėlių ir migrantų srautų problemą, taip pat JAV surengtą vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą, nes migrantų srautų problemos sprendimas yra visuotinė atsakomybė ir ją sprendžiant reikalingas veiksmingas pasaulinio masto atsakas bei visų suinteresuotųjų subjektų tvirtesnis bendradarbiavimas siekiant surasti tvarų sprendimą ir visapusiškai gerbti žmogaus teises; palankiai vertina šių aukščiausiojo lygio susitikimų rezultatus, nes tai – precedento neturinčios galios tikro politinio įsipareigojimo išraiška, ir tikisi, kad šiuo įsipareigojimu nedelsiant pradedamas tiesti kelias link tikrai visuotinio atsako ir tarptautinio masto dalijimosi atsakomybe dėl pabėgėlių ir didelių migrantų srautų visame pasaulyje; vis dėlto labai apgailestauja, kad trūksta konkrečių pažadų arba teisiškai privalomų įsipareigojimų, turint mintyje pagalbą arba reformą, kurių reikia siekiant panaikinti dabartinį atotrūkį tarp teorinių svarstymų ir tikrovės; ragina visas dalyvaujančias šalis užtikrinti tolesnį, neatidėliotiną ir veiksmingą politinį įsipareigojimą ir bendradarbiavimą, keitimąsi žiniomis ir patirtimi su šalimis partnerėmis, pilietinės visuomenės organizacijos ir vietos valdžios institucijomis, finansavimą ir konkrečius solidarumo veiksmus, kuriais būtų remiamos priimančiosios šalys; pabrėžia, kad reikia geriau koordinuoti ES ir jos tarptautinių partnerių veiklą JT lygmeniu, siekiant spręsti migracijos uždavinius; ragina ES ir jos valstybes nares imtis vadovaujamo vaidmens tarptautiniu lygmeniu, ypač siekiant užtikrinti, kad susitarimai – įskaitant būsimus susitarimus dėl pabėgėlių ir dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos – būtų nedelsiant įgyvendinti, pagal poreikį nustatant tolesnių veiksmų mechanizmus;

    20.

    		 pabrėžia, kad pasaulinis bendradarbiavimas migracijos ir judumo klausimais turėtų būti vystomas remiantis regioninėmis ir subregioninėmis sistemomis; ragina ES stiprinti bendradarbiavimo planus su regioninėmis organizacijomis, pavyzdžiui, Afrikos Sąjunga, Arabų Valstybių Lyga, Persų įlankos bendradarbiavimo taryba, kurios taip pat gali skatinti regionų vidaus judumo valdymą, ir pabrėžia, kad reikia remti šių regioninių organizacijų visaverčius įsipareigojimus bendradarbiauti; pažymi, kad paregionių, ypač Afrikos, ekonominė integracija irgi yra priemonė bendrai valdyti ir skatinti Pietų–Pietų iniciatyvas migracijos valdymo ir judumo srityje; ragina ES prašyti, kad Afrikos Sąjunga atliktų didesnį ir patikimesnį vaidmenį vykdant politinių krizių prevenciją šiame žemyne;

    21.

    		 pabrėžia, kad ES gali gauti naudos iš glaudesnio bendradarbiavimo ir sąveikos su daugiašaliais plėtros bankais ir specializuotomis JT įstaigomis, visų pirma UNHCR ir dabartine su JT susijusia Tarptautine migracijos organizacija (TMO); atkreipia dėmesį į pastarąsias Pasaulio banko remiamas idėjas dėl prievarta perkeltų asmenų padėties ir palankiai vertina tai, kad pripažįstamas poreikis plėtoti padarinių mažinimo ir prieglobsčio politiką, kuria prievarta perkelti žmonės skatinami integruotis, o priimančiosios bendruomenės – laikytis savo vystymosi tikslų;

    22.

    		 pabrėžia, kad prievarta perkeltų asmenų apgyvendinimas kitoje vietoje yra svarbi tarptautinės bendruomenės, kurioje svarbų vaidmenį atlieka UNHCR, atsakomybė; ragina ES valstybes nares visiškai laikytis savo įsipareigojimų; mano, kad būtina nedelsiant įgyvendinti suderintą ir tvarų atsaką, kuriuo būtų užtikrinamos sąžiningos ir prieinamos procedūros asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos ir kuriems turi būti suteiktas prieglobstis Europos Sąjungoje ir kitose priimančiosiose šalyse, o ne palikti šią atsakomybę visų pirma pirmosioms su migrantų antplūdžiu susiduriančioms valstybėms arba šalims, kurios yra konfliktų zonų kaimynystėje; atkreipia dėmesį į tai, kad finansinė parama vėluoja dėl perkėlimo aprėpties ir masto bei dėl tinkamų ir veiksmingų sprendimų, kuriais siekiama panaikinti pagrindines šio prievartinio perkėlimo priežastis, nebuvimo;

    23.

    		 atkreipia dėmesį į tarptautinės teisės pareigas, susijusias su pabėgėliais, ir ragina visas šalis, kurios to dar nepadarė, ratifikuoti ir įgyvendinti Pabėgėlių konvenciją ir jos protokolą; ragina visas šalis didinti šalies viduje perkeltų asmenų apsaugą, kaip nustatyta tokiose priemonėse kaip Afrikos Sąjungos konvencija dėl Afrikos viduje perkeltų asmenų apsaugos ir paramos jiems (Kampalos konvencija);

    24.

    		 pabrėžia, kad saugios šalies ir saugios kilmės šalies apibrėžtys neturi užkirsti kelio individualiam prieglobsčio prašymų nagrinėjimui; ragina rinkti konkrečią, išsamią ir reguliariai atnaujinamą informaciją apie žmonių, ypač moterų, vaikų, neįgaliųjų ir LGBTI asmenų teises prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse, įskaitant šalis, kurios, kaip manoma, yra saugios;

    25.

    		 pabrėžia, jog reikia padaryti visa, kas įmanoma, kad pabėgėliams būtų užtikrinta gyventi tinkama aplinka valstybėse narėse ir pabėgėlių stovyklose, pirmiausia sveikatos apsauga, galimybė įgyti išsilavinimą ir galimybė dirbti.

    26.

    		 pabrėžia, kad reikia didinti galimybes mokytis; ragina kvalifikacijų pripažinimo politiką, migrantų darbuotojų teisių apsaugą ir socialinio draudimo apimtį suderinti pagal pagrindines TDO konvencijas; ragina pasirašyti ir ratifikuoti Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos;

    27.

    		 mano, kad laikina ar papildoma apsauga, pagrįsta prielaida, kad pabėgėliai grįš namo iš karto, kai tik tai bus įmanoma, lemia prastas perspektyvas ir sumenkina integracijos galimybes; primena, koks svarbus yra teigiamas vaidmuo, kurį grįžę į savo šalis ar būdami užsienyje pabėgėliai gali atlikti atkurdami visuomenę savo šalyje;

    28.

    		 smerkia milžiniškus Viduržemio jūroje nuskendusių migrantų skaičius ir reiškia susirūpinimą dėl didėjančio migrantų ir prieglobsčio prašytojų žmogaus teisių pažeidimų, kurie padaromi jiems keliaujant į Europą, skaičiaus;

    29.

    		 reiškia didelį susirūpinimą dėl daugybės nelydimų nepilnamečių migrantų dingimo atvejų; ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti į valstybių narių teritoriją atvykusių nelydimų nepilnamečių duomenų bazę;

    30.

    		 pabrėžia, kad reikia rasti smurtinių konfliktų tvarius diplomatinius ir politinius sprendimus ir investuoti į ankstyvo perspėjimo bei konfliktų prevencijos mechanizmus siekiant sumažinti konfliktų ateityje; ragina ES drauge su tarptautiniais partneriais ir pagrindinėmis regioninėmis valstybėmis ir organizacijomis inicijuoti suderintus diplomatinius veiksmus siekiant imtis aktyvesnio ir veiksmingesnio vaidmens konfliktų prevencijos, tarpininkavimo, sprendimo ir susitaikymo srityje ir užtikrinti žmonių teisę likti savo šalyse bei regionuose; pabrėžia, kad ši veikla turėtų būti viena pagrindinių EIVT veiklų; o EIVT būtų užtikrinti reikiami ištekliai ir galios, taip pat kalbant apie biudžetą ir darbuotojus, kad ji galėtų šią veiklą vykdyti; primena, kad šiuo atžvilgiu pagrindinį vaidmenį atlieka Europos Sąjungos delegacijos ir specialieji įgaliotiniai; pabrėžia, kad atsakas į prievartinį perkėlimą ir migraciją turi būti grindžiamas poreikiais ir teisėmis ir pagal jį turi būti atsižvelgiama į gyventojų pažeidžiamumo aspektus, neapsiribojama tik humanitarine pagalba, o įtraukiami ir vystymosi ir pilietinės visuomenės subjektai;

    31.

    		 ragina ES ir valstybes nares rimtai vertinti savo pareigas, susijusias su klimato kaitos problema ir skubiai įgyvendinti Paryžiaus susitarimą; ragina Sąjungą taip pat prisiimti vadovaujamą vaidmenį pripažįstant klimato kaitos poveikį masiniam žmonių persikėlimui, nes tikėtina, jog persikėlimų mastas ir dažnumas augs; visų pirma ragina ES suteikti nuo klimato kaitos nukentėjusioms šalims pakankamas priemones, kad jos galėtų prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių ir sušvelninti klimato kaitos pasekmes; pabrėžia, kad tai neturėtų būti daroma kenkiant įprastam vystomajam bendradarbiavimui, kuriuo siekiama mažinti skurdą; laikosi nuomonės, kad tarptautiniu lygmeniu turi būti suteikiamas specialus dėl klimato kaitos perkelto asmens statusas, kuris atitiktų šių asmenų padėties specifiką;

    32.

    		 teigiamai vertina vietos ir tarptautinių NVO ir pilietinės visuomenės organizacijų darbą teikiant skubią ir dažnai gyvybiškai reikalingą pagalbą pažeidžiamiausiems asmenims, kurį jos atlieka nepaisydamos visų sunkumų ir pavojų pabėgėlių ir migrantų kilmės, tranzito ar paskirties šalyse; pažymi, kad šis darbas dažnai padėjo užpildyti valstybių ir visos tarptautinės bendruomenės paliktas spragas;

    33.

    		 mano, kad labai svarbu pakeisti dabartinę sampratą apie pabėgėlius, kurie vaizduojami tik kaip našta, ir pabrėžia teigiamą indėlį, kurį jie gali duoti priimančiosioms bendruomenėms, jei jiems būtų suteikta galimybė; rekomenduoja įtraukti pabėgėlius apibrėžiant ir kuriant politinius atsakomuosius veiksmus, kurie jiems daro tiesioginį poveikį, taip pat kuriant ar stiprinant būtinas programas; ragina Europos teisėkūros institucijas ir agentūras pradėti savo administracijose rengti mokymus, kurie visų pirma būtų skirti jauniems išsilavinusiems pabėgėliams, teisėtai gyvenantiems Europos Sąjungoje, ir parodyti, kad investicijos į jaunąją kartą yra naudingos;

    ES išorės veiksmai ir partnerystės su trečiosiomis šalimis

    34.

    		 pabrėžia, kad ES išorės veiksmais turėtų būti siekiama taikos, aktyviai žvelgiama į ateitį, o ne tik reaguojama keičiant tikslus reaguojant į naujas krizes; remia glaudesnį ES ir trečiųjų šalių glaudesnį bendradarbiavimą saugumo, švietimo ir keitimosi informacija srityse siekiant pagerinti migracijos srautų valdymą ir išvengti naujų migracijos krizių; primena, kad migracijos reiškinį lemia sudėtinga priežasčių visuma, kaip antai gyventojų skaičiaus augimas, skurdas, galimybių trūkumas ir nepakankamas darbo vietų kūrimas, politinis nestabilumas, žmogaus teisių pažeidimai, politinė priespauda, kariniai konfliktai bei kitų formų smurtas ir klimato kaita; primena, kad sprendžiant šias problemas visų pirma gali būti sušvelninami prievartinį perkėlimą ir migraciją skatinantys veiksniai; pabrėžia, kad būtina sustiprinti politinį nuoseklumą dviem lygmenimis: ES vidaus ir išorės politikos lygmeniu ir – išorės veiksmų srityje – plėtros politikos, Europos kaimynystės politikos, dvišalių santykių su ES strateginiais partneriais, taip pat vystymosi ir prekybos politikos lygmeniu; mano, kad prekybos su besivystančiomis šalimis politika turėtų būti naudinga abiem pusėms ir joje reikėtų atsižvelgti į šių šalių ir ES ekonominius skirtumus; pabrėžia Komisijos narių išorės veiksmų grupės svarbą aukščiausiu politiniu lygmeniu koordinuojant ES veiksmus migracijos srityje ir suteikiant postūmį plataus užmojo bendrai ES migracijos politikai;

    35.

    		 pabrėžia, kad reikia suformuoti visapusišką požiūrį į išorės konfliktus ir krizes nustatant priverstinio gyventojų perkėlimo į trečiąsias šalis tiesiogines ir netiesiogines ekonomines, aplinkosaugines, socialines, fiskalines ir politines pasekmes, siekiant geriau pritaikyti vystymosi politiką prie tokių gyventojų poreikių;

    36.

    		 nori priminti, kad 2015 m. lapkričio 18 d. pateiktame pasiūlyme atlikti Europos kaimynystės politikos (EKP) peržiūrą į išplėstinį bendradarbiavimą numatyta įtraukti trečiąsias šalis, kurios yra ES kaimynystės priemonėje dalyvaujančių šalių partnerių kaimynės; todėl ragina kurti temines programas siekiant pasiūlyti Sąjungos, Pietų kaimynystės priemonėje dalyvaujančių šalių partnerių ir svarbiausių regioninių subjektų, ypač Afrikos, bendradarbiavimą tokiais svarbiausiais regionams klausimais, kaip saugumas, energetika ir pabėgėlių bei migrantų srautų valdymas;

    37.

    		 pakartoja „daugiau už daugiau“ principą, kuris yra ES užsienio politikos pagrindas, kuriuo remdamasi ES turėtų užmegzti dar glaudesnes (finansines) partnerystes su tomis šalimis, kurios daro pažangą demokratijos reformos srityje; pabrėžia, kad didesnis dėmesys trečiųjų šalių žmonių gyvenimo kokybės gerinimui turėtų būti vienas iš ES užsienio politikos prioritetų;

    38.

    		 ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis spręsti valstybių kūrimo, ekonominio ir socialinio atsparumo klausimus ir visų pirma tai daryti ES kaimyninėse šalyse ir platesniuose aplinkiniuose regionuose, įskaitant Europos kaimynystės politikos ir kitų ES priemonių įgyvendinimą;

    39.

    		 smerkia dažnėjantį migracijos kriminalizavimą suvaržant atitinkamų žmonių žmogaus teises ir netinkamą elgesį su pabėgėliais ir savavališką jų sulaikymą trečiosiose šalyse; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir EIVT kelti šį klausimą, – taip pat ir per dialogus žmogaus teisių klausimais bei teisingumo, laisvės ir saugumo pakomitečiuose, – ir vystyti apsaugos pajėgumus trečiosiose tranzito šalyse;

    40.

    		 ragina nustatyti tikrą, žmogaus teisėmis ir valstybių narių solidarumo principu pagrįstą bendrą Europos migracijos politiką, kaip nustatyta SESV 80 straipsnyje – apsaugant ES išorės sienas ir numatant tinkamus teisėtus migracijos, taip pat apykaitinės migracijos, būdus, kaip tvarią ilgalaikę politiką, kuria siekiama skatinti augimą ir sanglaudą ES viduje, – siekiant nustatyti aiškią ES santykių su trečiosiomis šalimis sistemą; ragina Komisiją ir Tarybą sutvirtinti Europos mėlynąją kortelę, kuria būtų valdoma ekonominė migracija, perspėja, kad bet kokia ES sutarties 8 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintoms pagrindinėms ES vertybėms prieštaraujanti politika kenkia ES patikimumui ir gebėjimui daryti įtaką tarptautiniams pokyčiams; pažymi, kad ES išorės migracijos politika turi būti įgyvendinama pasirašant susitarimus su trečiosiomis šalimis, kuriuose nustatomi ilgalaikiai uždaviniai ir užmezgamos ilgalaikės partnerystės; primena, kad kiekviena tokia partnerystė turėtų būti pagrįsta dialogu, bendrais interesais ir abipuse atsakomybe; palankiai vertina ES kovos su neteisėtu migrantų gabenimu veiksmų planą (2015–2020 m.), pagal kurį numatytas glaudesnis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis, tačiau pabrėžia, kad bendra ES teisėtos migracijos politika turėtų būti esminė priemonė, kuria sužlugdomas neteisėtai žmones gabenančių asmenų verslo modelis; ragina Europos Komisiją visapusiškai suderinti galiojantį ES acquis su JT protokolu dėl neteisėto migrantų įvežimo ir užtikrinti tinkamą migrantų aukų, nukentėjusių nuo smurto ar išnaudojimo, apsaugą;

    41.

    		 ragina visose sutartyse su trečiosiomis šalimis užtikrinti migrantų teisių atitiktį tarptautinei teisei, nesvarbu koks jų statusas, ir sudaryti sąlygas, kad būtų priimti reikiami teisės aktai, taip pat prieglobsčio srityje, tai visų pirma reiškia, kad vien neteisėtas sienos kirtimas neturi būti laikomas įkalinimo priežastimi;

    42.

    		 pakartoja, kad svarbu bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis kovojant su prekyba žmonėmis ir neteisėtai žmones gabenančių asmenų tinklais, kad būtų galima į juos reaguoti kuo ankstesniu etapu; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad būtina stiprinti teismų ir policijos bendradarbiavimą su šiomis šalimis siekiant nustatyti ir išardyti tinklus; be to, primena, kad reikia stiprinti šių šalių gebėjimus, kad jos galėtų veiksmingai persekioti ir bausti atsakingus asmenis; todėl ragina skatinti Sąjungos, valstybių narių, Europolo, Eurojusto ir atitinkamą trečiųjų šalių bendradarbiavimą; dar kartą patvirtina, kad kovos su prekyba žmonėmis priemonės neturėtų neigiamai paveikti prekybos žmonėmis aukų, migrantų, pabėgėlių ir asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, teisių; ragina nedelsiant nustoti sulaikyti prekybos žmonėmis aukas ir vaikus;

    43.

    		 dar kartą primena, kad prekybos žmonėmis ir kontrabandininkų tinklai, vykdydami savo nusikalstamą veiklą, visapusiškai naudojasi internetu, todėl itin svarbu, kad Europos Sąjunga sustiprintų savo veiksmus šioje srityje, visų pirma su Europolu ir internetinės informacijos žymėjimo padaliniui (IRU), ir bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis;

    44.

    		 primena, kad prekiautojai žmonėmis gali naudotis teisėtais migracijos keliais, siekdami perkelti savo aukas į Europos teritoriją; mano, kad kriterijai, kuriuos privalo atitikti trečiosios šalys prieš sudarydamos vizų režimo liberalizavimo susitarimus su Sąjunga, turi visų pirma apimti minėtųjų trečiųjų šalių bendradarbiavimą kovos su prekyba žmonėmis srityje; ragina Komisiją ypatingą dėmesį atkreipti į šią ir į kovos su neteisėtai žmones gabenančiais asmenimis problemą visuose dialoguose, vykstančiuose dėl derybų dėl šių susitarimų;

    45.

    		 palankiai vertina požiūrį, pagal kurį ES pati turėtų nustatyti aiškius prioritetus ir išmatuojamus tikslus, kurie būtų numatyti visose bendros politikos srityse, ypač susijusiose su trečiosiomis šalimis; pabrėžia, kad Parlamentas turėtų dalyvauti nustatant šiuos aiškius tikslus; mano, kad bendru požiūriu pagrįsti ES išorės veiksmai bus vienintelis būdas kurti tvirtesnę ir veiksmingą politiką; ragina ES ir valstybes nares imtis tikrų vieningų ir koordinuotų veiksmų, nes vienašalės iniciatyvos, kuriomis sprendžiami vidaus ar išorės klausimai, gali pakenkti bendros politikos ir interesų gyvybingumui ir sėkmingam įgyvendinimui;

    46.

    		 ragina užtikrinti geresnę ES išorės sienų apsaugą siekiant užkirsti kelią neteisėtam atvykimui į ES, kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu ir užkirsti kelią mirtims jūroje; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina FRONTEX pagrindu kuriamas Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgas, kurios padės veiksmingiau valdyti migraciją; vis dėlto pabrėžia, kad visoms pietrytinėms ES valstybėms narėms, ES šalims kandidatėms ir kitoms regiono šalims partnerėms reikia daugiau finansinės ir techninės pagalbos, susijusios su sienų apsauga; ypač apgailestauja, kad nevykdoma parlamentinė Europos išorės sienų agentūros veiklos kontrolė, todėl ragina, kad ji reguliariai teiktų Parlamentui ataskaitas apie savo darbo susitarimų ir bendrų operacijų su trečiosiomis šalimis, įskaitant pilietinę visuomenę, įgyvendinimą;

    47.

    		 parėžia, kad užtikrinus saugius ir teisėtus prieglobsčio prašytojų ir galimų migrantų atvykimo ir išvykimo būdus, būtų galima užkirsti kelią prekiautojų žmonėmis ir susijusių organizuoto nusikalstamumo grupių veiklai; parėžia, kad dėl to, jog nėra pakankamai teisėtų migracijos būdų, imama dažniau naudoti neteisėtus judumo būdus, dėl to didėja pažeidžiamumas ir yra daugiau grėsmių visuose migracijos ir pabėgėlių kelionės etapuose; atsižvelgdamas į tai ragina nedelsiant nustatyti konkrečius ir apčiuopiamus organizuotos, saugios ir teisėtos migracijos į visą ES būdus, taip pat veiksmingesnę šeimos susijungimo tvarką ir perkėlimo programas; pakartoja savo raginimą valstybėms narėms pasinaudoti visomis esamomis galimybėmis, kad kilmės ar tranzito šalyse veikiančiose Sąjungos ambasadose ir konsulatuose būtų išduodamos humanitarinės vizos, pirmiausia pažeidžiamiems asmenims, ypač nelydimiems nepilnamečiams; ragina sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, kurią naudojant už ES išorės sienų arba prie jų būtų galima teikti ir nagrinėti prašymus suteikti prieglobstį; ragina ES reaguojant į dideles pabėgėlių ir perkėlimo krizes remti humanitarinių koridorių kūrimą, kuriais siekiama suteikti humanitarinę pagalbą ir užtikrinti, kad būtų patenkinti svarbiausi pabėgėlių poreikiai ir būtų gerbiamos jų žmogaus teisės; atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą parengti Sąjungos programą dėl perkėlimo į ES, tačiau ragina tęsti darbą ES lygiu, siekiant sukurti bei stiprinti teisėtus kelius, kurie papildytų perkėlimą;

    48.

    		 atkreipia dėmesį į naują partnerystės su trečiosiomis šalimis modelį ir mano, kad jis yra realių politinių veiksmų ženklas, visų pirma todėl, kad jame taikomas dvikryptis požiūris, kuriuo siekiama numatyti trumpalaikius tikslus, pvz., gelbėti gyvybes Viduržemio jūroje ir didinti į kilmės ir tranzito šalis sugrąžintų asmenų nuošimtį, ir ilgalaikius tikslus, pvz., šalinti pagrindines neteisėtos migracijos ir priverstinio žmonių perkėlimo priežastis teikiant tvirtesnę ES paramą savo gebėjimus stiprinančioms trečiosioms šalims ir gerinant jų politinę, socialinę ir ekonominę padėtį; pabrėžia, kad požiūrio, išdėstyto 2016 m. birželio mėn. komunikate, sėkmę lemia ES pajėgumai teikti realias, bendrai sutartas paskatas trečiosioms kilmės ir tranzito šalims, ir yra susirūpinęs dėl ribotos pasiūlos, daugiausia sutelktos ties sienų valdymu arba remiamo savanoriško grįžimo programomis, kurios, nors esmingai svarbios ir reikalingos, yra tik trumpalaikis dalinis atsakas į nepaprastai sudėtingas aplinkybes; pažymi, kad naujieji partnerystės modeliai turi būti Europos veiksmų vienintelis ramstis migracijos srityje, tačiau šį atsaką reikia apsvarstyti ir papildyti, daugiausia dėmesio skiriant vietos ekonomikos vystymuisi, kvalifikacijai ir judumui regiono mastu bei didesniam apsaugos lygiui tranzito ir kilmės šalyse;

    49.

    		 primena subalansuoto požiūrio pagal naująjį partnerystės modelį svarbą; nepritaria kiekybiniam požiūriui pagal naująjį partnerystės modelį ir susijusius „migracijos susitarimus“, pagal kuriuos išmatuojamas grąžinamų asmenų skaičiaus ir rodiklio padidėjimas laikomas vienu pagrindinių ES tikslų; atkreipia dėmesį į tai, kad grąžinimų skaičius aiškiai priklauso nuo migracijos srautų pobūdžio ir nuo padėties migrantų kilmės šalyse; pabrėžia, kad pagal šių susitarimų trumpalaikius tikslus daugiausia dėmesio turi būti skiriama tam, kaip spręsti problemas, kurias patiria trečiosios šalys, be kita ko, plėtojant teisėtos migracijos būdus, dėl kurių sumažės neteisėtos migracijos lygis ir žuvusiųjų Viduržemio jūroje skaičius; ragina padidinti stipendijas, skiriamas jaunuoliams iš trečiųjų šalių; palankiai vertina tai, kad gebėjimų stiprinimas ir migracijos valdymo gerinimas tranzito ir kilmės šalyse išlieka pagrindiniais ES grįžimo ir reintegracijos programų aspektais; ragina įvertinti ES grąžinimo politikos įgyvendinimą; tačiau primena, kad trečiosios šalys privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal readmisijos sutartis;

    50.

    		 pabrėžia, kad reikia užmegzti glaudžią partnerystę su Vakarų Balkanų regiono ES šalimis kandidatėmis ir potencialiomis kandidatėmis siekiant spręsti migracijos klausimus, suteikti reikalingą paramą ir bendradarbiauti regione vykstančių migracijos srautų valdymo srityje;

    51.

    		 ragina palengvinti trečiųjų šalių piliečių judėjimą tarp savo šalies ir ES remiantis judumo partnerystėmis ir apykaitinės migracijos susitarimais bei paremti socialinį ir ekonominį abiejų šalių vystymąsi;

    52.

    		 pabrėžia, kad vykstant mokymams ir keičiantis geriausia patirtimi su trečiosiomis šalimis, Sąjunga turėtų daugiausia dėmesio skirti atitinkamiems Sąjungos ir tarptautinės teisės aktams ir praktikai, įskaitant tokias sritis kaip pagrindinės teisės, galimybė gauti tarptautinę apsaugą, paieškos ir gelbėjimo operacijos, taip pat geresnis pažeidžiamų asmenų identifikavimas ir pagalba jiems; mano, kad tai visų pirma taikytina mokymams, susijusiems su sienų valdymu, kuris, remiantis tarptautine teise, jokiais atvejais neturėtų būti naudojamas kaip priemonė siekiant sutrukdyti asmenims palikti savo šalį;

    53.

    		 ragina budriai stebėti, kaip elgiamasi su migrantais, kurie grąžinami į savo kilmės šalį arba į trečiąją šalį; laikosi nuomonės, kad dialogas dėl grąžinimo ir readmisijos, visų pirma dėl readmisijos susitarimų, turėtų sistemingai apimti saugaus migrantų grąžinimo ir reintegracijos klausimus; pabrėžia, kad jie turėtų būti visiškai saugūs ir apsaugoti nuo nežmoniško ir žeminančio elgesio, taip pat ir sulaikymo centruose, ir kad Sąjunga turi remti reintegracijos programas; primena, kad joks asmuo neturi būti išsiųstas ar jėga grąžintas į šalis, kuriose gresia pavojus jo gyvybei ar laisvei dėl jo kilmės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, gresia kankinimo ar žeminančio elgesio pavojus ir bendrai žmogaus teisių pažeidimas; primena, kad kolektyvinis asmenų išsiuntimas ir grąžinimas yra draudžiami pagal tarptautinę teisę;

    54.

    		 ragina už užsienio reikalų ir vystymosi politiką atsakingus asmenis užtikrinti, kad su asmenimis, kurie yra grąžinami į savo šalį, būtų tinkamai elgiamasi ir kad būtų užtikrinta jų neliečiamybė; ragina Komisiją ir valstybes nares parengti papildomas programas siekiant užtikrinti, kad kilmės šalyse būtų įgyvendintos konkrečios paramos programos, apimančios profesinio mokymo priemones ir programas, kuriomis siekiama kurti ekonomines struktūras, įskaitant pradedančiąsias įmones ir mažąsias įmones, taip pat profesinės ir akademinės mainų programos su valstybėmis narėmis;

    55.

    		 pabrėžia, kad partnerystės susitarimais, pvz., judumo susitarimais, reikėtų užtikrinti, kad migrantai galėtų būti saugiai priimami tranzito ir kilmės šalyse visiškai su jų pagrindinėmis teisėmis suderinamu būdu; pabrėžia, kad Europos Parlamentas išsako aiškią poziciją dėl ES readmisijos ir judumo susitarimų sudarymo, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje (SESV 79 straipsnio 3 dalis), ir konkrečiai nurodo, kad EP privalo iš anksto duoti savo sutikimą sudaryti asociacijos ir panašius susitarimus (SESV 218 straipsnio 6 dalies v punktas) ir kad jis turi būti nedelsiant ir išsamiai informuojamas visais procedūros etapais (SESV 218 straipsnio 10 dalis);

    56.

    		 primena Parlamento poziciją, pareikštą 2016 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje, kurioje išreiškiamas pageidavimas, kad pirmumas būtų teikiamas Sąjungos readmisijos susitarimams, o ne dvišaliams valstybių narių susitarimams su trečiosiomis šalimis; primena, kad neseniai buvo parengtas naujas Europos dokumentas dėl grąžinimo, ir pabrėžia, kad jo pripažinimas turėtų būti nuolat skatinamas naujuose readmisijos susitarimuose;

    57.

    		 palankiai vertina aukšto lygio dialogus, kuriuos veda Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Komisija, o kai kuriais atvejais – ir valstybės narės visos ES vardu, kaip gerą ir veiksmingą praktiką, kuria skatinamas koordinavimas; pabrėžia, kad koordinavimo turėtų imtis Komisija ir EIVT; ragina Komisiją ir EIVT reguliariai informuoti Parlamentą apie šiuos dialogus ir pateikti tikslią praktinio Rabato ir Chartumo procesų bei prioritetinių iniciatyvų, dėl kurių susitarta Valetos aukščiausiojo lygio susitikime, įgyvendinimo ataskaitą; pakartoja, kad abipusė atsakomybė už ES ir trečiųjų šalių partnerystes yra pagrindinė Sąjungos migracijos politikos sėkmės sąlyga; apgailestauja dėl to, kad Komisijos, EIVT ir valstybių narių sudaryti priemonių rinkiniai prioritetinėms šalims, kaip naujojo partnerystės modelio dalis, nebuvo pristatyti Europos piliečių išrinktiems atstovams ir šie atstovai dėl minėtų rinkinių nediskutavo ir jų nepatvirtino; smerkia šį skaidrumo trūkumą ir reikalauja, kad įtraukti Parlamentą rengiant migracijos susitarimus ir sudaryti jam galimybes tikrinti, kaip jie įgyvendinami, nes tai turi padėti užtikrinti visapusišką pagarbą žmogaus teisėms, tarptautinei humanitarinei teisei ir ES sutartiniams įsipareigojimams vystymosi srityje;

    58.

    		 pažymi, kad siekiant įvykdyti Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. tikslus būtina, kad ES ir šalys partnerės įtrauktų gerai valdomos migracijos dinamiką į savo atitinkamas darnaus vystymosi strategijas; todėl ragina Komisiją ir EIVT padėti tranzito šalims rengti migrantų integracijos strategijas ir kurti aukštus apsaugos standartus atitinkančias prieglobsčio sistemas;

    59.

    		 pabrėžia, kad ES parama ir bendradarbiavimas yra pritaikytas prie vystymosi ir augimo tikslų siekimo trečiosiose šalyse, taigi ir augimo skatinimo ES ir pagal SESV 208 straipsnį paramos vystymuisi tikslo – sumažinti ir galiausiai panaikinti skurdą trečiosiose šalyse, o ne skatinti jas bendradarbiauti neteisėtų migrantų readmisijos srityje ar siekiant priverstinai žmones atgrasyti nuo judėjimo arba sustabdyti jų srautus į Europą; primena, kad tiek donorai, tiek pagalbą gaunančių šalių vyriausybės privalo dirbti, kad pagerintų pagalbos veiksmingumą; pažymi, kad migracijos srautai yra tarptautinė tikrovė, kuri neturėtų tapti ES politikos trečiosiose šalyse įgyvendinimo rodikliu ir kad pasirašant susitarimus su trečiosiomis šalimis, kuriuose nustatomi ilgalaikiai uždaviniai, užmezgamos ilgalaikės partnerystės ir gerbiamos žmogaus teisės;

    60.

    		 pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su pilietine visuomene visais Sąjungos išorės politikos klausimais, ypatingą dėmesį skiriant visapusiškam dalyvavimui, skaidrumui ir tinkamai informacijos sklaidai visais su migracija susijusių politikos priemonių ir procesų klausimais;

    61.

    		 ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse dirbančiomis NVO ir ekspertais siekiant nustatyti geriausius įmanomus pagalbos suteikimo pažeidžiamiausioje padėtyje atsidūrusiems atskiriems asmenims ir socialinėms grupėms būdus; ragina Komisiją įtraukti prieglobsčio prašytojų kilmės šalių NVO ir ekspertus, kad jie padėtų sukurti geriausiai veikiantį konflikto prevencijos mechanizmą ir priemones;

    62.

    		 pabrėžia, kad būtina išvengti pastangų dubliavimo ir pasiekti kuo didesnį pasaulinės pagalbos poveikį ir veiksmingumą, taip pat užtikrinti, kad daugiausia dėmesio būtų skiriama vystymuisi, todėl ragina Komisiją palaikyti tvirtą dialogą su vietos ir tarptautinėmis NVO, pilietine visuomene, šalių partnerių vietos vyriausybėmis ir JT kuriant, įgyvendinant ir vertinant migracijos, priverstinio gyventojų perkėlimo ir pabėgėlių politiką;

    63.

    		 atkreipia dėmesį į tai, kad ketinama peržiūrėti vystomojo bendradarbiavimo programavimo dokumentus, siekiant pateikti nuomonę dėl naujų migracijos susitarimų; pabrėžia, kad ši peržiūra turi būti atliekama laikantis vystymosi veiksmingumo principų ir vedant dialogą su šalimis partnerėmis, Europos ir vietos pilietinės visuomenės organizacijomis ir privačiuoju sektoriumi; ragina Europos Parlamentą visapusiškai dalyvauti visuose peržiūros etapuose, įskaitant peržiūrint Europos plėtros fondo (EPF) programavimo dokumentus; ragina valstybes nares nuodugniai patikrinti savo paramą vystymuisi atsižvelgiant į įsipareigojimą skirti 0,7 poc. BNP, kad būtų pasiekti darnaus vystymosi tikslai;

    64.

    		 ragina rengti subalansuotas ES ir jos išorės partnerių diskusijas; rekomenduoja ES ir jos valstybėms narėms įsipareigoti užtikrinti didesnes teisėtos migracijos į ES galimybes, nesvarbu, ar migruojama siekiant gauti apsaugą, įsidarbinti ar mokytis, ar dėl šeimos susijungimo;

    65.

    		 ragina valstybes nares ir Komisiją imtis visų būtinų priemonių siekiant skatinti greitesnes, pigesnes ir saugesnes migrantų perlaidas į kilmės ir gavėjo šalis, įskaitant sandorio išlaidų sumažinimą, kaip nustatyta 2016 m. rugsėjo 19 d. Niujorko deklaracijoje dėl pabėgėlių ir migrantų;

    66.

    		 yra ypač susirūpinęs dėl besitęsiančio konflikto Sirijoje, per kurį smurtas prieš civilius gyventojus, išpuoliai prieš civilinę infrastruktūrą ir ligonines ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai per pastaruosius penketą metų lėmė pusės šalies gyventojų prievartinį perkėlimą; ragina ES ir valstybes nares tobulinti konfliktų prevencijos ir krizių valdymo priemones ir turi atlikti svarbesnį vaidmenį sprendžiant jos kaimynystėje, visų pirma Sirijoje, vykstančius konfliktus; išreiškia visapusišką paramą Sirijos kaimyninėms šalims, ir toliau reiškiančioms ypatingą solidarumą priimant milijonus pabėgėlių, nepaisydamos ribotų išteklių; primena, kad didžioji dalis šių pabėgėlių toliau gyvena skurdo sąlygomis, neturi jokių galimybių būti teisiškai pripažintais, naudotis sveikatos priežiūros ar švietimo sistemomis ar dalyvauti darbo rinkoje arba tokios jų galimybės yra ribotos; reiškia didelį susirūpinimą dėl 75 000 Jordanijos pasienio neoficialioje Rukbano stovykloje įstrigusių žmonių likimo ir humanitarinės padėties; ragina ES ir jos valstybes nares toliau tęsti ir pradėti bendradarbiavimą ir dialogą su Libanu ir Jordanija siekiant padidinti tarptautinių organizacijų ir Europos teikiamą finansinę paramą, taip pat kitomis priimančiosiomis šalimis siekiant užtikrinti, kad, pirma, pabėgėliams būtų sudarytos oraus gyvenimo sąlygos, galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir suteiktos teisės nemokamai judėti ir įsidarbinti, ir, antra, kad lėšomis būtų pasiekti galutiniai tikslai; pabrėžia, kad šie veiksmai turėtų būti susieti su parama priimančiosioms bendruomenėms norint didinti jų ekonominį atsparumą;

    67.

    		 pažymi, kad įgyvendinus 2016 m. kovo 18 d. pasiektą valstybių narių ir Turkijos politinį susitarimą, žmonių srautai į pirmąsias su migrantų antplūdžiu susiduriančias valstybes nares sumažėjo; atkreipia dėmesį į susirūpinimą keliančius klausimus, susijusius su šiuo politiniu susitarimu, kuriuos viešai nurodė tarptautinės humanitarinės organizacijos, visų pirma tai pasakytina apie tarptautinės teisės ir žmogaus teisių laikymosi klausimus; yra susirūpinęs dėl padėties Turkijoje ir dėl poveikio, kurį turėtų jos pripažinimas saugia šalimi; pabrėžia, kad Turkijai taikomas vizų režimo panaikinimas turi būti suprantamas ne kaip apdovanojimas už bendradarbiavimą su ES migracijos srityje, bet kaip visų ES nustatytų griežtų kriterijų įgyvendinimo rezultatas; perspėja, kad šio modelio nereikėtų atkartoti kitose šalyse, nes būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies ir regiono ypatumus;

    68.

    		 yra labai susirūpinęs dėl žmogaus teisių padėties Turkijoje, kurioje nuolat pažeidinėjamos pagrindinės teisės, pvz., žodžio ar susirinkimų laisvė, šalies pietryčių gyventojai patiria savo vyriausybės išpuolius, daugiau nei 30 000 valstybės tarnautojų buvo neteko darbo pateikus politinius kaltinimus ir kurioje institucijos uždarė daugiau nei 130 žiniasklaidos priemonių;

    69.

    		 apgailestauja, kad dėl konsultacijų ir skaidrumo nebuvimo rengiant neseniai pasirašytą Afganistano ir ES susitarimą dėl bendrų tolesnių veiksmų migracijos klausimais jame daugiausia dėmesio skirta readmisijos klausimams ir kad jame aptariamas neribotas Afganistano piliečių grąžinimas nenurodant, ar tai savanoriškas ar priverstinis grąžinimas; nerimauja dėl galimų pasekmių Afganistano prieglobsčio prašytojams, kurie 2016 m. sudaro antrą pagal dydį nacionalinę grupę, kurios nariai prašo suteikti prieglobstį ES; primena, kad asmenys gali būti grąžinami tik tinkamai apsvarsčius kiekvieno asmens bylą ir visapusiškai gerbiant jų teises, ir ragina ES ir valstybes nares skirti reikalingus išteklius siekiant pagreitinti dabartines administracines ir teismo procedūras;

    70.

    		 labai apgailestauja dėl to, kad ES ir jos valstybės narės, atsižvelgdamos į ES migracijos politikos sistemą ir atsakomuosius veiksmus į pabėgėlių judėjimą, nusprendė sudaryti tokius susitarimus su trečiosiomis šalimis, kuriais išvengiama pagal Bendrijos metodą taikomos parlamentinės kontrolės; taip pat ragina Komisiją nustatyti bent du kartus per metus taikomą visų su trečiosiomis šalimis pasirašytų politinių deklaracijų vertinimo mechanizmą siekiant įvertinti šių susitarimų tęstinumą arba sudarymą; pabrėžia, kad į visus tokius pagal migracijos ir pabėgėlių politiką sudarytus susitarimus reikia įtraukti su žmogaus teisėmis susijusias sąlygas;

    71.

    		 pabrėžia, kad ES politika Afrikos atžvilgiu yra vienas iš pagrindinių stabilumo ir vystymosi artimiausiais metais ir dešimtmečiais aspektų; mano, kad ES toliau turi skirti daug dėmesio šalims, kurių teritorija patenka į Sahelio regioną ir Somalio pusiasalį, taip pat nestabiliems regionams šio pusiasalio šiaurėje ir pietuose; atkreipia dėmesį į vystymosi, saugumo ir migracijos ryšį ir ragina glaudžiau bendradarbiauti konfliktų prevencijos ir valdymo srityje, taip pat šalinant pagrindines destabilizacijos, priverstinio gyventojų perkėlimo ir neteisėtos migracijos priežastis, didinti atsparumą, ekonomines galimybes ir lyčių lygybę ir užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams; mano, kad ES privalo atlikti pagrindinį vaidmenį stabilizuojant padėtį Libijoje ir stabdant daromus žmogaus teisių pažeidimus, nuo kurių kenčia Libijos gyventojai, pabėgėliai ir migrantai;

    Tinkamos veiksmų priemonės

    72.

    		 pritaria Komisijos pasiūlymui dėl naujo ir ryžtingo Išorės investicijų plano siekiant mobilizuoti investicijas ES kaimynystės ir besivystančiose trečiosiose šalyse, kad jis būtų įgyvendintas visiškai skaidriai ir investicijomis būtų prisidedama prie sąlygų priimančioje šalyje gerinimo, neskatinant korupcijos ir blogo valdymo; atkreipia dėmesį į tai, kad pasiūlytas Europos darnaus vystymosi fondas bus iš dalies finansuojamas Europos plėtros fondo (EPF), vystomojo bendradarbiavimo priemonės (VBP) ir Europos kaimynystės priemonės (EKP) asignavimais, kurie iš oficialių vystymosi fondų pervedami privačiajam sektoriui skirtų investicijų forma; mano, kad parama privačiajam sektoriui trečiosiose šalyse, kartu puoselėjant gero valdymo ir gerosios verslo praktikos aplinką, turėtų būti pristatoma ne kaip nauja priemonė, bet toliau tobulinama; ragina Komisiją užtikrinti išorės finansavimo priemonių – pvz., VBP ir EPF – ir projektų darną siekiant sutelkti ES paramą ties prioritetais ir išvengti lėšų ir pastangų išsklaidymo; pabrėžia, kad reikia užtikrinti sisteminį papildomumą tiek pasirenkant remtinas politikos sritis, tiek finansiškai įgyvendinant pasirinkimus;

    73.

    		 pabrėžia, kad pagal EIP naujam Europos darnaus vystymosi fondui (EDVF) skirti 3,35 mlrd. EUR sudaro 5 proc. visų prieinamų EPF, VBP ir EKP lėšų, numatytų daugiametėje finansinėje programoje (DFP); ragina Komisiją pateikti daugiau informacijos apie šių lėšų paskirstymą ir tikėtiną poveikį ir nurodyti, kokia prielaida remdamasi ji tikisi, kad valstybės narės, išskyrus kitus donorus ir privačius partnerius, prisidės prie šio fondo skirdamos 44 mlrd. EUR, kai tam tikros valstybės narės dar turi sumokėti įnašus į dabartinius patikos fondus;

    74.

    		 rekomenduoja skirti pakankamai išteklių konkretiems tiksliniams veiksmams, kurių reikia imtis laikotarpiu, kai pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys gyvena laikinos apsaugos sąlygomis, ir visų kartų atstovams turi būti suteiktos visos galimybės tobulėti ir mokytis: vaikų ugdymas, jaunų suaugusiųjų profesinis mokymas ir darbas suaugusiesiems; mano, kad taip bus užtikrinama, jog atsiradus galimybei jiems grįžti namo, kilmės šalis galės pasikliauti naujų ir kuriančių jėgų postūmiu, o ne išsekusiais nuo beprasmio ir beviltiško laukimo žmonėmis;

    75.

    		 teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą dėl DFP tikslinimo, ypač siekiant ES biudžete numatyti daugiau lėšų krizių valdymo priemonėms; tikisi, kad vykdant pasiūlytą finansinių taisyklių peržiūrą padidės atskaitomybė ir pagerės patikimas finansų valdymas; pabrėžia, kad siekiant šalinti pagrindines migracijos srautų priežastis reikia taip pat remti trečiųjų šalių gebėjimų stiprinimą;

    76.

    		 pabrėžia, kad ES turi pati pasirūpinti priemonėmis, kurios yra būtinos jos tikslams pasiekti ir politikai įgyvendinti (SESV 311 straipsnis), nes be tinkamo finansavimo ES negali vykdyti funkcijų, kurių iš jos tikimasi, taip pat negali įvykdyti Europos žmonių lūkesčių; atkreipia dėmesį į neveikimo žmogiškąją, politinę ir ekonominę kainą; pažymi, kad daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpio vidurio peržiūra (arba, vėliausiai, derybos dėl kitos DFP) – reikalinga proga persvarstyti išorės priemones, susijusias su migracija, taip pat padidinti ES biudžetą taip, kad būtų galima baigti taikyti ad hoc priemones ir atkurti biudžeto vieningumą; griežtai pabrėžia, kad labai svarbi kontrolė, kurią ir šiame sektoriuje turėtų vykdyti Europos Parlamentas; labai apgailestauja, kad Komisija nepasiūlė padidinti išorės veiksmams skirtų biudžeto lėšų, t. y. ir taip jau palyginti mažos išlaidų kategorijos, tačiau iš esmės tik perveda lėšas iš vystymosi priemonių į vadinamąsias migracijos valdymo priemones, taigi jas perkelia iš kitų prioritetų;

    77.

    		 pažymi, kad perorientavus ES išorės finansavimo priemones taip, kad jomis būtų remiamas saugumas, stiprinama taika, sprendžiami konfliktų, migracijos ir sienų valdymo klausimai, kyla naujų problemų, susijusių su pradiniais šių priemonių tikslais ir principais;

    78.

    		 pabrėžia, kad naujos ir pasikartojančios nelaimės ir pažeidžiamumo formos turi būti šalinamos ilgalaikėmis nuspėjamomis investicijomis ir užtikrinant atitiktį naujai tvariai vystymosi darbotvarkei, iš esmės skatinant humanitarinius, vystymosi, taikos kūrimo ir klimato kaitos subjektus bendrai vertinti riziką, rengti planus ir teikti finansavimą;

    79.

    		 mano, kad itin svarbu, jog teisinė valstybė ir kova su korupcija būtų pagrindiniai ES veiksmų aspektai kilmės šalyse; pabrėžia, kad svarbu vykdyti tinkamą trečiosioms šalims skirtų lėšų kontrolę, siekiant užtikrinti, kad jos tikrai būtų panaudotos numatytiems tikslams;

    80.

    		 pažymi, kad patikos fondų sukūrimas ir ad hoc priemonės, nors padeda mobilizuoti reikalingus išteklius ir suteikti greičio bei lankstumo ES veiksmams, taip pat kenkia vystymosi veiksmingumo principams, biudžeto vieningumui ir Parlamento, kaip biudžeto valdymo institucijos, valdžiai; todėl ragina suteikti Parlamentui didesnį priežiūros vaidmenį atsižvelgiant į šių priemonių naudojimą, įskaitant, bet neapsiribojant dalyvavimu iniciatyviniuose komitetuose; primena, kad patikos fondų veiksmingumą didele dalimi lemia valstybių narių pasirengimas prisidėti ir jų visapusiškas dalyvavimas; primygtinai prašo tokias priemones pavesti Parlamento priežiūrai ir ragina parengti jų įtraukimo į ES biudžetą ir į jos kompetencijos sritį gaires;

    81.

    		 primena, kad Valetos aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimu įsteigtam Skubiosios pagalbos patikos fondui stabilumui didinti ir pagrindinėms neteisėtos migracijos priežastims Afrikoje šalinti turėtų būti skirta 3,6 mlrd. EUR; ragina valstybes nares šiam fondui skirti sumą, kuri atitiktų Europos Komisijos skirtą 1,8 mlrd. EUR sumą;

    82.

    		 ragina užtikrinti, kad patikos fondams galiotų įprastoms ES finansavimo priemonėms taikomos taisyklės ir reglamentai, susiję su skaidrumu, lygiomis partnerių galimybėmis ir gebėjimu laiku teikti partneriams nuspėjamą paramą;

    83.

    		 reiškia susirūpinimą, kad 2017 m. ES biudžeto projekte numatyta daugiau lėšų skirti migracijos srautų valdymui ar vidaus saugumo iniciatyvoms ir sumažinti išlaidas ES sanglaudos fondams ir pasauliniu lygmeniu vykdomiems veiksmams;

    84.

    		 ragina ES atidžiai ir sistemingai įvertinti finansuojamų veiksmų poveikį migracijai, priverstiniam gyventojų perkėlimui ir pabėgėliams ir tokį vertinimą grįsti kokybiniais humanitarinės pagalbos ir paramos vystymuisi rezultatais;

    85.

    		 pabrėžia, kad padėtimi vietoje pagrįsta tikslinga parama yra pagrindinis veiksmingos ir į rezultatus orientuotos politikos aspektas ir kad dėl tokios paramos reikėtų derėtis su trečiosiomis šalimis; ragina Komisiją ir valstybes nares nustatyti aiškius ir išmatuojamus tikslus, kurie būtų nuosekliai ir koordinuotai įgyvendinami pasitelkiant finansines priemones, įskaitant patikos fondus;

    86.

    		 palankiai vertina bendras saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijas, kaip antai EUCAP Sahel Niger ir EUNAVFOR MED operaciją SOPHIA, kurios turėtų būti toliau stiprinamos kaip ES išorės sienų apsaugos ir kovos su prekybos žmonėmis ir neteisėtu migrantų gabenimu priemonė; palankiai vertina NATO ir ES bendradarbiavimo iniciatyvas, kaip antai Europolo jungtinę operatyvinę grupę „Mare“, naudojamą žvalgybos duomenims kaupti, jais dalytis ir kovai su kontrabandininkais, kartu pabrėžia, kad visuotinis judumas turėtų būti laikomas ne grėsme, bet galimybe; šiomis aplinkybėmis primena, kad žmonių gelbėjimas jūroje ir migrantų teisių užtikrinimas turi būti svarbiausi prioritetai; rekomenduoja naudoti BSGP priemones ankstyvam perspėjimui (prognozavimui), tarpininkavimui ir konfliktų sprendimui, kartu pabrėžia, kad konfliktų aplinkybėmis svarbu kuo anksčiau pradėti planuoti ilgalaikius sprendimus;

    87.

    		 primena JT ir ES strateginę partnerystę taikos palaikymo ir krizių valdymo srityje ir jos 2015–2018 m. prioritetus, dėl kurių susitarta 2015 m. kovo mėn.; ragina ES dirbti toliau siekiant atsižvelgti į svarbų kitų organizacijų ir šalių vaidmenį ir sudaryti palankias sąlygas valstybių narių indėliui; apgailestauja dėl to, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime taikos palaikymo klausimu tik 11 iš 28 ES valstybių narių prisiėmė įsipareigojimus; ragina ES valstybes nares gerokai padidinti savo karinę ir policijos pagalbą JT taikos palaikymo misijoms;

    88.

    		 palankiai vertina ir remia Europos investicijų banko iniciatyvas palaikyti ekonominį atsparumą pietinėse ES kaimynystės šalyse ir Vakarų Balkanų regione šiuo tikslu įgyvendinant projektus, kurie padeda kurti darbo vietas, didinti ekonominį atsparumą ir mažinti skurdą, kaip nustatyta Europos Sąjungos išorės politikos srityse;

    89.

    		 ragina Komisiją ir EIVT kuo anksčiau pateikti Parlamentui ir visuomenei išsamią įvairių finansavimo priemonių ir programų – ir jų visų derėjimo su valstybių narių programomis – apžvalgą 16 prioritetinių šalių (6), su kuriomis ES plėtoja aukšto lygio dialogus migracijos klausimais ir pagal visuotinį požiūrį į migraciją ir judumą; yra labai susirūpinęs dėl atrinktų 16 prioritetinių šalių, nes jose veikia represiniai režimai, kurie patys savaime yra pagrindinė pabėgėlių srauto iš šių šalių priežastis; primena, kad visuotinis požiūris į migraciją ir judumą ir toliau yra ES išorės migracijos ir prieglobsčio politikos visa apimanti programa, tačiau pažymi, kad pagal naujausias politikos iniciatyvas į ją atsižvelgta tik ribotai, ir ragina išaiškinti visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą aktualumą dabartinėmis aplinkybėmis, taip pat remiantis TMO rekomendacijomis peržiūrėti visuotinį požiūrį į migraciją ir judumą;

    90.

    		 palankiai vertina Europos ryšių palaikymo pareigūnų migracijos klausimais skyrimą į prioritetines šalis kaip pirmąjį žingsnį siekiant stiprinti ES bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis migracijos srityje; rekomenduoja stiprinti ES delegacijų personalą, atsakingą už teisingumą ir vidaus reikalus, suteikiant aiškius įgaliojimus plėtoti bendradarbiavimą valstybėse narėse;

    91.

    		 pabrėžia, kad, užuot toliau laikiusis centralizuoto valdymo iš Briuselio požiūrio, reikia nustatyti decentralizuotą požiūrį geriau išnaudojant ES delegacijas, kurios per labai trumpą laiką tapo labai vertingais įrankiais, ir nustatant lankstesnį ir trumpesnį programavimo laikotarpį, visų pirma šalių, kurioms kyla rizika, atžvilgiu; ragina paskirti regioninius koordinatorius, kurie turėtų įgaliojimus imtis vadovaujamo vaidmens vystymosi ir bendradarbiavimo ir išorės santykių srityje, siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį, pagrįstą realia padėtimi vietoje;

    92.

    		 rekomenduoja skatinti ES remiamas informavimo kampanijas trečiosiose šalyse siekiant informuoti piliečius apie jų judumo teises ir pareigas ir įspėti juos apie riziką, visų pirma susijusią su tarpininkais ir prekiautojais žmonėmis, su kuria jie galėtų susidurti keliaudami, taip siekiant palengvinti informacija pagrįstų sprendimų priėmimą;

    93.

    		 reikalauja, kad dvynių programos ir TAIEX veiksmai būtų geriau išnaudojami siekiant ne tik keistis gerąja patirtimi ir rengti mokymo kursus, bet ir vystymo bei bendradarbiavimo tikslais, daugiausia dėmesio skiriant spaudimą patiriančioms šalims;

    o

    o o

    94.

    		 paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, 16 prioritetinių šalių, nurodytų naujame partnerystės su trečiosiomis šalimis modelyje pagal Europos migracijos darbotvarkę, vyriausybėms ir pilietinės visuomenės organizacijoms, atstovaujančioms migrantams ir pabėgėliams ir dirbančioms su jais.

    (1)  Priimti tekstai, P8_TA(2015)0272.

    (2)  Priimti tekstai, P8_TA(2016)0073.

    (3)  Priimti tekstai, P8_TA(2016)0102.

    (4)  Priimti tekstai, P8_TA(2016)0337.

    (5)  Priimti tekstai, P8_TA(2016)0404.

    (6)  Etiopija, Eritrėja, Malis, Nigeris, Nigerija, Senegalas, Somalis, Sudanas, Gana, Dramblio Kaulo Krantas, Alžyras, Marokas, Tunisas, Afganistanas, Bangladešas ir Pakistanas.

    Top