15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/53

1.1

Teisė į būstą yra vienas valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, į kurį Sąjunga privalo atsižvelgti. Ši teisė pripažinta Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje teigiama: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas.“ Europos Tarybos Socialinės chartijos pataisytoje redakcijoje pabrėžiama, kad „siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į būstą, šalys įsipareigoja imtis priemonių, skirtų: remti galimybes turėti atitinkamo standarto būstą; neleisti plisti benamystei ir ją mažinti, kol palaipsniui ji bus panaikinta; padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.“ Teisė į būstą numatyta daugelio valstybių narių konstitucijoje ir (arba) įtraukta į specifinius teisės aktus, kuriais siekiama veiksmingai šią teisę įgyvendinti.

1.2

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje teigiama: „Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“.

1.3

Šios teisės daugelyje valstybių narių įgyvendinamos organizuojant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (VESP), apibrėžtas Pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje: „Siekdama skatinti Sąjungos socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga pagal Sutartis pripažįsta ir gerbia teisę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, numatytomis nacionalinių teisės aktų ir praktikos.“

1.4

Kadangi visuotinas aprūpinimas būstu yra laikomas VESP, atsižvelgiant į SESV 106 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms pavesta teikti minėtą paslaugą, ES konkurencijos taisyklės, taip pat nuostatos dėl valstybės pagalbos teikimo ir kontrolės yra taikomos tik tais atvejais, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms vietos arba regionų valdžios institucijų patikėtų specialių uždavinių. 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime (VESP sprendimas) numatyta, kad subsidijuojamu socialiniu būstu galima aprūpinti tik nepalankioje padėtyje ar blogesnėje socialinėje padėtyje esančius asmenis, kurie neišgali apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis.

1.5

Pagal prie Lisabonos sutarties pridedamą Protokolą Nr. 26 už VESP užsakymą, teikimą, finansavimą ir organizavimą visų pirma atsakingos valstybės narės ir jų nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos, kurios šioje srityje turi didelę veiksmų ir demokratinio pasirinkimo laisvę.

1.6

Pagal minėto protokolo nuostatas, valstybės narės, be kita ko, užtikrina aukštą VESP kokybės ir prieinamumo lygį ir visuotinio prieinamumo propagavimą.

1.7

Teisės į būstą įgyvendinimas yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti kitas pagrindines teises: teisę į orumą, į privatumo, gyvenamosios vietos ir šeiminio gyvenimo apsaugą, teisė į vandenį, sveikatos apsaugą, energiją ir t. t. Turėti tinkamą būstą – tai svarbus harmoningo gyvenimo ir integracijos į visuomenę veiksnys.

1.8

Veiksmingą teisės į būstą taikymą dažniausiai ir visų pirma lemia tinkama būsto pasiūla. Teisė į būstą dažniausiai siejama su teise į tinkamą būstą už prieinamą kainą.

1.9

Užtikrinti galimybę gauti būstą nereiškia, kad valdžios institucijos įpareigotos suteikti būstą visiems jo prašantiems asmenims. Valstybės ar už šią sritį atsakingų valdžios institucijų politinė pareiga – vykdant atitinkamą politiką ir įgyvendinant programas sudaryti geresnes sąlygas visiems gyventojams apsirūpinti būstu.

1.10

Įgyvendindamos vieną svarbiausių teisių, t. y. užtikrindamos sąlygas kiekvienam piliečiui turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą, valstybės narės labai įvairiai ir skirtingu mastu dalyvauja būsto rinkose. Tinkamas būsimų gyventojų įtraukimas į socialinio būsto statybą padeda užtikrinti ir šio pobūdžio būsto prieinamumą, ir suinteresuotųjų asmenų užimtumą.

1.11

Šiuo požiūriu būstas yra turtas (viešasis arba valstybės lėšomis išlaikomas); valstybės narės, atsižvelgdamos į politinius sprendimus ir bendrus prioritetus, nustato būtiniausius tinkamumo gyventi ir patogumo standartus, konkrečias miestų plėtros ir statybos taisykles, pajamų ir būsto kainos santykį, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija reguliuoja būsto kainų augimą, ar netgi sukuria socialinės paramos ar mokesčių lengvatas, norėdamos palengvinti didžiausios namų ūkių pajamų dalies reikalaujančią naštą.

2.1

Turime pripažinti, kad nepaisant minėtų priemonių, daugelis Sąjungos piliečių neturi finansinių galimybių įsigyti tinkamą būstą. 2010 m. nepaisant Europos Tarybos pataisytoje socialinėje chartijoje prisiimto įsipareigojimo užkirsti kelią benamystei bei ją sumažinti ir galiausiai laipsniškai panaikinti, 5,7 proc. neturėjo būsto (Šaltinis: Europe Information Service S.A.), 17,86 proc. Europos gyventojų gyveno perpildytuose būstuose arba netinkamomis sąlygomis, o 10,10 proc. namų ūkių skundėsi dėl išaugusių būsto išlaidų, kurios sudaro daugiau nei 40 proc. jų pajamų.

2.2

Keletas valstybių narių taip pat nusprendė paraleliai sudaryti ir organizuoti taip vadinamo socialinio būsto pasiūlą ir papildyti privačių rinkų savaiminę pasiūlą. Socialinis būstas suteikiamas specialiomis sąlygomis, dažniausiai šia veikla užsiima pelno nesiekiančios įstaigos, įsteigtos konkrečiai šiuo tikslu, tačiau į šią sritį investuoja ir privataus sektoriaus subjektai, specialius įgaliojimus turintys ir nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų subsidijuojami juridiniai ir fiziniai asmenys.

2.3

Visos valstybės narės, išskyrus Graikiją, turi socialinio būsto fondą. 25 mln. Europos šeimų gyvena socialiniuose būstuose, su tuo susijusio teritorinio programavimo, prieigos ir kainų nustatymo sąlygas tiesiogiai apibrėžia valstybių narių viešosios valdžios institucijos.

2.4

Šiai lygiagrečiai organizuojamai būsto pasiūlai būdingos pastovios kainos ir jų ribojimas, todėl ji padeda sušvelninti nekilnojamo turto rinkos ciklų ir nekilnojamo turto kainų burbulų mastą. Taigi, didelį socialinio būsto fondą turinčios valstybės narės išvengė nekilnojamo turto kainų burbulų susidarymo ir su tuo susijusių skaudžių pasekmių.

2.5

Socialinis būstas – tai viena iš valdžios institucijų galimybių spręsti būsto rinkos nepakankamumo problemas ir patenkinti bendrą būsto poreikį bei užtikrinti visiems galimybę įsigyti arba nuomoti tinkamą būstą už prieinamą kainą. Tinkamas būsimų gyventojų įtraukimas į socialinio būsto statybą užtikrina didesnį tokio būsto prieinamumą, gerina gyventojų nuomonę apie skiriamą būstą ir suteikia jiems galimybę ugdyti ir tobulinti darbo įpročius bei įgūdžius, kartu pagerinti jų padėtį darbo rinkoje.

2.6

Dėl rinkos nesugebėjimo patenkinti bendrų būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir netinkamuose, nepritaikytuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys ar didžiąją savo pajamų dalį nuomai arba paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys.

2.7

Būsto poreikiai labai skiriasi valstybėse narėse, taip pat ir vienos valstybės teritorijoje, jie nevienodi kaimo ir miesto vietovėse ir netgi tame pačiame mieste, skirtumai pastebimi lyginant miesto centrą ir priemiesčius.

2.8

Sąjungos valstybėse narėse taikomi trys skirtingi metodai:

3.1

Kadangi vien tik savo jėgomis rinka nepajėgi užtikrinti visiems piliečiams tinkamą būstą, pagal Sąjungos teisę socialinio būsto paslauga gali būti laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslauga (VESP), jei atitinkama valstybė narė nusprendžia ją priskirti šiai sričiai ir tokiu atveju gali būti skiriama valstybės parama arba kompensacijos.

3.2

Prie Lisabonos sutarties pridėtame Protokole Nr. 26 pripažįstamas svarbus nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmuo ir didelė veiksmų laisvė teikiant, pavedant ir organizuojant labiau vartotojų poreikius atitinkančias visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Socialinio būsto teikimui taikomi su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, kuriuos nustato nacionalinių, regionų arba vietos valdžios institucijos, visų pirma jos sudaro programas, nustato kainas, skyrimo ir apgyvendinimo sąlygas. Pagal minėto protokolo nuostatas, valstybės narės, be kita ko, užtikrina aukštą VESP kokybės ir prieinamumo lygį, lygias galimybes ir visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimą.

3.3

Kai socialinio būsto paslauga yra laikoma VESP, jai taikomos nuostatos, apibrėžtos SESV 14 straipsnyje ir 106 straipsnio 2 dalyje ir Protokole Nr. 26, kuriame visų pirma nustatytas bendrų socialinių ir kultūrinių prioritetų ir vietos vartotojų poreikių tenkinimo, atsižvelgiant į valstybės narės VESP apibrėžtį, principas. Pagal šias nuostatas pirmenybė teikiama socialinio būsto paslaugai tenkančių uždavinių vykdymui, o ne konkurencijos ir vidaus rinkos taisyklių taikymui, jei tenkinamos tam tikros VESP sprendime numatytos sąlygos, kaip apibūdinta 3.6 punkte.

3.4

Dėl šių SESV apsaugą užtikrinančių nuostatų taikymo, Komisija turėjo atleisti nuo pareigos iš anksto pranešti apie valstybės pagalbą, kuri teikiama socialinio būsto įmonėms.

3.5

Tuo atveju, kai socialinio būsto paslaugą valstybės narės laiko VESP, Komisijai skirta tik patikrinti, prižiūrint Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, ar nėra akivaizdaus neatitikimo.

3.6

Kadangi visuotinė paslauga yra socialinio pobūdžio, Europos Komisija mano, kad socialinio būsto apibrėžtis turi būti tiesiogiai siejama su socialiai remtinais ar pažeidžiamais žmonėmis ar jų grupėmis, o ne siekiant atspindėti būsto poreikių įvairovę vietinėje būsto rinkoje. Tai nuolatinis ginčo tarp Komisijos ir kai kurių valstybių narių, socialinio būsto agentūrų ir socialinio būsto nuomininkų atstovų objektas. Vieni nesutinka su Komisijos pozicija, kiti jai pritaria.

4.1

Europos Komisijos sprendimų priėmimo praktika, susijusi su tikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi klaida socialinio būsto paslaugą priskiriant visuotinės svarbos paslaugai, turėjo įtakos kai kurių valstybių narių socialinio būsto paslaugos organizavimo ir finansavimo politikai ir sukėlė teisinius ginčus.

4.2

Nyderlanduose dėl šios sprendimų priėmimo praktikos teisės gauti socialinį būstą neteko apie 400 000 šeimų, kadangi remiantis Europos Komisijos vertinimu jų pajamos buvo pernelyg didelės, kad šioms šeimoms būtų suteikta tokia teisė, tačiau praktiškai šios šeimos nėra tokios turtingos, kad galėtų įsigyti būstą rinkos siūlomomis sąlygomis.

4.3

Švedijoje atsisakius taikyti šią sprendimų priėmimų praktiką, šalies viešosios valdžios institucijos turėjo socialinio būsto paslaugą išbraukti iš VESP srities ir persvarstyti tik Sutartyje numatytam draudimo teikti valstybės pagalbą principui neprieštaraujančią finansavimo kompensacijos už viešąją paslaugą forma tvarką.

4.4

Prancūzijoje, Nekilnojamojo turto savininkų sąjunga Europos Komisijai pateikė skundą prieš Prancūzijos valstybę, kuriame teigė, kad nustatytos pajamų ribos, suteikiančios teisę į socialinį būstą, yra pernelyg aukštos ir neleidžia laikytis Komisijos sprendimų priėmimo praktikos.

4.5

Pasiūlymų dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų direktyvų nuostatas ir reikalavimus dalyvauti viešuosiuose konkursuose tenka taikyti ir bendradarbiavimui su socialinio būsto įmonėmis, kurios yra laikomos socialinėms įmonėms, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė. Europos Komisija, pradėdama taikyti teismų sprendimų viešosios vadžios institucijų bendradarbiavimo srityje praktiką visoms perkančiosioms organizacijoms, gali sudaryti kliūtis bendradarbiauti ir sutelkti priemones, būtinas socialinio būsto sektoriaus modernizavimui, geram valdymui ir stiprinimui vietos lygmeniu.

4.6

Šie konkretūs pavyzdžiai rodo tiesioginę Europos Sąjungos teisės įtaką valstybėse narėse apibrėžiant, organizuojant ir finansuojant socialinio būsto paslaugas ir motyvuoja nustatyti teisinį pagrindą, palankų socialinio būsto paslaugų vystymui Europos Sąjungoje.

4.7

Europos Sąjungoje socialinio būsto klausimas siejamas su įvairiais aspektais ir užima labai svarbią vietą, todėl šiam sektoriui tenka vienas esminių vaidmenų įgyvendinant strategiją „Europa 2020“. Jis padeda Sąjungoje kurti pažangią, tvarią ir integracinę ekonomiką, kadangi prisideda prie aukšto užimtumo lygio, našumo skatinimo, įtraukties ir socialinės sanglaudos užtikrinimo, jo indėlis svarbus sprendžiant skurdo ir klimato kaitos problemas bei energijos nepritekliaus klausimus.

4.8

Kiekviena valstybė narė privalo nustatyti savo nacionalinius tikslus minėtose srityse, įskaitant socialinio būsto statybą ir pasiūlą, tačiau siekiant paremti strategiją „Europa 2020“, Europos lygmeniu turi būti imtasi konkrečių veiksmų, taip pat ir sprendžiant socialinio būsto klausimus.

5.1

Socialinio būsto sektorius aktyviai prisideda prie įvairių strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo, visų pirma padeda vykdyti augimo strategiją, didinti teritorijų patrauklumą, pritraukti investicijas, kurti ir išsaugoti darbo vietas, spręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas, vykdyti kovos su klimato kaita įsipareigojimus ir spręsti energijos nepritekliaus klausimus.

5.2

Europos Sąjunga pasaulyje užima antrąją vietą socialinio būsto pasiūlos srityje po Kinijos, kurioje socialinio būsto vystymas tapo ekonomikos ir miestų augimo stiprinimo politikos dalimi, ši ekonomikos veikla taip pat padeda išvengti nekilnojamo turtų burbulų susidarymo privačiame sektoriuje.

5.3

Atsižvelgiant į Europos Komisijos pasiūlymus, socialinio būsto sektorius visiškai atitinka reikalavimus, kad 2014–2020 m. laikotarpiu jam būtų skiriamos struktūrinių fondų lėšos, visų pirma būstų renovacijai ir skatinimui naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, kompleksiniams tvarios miestų plėtros veiksmams, kovai su atskirtimi, pavyzdžiui, sudarant sąlygas socialiai atskirtų bendruomenių nariams naudotis kokybiškomis paslaugomis už prieinamą kainą.

5.4

Socialinis būstas – tai konkretus ir veiksmingas būdas įgyvendinti Komisijos ir Tarybos siekius stiprinti euro zonos ekonomikos valdymą, visų pirma stebėti, kad nebūtų formuojami nekilnojamo turto „kainų burbulai“, kenkiantys makroekonominei ir socialinei pusiausvyrai. Paralelinės socialinio būsto pasiūlos vystymas leidžia mažinti „kainų burbulų“ ir būsto rinkos ciklų apimtis.

5.5

Jei dėl biudžetinių priežasčių ar pernelyg siauro socialiai remtinų arba pažeidžiamų asmenų apibrėžties aiškinimo valstybė narė negalės socialinio būsto pasiūlos pritaikyti prie realių gyventojų poreikių ir vykdyti tarptautinius su teisė į būstą susijusius įsipareigojimus, užtikrinti galimybę visiems turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą ji galės tik tuomet, jei viešosios valdžios institucijos drastiškai įsikiš į privataus sektoriaus rinką.

6.1

Socialinio būsto sektoriuje taip pat iškyla naujos su klimato kaita susijusios problemos, tenka siekti geresnio turimo ir naujai statomo socialinio būsto energijos vartojimo efektyvumo. Socialinio būsto įmonių įgyvendinamai investicijų į energetiką politikai turi būti skiriama viešoji parama, kadangi ši politika leidžia kovoti su klimato kaitos padariniais, spręsti namų ūkių energijos nepritekliaus problemas ir skatinti užimtumą vietos lygmeniu ir ekonominį teritorijų vystymąsi. Sanglaudos politika galima veiksmingai paremti šiuos veiksmus ir užtikrinti sverto poveikį pritraukiant papildomą finansavimą.

6.2

Gyventojų senėjimas taip pat yra vienas didžiausių iššūkių, kadangi tenka socialinį būstą pritaikyti vyresnio amžiaus žmonių ir asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, poreikiams, reikia vystyti naujas įvairiapusiškas paslaugas, kad prižiūrimi asmenys galėtų gyventi savo būstuose, ir sudaryti galimybes gauti socialinį būstą.

6.3

Socialiniu būstu besinaudojančių ir (arba) jo prašančių šeimų padėtis tampa vis neužtikrintesnė, todėl stiprėja poreikis teritorijose skatinti socialinių sluoksnių maišymąsi ir gerinti socialinio būsto kokybę, taip pat plėtoti kompleksinius tvaraus miestų vystymosi metodus, kurie apimtų socialinius, ekonominius, miesto ir aplinkos aspektus, nurodytus Europos Komisijos ERPF reglamente.

7.1

Europos Sąjunga visų pirma privalo sukurti teisinį pagrindą, kuris sudarytų sąlygas plėtoti socialinio būsto sektorių valstybėse narėse, t. y. turėtų būti sudarytos tinkamos socialinio būsto finansavimo, apibrėžimo ir organizavimo sąlygos. Tinkamas teisinis pagrindas turėtų užtikrinti kontrolę, ar nėra akivaizdžių klaidų socialinį būstą priskiriant visuotinės ekonominės svarbos paslaugai, socialinio būsto įmonėms skiriamos valstybės pagalbos suderinamumą, viešųjų pirkimų ir socialinio būsto įmonių bendradarbiavimo nuostatų taikymą, taip pat socialiniam būstui, kaip pirmos būtinybės turtui, lengvatinių PVM tarifų taikymą.

7.2

Europos Komisija turėtų persvarstyti sprendimų, susijusių su tikrinimu, ar valstybėse narėse nėra padaryta akivaizdžių klaidų socialinį būstą priskiriant visuotinės ekonominės svarbos paslaugai, praktiką, kadangi ji ne visada atitinka šio sektoriaus poreikius. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama pačioms nustatyti teisės į socialinį būstą sąlygas ir kainas tokiu būdu, kad būtų atsižvelgta į vietos poreikius ir prioritetus bei į realius socialiai remtinų arba pažeidžiamų asmenų poreikius, kaip nustatyta Protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų.

7.3

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos sprendimą atnaujinti išimties dėl pranešimo apie valstybės pagalbą, teikiamą socialinio būsto įmonėms kompensacijos už viešąją paslaugą forma, taikymą ir atsižvelgti į kai kuriuos ypatumus, susijusius su įgaliojimų trukme ir ilgalaikėmis investicijomis.

7.4

EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos komunikate dėl socialinio verslumo pareikštą norą skatinti aplinką, palankią socialinių įmonių, įskaitant teikiančias socialinio būsto paslaugas, vystymui Europos Sąjungoje ir pasiūlymą sukurti solidaraus investavimo fondą. Komitetas pabrėžia būtinybę išsaugoti socialinių partnerių vaidmenį valstybėse narėse, kuriose jie tradiciškai dalyvauja valdant socialinį būstą.

7.5

Komisija, Parlamentas ir Taryba turėtų į savo pasiūlymus dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų direktyvų įtraukti socialinio būsto įmonių, kurių veikla reglamentuojama pagal viešąją teisę ir kurios yra laikomos socialinėmis įmonėmis, bendradarbiavimą jį priskiriant viešojo sektoriaus subjektų bendradarbiavimo sričiai, kadangi šios įmonės siekia viešiesiems interesams svarbių tikslų ir dalyvauja viešajame arba privačiame finansavime.

7.6

Europos Komisija turėtų persvarstyti savo pasiūlymus dėl būsimos bendros PVM sistemos ir palikti valstybėms narėms galimybę taikyti lengvatinius PVM tarifus socialinio būsto statybai ir renovacijai, kurią atliktų bet kuris viešojo, socialinio ar privataus sektoriaus veiklos vykdytojas, kadangi šis būstas yra su vietos poreikiais susijęs pirmos būtinybės turtas ir neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir geram vidaus rinkos veikimui.

7.7

Europos Sąjunga turėtų remti valstybių narių veiksmus, kuriais plėtojama socialinio būsto pasiūla ir jo modernizavimas, visų pirma siekiant spręsti naujas demografines, socialines ir klimato problemas, ir aktyviai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo.

7.8

Todėl EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymus dėl ERPF ir ESF reglamentų, kuriuose numatyta, kad 2014–2020 m. struktūrinių fondų lėšomis finansuojami prioritetai yra socialinių būstų šiluminė renovacija, kompleksiniai tvarios miestų plėtros veiksmai, kokybiško ir įperkamo socialinio būsto pasiūla socialiai atskirtų bendruomenių nariams ir socialinių įmonių skatinimas. EESRK primena tikslą turėti galimybes suteikti kokybišką socialinį būstą visiems, kuriems jo reikia.

7.9

EESRK mano, kad tokios priemonės yra būtinos ir turi papildyti Europos Komisijos Direktyvos dėl efektyvaus energijos vartojimo nuostatas, kuriose numatyta įpareigoti socialinio būsto įmones kiekvienais metais padidinti 4 proc. joms priklausančio socialinio būsto energinį efektyvumą. Tokiam įpareigojimui vykdyti būtina numatyti konkrečias investicijų finansavimo priemones, visų pirma naudojant ERPF lėšas, taip pat sukuriant specialų šiam tikslui skirtą Europos investicijų fondą.

7.10

Europos Parlamentas ir Taryba turėtų priimti Komisijos pasiūlymus dėl ERPF ir ESF reglamentų, kurie atitinka strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo tikslus ir pirma kartą struktūrinių fondų reglamentuose pripažįstama, kad pagal 2014–2020 m. sanglaudos politiką vienas valstybių narių investicijų politikos prioritetų yra būstas.

7.11

Būsto rinkos reguliavimas valstybėse narėse yra vienas svarbiausių uždavinių siekiant užtikrinti euro zonos stabilumą ir atsižvelgiant į makroekonominį ir socialinį nekilnojamo turto „kainų burbulų“ poveikį. Socialinis būstas padeda stabilizuoti būsto rinkas ir reguliuoti nekilnojamo turto rinkos ciklus.

7.12

EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymą sustiprinti euro zonos makroekonominę priežiūrą, numatant stebėti taip pat ir makroekonominį nekilnojamo turto „kainų burbulų“ poveikį. EESRK nuomone, šis sustiprintas stebėsenos mechanizmas turėtų būti papildytas pažangaus valstybių narių būsto rinkų reguliavimo ir socialinio būsto pasiūlos vystymo priemonėmis, kurios užtikrintų nekilnojamo turto rinkos ciklų stabilumą ir sušvelninimą ir atitiktų tvaraus miestų vystymo reikalavimus.

7.13

EESRK mano, kad būtina pradėti diskusiją dėl galimybių sukurti Europos socialinio būsto (kuris yra Europos socialinio modelio dalis) finansavimo stabilizavimo rezervo fondą. Reikėtų išanalizuoti galimybę leisti žmonėms atsidaryti Europos taupomąją sąskaitą, kad jie galėtų kaupti nustatytą socialiniam būstui reikalingą sumą. Tokia taupomoji sąskaitą galėtų būti atidaroma internetu EIB, kuris užtikrintų šių išteklių valdymą. Ši sistema atliktų dvi funkcijas: stabilizuotų socialinio būsto investicijas ir sustiprintų sąskaitos turėtojų jausmą, kad jis yra Europos pilietis.