This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document C2007/211/22
Case C-263/07: Action brought on 1 June 2007 — Commission of the European Communities v Grand Duchy of Luxembourg
Byla C-263/07 2007 m. birželio 1 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę
Byla C-263/07 2007 m. birželio 1 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę
OL C 211, 2007 9 8, p. 12–12
(BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
|
8.9.2007 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 211/12 |
2007 m. birželio 1 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę
(Byla C-263/07)
(2007/C 211/22)
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama A. Alcover San Pedro ir J.-B. Laignelot
Atsakovė: Liuksemburgo Didžioji Hercogystė
Ieškovės reikalavimai
|
— |
Pripažinti, kad teisingai neperkėlusi 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (1) 9 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 1 dalies bei I priedo, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą. |
|
— |
Priteisti iš Liuksemburgo Didžioji Hercogystė bylinėjimosi išlaidas. |
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Savo ieškiniui pagrįsti Komisija nurodo tris kaltinimus.
Pirmuoju pastaroji kaltina atsakovę neteisingai perkėlus Direktyvos 96/61 9 straipsnio 4 dalį tiek, kiek ji sąvoką „geriausiais prieinamais gamybos būdais“ — teisingai — papildė direktyvoje nesančia nuoroda susijusia su šių gamybos būdų „pernelyg didelėmis išlaidomis“. Nors direktyva iš tiesų numato, kad geriausi prieinami gamybos būdai apima gamybos būdus, sukurtus tokiu mastu, kuris leidžia jas įgyvendinti atitinkamame pramonės sektoriuje ekonomiškai ir techniškai priimtinomis sąlygomis, ji neleidžia visiškai netaikyti gamybos būdų, dėl kurių taikymo ir prieinamumo atsirastų pernelyg didelių išlaidų, atsižvelgiant į tos pačios ar panašios šakos vidutinio dydžio ekonomiškai sveikas įmones. Panašūs reikalavimai viršytų tai, kas šiuo klausimu nustatyta direktyvoje.
Savo antru skundu, Komisija kaltina atsakovę susiaurinus direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos peržiūrėti ar atnaujinti leidimo sąlygas apimtį, nes pagal nacionalines perkeliančias nuostatas peržiūrėti reikia tik esant trims konkrečioms situacijoms arba „tinkamai pagrindus“ tokią būtinybę. Vėlgi šios sąlygos yra griežtesnės nei įtvirtintos direktyvoje, kurioje tik nurodomas leidimo sąlygų „periodiškas“ peržiūrėjimas ir „prireikus“ — atnaujinimas.
Savo trečiu kaltinimu Komisija galiausiai kaltina atsakovę neteisingai perkėlus direktyvos I priedą tiek, kiek direktyvą perkeliančios nacionalinės priemonės numato „katilines, kurių nominalus šiluminis našumas didesnis kaip 50 MW“, o ne, kaip minėto priedo 1.1 kategorijoje, „kurą deginančius įrenginius, kurių nominalus šiluminis našumas didesnis kaip 50 MW“. Ši kategorija yra platesnė nei vien tik katilinės.
(1) OL L 257, p. 26.