2009 m. rugpjūčio 10 d.ArchiMEDES pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-396/05 ir T-397/05, ArchiMEDES prieš Komisiją

(Byla C-317/09 P)

2009/C 267/67

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: Architecture, Microclimat, Énergies Douces Europe et Sud, sarl (ArchiMEDES), atstovaujama advokato P.-P. Van Gehuchten

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

ArchiMEDES prašo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo panaikinti 2009 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T-396/05 ir T-397/05 ir patenkinti jos ieškinius, kuriais ji reikalavo:

priteisti iš Komisijos sumokėti abiejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Savo apeliacinį skundą ArchiMEDES grindžia keturiais pagrindais.

Pirmajame savo apeliacinio skundo pagrinde, susijusiame su 2005 m. spalio 5 d. laiške esančiu Komisijos sprendimu dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 230 straipsnį, Prancūzijos civilinio kodekso 1291 straipsnį bei padarė klaidą skundžiamame sprendime arba jo nemotyvavo. Jos teigimu, iš tiesų sprendimas įskaityti priešpriešinius reikalavimus yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio prasme, ir šiuo atveju Komisijos sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į Prancūzijos civilinio kodekso 1291 straipsnyje numatytas sąlygas, reglamentuojančias tarp ArchiMEDES ir Komisijos sudarytą sutartį, pagal kurias ginčijant reikalavimą šis tampa tikru tik nuo momento, kai priimamas sprendimas, kuriuo skolininkui nurodoma įvykdyti prievolę kreditoriaus atžvilgiu. Todėl nusprendęs, jog apeliantė nebeturi suinteresuotumo prašyti, kad būtų panaikintas 2005 m. spalio 5 d. Sprendimas, nes jis yra neteisėtas vienašalis aktas, Pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas nuostatas.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė nurodo, kad buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnis ir bendrasis litis denuntiatio principas, taip pat teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes Pirmosios instancijos teismas, nepateikęs motyvų, atsisakė patenkinti jos prašymą iškviesti kitas sutarties šalis ir priimti visoms sutarties šalims bendrą sprendimą. Dėl šio atsisakymo de facto visos sutarties su Komisija šalys prarado teisę į vienodas priemones, nes Komisija prireikus galėjo savo ieškinį pareikšti visiems kontrahentams, bet tokia galimybė neegzistavo tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų pareikštų ieškinį.

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso 1134 ir 1165 straipsnius, principą, pagal kurį aktai turi būti aiškinami atsižvelgiant į juose nustatytas sąlygas, Sutarties BU/209/95 1.1 ir 10 straipsnius, tos pačios sutarties priedo 2.1, 2.2, 21.1 ir 21.4 straipsnius bei padarė klaidą skundžiamame sprendime arba jo nemotyvavo. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas nuostatas, nes, pirma, atskyrė skirtingų kontrahentų teises ir pareigas, nors jie yra bendrai ir solidariai įsipareigoję vykdyti Sutartį BU/209/95, ir, antra, pripažino apeliantę trečiąją šalimi dėl jos subrangovės statuto, nors ji iš tiesų yra kontrahentė.

Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso 1134 ir 1184 straipsnius, principą, pagal kurį aktai turi būti aiškinami atsižvelgiant į juose nustatytas sąlygas, Sutarties BU/209/95 II priedo 5 straipsnį, nemotyvavo skundžiamo sprendimo ir kad šiame sprendime yra prieštaravimų, nes šis teismas pripažino Komisijos teisę 2005 m. rugpjūčio 30 d. vienašališkai nutraukti minėtą sutartį, nors ji nurodė, jog galutinė ataskaita Komisijos numanomai buvo patvirtinta prieš trejus metus.