Europos regionų komiteto nuomonė „Į ES nusikaltimų sąrašą įtraukiama neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai“

(2023/C 79/03)

Pranešėja Aleksandra DULKIEWICZ (PL / EPP), Gdansko miesto merė Pamatinis dokumentas Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „Įtraukesnė ir geresnę apsaugą užtikrinanti Europa: į ES nusikaltimų sąrašą įtraukiama neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai“ COM(2021) 777 final

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

1.

pažymi, kad neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų kriminalizavimas ES lygmeniu šiuo metu yra įteisintas 2008 m. Tarybos pamatiniame sprendime dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija (Tarybos pamatinis sprendimas 2008/913/TVR (1)). Neapykantos nusikaltimų, reglamentuojamų ES teisės aktais, sąrašas apsiriboja pagrindais dėl rasės, odos spalvos, religijos ir nacionalinės ar etninės kilmės;

2.

pažymi, kad kitų formų neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų kriminalizavimas, ypač dėl lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus ir negalios, įvairiose ES valstybėse narėse skiriasi. Kadangi šiuo metu Sutartyje nėra numatyta jokio pagrindo bendram Europos masto atsakui naudojantis baudžiamosios teisės priemonėmis, siekiant kovoti su visų formų neapykantos kalbomis ir neapykantos nusikaltimais, RK ragina Tarybą skubiai išplėsti ES nusikaltimų sąrašą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 83 straipsnio 1 dalį nustatant bendrus atitinkamų nacionalinių baudžiamųjų nuostatų minimaliuosius standartus visapusiškai laikantis subsidiarumo principo;

3.

šiuo požiūriu palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų įtraukimo į SESV 83 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimų sritis, pridedamą prie 2021 m. gruodžio mėn. Komunikato Įtraukesnė ir geresnę apsaugą užtikrinanti Europa: į ES nusikaltimų sąrašą įtraukiama neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad neapykantos kalba, neapykantos nusikaltimai, melagingos naujienos, dezinformacija ir sąmokslo teorijos yra reiškiniai, su kuriais reikia ryžtingai kovoti. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad kova su neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimais kartu yra kova su išankstiniais nusistatymais, rasizmu, šovinizmu, homofobija ir antisemitizmu. Neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai daro poveikį ne tik pavienėms aukoms, sukeldami joms skausmo ir apribodami jų pagrindines teises ir laisves, bet ir visai visuomenei;

5.

yra susirūpinęs dėl didžiulio šio reiškinio masto ir savotiško abejingumo jam, keliančio pavojų, kad neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai normalizuosis ir netgi nuolat įsitvirtins mūsų kasdieniame gyvenime;

Politinės rekomendacijos

6.

smerkia situacijas, kai neapykantos kalba tampa politinių kivirčų dalimi, ir yra susirūpinęs dėl kraštutinių pažiūrų ir brutalios kalbos integravimosi į viešus debatus. Kyla pavojus, kad agresyvi politinių ginčų kalba, leidžiama populistams, sudarys sąlygas sukurti atmosferą, tinkamą vystytis radikalizmui, melagingoms naujienoms ir dezinformacijai, ir gali paskatinti imtis neapykantos nusikaltimų;

7.

supranta, kad neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai turi įtakos visų amžiaus grupių žmonėms, skiriasi tik aplinka, kurioje jie tai patiria; ragina ypatingą dėmesį skirti jauniems žmonėms, kurie, viena vertus, yra ypač pažeidžiami virtualaus ir fizinio neapykantos kurstymo ir kurstymo daryti neapykantos nusikaltimus atžvilgiu, kita vertus, gali būti tvirti sąjungininkai kovojant su tuo; pažymi, kad nors dažniausiai neapykantos kalbos taikiniai yra pabėgėliai, neheteronormatyvūs asmenys ir tautinės bei religinės mažumos, pastaraisiais metais labai padaugėjo žmonių, susiduriančių su neapykantos kalba žiniasklaidoje, socialinėse medijose ir kasdienėje aplinkoje;

8.

pažymi, kad neapykantos pakurstytas žodinis ir fizinis smurtas kelia susirūpinimą ne tik mažumų bendruomenėms. Tokiomis aplinkybėmis neapykantos kurstymo ir neapykantos nusikaltimų aukomis vis dažniau tampa valdžios veikėjai – asmenys, turintys rinkėjų mandatą arba vykdantys viešąsias pareigas. Tai itin stipriai paveikė vietos ir regionų politikus, pavyzdžiui, ginant pabėgėlių, migrantų arba LGBTIQ+ asmenų teises, taip pat šiuo metu kovojant su pasaulinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, Rusijos invazija į Ukrainą arba COVID-19 pandemija;

9.

mano, kad politikai ir valdžios institucijos yra itin pajėgūs daryti įtaką viešajai nuomonei ir diskusijoms, todėl ragina visų lygmenų politinius lyderius susilaikyti nuo retorikos, kuri gali paskatinti neapykantos kalbą ar neapykantos nusikaltimus prieš konkrečias grupes;

10.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad trečiosios šalys sąmoningai naudoja neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus rengdamos organizuotas kampanijas, kurios daro įtaką poliarizacijai ir kuria susiskaldymą ES. Neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai prisideda prie ginkluotų konfliktų kurstymo. Tai nebėra vietos masto reiškinys, bet tampa grėsme pasauliniu mastu. Toks neapykantos kalbos pavyzdys yra dabartiniai prezidento V. Putino administracijos teiginiai apie agresijos prieš Ukrainą priežastis ir smurto bei neapykantos nusikaltimų, įvykdytų per šį karą, mastą;

11.

atkreipia dėmesį į neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų pasaulinį aspektą, kurį iš dalies lemia tai, kad skleisti idėjas įvairiais skaitmeniniais kanalais labai lengva. Todėl norint, kad baudžiamasis persekiojimas būtų veiksmingas, jis privalo turėti tarpvalstybinį aspektą. Šiuo požiūriu Komitetas visiškai pritaria Europos Komisijos vertinimui, kad tokių nusikaltimų sunkumo ir tarpvalstybinio pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas tik bendrais ES lygmens veiksmais, kurie taps bendru Sąjungos baudžiamosios justicijos atsaku ir tvirtesniu valstybių narių teisminiu bendradarbiavimu. Tokie veiksmai neprieštarautų subsidiarumo ir proporcingumo principams;

12.

atkreipia dėmesį į neigiamą šalutinį poveikį, kurį internetinėje erdvėje skleidžiamos neapykantos kalbos gali padaryti vietos bendruomenėms, taip didinant žmonių susiskaldymą ir trikdant socialinės sanglaudos procesą; mano, kad neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kurstymo pasekmės labiausiai jaučiamos vietos bendruomenėse;

13.

yra susirūpinęs dėl to, kad neapykantos nusikaltimai skleidžia baimę bei stigmatizaciją ir kartu daro dar didesnį destruktyvų poveikį, kuris peržengia konkretaus miesto ar regiono ribas ir gali peraugti į stambesnius konfliktus;

14.

pabrėžia didelę regionų ir vietos valdžios institucijų atsakomybę aktyviai kovojant su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba ir užkertant kelią diskriminacijai bei atskirčiai, įskaitant smurtą dėl politinių ir ideologinių motyvų; pažymi, kad neveiklumas ir nesugebėjimas rimtai į tai reaguoti gali lemti padėties eskalavimą ir paaštrėjimą;

15.

pabrėžia, kad merai ir kiti regionų ir vietos vadovai užima itin svarbią padėtį ir gali atlikti svarbų vaidmenį nustatydami ankstyvus tokių incidentų požymius savo bendruomenėse; ragina parengti specialias rekomendacijas, kaip veiksmingai užkirsti kelią šiam reiškiniui vietos bendruomenėse; taip pat mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų būti skatinamos imtis prevencinių veiksmų pagal vietos aplinkybes; ragina darniai bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, kurios, kaip tikimasi, nuosekliai ir veiksmingai kovos su neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimais;

16.

rekomenduoja priimti teisės aktus dėl kovos su neapykantos kalba teikiant skaitmenines paslaugas, kad socialinės medijos nepadėtų skleisti ir didinti neapykantos kurstymo ir neapykantos nusikaltimų poveikio. Dabartinių taisyklių nepakanka, kad būtų galima užtikrinti, kad interneto paslaugų teikėjai, teikdami savo paslaugas, prisidėtų prie veiksmingos kovos su neapykantos kalba ir jos prevencijos. Tyrimai (2) rodo, kad skaitmeninių paslaugų teikėjai ir platformos dažnai neužtikrina arba negali užtikrinti savo taisyklių laikymosi;

17.

pažymi, kad galimybę nustatyti minimaliuosius standartus dėl išteklių, kuriuos platformos turi sutelkti, kad užtikrintų teisinių nuostatų dėl dezinformacijos ir savo pačių taisyklių laikymosi, skaidrumo galėtų suteikti Skaitmeninių paslaugų aktas, kuris šiuo metu yra teisėkūros etape. Šis teisės aktas galėtų paskatinti gerinti tarpinių paslaugų teikėjų, visuomenės ir valstybės santykius. Atsižvelgiant į didelių platformų turimą socialinį ir ekonominį potencialą, būtina visos Europos mastu imtis suderintų pastangų ir kaip argumentu remtis Europos bendrosios rinkos galia;

18.

ragina priimti Skaitmeninių paslaugų aktą ES lygmeniu ir įgyvendinti jį valstybėse narėse. Valstybės narės turėtų toliau dirbti ir propaguoti Skaitmeninių paslaugų aktą ES. Vertėtų Skaitmeninių paslaugų aktą propaguoti kaip ES teisės aktą, kuris nekonkuruotų su skirtingų valstybių narių priimtomis atskiromis nepriklausomomis taisyklėmis dėl skaitmeninių paslaugų ar saviraiškos laisvės internetinėje erdvėje;

19.

atkreipia dėmesį į teisėsaugos institucijų vaidmenį prevencijos, nustatymo ir galiausiai baudžiamojo persekiojimo procese; tikisi, kad išplėtus ES masto nusikaltimų sąrašą, į jį įtraukiant neapykantos nusikaltimus, bus prisidėta prie nuoseklaus atsako į juos ir suteikiama svarba baudžiamajam persekiojimui, vykdomam už neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus visais proceso etapais (policija, prokuratūra, teismai); atkreipia dėmesį į nepriklausomų teismų vaidmenį šiame procese, nes jie, kurdami savo teismų praktiką, nustato apribojimus, kas yra leistina ir neperžengia naudojimosi saviraiškos laisve ribų, o kas yra neapykantos kalba; rekomenduoja visoje Europos Sąjungoje taikyti vienodus standartus, kaip spręsti šią problemą;

20.

ragina apsvarstyti galimybę sukurti modelį, pagal kurį už neapykantos kalbą būtų persekiojama kaltinimus pareiškiant viešai, o ne taikant privačias ar skundų nagrinėjimo procedūras. Pažaboti šį reiškinį yra viešasis interesas, o nusikaltėliai turi žinoti, kad jiems neišvengiamai bus skirta bausmė. Taip pat būtina spręsti neapykantos nusikaltimus padariusių asmenų anonimiškumo išlaikymo klausimą, dėl kurio teisėsaugos institucijos turi imtis veiksmų, o interneto paslaugų teikėjai turi būti pasirengę bendradarbiauti;

21.

pabrėžia, kad pažanga lygybės ir žmogaus teisių srityje, įskaitant teisėsaugos institucijas, veiksmingai kovojančias su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba, dideliu mastu priklauso nuo bendradarbiavimo su regionų ir vietos valdžios institucijomis;

22.

nurodo, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti teisėsaugos institucijoms efektyviai imtis veiksmų, yra nepranešimas apie neapykantos nusikaltimus; atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos ir vietos valdžios pareigūnai turėtų naudotis tuo, kad jie yra arti gyventojų, ir skatinti politiką, kuria siekiama didinti informuotumą apie šią problemą (be kita ko, tarp valstybės tarnautojų), taip pat skatinti aukas pranešti apie neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus;

23.

nurodo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų atlikti tam tikrą vaidmenį šalinant kliūtis pranešti apie neapykantos nusikaltimus, pavyzdžiui, didinti informuotumą apie aukų teises, teikti teisinę informaciją, kaip pranešti apie incidentus, patikinti migrantus, kad jie gali pateikti pranešimą nepaisant jų teisinio statuso, ir skatinti anoniminius pranešimus per trečiuosius asmenis. Vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat turėtų skatinti gerąją praktiką ir bendradarbiavimą aukų vardu, įtraukiant policiją, vietos lygybės ir kovos su diskriminacija įstaigas, socialinės srities NVO ir kitas paramos aukoms tarnybas;

24.

daro išvadą, kad nepadės net ir geriausi teisiniai sprendimai, jei teisėsaugos institucijos neužtikrins jų vykdymo, patraukdamos kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn. Teisėsaugos institucijų galimybė reaguoti taip pat bus ribota, jei interneto paslaugų teikėjai (teikdami paslaugas elektroninėmis priemonėmis) nesidalys neapykantos nusikaltimus padariusių ir taip akivaizdžiai įstatymus pažeidusių asmenų duomenimis;

25.

kalbant apie teisėsaugos institucijas, teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad neapykantos kalba dažnai yra susijusi su viešųjų ir politinių diskusijų retorika, dar svarbiau užtikrinti, kad šios institucijos (ypač prokuratūra) išlaikytų nepriklausomumą ir kad į šį reiškinį būtų rimtai atsižvelgiama. Nepaisant esamų nacionalinių skirtumų, susijusių su neapykantos kalbos reglamentavimu, kova su ja ir prevencija bei dėl konkrečių pagrindų suteikiama apsauga, labai svarbu užtikrinti institucijų stabilumą. Tai reiškia, kad visų pirma reikia nepriklausomų teismų ir, antra, kad nebūtų daroma spaudimo prokuratūrai, kuri turi priimti nepriklausomus sprendimus dėl baudžiamojo persekiojimo už tokio pobūdžio nusikaltimus, pareiškiant viešą kaltinimą;

26.

nurodo, kad kelete ES valstybių narių lygybės įstaigų įgaliojimai taip pat apima kovą su nusikaltimais dėl neapykantos ir neapykantą kurstančiomis kalbomis (3), todėl joms šiame procese tenka svarbus vaidmuo; šiuo požiūriu remia Europos Komisijos rekomendacijas valstybėms narėms siekiant padėti joms didinti lygybės įstaigų nepriklausomumą ir veiksmingumą (4) ir laukia būsimo pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl tolesnio jų vaidmens ir nepriklausomumo stiprinimo paskelbimo;

27.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia bendradarbiauti su NVO, kurios padeda didinti informuotumą ir kovoti su neapykantos kalba ir smurto veiksmais neapykantos pagrindu. Šių pagrindinių suinteresuotųjų subjektų, įskaitant vietos valdžios institucijas, įgyta patirtimi turi būti naudojamasi kovojant su neapykanta ir jai priešinantis;

28.

nurodo, kad visos mokyklos turėtų įgyvendinti kovos su diskriminacija švietimo programas ir ugdyti įgūdžius, reikalingus mokytis ir gyventi daugiakultūrėje visuomenėje, kuriai būdinga tautybių, rasių, ideologijų ir tikėjimo įvairovė. Veikla, kuria siekiama kovoti su neapykantos kalba, turėtų būti pagrindinis šio ugdymo elementas;

29.

siūlo neapykantos kalbos klausimą įtraukti į bendrąją švietimo programą ir ragina regionus, kuriems šioje srityje suteikti įgaliojimai, imtis veiksmų šia linkme;

30.

pabrėžia, kad šiandienos Europos piliečiai turi būti išsilavinę ir įgiję tarpasmeninio bendravimo įgūdžių, kad internete ar viešosiose erdvėse nebūtų peržengtos žodžio laisvės ar saviraiškos laisvės ribos;

31.

ragina rengti plataus masto viešas kampanijas, įskaitant ES masto kampanijas, kuriomis būtų skatinama lygybė ir užkertamas kelias diskriminacijai, pavyzdžiui, vykdant tolesnę veiklą, susijusią su Konferencija dėl Europos ateities;

32.

ragina remti vietos ir regionines organizacijas ir socialinius partnerius, dirbančius kovojant su žodine ir fizine neapykanta pasitelkiant daugiakultūrį švietimą; nurodo, kad teigiamas pavyzdys gali būti Paweło Adamowicziaus vardo apdovanojimas, kurį finansuoja Regionų komitetas, Tarptautinis prieglobsčio miestų tinklas (ICORN) ir Gdansko miestas;

Išvados

33.

mano, kad ES yra teisės aktų, skirtų kovoti su viešomis neapykantos apraiškomis, rengimo ir taikymo garantas;

34.

pripažįsta, kad neapykantą kurstančios kalbos ir neapykantos nusikaltimai turi tarpvalstybinį aspektą, todėl juos reikia šalinti bendrais ES lygmens veiksmais; todėl ragina veiksmingai kovoti su neapykantą kurstančiomis kalbomis ir neapykantos nusikaltimais dėl kitų priežasčių, kurios nenurodytos Pamatiniame sprendime 2008/913/TVR, įskaitant lytinę tapatybę, seksualinę orientaciją, amžių ir negalią, kaip nustatyta Europos Komisijos pasiūlymuose dėl Lygybės sąjungos. Svarbu, kad Taryba į nusikaltimų sąrašą skubiai įtrauktų neapykantos nusikaltimus (SESV 83 straipsnio 1 dalis), taip užtikrinant, kad teisėsaugos institucijos veiksmingai veiktų tiek ES, tiek nacionaliniu lygmenimis;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad vienintelis atsakas į neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus – sukurti išsamią teisinę kovos su šia veika, pranešimo apie jos atvejus ir nuoseklaus baudžiamojo persekiojimo strategiją;

36.

ragina nustatyti būtiniausias ES lygmens taisykles, susijusias su sankcijomis už neapykantą kurstančias kalbas ir neapykantos nusikaltimus, kurios suteiktų galimybę iš dalies pakeisti nacionalinę teisėkūrą, siekiant kriminalizuoti narystę neapykantą dėl bet kokių priežasčių skatinančiose ar kurstančiose organizacijose ir dalyvavimą tokioje veikloje. Nė viename pasaulio ar Europos kampelyje neturėtų būti jokių galimybių pritarti antidemokratinėms pažiūroms ar neapykantos kalbai ir reikšti priešiškumą kitam žmogui;

37.

rekomenduoja tobulinti duomenų apie neapykantos nusikaltimus registravimo ir rinkimo metodus ir, globojant Pagrindinių teisių agentūrai, surengti ekspertų diskusijas su valstybėmis narėmis, kurios nacionalinėms valdžios institucijoms gali padėti spręsti praktinio teisės aktų taikymo problemas ir užtikrinti veiksmingą tyrimą, baudžiamąjį persekiojimą ir nuosprendį už neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbas; taip pat mano, kad šioje srityje svarbų vaidmenį atlieka socialinės institucijos ir organizacijos, kovojančios su neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimais;

38.

mano, kad reikia organizacinių ir teisinių sprendimų, kaip apsaugoti neapykantos kurstymo ir neapykantos nusikaltimų aukas, kurioms paramą bei pagalbą turi teikti ES institucijos ir organizacijos, valstybės narės, Europos regionų ir vietos valdžios institucijos ir pilietinė visuomenė;

39.

pažymi, kad kovą su neapykantą kurstančiomis kalbomis ir cenzūrą skiria plona linija. Rengiant teisinius kovos su neapykantą kurstančiomis kalbomis ir neapykantos nusikaltimais sprendimus turėtų būti užtikrinta teisė į saviraiškos laisvę;

40.

konstatuoja, kad tarptautiniu lygmeniu nėra vienodos neapykantos nusikaltimų apibrėžties, todėl ragina atitinkamai išplėtoti teismų praktiką, taigi ir užtikrinti baudžiamojo persekiojimo už neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus veiksmingumą. Įkvėpimo šaltinis galėtų būti Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija CM/Rec(2022)16 (5) arba apibrėžtis, pateikta Pamatiniame sprendime 2008/913/TVR;

41.

supranta, kad nebus reglamentuojamos kraštutinės politinės kalbos. Valstybės narės ir toliau bus atsakingos už tai, kaip jos apibrėžia saviraiškos laisvę; vis dėlto mano, kad reikia nustatyti ES standartus kovai su žodiniais ir fiziniais neapykantos incidentais. Būtent dėl šios priežasties nusikaltimų sąrašas Europos Sąjungoje išplečiamas įtraukiant neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus.

---

(1)  2008 m. lapkričio 28 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 328, 2008 12 6, p. 55).

(2)  Atitinkamą ataskaitą galima rasti 210831_Reset_Facebook_Bundestagswahl_EN.pdf (hateaid.org).

(3)  Vienas iš pavyzdžių yra Ombudsmeno tarnyba Lenkijoje.

(4)  2018 m. birželio 22 d. Komisijos rekomendacija dėl lygybės įstaigoms taikomų standartų (C(2018) 3850 final).

(5)  Ministrų Komiteto rekomendacija CM/Rec(2022)16 valstybėms narėms dėl kovos su neapykantos kurstymu, https://search.coe.int/cm/Pages/result_details.aspx?ObjectId=0900001680a67955.