11.2.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/1

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Veiksmingos partnerystės valdant sanglaudos politikos programas skatinimo remiantis 2007–2013 m. ciklo gerąja praktika (tiriamoji nuomonė)

2011/C 44/01

Pranešėjas Jan OLSSON

Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja M. Wallström 2009 m. vasario 23 d. paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl

Veiksmingos partnerystės valdant sanglaudos politikos programas skatinimo remiantis 2007–2013 m. ciklo gerąja praktika

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. birželio 23 d. priėmė savo nuomonę.

464-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. liepos 14 – 15 d. (liepos 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 141 nariui balsavus už, 1 – prieš ir 3 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   EESRK yra įsitikinęs, kad tikra ir tvirta partnerystė gali labai padidinti ES sanglaudos politikos veiksmingumą ir apskritai prisidėti prie jos sėkmės. Partnerystė prisideda prie tvaraus ekonominio ir socialinio vystymosi. Ji skatina ES fondus atsižvelgti į vietos subjektų poreikius, didina ES matomumą ir stiprina demokratiją. Sėkminga partnerystė turi būti paremta ilgalaike tikro dalyvavimo perspektyva, suteikti lygias galimybes privatiems partneriams atlikti aktyvų vaidmenį kartu su viešosiomis institucijomis. VIENAS LAUKE NE KARYS.

1.2   Dabartiniai reglamentai palieka per daug partnerystės sąvokos aiškinimo nacionaliniu lygiu galimybių. Todėl būtina sugriežtinti šias taisykles, visų pirma bendrojo Reglamento Nr. 1083/2006 11 straipsnį. EESRK siūlo ateityje iš dalies pakeisti šio straipsnio formuluotę ir nustatyti būtiniausius partnerystės reikalavimus.

1.3   EESRK apgailestauja, kad Europos Komisijos dėmesys pastaruoju metu buvo labiau sutelktas į darbo tvarką, o ne į rezultatus. EESRK yra įsitikinęs, kad Komisija turėtų ryžtingiau ir aktyviau imtis partnerystės principo puoselėtojos vaidmens. Komisija kartu su valstybėmis narėmis, regionais ir organizuota pilietine visuomene turėtų aktyviau propaguoti atviruoju koordinavimo metodu pagrįstą principą.

1.4   Labai svarbu nuolat didinti partnerių gebėjimus: techninės pagalbos priemonės turėtų būti prieinamos socialiniams partneriams ir pilietinei visuomenei visose veiklos programose.

1.5   EESRK pabrėžia, kad visuotinės dotacijos – labai veiksminga priemonė tikram partnerių dalyvavimui užtikrinti (visų pirma mažų įmonių ir socialinės ekonomikos) ir valstybės narės turėtų jas plačiai naudoti Europos socialinio fondo (ESF) ir Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) programose.

1.6   Be to, EESRK ragina grįžti prie supaprastintų Bendrijos iniciatyvų programų, orientuotų į socialines inovacijas ir vietos lygmens vystymąsi.

1.7   Vykdant ES sanglaudos politiką po 2013 m., programų sudėtinės dalys ir reglamentai turėtų padėti įgyvendinti partnerystės principą. Tai atitinka F. Barca ataskaitą, kurioje akcentuojamas teritorinio požiūrio ir partnerystės ryšys ir kuri ypač svarbi ERPF, ir turėtų būti įtraukta į strategiją „Europa 2020“.

1.8   Kad būtų užtikrintas aktyvesnis pilietinės visuomenės dalyvavimas visais sanglaudos politikos etapais, tariantis su atitinkamais Europos partneriais reikėtų parengti Europos geros praktikos kodeksą.

1.9   Siekiant padidinti teigiamą programų poveikį, būtina imtis paprastinimo, ypač projektų, kuriuose dalyvauja mažesni subjektai. Projektų kontrolė turi būti racionalizuota. Tokiems subjektams finansavimas turėtų būti lengviau prieinamas ir greitesnis, t.y., taikomas išankstins finansavimas ir laiku atliekami mokėjimai.

1.10   EESRK puikiai supranta, kad nėra vieno visiems atvejams tinkančio sprendimo. Vis dėlto galima ir reikėtų plačiai skleisti gerą praktiką. Tokios geros praktikos pavyzdžių yra – jie aprašyti šios nuomonės priede. ES Komisija turėtų prisidėti prie jų sklaidos.

1.11   Daugelyje valstybių narių labai svarbus vaidmuo įgyvendinant partnerystės principą tenka regionams. Taigi EESRK siūlo regionams, norintiems pasidalyti patirtimi ir skleisti gerą praktiką, sukurti „pažangios partnerystės regionų“ tinklą ir mano, kad Regionų komitetas būtų tinkamas tokio tinklo koordinatorius.

2.   Įžanga

2.1   2009 m. vasario mėn. Europos Komisija paprašė EESRK parengti tiriamąją nuomonę dėl „Veiksmingos partnerystės valdant sanglaudos politikos programas skatinimo remiantis gerąja 2007–2013 m. ciklo patirtimi“, kuri, be kita ko, turėtų „padėti suformuoti būsimą sanglaudos politiką“. Komisija paprašė EESRK visų pirma išnagrinėti partnerystės ir pilietinės visuomenės dalyvavimo kuriant sanglaudos politiką aspektus. Vis dėlto ši nuomonė neapima „vertikaliosios“ (ES Komisijos, valstybių narių, regionų, vietos ir kitų valdžios institucijų) partnerystės viešajame sektoriuje.

2.2   Nuomonė buvo rengiama glaudžiai bendradarbiaujant su Komisijos tarnybomis. Didžiulį darbą atliko pranešėjas, jam talkino EESRK nariai, nacionalinės ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos, socialiniai partneriai ir kitos pilietinės visuomenės organizacijos. Jie atrinko ir aprašė geros praktikos pavyzdžius. Klausymai vyko Katovicuose, Porte ir Šverine, taip pat buvo lankomasi ir kitose valstybėse narėse. Vertingą paramą suteikė Europos Parlamentas ir Regionų komitetas.

3.   Partnerystės principas ir jo raida

3.1   Partnerystės principas yra vienas iš ES sanglaudos politikos kertinių akmenų. Jo užuomazgas galima rasti 1957 m. Romos sutartyje, kai buvo įkurtas Europos socialinis fondas. Naujas žingsnis žengtas 1988 m., kai šis principas tapo privalomas struktūriniams fondams. Iš pradžių partnerystės buvo sudarytos tik su tradiciniais ekonominiais ir socialiniais partneriais. Dabar partnerystė steigiama su bet kuriomis kitomis atitinkamomis organizacijomis, atstovaujančiomis pilietinei visuomenei, aplinkosaugos partneriams, nevyriausybinėms organizacijoms, ir įstaigomis, atsakingomis už moterų ir vyrų lygybės skatinimą (1). Ši raida atspindi ES strateginį gero valdymo tikslą, kuris neseniai dar kartą patvirtintas Europa 2020 vizijoje.

3.1.1   Bendrojo reglamento 11 straipsnis labai svarbus, kadangi jame nustatyta partnerystės principo aprėptis ir taikymas. Valstybės narės įtraukia atitinkamus partnerius į skirtingus programavimo etapus. Vėliau, „laikydamosi nacionalinių taisyklių ir praktikos“, jos skiria geriausiai nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu, taip pat ekonominei, socialinei ir aplinkosaugos arba kitoms sritims atstovaujančius partnerius. Kiekvienais metais Komisija Europos lygmeniu konsultuojasi su ekonominiams ir socialiniams partneriams atstovaujančiomis organizacijomis.

3.2   Reglamente numatytos „visuotinės dotacijos“, kurias taikant fondų valdymas gali būti patikėtas tarpinėms institucijoms, įskaitant regioninės plėtros įstaigas arba nevyriausybines organizacijas (42 straipsnis).

3.2.1   Techninė pagalba gali būti skiriama visiems partneriams, fondų paramos gavėjams ir plačiajai visuomenei. Tai informacijos sklaida, tinklaveika, sąmoningumo ugdymas, bendradarbiavimo ir keitimosi patirtimi skatinimas (45–46 straipsniai).

3.3   Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 163 straipsniu ir minėto Tarybos reglamento 104 straipsniu socialiniams partneriams suteikiamas konkretus vaidmuo Europos socialinio fondo (ESF) veikloje. Komisijai administruoti ESF padeda komitetas, sudarytas iš vyriausybių, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų.

3.4   ESF taikomas partnerystės principas plačiau išdėstytas Reglamente (EB) Nr. 1081/2006.

3.4.1   Jame akcentuojamas geras valdymas, partnerystė, gebėjimų didinimas ir patirtis, įgyta vykdant programą EQUAL; visa tai reikėtų skatinti įtraukiant socialinius partnerius ir kitus suinteresuotuosius subjektus (preambulė ir 5 straipsnis).

3.4.2   ESF turėtų skatinti partnerystę, susitarimus ir iniciatyvas kuriant atitinkamų suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, socialinių partnerių ir nevyriausybinių organizacijų, tinklą tarpvalstybiniu, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu (3 straipsnio 1 dalies e punktas). Tai turėtų būti paremta gebėjimų didinimo priemonėmis (3 straipsnio 2 dalies b punktas).

3.4.3   Konkreti ESF užduotis – stiprinti socialinius partnerius ir skatinti socialinį dialogą konvergencijos regionuose. Visų pirma NVO turėtų aktyviai dalyvauti socialinės įtraukties, lyčių lygybės ir lygių galimybių programose (5 straipsnis).

3.4.4   Ypač daug dėmesio reikėtų skirti novatoriškai veiklai atsižvelgiant į partnerystę (7 straipsnis).

3.5   Priešingai nei ESF ar Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) reglamentuose, Reglamente (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) nėra jokių konkrečių nuostatų dėl partnerystės. EESRK mano, kad ERPF turėtų daugiau dėmesio skirti mažoms įmonėms, inovacijoms ir vietos lygmens vystymuisi ir šiuo tikslu taikyti partnerystę skatinančias priemones (pavyzdžiui, tikslines priemones, visuotines dotacijas).

4.   Partnerystė praktikoje

4.1   Sanglaudos politikos sėkmę ir veiksmingumą lemiančius partnerystės principo veiksnius galima apibendrinti taip:

—	įvairūs požiūriai ir žinios padeda geriau suprasti vietos realijas,

—	priimami partnerių poreikius ir perspektyvas labiau atitinkantys sprendimai,

—	į vietos lygmenį orientuoti veiksmai gali būti dar labiau pritaikyti prie įmonių, darbuotojų ir apskritai piliečių realijų,

—	programose daugiau dėmesio skiriama aplinkai, lyčių lygybei ir kovos su socialine atskirtimi priemonėms,

—	labiau juntama papildoma integruotos politikos nauda,

—	partnerystė – svarbi kolektyvinio įsipareigojimo priemonė ir prisideda prie didesnio viešųjų išlaidų ir viešosios politikos veiksmingumo,

—	partneriai padės piliečius geriau supažindinti su ES sanglaudos politika.

4.2   Vis dėlto partnerystės sėkmė labai priklauso nuo to, ar konsultavimosi ir dalyvavimo tradicija yra nacionalinės ir politinės kultūros dalis. Kai taip yra, partneriai labiau įtraukiami ir gali rengti ar netgi įgyvendinti programas ir projektus.

4.3   Patirtis rodo, kad partnerystės principas laikui bėgant įgyvendinamas vis geriau, nors partneriai tai vertina skirtingai. Vis dar yra didelių kliūčių, kurios skiriasi įvairiose šalyse, o kartais ir toje pačioje šalyje. Vis dėlto kai kurių valstybių narių pilietinei visuomenei susidaro įspūdis, kad, palyginti su 2000–2006 m. laikotarpiu, išgyvenamas nuosmukis.

4.4   Pastaraisiais metais Komisija kaip niekada daug dėmesio skyrė formalumams ir audito reikalavimams. Mažos įmonės ir organizacijos turi mažiau galimybių vykdyti projektus. Beveik nebėra tinkamų paramos smulkiems projektams priemonių. Panaikintos Bendrijos iniciatyvų programos, o jų integravimas daugelyje valstybių narių buvo nesėkmingas.

4.5   Partnerystė vis dar vertinama paviršutiniškai. Valdžios institucijoms ir partneriams dažnai pritrūksta tarpusavio pasitikėjimo, kadangi jie neturi vieningos ar aiškios nuomonės apie jų partnerystės tikslą. Neaišku, iš ko susideda organizuota pilietinė visuomenė ir koks jos vaidmuo. Prie to prisideda neaiškios reglamento nuostatos ir valdžios institucijos, partnerystę laikančios papildoma našta. Abejojama partnerių teisėtumu ir gebėjimu atstovauti, kyla būgštavimų, kad pernelyg plataus masto ir per ilgos konsultacijos gali sulėtinti programų įgyvendinimą.

4.6   Todėl konsultavimosi procedūros dažnai yra netinkamos, pernelyg biurokratinės ir techninės, partneriams skiriama nepakankamai laiko. Kompetentingų valdžios institucijų ir partnerių žinių lygis labai skiriasi. Pastarieji dažnai tik iš dalies dalyvauja formuojant ir įgyvendinant politiką. Jei partnerių nepaisoma, – jie neišklausomi. Be to, priešinamasi pažangiai mąstysenai ir novatoriškoms idėjoms. Dabartinės taisyklės ir jų įgyvendinimo nuostatos nepritaikytos partnerystei skatinti. Taigi, partneriai neskatinami dalyvauti ir prisiimti įsipareigojimus.

4.7   Kad galėtų atlikti partnerių vaidmenį, daugeliui socialinių ir ekonominių subjektų ir NVO reikalingos atitinkamos žinios, organizuotumas, profesionalumas ir finansiniai ištekliai. Mažoms organizacijoms ypač sunku visapusiškai dalyvauti.

4.8   „BusinessEurope“ atliktas tyrimas parodė, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu padėtis labai pagerėjo, nes valdžios institucijos ir socialiniai partneriai įgijo daugiau patirties sanglaudos programų srityje, diskusijos tapo skaidresnės, imta geriau organizuoti konsultacijų ir įgyvendinimo procedūras. Apskritai nacionaliniu lygmeniu dalyvaujama aktyviau nei regionų. Padėtį reikia gerinti ne tik neseniai į ES įstojusiose, bet ir senosiose ES valstybėse narėse. „BusinessEurope“ atkreipia dėmesį į vieną trūkumą – konsultavimosi procesas yra trumpas, o programų įgyvendinimas trunka ilgai, todėl prašo labiau atsižvelgti į konsultacijų metu išsakytas pastabas.

4.9   Europos amatų įmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių asociacija (angl. UEAPME) pritaria principui „iš apačios į viršų“ ir „visų pirma galvokime apie mažuosius“, kuris pritaikytas prie vietos įmonių ir bendruomenių poreikių. Partnerystė turėtų būti vystoma daugiapakopio ir daug subjektų apimančio valdymo sąlygomis. UEAPME pabrėžia, kad svarbu remtis horizontalaus subsidiarumo samprata, t. y. vienu metu įtraukti Europos, nacionalinio ir vietos lygmens socialinius ir ekonominius partnerius. Reikia supaprastinti administracines ir finansines taisykles ir padidinti išankstines išmokas ir visuotines dotacijas, kurios yra labai veiksmingos. UEAPME duomenimis, yra regionų, kuriuose mažos įmonės gauna tik 1–2 proc. ES skiriamo finansavimo. Fondų paramą norinčios gauti MVĮ turi tapti partnerėmis ir veikti per organizacijas tarpininkes. Joms būtina teikti techninę pagalbą. UEAPME prašo Komisijos paskelbti naudojimosi fondų parama vadovą.

4.10   Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) nuomone, per ankstesnį programavimo laikotarpį padėtis beveik nepagerėjo. ETUC prašo reglamente aiškiai apibrėžti, kas yra partnerystė, ir nustatyti būtiniausius reikalavimus. Partnerystės kokybė labai priklauso nuo to, ar valdžios institucijos noriai įgyvendina partnerystės principą. ETUC pritaria, kad nacionalinė ir regionų partnerystė yra veiksmingesnė už vietos partnerystę. Svarbu dalytis patirtimi. Reikia tobulinti tarpregioninio bendradarbiavimo programas, ypač dalyvaujant tarpregioninėms profesinių sąjungų taryboms. ETUC, remdamasi savo narių praktine patirtimi, paskelbė vadovą, kuriame aprašė, kaip profesinės sąjungos galėtų bendradarbiauti su ESF.

4.11   2010 m. vasario mėn. Europos socialiniai partneriai (ETUC, BE, CEEP) paskelbė bendrą ESF ataskaitą. Pagrindinė išvada yra ta, kad gebėjimų didinimas labai svarbus fondų veiksmingumui stiprinti. Kitos išskirtos kliūtys – tai administracinis nelankstumas ir menkas partnerystės supratimas kai kuriose valstybėse narėse. Socialiniai partneriai ragina kurti tvirtesnę jų pačių ir regionų ir vietos valdžios institucijų partnerystę.

4.12   Europos kovos su skurdu tinklas (angl. EAPN) siūlo rengti plataus masto išsamias konsultacijas, kuriose dalyvautų įvairių rūšių organizacijos ir būtų taikoma daug įvairių metodų. Dalyvavimo išlaidos turėtų būti kompensuojamos, o posėdžiai turėtų vykti pakankamai dažnai. EAPN svarbu, kad ESF remtųsi programos EQUAL patirtimi ir visų pirma būtų atsižvelgiama į inovacijų, partnerystės, lyčių aspekto integravimo ir tarptautiškumo principus. Smulkiems projektams turi būti sudarytos palankesnės sąlygos nei ankstesniu programavimo laikotarpiu.

4.13   Europos Sąjungos piliečių veiksmų tarnyba (ECAS) siūlo valstybėms narėms ir regionams parengti informavimo, konsultavimosi ir dalyvavimo planą, apimantį visus programų ir jų projektų etapus. Šiuos planus reikėtų skelbti ir vertinti laikantis daugiapakopio valdymo ir partnerystės principų, sutelkiančių vietos vadovus. ECAS siūlo regionuose, norinčiuose aktyviai dalytis patirtimi, sudaryti iniciatyvines grupes.

4.14   Čekijos bendruomenės darbo organizavimo centro (CpKP) 2008 m. paskelbtame pranešime Vidurio ir Rytų Europos NVO, naudodamosi savo Tvarios ateities grupės (angl. Sustainable Future Team) platforma, išnagrinėjo grupinę partnerystę šešiose šalyse (BG, HU, LT, PO, RO, SK) ir padarė išvadą, kad didžiausia problema yra riboti NVO pajėgumai. CpKP taip pat nustatė, kad politikai nepakankamai remia partnerystę. NVO turi ugdyti savo ekspertus ir vadovus naudodamosi programų technine pagalba. Šia pagalba dažniau tiesiogiai naudojasi viešosios valdymo institucijos. Reikėtų sugriežtinti valdymo komitetų ir kitų organų narių atrankos procesą.

4.15   Konkrečiais pavyzdžiais pagrįstame EP pranešime (2) teigiama, kad perduoti valdymo funkcijas žemesniems teritoriniams lygmenims yra ne mažiau svarbu nei steigti tarpines platformas ar koordinavimo organus ir neoficialius tinklus. Be to, rekomenduojama supaprastinti programas. Reikėtų tobulinti politiką atsižvelgiant į sukauptą patirtį ir didinti gebėjimus pasitelkiant specialias priemones, pavyzdžiui, strategines diskusijas, tarpvalstybinius veiksmus, paramos sistemas ir geros praktikos pavyzdžių sklaidą.

5.   Bendrosios pastabos

5.1   EESRK yra įsitikinęs ir savo ankstesnėse nuomonėse ne kartą yra pabrėžęs, kad esant tikrai ir tvirtai partnerystei struktūrinių fondų parama bus naudojamasi tikslingiau ir veiksmingiau, taigi projektai bus įgyvendinami sėkmingiau. Partnerystė turi būti paremta ilgalaike perspektyva ir tikru dalyvavimu, suteikti lygias galimybes privatiems partneriams atlikti aktyvų vaidmenį kartu su valdžios institucijomis. Tikra partnerystė sukuria visiems suinteresuotiesiems subjektams naudingą padėtį.

5.2   Pilietis turi būti visos Bendrijos politikos dėmesio centre. Todėl partnerystė struktūrinių fondų veikloje turėtų atitikti principą „iš apačios į viršų“ ir visiems piliečiams ir jų organizacijoms turėtų būti suteikta galimybių dalyvauti sanglaudos politikoje ir jos lėšomis finansuojamuose projektuose. Jei programavimo ir įgyvendinimo procese vadovaujamasi partnerystės principu, piliečiai ir organizuota pilietinė visuomenė aktyviau dalyvauja sanglaudos politikoje ir taip stiprinama demokratija.

5.3   Norint sukurti tikrą partnerystės kultūrą, reikia daug ko išmokti. Tokiu būdu suteikiama didesnių galių visiems partneriams ir sukuriamos vienodos sąlygos dalyvauti visuose sanglaudos politikos įgyvendinimo etapuose. Turimi duomenys rodo, kad gebėjimų didinimo ištekliai iš esmės padidino partnerystės veiksmingumą. Todėl tokie ištekliai turėtų būti skiriami visiems partneriams tiek privačiame, tiek viešąjame sektoriuje ir naudojami visose, ne tik konvergencijos regionų, veiklos programose. Būtina toliau organizuoti viešųjų ir privačių partnerių bendrus mokymo kursus.

5.4   Partneriai nėra lygūs: skiriasi jų įtaka ir galia, galimybė gauti informacijos, finansiniai pajėgumai, profesiniai gebėjimai ir kt. Laikotarpiui po 2013 m. labai svarbu sukurti sistemą, kuri užtikrintų naują valdžios institucijų ir privačiojo sektoriaus pusiausvyrą taikant partnerystės principu pagrįstą valdymo modelį, pagal kurį svarbiausia – regionų ir vietos aspektai, taip pat privatūs socialiniai ir ekonominiai subjektai.

5.5   Visi privatūs ir viešieji partneriai turi pasitikėti vieni kitais ir visų pirma ginti savo konkrečius interesus. Tam reikia pakeisti požiūrį. Reikalinga nauja dialogo kultūra, paremta principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“ ir tenkinanti vietos įmonių ir organizacijų poreikius. Valdžios institucijos turi būti atviros kitų indėliui. Privatūs partneriai turi prisiimti atsakomybę, o tai galima paskatinti jiems sudarant sąlygas bendrai finansuoti projektus. Reikėtų stengtis partnerius įtraukti ankstyvuoju etapu suteikiant jiems teisę atlikti lemiamą ir konstruktyvų vaidmenį.

5.6   Turi būti įtraukti socialiniai partneriai, kaip pagrindiniai socialiniai ir ekonominiai subjektai, taip pat socialinės ekonomikos organizacijos ir NVO. Svarbu skatinti įvairovę įtraukiant mažas pažangias įmones, organizacijas ir kitus dalyvius, kurie ateityje galėtų atlikti svarbiausią vaidmenį. Vis dėlto partnerystė turėtų būti lanksti ir tikslinga atsižvelgiant į konkrečius įvairių programų poreikius.

5.7   Kaip jau minėta, partnerystės principo įgyvendinimas valstybėse narėse priklauso nuo šalies politinės kultūros, tradicijų ir patirties. Kadangi 27 valstybės narės šiuo požiūriu labai skiriasi, nėra vieno visais atvejais tinkančio modelio. Todėl būtina dalytis savo patirtimi savitarpio mokymosi procese. Visi suinteresuotieji subjektai dalijasi bendra atsakomybe už geros praktikos sklaidą, taigi ir už fondų veiksmingumo didinimą.

5.8   Su partneryste susijusi atsakomybė, teisės ir pareigos skiriasi atsižvelgiant į atitinkamą partnerių vaidmenį ir statusą. Tai ypač pasitaiko tuomet, kai dalyvavimo teisę tenka derinti su sprendimų priėmimo galiomis biudžeto srityje. Netgi tokiu atveju šį skirtumą galima įveikti, jei visi partneriai laikosi darnaus požiūrio į strategiją ir finansavimą.

5.9   Dabartiniame reglamente nustatyta, kad valstybės narės reguliuoja partnerystės principo taikymą atsižvelgdamos į nacionalines taisykles ir praktiką. EESRK nuomone, būtina skubiai nustatyti Europos būtiniausius reikalavimus, kaip parengti aukštus partnerystės standartus. Taigi EESRK mano, kad ERPF turėtų daugiau dėmesio skirti mažoms įmonėms, inovacijoms ir vietos lygmens vystymuisi ir šiuo tikslu taikyti partnerystę skatinančias ir jai naudingas priemones (tikslines priemones, visuotines dotacijas ir kt.).

5.10   Galima ir reikia pertvarkyti patį programavimo procesą, kad būtų stiprinama partnerystė. Šiuo tikslu reikia rengti tikslingesnes ir tikslo bei taikymo srities požiūriu į problemų sprendimą labiau orientuotas programas (pavyzdžiui, geografinė vietovė, sektorius, uždavinys).

5.11   Tai, kad programos struktūros tiesiogiai lemia partnerystės sėkmės perspektyvas, aiškiai parodė Bendrijos iniciatyvos, pavyzdžiui, EQUAL ir URBAN II, kurių aiški sąlyga buvo partnerystė. Šių iniciatyvų panaikinimas gali būti laikomas partnerystės principo įgyvendinimo nuosmukiu palyginti su 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu. Daugelis valstybių narių neįtraukė programos EQUAL patirties į dabartinį programavimo laikotarpį, nors tokia nuostata yra ESF reglamente.

5.12   Kaimo vietovėms skirta programa LEADER nuo pat pradžių buvo partnerystės principo įgyvendinimo pirmtakė. Nors ji nebėra Bendrijos iniciatyva, reikia pažymėti, kad LEADER metodas dabartiniu laikotarpiu visiškai integruotas kaip privaloma kaimo plėtros programų kryptis dėl to, kad ši iniciatyva buvo sėkminga ir dėl griežtesnių EŽŪFKP reglamento (EB) 1698/2005 6 straipsnio nuostatų. Juo siekiama įtraukti ir sutelkti vietos dalyvius sukuriant teritorinius aljansus vietos plėtrai. Įkurti vietos partnerystę, pavadintą „vietos veiklos grupė“, – originalus sprendimas. Vietos sprendimų priėmimo lygmeniu socialiniai ir ekonominiai partneriai ir pilietinė visuomenė sudaro daugumą. LEADER metodą remia nacionaliniai kaimo vietovių tinklai, pagrįsti plataus masto partneryste, kuri vietos projektus susieja su nacionaliniu ir ES lygmeniu.

5.13   EESRK apgailestauja, kad Europos Komisijos vaidmuo pastaruoju metu tapo veikiau procedūrinis ir formalus, daugiau dėmesio skiriama audito vykdymui, o ne konkretiems rezultatams. EESRK pabrėžia, kad Komisija turėtų ryžtingiau ir aktyviau dalyvauti įgyvendinant partnerystės principą. Grįžtant prie ankstesnės sanglaudos politikos filosofijos, Komisija turėtų iš paprastos stebėtojos virsti tikra „partnere“.

5.14   EESRK išsiaiškino, kad sudėtingos struktūrinių fondų programų ir projektų administracinės ir finansinės procedūros slopina daugelio MVĮ, labai mažų įmonių ir socialinės ekonomikos organizacijų norą pasinaudoti struktūriniais fondais, turi varžančio ar netgi atgrasančio poveikio. EESRK nuomone, tokių procedūrų supaprastinamas ES ir nacionaliniu lygmeniu, kaip ir pagreitintas mokėjimas, būtų logiška būtinybės užtikrinti sėkmingą partnerystę išdava. Tai neabejotinos skubos klausimas.

5.15   Visuotinės dotacijos buvo nepaprastai veiksmingos, kadangi padėjo fondų valdymą priartinti prie paramos gavėjų ir jų poreikių. Šios dotacijos padėjo finansuoti smulkius projektus. EESRK apgailestauja, kad dabartiniu laikotarpiu ši sistema, palyginti su 2000–2006 m., gerokai apribota. Komitetas ragina visas valstybes nares plačiau panaudoti abiejų fondų visuotines dotacijas suteikiant paramos gavėjams realią atsakomybę, kad būtų išlaisvintas didžiulis MVĮ ir socialinės ekonomikos potencialas.

5.16   Ryžtingesnė ir platesnė Europos investicijų banko (EIB) veikla šiuo požiūriu būtų labai sveikintina. Be to, EESRK prašo sustiprinti programą JEREMIE siekiant paskatinti paramą mažoms įmonėms ir jų organizacijoms.

5.17   EESRK dar kartą prašo integruoti ir koordinuoti visus fondus, susijusius su ES sanglaudos politika, o EŽŪFKP ir Europos žuvininkystės fondą įtraukti į bendras veiklos programas. Toks įtraukimas padidins partnerystės veiksmingumą, kadangi partneriai paprastai laikosi visaapimančio požiūrio į vystymąsi. EESRK mano, kad taip pat reikėtų toliau aktyviai siekti integracijos tikslo įgyvendinant nacionalinę politiką ir taip pasinaudoti dviguba integruoto požiūrio nauda Europos ir nacionaliniu lygmeniu.

5.18   Šis pageidavimas visiškai sutampa su F. Barca 2009 m. balandžio mėn. ataskaita (3), kurioje pabrėžiamas partnerystės su organizuota pilietine visuomene vaidmuo siekiant padidinti sanglaudos politikos teritorinio aspekto svarbą Europos integracijos procese. Partnerystė itin svarbi, kad būtų veiksmingai ir tinkamai naudojamasi fondų parama. Ataskaitoje pabrėžiama, kad reikia sutelkti teritorijų vietos lygmens dalyvius ir, pasitelkiant viešas diskusijas, įtraukti piliečius. F. Barca siūlo 2010–2012 m., prieš parengiant būsimą sanglaudos politiką po 2013 m., suorganizuoti tikrą strateginę diskusiją, kurioje dalyvautų pilietinė visuomenė.

6.   Europos iniciatyvos padėčiai pagerinti

6.1   EESRK teigia, kad Europos ir nacionaliniu lygmeniu būtina imtis tam tikrų privalomų ir savanoriškų veiksmų partnerystei struktūrinių fondų veikloje pagerinti ir sustiprinti ir geros partnerystės praktikos sampratai visose valstybėse narėse išplėsti. EESRK ragina iš dalies pakeisti kai kuriuos ES reglamentus. Be to, reikalingas geros praktikos kodeksas, kuriam reikalingos tvirtesnės Europos Komisijos gairės.

6.2   EESRK siūlo performuluoti dabartinio bendrojo Reglamento Nr. 1083/2006 11 straipsnį, kuriame apibrėžiamos partnerystės priemonės (nauja redakcija su visais siūlomais pakeitimais pateikiama 1 priede), ir naują formuluotę panaudoti būsimame naujame reglamente.

6.2.1

1 dalies formuluotę „laikydamasi nacionalinių taisyklių ir praktikos“ reikėtų papildyti formuluote „susitarusi su atitinkamais partneriais“. Tik siekiant sutarimo su partneriais dėl šios partnerystės pobūdžio procesas gali būti iš tikrųjų įteisintas ir padėti sėkmingiau įgyvendinti projektus. EESRK pritaria į ESF komiteto struktūroje jau priimtas nuostatas dėl atitinkamų partnerių nustatymo. Ši konkreti nuostata turėtų būti išplėsta ir taikoma visiems struktūriniams fondams.

6.2.2

EESRK mano, kad į 11 straipsnį būtina įtraukti mintį, kad partnerystės principo įgyvendinimą turėtų bendrai stebėti Komisija, valstybės narės ir organizuota pilietinė visuomenė. Atvirasis koordinavimo metodas (AKM) – tam puikus modelis. Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, nustato tikslus, rodiklius ir gaires, lyginamuosius veiklos standartus, taip pat dalijasi geros praktikos pavyzdžiais ir atlieka vertinimus (tarpusavio patikrinimus).

6.2.3

AKM pripažįstamas Lisabonos sutartyje, apie jį kalbama Sutarties dėl ES veikimo 149, 153, 156, 168, 173 ir 181 straipsniuose. Taigi EESRK siūlo panašiai suformuluoti 11 straipsnį: „Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, gali imtis iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti gaires ir rodiklius, organizuoti keitimąsi geriausia praktika ir rengti tai, ko reikia reguliariai stebėsenai ir vertinimui“. Dalyvauti turėtų ir socialiniams partneriams bei pilietinei visuomenei atstovaujančios pagrindinės Europos organizacijos.

6.2.4

Konsultavimasis su ekonominiais ir socialiniais partneriais Europos lygmeniu „turėtų vykti bent du kartus per metus“, jame turėtų dalyvauti ir 11 straipsnio 1 dalies c punkte išvardytos suinteresuotos ir atstovaujančios organizacijos, taip pat kaimo plėtros organizacijos, kad būtų užmegztas ryšys su EŽŪFKP. Tokios konsultacijos jau turėtų būti organizuojamos dabar, Europos lygiu vykstant tikroms strateginėms diskusijoms prieš parengiant būsimą sanglaudos politiką po 2013 m. (žr. F. Barca).

6.2.5

EESRK taip pat siūlo patobulinti konkrečius kiekvieno fondo konsultavimosi ES lygmeniu procesus. ESF komitetas, nemažindamas pagrindinio socialinių partnerių vaidmens, po atitinkamų konsultacijų galėtų priimti ribotą skaičių stebėtojų iš kitų atstovaujančių suinteresuotųjų subjektų organizacijų.

6.2.6

EESRK primygtinai rekomenduoja iš dalies pakeisti ERPF ir EŽŪFKP reglamentus į juos įtraukiant ESF reglamento 5 straipsnį „Geras valdymas ir partnerystė“. Komitetas taip pat siūlo į naująjį ERPF reglamentą įtraukti partnerystės komiteto sąvoką.

6.2.7

EESRK ypač pabrėžia, kad „tinkama lėšų suma skiriama gebėjimų didinimui ir ji prieinama visiems privatiems partneriams“, todėl siūlo, pavyzdžiui, 10 procentų techninės pagalbos biudžeto lėšų skirti gebėjimų didinimui ir mokymuisi visose veiklos programose. Be to, reikėtų remti Europos lygmens mokymą, kuris naudingas nacionaliniam lygmeniui ir sudaro palankias sąlygas keistis patirtimi ir geros praktikos pavyzdžiais.

6.3   Kad būtų atliktas reikiamas supaprastinimas, EESRK nuomone, reikėtų racionalizuoti projektų auditus ir kontrolę. Mokėjimai, finansinės garantijos ir išankstinis finansavimas turėtų būti pritaikytas prie paramos gavėjų, visų pirma mažų subjektų, poreikių ir pagreitintas. Dabartinės išankstinio finansavimo sąlygos, nors 2009 m. Komisija pasiūlė nemažai patobulinimų, iš esmės tebėra netinkamos.

6.4   Siekiant atitikti aukštam partnerystės standartui keliamus būtiniausius reikalavimus, EESRK siūlo Komisijai kartu su 11 straipsnyje apibrėžtų partnerių kategorijų atstovais parengti partnerystės principo taikymo geros praktikos kodeksą, paremtą šiomis gairėmis:

—	nuo pat pradžių atitinkami viešieji ir privatūs partneriai turėtų susitarti dėl informavimo, konsultavimosi ir (arba) dalyvavimo programavimo, įgyvendinimo ir vertinimo etapuose plano, nusistatyti aiškius tikslus ir veiklos gaires,

—	kompetentingos institucijos turėtų pranešti, kaip jos atsižvelgia į partnerystės principą savo pasiūlymuose ir pranešimuose. Partnerių nuomonės turėtų aiškiai ir atvirai atsispindėti dokumentuose,

—

partnerystei reikėtų suteikti atsakomybę už procedūras, pagal kurias renkami nariai, turintys jai atstovauti valdymo komitetuose (toliau – VK) ir kituose konsultaciniuose organuose, įkurtuose struktūrinių fondų sistemoje. Atranka turėtų būti vykdoma remiantis jų suinteresuotumu, gebėjimu atstovauti ir atvirumu naujiems, atsidavusiems ir pažangiems dalyviams,

—	visose veiklos programose visiems partneriams turėtų būti suteikta galimybė gauti techninę pagalbą gebėjimų didinimui, koordinavimui ir atstovavimui. Tokius projektus turėtų rengti ir valdyti patys partneriai,

—	partneriai turėtų nuo pat pradžių dalyvauti nustatant projektų atrankos kriterijus,

—	partnerystės kriterijus turėtų būti taikomas fondų finansuojamiems projektams,

—	reikėtų skatinti tarptautinę partnerystę,

—	reikėtų nustatyti veiksmingo valdymo paramos gavėjų atžvilgiu rodiklius,

—	reikėtų supaprastinti procedūras ir kontrolės priemones,

—	turėtų būti paspartinti mokėjimai paramos gavėjams,

—	ilgalaikes strategijas turėtų aptarti VK ar kitos atitinkamos institucijos, susijusios su NSKP.

6.5   Programavimo laikotarpiu iš esmės persvarstant veiksmų programas, reikėtų griežtai laikytis partnerystės principo ir jį akcentuoti.

6.6   EESRK siūlo regionams, norintiems pasidalyti savo patirtimi ir skleisti gerą praktiką, sukurti „pažangios partnerystės regionų“ tinklą. Jau esama tokio tinklo užuomazgų (4). EESRK siūlo šią iniciatyvą skatinti bendrais savo, Regionų komiteto ir ES Komisijos veiksmais. Regionų komitetas tikrai tiktų vadovauti tokiam tinklui.

6.7   Galiausiai EESRK siūlo Komisijai vadovauti sudarant visų susijusių Europos lygmens partnerių darbo grupę, kuri įvairiais atžvilgiais skatintų partnerystės principą ir prižiūrėtų, kad valstybės pagalba ir viešųjų pirkimų taisyklės neturėtų neigiamo poveikio partnerystei.

7.   Gera praktika

7.1   Rengiant šią nuomonę gera praktika buvo siejama su privačių partnerių (ne valdžios institucijų) dalyvavimu ir vaidmeniu. Atskirame priede trumpai pateikiami atvejai – tik pavyzdys. Be abejonės, jų yra ir daugiau.

7.2   Gera praktika vertinama keturiais aspektais: galimybė dalyvauti partnerystėje, didesnių galių suteikimas partneriams, sprendimų priėmimo partnerystė ir tikslinė partnerystė.

7.3   Gera praktika kurioje nors srityje nebūtinai yra gera praktika apskritai. Kita vertus, tas pats pavyzdys gali būti dviejų ar daugiau sričių gera praktika. Yra atvejų, kuriuos reikėtų ypač pabrėžti, pavyzdžiui, sistemingą požiūris į partnerystę visoje Anglijoje, sėkmingą Taikos ir susitaikymo Šiaurės Airijoje programą, kurios pagrindiniai veiksniai – vietos partnerystė ir vietos lygmens dalyvavimas, visų Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos integruotos plėtros fondų (įskaitant EŽŪFKP) valdymo partnerystę (D), vienintelę pilietinės visuomenės valdomą (Fundación ONCE ir kt.) ESF veiksmų programą (E), trečiojo sektoriaus rėmimo struktūrą Velse (3-SET).

7.4   Visos keturios geros praktikos perspektyvos gali būti matomos tam tikrais įdomiais atvejais, kai struktūriniai fondai aiškiai skirti patenkinti vietos dalyvių poreikius: novatoriška partnerystė (profesinės sąjungos, kooperatyvai, bankai), valdanti visuotines dotacijas Esprit Toskanoje (I), strateginis ir didesnis visuotinių dotacijų naudojimas Puatu-Šarantoje (F), Austrijos teritoriniai užimtumo paktai ir decentralizuotas ESF valdymas Badene-Viurtemberge (D). Šiomis aplinkybėmis reikėtų paminėti ir pagal LEADER programą veikiančias vietos grupes.

7.5   Dinamiškas partnerystės principo tobulinimo ir plėtotės procesas – taip pat gera praktika. Reikėtų išskirti Lenkijos atvejį, kai decentralizuotas fondų valdymas pavestas darbo grupėms, kuriose partneriai atlieka lemiamą vaidmenį. Nacionalinis bendrasis susitarimas (it. Protocollo d'Intesa) dėl partnerystės taisyklių Italijoje ir jo tąsa kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Apulijoje, – sektinos iniciatyvos.

7.6   EESRK pažymi, kad apskritai nacionalinės ir (arba) regionų ekonomikos ir socialinių reikalų komitetai dalyvauja tik iš dalies, išskyrus Italijos CNEL, atlieka svarbų vaidmenį formuojant ir vertinant Mezzogiorno (Pietų Italija) regioninę politiką. Kai kurie komitetai, pavyzdžiui, Portugalijos, Prancūzijos (regionų lygmuo) ir Maltos, dalyvauja programavimo laikotarpiu.

7.7   Kalbant apie galimybę dalyvauti, kyla klausimų dėl to, kaip ir kokie partneriai atrenkami. Partneriams nustatyti būtinos skaidrios ir teisėtos procedūros. Dėl socialinių partnerių atrankos problemų paprastai nekyla. Jų dažniau pasitaiko NVO sektoriuje, o ypač įtraukiant pažeidžiamas ir atskirtas grupes, pavyzdžiui, neįgaliuosius, buvusius kalinius, romus ir kitas etnines mažumas.

7.7.1   Gera praktika yra atsakomybės už atranką perdavimas organizuotai pilietinei visuomenei. Vienas dėmesio vertas pavyzdys nustatytas Čekijoje (rinkimų sistema).

7.8   Nustatyti keli gebėjimų didinimo ir didesnių galių suteikimo partnerystei pavyzdžiai, kaip antai:

—	mokymasis palaikyti socialinį dialogą (pavyzdžiui, Čekijoje),

—	profesinių gebėjimų ugdymas partnerių organizacijose (Mezzogiorno, Vokietija, Ispanija, Puatu-Šaranta, Slovėnija),

—	specialiųjų žinių centrų arba „observatorijų“ steigimas („Kompetenzstellen“ Vokietijoje, „3-SET“ Velse),

—	partnerystės organizacijoms skirtų vadovų ir gairių rengimas nacionaliniu (pavyzdžiui, Vokietijos profesinių sąjungų konfederacijos (DGB) Brandenburge) ir Europos (ETUC, EAPN, „Bankwatch“) lygmeniu.

7.9   Kai kuriais atvejais konkrečiai nuspręsti, kuriuos projektus finansuoti, pavedama partnerystę sudarančioms organizacijoms. Vienas iš tokių pavyzdžių – visuotinės dotacijos (Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija). Kitokių modelių aptinkama Švedijoje (Vestra Jotalando ir kitos struktūrinių fondų partnerystės) ir Ispanijoje (minėta veiklos programa Fundación ONCE).

7.10   Kelios programos yra tiksliai apibrėžtos geografiškai, pagal grupes, sektorius, bendruomenes, konkrečias užduotis ir t. t. Jos paprastai glaudžiai susijusios su konkrečiomis partnerių grupėmis, turinčiomis tikrą sprendžiamąją galią. Šiai geros praktikos kategorijai priskiriama Taikos Šiaurės Airijoje programa, Augimo forumai (Danija) ir 7.4 punkte paminėtos vietos iniciatyvos.

8.   Siūlomi dabartinio Tarybos reglamento Nr. 1083/2006 11 straipsnio pakeitimai:

11 straipsnis

Partnerystė

1.   Fondų tikslų siekiama Komisijai ir kiekvienai valstybei narei glaudžiai bendradarbiaujant (toliau – partnerystė). Kiekviena valstybė narė laikydamasi nacionalinių taisyklių ir praktikos įsteigia partnerystę su institucijomis ir įstaigomis, tokiomis kaip:

a)	kompetentingomis regionų, vietos, miesto valdžios institucijomis ir kitomis valdžios institucijomis,

b)	ekonominiais ir socialiniais partneriais,

c)	su kitomis atitinkamomis įstaigomis, atstovaujančiomis pilietinei visuomenei, aplinkosaugos partneriams, nevyriausybinėms organizacijoms ir įstaigoms, atsakingoms už vyrų ir moterų lygybės skatinimą.

Kiekviena valstybė narė skiria geriausiai nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu bei ekonominėje, socialinėje ir aplinkosaugos arba kitose srityse atstovaujančius partnerius (toliau – partneriai) laikydamasi nacionalinių taisyklių ir praktikos, atsižvelgdama į būtinybę skatinti moterų ir vyrų lygybę bei tvarų vystymąsi, įtraukiant aplinkos apsaugos ir jos gerinimo reikalavimus.

2.   Partnerystė įgyvendinama visiškai laikantis kiekvienos partnerių kategorijos atitinkamų institucinių, teisinių ir finansinių įgaliojimų, kaip apibrėžta 1 dalyje. Partnerystė apima veiksmų programų rengimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą. Valstybės narės kiekvieną iš atitinkamų partnerių, ypač regionus, įtraukia į programavimo veiklą įvairiais programavimo etapais laikydamosi kiekvienam etapui nustatytų terminų.

.

3.    du kartus per metus Komisija Europos lygiu konsultuojasi su 1 dalies b ir c punktuose išvardytiems partneriams atstovaujančiomis organizacijomis dėl fondų paramos. Komisija, bendradarbiaudama su jais, parengia Europos geros praktikos kodeksą dėl partnerystės principo taikymo.

---

(1)  Žr. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 dėl struktūrinių fondų 11 str.

(2)  Valdymas ir partnerystė nacionaliniu ir regionų lygmeniu ir regioninės politikos projektų pagrindas. Pranešėjas Jean-Marie Beaupuy. Europos Parlamentas balsavo 2008 m. spalio 21 d.

(3)  Sanglaudos politikos pertvarkymo darbotvarkė. Kaip teritorinis požiūris gali padėti išspręsti Europos Sąjungos uždavinius ir patenkinti lūkesčius. 2009 m. gegužės mėn.

(4)  Pavyzdžiui, REVES (regionų ir (arba) vietos valdžios institucijų ir socialinės ekonomikos partnerystė), Bankwatch Network, IQ net (regionų valdymo institucijos ir moksliniai tyrimai), ECAS iniciatyva ir Community of Practice, apimanti ESF valdymo institucijas.

---