15.7.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 180/1

(1)

1986 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva 86/613/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (3) užtikrinama, kad valstybėse narėse būtų taikomas vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie dirba savarankiškai arba padeda savarankiškai dirbantiems asmenims, principas. Savarankiškai dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktinių atžvilgiu Direktyva 86/613/EEB nebuvo labai veiksminga ir jos taikymo sritis turėtų būti peržiūrėta, nes diskriminacijos dėl lyties ir priekabiavimo atvejų pasitaiko ne tik tarp nuolatinį atlyginimą gaunančių darbuotojų, bet ir kitose srityse. Siekiant aiškumo ši direktyva turėtų pakeisti Direktyvą 86/613/EEB.

(2)

Siekdama gerinti lyčių lygybės valdymą Komisija 2006 m. kovo 1 d. komunikate „Moterų ir vyrų lygybės gairės“ paskelbė persvarstysianti galiojančius Sąjungos teisės aktus dėl lyčių lygybės, kurie nebuvo įtraukti į dokumentų, kurie 2005 m. turi būti išdėstyti nauja redakcija, sąrašą ir, jei būtina, juos papildys, atnaujins arba išdėstys nauja redakcija. Direktyva 86/613/EEB į šį sąrašą įtraukta nebuvo.

(3)

Taryba 2007 m. gruodžio 5 ir 6 d. išvadose „Moterų ir vyrų subalansuotas vaidmuo užimtumo, augimo ir socialinės sanglaudos srityje“ paragino Komisiją apsvarstyti būtinybę prireikus peržiūrėti Direktyvą 86/613/EEB, kad būtų apsaugotos savarankiškai dirbančių asmenų ir jiems padedančių sutuoktinių teisės, susijusios su motinyste ir tėvyste.

(4)

Europos Parlamentas nuolat ragino Komisiją peržiūrėti Direktyvą 86/613/EEB, visų pirma, kad būtų sustiprinta savarankiškai dirbančių moterų apsauga motinystės metu ir pagerėtų savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktinių padėtis.

(5)

Europos Parlamentas jau išreiškė savo poziciją šioje srityje 1997 m. vasario 21 d. rezoliucijoje dėl savarankiška veikla užsiimantiems asmenims padedančių sutuoktinių (4).

(6)

Komisija 2008 m. liepos 2 d. komunikate „Atnaujinta socialinė darbotvarkė. Galimybės, prieinamumas ir solidarumas XXI a. Europoje“ patvirtino poreikį imtis veiksmų mažinti lyčių nelygybę verslininkystės srityje bei gerinti darbo ir asmeninio gyvenimo suderinamumą.

(7)

Šiuo metu galioja daug su vienodo požiūrio principo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, taikomų savarankiško darbo srityje, visų pirma – 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (5) bei 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (6). Todėl ši direktyva neturėtų būti taikoma srityse, kuriose jau taikomos kitos direktyvos.

(8)

Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Valstybių narių išimtinė kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas apima, inter alia, sprendimus dėl tokių sistemų ir susijusių institucijų kūrimo, finansavimo bei valdymo ir sprendimus dėl išmokų pobūdžio ir jų mokėjimo būdų, įmokų dydžio ir galimybės naudotis sistema suteikimo sąlygų.

(9)

Direktyva turėtų būti taikoma savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų sutuoktiniams ar jų sugyventiniams, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, kai jie nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis nuolat dalyvauja verslo veikloje. Siekiant pagerinti šių savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktinių ir sugyventinių, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, padėtį, jų darbas turėtų būti pripažįstamas.

(10)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma tose srityse, kurioms taikomos kitos vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo direktyvos, ypač 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo (7), inter alia, Direktyvos 2004/113/EB 5 straipsnis dėl draudimo ir susijusių finansinių paslaugų ir toliau taikomas.

(11)

Siekiant išvengti diskriminavimo dėl lyties, ši direktyva turėtų būti taikoma tiek tiesioginio, tiek netiesioginio diskriminavimo atvejais. Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas turėtų būti laikomi diskriminavimu, taigi ir draudžiami.

(12)

Ši direktyva neturėtų turėti poveikio nacionalinėje teisėje apibrėžtoms teisėms ir pareigoms, susijusioms su santuokine ar šeimine padėtimi.

(13)

Vienodo požiūrio principas turėtų būti taikomas šios direktyvos taikymo sričiai priklausantiems savarankiškai dirbančių asmenų ir trečiųjų šalių santykiams, o ne savarankiškai dirbančių asmenų ir jų sutuoktinių ar sugyventinių santykiams.

(14)

Vienodo požiūrio principo taikymas savarankiško darbo srityje reiškia, kad neturi būti diskriminacijos dėl lyties, pavyzdžiui, susijusios su įmonių steigimu, įrengimu ar plėtra arba bet kokios kitos savarankiškos veiklos pradėjimu ar plėtra.

(15)

Valstybės narės pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnio 4 dalį gali toliau taikyti arba tvirtinti priemones, kuriomis būtų suteikiama tam tikrų pranašumų, kad nepakankamai atstovaujamai lyčiai būtų lengviau verstis savarankiško darbo veikla arba kad būtų užkirstas kelias profesinės veiklos sunkumams ar už juos būtų kompensuojama. Iš esmės priemonės, pavyzdžiui, pozityvūs veiksmai siekiant praktiškai užtikrinti lyčių lygybę, neturėtų būti laikomos vienodo požiūrio į vyrus ir moteris teisinio principo pažeidimu.

(16)

Būtina užtikrinti, kad bendrovės, kurią kartu steigia sutuoktiniai arba sugyventiniai, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, steigimui nebūtų taikomos griežtesnės sąlygos nei tos, kurios taikomos kitų asmenų bendrovės steigimui.

(17)

Galimybę naudotis socialinės apsaugos sistema turinčių savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktiniams ar sugyventiniams, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, taip pat turėtų būti suteikta teisė naudotis socialinės apsaugos sistema, atsižvelgiant į jų dalyvavimą šeimos verslo veikloje. Iš valstybių narių turėtų būti reikalaujama imtis būtinų priemonių šiai socialinei apsaugai organizuoti pagal nacionalinę teisę. Visų pirma valstybės narės turi nuspręsti, ar ši socialinė apsauga turėtų būti įgyvendinama privaloma ar savanoriška tvarka. Valstybės narės gali nustatyti, kad ši socialinė apsauga gali būti proporcinga dalyvavimui savarankiškai dirbančio asmens veikloje ir (arba) įmokos dydžiui.

(18)

Dėl ekonominio ir fizinio nėščių savarankiškai dirbančių moterų ir savarankiškai dirbančių asmenų nėščių sutuoktinių bei nėščių sugyventinių, jei jos pripažįstamos pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jos pripažįstamos, pažeidžiamumo būtina, kad joms būtų suteikta teisė į motinystės išmokas. Tokių išmokų skyrimo tvarkos nustatymas, įskaitant įmokų dydžio ir visos pašalpų bei išmokų mokėjimo tvarkos nustatymą, toliau priklauso valstybių narių kompetencijai, tačiau jos privalo laikytis būtiniausių šia direktyva nustatytų reikalavimų. Visų pirma valstybės narės gali nustatyti, kuriuo laikotarpiu prieš ir (arba) po gimdymo suteikiama teisė į motinystės išmokas.

(19)

Laikotarpis, kuriuo savarankiškai dirbančioms moterims ir savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktinėms ar sugyventinėms, jei jos pripažįstamos pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jos pripažįstamos, užtikrinamos motinystės išmokos, yra panašus į Sąjungos lygiu galiojančią darbuotojų motinystės atostogų trukmę. Jei Sąjungos lygiu bus keičiama darbuotojų motinystės atostogų trukmė, Komisija turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti ataskaitą, kurioje įvertinama, ar reikėtų keisti ir laikotarpį, kuriuo 2 straipsnyje nurodytoms savarankiškai dirbančioms moterims ir sutuoktinėms bei sugyventinėms skiriamos motinystės išmokos.

(20)

Siekiant, kad būtų atsižvelgta į savarankiškos veiklos ypatumus, savarankiškai dirbančioms moterims ir savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktinėms ar sugyventinėms, jei jos pripažįstamos pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jos pripažįstamos, turėtų būti suteikta galimybė naudotis teikiamomis laikino pavadavimo paslaugomis, sudarančiomis galimybę sustabdyti profesinę veiklą dėl nėštumo ar motinystės, arba visomis nacionalinėmis socialinėmis paslaugomis. Galimybė naudotis tomis paslaugomis gali būti alternatyva motinystės pašalpai arba sudaryti jos dalį.

(21)

Asmenims, patyrusiems diskriminaciją dėl lyties, turėtų būti suteikiamos tinkamos teisinės apsaugos priemonės. Siekiant garantuoti veiksmingesnę apsaugą, asociacijoms, organizacijoms ir kitiems teisės subjektams turėtų būti suteikta teisė dalyvauti teismo procesuose kaip nukentėjusio asmens atstovams arba kaip jo rėmėjams, kaip tai nustato valstybės narės, nepažeidžiant nacionalinių teismo proceso taisyklių, kuriomis reglamentuojamas atstovavimas ir gynyba teismuose.

(22)

Savarankiškai dirbančių asmenų ir jų sutuoktinių bei sugyventinių, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, apsauga nuo diskriminacijos dėl lyties turėtų būti stiprinama užtikrinant, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų įstaiga ar įstaigos, kompetentingos analizuoti susijusias problemas, ieškoti galimų sprendimų ir teikti praktinę pagalbą nukentėjusiems asmenims. Tai gali būti ta pati įstaiga arba įstaigos, kurios nacionaliniu lygiu atsakingos už vienodo požiūrio principo įgyvendinimą.

(23)

Šia direktyva nustatomi būtiniausi reikalavimai, tokiu būdu suteikiant valstybėms narėms galimybę nustatyti arba taikyti palankesnes nuostatas.

(24)

Kadangi veiksmo, kurio reikia imtis, tikslo, t. y. užtikrinti bendrą aukštą apsaugos nuo diskriminacijos lygį visose valstybėse narėse, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

a)

savarankiškai dirbantiems asmenims, t. y. visiems asmenims, nacionalinės teisės nustatytomis sąlygomis besiverčiantiems savarankiška veikla, už kurią jie gauna atlygį;

b)

savarankiškai dirbančių asmenų sutuoktiniams ar sugyventiniams, jei jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę, ir ta apimtimi, kuria jie taip pripažįstami, kurie nėra jų darbuotojai ar verslo partneriai, tais atvejais, kai jie nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis nuolat dalyvauja savarankiškai dirbančio asmens veikloje ir atlieka tas pačias ar papildomas užduotis.

a)

pašalpą, kurią atitinkamas asmuo gautų jo veiklai nutrūkus dėl su sveikata susijusių priežasčių; ir (arba)

b)

vidutines pajamas ar pelną, negautus palyginti su prieš tai buvusiu tokios pat trukmės laikotarpiu, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytos viršutinės ribos; ir (arba)

c)

kitą pagal nacionalinę teisę skiriamą su šeima susijusią pašalpą, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytos viršutinės ribos.

a)

nedarydamos poveikio nukentėjusių asmenų ir 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų asociacijų, organizacijų ir kitų teisės subjektų teisėms, teiktų nepriklausomą pagalbą diskriminacijos aukoms nagrinėdamos jų skundus dėl diskriminacijos;

b)

atliktų nepriklausomus tyrimus dėl diskriminacijos;

c)

skelbtų nepriklausomas ataskaitas ir teiktų rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais;

d)

atitinkamu lygiu keistųsi turima informacija su atitinkamomis Europos įstaigomis, pvz., Europos lyčių lygybės institutu.