1.

Ar pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20, 21, 31, 33 ir 34 straipsnius, 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB (1) dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (Bendrojo susitarimo 2 ir 4 punktai), 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvą 1997/81/EB (2) dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė UNICE, CEEP ir ETUC (Bendrojo susitarimo 4 punktas), 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnį ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB (3) nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 1 ir 2 straipsnius draudžiama taikyti teisės nuostatas, kaip antai numatytąsias Italijos teisinėje sistemoje iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 374/91 ir Dekrete-įstatyme Nr. 92/2016 (kaip jos yra nuolat aiškinamos nacionalinėje jurisprudencijoje), pagal kurias taikos teisėjams, kaip teisėjams, dirbantiems už „honorarus“, dėl to, kad jie nėra prilyginami „togati“ teisėjams atlyginimų, socialinės ir aprūpinimo schemos požiūriu, netaikoma jokia socialinės apsaugos ir aprūpinimo forma, užtikrinama viešajame sektoriuje dirbantiems darbuotojams?

2.

Ar pagal Europos Sąjungos principus jurisdikcijos autonomiškumo ir nepriklausomumo srityje, konkrečiai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, draudžiama taikyti teisės nuostatas, kaip antai numatytąsias Italijos teisinėje sistemoje, pagal kurias taikos teisėjams, kaip teisėjams, dirbantiems už „honorarus“, dėl to, kad jie nėra prilyginami „togati“ teisėjams atlyginimų, socialinės ir aprūpinimo schemos požiūriu, netaikoma jokia socialinės apsaugos ir aprūpinimo forma, užtikrinama viešajame sektoriuje dirbantiems darbuotojams?

3.

Ar pagal ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, sudaryto 1999 m. kovo 18 d. ir išdėstyto Tarybos direktyvos 1999/70/EB priede, 5 punktą draudžiama taikyti teisės nuostatas, kaip antai numatytąsias Italijos teisinėje sistemoje, pagal kurias taikos teisėjų, kaip teisėjų, dirbančių už „honorarus“, iš pradžių vykdytos aštuonerių metų (dvi ketverių metų kadencijos) terminuotą laikotarpį vykdytos funkcijos gali būti sistemingai pratęsiamos dar ketveriems metams, nenumatant veiksmingų ir atgrasančių sankcijų, kaip alternatyvos darbo santykių pakeitimui į neterminuotus?