(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 (3) anksčiau buvo iš dalies keičiamas. Kadangi tą reglamentą reikia iš esmės keisti dar kartą, dėl aiškumo jis turėtų būti išdėstytas nauja redakcija;

(2)

Sąjungos tikslas yra išlaikyti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Kad būtų sukurta tokia erdvė, Sąjunga, be kita ko, turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, reikalingas tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(3)

siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir civilinės teisenos erdvės Sąjungoje plėtojimą, būtina toliau gerinti ir spartinti teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose perdavimą ir įteikimą valstybėse narėse, kartu užtikrinant aukšto lygio saugumą ir apsaugą perduodant tokius dokumentus, garantuojant adresatų teises ir privatumo bei asmens duomenų apsaugą. Šiuo reglamentu siekiama padidinti teismo procesų veiksmingumą ir juos paspartinti, juos supaprastinant ir racionalizuojant, kiek tai susiję su teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimu Sąjungoje, kartu padedant sutrumpinti asmenų ir įmonių sugaištamą laiką bei sumažinti jiems tenkančias išlaidas. Didesnis teisinis tikrumas ir paprastesnės, racionalizuotos bei suskaitmenintos procedūros skatins asmenis ir įmones sudaryti tarpvalstybinius sandorius, taip paskatinant prekybą Sąjungoje ir, savo ruožtu, vidaus rinkos veikimą;

(4)

šiame reglamente nustatomos taisyklės dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse. Jis turėtų būti netaikomas teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimui kitose bylose, pavyzdžiui, mokesčių, muitų ar administracinėse bylose;

(5)

tarpvalstybinis įteikimas turėtų būti laikomas vienos valstybės narės dokumentų įteikimu kitoje valstybėje narėje;

(6)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas dokumentų įteikimui bylos šalies įgaliotajam atstovui teismo vietos valstybėje narėje, tačiau turėtų būti taikomas bet kokio dokumento įteikimui bylos šaliai kitoje valstybėje narėje, jei toks įteikimas būtinas pagal teismo vietos valstybės narės teisę, nepaisant to, ar dokumentas buvo įteiktas bylos šalies atstovui;

(7)

kai adresatas neturi žinomo adreso dokumentų įteikimui teismo vietos valstybėje narėje, tačiau turi vieną ar daugiau žinomų adresų dokumentų įteikimui kitoje (-ose) valstybėje (-ėse) narėje (-ėse), dokumentas turėtų būti perduotas įteikimui toje kitoje valstybėje narėje pagal šį reglamentą. Toks atvejis neturėtų būti laikomas dokumento įteikimu šalies viduje teismo vietos valstybėje narėje. Visų pirma, dokumentas neturėtų būti įteikiamas adresatui naudojant fiktyvų įteikimo metodą, pavyzdžiui, įteikimą paskelbiant teismo skelbimų lentoje ar įtraukiant dokumentą į bylos medžiagą;

(8)

šio reglamento tikslais terminas „neteisminiai dokumentai“ turėtų apimti valdžios institucijos ar pareigūno parengtus ar patvirtintus dokumentus ir kitus dokumentus, kurių oficialus perdavimas kitoje valstybėje narėje gyvenančiam adresatui yra būtinas siekiant įgyvendinti, įrodyti ar apsaugoti teisę ar reikalavimą pagal civilinę arba komercinę teisę. Terminas „neteisminiai dokumentai“ neturėtų apimti administracinių institucijų dokumentų, išduotų administracinių procedūrų tikslais;

(9)

veiksmingi ir spartūs teismo procesai civilinėse bylose reikalauja, kad teisminiai ir neteisminiai dokumentai būtų perduodami tarp valstybių narių paskirtų vietos institucijų tiesiogiai ir greitomis priemonėmis. Valstybės narės turėtų galėti paskirti atskiras perduodančiąsias agentūras ir gaunančiąsias agentūras arba vieną ar daugiau tokių agentūrų abiems šioms funkcijoms atlikti penkerių metų laikotarpiui. Tačiau tokį paskyrimą turėtų būti galima kas penkerius metus pratęsti;

(10)

siekiant užtikrinti spartų dokumentų perdavimą tarp valstybių narių įteikimo jose tikslais, turėtų būti naudojamos visos tinkamos šiuolaikinės ryšių technologijos, su sąlyga, kad laikomasi tam tikrų gauto dokumento vientisumo ir patikimumo sąlygų. Todėl paprastai visas valstybių narių paskirtų agentūrų ir įstaigų ryšių palaikymas ir keitimasis dokumentais turėtų būti vykdomas per saugią ir patikimą decentralizuotą IT sistemą, sudarytą iš nacionalinių IT sistemų, kurios būtų sujungtos ir techniškai sąveikios, pavyzdžiui, nedarant poveikio tolesnei technologijų raidai, remiantis e. CODEX. Todėl turėtų būti įdiegta decentralizuota IT sistema, skirta keistis duomenimis pagal šį reglamentą. Decentralizuotas tos IT sistemos pobūdis reikštų, kad ja naudojantis bus galima keistis duomenimis tik tarp valstybių narių, tuose mainuose nedalyvaujant jokiai Sąjungos institucijai;

(11)

nedarant poveikio galimai tolesnei technologijų raidai, turėtų būti laikoma, kad saugi decentralizuota IT sistema ir jos dalys nebūtinai yra kvalifikuota elektroninio registruoto pristatymo paslauga, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 (4);

(12)

Komisija turėtų būti atsakinga už bazinio sistemos modelio programinės įrangos, kurią valstybės narės turėtų galėti pasirinkti naudoti vietoj nacionalinės IT sistemos, sukūrimą, techninę priežiūrą ir tolesnį plėtojimą, laikantis pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principų. Bazinio sistemos modelio programinę įrangą Komisija turėtų kurti, plėtoti bazinio sistemos modelio programinę įrangą ir vykdyti jos techninę priežiūrą laikydamasi duomenų apsaugos reikalavimų ir principų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (ES) 2018/1725 (5) ir (ES) 2016/679 (6), visų pirma pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principų. Bazinio sistemos modelio programinėje įrangoje taip pat turėtų būti įdiegtos tinkamos techninės priemonės ir sudarytos sąlygos taikyti organizacines priemones, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti tokį saugumo ir sąveikumo lygį, kuris yra tinkamas dokumentų įteikimo srityje vykdomam keitimuisi informacija;

(13)

decentralizuotos IT sistemos sudedamųjų dalių, už kurias atsako Sąjunga, atžvilgiu valdymo subjektas turėtų turėti pakankamai išteklių, kad būtų užtikrintas tinkamas tos sistemos veikimas;

(14)

kompetentinga institucija ar institucijos pagal nacionalinę teisę turėtų būti duomenų valdytojos, kaip tai suprantama Reglamente (ES) 2016/679, atsakingos už asmens duomenų tvarkymą, kurį jos atlieka pagal šį reglamentą, kad būtų galima perduoti dokumentus tarp valstybių narių;

(15)

perdavimas per decentralizuotą IT sistemą galėtų tapti neįmanomas dėl sistemos sutrikimų. Kitos ryšio priemonės galėtų būti tinkamesnės ir išimtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai didelės apimties dokumentų konvertavimas į elektroninį formatą užkrautų neproporcingą administracinę naštą perduodančiajai agentūrai arba kai popierinis dokumento originalas yra reikalingas jo autentiškumui nustatyti. Jei nesinaudojama decentralizuota IT sistema, perdavimas turėtų būti vykdomas tinkamiausiomis alternatyviomis priemonėmis. Naudojantis tokiomis alternatyviomis priemonėmis turėtų būti užtikrinta, inter alia, kad perdavimas būtų vykdomas kuo sparčiau ir saugiai, naudojantis kitomis saugiomis elektroninėmis priemonėmis arba paštu;

(16)

siekiant pagerinti elektroninį tarpvalstybinį dokumentų perdavimą naudojantis decentralizuota IT sistema, neturėtų būti atsisakoma pripažinti tokių dokumentų teisinės galios ir jie neturėtų būti laikomi nepriimtinais kaip įrodymai teismo procese tik dėl to, kad tie dokumentai yra pateikti elektronine forma. Tačiau tas principas neturėtų daryti poveikio tokių dokumentų teisinės galios ar jų priimtinumo kaip įrodymų pagal nacionalinę teisę įvertinimui. Jis taip pat neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės nuostatoms dėl dokumentų konvertavimo į kitą formatą;

(17)

siekiant palengvinti dokumentų perdavimą ir įteikimą valstybėse narėse, turėtų būti naudojamos I priede pateiktos formos. Kartu su perduotinu dokumentu turėtų būti pateikiamas prašymas, parengtas naudojant I priede pateiktą A formą. Forma turėtų būti užpildoma valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios oficialiosios kalbos, vietos, kurioje turi būti įteiktas dokumentas, oficialiąja kalba arba viena iš jos oficialiųjų kalbų, ar kita tos valstybės narės nurodyta jai priimtina kalba. Kiekviena valstybė narė turėtų nurodyti kitą Sąjungos oficialiąją (-sias) kalbą (-as) nei jos oficialioji kalba, kuri (kurios) jai yra priimtina (-os);

(18)

perduodančiajai agentūrai per decentralizuotą IT sistemą ar kitomis priemonėmis kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per septynias dienas nuo dokumento gavimo turėtų būti nusiunčiamas gavimo patvirtinimas, naudojant I priede pateiktą D formą;

(19)

yra svarbu, kad, gavusi dokumentų neįteikimo pažymą, perduodančioji agentūra žinotų, ar valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos pateikė užklausas gyvenamosios vietos registrams arba kitoms duomenų bazėms, kai tokie registrai arba duomenų bazės yra, kad būtų ieškoma asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, naujo adreso. Todėl valstybės narės turėtų informuoti Komisiją, jei jų institucijos tokius prašymus pateikia savo iniciatyva tais atvejais, kai prašyme įteikti dokumentus nurodytas adresas yra neteisingas. Tačiau šiuo reglamentu neturėtų būti nustatyta pareiga valstybių narių institucijoms pateikti tokias užklausas;

(20)

tais atvejais, kai prašymas įteikti dokumentus negali būti įvykdytas remiantis informacija arba perduotais dokumentais, jei tokiam perdavimui netaikomas šis reglamentas, jei dėl nustatytų oficialių reikalavimų nesilaikymo įteikti dokumentų neįmanoma arba jei jis buvo išsiųstas gaunančiajai agentūrai, kuri neturi teritorinės jurisdikcijos, gaunančioji agentūra turėtų nepagrįstai, neracionaliai ir pernelyg ilgai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, nedelsdama imtis veiksmų, numatytų šiame reglamente, be kita ko, pasinaudodama jos turimomis ryšio priemonėmis;

(21)

sparčiam perdavimui užtikrinti dokumentai turi būti įteikti per kelias dienas nuo dokumento gavimo. Dokumentai turėtų būti įteikti kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per vieną mėnesį po to, kai juos gauna gaunančioji agentūra;

(22)

gaunančioji agentūra ir toliau turėtų imtis visų būtinų veiksmų, kad įteiktų dokumentą, net ir tais atvejais, kai jo nepavyksta įteikti per vieną mėnesį nuo dokumento gavimo dienos, pvz., kadangi atsakovas atostogauja arba yra išvykęs darbo reikalais. Tačiau, kad gaunančioji agentūra nebūtų įpareigota bandyti įteikti dokumentą neribotą laiką, perduodančioji agentūra, naudodama I priede pateiktą A formą, turėtų galėti nustatyti galutinį terminą, po kurio nebebūtina įteikti dokumento;

(23)

kad būtų užtikrintas šio reglamento veiksmingumas, aplinkybės, kuriomis būtų galima atsisakyti priimti įteiktiną dokumentą, turėtų apsiriboti tik išimtiniais atvejais;

(24)

visais atvejais, kai įteiktinas dokumentas nėra parengtas įteikimo vietos oficialiąja kalba arba viena iš jos oficialiųjų kalbų, gaunančioji agentūra turėtų raštu, naudodama I priede pateiktą L formą, informuoti adresatą, kad adresatas gali atsisakyti priimti įteiktiną dokumentą, jei jis nėra parengtas adresatui suprantama kalba arba įteikimo vietos oficialiąja kalba arba viena iš oficialiųjų kalbų. Ši taisyklė turėtų būti taikoma ir vėliau, kai dokumentas įteikiamas adresatui, jau pasinaudojusiam atsisakymo teise. Atsisakymo teisė turėtų būti taikoma ir tais atvejais, kai dokumentą įteikia diplomatai ar konsuliniai pareigūnai, dokumentas įteikiamas paštu, elektroninio įteikimo būdu arba tiesiogiai. Jei dokumentą priimti atsisakoma, turėtų būti galima padėtį ištaisyti įteikiant adresatui to dokumento vertimą;

(25)

jei prie įteiktino dokumento pridedamas jo vertimas, jis turėtų būti oficialiai patvirtintas arba kitu būdu laikomas tinkamu teismo procesui pagal kilmės valstybės narės teisę. Vertimas turėtų būti pateikiamas valstybei narei, kurioje dokumentas turi būti įteiktas. Dokumentų vertimas į kitą kalbą šio reglamento laikymosi užtikrinimo tikslu nedaro poveikio gavėjo galimybei užginčyti vertimo tikslumą pagal teismo vietos valstybės narės teisę;

(26)

jei adresatas atsisakė priimti dokumentą ir teismas arba institucija, vykdantys teismo procesą, patikrinę nusprendė, kad tas atsisakymas nebuvo pagrįstas, tas teismas arba institucija turėtų apsvarstyti tinkamą adresato informavimo apie tą sprendimą būdą pagal nacionalinę teisę. Patikrinimo, ar atsisakymas buvo pagrįstas, tikslais teismas arba institucija turėtų atsižvelgti į visą byloje sukauptą svarbią informaciją, kad įvertintų adresato kalbos mokėjimą. Kai aktualu, vertinant adresato kalbos mokėjimą, teismas arba institucija galėtų atsižvelgti į faktines aplinkybes, pavyzdžiui, adresato ta kalba surašytus dokumentus, į tai, ar tokios kalbos žinios reikalingos adresato profesijai, ar adresatas yra teismo vietos valstybės narės pilietis, arba į tai, ar adresatas anksčiau yra ilgą laiką gyvenęs toje valstybėje narėje;

(27)

dėl valstybių narių nevienodų proceso tvarkos taisyklių faktinė dokumentų įteikimo data atskirose valstybėse narėse skiriasi. Atsižvelgiant į tokias situacijas ir sunkumus, kurie gali atsirasti, šiame reglamente reikėtų numatyti sistemą, pagal kurią dokumentų įteikimo data būtų nustatoma pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, dokumento įteikimo data pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti pagal tos valstybės narės teisę nustatyta data. Ta dvigubos datos sistema yra tik keliose valstybėse narėse. Jei valstybės narės taiko tą sistemą, jos turėtų apie tai pranešti Komisijai, kuri turėtų paskelbti tą informaciją elektroniniu būdu, pasinaudojus Tarybos sprendimu 2001/470/EB (7) įsteigtu Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose ir Europos e. teisingumo portale;

(28)

siekiant palengvinti galimybę kreiptis į teismą, valstybės narės turėtų nustatyti vienkartinį fiksuotą mokestį už kreipimąsi į teismo pareigūną arba asmenį, kompetentingą pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Nustatant tą mokestį turėtų būti laikomasi proporcingumo ir nediskriminavimo principų. Reikalavimas nustatyti vienkartinį fiksuotą mokestį turėtų nekliudyti valstybėms narėms nustatyti skirtingus mokesčius už skirtingus įteikimo būdus, jei jos laikosi tų principų;

(29)

kiekviena valstybė narė kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims dokumentus gali įteikti paštu: tiesiogiai registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu. Dokumentų įteikimui turėtų būti galima naudoti privatųjį arba viešąjį paštą, dokumentus įteikiant įvairiomis laiškų formomis, įskaitant laiškų paketus;

(30)

vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nusistovėjusia praktika (8), tiesioginis dokumentų įteikimas paštu pagal šį reglamentą turėtų būti laikomas teisėtai įvykdytu net ir tuo atveju, kai dokumentas nebuvo pristatytas adresatui asmeniškai, jei jis buvo įteiktas adresato namų adresu suaugusiam, kuris gyvena tame pačiame namų ūkyje, kaip ir adresatas, arba yra įdarbintas adresato, ir kuris yra pajėgus ir nori priimti dokumentą, išskyrus atvejus, kai pagal teismo vietos valstybės narės teisę tą dokumentą leidžiama įteikti tik adresatui asmeniškai;

(31)

tam, kad būtų galima užtikrinti veiksmingą ir spartų tarpvalstybinį teismo procesą, reikia naudoti tiesioginius, spartesnius ir saugius įteikimo kitose valstybėse narėse esantiems asmenims būdus. Todėl turėtų būti galima kitoje valstybėje narėje esančiam adresatui, kurio adresas įteikimo tikslais yra žinomas, įteikti dokumentus tiesiogiai elektroninėmis priemonėmis. Sąlygos, kuriomis leidžiama naudoti tokį tiesioginio elektroninio įteikimo būdą, turėtų būti tokios, kuriomis būtų užtikrinta, kad elektroninis įteikimas būtų vykdomas tik elektroniniais būdais, numatytais pagal teismo vietos valstybės narės teisę dokumentų įteikimui šalies viduje, ir turėtų užtikrinti, kad būtų numatytos tinkamos adresato interesų apsaugos priemonės, įskaitant griežtus techninius standartus ir reikalavimą dėl aiškaus adresato sutikimo;

(32)

turėtų būti galima dokumentus adresatui įteikti elektroniniu būdu naudojantis kvalifikuotomis elektroninio registruoto pristatymo paslaugomis, kaip tai suprantama Reglamente (ES) Nr. 910/2014, su sąlyga, kad adresatas yra iš anksto davęs aiškų sutikimą naudoti elektronines priemones dokumentams įteikti teismo proceso metu. Tokiais atvejais, išankstinis aiškus sutikimas galėtų būti duotas konkrečiam procesui arba kaip bendro pobūdžio sutikimas, kad dokumentai teismo proceso metu būtų įteikiami tais įteikimo būdais. Tas sutikimas taip pat galėtų būti duodamas tais atvejais, kai pagal teismo vietos valstybės narės teisę procesiniai dokumentai galėtų būti įteikiami per elektroninę sistemą, o adresatas prieš jam per tą sistemą įteikiant dokumentus yra davęs sutikimą, kad ta sistema būtų naudojama dokumentų įteikimui;

(33)

dokumentai adresatui galėtų būti įteikiami elektroniniu būdu nesinaudojant kvalifikuoto elektroninio registruoto pristatymo paslaugomis, kaip tai suprantama Reglamente (ES) Nr. 910/2014, su sąlyga, kad adresatas yra iš anksto davęs aiškų sutikimą procesą vykdančiam teismui ar institucijai arba už dokumentų įteikimą tame procese atsakingam subjektui dėl el. laiškų, siunčiamų nurodytu el. pašto adresu, naudojimo to proceso metu, jei gaunamas įrodymas, jog adresatas dokumentą gavo. Adresatas turėtų patvirtinti, kad dokumentą gavo, pasirašydamas ir išsiųsdamas gavimo patvirtinimą arba išsiųsdamas el. laišką iš el. pašto adreso, kurį adresatas yra nurodęs kaip įteikimui skirtą adresą. Gavimo patvirtinimas galėtų būti pasirašytas elektroniniu būdu. Siekiant užtikrinti perdavimo saugumą, valstybės narės galėtų nurodyti papildomas sąlygas, kuriomis jos leis naudoti elektroninį įteikimo būdą el. laišku, kai pagal jų teisę įteikimo el. laišku atžvilgiu nustatytos griežtesnės sąlygos arba kai pagal jų teisę neleidžiama tokio įteikimo vykdyti el. paštu. Tokiose sąlygose galėtų būti reglamentuojami tokie klausimai kaip siuntėjo ir gavėjo tapatybės nustatymas, išsiųstų dokumentų vientisumas ir perdavimo apsauga nuo išorės įtakos;

(34)

konkretaus teismo proceso baigtimi suinteresuotas asmuo turėtų galėti įteikti dokumentus tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, kurioje siekiama įteikti dokumentus, kompetentingus asmenis, jei toks tiesioginis įteikimas leidžiamas pagal tos valstybės narės teisę;

(35)

jei pagal nacionalinę teisę ir šį reglamentą teismas gali sprendimą priimti net ir tuo atveju, kai bylos iškėlimo dokumento arba lygiaverčio dokumento įteikimo ar pristatymo pažyma nebuvo gauta, turėtų būti dedamos visos pagrįstos pastangos pažymą gauti per valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingas institucijas ar įstaigas prieš priimant teismo sprendimą laikantis bet kurių kitų reikalavimų, kuriais apsaugomi atsakovo interesai. Išskyrus jei tai prieštarautų nacionalinei teisei, turėtų būti dedamos visos pagrįstos pastangos, kad atsakovas, kurio adresas arba paskyra procesą vykdančiam teismui žinomi, visais turimais ryšio kanalais, įskaitant šiuolaikines ryšių technologijas, būtų informuojamas apie jam iškeltą teismo bylą;

(36)

Komisija turėtų parengti vadovą, kuriame būtų pateikta informacija, susijusi su tinkamu šio reglamento taikymu. Vadovas turėtų būti paskelbtas Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose. Komisija ir valstybės narės turėtų imtis visų priemonių, kad užtikrintų, jog informacija vadove būtų nauja ir išsami, ypač kad būtų tikslūs gaunančiųjų ir perduodančiųjų agentūrų kontaktiniai duomenys;

(37)

apskaičiuojant šiame reglamente numatytus terminus ir laikotarpius, turėtų būti taikomas Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (9);

(38)

tam, kad būtų galima atnaujinti šio reglamento I priede pateiktas formas arba padaryti tų formų techninio pobūdžio pakeitimus, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl to priedo pakeitimų. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (10) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(39)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (11);

(40)

šis reglamentas turėtų turėti viršenybę kitų nuostatų, numatytų valstybių narių sudarytose dvišalėse ar daugiašalėse sutartyse arba susitarimuose, kurių taikymo sritis yra tokia pati, kaip ir šio reglamento, visų pirma 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje, atžvilgiu, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių narių, kurios yra jų šalys. Šis reglamentas netrukdo valstybėms narėms toliau taikyti arba sudaryti sutartis ar susitarimus, paspartinančius arba supaprastinančius dokumentų perdavimą, jei tos sutartys ar susitarimai atitinka šį reglamentą;

(41)

turėtų būti visapusiškai laikomasi visų susijusių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių pagal Sąjungos teisę, visų pirma teisės į lygias galimybes kreiptis į teismą, teisės į nediskriminavimą ir teisės į asmens duomenų ir privatumo apsaugą, ir jos turi būti gerbiamos;

(42)

pagal šį reglamentą perduodama informacija turėtų būti tinkamai apsaugota. Tokiai apsaugai taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB (12). Asmens duomenys, kurie nėra susiję su konkrečios bylos tvarkymu, turėtų būti nedelsiant ištrinami;

(43)

pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 22 ir 23 punktus Komisija, remdamasi informacija, surinkta laikantis specialios stebėsenos tvarkos, bei siekdama įvertinti tikrąjį šio reglamento poveikį ir būtinybę imtis papildomų veiksmų, turėtų įvertinti šį reglamentą. Kai valstybės narės renka duomenis apie dokumentų įteikimą pagal šį reglamentą, visų pirma informaciją apie perduotų prašymų ir gautų prašymų skaičių, atvejų, kuriais perdavimas buvo atliktas kitomis priemonėmis nei per decentralizuotą IT sistemą, skaičių, gautų pažymų apie dokumentų neįteikimą skaičių ir atsisakymų priimti dokumentus dėl jų kalbos, kuriuos gavo perduodančiosios agentūros, skaičių, jos turėtų pateikti Komisijai tokius duomenis stebėsenos tikslais. Bazinio sistemos modelio programinė įranga, Komisijos sukurta kaip galinė sistema, turėtų programiškai rinkti stebėsenos tikslais būtinus duomenis, o tokie duomenys turėtų būti perduodami Komisijai. Kai valstybė narė vietoj Komisijos sukurtos bazinio sistemos modelio programinės įrangos pasirenka naudoti nacionalinę IT sistemą, ta sistema gali būti suprogramuota rinkti tuos duomenis, ir tokiu atveju tie duomenys turėtų būti perduodami Komisijai;

(44)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti dėl skirtingų nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuojama jurisdikcija ir sprendimų pripažinimas bei vykdymas, tačiau dėl šio reglamento tiesioginio taikymo ir privalomo pobūdžio jų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(45)

vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, ir jis pateikė nuomonę 2019 m. rugsėjo 13 d. (13);

(46)

kad Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 nuostatomis būtų galima lengviau naudotis ir jos būtų suprantamesnės, tas reglamentas turėtų būti panaikintas ir pakeistas šiuo reglamentu;

(47)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį ir 4a straipsnio 1 dalį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(48)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,