21.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 341/59

1.1

Nekontroliuojami atliekų srautai apskritai, o ypač plastiko atliekos, kelia labai didelių problemų, nes jos dažnai patenka į aplinką – į nereglamentuotus sąvartynus arba į jūrų aplinką. Nors aplinkoje esančios plastiko atliekos yra pasaulinė problema, tačiau akivaizdu, kad spręsti ją reikia vietos lygmeniu, priklausomai nuo vietos sąlygų ir galimybių, taikant konkrečius metodus.

1.2

Žaliojoje knygoje dėl Europos plastiko atliekų strategijos pateikiama išsami Europos aplinkos agentūros (EAA) ir Eurostato statistika bei nuorodos į papildomus leidinius, knygas, akademines ataskaitas ir kt. Rekomenduojame suskirstyti šiuos duomenis į kategorijas ir juos išanalizuoti, kad juos būtų galima lengviau suprasti ir panaudoti rengiant išvadas dėl tinkamo plastiko atliekų tvarkymo.

1.3

Vandens ir jūrų aplinkoje didžiausią dalį pasaulio jūrose matomų plaukiojančių šiukšlių sudaro plastiko atliekos. Problemą didina plastiko medžiagų degradacija, dėl kurios jie tampa nematomais ir patenka į maisto grandinę. Todėl labai svarbu tiksliau ištirti plastiko turinčius medžiagų ir atliekų srautus ir atlikti tyrimus, kaip atliekos patenka į jūrų aplinką. Esamų taisyklių pažeidimas netinkamai tvarkant sąvartynus neturėtų būti toleruojamas. Plastiko atliekos jūros aplinkoje yra nepriimtinas reiškinys.

1.4

EESRK labai vertina įvairių interesų grupių organizuotas iniciatyvas, kuriomis siekiama sumažinti šią rimtą problemą. ES galėtų pasiūlyti tarptautinę iniciatyvą, skirtą išvalyti jūras nuo didžiausių plaukiojančių plastiko atliekų sankaupų. Ji turėtų imtis visų įmanomų veiksmų užkirsti kelią Europos plastiko atliekoms patekti į jūrą. Be to, naudodama pagalbos vystymuisi programas ES turėtų skatinti ir remti tvaresnes atliekų tvarkymo praktikas besivystančiose šalyse, ir, visų pirma, mažinti šių šalių plastiko atliekų kaupimąsi jūrose.

1.5

Laikantis atliekų hierarchijos, reikėtų pirmiausia dėti pastangų užtikrinti, kad susidarytų mažiau plastiko atliekų. Kai kurių plastikų naudojimą būtų galima uždrausti, jei egzistuoja labiau aplinkai palankių ir įmanomų alternatyvų.

1.6

Komitetas taip pat pabrėžia, kad pagrindinė sėkmingo antrinio perdirbimo sąlyga yra atliekų srautų identifikavimas ir atskyrimas jų kilmės vietoje – kur jie susidaro – ir surinkimo metu. EESRK mano, kad reikia susidaryti aiškesnį vaizdą apie visą buitinių atliekų surinkimo procesą siekiant nustatyti ir skleisti geriausią praktiką. Komitetas ragina Komisiją ištirti įvairių pasirinktų atliekų surinkimo būdų galimą poveikį, visų pirma išsiaiškinti, ar plastiko atliekos neplinta į aplinką.

1.7

Komitetas supranta, kad trys pagrindiniai ES plastiko atliekų srities teisės aktai (Pagrindų direktyva dėl atliekų, Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyva ir Direktyva dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų) visoje ES tinkamai įgyvendinti nebuvo. Todėl EESRK ragina tobulinti jų įgyvendinimą ir prireikus juos atnaujinti. Būtina tinkamai įvertinti nenumatytas pasekmes ir, ekspertams atlikus kruopščią išsamių ir svarbių duomenų ir procesų analizę, pašalinti identifikuotas spragas. Pastangos gerinti žaliavų išgavimo ir perdirbimo procesus apskritai turėtų prisidėti sprendžiant ir žaliojoje knygoje apibrėžtas plastiko atliekų problemas.

1.8

Galiausiai EESRK pabrėžia, kad vartotojai gali atlikti vis didesnį vaidmenį, ir pritaria žaliojoje knygoje išdėstytiems teiginiams, kad reikia sudaryti sąlygas vartotojams žinoti, ką jie perka: „Informuoti vartotojai gali daryti lemiamą įtaką skatinant kurti tvaresnius plastiko ir plastiko gaminių gamybos modelius, kurie taip pat leidžia efektyviau naudoti išteklius. Siekiant keisti vartotojų elgesį būtų galima pateikti aiškios, paprastos ir glaustos informacijos apie gaminyje esančio plastiko sudėtį ir potencialiai kenksmingas jo priemaišas ir (arba) dažus […]. (…). Būtų galima pateikti daugiau informacijos apie vartojimo prekės plastiko rūšį ir galimybę šį plastiką perdirbti, nei reikalaujama pagal dabartines sistemas“.

1.9

Rengiant ES atliekų ir plastiko atliekų darbotvarkę dalyvavo daug suinteresuotųjų subjektų. Jie pasiūlė iniciatyvų, kuriomis siekiama sumažinti plastiko atliekų kiekį ir kiek įmanoma pakartotinai panaudoti šiuos vertingus išteklius. Suinteresuotųjų subjektų žinios ir patirtis yra puikus atspirties taškas užtikrinant gana greitai ir sėkmingai laipsniškai atsisakyti plastiko atliekų šalinimo į sąvartynus. Skatinant visapusišką teisės aktų įgyvendinimą ir elgsenos pokyčius labai svarbus vaidmuo tenka pilietinei visuomenei.

2.1

Šia žaliąja knyga siekiama pradėti plataus masto diskusiją apie galimą viešosios politikos atsaką į iššūkius plastiko atliekų srityje, kuriems šiuo metu netaikomi jokie konkretūs ES atliekų srities teisės aktai.

2.2

Tvarkant plastiko atliekas kyla specifinių sunkumų, susijusių su plastiko savybėmis:

2.3

Nepaisant dabartinių sunkumų, geresnis plastiko atliekų tvarkymas teikia ir naujų galimybių. Nors paprastai termoplastikas yra visiškai perdirbama medžiaga, dabar perdirbama tik nedidelė termoplastinių atliekų dalis.

2.4

Pagerinus antrinį perdirbimą būtų paprasčiau siekti Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plano (1) tikslų ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, taip pat mažinti žaliavų bei iškastinio kuro importą. Tinkamai parengtos plastiko antrinio perdirbimo priemonės taip pat gali leisti padidinti konkurencingumą ir sudaryti sąlygas kurti naujų rūšių ūkinę veiklą ir darbo vietas.

2.5

Žalioji knyga, kuri, kaip teigiama, pagrįsta gyvavimo ciklo analizės metodu, turėtų padėti iš naujo įvertinti pavojų, kurį aplinkai ir žmonių sveikatai kelia šiukšlėse esantis plastikas.

2.6

Be to, reikėtų paskatinti tęsti svarstymus apie plastiko gyvavimo ciklo (nuo žaliavų gavybos iki gyvavimo ciklo pabaigos) poveikio internalizaciją, įskaičiuojant šias sąnaudas į plastiko gaminių kainą.

3.1

EESRK mano, kad reikia susidaryti aiškesnį vaizdą apie visą buitinių atliekų surinkimo procesą siekiant nustatyti geriausią praktiką ir išsiaiškinti, kokie metodai labiausiai tinka skirtingų BVP, klimato sąlygų, žemės išteklių ir kt. atvejais. Geriausią praktiką reikėtų pritaikyti prie specifinių atskirų valstybių narių ir regionų sąlygų ir tada ją skleisti.

3.2

Nekontroliuojami atliekų srautai apskritai, o ypač plastiko atliekos, kelia labai didelių problemų, nes jos dažnai patenka į aplinką – į nereglamentuotus sąvartynus, į dirvožemį (pavyzdžiui, dėl žemės ūkyje naudojamų plastikinių plėvelių) arba į jūrų aplinką. Nors aplinkoje esančios plastiko atliekos yra pasaulinė problema, sprendimai, savaime suprantama, priimami vietos lygiu, tačiau iš esmės jie turėtų būti taikomi visoje ES.

3.3

Privalome suvokti plastiko reikšmę savo kasdieniniame gyvenime. Problema yra ne pats plastikas, bet neteisingas mūsų elgesys tvarkant atliekas, įskaitant plastiko. Patvirtintomis priemonėmis pirmiausia reikėtų stengtis išspręsti šią problemą, nes prevencija ir laipsniškas atliekų kiekio mažinimas yra pagrindinis tvarumo principas.

3.4

Kad būtų lengviau suprasti ir panaudoti išsamią žaliojoje knygoje pateiktą statistiką, rekomenduojame suskirstyti ją į kategorijas taip, kad būtų galima duomenis palyginti ir nustatyti tendencijas, siekiant pasiūlyti problemų sprendimo būdus.

3.5

Šiuo tikslu būtina atskirti termoplastiką – t. y. plastiką, kuris laikomas pagrindine problema, nes jis patenka į aplinką nepaisant to, kad tai pakartotinai panaudojama ir perdirbama medžiaga, – ir termoreaktyviąsias medžiagas (dervas), kurios gaminamos daug mažesniais kiekiais, naudojamos techninės įrangos gamybai ir yra arba visiškai neperdirbamos, arba jas perdirbti yra labai sudėtinga.

3.6

Dauguma plastikų yra idealus kuro šaltinis, tačiau deginimas nėra pati geriausia išeitis polivinilchlorido (PVC) atveju. Plastiko deginimas kartu su kitomis atliekų sudedamosiomis dalimis daugeliu atvejų gali būti geriausias metodas, kad geresniam degimui nereikėtų naudoti švarios alyvos ar dujų. Gyvavimo ciklo analizė galėtų duoti atsakymą, tačiau Komisijos komunikate tokia analizė beveik nenagrinėjama.

3.7

Žalioji knyga visų pirma skirta termoplastikui, ypač plastikinei plėvelei (techninei plėvelei ir pakavimo medžiagoms iš polietileno (PE), polipropileno (PP) ir polivinilchlorido (PVC)) ir gėrimų tarai (ypač gaminamai iš polietileno tereftalato (PET)), kurių naudojimas visame pasaulyje labai padidėjo ir beveik pakeitė stiklo ar skardinių tarą; nekontroliuojamas jų šalinimas taip pat kelia pavojų jūros aplinkai.

3.8

Sintetiniai pluoštai (PE, PP ir poliamidai), sudaryti iš įvairių audinių / tekstilės pluoštų ir neverptų pramoninių ir vartotojų produktų, ir pakavimui bei pagalvėms naudojamas porolonas taip pat gali patekti į aplinką, nes dėvėti tekstilės produktai nerenkami. Apie šią sudedamąją atliekų dalį Komunikate nekalbama.

3.9

Kalbant apie jūrų taršą, reikia nurodyti, kad didžiausią dalį pasaulio jūrose matomų plaukiojančių šiukšlių sudaro plastiko atliekos ir nematomos dalelės. Tai kelia problemų jūros faunai, įskaitant paukščius, žinduolius (delfinus, banginius), vėžlius ir kitus gyvūnus. Tačiau kaip tik mažas plastiko gaminių tankis gali palengvinti valymo darbus.

3.10

Todėl Komitetas mano, kad labai svarbu tiksliau ištirti plastiko turinčius medžiagų ir atliekų srautus, įskaitant tyrimus, kaip atliekos patenka į jūrų aplinką. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti svarbiausiems medžiagų srautams ir laipsniškam problemos sprendimui, pradedant nuo didžiausių atliekų srautų.

3.11

Du pagrindiniai sausumoje esantys jūros taršos šaltiniai yra šie:

Kitas svarbus šaltinis yra neatsakingas (tyčinis ar aplaidus) atliekų iš laivų išmetimas ir pamesti žvejybos tinklai. Deja, kol kas šių šaltinių analizė, reikalinga parengti patikimas išvadas, pateikta nebuvo.

3.12

Komitetas pažymi, kad dėl visuotinio jūrų aplinkos problematikos pobūdžio taisomosios priemonės taip pat turi būti priimamos ir įgyvendinamos visuotiniu mastu. Komitetas rekomenduoja imtis priemonių užtikrinti, kad bet kokios ES atliekos nebūtų tik eksportuojamos į kitas pasaulio šalis išmetimo tikslais (jei tokių atvejų būtų). Jei atliekos gali būti pakartotinai panaudojamos, jos jau nebėra atliekos ir turėtų būti laikomos naudingu žaliavų srautu.

3.13

Komitetas taip pat pabrėžia, kad pagrindinė sėkmingo antrinio perdirbimo sąlyga yra atliekų srautų identifikavimas ir atskyrimas jų kilmės vietoje – kur jie susidaro – ir surinkimo metu. Reikėtų įdiegti naujas rūšiavimo technologijas, pavyzdžiui, galinčias mišriame buitinių atliekų sraute atskirti metalą, plastiką ir celiuliozinius pluoštus. Komitetas taip pat pažymi: nors energijos sąnaudos taikant šias technologijas yra didelės, tačiau neabejotinai verta toliau investuoti į jų tobulinimą.

3.14

Rengiant atliekų ir plastiko atliekų darbotvarkę dalyvavo daug suinteresuotųjų subjektų. Jie pasiūlė iniciatyvų, kuriomis siekiama sumažinti plastiko atliekų kiekį ir kiek įmanoma pakartotinai panaudoti šiuos vertingus išteklius. Suinteresuotųjų subjektų žinios ir patirtis yra puikus atspirties taškas užtikrinant gana greitai ir sėkmingai laipsniškai atsisakyti plastiko atliekų šalinimo į sąvartynus. Tokias iniciatyvas būtina tinkamai remti.

4.1.1

Ar su plastiku susijusioms problemoms tinkamai spręsti tinka dabartinė teisės sistema? Dabartinėje Pagrindų direktyvoje dėl atliekų reikalaujama perdirbti 50 proc. (pagal masę) buitinių atliekų; tokiu būdu netiesiogiai skatinama sukurti išrūšiuotų atliekų rinkimo infrastruktūrą. Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvoje nustatoma didesnės gamintojų atsakomybės teisinė sistema, kokia yra įteisinta Elektros ir elektroninės įrangos atliekų direktyvoje tokiuose gaminiuose esančiam plastikui. Komitetas mano, kad šie trys teisės aktai visoje ES tinkamai įgyvendinti nebuvo. Todėl EESRK ragina tobulinti jų įgyvendinimą ir prireikus juos atnaujinti. Būtina tinkamai įvertinti nenumatytas pasekmes ir, ekspertams atlikus kruopščią išsamių ir svarbių duomenų ir procesų analizę, pašalinti identifikuotas spragas.

4.1.2

Kaip rengti priemones, kuriomis skatinama perdirbti daugiau plastiko? Šioje srityje pakaktų papildomai nustatyti tinkamus tikslus nurodytose direktyvose. Tačiau būtina atsižvelgti ir į antrinio perdirbimo ir energijos vartojimo tikslų pusiausvyrą, siekiant neužkrauti vartotojams didelių išlaidų ir nesumažinti aplinkosaugos veiksmingumo. Pavyzdžiui, plačiai paplitusių PE ir PET plastikų antrinis perdirbimas yra ekonomiškai priimtinas ir aplinkosaugos požiūriu veiksmingas, o perdirbant mažiau naudojamus plastikus susidarytų didelės transporto sąnaudos, nes dėl nedidelės šių medžiagų antrinio perdirbimo paklausos juos tektų vežti į specializuotas įmones, kurių būtų nedaug. Be to, transportuojant atliekas tolimais atstumais jų antrinis perdirbimas taptų mažiau veiksmingas aplinkosaugos požiūriu nei jų deginimas energijai gaminti. Problemą kelia tai, kad reikia užtikrinti nuolatinį reikalaujamos apimties ir pastovios kokybės atliekų srautą. Šiuo atveju padėtų gyvavimo ciklo analizė.

4.1.3

Ar visiškai įgyvendinus atliekų tvarkymo reikalavimus, nustatytus dabartiniais sąvartynams taikomais teisės aktais, būtų pakankamai sumažintas dabar į sąvartynus vežamų atliekų kiekis? Konkreti problema yra gamintojams keliamo siekio mažinti pakuočių atliekas (atsižvelgiant į svorį) ir raginimo didinti antrinį perdirbimą neatitikimas. Taip yra todėl, kad mažinant pakuočių svorį, bet kartu siekiant užtikrinti nustatytas apsaugines savybes, tenka naudoti iš įvairių plastiko rūšių susidedančias daugiasluoksnes pakuotes, kurių praktiškai neįmanoma perdirbti. Užuot dėjus pastangas kurti lengvesnes pakuotes, reikėtų taikyti koncepciją „antriniam perdirbimui pritaikytas dizainas“. Su tuo susijusias nuostatas reikėtų iš dalies pakeisti, tačiau jos turėtų būti kuo paprastesnės.

4.1.4

Be to, naudinga būtų prizais arba kitokia parama skatinti naujoviškus konkrečių su pakavimu susijusių problemų sprendimus – pavyzdžiui, pienui arba sultims skirta laminato tara, kurią būtų galima visiškai perdirbti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (galbūt tokia jau ir egzistuoja), galėtų užkariauti rinką.

4.1.5

Kokios priemonės plastiko pakartotiniam naudojimui skatinti, taip pat priemonės, kuriomis būtų skatinama teikti pirmenybę naudojimui, o ne vežimui į sąvartynus, būtų tinkamos ir veiksmingos? Labai svarbi sąlyga yra griežtas ir visiškas atliekų tvarkymo reikalavimų, nustatytų dabartiniais sąvartynams taikomais teisės aktais, laikymasis: nuoseklus taisyklių įgyvendinimas yra būtina sąlyga tiek didinant antrinį atliekų perdirbimą, tiek ir tinkamai kontroliuojant plastiko atliekų šalinimą. Akivaizdu, kad palaipsniui atsisakant plastiko atliekų šalinimo į sąvartynus, bus galima didinti plastiko naudojimą ir perdirbimą, tačiau tam tikslui būtina sukurti tinkamą infrastruktūrą.

4.1.6

Kokiomis papildomomis priemonėmis būtų galima užtikrinti aukštesnę atliekų panaudojimo vietą atliekų hierarchijoje? Paprastu draudimu vežti plastiką į sąvartynus arba nepakeliamais mokesčiais už išvežimą į sąvartyną pasiektume tik tiek, kad labai padidėtų mišrių atliekų, įskaitant jose esantį plastiką, naudojimas energijos gavybai. Laipsniškas plastiko atliekų šalinimo į sąvartynus panaikinimas turi būti kruopščiai valdomas siekiant užtikrinti, kad šis procesas nevirstų paprasčiausiu didelės apimties deginimu. Vis dėlto deginimas yra geriau nei šiukšlių išpylimas, visų pirma nekontroliuojamas neteisėtas šiukšlių išpylimas.

4.1.7

Norint, kad atliekų deginimo energijai gaminti apmokestinimas duotų pageidaujamų rezultatų, jis turi būti labai kruopščiai apgalvotas ir vertinamas iš platesnės perspektyvos, t. y. reikia įvertinti poveikį alternatyviems medžiagų srautams ir, pavyzdžiui, galimam iš poliolefino plastiko gautam praktiškai gryno angliavandenilio elementų panaudojimui skystų alternatyvių degalų gamybai.

4.1.8

Ar Europoje reikėtų skatinti atskirai surinkti visas plastiko atliekas tiesiogiai iš namų ūkių, kartu taikant „mokėk už tiek, kiek išmeti“ principą? Plastiko atskyrimas nuo kitų medžiagų srautų yra pageidautinas ir reikėtų nustatyti baudas, atgrasančias nuo blogos praktikos, tačiau negalime nepakankamai įvertinti kai kurių su tuo susijusių sunkumų. Tai apima esmines ekonomines ir aplinkosaugos problemas, dėl kurių plastiko perdirbimas tampa dar sudėtingesnis, t. y. dideliais atstumais reikia pervežti didelius (nors ir lengvus) krovinius. Turi būti taikomos išimtys įpareigojant visus atliekų gamintojus užtikrinti atskirą plastiko atliekų rinkimą, kai kyla pavojus, kad tam tikrais atvejais atskirai surenkamų plastiko atliekų bus nedaug ir transporto sąnaudos gali niekais pavers visą antrinio perdirbimo naudą.

4.1.9

Ar siekiant didinti plastiko atliekų antrinio perdirbimo mastą reikia nustatyti konkrečius šios veiklos tikslus? Nors konkrečius tikslus būtų įmanoma įtraukti į Pagrindų direktyvą dėl atliekų, tačiau tai daryti tikslinga įvertinus dabartinės direktyvos veiksmingumą.

4.1.10

Ar reikia nustatyti priemones, kuriomis užkertamas kelias į trečiąsias šalis eksportuojamų perdirbtinų plastiko atliekų standartų neatitinkančiam antriniam perdirbimui arba išmetimui į sąvartynus? Antriniam perdirbimui skirtos plastiko atliekos tapo visame pasaulyje parduodama preke. Šių atliekų šalinimas trečiųjų šalių sąvartynuose nelabai įmanomas, nes sunku įsivaizduoti, kad trečiųjų šalių subjektai pirktų plastiko atliekas su tikslu išmesti jas į sąvartyną. Plastiko pakuočių transportavimas yra labai brangus, todėl jo eksportas išmetimo tikslais nėra tikėtinas. „Standartų neatitinkančio antrinio perdirbimo“ apibrėžimas yra labai sudėtingas, kaip ir su tuo susijusio reglamentavimo taikymo stebėsena, todėl priemonės, kuriomis siekiama tai pažaboti, yra praktiškai neįgyvendinamos ir lengvai apeinamos.

4.1.11

Ar tolesnė savanoriška veikla, visų pirma vykdoma gamintojų ir mažmenininkų, yra tinkama ir veiksminga priemonė? Savanoriška veikla, visų pirma vykdoma gamintojų ir mažmenininkų, galėtų būti tinkama ir veiksminga priemonė siekiant gerinti tausų išteklių naudojimą plastiko produktų gyvavimo ciklo metu, ypač atsižvelgiant į susitarimus naudoti plastiko pakuotes, turinčias perdirbimą palengvinančių elementų (medžiagų derinimas, spalvos ir kt.).

4.2.1

Ar yra galimybių sukurti užstato ir supirkimo arba išperkamosios nuomos sistemas konkrečių kategorijų plastiko gaminiams? Reikia keisti asmeninį ir savanorišką vartotojų elgesį, nekliudant skirti daugiau dėmesio atliekų rinkimui ir perdirbimui. Išskyrus tuos atvejus, kai jie tikrai neša pelną veiklos vykdytojams, šie procesai dažniausiai priklauso nuo vietos valdžios institucijų finansavimo. Atsižvelgiant į tai, kad praktiškai visos valdžios institucijos, netgi Vokietijoje, šiuo metu patiria finansavimo sunkumų, vertėtų siūlyti didelių subsidijų nereikalaujančių sprendimų – tai reikštų mažesnes lėšas švietimui, sveikatos priežiūrai, socialinei rūpybai, viešajai tvarkai ir kt.

4.2.2

Galimybių sukurti užstato ir supirkimo arba panašias sistemas yra nedaug. Tačiau tarpusavio sandėriams įmonės jau naudoja tokias sistemas ir nėra jokios priežasties jas specialiai remti. Ši sistema galėtų būti naudinga nebent gėrimų pakuočių srityje. Atliekų, kurioms taikoma užstato ir supirkimo sistema, išskyrimas iš bendros atliekų masės gali klaidinti vartotojus, ir tokiu būdu sumažinti atliekų, kurioms ši sistema netaikoma, surinkimo efektyvumą ir atliekų rūšiavimo ekonominę naudą. Todėl įgyvendinant tokias sistemas turi būti tinkamai informuojama.

4.2.3

Kokios informacijos, jūsų manymu, reikėtų pateikti vartotojams, kad, rinkdamiesi plastiko gaminį, jie galėtų tiesiogiai prisidėti prie tausaus išteklių naudojimo? Užtikrinti tiesioginį vartotojų dalyvavimą nėra paprasta. Norint veiksmingai keisti vartotojų elgseną, reikia ne tik rengti informavimo kampanijas, bet, visų pirma, kurti vartotojui pritaikytus produktus ir sistemas, sudarančias vartotojams palankias sąlygas teisingai pasirinkti – tiek perkant prekę, tiek ir šalinant atliekas. Labai svarbi yra informacija, susijusi su teisingu plastiko atliekų rūšiavimu atskiro buitinių atliekų rinkimo sistemoje – t. y. prekių žymėjimas arba rūšiavimo instrukcijos. Privaloma informacija apie cheminę perdirbamų atliekų sudėtį turėtų būti pateikta aiškiai ir suprantamai, kad vartotojai galėtų priimti pagrįstus sprendimus.

4.2.4

Kaip būtų galima pateikti informaciją apie plastiko cheminę sudėtį visiems atliekų perdirbimo grandinės subjektams? Informacija apie cheminę plastiko arba iš plastiko pagamintų produktų sudėtį yra lengvai prieinama iki pardavimo momento. Abejotina, ar tokia informacija vartotojams yra naudinga – tai būtų įmanoma tik naudojant sistemas, kurios leistų lengvai perskaityti ir suprasti nesudarant kliūčių plastiko ar kitų pakavimo medžiagų gamybai naudoti tokias medžiagas, kurių sauga patikrinta remiantis sąlyčio ir poveikio tyrimais (REACH).

4.2.5

Kaip būtų geriausia spręsti problemas, kylančias dėl mikroplastiko naudojimo gaminiuose arba pramonės procesuose ir nanodalelių naudojimo plastike? Norint atsakyti į klausimą dėl mikroplastiko ir nanodalelių naudojimo plastikuose, reikia atlikti tyrimus, kokiu mastu šios – dažniausiai inertinės ir mažomis koncentracijomis naudojamos sudedamosios dalys – gali patekti į aplinką tokios apimties, kad keltų pavojų. Šiuo atveju kalbama apie du iš esmės skirtingus dalykus: mikroplastikus (tiksliau tariant, plastiko nuolaužas) ir nanodaleles. Juos reikia analizuoti atskirai, nes skiriasi tiek jų kilmė, tiek ir poveikis. Apie jų poveikį aplinkai, galimą pavojų žmonių sveikatai ir pavojų jūrų augalijai bei gyvūnijai vis dar žinoma pernelyg mažai. Tinkamas atliekų tvarkymas labai prisidėtų prie šios problemos sprendimo. Plastiko nuolaužos, tikriausiai, kaupiasi jau 50 metų, tačiau problema jos laikomos tik įrodžius, kad jos kelia pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai arba šį pavojų didina.

4.3.1

Ar gaminių dizaino politika reikėtų spręsti planuojamo plastiko gaminių senėjimo problemą ir skatinti pakartotinį naudojimą ir modulinį dizainą, tuo siekiant sumažinti plastiko atliekų kiekį? Kai kurios plastiko atliekos atsiranda produktams „morališkai pasenus“ atsižvelgiant į technines inovacijas. Tačiau langų rėmų, automobilių detalių, baldų, buities prekių, medicininės įrangos, statybinių medžiagų, elektros ir šildymo izoliacinių medžiagų, batų, drabužių ir daugelio kitų gaminių ilgalaikiškumas yra labai svarbus. Šie gaminiai dažniausiai nesukuria didelio plastiko atliekų kiekio ir dažniausiai jie nepatenka į buitines atliekas. Į gaminių ilgalaikiškumą orientuotos politikos priemonės neturėtų didelio poveikio atliekų kiekiui, bet gali pakenkti ES gaminių konkurencingumui. Ekologinio projektavimo kriterijai šiai sričiai dažniausiai netaikomi, nes jie pirmiausia susiję su bazinio gaminio, o ne jo plastiko elementų, funkcijomis ir aplinkosauginiu veiksmingumu.

4.3.2

Ar reikėtų nustatyti rinkos priemones, pagal kurias aplinkosaugos sąnaudos, kurių susidaro nuo plastiko gamybos iki galutinio pašalinimo, būtų tiksliau įskaičiuotos? Atsižvelgiant į didelę gaminių įvairovę, reikia išsamiai išnagrinėti išorės sąnaudų internalizavimą plastikinių gaminio sudėtinių dalių atveju. Praktiškai išvengiant pernelyg didelės administracinės naštos, konkurencingumo sumažėjimo ir, kartu, importo pranašumo. Visoms medžiagoms, kurios galėtų būti plastiko alternatyvomis, reikėtų atlikti būtinas gyvavimo ciklo analizes; be to, reikėtų veiksmingai kontroliuoti, kad šios analizės būtų taikomos ir iš trečiųjų šalių įvežtoms prekėms.

4.3.3

Kaip geriausia spręsti atliekų naštos, susidarančios dėl trumpaamžių ir vienkartinių išmetamų plastiko gaminių, problemą? Atliekų naštos, susidarančios dėl trumpaamžių ir vienkartinių išmetamų plastiko gaminių, problemą geriausiai išspręstų atskiras atliekų rinkimas pagal plastiko rūšį ir atitinkamas rūšiavimas. Kai kuriose šalyse tai sėkmingai vyksta, kitos to nesiima dėl didesnių sąnaudų.

4.4.1

Kokiems tikslams vertėtų skatinti biologiškai skaidaus plastiko naudojimą? Kol kas sunku nurodyti sritį, kurioje būtų įrodyta biologiškai skaidaus plastiko nauda be pašalinių reiškinių. Biologiškai skaidus plastikas rekomenduojamas naudoti produktams, kurie nebus perdirbami, pavyzdžiui, kai plastiko gaminiai sumaišomi su maistu ir kitomis atliekomis, dažniausiai skirtomis kompostavimui. Visais atvejais būtina užtikrinti, kad šis plastikas aiškiai skirtųsi nuo kitų plastikų ir galėtų būti atskirtas siekiant neužteršti antrinio perdirbimo proceso. Prieš pateikiant šiuos plastikus plačiam vartojimui būtina atlikti jų gyvavimo ciklo analizę, kuri pagrįstų jų aplinkosauginį ir ekonominį patikimumą.

4.4.2

Ar derėtų sugriežtinti dabartinius teisinius reikalavimus, aiškiai atskiriant natūraliai suyrantį ir techniškai biologiškai suskaidomą plastiką? Tokio pobūdžio problemas turėtų apsvarstyti ekspertai, remdamiesi susijusia informacija ir duomenimis. Būtina sukaupti daugiau žinių šia tema.

4.4.3

Ar naudojant oksidaciškai skaidų plastiką reikėtų ko nors imtis, kad būtų apsaugoti antrinio perdirbimo procesai? EESRK neturi pakankamai informacijos, kuria remdamasis galėtų pritarti ar nepritarti oksidaciškai skaidaus plastiko naudojimui.

4.4.4

Kaip reikėtų vertinti biologinį plastiką plastiko atliekų tvarkymo ir išteklių išsaugojimo požiūriu? Parama biologinio plastiko naudojimui turėtų būti pagrįsta išsamia gyvavimo ciklo analize. Būtina suvoki, kad „bio“ nebūtinai reiškia kažką naujo (pavyzdžiui, praeityje buvo naudojamas kazeino pagrindu pagamintas plastikas), ir praeityje sukaupta patirtis turėtų būti labai kritiškai įvertinta. Biologinis plastikas nėra biologiškai skaidus; biologinis skaidumas yra nuo polimero molekulinės struktūros priklausanti esminė medžiagos savybė.

4.5.1

Kokiomis žaliojoje knygoje neaprašytomis priemonėmis būtų galima sumažinti jūrų taršą? Tarptautiniu ir Europos lygmeniu reikėtų patikrinti ir papildyti jau atliktus tyrimus, kaip plastiko atliekos patenka į jūros aplinką – ar tai įvyksta atsitiktinai, o gal tai sisteminis procesas. Atsižvelgiant į tai, reikėtų apsvarstyti galimybę visiškai uždrausti atliekų, įskaitant plastiką, išmetimą į jūrą. Savaime aišku, reikia ir toliau vykdyti aiškinamąjį ir skatinamąjį darbą visuomenėje, įskaitant tokią veiklą, kaip paplūdimių valymas ir kt., siekiant pakeisti žmonių elgseną.

4.5.2

Kaip nustačius ES lygmens kiekybinį jūrų taršos sumažinimo tikslą padidėtų priemonių, kuriomis mažinamas visų plastiko atliekų kiekis, vertė? Kiekybinių jūrų taršos sumažinimo tikslų nustatymas visiškai neprisidėtų prie esamo plastiko atliekų kiekio sumažinimo, nes tai iš esmės yra atliekos, kurios nebuvo pašalintos kartu su šiukšlėmis, todėl teisiniu požiūriu jos niekada nebuvo laikomos atliekomis. Šiuo atveju reikėtų siekti užkirsti kelią netinkamam žmonių, išmetančių atliekas netinkamose vietose, elgesiui. Svarbiausia skatinti tinkamą visuomenės elgseną nacionaliniu lygiu ir – pirmiausia ir svarbiausia – vietos lygiu, net ir atostogaujant kitose vietose. Problemos suvokimas ir atsakomybės jausmas yra neatsiejami vienas nuo kito. Reikėtų skleisti gerąją patirtį ir praktiką.

4.5.3

Kaip ES galėtų veiksmingiau skatinti tarptautinius veiksmus, kuriais būtų gerinamas plastiko atliekų tvarkymas pasaulyje? Norint pasiūlyti galimas tarptautines priemones jūros aplinkos ir pakrančių tvarkymui, reikia atlikti tyrimus, kad būtų galima įvertinti padėtį tose srityse, kurios iki šiol nebuvo tirtos. Tada dvišalėse ir trišalėse derybose su trečiosiomis šalimis ir regionais bus įmanoma nustatyti galimus problemų sprendimo būdus.

4.5.4

EESRK labai vertina įvairių interesų grupių organizuotas iniciatyvas, kuriomis siekiama sumažinti šią rimtą problemą. ES galėtų pasiūlyti tarptautinę iniciatyvą, skirtą išvalyti jūras nuo didžiausių plaukiojančių plastiko atliekų sankaupų. Ji turėtų imtis visų įmanomų veiksmų užkirsti kelią Europos plastiko atliekoms patekti į jūrą. Be to, naudodama pagalbos vystymuisi programas ES turėtų skatinti ir remti tvaresnes atliekų tvarkymo praktikas besivystančiose šalyse, ir, visų pirma, mažinti šių šalių plastiko atliekų kaupimąsi jūrose.