2007 m. liepos 13 d. pareikštas ieškinys byloje Lietuva prieš Komisiją

(Byla T-262/07)

(2007/C 211/100)

Proceso kalba: lietuvių

Šalys

Ieškovė: Lietuvos Respublika, kurią atstovauja D. Kriaučiūnas ir E. Matulionytė

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Ginčijamame sprendime yra nurodyti žemės ūkio produktų kiekiai, esantys naujųjų valstybių narių laisvoje apyvartoje įstojimo į ES dieną bei viršijantys kiekius, laikytinus įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis 2004 m. gegužės 1 d., ir sumos, kurias dėl šių kiekių šalinimo išlaidų jos privalo mokėti.

Ieškovė mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas. Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi keturiais teisiniais pagrindais.

1.   Kompetencijos stoka

Ieškovė nurodo, kad Stojimo Akto IV priedo 4 dalies 4 punktas nesuteikia Komisijai kompetencijos nustatyti valstybėms narėms baudų pobūdžio mokėjimų į Bendrijos biudžetą ir ypač jei ji neįrodė dėl perteklinių atsargų šalinimo Bendrijos patirtų išlaidų buvimo, o priimti Sprendimui pagal Stojimo akto 41 straipsnį, kuris galėtų būti vienintelis tinkamas jo teisinis pagrindas, Komisija praleido nustatytą trejų metų terminą.

2.   Europos Bendrijos teisės pažeidimas

Teisinio tikrumo principo pažeidimas: ginčijamas sprendimas pažeidžia teisinio tikrumo principą, nes metodologija ar kriterijai perteklinėms atsargoms apskaičiuoti nebuvo žinomi stojimo metu, fiksuojant atsargų sukaupimą, kas būtų leidę valstybėms narėms užkirsti kelią perteklinių atsargų atsiradimui arba jas pašalinti atsargas sukaupusių ūkio subjektų lėšomis. Be to, ginčijamu sprendimu buvo nustatyti kiti kriterijai ir išplėstas vertinamų produktų sąrašas, palyginti su Reglamento Nr. 1972/2003 4 straipsniu, pagal kurį valstybės atliko perteklinių atsargų sukaupimo kontrolę.

Nediskriminavimo principo pažeidimas: skirtingai nuo Komisijos reglamento (EB) Nr. 144/97 dėl Austrijos, Švedijos ir Suomijos žemės ūkio produktų atsargų pertekliaus ginčijamu sprendimu buvo vertinami ne tik produktai, kuriems skiriamos eksporto išmokos arba taikomos intervencijos priemonės, bet ir kitų produktų atsargos. Taip pat šis principas buvo pažeistas vienodai traktuojant skirtingas naujųjų valstybių narių aplinkybes ir nepagrįstai neatsižvelgiant į jų specifines atsargų susidarymo aplinkybes.

Gero administravimo principo ir skaidrumo principo pažeidimas: ginčijamame sprendime nėra išsamiai atskleisti mokėjimų paskaičiavimo kriterijai, kurie, be to, nuolat kito. Taip pat, nors valstybės narės pačios įvertino atsargas pagal Europos Bendrijos teisės aktus, Komisija, nemotyvuodama, kuo šis vertinimas yra netinkamas, ir jo neginčydama, atliko kitą tų pačių atsargų vertinimą remdamasi savais kriterijais.

Stojimo akto nuostatų pažeidimas: pirma, sprendimas nėra tinkama priemonė Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 pastraipoje nustatyto perteklinių atsargų pašalinimo tikslams pasiekti, ypač dėl to, kad jame net nebuvo bandoma susieti nustatytas baudas su Bendrijos realiai patirtomis atsargų šalinimo išlaidomis. Antra, sprendimas priimtas praleidus Stojimo akto 41 straipsnyje nustatytą trejų metų nuo įstojimo dienos terminą, per kurį Komisija gali priimti pereinamąsias priemones.

3.   Netinkamas motyvavimas

Ieškovės nuomone, ginčijamas sprendimas yra netinkamai arba visai nemotyvuotas, ir, ypač, jame nepagrindžiama, ar (ir kokiai sumai) Europos Bendrija dėl tariamų perteklinių atsargų šalinimo patyrė realių finansinių išlaidų, kurias padengti turėtų valstybės narės.

4.   Akivaizdžiai klaidingas vertinimas

Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų dėl to, kad pirma, pasirinko makroekonominio lygmens metodologiją ir nevertino valstybėse narėse realiai susidariusių atsargų, ir antra, vertindama specifinius šalių argumentus, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos specifines ir objektyvias nacionalinių atsargų susidarymo aplinkybes pieno sektoriuje.

(1)  2007 m. gegužės 4 d. Komisijos sprendimas dėl žemės ūkio produktų, išskyrus cukrų, perteklinių atsargų nustatymo ir dėl jų pašalinimo, susijusio su Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimu į ES, finansinių pasekmių (OL L 138, p. 14).