23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/92

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas teigiamai vertina Europos Komisijos žaliąja knyga pradėtą procesą. Vis dėlto jis apgailestauja, kad nagrinėjamas tik biologinių atliekų, o ne visų biologiškai skaidžių atliekų klausimas.

1.2

Kadangi nėra bendrų ES taisyklių, Komitetas ragina parengti tokias taisykles, kurios būtų suderintos pagal savus principus ir technologinius metodus.

1.3

EESRK primygtinai pabrėžia, kad būtina laikytis atliekų tvarkymo prioritetų ir sudaryti sąlygas bei skatinti atliekas perdirbti ir naudoti kaip žaliavą, ypač naudoti jas energijai gaminti.

1.4

Komitetas ragina padaryta viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrinta geresnė atliekų susidarymo namų ūkiuose ir pramonės objektuose prevencija, tačiau supranta, kad kiekis, kurio galime tikėtis, nebus labai didelis. Kadangi vietos sąlygos daro nemažą įtaką biologinių atliekų tvarkymui ir pagamintų medžiagų naudojimo būdams, Komitetas mano, kad šiuo metu Europos Sąjunga turi teikti pirmenybę aiškioms gairėms ir kokybiniams tikslams, o ne privalomų vienodų komposto gamybos taisyklių rengimui. Įgyvendinant Europos tikslus, valstybėms narėms turėtų būti palikta tam tikra veiksmų laisvė. Vis dėlto praėjus penkeriems metams nuo nustatytų gairių taikymo pradžios būtų tikslinga atlikti šios ES politikos įgyvendinimo įvertinimą. Jeigu tokio įvertinimo rezultatai pasirodytų nepatenkinami, reikėtų priimti griežtesnius teisės aktus.

2.1

Jos apibrėžiamos kaip biologiškai skaidžios sodų ir parkų atliekos, namų ūkių, restoranų, viešojo maitinimo įstaigų ir mažmeninės prekybos įstaigų (maistininkų) maisto ir virtuvės atliekos bei panašios atliekos iš maisto perdirbimo įmonių. Šiai apibrėžčiai nepriskiriamos miškų ar žemės ūkio atliekos, mėšlas, nuotekų dumblas ar kitos biologiškai skaidžios atliekos, pavyzdžiui, natūralūs audiniai, popierius ar perdirbta mediena. Taigi šioje žaliojoje knygoje nagrinėjamos tik biologinės atliekos, o ne platesnė biologiškai skaidžių atliekų kategorija, kuriai priklauso ir biologinės atliekos.

2.2

Per metus Europos Sąjungoje susidarantis bendras biologinių atliekų kiekis siekia 76,5–102 mln. tonų maisto ir sodų atliekų, kurios įeina į mišriąsias kietąsias komunalines atliekas, ir iki 37 mln. tonų maisto ir gėrimų pramonės atliekų.

3.1

Visų pirma būtina konstatuoti, kad skirtingų valstybių narių įgyvendinama nacionalinė politika labai skiriasi. Todėl reikia išsiaiškinti, ar pakanka nacionalinių veiksmų, ar tikslingiau ir veiksmingiau būtų jų imtis Bendrijos lygiu atsižvelgiant į konkrečių vietos sąlygų, ypač klimato, svarbą.

3.2

Atliekų tvarkymo politikos pagrindų direktyvoje Komisija raginama atlikti biologinių atliekų tvarkymo vertinimą ir prireikus pateikti teisės akto ar gairių pasiūlymą.

3.3

1999 ir 2001 m. buvo paskelbti du darbo dokumentai, tačiau padėtis labai pasikeitė, ypač po to, kai prie ES prisijungė 12 naujų valstybių narių.

3.4

Todėl šia žaliąja knyga siekiama išnagrinėti biologinių atliekų tvarkymo gerinimo galimybes Europos Sąjungoje. Ketinama pradėti diskusiją apie galimybę ateityje Bendrijos lygiu imtis politikos veiksmų atsižvelgiant į atliekų tvarkymo prioritetus, galimą ekonominę, socialinę naudą ir naudą aplinkai. Šią užduotį įgyvendinti bus sunku, nes daugelis šio klausimo aspektų yra neaiškūs.

4.1

Šiuo metu valstybėse narėse taikomos šios technologijos:

4.2

Valstybėse narėse naudojamos visos šios technologijos, tačiau dominuoja trys atliekų tvarkymo pasirinktys: vienose šalyse atliekos deginamos siekiant išvengti šalinimo į sąvartynus, kitose didelė atliekų dalis yra naudojama kaip žaliava, tačiau santykinai mažai atliekų sudeginama, trečiose – atliekos šalinamos į sąvartynus.

4.3

Šiuo metu taikomi standartai taip pat skiriasi. Buvo nustatyti komposto naudojimo ir kokybės standartai, tačiau valstybėse narėse jie nevienodi. Nustatyti ir atliekų naudojimo energijai gaminti standartai. Jie inicijuoti Bendrijos lygiu.

4.4

Ir poveikis aplinkai, ir ekonominiai rodikliai skiriasi, jie priklauso nuo technologijos. Šalinimas į sąvartynus laikomas pigiausiu sprendimu, o deginimui reikia didesnių investicijų. Biologinio apdorojimo srityje technologijų pasiūla tokia didelė, kad sunku nustatyti vienodą tokio apdorojimo kainą.

5.1.1

Žaliosios knygos taikymo sritis neapima visų biologiškai skaidžių atliekų. Toks pasirinkimas yra ribotas, nes tai reiškia, kad biologiškai skaidžios atliekos nėra nagrinėjamos kaip visuma. Galima teigti, kad taip sukuriama nauja biologiškai skaidžių atliekų kategorija, kuriai priklauso tik biologiškai skaidžios sodų bei parkų atliekos ir namų ūkių, viešojo maitinimo įstaigų, maisto ir gėrimų pramonės maisto atliekos.

5.1.2

Biologinių ir biologiškai skaidžių atliekų rinkimo sistemos ir apdorojimo priemonės, kartais ir atliekų kaip žaliavos naudojimo metodai kuriami ir įgyvendinami bendrai. Todėl būtų buvę prasmingiau priimti visuotinę suderintą strategiją, įgyvendinamą taikant tas pačias taisykles. Jeigu tokių vienodų taisyklių būtų neįmanoma nustatyti, reikėtų susitarti dėl taisyklių, kurios būtų suderintos pagal savus principus ir technologinius metodus.

5.1.3

Biologinių atliekų (ir apskritai biologiškai skaidžių atliekų) tvarkymo metodai, be abejonės, turi atitikti atliekų tvarkymo prioritetus: prevencija, perdirbimas (pakartotinis panaudojimas šiuo atveju neįmanomas), kitoks atliekų kaip žaliavos naudojimas, įskaitant atliekų naudojimą energijai gaminti, ir galiausiai šalinimas.

5.1.4

Savaime suprantama, pirmenybė teikiama atliekų susidarymo prevencijai. Praktiškai tai reiškia, kad reikia sumažinti nesuvartotų maisto produktų patekimą į atliekas ir apriboti sodų ir parkų atliekų susidarymą taikant specialiai pritaikytus augalų kultivavimo metodus. Tačiau reikia būti realistais – biologinių atliekų susidarymas neišvengiamas.

5.1.5

Perdirbimas turi būti laikomas prioritetiniu šios atliekų rūšies tvarkymo metodu. Tai organinių papildų gamyba kompostavimo būdu ir netgi trąšų gamyba išgaunant metaną. Labai svarbu, koks atliekų rinkimo metodas naudotas prieš biologinį apdorojimą. Galimi du variantai: atskiras rinkimas atliekų susidarymo vietoje arba mišriųjų atliekų rinkimas jas išrūšiuojant atliekų perdirbimo įmonėje. Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad komposto gamybai naudojamų medžiagų kokybė turi didelį poveikį galutinio produkto kokybei. Svarbu užtikrinti, kad būtų pasiekti atliekų perdirbimo ir galutinių medžiagų kokybės tikslai, neatsižvelgiant į tai, kokie technologiniai ar veiklos organizavimo metodai būtų pasirinkti.

5.1.6

Biologiškai skaidžių atliekų naudojimo kaip žaliavos proceso veiksmingumą optimizuoja metano gavyba. Likutinių atliekų naudojimas energijai gaminti yra itin svarbus biologiškai skaidžių atliekų perdirbimo priedas, būtinas, kad nebūtų prarasta tokiose atliekose sukaupta energija.

5.2.1

Kalbant apie komposto naudojimą reikia pasakyti, kad jo naudojimo būdai yra labai įvairūs ir priklauso nuo valstybėse narėse susidariusių sąlygų, ir kad komerciniai importo–eksporto santykiai yra itin riboti. Kompostas dažniausiai parduodamas vietinėje rinkoje. Vienose šalyse pagrindinė jo naudojamo paskirtis tik žemės ūkis, kitose jis labiau naudojamas dirvožemio savybėms gerinti arba parduodamas kaip trąša privatiems asmenims. Todėl būtų protinga taisykles rengti atsižvelgiant į galutinio produkto paskirtį. Galima išskirti tris svarbiausius produktų naudojimo būdus:

5.2.2

Bet kuriuo atveju galutinių medžiagų (komposto ar atliekų pūdymo liekanų) sanitarinės kokybės ir nekenksmingumo aplinkai kriterijai turi būti nustatyti remiantis moksliniais rizikos įvertinimo tyrimais. Galutinius komposto ar atliekų pūdymo liekanų kokybės kriterijus būtina apibrėžti atsižvelgiant į numatomą naudojimo paskirtį ir rimtus rizikos įvertinimo tyrimus, atliekamus pagal pagrįstą ir išbandytą metodiką.

5.3.1

Siekiant plėsti biologinių atliekų tvarkymą, kurio sąlygos skiriasi dėl geografinės padėties, klimato ir komposto naudojimo galimybių, reikėtų šią užduotį pavesti valstybėms narėms, o Europos lygiu reikia nustatyti aiškias gaires ir remtis moksliškai patvirtintais kokybės kriterijais.

5.3.2

Todėl ES politika turėtų apimti kompostui taikomų standartų nustatymą, tvirtą paramą atskiram atliekų rinkimui ir perdirbimui, komposto gamybos proceso standartų nustatymą ir keitimąsi geros praktikos pavyzdžiais. Tačiau apskritai politika turėtų išlikti lanksti, todėl pirmenybę reikėtų teikti aiškioms gairėms, o ne teisėkūros priemonėms, kurios būtų pernelyg griežtos ir nepakankamai priderintos prie vietos sąlygų. Praktiškai vietos institucijos turi galimybę taikyti daug įvairių priemonių, įskaitant kainų politiką ir mokesčius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje savivaldybei nusprendus rūšiuoti atliekas sumažinami buitinių atliekų išvežimo mokesčiai, todėl mokesčių mokėtojai gauna tiesioginės naudos, o savivaldybių administracijos yra labai suinteresuotos taikyti tokios priemones. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad atskirą atliekų rinkimą organizuoti paprasčiau kaimo vietovėse arba priemiesčiuose nei miestų, ypač senovinių, centruose.

5.5.1

Pirmenybę reikėtų teikti biologiniam, o ne kitiems apdorojimo metodams, pavyzdžiui, šalinimui į sąvartynus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šalinimą į sąvartynus pakeisti kitais metodais galima paskatinti pasitelkus ekonomines ir fiskalines priemones, pavyzdžiui, padidinus arba įvedus mokesčius ar rinkliavas už atliekų šalinimą į sąvartynus, kad baigus juos eksploatuoti būtų galima finansuoti jų tvarkymą. Be to, reikia užtikrinti, kad alternatyvūs sprendimai būtų įgyvendinami už prieinamą kainą.

5.5.2

Būtina prisiminti atliekų tvarkymo prioritetus ir sustiprinti prevencijos priemones.

6.2.1

Be abejonės, galime tik pritarti bendram tikslui užtikrinti atliekų susidarymo prevenciją. Ji gali būti kiekybinė arba (ir) kokybinė. Pirmuoju atveju sumažinamas į kolektyvinio atliekų tvarkymo sistemą patenkančių atliekų kiekis kompostuojant atliekas namų sąlygomis ar netgi gyvenamojo rajono mastu, tačiau praktiškai šie metodai yra riboti kiekio požiūriu ir jų poveikis trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu yra nedidelis. Antruoju atveju vengiama užteršti biologiškai skaidžias atliekas.

6.2.2

Abiem atvejais būtina ugdyti gyventojų sąmoningumą ir juos šviesti, nes jie yra pagrindiniai veikėjai ne tik atliekų susidarymo, bet ir jų rūšiavimo ir rinkimo srityje. Konkrečiai, pirmiausia reikia šviesti tuos subjektus, kurie yra didžiausi atliekų „gamintojai“.

6.2.3

Galėtų būti įgyvendinamos šios konkrečios priemonės:

6.3.1

Biologinių atliekų šalinimo į sąvartynus mažinimas yra naudingas aplinkai ir leidžia tokias atliekas naudoti energijai gaminti, sudaro sąlygas perdirbti medžiagas ir pagaminti daugiau komposto. Tačiau tam būtini alternatyvūs metodai už prieinamą kainą.

6.3.2

Biologinį atliekų apdorojimą reikėtų skatinti, pavyzdžiui, finansinėmis priemonėmis. Prancūzijoje, padidinus mokesčius už atliekų užkasimą sąvartynuose, dalis lėšų buvo skirta biologiniam apdorojimui. Be to, reikėtų apsvarstyti galimybę nustatyti biologiškai skaidžių atliekų perdirbimo normas.

6.4.1

Labai rekomenduotinas sprendimas būtų anaerobinis atliekų skaidymas, biodujas naudojant energijai gaminti, ir atliekų pūdymo liekanų naudojimas komposto gamybai. Šis metodas yra suderintas su „būvio ciklo“ sąvoka, kadangi jis leidžia sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, gerinti dirvožemio kokybę kompostu ir naudoti biodujas energijai gaminti.

6.4.2

Nepaisant pasirinkto metodo, pirmenybę reikėtų teikti perdirbimui gaminant trąšas, kurios grįš į dirvožemį atliekant biologinį apdorojimą, kurio palankus poveikis aplinkai yra įrodytas.

6.4.3

Būvio ciklo sąvoka yra įdomi, tačiau praktiškai ją naudoti sunku, nes šiuo metu taikomos įgyvendinimo priemonės nesudaro tam sąlygų. Atliekų tvarkymo įvertimo metodiką būtina tobulinti atsižvelgiant į klimato kaitos poveikį ir dirvožemio kokybę.

6.4.4

Atsižvelgiant į tai, kad vienarūšių atliekų deginimas kelia mažesnę grėsmę, šiai deginimo būdui reikėtu taikyti ne tokius griežtus reikalavimus.

6.5.1

Iš komunalinių biologiškai skaidžių atliekų pagaminama net 2,6 proc. visos atsinaujinančiosios energijos. Tam sąlygas sudaro šiuo metu naudojami atliekų apdorojimo metodai: deginimas, sąvartynuose susidariusių biodujų apdorojimas, metano gavybos procese susidarančios biodujos.

6.5.2

Europos aplinkos agentūros duomenimis, komunalinių atliekų energetinis potencialas atitinka 20 milijonų tonų naftos ekvivalento, t. y. 7 proc. pasaulinio atsinaujinančiosios energijos potencialo, kuris bus pasiektas 2020 m. Pažangos galimybės labai didelės. Todėl būtų netikslinga iš anksto neigiamai vertinti biologinių atliekų naudojimą energijai gaminti. Metano gavybos iš biologinių atliekų plėtrą reikia laikyti skatintinu įdomiu sprendimu.

6.5.3

Reikia remti naujų ir veiksmingesnių technologijų vystymą didinant atliekų perdirbimą biodujas gaminančiose įmonėse, taip pat technologijas, susijusias su kitų rūšių atliekomis, naudojamomis biodegalų gamybai.

6.6.1

Didesnio masto biologinių atliekų perdirbimą ir naudojimą energijai gaminti būtina remti. Reikia ne tik informuoti ir skatinti biologinių atliekų „gamintojus“, bet ir daryti įtaką administracijoms, atsakingoms už šiuos klausimus. Galima būtų kiekvieną valstybę narę skatinti nustatyti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintų trąšų naudojimo siektiną normą.

6.6.2

Galima būtų įgyvendinti šias priemones:

6.7.1

Atsižvelgiant į produktų ir naudojimo paskirties įvairovę, reikėtų parengti taisykles, taikomas ir kompostui, ir jo naudojimui.

6.7.2

Pačiam kompostui reikėtų nustatyti teršalų, priemaišų ir patogeninių medžiagų ribinius kiekius.

6.7.3

Būtų naudinga nustatyti komposto naudojimo tikslus, susijusius su:

6.7.4

Kiekvienas tikslas būtų suderintas su tam tikros komposto rūšies savybėmis ir kokybe. Kiekvienu atveju galutinių medžiagų sanitarinės kokybės ir nekenksmingumo aplinkai kriterijai turėtų būti nustatyti remiantis moksliniais rizikos įvertinimo tyrimais. Šie kriterijai būtų taikomi teršalams, patogeninėms medžiagos ir priemaišoms.

6.7.5

Nagrinėjant iš nerūšiuotų atliekų pagaminto komposto naudojimo problemą, kyla atliekų apdorojimo metodo klausimas. Atskiras atliekų rinkimas jų susidarymo vietoje – pats patikimiausias metodas, tačiau jį ne taip paprasta organizuoti. Kitas sprendimas būtų mišrių atliekų rinkimas ir jų išrūšiavimas atliekų perdirbimo įmonėje ar rūšiavimo centre. Tačiau, kadangi galima taikyti keletą skirtingų metodų, reikėtų užtikrinti, kad perdirbimo ir galutinio produkto kokybės tikslai būtų pasiekti nesvarbu, koks metodas būtų naudojamas.

6.8.1

Visi atliekų apdorojimo įrenginiai turi būti griežtai kontroliuojami ir reglamentuojami. Specialiai biologiškai skaidžių atliekų tvarkymui skirtas dokumentas, kuriame būtų nustatyti būtiniausi europiniai standartai, leistų, nekeičiant TIPK direktyvos normų, geriau kontroliuoti komposto gamybos įrenginius, nes jie dažnai neatitinka minėtų normų.

6.9.1

Žaliojoje knygoje remiamasi atliekų tvarkymo prioritetais. Todėl joje teisingai rekomenduojama sumažinti atliekų šalinimą į sąvartynus. Deginimas galėtų būti gera biologinių atliekų kaip žaliavos naudojimo priemonė, tačiau šio metodo pobūdis lemia tai, kad biologinėse atliekose esančios maisto medžiagos nepanaudojamos dirvožemio kokybei gerinti. Naudingesnis yra atliekų kompostavimas, kurio metu susidaro itin veiksmingos medžiagos, galinčios įtręšti dirvą. Šio metodo trūkumas – šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidarymas komposto gamybos metu. Anaerobinio atliekų skaidymo, kurio metu išsiskiria biodujos, naudojamos energijai gaminti, ir atliekų pūdymo liekanų naudojimas komposto gamybai – tai sudėtingesnis metodas, kuriam reikia didesnių investicijų nei kompostavimui, tačiau šis metodas užtikrina švaresnius atsinaujinančiosios energijos išteklius.

6.9.2

Bet kuriuo atveju svarbu išsaugoti šios veiklos vykdytojų technologinių inovacijų diegimo gebėjimus, kad jie galėtų tobulinti šiuos procesus ir gerinti juos tiek ekonominiu, tiek kiekybiniu bei kokybiniu požiūriu. Būtina užtikrinti kiek įmanoma geresnę pagaminto komposto kokybę ir sutelkti dėmesį į rezultatų siekimą remiantis moksliškai pagrįstomis normomis, o ne į išankstinį techninių metodų nustatymą.