1.

Ar Dublino reglamentą (1), atsižvelgiant į jo 3, 32 ir 39 konstatuojamąsias dalis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti (ir taikyti atitinkamai) taip, kad tarpvalstybinio pasitikėjimo principas yra nedalomas, taigi dėl šiurkščių ir sistemingų Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuos iki asmens perdavimo padarė [už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą] galimai atsakinga valstybė narė prieš trečiųjų šalių piliečius, kurie (dar) nėra pagal Dublino reglamentą grąžinti asmenys, asmens perdavimas šiai valstybei narei absoliučiai negalimas?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalį, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad, kai galimai atsakinga valstybė narė šiurkščiai ir sistemingai pažeidžia Sąjungos teisę, perduodančioji valstybė narė pagal Dublino reglamentą negali besąlygiškai remtis tarpvalstybinio pasitikėjimo principu, o turi išsklaidyti visas abejones, kad prašytojas po perdavimo pateks į situaciją, nesuderinamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu, kitaip tariant, turi įtikinamai parodyti, kad taip nenutiks?

3

Kokiais įrodymais prašytojas gali pagrįsti savo argumentus, kad pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalį jo perduoti negalima, ir koks įrodinėjimo standartas tam taikytinas? Ar, atsižvelgiant į Dublino reglamento konstatuojamosiose dalyse pateiktas nuorodas į Sąjungos acquis, perduodančioji valstybė narė turi pareigą bendradarbiauti ir (arba) pareigą įsitikinti, kitaip tariant, ar, esant šiurkščių ir sistemingų trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimų, iš atsakingos valstybės narės reikia gauti individualių garantijų, kad perdavus prašytoją bus (tikrai) gerbiamos jo pagrindinės teisės? Ar atsakymas į pirmesnį klausimą būtų kitoks atsižvelgus į tai, kad prašytojas negali pateikti pakankamai įrodymų, t. y. negali savo nuoseklių ir išsamių parodymų pagrįsti dokumentais, kai pagal parodymų pobūdį to ir nebūtų galima tikėtis?

4.

Ar atsakymai į 3 punkte pateiktus klausimus būtų kitokie, jei prašytojas įtikinamai parodytų, kad atsakingoje valstybėje narėje neįmanoma paduoti skundų institucijoms ir (arba) pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir (arba) šios priemonės nėra veiksmingos?