1

Servier grupė, kurią sudaro visų pirma Servier SAS, t. y. Prancūzijoje įsteigta šios grupės patronuojančioji bendrovė, Laboratoires Servier SAS ir Servier Laboratories Ltd (toliau – atskirai arba kartu – Servier arba ieškovės), apima pasaulinio lygio farmacijos bendroves. Išimtinę grupės patronuojančiosios bendrovės valdymo kontrolę vykdo Stichting FIRS, pagal Nyderlandų teisę įsteigtas pelno nesiekiantis fondas.

2

Servier sukūrė perindoprilį – vaistą, naudojamą širdies ir kraujagyslių medicinoje, iš esmės skirtą gydyti padidėjusiam kraujospūdžiui ir širdies nepakankamumui, taikant angiotenziną konvertuojančio fermento (toliau – AKF) inhibicijos mechanizmą.

3

Perindoprilio veiklioji farmakologinė medžiaga (toliau – VFM), t. y. biologiškai aktyvi cheminė medžiaga, turinti numatytą gydomąjį poveikį, yra druskos pavidalo. Iš pradžių naudojama druska buvo erbuminas (arba tret-butilaminas), kuris yra kristalinio pavidalo dėl Servier taikomo jo sintezės metodo.

4

Perindoprilio molekulės patentas (patentas EP0049658, toliau – patentas 658) Europos patentų tarnyboje (EPT) užregistruotas 1981 m. rugsėjo 29 d. Patento 658 galiojimas turėjo baigtis 2001 m. rugsėjo 29 d., tačiau jo apsauga pratęsta keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kaip antai Jungtinėje Karalystėje, iki 2003 m. birželio 22 d., kaip leista pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (OL L 182, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 1 t., p. 200). Prancūzijoje patento 658 apsaugos galiojimas buvo pratęstas iki 2005 m. kovo 22 d., o Italijoje – iki 2009 m. vasario 13 d.

5

1988 m. Servier, be kita ko, EPT užregistravo kelis patentus dėl perindoprilio molekulės gamybos metodų, kurių galiojimas baigėsi 2008 m. rugsėjo 16 d.: patentai EP0308339, EP0308340, EP0308341 ir EP0309324 (toliau atitinkamai – patentas 339, patentas 340, patentas 341 ir patentas 324).

6

Naujus patentus dėl erbumino ir jo gamybos metodų Servier užregistravo 2001 m., tarp jų patentas EP1294689 (vadinamasis beta patentas, toliau – patentas 689), patentas EP1296948 (vadinamasis gama patentas, toliau – patentas 948) ir patentas EP1296947 (vadinamasis alfa patentas, toliau – patentas 947).

7

Patentas 947 dėl erbumino alfa kristalinio pavidalo ir jo paruošimo metodo užregistruotas 2001 m. liepos 6 d., o EPT tą patentą išdavė 2004 m. vasario 4 d.

8

Be to, Servier pateikė nacionalines patentų paraiškas keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kai jos dar nebuvo 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytos ir 1977 m. spalio 7 d. įsigaliojusios Europos patentų išdavimo konvencijos (toliau – EPK) šalys. Pavyzdžiui, Servier pateikė patentą 947 atitinkančias patentų paraiškas Bulgarijoje (BG 107532), Čekijos Respublikoje (PV2003-357), Estijoje (P200300001), Vengrijoje (HU225340), Lenkijoje (P348492) ir Slovakijoje (PP0149-2003). Visos atitinkamos patentų paraiškos pateiktos tą pačią dieną, t. y. 2001 m. liepos 6 d. Patentai išduoti 2006 m. gegužės 16 d. Bulgarijoje, 2006 m. rugpjūčio 17 d. Vengrijoje, 2007 m. sausio 23 d. Čekijos Respublikoje, 2007 m. balandžio 23 d. Slovakijoje ir 2010 m. kovo 24 d. Lekijoje.

9

Nuo 2002 m. Servier pradėjo kurti antros kartos perindoprilį, gaminamą iš kitos druskos nei erbuminas, t. y. iš arginino. Šis perindoprilio argininas turėjo geresnių savybių, kiek tai susiję su saugojimo trukme (ji pailgėjo nuo dvejų iki trejų metų), stabilumu (galima naudoti vienos rūšies pakuotes visose klimato zonose) ir sandėliavimu, kuris nereikalauja jokių ypatingų sąlygų.

10

2003 m. vasario 17 d.Servier pateikė Europos patento paraišką dėl perindoprilio arginino (patentas EP1354873B, toliau – patentas 873). Patentas 873 buvo išduotas 2004 m. liepos 17 d., o galiojimo pabaiga nustatyta 2023 m. vasario 17 d. Perindoprilio arginino įvedimas į Sąjungos rinkas pradėtas 2006 m.

11

Dešimt generinių vaistų bendrovių, tarp jų ir Niche Generics Ltd (toliau – Niche), Krka Tovarna Zdravil d.d. (toliau – Krka), Lupin Ltd ir Norton Healthcare Ltd, Ivax Europe patronuojamoji bendrovė (toliau – Ivax), vėliau susijungusi su Teva Pharmaceuticals Ltd (toliau – atskirai arba kartu su kitomis Teva grupės bendrovėmis – Teva), 2004 m. pareiškė protestą EPT dėl patento 947, kad jis būtų panaikintas visas, ir pateikė motyvus, grindžiamus naujumo ir išradimo lygio nebuvimu, taip pat nepakankamu išradimo aprašymu.

12

2006 m. liepos 27 d. EPT Protestų skyrius patvirtino patento 947 galiojimą padarius nedidelių pradinių Servier reikalavimų pakeitimų (toliau – 2006 m. liepos 27 d. EPT sprendimas). Dėl šio sprendimo septynios bendrovės pareiškė apeliaciją. Niche pasitraukė iš protesto procedūros 2005 m. vasario 9 d., Krka – 2007 m. sausio 11 d., o Lupin – 2007 m. vasario 5 d.2009 m. gegužės 6 d. sprendimu EPT techninė apeliacinė taryba panaikino 2006 m. liepos 27 d. EPT sprendimą ir atšaukė patentą 947. Servier pateiktas prašymas peržiūrėti šį sprendimą buvo atmestas 2010 m. kovo 19 d.

13

Niche2004 m. rugpjūčio 11 d. taip pat pateikė protestą EPT dėl patento 948, tačiau 2005 m. vasario 14 d. pasitraukė iš procedūros.

14

2005 m. balandžio 13 d.Teva pradėjo protesto procedūrą dėl patento 873. Protestų skyrius atmetė šį protestą, nes Teva neįrodė šio patento išradimo lygio nebuvimo. Teva dėl šio sprendimo pareiškė apeliaciją 2008 m. gruodžio 22 d., o 2012 m. gegužės 8 d. jos atsisakė.

15

Be to, patento 947 galiojimą generinių vaistų bendrovės užginčijo tam tikrų valstybių narių teismuose, konkrečiai – Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje.

16

2004 m. birželio 25 d. Jungtinėje Karalystėje Servier pareiškė ieškinį dėl padirbinėjimo High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija), Jungtinė Karalystė) prieš Niche, remdamasi savo patentais 339, 340 ir 341, nes ši bendrovė Jungtinėje Karalystėje pateikė paraiškas dėl leidimų pateikti rinkai (LPR) generinį perindoprilio variantą, sukurtą bendradarbiaujant su Matrix Laboratories Ltd (toliau – Matrix) pagal 2001 m. kovo 26 d. sudarytą susitarimą (toliau – Niche‑Matrix susitarimas). 2004 m. liepos 9 d.Niche pateikė Servier priešpriešinį ieškinį dėl patento 947 negaliojimo.

17

High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) posėdis dėl įtariamo pažeidimo pagrįstumo galiausiai buvo paskirtas 2005 m. vasario 7 ir 8 d., tačiau truko tik pusdienį, nes 2005 m. vasario 8 d.Servier ir Niche sudarė taikų susitarimą, kuriuo baigtas šių dviejų šalių ginčas.

18

Matrix buvo informuojama bendrovės Niche apie šio teisminio proceso eigą ir taip pat buvo į jį įtraukta, nes Niche vardu pateikė parodymus High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)). Beje, 2005 m. vasario 7 d.Servier išsiuntė oficialų laišką bendrovei Matrix, jame apkaltino ją pažeidus patentus 339, 340 ir 341 ir pagrasino pareikšti ieškinį dėl padirbinėjimo.

19

2004 m. rudenį Servier, be kita ko, pradėjo kurti planus įsigyti Niche. Šiuo tikslu Servier pareikalavo atlikti išankstinį auditą, kurio pirmasis etapas baigėsi 2005 m. sausio 10 d., kai ji pateikė preliminarų neįpareigojantį pasiūlymą įsigyti Niche kapitalą už 15–45 mln. svarų sterlingų (GBP) sumą. Pabaigus antrąjį išankstinio audito etapą, kuris vyko 2005 m. sausio 21 d., 2005 m. sausio 31 d.Servier žodžiu informavo Niche, kad nebeketina jos įsigyti.

20

2005 m. rugpjūčio 9 d. Jungtinėje Karalystėje Ivax pateikė prašymą atšaukti patentą 947 High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)). Vis dėlto 2005 m. spalio mėn.Servier ir Ivax nusprendė sustabdyti procesą, kol bus priimtas galutinis EPT sprendimas protesto procedūroje. Servier įsipareigojo Ivax, licenciatams ir klientams per sustabdymo laikotarpį Jungtinėje Karalystėje nereikšti ieškinių, nereikalauti grąžinti pelno ar finansinės kompensacijos, išskyrus pagrįstą atlyginimą už bet kokius veiksmus, kuriais pažeistas patentas 947, ir neprašyti kompensacijos nustatant draudimą ar grąžinti produktus. Be to, Servier įsipareigojo rūpestingai sekti procedūrą EPT ir neprašyti nustatyti laikino draudimo, pareikšdama ieškinį dėl teisių pažeidimo po to, kai EPT baigs nagrinėti procedūrą.

21

2007 m. rugpjūčio 15 d. Nyderlanduose Pharmachemie BV, Teva patronuojamoji bendrovė, Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateikė prašymą atšaukti patentą 947, patvirtintą Nyderlanduose, grindžiamą naujumo ir išradimo lygio nebuvimu ir jo neatkuriamumu. Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) šį prašymą tenkino 2008 m. birželio 11 d.Servier dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą 2008 m. spalio 7 d., bet vėliau nepateikė jokių kaltinimų.

22

2006 m. gegužės 30 d. Vengrijoje Servier pateikė prašymą laikinai uždrausti prekiauti Krka pateiktu rinkai generiniu perindoprilio variantu dėl patento 947 pažeidimo. Šis prašymas atmestas 2006 m. rugsėjo mėn.

23

2006 m. liepos 28 d. Jungtinėje Karalystėje Servier pateikė ieškinį dėl patento 340 pažeidimo High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) prieš Krka. 2006 m. rugpjūčio 2 d.Servier pateikė ir ieškinį dėl patento 947 pažeidimo prieš Krka, ir prašymą nustatyti laikiną įpareigojimą. 2006 m. rugsėjo 1 d.Krka pateikė priešpriešinį ieškinį dėl patento 947 panaikinimo, o 2006 m. rugsėjo 8 d. – kitą priešpriešinį ieškinį dėl patento 340 panaikinimo. 2006 m. spalio 3 d.High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) tenkino Servier prašymą dėl laikino įpareigojimo ir atmetė 2006 m. rugsėjo 1 d.Krka pateiktą prašymą dėl sumarinio proceso (motion of summary judgment), kuriuo siekta, kad patentas 947 būtų pripažintas negaliojančiu. 2006 m. gruodžio 1 d. byla baigta nagrinėti šalims sudarius taikų susitarimą ir panaikinus laikiną įpareigojimą.

24

2006 m. spalio 18 d.Lupin kreipėsi į High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) dėl Jungtinėje Karalystėje patvirtinto patento 947 negaliojimo ir dėl prašymo pripažinti, kad tas patentas nebuvo pažeistas dėl šioje šalyje jos ketinamo parduoti generinio perindoprilio varianto.

25

2006 m. rugpjūčio 1 d. Jungtinėje Karalystėje Servier kreipėsi į High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)), pareikšdama ieškinį Apotex Inc. dėl teisių pažeidimo, remdamasi patento 947 pažeidimu, nes pastaroji išleido generinę perindoprilio versiją 2006 m. liepos 28 d.Apotex pareiškė priešpriešinį ieškinį dėl šio patento panaikinimo. 2006 m. rugpjūčio 8 d.Apotex buvo nustatytas laikinas draudimas importuoti, siūlyti parduoti ar parduoti perindoprilį. 2007 m. liepos 6 d.High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) nusprendė, kad patentas 947 negalioja dėl naujumo ir išradimo lygio nebuvimo, palyginti su patentu 341. Todėl draudimas iš karto buvo panaikintas ir Apotex vėl galėjo prekiauti generiniu perindoprilio variantu Jungtinės Karalystės rinkoje. 2008 m. gegužės 9 d.Court of Appeal (England & Wales) (Civil division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Civilinių bylų skyrius, Jungtinė Karalystė) atmetė Servier apeliacinį skundą dėl High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) sprendimo.

26

2008 m. spalio 9 d.High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas, (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) priteisė 17,5 mln. GBP žalos atlyginimą už sumažėjusią apyvartą draudimo laikotarpiu. Vis dėlto 2011 m. kovo 29 d.High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) Apotex nurodė šią sumą grąžinti Servier, remdamasis ex turpi causa principu, nes pagal galiojantį Kanados patentą perindoprilio molekulė buvo saugoma iki 2018 m., o Apotex gamino savo vaistą ir juo prekiavo Kanadoje. Tačiau Court of Appeal (England & Wales) (Civil division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Civilinių bylų skyrius) panaikino šį sprendimą 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu. 2014 m. spalio 29 d.Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) atmetė Servier pateiktą kasacinį skundą dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Civilinių bylų skyrius) sprendimo.

27

2007 m. lapkričio 13 d. Nyderlanduose Katwijk Farma BV, Apotex patronuojamoji bendrovė, Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) pateikė ieškinį dėl Nyderlanduose patvirtinto patento 947 panaikinimo. 2007 m. gruodžio 7 d.Servier pateikė prašymą nustatyti Katwijk Farma laikiną įpareigojimą, kurį Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) atmetė 2008 m. sausio 30 d. Po to, kai išnagrinėjęs Pharmachemie pareikštą ieškinį Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) 2008 m. birželio 11 d. Nyderlanduose panaikino patento 947 galiojimą, Servier ir Katwijk Farma pasitraukė iš tuo metu vykusių procesų.

28

Servier sudarė kelias sutartis dėl taikių susitarimų patentų srityje su įvairiomis generinius vaistus gaminančiomis bendrovėmis, su kuriomis ginčijosi dėl patentų. Vis dėlto ji nesudarė taikaus susitarimo su Apotex.

29

2005 m. vasario 8 d.Servier sudarė dvi sutartis dėl taikaus susitarimo: vieną su Niche ir jos patronuojančiąja bendrove Unichem Laboratories Ltd (toliau – Unichem), o kitą – su Matrix. Tą pačią dieną Niche sudarė licencinę ir tiekimo sutartį su Biogaran, t. y. su Laboratoires Servier visiškai valdoma patronuojamąja bendrove.

30

Servier su Niche ir Unichem sudarytos sutarties (toliau – Niche sutartis) teritorinio taikymo sritis apėmė visas šalis, kuriose galiojo patentai 339, 340, 341 ir 947 (sutarties 3 straipsnis).

31

Niche sutartimi Niche ir Unichem įsipareigojo negaminti, neužsakyti, neturėti, neimportuoti, netiekti, nesiūlyti tiekti ar nedisponuoti generiniu perindopriliu, pagamintu pagal Niche sukurtą metodą, kuris, Servier nuomone, pažeidė Didžiojoje Britanijoje patvirtintus patentus 339, 340 ir 341, pagal iš esmės panašų metodą ar bet kokį kitą metodą, galintį pažeisti patentus 339, 340 ir 341 (toliau – ginčijamas metodas), kol baigsis šių patentų vietinis galiojimas (sutarties 3 straipsnis). Kita vertus, Niche sutartyje nustatyta, kad šalys gali laisvai prekiauti pagal ginčijamą metodą pagamintu perindopriliu, nepažeisdamos patentų, kai baigsis tų patentų galiojimo laikas (sutarties 4 ir 6 straipsniai). Be to, Niche privalėjo iki patentų galiojimo pabaigos panaikinti, nutraukti ar sustabdyti visas jau sudarytas sutartis dėl pagal ginčijamą metodą gaminamo perindoprilio ir dėl su šiuo perindopriliu susijusių LPR prašymų (sutarties 11 straipsnis). Beje, Niche ir Unichem įsipareigojo neteikti jokio LPR prašymo dėl perindoprilio, pagaminto pagal ginčijamą metodą, ir jokiai trečiajai šaliai nepadėti gauti tokio LPR (sutarties 10 straipsnis). Galiausiai jos turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų dėl patentų 339, 340, 341, 947, 689 ir 948 negaliojimo ar pripažinimo dėl pažeidimo nebuvimo iki jų galiojimo pabaigos, išskyrus atvejus, jeigu reikėtų teisme gintis nagrinėjant ieškinį dėl patento pažeidimo (sutarties 8 straipsnis). Be to, Niche sutiko atsiimti EPT pateiktus protestus dėl patentų 947 ir 948 (sutarties 7 straipsnis).

32

Atsilygindama Servier įsipareigojo, pirma, nepareikšti Niche ar jos klientams ir Unichem patentais 339, 340, 341 ir 947 grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo dėl kiekvieno įtariamo pažeidimo atvejo iki Niche sutarties sudarymo (sutarties 5 straipsnis) ir, antra, dviem pavedimais išmokėti Niche ir Unichem 11,8 mln. GBP (sutarties 13 straipsnis). Ši suma yra atlygis už Niche ir Unichem įsipareigojimus ir „galimas esmines sąnaudas bei atsakomybes, kurias Niche ir Unichem gali patirti dėl pagal [ginčijamą] metodą gaminamo perindoprilio kūrimo programos nutraukimo“.

33

Be to, 2005 m. vasario 8 d.Niche sudarė licencinę ir tiekimo sutartį su Biogaran (toliau – Biogaran sutartis) dėl, pirma, visos LPR gauti reikalingos Niche turimos informacijos ir duomenų apie tris vaistus perdavimo ir, antra, dėl Prancūzijoje galiojančio LPR vienam iš jų. Už tai Biogaran turėjo sumokėti Niche negrąžinamą 2,5 mln. GBP sumą, net jeigu ji negautų LPR. Be to, Biogaran turėjo užsakyti Niche atitinkamus produktus po to, kai gaus LIR. Jeigu LPR negaunama per 18 mėn. nuo sutarties įsigaliojimo datos, ji turėjo būti automatiškai nutraukta (14.4 straipsnis), ir nė viena iš šalių neturėjo teisės į kompensaciją (14.5 straipsnis).

34

Servier ir Matrix sudarytos sutarties (toliau – Matrix sutartis) taikymo sritis apėmė visas šalis, kuriose galioja patentai 339, 340, 341 ir 947, išskyrus vieną valstybę, nepriklausančią Europos ekonominei erdvei (EEE) (Matrix sutarties 1 skirsnio 1 dalies xiii punktas).

35

Pagal šią sutartį Matrix įsipareigojo negaminti, neužsakyti, neturėti, neimportuoti, netiekti, nesiūlyti tiekti ar nedisponuoti perindopriliu, pagamintu pagal ginčijamą metodą, kol baigsis šių patentų vietinis galiojimo laikas (sutarties 1 ir 2 straipsniai). Kita vertus, sutartyje nustatyta, kad Matrix gali laisvai prekiauti pagal ginčijamą metodą pagamintu perindopriliu, nepažeisdama šių patentų, kai baigsis jų galiojimo laikas (sutarties 4 straipsnis). Be to, Matrix privalėjo iki patentų galiojimo pabaigos ir ne vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d. panaikinti, nutraukti ar sustabdyti visas jau sudarytas sutartis dėl pagal ginčijamą metodą gaminamo perindoprilio ir dėl su šiuo perindopriliu susijusių LPR prašymų (sutarties 7 ir 8 straipsniai). Beje, ji įsipareigojo neteikti jokio LPR prašymo dėl perindoprilio, pagaminto pagal ginčijamą metodą, ir jokiai trečiajai šaliai nepadėti gauti tokio LPR (sutarties 6 straipsnis). Galiausiai Matrix turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų dėl patentų 339, 340, 341, 947, 689 ir 948 negaliojimo ar pripažinimo dėl pažeidimo nebuvimo iki jų galiojimo pabaigos, išskyrus atvejus, jeigu reikėtų teisme gintis nagrinėjant ieškinį dėl patento pažeidimo (5 straipsnis).

36

Atsilygindama Servier įsipareigojo, pirma, nereikšti Matrix patentais 339, 340, 341 ir 947 grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo dėl kiekvieno įtariamo pažeidimo atvejo iki Matrix sutarties sudarymo (sutarties 3 straipsnis) ir, antra, dviem pavedimais išmokėti Matrix 11,8 mln. GBP (sutarties 9 straipsnis). Ši suma – atlygis už Matrix įsipareigojimus ir „galimas esmines sąnaudas bei atsakomybes, kurias Matrix gali patirti dėl pagal [ginčijamą] metodą gaminamo perindoprilio kūrimo programos nutraukimo“.

37

2006 m. birželio 13 d.Servier su Teva sudarė sutartį dėl taikaus susitarimo ir išimtinio pirkimo (toliau – Teva sutartis). Teva sutartyje nurodytas perindoprilis buvo perindopriliso erbuminas (1.12 straipsnis).

38

Remiantis taikaus susitarimo sąlygomis, Teva įsipareigojo sunaikinti visą jai priklausantį ar jos kontroliuojamą perindoprilį, skirtą parduoti Jungtinėje Karalystėje (2.2 straipsnis). Be to, Teva įsipareigojo Jungtinėje Karalystėje negaminti, neužsakyti, neturėti, neimportuoti, netiekti, nesiūlyti tiekti ar nedisponuoti generiniu perindopriliu, pagamintu pagal jos sukurtą metodą, kurį Servier laikė pažeidžiančiu patentus 947 ir 339–341, patvirtintus Jungtinėje Karalystėje, arba pažeidžiančiu šiuos patentus, kol bus nutraukta ar baigs galioti Teva sutartis arba minėti patentai (2.3 straipsnis). Beje, Teva įsipareigojo neginčyti tų patentų Jungtinėje Karalystėje per Teva sutarties galiojimo laikotarpį, ir buvo patikslinta, kad jai nedraudžiama dėl ginčijamų patentų dalyvauti protesto procedūroje EPT (2.4 straipsnis).

39

Atsilygindama už Teva įsipareigojimus, Servier įsipareigojo atsisakyti bet kokių reikalavimų Teva dėl galimo ankstesnio, nei įsigaliojo Teva sutartis, ginčijamų patentų pažeidimo Jungtinėje Karalystėje (2.1 straipsnis).

40

Remiantis sąlygomis dėl išimtinio pirkimo pareigos, Teva įsipareigojo pirkti tik iš Servier, kiek tai susiję su visais generinio perindoprilio, skirto platinti Jungtinėje Karalystėje visą Teva sutarties galiojimo laikotarpį, poreikiais (3.1 ir 1.14 straipsniai). Jeigu Servier netiektų, Teva nesuteikta jokių teisių gynimo priemonių ar galimybės nutraukti sutartį, o tik teisė į vienkartinę mėnesinę 500000 GBP išmoką (1.8 ir 3.8.3 straipsniai).

41

Remiantis Teva sutarties bendrosiomis nuostatomis, ta sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui ir galėjo būti atnaujinta papildomam dvejų metų laikotarpiui (8.1 ir 8.2 straipsniai). Be to, Teva sutarties pasirašymo metu Servier, pateikus „atitinkamą sąskaitą faktūrą“, turėjo sumokėti Teva 5 mln. GBP sumą – kaip „įnašą padengti išlaidoms, kurių Teva patyrė dėl pasirengimo sudaryti šią sutartį, įskaitant ir neribojant išlaidas, susijusias su esamų jos tiekimo sutarčių nutraukimu Jungtinėje Karalystėje“ (10 straipsnis).

42

2007 m. vasario 23 d.Servier ir Teva sudarė Teva sutarties priedą (toliau – Teva sutarties priedas), patvirtinantį veiksmingą išimtinio pirkimo pareigos vykdymą nustatant datą, nuo kurios Teva galėjo pradėti platinti Servier tiekiamą generinį perindoprilį. Šią datą turėjo nustatyti arba vienašališkai Servier, arba ji turėjo sutapti su patento 947 atšaukimu ar jo galiojimo pabaiga arba data, nuo kurios Apotex pradės platinti generinį perindoprilį Jungtinėje Karalystėje po to, kai bus išspręstas ginčas su Servier.

43

2006 m. spalio 27 d.Servier ir Krka sudarė sutartį dėl taikaus susitarimo ir licencinę sutartį, kurią papildė 2006 m. lapkričio 2 d. sudarytas priedas.

44

Su Krka sudarytoje sutartyje dėl taikaus susitarimo buvo nustatyta, kad patentas 947 apims ir lygiaverčius nacionalinius patentus (B priedas).

45

Remiantis sudaryta sutartimi dėl taikaus susitarimo, galiojančia iki patentų 947 ar 340 galiojimo baigos ar atšaukimo, Krka įsipareigojo atsisakyti bet kokių esamų pretenzijų dėl patento 947 visame pasaulyje, o dėl patento 340 – Jungtinėje Karalystėje, ir ateityje neginčyti nė vieno iš šių patentų visame pasaulyje (I straipsnio ii punktas). Be to, Krka ir jos patronuojamosios bendrovės neturėjo teisės sukurti ar prekiauti patentą 947 pažeidžiančia generinio perindoprilio versija visą to patento galiojimo laikotarpį ir šalyse, kuriose jis galioja, išskyrus, jei bus gautas specialus Servier leidimas (V straipsnis). Taip pat Krka negalėjo tiekti tretiesiems asmenims patentą 947 pažeidžiančios generinio perindoprilio versijos, negavusi specialaus Servier leidimo (V straipsnio 2 dalis). Už tai Servier įsipareigojo atsisakyti visų visame pasaulyje prieš Krka pradėtų teismo procesų dėl patentų 947 ir 340 pažeidimo, įskaitant jos prašymus dėl laikino įpareigojimo (I straipsnio i punktas).

46

Remiantis licencine sutartimi, su Krka sudaryta, kol galios patentas 947 (5 straipsnis), Servier suteikė Krka„išimtinę“ ir neatšaukiamą patento 947 licenciją naudoti, gaminti, parduoti, siūlyti parduoti, skatinti prekybą ir importuoti nuosavus gaminius, kurių sudėtyje yra kristalinis alfa erbuminas (2 straipsnis) Čekijos Respublikoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje (1 straipsnis). Už tai Krka turėjo sumokėti Servier 3 % grynos jos pardavimų visose šiose teritorijose sumos dydžio mokestį (3 straipsnis). Servier turėjo teisę visose šiose valstybėse tiesiogiai ar netiesiogiai (t. y. per vieną iš savo patronuojamųjų bendrovių ar per vieną trečiąjį asmenį kiekvienoje šalyje) naudoti patentą 947 (2 straipsnis).

47

Be to, 2007 m. sausio 5 d.Servier su Krka sudarė licencinę ir perleidimo sutartį.

48

Remdamasi licencine ir perleidimo sutartimi, Krka perdavė Servier dvi patento paraiškas, kurių viena susijusi su perindoprilio sintezės metodu (WO 2005 113500), o kita – su perindoprilio farmacine forma ir sudėtimi (WO 2005 094793) (1 straipsnis). Šių patentų paraiškų saugomą technologiją Krka naudojo perindoprilio gamybai.

49

Krka įsipareigojo neginčyti nagrinėjamų paraiškų pagrindu išduotų patentų galiojimo (3 straipsnis).

50

Už šį perleidimą Servier sumokėjo Krka po 15 mln. EUR už kiekvieną iš nagrinėjamų paraiškų (2 straipsnis).

51

Taip pat Servier suteikė Krka neišimtinę, atšaukiamą, neperleidžiamą ir nemokamą licenciją be teisės suteikti sublicenciją (nebent patronuojamosioms bendrovėms) galimoms paraiškoms ar patentams, o šios licencijos galiojimo laikas, erdvė ir galimas jos naudojimas neriboti (4 straipsnis).

52

2007 m. sausio 30 d.Servier ir Lupin sudarė sutartį dėl taikaus susitarimo (toliau – Lupin sutartis).

53

Abi šalys nusprendė nutraukti ginčus dėl perindoprilio (1.1, 1.2 ir 1.4 straipsniai).

54

Be to, Lupin įsipareigojo nemėginti tiesiogiai ar netiesiogiai, padėdama tretiesiems asmenims ar juos įpareigodama, siekti atšaukti, pripažinti negaliojančiu ar ginčyti patentą 947 ar bet kurį Servier ar jos patronuojamųjų bendrovių turimą patentą, kuriuo saugomas perindoprilis visose šalyse, išskyrus vieną šalį, kuri nėra EEE narė (1.3 straipsnis). Be to, Lupin ir jos patronuojamosios bendrovės įsipareigojo neparduoti ar nesiūlyti parduoti visų farmacijos produktų, kurių veikliosios farmacinės medžiagos (VFM) sudėtyje yra „perindoprilio erbumino <…> ir bet kurios jo druskos“, visose šalyse, išskyrus vieną šalį, kuri nėra EEE narė (1.6 straipsnis). Vis dėlto Lupin turėjo teisę prekiauti Servier tiekiamais produktais arba savo perindopriliu šalyse, kurių rinkose Servier leido prekiauti generiniu perindopriliu; arba pasibaigus visų Servier atitinkamų patentų galiojimo laikui – šalyse, kuriose tretieji asmenys tiekė rinkai generinį perindoprilį ir kuriose Servier nepateikė prašymo dėl draudimo juo prekiauti (1.6 ir 4.1 straipsniai).

55

Be to, Servier ir Lupin, kiek tai susiję su Lupin sutartimi, sudarė ir sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių perleidimo, ir licencinę sutartį.

56

Iš tikrųjų Servier įsigijo tris Lupin pateiktas patento paraiškas dėl perindoprilio gamybos metodo:

57

Be to, Servier dėl šių trijų patento paraiškų suteikė Lupin neišimtinę, neperleidžiamą, nesuteikiančią teisės teikti sublicenciją, nemokamą, nuolatinę ir neatšaukiamą licenciją perindoprilio gamybai su nagrinėjamomis paraiškomis susijusiose šalyse (3.1 straipsnis).

58

Galiausiai Lupin sutartyje buvo numatyta, kad per keturias savaites šalys sudarys tiekimo sutartį, tačiau ji nebuvo sudaryta.

59

2001 m. rugsėjo 3 d. ieškovės ir Rolabo, SL už 10 mln. JAV dolerių (USD) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl 2001 m. liepos 24 d. pastarosios pateiktos patento paraiškos, susijusios su perindoprilio VFM ir perindoprilio VFM cheminės sudėties byla.

60

2004 m. lapkričio 9 d. ieškovės ir Azad Pharmaceutical Ingredients AG (toliau – Azad) už 13374243 EUR sudarė sutartį dėl pastarosios pateiktos patento paraiškos dėl dviejų naujų polimorfinių perindoprilio formų delta ir epsilon ir atitinkamos praktinės patirties visame pasaulyje perleidimo.

61

2007 m. spalio 15 d. ieškovės ir Sandoz AG sudarė sutarties protokolą, jame numatyta, kad už sumą, galinčią viršyti 50 mln. USD, jos įsigis Sandoz sukurtą perindoprilio VFM technologiją, jei paaiškės, jog ši technologija nevaržoma patentų ir pramoniniu lygiu yra gyvybingos konkurencijos šaltinis. Derybos vyko iki 2008 m. liepos mėn., tačiau galiausiai sutartis nebuvo sudaryta.

62

2008 m. sausio 15 d. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 17 straipsnio nuostatomis, nusprendė pradėti tyrimą farmacijos sektoriuje, turėdama tikslą nustatyti, pirma, inovacijų, matuojamų naujų vaistų atėjimu į rinką skaičiumi, sumažėjimo šiame sektoriuje priežastis ir, antra, priežastis, dėl kurių tam tikri generiniai vaistai pavėluotai patenka į rinką.

63

Po konsultacijų su visuomene 2008 m. lapkričio 28 d. Komisija paskelbė preliminarią tyrimo rezultatų ataskaitą. 2009 m. liepos 8 d. ji priėmė komunikatą, jame apibendrino farmacijos sektoriaus tyrimo ataskaitą. Tame komunikate Komisija konkrečiai nurodė, kad reikia toliau stebėti patentuotus ir generinius vaistus gaminančių bendrovių sudarytus taikius susitarimus dėl ginčų patentų srityje, kad būtų galima geriau suprasti, kaip naudojamasi tomis sutartimis, ir nustatyti sutartis, dėl kurių vėluoja generinių vaistų atėjimas į rinką Sąjungos vartotojų nenaudai ir kurios gali būti pripažintos konkurencijos taisyklių pažeidimu. Vėliau Komisija priėmė šešias metines ataskaitas dėl su patentais susijusių sutarčių dėl taikaus susitarimo stebėsenos.

64

2008 m. lapkričio 24 d. Komisija iš anksto nepranešusi atliko patikrinimus, be kita ko, Servier patalpose. 2009 m. sausio mėn. Kelioms bendrovėms, tarp jų ir Servier, ji pateikė prašymus pateikti informacijos. 2009 m. liepos 2 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti procedūrą.

65

2009 m. rugpjūčio mėn., vėliau nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn., Komisija Servier pateikė naujus prašymus pateikti informacijos. Kadangi Servier atsisakė atsakyti į tam tikras 2011 m. vasario 7 d. ir balandžio 11 d. prašymų pateikti informacijos dalis apie Biogaran sutartį, Komisija priėmė Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi grindžiamą sprendimą. Servier pateikė prašomą informaciją 2011 m. lapkričio 7 d.

66

2009–2012 m. Servier buvo kviečiama dalyvauti keliuose susitikimuose esamai padėčiai aptarti.

67

2012 m. liepos 27 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, skirtą kelioms bendrovėms, taip pat Servier; ši atsakė 2013 m. sausio 14 d.

68

2013 m. balandžio 15–18 d. išklausius suinteresuotąsias bendroves, buvo surengti nauji susitikimai esamai padėčiai aptarti ir Servier buvo išsiųsti nauji prašymai pateikti informacijos.

69

2013 m. gruodžio 18 d. Komisija leido Servier susipažinti su surinktais arba po pranešimo apie kaltinimus paskelbimo plačiau atskleistais įrodymais ir išsiuntė faktinių aplinkybių santrauką; į ją Servier atsakė 2014 m. sausio 31 d. Bylas nagrinėjantis pareigūnas galutinę ataskaitą pateikė 2014 m. liepos 7 d.

70

2014 m. liepos 9 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2014) 4955 final dėl procedūros pagal SESV 101 ir 102 straipsnius (byla AT.39612 – Perindoprilis (Servier)) (toliau – ginčijamas sprendimas), apie jį ieškovėms pranešta 2014 m. liepos 11 d.

71

Komisija nusprendė, kad ieškovės pažeidė, pirma, SESV 101 straipsnį, nes už kompensacinį mokestį sudarė penkias sutartis dėl taikaus susitarimo patentų srityje (ginčijamo sprendimo 1–5 straipsniai), ir, antra, SESV 102 straipsnį, nes, įsigydamos technologiją ir sudarydamos penkias sutartis dėl taikaus susitarimo, parengė ir įgyvendino antikonkurencinę strategiją, apimančią Prancūzijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės perindoprilio produktų rinką ir perindoprilio VFM technologijos rinką (ginčijamo sprendimo 6 straipsnis).

72

Už SESV 101 straipsnio pažeidimus Komisija ieškovėms skyrė šias baudas, kurių visa suma sudarė 289727200 EUR (ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 1–5 dalys):

73

Už SESV 102 straipsnio pažeidimą Komisija ieškovėms skyrė 41270000 EUR baudą (ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 6 dalis).

74

2014 m. rugsėjo 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

75

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

76

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

77

2015 m. vasario 2 d. pateiktu aktu European Federation of Pharmaceutical Industries and Associations (EFPIA) (toliau – EFPIA arba įstojusi į bylą šalis) paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų.

78

Ieškovės ir Komisija paprašė užtikrinti konfidencialumą EFPIA atžvilgiu tam tikrose ieškinio, atsiliepimo į ieškinį, dubliko, tripliko, atsakymo dėl tam tikrų proceso organizavimo priemonių, pastabų dėl šių atsakymų ir ieškovių pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimo dalyse.

79

2015 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos primininko nutartimi EFPIA leista įstoti į šią bylą palaikyti ieškovių reikalavimų. Kadangi EFPIA nepateikė prieštaravimų dėl prašymų užtikrinti konfidencialumą, Bendrasis Teismas nenagrinėjo jų pagrįstumo.

80

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

81

Pritaikius Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a ir d punktuose nustatytas proceso organizavimo priemones, Komisijai pasiūlyta raštu atsakyti į klausimus ir pateikti dokumentus, susijusius būtent su Konkurenciją ribojančios veiklos ir dominavimo patariamojo komiteto konsultacija, baudos dydžio apskaičiavimu ir duomenimis apie sutartis, sudarytas su Krka, kurioms ginčijamame sprendime taikytas konfidencialumas. Komisija pateikė atsakymus per nustatytą terminą.

82

Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į devintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

83

Atsižvelgdamas į devintosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

84

Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a punkte numatytas proceso organizavimo priemones, šalims raštu pateikė klausimus, prašydamas į juos atsakyti per teismo posėdį.

85

2017 m. vasario 24 d. Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies e punktu, šalis iškvietė dalyvauti Bendrojo Teismo devintosios išplėstinės kolegijos pirmininko ir teisėjo pranešėjo neoficialiame susirinkime, kad būtų aptarta teismo posėdžio eigos tvarka ir konfidencialumo taikymas tam tikriems duomenims. Ieškovės ir Komisija dalyvavo šiame 2017 m. gegužės 3 d. Bendrajame Teisme vykusiame susirinkime.

86

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus per 2017 m. birželio 6–9 d. posėdį.

89

Remiantis suformuota jurisprudencija, ieškinių priimtinumo reikalavimai yra viešąja tvarka grindžiamas nepriimtinumo pagrindas, kurį Sąjungos teismas prireikus gali ir turi tikrinti ex officio (2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Joynson / Komisija, T‑231/99, EU:T:2002:84, 154 punktas ir 2005 gruodžio 14 d. Sprendimo Honeywell / Komisija, T‑209/01, EU:T:2005:455, 53 punktas). Todėl, net jeigu Komisija tik atsakydama į Bendrojo Teismo per teismo posėdį pateiktą klausimą ginčijo ieškovių pateiktą trečiąjį reikalavimą, nors to nepadarė rašytiniuose dokumentuose, Bendrasis Teismas turi nagrinėti jo priimtinumą ex officio.

90

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 21 straipsnio pirma pastraipa, taikoma procesui Bendrajame Teisme pagal to paties Statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento, taikyto ieškinio pareiškimo momentu, 44 straipsnio 1 dalies c ir d punktus, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, reikalavimai ir pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Šiuo reikalavimu siekiama, kad būtų pateikti pakankamai aiškūs ir tikslūs duomenys, kad atsakovas galėtų tinkamai gintis, o Sąjungos teismas – vykdyti teisminę kontrolę, prireikus be jokios kitos pagrindžiančios informacijos (1995 m. birželio 29 d. Sprendimo ICI / Komisija, T‑37/91, EU:T:1995:119, 42 punktas; 2000 m. vasario 24 d. Sprendimo ADT Projekt / Komisija, T‑145/98, EU:T:2000:54, 66 punktas ir 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Danske Busvognmænd / Komisija, T‑157/01, EU:T:2004:76, 45 punktas). Taigi, kaip per teismo posėdį tvirtino Komisija, ieškinyje pateikta bendro pobūdžio nuoroda į kitame, susijusioje byloje pareikštame, ieškinyje pateiktus pagrindus ir argumentus neatitinka šio reikalavimo (2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Legris Industries / Komisija, T‑376/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:107, 32 punktas).

91

Vis dėlto pažymėtina, jog Sąjungos teismas galėjo nuspręsti, kad ieškinyje aiškiai nenurodyti pagrindai gali būti laikomi tinkamai nurodytais dėl to, kad padaryta nuoroda į kitoje byloje pateiktus pagrindus, jeigu ieškovas padarė nuorodą į savo rašytinius dokumentus kitoje byloje (žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Honeywell / Komisija, T‑209/01, EU:T:2005:455, 61 ir 62 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Šie atvejai apėmė situacijas, kuriose šalys, pareigūnai ir jiems atstovaujantys advokatai buvo tie patys. Tačiau Bendrasis Teismas mano, kad pripažinus ieškinyje aiškiai nenurodytus pagrindus priimtinais dėl to, kad jais rėmėsi tretieji asmenys kitoje byloje, į kurią padaryta nuoroda, būtų leidžiama išvengti imperatyvių reikalavimų, nustatytų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 21 straipsnyje ir 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Honeywell / Komisija, T‑209/01, EU:T:2005:455, 63 ir 64 punktus; 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Dura Vermeer Infra / Komisija, T‑352/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:483, 25 ir 26 punktus; 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koninklijke BAM Groep / Komisija, T‑355/06, nepaskelbtas Rink, EU:T:2012:486, 26 ir 27 punktus ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Heijmans / Komisija, T‑360/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:490, 25 ir 26 punktus). Galiausiai primintina, kad kiekviena šalis pati atsako už savo pateiktų procesinių dokumentų turinį, o ši taisyklė įtvirtinta, be kita ko, 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 1995 m. birželio 29 d. Sprendimo ICI / Komisija, T‑37/91, EU:T:1995:119, 46 punktą ir 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Honeywell / Komisija, T‑209/01, EU:T:2005:455, 66 punktą). Taigi šiuo atveju nustatyta, kad ieškovės pageidauja remtis panaikinimu, kuris galbūt bus taikomas tretiesiems asmenims, todėl nenurodė nei šalių, nei jų atstovų tapatybės.

92

Be to, primintina, kad konkurencijos bylose kelių įmonių atžvilgiu priimtas sprendimas, nors ir priimtas bei paskelbtas kaip vienas sprendimas, laikytinas kelių individualių sprendimų, kuriuose dėl kiekvienos įmonės adresatės konstatuojamas teisės pažeidimo ar pažeidimų padarymas ir prireikus skiriama bauda, junginiu (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 49 punktą ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 100 punktą). Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei sprendimo adresatas ketina pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių, o sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais, nėra Sąjungos teismo sprendžiamo ginčo dalykas (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 53 punktas; 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P–C‑216/09 P, EU:C:2011:190, 142 punktas ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink, EU:C:2013:464, 66 punktas). Todėl Teisingumo Teismas iš esmės mano, kad sprendimo dėl panaikinimo pagrindas negali būti taikomas asmenims, kurie nebuvo bylos šalys, tad jų atžvilgiu bet kuriuo atveju negalėjo būti priimtas sprendimas (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 55 punktas). Taigi individualaus sprendimo panaikinimas yra erga omnes poveikio ir taikomas visiems, tačiau, kitaip nei visuotinai taikomo akto panaikinimo atveju, juo gali pasinaudoti ne visi (žr. 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo Emesa-Trefilería ir Industrias Galycas / Komisija, T‑406/10, EU:T:2015:499, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

93

Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino šį principą 2013 m. sausio 22 d. Sprendime Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29, 43–49 punktai); jame nusprendė, kad, kai patronuojančiosios bendrovės atsakomybė kyla tik dėl patronuojamosios bendrovės atsakomybės ir šios dvi bendrovės tuo pačiu metu buvo pareiškusios ieškinius, kurių dalykas toks pats, Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo ultra petita dėl to, kad atsižvelgė į bylos, kurioje patronuojamoji bendrovė pareiškė ieškinį, baigtį, ir panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su nagrinėtu laikotarpiu, patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu, nors pastaroji ginčijo ne visą pažeidimo padarymo laikotarpį, o patronuojamoji bendrovė – visą. Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad norint taikyti tokį sprendimo variantą dėl baudos, skirtos patronuojančiajai bendrovei, kurios atsakomybė kyla tik dėl patronuojamosios bendrovės atsakomybės, būtina tenkinti specialius reikalavimus, be kita ko, kad abi bendrovės būtų nurodžiusios pagrindus, kurių „tas pats dalykas“, ir kad patronuojančioji bendrovė, kuri yra ieškovė, remtųsi tokiomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocation / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 66 punktą).

94

Vis dėlto Teisingumo Teismas neapibėžė sąvokos „tas pats dalykas“, jis pateikė išsamesnę poziciją dėl klausimo, ar konkrečios aplinkybės, kaip antai nagrinėtos 2013 m. sausio 22 d. Sprendime Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29), buvo susijusios su viešąja tvarka ir teismas jas turėjo nurodyti ex officio. Pirmiausia jis tokį sprendimą taikė tada, kai abi bendrovės ginčijo pažeidimo trukmę ir sutapo bent dalis to ginčijamo laikotarpio (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Komisija / Tomkins, C‑286/11 P, EU:C:2013:29, 43 ir 44 punktai). Tačiau jis paliko galioti Bendrojo Teismo sprendimą, kuris laikėsi šios pozicijos, kai patronuojamajai bendrovei buvo sumažintas jai skirtos baudos dydis, remiantis tuo, kad netinkamai atsižvelgta į jos bendradarbiavimą pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo tvarką, nuspręsdamas, kad tuo atveju patronuojančioji bendrovė subsidiariai prašė sumažinti solidariai su ja patronuojamajai bendrovei skirtos baudos dydį ir kad tam tikrais jos pateiktais pagrindais „siekta būtent pagrįsti tokį sumažinimą“ (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Alliance One International / Komisija, C‑679/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:606, 103–107 punktai). Galiausiai 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Total / Komisija (C‑597/13 P, EU:C:2015:613, 31–42 punktai) Teisingumo Teismas iš dalies pakeitė Bendrojo Teismo sprendimą, nes dėl patronuojančiosios bendrovės priimtame sprendime nebuvo atsižvelgta į jos patronuojamajai bendrovei sumažintą baudą kitame tą pačią dieną priimtame sprendime dėl Komisijos taikyto baudos apskaičiavimo metodo nustatant dauginimo koeficientą už pažeidimo trukmę. Vis dėlto patronuojančioji bendrovė nesirėmė tokiu pagrindu (nors ji ginčijo pažeidimo trukmę) ir Bendrojo Teismo neprašė sumažinti jai skirtos baudos dydžio, jeigu ta bauda bus sumažinta jos patronuojamajai bendrovei.

95

Šiuo atveju Biogaran, Servier patronuojamoji bendrovė, taip pat pareiškė ieškinį (byla, kurioje jau priimtas Sprendimas Biogaran / Komisija (T‑677/14)) dėl ginčijamo sprendimo 1, 7 ir 8 straipsnių. Tačiau, kaip per teismo posėdį priminė Komisija, šiuo atveju nagrinėjamos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėtų byloje, kurioje priimtas 2013 m. sausio 22 d. Sprendimas Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29), ir vėlesnėje jursiprudencijoje būtent tuo, kad ieškovių atsakomybė kyla ne tik dėl jų patronuojamosios bendrovės Biogaran atsakomybės (ginčijamo sprendimo 3006–3013 konstatuojamosios dalys). Be to, bet kuriuo atveju byloje, kurioje jau priimtas Sprendimas Biogaran / Komisija (T‑677/14), Biogaran pareikštas ieškinys atmestas, todėl ieškovių prašymas dėl galimybės pasinaudoti Biogaran naudai galimu taikyti panaikinimu neperspektyvus.

96

Ieškovės tvirtino ir tai, kad jos turėtų galėti pasinaudoti galimu kitai ginčijamo sprendimo adresatei taikytinu panaikinimu, kad „būtų išvengta skirtingo teisiniu ir faktiniu požiūriu tapačių situacijų vertinimo“. Tiek vienodo požiūrio principas, tiek „bendra nuoseklumo pareiga“ reikalauja laikytis šio požiūrio.

97

Šiuo klausimu primintina, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, ir pagal jį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Tačiau konkurencijos bylose kelių įmonių atžvilgiu priimtas sprendimas, nors ir priimtas bei paskelbtas kaip vienas sprendimas, laikytinas kelių individualių sprendimų, kuriuose dėl kiekvienos įmonės adresatės konstatuojamas teisės pažeidimo ar pažeidimų padarymas ir prireikus skiriama bauda, junginiu (žr. šio sprendimo 92 punktą). Taigi a priori, išskyrus išimtis, šių įmonių padėtis skiriasi. Todėl vienodo požiūrio principas lemia tai, kad Sąjungos teismas negali nukrypti nuo reikalavimų priimtinumą reglamentuojančių procesinių normų, vienai konkurencijos teisės srityje priimto sprendimo įmonei adresatei leisdamas pasinaudoti panaikinimu, kuris taikytas kitai to sprendimo adresatei, remdamasis tik pastarosios nurodytais pagrindais.

98

Be to, Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti sprendimus negali būti taip išplėsta, kad jis turėtų vienoje byloje priimtą sprendimą pateisinti, atsižvelgdamas į kitą sprendimą, priimtą kitoje jo nagrinėtoje byloje, net jeigu ji susijusi su tuo pačiu sprendimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocation / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 66 punktą).

99

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovių trečiasis reikalavimas, kuriuo jos siekia pasinaudoti galimu kitoms ginčijamo sprendimo adresatėms pritaikytu panaikinimu, remdamosi šių pateiktais pagrindais, nepriimtinas. Jeigu šis reikalavimas būtų priimtinas, šiuo atveju jis turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes ieškovės savo naudai negali pagrįstai remtis, kaip tai matyti iš šio sprendimo 92–98 punktų, kitų ginčijamo sprendimo adresačių naudai priimtu sprendimu.

102

Visų pirma, Komisija teigia, jog ieškinio A 2 ir A3 priedai nepriimtini, remiantis iura novit curia principu. Priedai turi tik įrodomąją ir pagalbinę reikšmę, jais negali būti naudojamasi, siekiant remtis Sąjungos teisės norma ar ją aiškinti; tai gali daryti tik Bendrasis Teismas. Komisija remiasi 2011 m. liepos 5 d. Sprendimu Edwin / OHMI (C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 53 punktas) ir 2013 m. kovo 20 d. Sprendimu El Corte Inglés / OHMI – Chez Gerard (CLUB GOURMET) (T‑571/11, EU:T:2013:145, 35 punktas), kuriuose nurodyta, kad iura novit curia principas taikomas tik Sąjungos teisei, o ne nacionalinei teisei. Primintina, jog šis principas reiškia, kad teisės akto turinį nustato tik teismas, o ne šalys. Jurisprudencijoje šis principas taikytas siekiant akcentuoti, kad, nors nagrinėdamas šalių apibrėžtą ginčą Sąjungos teismas turi nuspręsti tik dėl šalių prašymo, jis neturi apsiriboti tik jų nurodytais argumentais, pateiktais reikalavimams pagrįsti, antraip teismui kartais galėtų prireikti grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais vertinimais (2004 m. rugsėjo 27 d. Nutarties UER / M6 ir kt., C‑470/02 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2004:565, 69 punktas; 2006 m. birželio 13 d. Nutarties Mancini / Komisija, C‑172/05 P, EU:C:2006:393, 41 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 65 punktas ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Putterie-De-Beukelaer, T‑160/08 P, EU:T:2010:294, 65 punktas). Be to, remiantis šiuo principu, aiškinant teisės akto turinį netaikomas principas, pagal kurį šalys gali laisvai apibrėžti ginčo dalyką, todėl Sąjungos teismas neprivalo atskleisti šalims savo aiškinimo, kad jos šiuo klausimu galėtų pateikti savo nuomonę (žr. 2009 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Roodhuijzen, T‑58/08 P, EU:T:2009:385, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), tačiau teismas turi vykdyti pareigą šalims suteikti galimybę žinoti tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso bylos baigtis, ir pagal rungimosi principą dėl jų pareikšti savo poziciją (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 56 punktas). Vis dėlto šis principas nereiškia, kad su Sąjungos teisės aiškinimu susiję ieškinio priedai nepriimtini.

103

Be to, Komisijos nurodytas nepriimtinumas, atrodo, motyvuotas faktu, kad abiejuose nagrinėjamuose prieduose pateiktos ieškovių naudai priimtos advokatų F. G. Jacobs ir F. Macken nuomonės, tačiau gerai žinoma, kad jie yra buvę Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nariai. Per teismo posėdį paklausta, ar ginčydama taip pateiktų teisinių nuomonių priimtinumą Komisija ketino remtis tuo, kad šie buvę Teisingumo Teismo nariai pažeidė savo pareigas, nustatytas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narių ir buvusių narių elgesio kodekse (OL C 223, 2007, p. 1), konkrečiai – šio Elgesio kodekso 6 straipsnyje, susijusiame su narių įsipareigojimu baigus eiti savo pareigas, Komisija atsakė, kad tokio ketinimo neturėjo. Bendrasis Teismas tai pažymėjo posėdžio protokole.

104

Subsidiariai Komisija tvirtino, kad, remiantis jurisprudencija, ieškinio priede pateikta teisinė nuomonė priimtina tik tiek, kiek ja siekiama pagrįsti ir papildyti esminius elementus, kurie turi būti pateikti ieškinyje, jeigu atitinkamos pridėtų dokumentų pastraipos pažymėtos ir nurodytos ieškinyje. Tačiau šiuo atveju, kiek tai susiję su tam tikrais pagrindais, ieškinio A2 ir A3 priedų tekstas ar juose nurodyti argumentai susiję su esme, o galbūt tai net ieškovių argumentų visuma.

105

Šiuo klausimu primintina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 90 punkte nurodytą jurisprudenciją, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, reikalavimai ir pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka, ir tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste.

106

Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal primintas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, EU:T:2007:289, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl šiuo atveju Bendrasis Teismas gali atsižvelgti į ieškinio A2 ir A3 priedus tik tiek, kiek jie pagrindžia arba papildo pagrindus arba argumentus, aiškiai nurodytus ieškinyje, ir tik tais atvejais, kai Bendrasis Teismas gali tiksliai nustatyti, kurios konkrečiai iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus (2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, EU:T:2007:289, 99 punktas).

107

Konkrečiau kalbant apie ieškinio A2 priedą, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigė Komisija, esminiai ieškovių argumentai iš tikrųjų pateikti ieškinio tekste ir kad šiame priede nurodytos aplinkybės tik konkrečiais klausimais pagrindžia ir papildo ieškinio tekste nurodytus pagrindus ir argumentus, o Bendrasis Teismas nesunkiai gali juos surasti.

108

Kiek tai susiję su ieškinio 103 punktu, jame ieškovės nurodė, jog ginčijamame sprendime pripažinta, kad konkurentų taikiais susitarimais, susijusiais su ginčais dėl patentų, apskritai siekta teisėto tikslo ir kad tam tikros valstybės narės skatino naudotis taikiais susitarimais. Ieškinio A2 priedo 24 punkte, į kurį padaryta nuoroda ieškinio 103 punkte, taip pat nurodyta, kad taikūs susitarimai dėl ginčų yra svarbus viešasis interesas, kad daugybėje nacionalinės teisės sistemų jie skatinami, netgi reikalaujama mėginti siekti taikaus susitarimo, kad būtų galimybė kreiptis į teismą, ir kad ginčijamas sprendimas tiek, kiek juo ribojama teisė sudaryti taikų susitarimą dėl ginčo, prieštarauja šiai politikai ir lemia nereikalingas šalių ir teismų patiriamas išlaidas. Kadangi ieškovės ieškinio A2 priedo 24 punkte nurodė argumentus, kurie tik pagrindžia ir papildo ieškinio tekste aiškiai nurodytas aplinkybes, šie argumentai priimtini.

109

Kiek tai susiję su ieškinio 29 ir 818 punktais, dėl kurių Komisija tvirtino, kad ieškovės tik padarė nuorodą į advokato F. G. Jacobs nuomonę, pažymėtina, kad ieškinio 816–822 punktuose ieškovės išsamiai nurodė motyvus, dėl kurių Komisija, jų nuomone, negalėjo joms skirti baudos, nes ji laikėsi neįprastos ir nenuspėjamos pozicijos, ir kad ieškinio A2 priedo 70 ir 76 punktuose šiuo klausimu nepateikta naujų argumentų ar samprotavimų.

110

Kiek tai susiję su ieškinio 147 punktu, kuriame ieškovės nurodė, kad požiūris, kurį jos siūlo taikyti siekiant nustatyti SESV 101 straipsniui prieštaraujančias sutartis dėl taikaus susitarimo, nuosekliai atitinka poziciją, kurios laikytasi 2013 m. birželio 17 d.Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) sprendime Federal Trade Commission prieš Actavis (570 U. S. (2013); toliau – Sprendimas Actavis), reikia konstatuoti, kad šio punkto 153 išnašoje padaryta nuoroda į ieškinio A2 priedo 32 ir 33 punktus. Šio priedo 32 punkte ieškovės tik pagrindė šį argumentą, o šio priedo 33 punkte jos tik tvirtina, kad Sprendimo Actavis taikymo sritis negali būti ribojama tik nacionalinio konteksto, nesusijusio su Sąjungos teise, ir kad Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) nuomonė verta ypatingos pagarbos, turint omenyje jo reputaciją ir patirtį konkurencijos teisės srityje. Todėl šie argumentai priimtini.

111

Kiek tai susiję su ieškinio A3 priedu, reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtino Komisija, nors ieškinio 11 punkte ieškovės teigia, jog Komisijos požiūris į intelektinės nuosavybės teises nėra neutralus, vis dėlto jos tik daro nuorodą į ieškinio A3 priedo 8, 15, 31, 34 ir 41 punktus, kuriuose F. Macken plėtoja argumentus, susijusius su būtinumu atskirti skirtingas intelektinės nuosavybės sritis dėl to, kad patentų monopolio suteikimas kompensuoja tai, kad Komisija ginčijamame sprendime visuomenei atskleidė išradimą, klaidingai vartojo rinkos išimtinumo sąvoką ir neteisingai aiškino EPK. Todėl šie argumentai nepriimtini, išskyrus argumentą, susijusį su aplinkybe, kad patentų monopolio suteikimas yra kompensacija už išradimo atskleidimą visuomenei. Iš tikrųjų ieškinio 67 punkte ieškovės užsimena apie tai, kad Komisija „visiškai ignoravo šį esminį patentų aspektą, t. y. jų paskelbimą, siekiant paskleisti išradimus“.

112

Be to, ieškinio 68 punkte ieškovės tvirtino, kad Komisija cituodama iškraipė Court of Appeal (England & Wales) (Civil division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Civilinių bylų skyrius) teisėjo teiginius, pateiktus 2008 m. gegužės 9 d. Sprendime, kuriuo atmestas Servier pateiktas apeliacinis skundas dėl High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija)) sprendimo, ir kaltina Komisiją, kad ji neatsižvelgė į profesoriaus S. pranešimą šiuo klausimu, pateiktą atsiliepime į pranešimą apie kaltinimus. Be to, jos daro nuorodą į ieškinio A3 priedo 113–117 punktus. Šiuose punktuose F. Macken ne tik papildė ar išplėtojo šiuos argumentus, bet ir pateikė argumentus, susijusius su tuo, kad Komisija neteisingai naudojo įrodymus, kuriais remdamasi padarė išvadą dėl patento 947 negaliojimo. Taigi ji plėtoja argumentus, kuriais siekiama paneigti Komisijos aiškinimą dėl ieškovės direktorės patentų klausimais parodymų, nurodytų ginčijamo sprendimo 127 ir 185 konstatuojamosiose dalyse, Krka teisės patarėjo parodymų, nurodytų to sprendimo 883 konstatuojamojoje dalyje, ir Krka direktoriaus, atsakingo už pardavimą Vakarų Europoje, parodymų, nurodytų to paties sprendimo 895 konstatuojamojoje dalyje. Todėl šie argumentai nepriimtini.

113

Kiek tai susiję su ieškinio 76 punktu, reikia konstatuoti, kad, kaip akcentuoja Komisija, nors ieškovės ieškinio 79 išnašoje paminėjo, jog oficialių pranešimų siuntimas buvo teisėtas, jos tik padarė nuorodą į ieškinio A3 priedo 58–67 punktus, kad nurodytų motyvus, leidžiančius konstatuoti, kad toks siuntimas teisėtas. Taigi ieškinio A3 priede dėl šio klausimo pateikti argumentai nepriimtini.

114

Ieškinio 103 punkte ieškovės tik nurodė, jog ginčijamame sprendime pripažinta, kad konkurentų taikiais susitarimais, susijusiais su ginčais dėl patentų, apskritai siekta teisėto tikslo ir kad tam tikros valstybės narės skatino naudotis taikiais susitarimais. Tačiau ieškinio A3 priedo 50–54 punktuose, į kuriuos daroma nuoroda ieškinio 103 punkte (113 išnaša), Komisija kaltinama tuo, kad nepakankamai įvertino pasaulyje taikomą taikių susitarimų praktiką, kuri išsamiai aptarta.

115

Dubliko 46 punkte ieškovės tvirtino, jog idėja, pagal kurią būtų geriau, jeigu dėl kiekvieno ginčo būtų priimtas teismo sprendimas, „prieštarauja šiuolaikiniams apmąstymams apie teismo procesą“, darydamos nuorodą į ieškinio A3 priedo 112 punktą, kuriame nurodyta, kad Komisijos požiūris prieštarauja 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (OL L 136, 2008, p. 3). Kadangi šie argumentai viršija tai, ko reikia ieškinio tekste aiškiai nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ar papildyti, jie nepriimtini.

116

Galiausiai ieškinio 262 punkte ieškovės, darydamos nuorodą į ieškinio A3 priedo 90 punktą, nurodė, kad bendrovei Teva buvo labai svarbu figūruoti tarp pagrindinių generinių vaistų bendrovių, galinčių patekti į Jungtinės Karalystės rinką. Tačiau, priešingai, nei teigė Komisija, šiame ieškinio A3 priedo punkte ieškovės tik pagrindė ir papildė šį teiginį, nurodydamos priežastis, dėl kurių generinių vaistų bendrovė suinteresuota patekti į rinką, tik jeigu ji yra tarp pirmaujančių. Todėl ieškinio A3 priede šiuo klausimu pateikti argumentai priimtini.

119

Pirmiausia pažymėtina, kad viena iš Sąjungos teisės administracinėse procedūrose suteikiamų garantijų yra Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintas gero administravimo principas, su kuriuo glaudžiai susijusi kompetentingos institucijos pareiga kruopščiai ir nešališkai ištirti visas svarbias bylos aplinkybes (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98 ir T‑212/98–T‑214/98, EU:T:2003:245, 404 punktas ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum irkt. / Komisija, T‑343/06, EU:T:2012:478, 170 punktas). Šis nešališkumo reikalavimas apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl šališkumo (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 155 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reikia priminti, kad Komisijos negalima laikyti „teismu“, kaip jis suprantamas pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį, ir kad būtent Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, o ne jos 47 straipsnyje reglamentuojama Komisijos vykdoma administracinė procedūra dėl kartelių (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 154 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

120

Ieškovės remiasi dviem Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais. Pirma, ieškovės remiasi 2008 m. kovo 25 d. EŽTT sprendimu Vitan prieš Rumuniją (CE:ECHR:2008:0325JUD 004208402), susijusiu su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, kuriame EŽTT konstatavo šios nuostatos pažeidimą, nes ikiteisminį tyrimą vykdantis prokuroras, kalbėdamas per spaudos konferenciją, tvirtino, kad pareiškėjas kaltas dėl prekybos poveikiu, nors jo kaltė dar nebuvo teisiškai įrodyta, „neįvertino savo teiginių ir neatsižvelgė į pareiškėjo atžvilgiu vykdomo proceso kontekstą“ (70 ir 71 punktai). Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, remiantis EŽTT jurisprudencija, nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teisėjas ar teismas, bet ir kitos viešosios valdžios institucijos, kad reikia akcentuoti valstybės atstovų pareiškimuose, pateikiamuose, kol asmuo dar nenuteistas ir nepripažintas kaltu už pažeidimą, vartojamų žodžių parinkimo svarbą ir kad taikant EŽTK 6 straipsnio 2 dalį svarbi tikroji atitinkamų pareiškimų prasmė, o ne jų žodinė išraiška (žr. 2011 m. kovo 15 d. EŽTT sprendimo Begu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2011:0315JUD 002044802, 126 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto EŽTT pripažino, kad, atsižvelgiant į saviraiškos laisvę garantuojantį EŽTK 10 straipsnį, EŽTK 6 straipsnio 2 dalis negali kliudyti valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie tiriamas baudžiamąsias bylas, tačiau reikalaujama, kad jos tai darytų su visomis išlygomis ir atsargumu, kurie yra būtini laikantis nekaltumo prezumpcijos (1995 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimo Allenet de Ribemont prieš Prancūziją, CE:ECHR:1995:0210JUD 001517589, 38 punktas).

121

Antra, ieškovės remiasi 1999 m. rugsėjo 16 d. EŽTT sprendimu Buscemi prieš Italiją (CE:ECHR:1999:0916JUD 002956995), kuriame EŽTT konstatavo EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ir kiekvieno asmens teisės į tai, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, pažeidimą, nes teismo pirmininkas viešai vartojo žodžius, leidžiančius suprasti, kad jis pareiškėjo bylą vertino neigiamai, prieš pirmininkaudamas teisminei institucijai, turėjusiai nagrinėti jo bylą (68 ir 69 punktai). Beje, tame sprendime EŽTT priminė, kad spręsdamos bylas teisminės institucijos turi būti ypač diskretiškos, kad užtikrintų teismo nešališkumą, ir kad dėl šio diskretiškumo jos neturi naudotis spauda, net siekdamos atsakyti į provokacijas (67 punktas). Tačiau primintina, kad Komisijos negalima laikyti „teismu“, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 6 straipsnį (žr. šio sprendimo 119 straipsnį).

122

Be to, ieškovės remiasi 2008 m. liepos 8 d. Sprendimu Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257, 210–219 punktai), kuriame Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir gero administravimo principus, nesilaikė konfidencialumo pareigos, nes dėl jos veiksmų spaudoje buvo išplatinti jautrūs vykdytų tyrimų faktiniai duomenys ir nurodyta, kad ieškovai galėjo įvykdyti „[Sąjungos] lėšų iššvaistymą stambiu mastu“ (216 punktas).

123

Beje, Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs dėl nešališkumo pareigos ir gero administravimo principo, kurių Komisija turi laikytis nagrinėdama bylas konkurencijos teisės srityje. 2002 m. kovo 20 d. Sprendime ABB Asea Brown Boveri / Komisija (T‑31/99, EU:T:2002:77, 99–107 punktai) Bendrasis Teismas atmetė pagrindą, susijusį su gero administravimo principo pažeidimu, kai Komisijoje vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui dėl ieškovės Komisijos pareigūnas, atsakingas už bylos, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, nagrinėjimą, pateikė pastabą, kuria šaipomasi iš jos reputacijos, ir daugybę tendencingų klausimų dėl aplinkybių, kurių ji nebeginčijo, ir per konkurencijos teisės klausimams skirtą konferenciją, vykusią prieš tai, kai Komisija priėmė sprendimą, tas pats pareigūnas kalbėdamas pavartojo ieškovės veiklą diskredituojančią citatą. Iš tikrųjų pripažindamas, kad šios pastabos rodo už bylos nagrinėjimą atsakingos grupės nario nederamą elgesį ir kalbą, ir primindamas, jog Komisijos konkurencijos generalinio direktorato generalinis direktorius ieškovės atsiprašė po šios konferencijoje pateiktos pastabos, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios pastabos nesukėlė abejonių dėl rūpestingumo ir nešališkumo, kurių paisydama Komisija atliko nagrinėjamo pažeidimo tyrimą, ir kad tik dėl vieno iš grupės, atsakingos už bylos nagrinėjimą, narių elgesio, dėl kurio buvo apgailestaujama, nebuvo pakenkta Komisijos narių kolegijos priimto sprendimo teisėtumui.

124

Kiek tai susiję su Komisijos kartu vykdomomis ir pažeidimo tyrimo, ir sankcijų skyrimo funkcijomis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai savaime nepažeidžia EŽTK 6 straipsnio, kaip jį išaiškino EŽTT (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 33 ir 34 punktus), o Bendrasis Teismas nusprendė, kad tai nėra nešališkumo reikalavimo pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, T‑372/10, EU:T:2012:325, 65–67 punktus). Vis dėlto tyrimo ir sankcijų skyrimo funkcijų neatskyrimas Komisijos tarnybose reikalauja ypatingos šios institucijos narių atsakomybės, ypač už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atsakomybės, t. y. jie turi išlikti nešališki atlikdami tyrimą ir vykdydami tyrimo procedūras, nes, užbaigę tas procedūras, jie turi įgaliojimus atitinkamoms įmonėms skirti sankcijas.

125

Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Komisijos teiginys dėl jos pozicijos, kad antikonkurencinio kartelio nariai dėl su procedūra susijusių priežasčių neišvengtų sankcijų pagal Sąjungos teisę, yra ne šališkumo principo pažeidimas, o paprastas aiškaus noro išsakymas, kuris visiškai atitinka Komisijos uždavinį kiekvienu konkrečiu atveju šalinti konstatuotus procedūros pažeidimus, kad nebūtų susilpnintas Sąjungos konkurencijos teisės veiksmingumas (2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, T‑372/10, EU:T:2012:325, 73 ir 74 punktai).

126

Be to, primintina, kad Sąjungos teismas, atmesdamas pagrindą, susijusį su teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ar gero administravimo principo pažeidimu, dėl Komisijos ar jos pareigūnų viešai išsakytų pozicijų per administracinę procedūrą jau rėmėsi tuo, kad nė viena bylos medžiagos aplinkybė neleido daryti prielaidos, kad ginčijamas sprendimas nebūtų priimtas ar jo turinys būtų kitoks, jei ginčijami veiksmai nebūtų atlikti (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Suiker Unie ir kt. / Komisija, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, EU:C:1975:174, 91 punktą ir1994 m. liepos 7 d. Sprendimo Dunlop Slazenger / Komisija, T‑43/92, EU:T:1994:79, 29 punktą). Remiantis jurisprudencija, ieškovė turi pateikti bent tokią išvadą patvirtinančias nuorodas (2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF / Komisija, T‑15/02, EU:T:2006:74, 606 punktas).

127

Svarbu priminti ir tai, kad SESV 250 straipsnyje įtvirtintas Komisijos veiklai taikomas kolegialumo principas grindžiamas Komisijos narių lygybe dalyvaujant priimti sprendimą ir, be kita ko, reiškia, kad sprendimai svarstomi bendrai ir visi kolegijos nariai politiniu lygiu yra kartu atsakingi už visus priimtus sprendimus. Tai ypač taikoma aktams, tiesiogiai vadinamiems sprendimais, kuriuos Komisija priima dėl įmonių, siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi, ir kurių tikslas yra konstatuoti šių taisyklių pažeidimą, nustatyti įpareigojimus šioms įmonėms ir skirti joms pinigines sankcijas. Kadangi sprendimo rezoliucinė ir motyvuojamoji dalys sudaro nedalomą visumą, tik kolegija, vadovaudamasi kolegialumo principu, gali priimti ir vieną, ir kitą dalis (2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Heijmans Infrastructuur / Komisija, T‑359/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:489, 126 ir 127 punktai). Beje, valstybės pagalbos srityje Bendrasis Teismas nusprendė, kad vieno Komisijos nario, atsakingo už konkurencijos klausimus, pareikšta nuomonė dėl vykdomos procedūros, atsižvelgiant į tai, kad ji visiškai asmeniška ir diskretiška, priskiriama tik šiam nariui ir iš anksto nelemia pozicijos, kurios laikysis Komisijos narių kolegija procedūros pabaigoje (1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Vlaamse Televisie Maatschappij / Komisija, T‑266/97, EU:T:1999:144, 49 ir 54 punktai). Be to, negali būti preziumuojama, kad Komisijos narių vertinimo laisvė priklauso nuo netinkamo solidarumo su savo kolega, atsakingu už konkurencijos bylas, jausmo (2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF / Komisija, T‑15/02, EU:T:2006:74, 610 punktas).

128

Dėl objektyvaus nešališkumo, susijusio su tuo, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių, pažymėtina, jog Komisija, kaip ji patikslino per teismo posėdį, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, priėmė kelis vidinius teisės aktus, pagal kuriuos ji įpareigota viešai bendraudama laikytis tam tikrų taisyklių. Visų pirma 2011 m. priimto Komisijos narių elgesio kodekso (C(2011) 2904)) 1.7 straipsnyje nustatyta, kad, remdamiesi kolegialumo principu, Komisijos nariai neteikia jokių komentarų, kurie leistų suabejoti Komisijos priimtu sprendimu, ir neatskleidžia to, kas pasakyta per Komisijos posėdžius. Be to, 2000 m. spalio 17 d. Komisijos sprendimo 2000/633/EB, EAPB, Euratomas, kuriuo keičiama vidaus darbo tvarka (OL L 267, 2000, p. 63), priede, pavadintame „Komisijos darbuotojų gero administracinio elgesio bendraujant su visuomene kodeksas“, nurodyta, kad, „norėdami teikti kokybiškas paslaugas, Komisija ir jos darbuotojai turi būti mandagūs, objektyvūs ir nešališki“, o to priedo 2 punkte, susijusiame su objektyvumu ir nešališkumu, – kad „darbuotojų elgesys visada turi būti objektyvus ir nešališkas, jis turi atitikti [Sąjungos] interesus ir tarnauti visuomenės gerovei“ ir kad „darbuotojai veikia savarankiškai, atsižvelgdami į Komisijos nustatytą politiką, jų elgesio niekada negali lemti asmeniniai ar nacionaliniai interesai arba politinis spaudimas“. 2010 m. birželio 28 d. priimtame Konkurencijos GD elgesio ir vientisumo kodekse darbuotojams rekomenduojama, kiek tai susiję su saviraiškos laisve, vengti kalbėti apie bylą, dėl kurios Komisija dar nėra nustačiusi oficialios pozicijos, o kiek tai susiję su bendravimu su visuomenės informavimo priemonėmis, – vengti kalbėti apie bylą, dėl kurios dar vyksta tyrimas ir Komisija dar nėra nustačiusi oficialios pozicijos.

129

Ieškovės tvirtina, kad Europos ombudsmenas jau yra konstatavęs netinkamo administravimo atvejį, susijusį su tuo pačiu už konkurenciją atsakingu Komisijos nariu, vykdžiusiu pareigas priimant ginčijamą sprendimą, nes jis, kaip šioje byloje, viešai pateikė teiginius, leidžiančius suprasti, kad jau padarė išvadą, nors tyrimas dar nebuvo baigtas.

130

Šiuo klausimu primintina, kad Europos ombudsmeno išvados dėl „netinkamo administravimo veiksmo“ egzistavimo nesaisto Sąjungos teismų ir yra tik vienas iš požymių, kad atitinkama institucija iš esmės pažeidė gero administravimo principą. Iš tiesų galimybė pateikti skundą Europos ombudsmenui, kuris neturi įgaliojimų priimti privalomus sprendimus, yra Sąjungos piliečiams suteikta neteisminė ieškinio pareiškimo Sąjungos teismuose alternatyva, kuri atitinka specialius kriterijus ir jos paskirtis nebūtinai yra ta pati kaip kreipimosi į teismą (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. / Komisija, C‑167/06 P, EU:C:2007:633, 44 punktas). Taigi a fortiori Europos ombudsmeno pateikiamas Sąjungos teisės aiškinimas negali saistyti Sąjungos teismų.

131

Šiuo atveju, kiek tai susiję su subjektyviu šališkumu, dėl aplinkybės, kad už bylą atsakingas atitinkamos institucijos narys neturi rodyti šališkumo ar išankstinio asmeninio nusistatymo, ieškovės kaltina Komisijos narius, paeiliui buvusius atsakingais už konkurenciją, t. y. N. Kroes ir J. Almunia, tuo, kad jie tris kartus viešai kalbėjo apie su jomis susijusį tyrimą vykstant administracinei procedūrai. Kaip ieškovės pabrėžė per teismo posėdį, šie du Komisijos nariai, kurie dar ėjo pareigas Komisijoje tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, dalyvavo jo priėmimo procese ir skirtingais laikotarpiais buvo tiesiogiai atsakingi už bylos nagrinėjimą. Beje, ginčijamą sprendimą pasirašė J. Almunia.

132

Pirma, iš bylos medžiagos matyti, jog per spaudos konferenciją, skirtą farmacijos sektoriaus tyrimo ataskaitos išvadoms pateikti, N. Kroes nurodė, jog „deja, ataskaita patvirtino, kad farmacijos sektoriuje yra konkurencijos problemų“, kad „įmonių veiksmai šiuo atžvilgiu yra svarbus veiksnys“ ir kad „pirmiausia ataskaita patvirtino, jog patentuotų vaistų gamintojai aktyviai mėgino pavėlinti generinių vaistų patekimą į jų rinką“ (kalba paskelbta Konkurencijos GD tinklalapyje). Anot ieškovių, N. Kroes, be kita ko, pridūrė, kad „iš tikrųjų apskritai galima daryti išvadą, kad šis sektorius supuvęs [Jungtinėje] Karalystėje“ (ištrauka iš internetinio dienraščio „ES Observer“). Triplike Komisija tvirtino, kad šiuos teiginius perteikė žurnalistas ir kad straipsnis patvirtina, jog žodis „supuvęs“ buvo siejamas su sektoriniu tyrimu, o ne ieškovėmis. Per tą pačią spaudos konferenciją tas pats už konkurenciją atsakingas Komisijos narys atskiroje dalyje „Konkurencijos bylos ir kontrolė“ nurodė, kad prieš ieškoves ir tam tikras generinių vaistų bendroves pradėta procedūra, ir patikslino, kad „tai susiję su preziumuojamais SESV taisyklių pažeidimais dėl antikonkurencinių veiksmų ([SESV 101 straipsnis]) ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje ([SESV 102 straipsnis])“ ir kad „šioje byloje bus nagrinėjami Servier ir tam tikrų generinių vaistų bendrovių sudaryti susitarimai“, kad „šie susitarimai padarė poveikį generinį perindoprilį, t. y. pagrindinį širdies ligas ir arterinę hipertenziją gydantį vaistą, tiekiančių konkurentų įėjimui į rinką“. Taigi už konkurenciją atsakingas Komisijos pareigūnas atskyrė sektorinio tyrimo rezultatus ir dėl ieškovių priimtą sprendimą pradėti procedūrą. Kiek tai susiję su šiuo sprendimu, už konkurenciją atsakingas Komisijos narys patikslino, kad buvo kalbama apie potencialius konkurencijos taisyklių pažeidimus. Kitame sakinyje jo paminėtas vienintelis dalykas, t. y. vien aplinkybė, kad nagrinėjami susitarimai padarė poveikį generinių vaistų patekimui į rinką, savaime nereiškia, jog jis manė, kad padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, atsižvelgiant į pirmesniame sakinyje primintą kontekstą. Už konkurenciją atsakingas Komisijos narys per šią spaudos konferenciją tik diskretiškai ir atsargiai, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos laikymasis, informavo visuomenę apie vykstantį tyrimą.

133

Antra, 2012 m. spalio 8 d. Europos Parlamente pristatydamas 2013–2014 m. Komisijos veiklos programą konkurencijos srityje J. Almunia, be kita ko, paminėjo su ginčijamais susitarimais susijusią procedūrą, nurodydamas, kad „farmacijos sektoriuje <…> ir Servier pranešta apie [Komisijos] kaltinimus neprasidėjus vasarai“, kad „jis būgštavo, jog šios bendrovės galėjo piktnaudžiauti patentais, siekdamos sutrukdyti pigesnių generinių vaistų pateikimui rinkai“, ir kad „jis tikėjosi, jog sprendimai, kurie geriausiu atveju bus priimti 2013 m., pakeis dabartinę tam tikrų sektoriaus subjektų praktiką, o tai labai pageidautina“ (Konkurencijos GD tinklalapyje skelbta kalba). Vis dėlto nurodydamas, kad šioje ir kitoje byloje Komisija ieškovėms ir kitoms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus ir kad sprendimai bus priimti 2013 m., Komisijos narys nepažeidė nešališkumo pareigos, o tik diskretiškai ir atsargiai, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos laikymasis, informavo Parlamentą apie vykdomą tyrimą. Iš tikrųjų reikia priminti pranešimo apie kaltinimus preliminarų pobūdį, šio dokumento funkciją, kuri nurodyta Sąjungos reglamentuose, t. y. pateikti įmonėms visą informaciją, kurios reikia tam, kad jos galėtų pasinaudoti teise į gynybą prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koninklijke Wegenbouw Stevin / Komisija, T‑357/06, EU:T:2012:488, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nors Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalimi, priimdama galutinį sprendimą gali jį grįsti tik kaltinimais, dėl kurių šalys turėjo galimybę pateikti pastabų, vis dėlto ji neprivalo pakartoti visos informacijos, nurodytos pranešime apie kaltinimus, ypač jei ši informacija nepakankama. Taigi šis pranešimas apie kaltinimus yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 63 punktas). Be to, įteikus pranešimą apie kaltinimus, kuriame Komisija, atlikusi pirminę analizę, mano, kad padarytas pažeidimas, už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atsargumo pareiga jau nebūtinai turi būti taip išplėsta, jis viešuose pareiškimuose su reikiamu atsargumu gali nurodyti laikiną vertinimą dėl to, kuo šiame procedūros etape kaltinama įmonė.

134

Galiausiai, trečia, iš bylos medžiagos matyti, jog 2013 m. balandžio 12 d. J. Almunia, Vašingtone sakydamas kalbą amerikiečių advokatūrai, kuri buvo pateikta spaudoje, nurodė, kad „Komisija <…> artimiausiais mėnesiais nuspręs dėl farmacijos bendrovių sudarytų susitarimų, kuriais siekta pavėlinti pigesnių generinių vaistų pateikimą rinkai“, ir kad „sektorinio tyrimo rezultatai virs sprendimais <…> ir Servier bylose“ (ištrauka iš MLex tinklalapio). Reikia akcentuoti tai, kad šiame straipsnyje tik netiesiogiai pakartoti Komisijos nario teiginiai. Be to, net jeigu už konkurenciją atsakingas Komisijos narys iš tikrųjų pateikė tokius teiginius, jie gali būti aiškinami tik kaip reiškiantys galimybę, kad nagrinėjamoje byloje bus priimtas sprendimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Vlaamse Televisie Maatschappij / Komisija, T‑266/97, EU:T:1999:144, 53 punktą). Vadinasi, už konkurenciją atsakingas Komisijos narys su reikiamu diskretiškumu ir atsargumu, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos laikymasis, informavo visuomenę apie vykdomą tyrimą. Bet kuriuo atveju primintina, kad šie teiginiai yra tik už konkurenciją atsakingo Komisijos nario išreikšta nuomonė apie vykdomą procedūrą, ji priskiriama tik šiam vienam nariui ir iš anksto nelemia pozicijos, kurios laikysis Komisijos narių kolegija procedūros pabaigoje (žr. šio sprendimo 127 punktą).

135

Taigi nereikia nagrinėti ieškovės argumento, kad ginčijamas sprendimas būtų buvęs kitoks, jeigu nebūtų buvę šių Komisijos nario pareiškimų.

136

Be to, grįsdamos šį pagrindą ieškovės kaltino už konkurenciją atsakingą Komisijos narį ir jo kabinetą tuo, kad jie nedalyvavo didesnėje jų apklausų dalyje. Vis dėlto aplinkybė, kurią per teismo posėdį akcentavo ieškovės, kad J. Almunia nedalyvavo jų apklausose Komisijoje ir kad jam atstovavo kabineto narys, neįrodo, kad sprendimas skirti sankciją iš esmės jau buvo priimtas iki šių apklausų. Be to, nėra nuostatos, kurioje nurodyta, kad Komisijos nario ar vieno iš jo kabineto narių dalyvavimas per apklausą privalomas. Taigi Sąjungos teismas mano, kad dėl gero administravimo principo pareigos negali atsirasti, jei teisės aktų leidėjas jos nenumatė (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koninklijke Wegenbouw Stevin / Komisija, T‑357/06, EU:T:2012:488, 242 punktą).

137

Ieškovės Komisiją kaltino ir tuo, kad ji pažeidė taikytinas įrodinėjimo taisykles ir reikalavimus, nes padarė nuorodą į kelias ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, kurias jos ginčija kituose ieškinio pagrinduose (dėl faktinių aplinkybių iškraipymo, klaidos, susijusios su pažeidimo dėl tikslo kvalifikavimui taikomo teisinio kriterijaus, pernelyg plataus potencialios konkurencijos sąvokos aiškinimo ir t. t.). Dublike jos teigė, jog šiais pavyzdžiais siekiama įrodyti, kad tyrimas turi trūkumų. Vis dėlto, kaip tvirtino Komisija, šie ieškovės argumentai painiojami su klausimu, ar ginčijamame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės tinkamai pagrįstos institucijos pateiktais įrodymais ir ar Komisija analizėje padarė teisės klaidų (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 24 d. Sprendimo Atochem / Komisija, T‑3/89, EU:T:1991:58, 39 punktą). Todėl šie argumentai bus nagrinėjami vėliau, nagrinėjant pagrindus dėl esmės. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad šie argumentai yra tik paprasti teiginiai ir neįrodo, kad Komisija iš tikrųjų vadovavosi išankstiniu nusistatymu dėl administracinės procedūros baigties ar šališkai atliko tyrimą (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo Volkswagen / Komisija, T‑62/98, EU:T:2000:180, 272 punktą).

138

Galiausiai ieškovės tvirtino, jog tai, kad bylos papildomai nenagrinėjo Konkurencijos GD vidaus komisija, rodo ginčijamo sprendimo šališkumą ir pagrindžia jo panaikinimą dėl nekaltumo prezumpcijos principo ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio pažeidimo. Vis dėlto pažymėtina, kad nė viename teisės akte ar Komisijos vidaus taisyklėse jai nenustatyta pareigos organizuoti papildomą visų bylų nagrinėjimą vidaus komisijoje, ir primintina, kad dėl gero administravimo principo pareigos negali atsirasti, jei teisės aktų leidėjas jos nenumatė (žr. šio sprendimo 136 punktą). Žinoma, papildoma tarpusavio kontrolės sistema Konkurencijos GD buvo įvesta 2004 m. Vis dėlto iš vieno 2011 m. rugsėjo mėn. paskelbtų Komisijos dokumentų, t. y. „SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūra: pagrindiniai veiksniai ir įgaliojimų pusiausvyra“, matyti, kad Konkurencijos GD generalinis direktorius, pasitaręs su už konkurenciją atsakingu Komisijos nariu, priima sprendimą dėl bylų, dėl kurių sudaroma vidinė komisija, kad apie sprendimą sudaryti vidinę komisiją ir apie jos sudėtį viešai neskelbiama ir kad į bylos nagrinėjimą komisijoje tikrai neįtraukiamos šalys, dėl kurių vykdoma procedūra, ar bet kurios kitos trečiosios šalys. Taigi nereikalaujama organizuoti tokio papildomo nagrinėjimo Konkurencijos GD visose bylose, todėl negalima kaltinti Komisijos, kad neorganizavo tokio papildomo nagrinėjimo ir šiuo atveju.

139

Taigi reikia atmesti šį pagrindą.

142

Reglamento Nr. 1/2003 IV skyriaus, susijusio su Komisijos, konkurencijos institucijų ir valstybių narių teismų bendradarbiavimu, 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „prieš priimdama sprendimą pagal [šio reglamento] 7, 8, 9, 10, 23 straipsnį [straipsnius], 24 straipsnio 2 dalį ir 29 straipsnio 1 dalį Komisija konsultuojasi su Patariamuoju komitetu konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančios padėties klausimais“. Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „atskiroms byloms svarstyti Patariamąjį komitetą sudaro valstybių narių konkurencijos institucijų atstovai“. Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Patariamasis komitetas raštu pateikia nuomonę apie Komisijos preliminaraus sprendimo projektą, o šio reglamento 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „Komisija kiek įmanoma labiau atsižvelgia į Patariamojo komiteto nuomonę“ ir „informuoja komitetą, kaip į jo nuomonę buvo atsižvelgta“. Be to, „vienas ar keli nariai gali pareikalauti pagrįsti nuomonėje išdėstytą poziciją“ (Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalis). Komisijos komunikato dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo (OL C 101, 2004, p. 43; toliau – Komunikatas dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo) 58 punkte, be kita ko, nurodyta, kad „Patariamasis komitetas yra vieta, kurioje įvairių konkurencijos institucijų ekspertai nagrinėja su [Sąjungos] konkurencijos teise susijusias tam tikras bylas ir bendruosius klausimus“.

143

Kiek tai susiję su procedūra, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad konsultacijos su Patariamuoju komitetu „gali vykti Komisijos sušauktame ir pirmininkaujamame posėdyje, surengtame ne anksčiau nei po 14 dienų nuo pranešimo apie posėdį išsiuntimo, pridėjus prie pranešimo bylos santrauką, svarbiausių dokumentų sąrašą ir preliminarų sprendimo projektą“. Vis dėlto, „Komisijai išsiuntus pranešimą apie posėdį, kurį ketinama surengti anksčiau, nesilaikant pirma nurodytų terminų, posėdis gali būti surengtas siūlomą dieną, jei nė viena valstybė narė neprieštarauja“. Komunikato dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 66 punkte taip pat patikslinta, kad „Tarybos reglamente valstybėms narėms numatyta galimybė sutikti nustatyti trumpesnį terminą nuo pranešimo apie posėdį iki posėdžio“. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Patariamasis komitetas „gali pateikti savo nuomonę, netgi jei kurie nors nariai nedalyvauja ir nėra atstovaujami [jiems nėra atstovaujama]“. Galiausiai Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „konsultacijos gali vykti ir raštu“, tačiau, „jei kuri nors valstybė narė pageidauja, Komisija sušaukia posėdį“. Remiantis šia nuostata, „rašytinės procedūros atveju Komisija nustato ne trumpesnį nei 14 dienų laikotarpį, per kurį valstybės narės turi pateikti savo pastabas. Šios pastabos išplatinamos visoms kitoms valstybėms narėms“.

144

2008 m. gruodžio 19 d. dokumente „Nuostatos dėl Patariamojo komiteto darbo metodų“, kurį Komisija pateikė 2015 m. lapkričio 6 d., pritaikius proceso organizavimo priemonę, nurodyti atskiri išankstiniai Patariamojo komiteto konsultacijų etapai, leidžiantys nacionalinėms konkurencijos institucijoms būtent susipažinti su bylos medžiaga nagrinėjant bylą.

145

Pirma, šiuo klausimu primintina, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 2 dalimi, „Komisija perduoda valstybių narių konkurencijos institucijoms svarbiausių dokumentų, kuriuos ji yra surinkusi dėl [šio reglamento] 7, 8, 9, 10 straipsnių ir 29 straipsnio 1 dalies taikymo, kopijas“, ir „valstybės narės konkurencijos institucijos prašymu Komisija pateikia jai kitų turimų dokumentų, reikalingų bylai įvertinti, kopijas“. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, „Komisijai pradėjus sprendimo priėmimo pagal III skyriaus nuostatas procedūras, valstybių narių konkurencijos institucijos netenka kompetencijos taikyti [SESV 101] ir [102] straipsnius“ ir kad, „jei valstybės narės konkurencijos institucija jau nagrinėja bylą, Komisija inicijuoja procesą tik pasitarusi su ta konkurencijos institucija“. Remdamasi šiomis nuostatomis Komisija, atitinkamai įmonei išsiuntusi ar atitinkamai gavusi pradinį sprendimą pradėti procedūrą, tai įmonei adresuotą pranešimą apie kaltinimus, jos atsakymą į šį dokumentą ir kitus svarbiausios bylos dokumentus, nedelsdama juos perduoda nacionalinėms konkurencijos institucijoms (žr. Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 6 ir 7 punktus).

146

Antra, Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 33–36 punktuose numatyta, kad kiekvienoje byloje, kurioje Komisija įmonei išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, Komisija per 45 dienas nuo pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo suinteresuotosioms šalims paskiria vieną iš nacionalinių konkurencijos institucijų kaip pranešėją byloje (toliau – NKI pranešėja), atsižvelgdama į rotacinę pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai tvarką, išskyrus atvejus, kai dėl objektyvumo būtina išrinkti kitą nacionalinę konkurencijos instituciją, o šiuo atveju Komisija, jeigu pritaria pirmoji nacionalinė konkurencijos institucija, eilės tvarka pasirenka kitą instituciją iš rotacinio pirmininkavimo sąrašo (28, 33 ir 34 punktai). NKI pranešėja, atsakinga už kitų nacionalinių konkurencijos institucijų supažindinimą su byla ir jų informavimą apie pagrindinius bylos nagrinėjimo etapus, šiuo tikslu glaudžiai bendradarbiauja su Komisija (40 ir 42 punktai). Nuostatose dėl Patariamojo komiteto darbo metodų NKI pranešėjai rekomenduojama išplatinti pagrindinių bylos klausimų sąrašą likus ne mažiau kaip 5 dienoms iki Patariamojo komiteto posėdžio (44 punkto i papunktis) ir Patariamojo komiteto posėdžio pradžioje pristatyti bylą ir jos tikslus (44 punkto ii papunktis).

147

Trečia, remiantis 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 11 straipsnio 1 dalimi, „Komisija, prieš konsultuodamasi Patariamajame komitete, nurodytame Reglamento <…> Nr. 1/2003 14 straipsnio 1 dalyje, suteikia šalims, kurioms ji pateikė pareiškimą dėl prieštaravimų, galimybę būti išklausytoms“. Be to, Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Komisija kviečia dalyvauti žodiniame išklausyme valstybių narių konkurencijos institucijas“ ir „ji taip pat gali kviesti valstybių narių kitų institucijų pareigūnus ir civilius tarnautojus“. Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 12 punkte patikslinta, kad nacionalinių konkurencijos institucijų dalyvavimas posėdyje naudingas veiksmingam Patariamjo komiteto veikimui. Tačiau nė vienoje nuostatoje nenurodyta, kad per posėdį NKI pranešėja atlieka ypatingą vaidmenį.

148

Remiantis jurisprudencija, susijusia su atitinkamomis 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [SESV 101] ir [102] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), kurį pakeitė Reglamentas Nr. 1/2003, nuostatomis, konsultavimasis su Patariamuoju komitetu yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio pažeidimas daro poveikį galutinio Komisijos sprendimo teisėtumui, jeigu įrodyta, kad konsultavimosi taisyklių nesilaikymas sutrukdė Patariamajam komitetui pateikti nuomonę žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju konsultavimąsi su Patariamuoju komitetu reglamentuojančiose nuostatose įtvirtintų pareigų turinys ir esminis ar neesminis pobūdis turi būti vertinami atsižvelgiant į šį tikslą, t. y. komitetui suteikiamą galimybę vykdyti konsultavimo užduotis žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 10 d. Sprendimo RTE / Komisija, T‑69/89, EU:T:1991:39, 21 ir 23 punktus ir 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, EU:T:2000:77, 742 punktą).

149

Šiuo atžvilgiu jau nuspręsta, kiek tai susiję su dokumentais, kurie turi būti pateikti Patariamajam komitetui, kad, nors konsultavimasis yra Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimo dalis ir juo nesiekiama surengti rungimosi proceso su atitinkamomis įmonėmis, Patariamasis komitetas visų pirma turi būti objektyviai informuotas apie atitinkamų įmonių pastabose nurodytą požiūrį dėl visų Komisijos po atlikto tyrimo joms pateiktų kaltinimų ir pateiktus esminius argumentus. Taigi būtent apklausos protokolas iš esmės yra vienas svarbiausių dokumentų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 17 10 straipsnio 5 dalį, todėl jis turi būti pateiktas šaukiant Patariamojo komiteto posėdį. Vis dėlto apklausos protokolo pateikimas yra esminis procedūrinis reikalavimas, tik jeigu konkrečiu atveju aišku, kad jis būtinas tam, kad Patariamasis komitetas pateiktų nuomonę žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes, t. y. nepadarydamas klaidos dėl esminio klausimo, kurią lemtų netikslumai ar praleidimai. Taip nėra, jeigu apklausos protokole nėra svarbių vertinimo elementų, nepaminėtų atitinkamos įmonės raštu pateiktuose atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus, pridėtuose prie pranešimo apie posėdį. Iš tikrųjų tokiu atveju, jeigu Komisija nepateiktų apklausos protokolo Patariamajam komitetui pranešdama apie posėdį, tai nepažeistų atitinkamos įmonės teisės į gynybą ir nedarytų jokio poveikio konsultavimosi procedūros baigčiai. Todėl toks nepateikimas negali lemti visos administracinės procedūros ir galutinio sprendimo teisėtumo (1991 m. liepos 10 d. Sprendimo RTE / Komisija, T‑69/89, EU:T:1991:39, 21–23 punktai).

150

Be to, jau buvo nuspręsta, kad esminiu konsultavimosi su Patariamuoju komitetu procedūrinio reikalavimo pažeidimu nelaikytina aplinkybė, kad Komisija nenurodė tikslaus siūlomos baudos dydžio, nes jam buvo pateikta visa esminė nuomonei dėl baudų parengti būtina informacija. Patariamasis komitetas turi būti informuotas tik apie numatomus taikyti baudų skyrimo kriterijus (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, EU:T:2000:77, 747 ir 748 punktus). Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 23 punkte priminta būtinybė užtikrinti pasikeitimo informacija komitete konfidencialumą, visų pirma kiek tai susiję su baudos dydžiu. Šių nuostatų 24 punkte nustatyta, kad, kiek tai susiję su baudos dydžio nustatymu, per Patariamojo komiteto posėdį Komisija išplatina dokumentą, kuriame paaiškinamas apskaičiavimo metodas, taikytas remiantis būtent Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – baudų apskaičiavimo gairės), kad Patariamojo komiteto nariai gali prašyti skirti papildomai laiko šiam dokumentui išnagrinėti ir kad po posėdžio jis grąžinamas Komisijai.

151

Visų pirma, šiuo atveju ieškovės tvirtino, kad Komisija veiksmingai nesikonsultavo su Patariamuoju komitetu, nes jam nebuvo pateikta dalis preliminaraus sprendimo dėl baudų projekto ir įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus, nustatytas trumpas ginčijamo preliminaraus sprendimo projekto pateikimo jo nariams terminas, nacionalinėms konkurencijos institucijoms pateiktoje preliminaraus sprendimo projekto santraukoje buvo praleidimų, o Patariamojo komiteto nuomonė nepakankamai motyvuota. Reikia išnagrinėti šiuos skirtingus argumentus atsižvelgiant į bylos medžiagą ir ypač faktinių aplinkybių patikslinimus, kuriuos Komisija pateikė 2015 m. lapkričio 6 d., pritaikius tos procedūros organizavimo priemonę, ir per teismo posėdį.

152

Kiek tai susiję su ieškovių argumentu, kad nepateikta dalis preliminaraus sprendimo dėl baudų projekto, pažymėtina, kad ieškovės jo atsisakė per teismo posėdį, o tai užfiksuota posėdžio protokole. Nors per teismo posėdį ieškovės vis dėlto teigė, kad nacionalinės konkurencijos institucijos negavo pranešimo apie taikytą baudos dydžio apskaičiavimo metodą per Patariamojo komiteto posėdį, ši pastaba neturi faktinio pagrindo, nes iš bylos medžiagos matyti, jog 2014 m. liepos 3 d. Komisija nacionalinėms konkurencijos institucijoms išsiuntė 10 skyrių, susijusį su baudomis, kuriame buvo šio metodo pagrindinių elementų paaiškinimas ir priminimas apie šaukimą į antrą 2014 m. liepos 7 d. Patariamojo komiteto posėdį. Šiuo klausimu reikia akcentuoti, kad nacionalinėms konkurencijos institucijoms jau anksčiau buvo išsiųsti 2013 m. liepos 23 d. įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus ir 2013 m. gruodžio 19 d. faktinių aplinkybių santrauka bei 2014 m. vasario 13 d. šių įmonių atsakymai dėl jos. Galiausiai 2014 m. gegužės 20 d. Komisija joms išsiuntė faktinių aplinkybių santrauką dėl atsakomybės už pažeidimus priskyrimo ir Mylan, Niche ir Unichem atsakymus dėl jos.

153

Kiek tai susiję su preliminaraus sprendimo projekto perdavimo terminu, iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija valstybių narių nacionalinėms konkurencijos institucijoms jį perdavė trimis etapais: 1–4 skyriai joms išsiųsti 2014 m. birželio 12 d. su pranešimu apie pirmą 2014 m. birželio 30 d. Patariamojo komiteto posėdį; 5–9 skyriai joms išsiųsti 2014 m. birželio 20 d. su preliminaraus sprendimo projekto santrauka, o 10 skyrius, susijęs su baudomis (be tikslaus jų dydžio), joms išsiųstas 2014 m. liepos 3 d. su priminimu apie 2014 m. birželio 30 d. siųstą pranešimą apie antrą, t. y. 2014 m. liepos 7 d., Patariamojo komiteto posėdį dėl viso preliminaraus sprendimo projekto. Šiuo klausimu reikia akcentuoti tai, kad nors, kaip tvirtino ieškovės, Konkurencijos GD vadovo dėl procedūros konkurencijos politikos srityje 10 punkte (p. 109) nurodyta, kad paprastai šiame komitete rengiami du posėdžiai, kurių vienas rengiamas dėl bylos esmės, o kitas – dėl baudų dydžio, vis dėlto jame nenustatyta pareigos sistemingai laikytis šios organizavimo schemos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju Komisija 2014 m. birželio 30 d. išsiųstame pranešime apie antrą posėdį ir 2014 m. liepos 3 d. elektroniniame laiške aiškiai nurodė, kad 2014 m. liepos 7 d. posėdžio darbotvarkė siejama su visos bylos aptarimu.

154

Tiesa tai, kad toks dokumentų siuntimas dalimis ir tam tikrais atvejais pažeidžiant 14 dienų terminą rodė skubą, kuri tikriausiai buvo susijusi su aplinkybe, kad, išsiuntusi pranešimą apie 2014 m. birželio 30 d. posėdį, Komisija nacionalinėms konkurencijos institucijoms pranešė apie ketinimą priimti 2014 m. liepos 9 d. sprendimą, o komiteto nariams nesuteikė geriausių sąlygų nuomonei susidaryti. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nė viena nacionalinė konkurencijos institucija nepareiškė prieštaravimų dėl šių posėdžių datos, o remiantis Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalimi, tokie prieštaravimai būtų galėję sutrukdyti surengti tuos posėdžius. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija nacionalinėms konkurencijos institucijoms 2009 m. liepos 6 d. pateikė pradinį sprendimą pradėti procedūrą, 2012 m. liepos 31 d. – atitinkamoms įmonėms adresuotą pranešimą apie kaltinimus, 2013 m. liepos 23 d. – įmonių atsakymus į pranešimą apie kaltinimus, 2013 m. gruodžio 19 d. – faktinių aplinkybių santrauką, 2014 m. vasario 13 d. – įmonių atsakymus dėl jos, o 2015 m. gegužės 20 d. – faktinių aplinkybių santrauką dėl atsakomybės už pažeidimus priskyrimo ir Mylan, Niche ir Unichem atsakymus dėl jos. Be to, 2014 m. birželio 25 d. Komisija joms išsiuntė bylas nagrinėjančio pareigūno parengtą preliminarų apklausos protokolo projektą.

155

Taigi, nors galima apgailestauti, ypač dėl to, kad preliminaraus sprendimo projekto 5–9 skyrius, turint omenyje jų ilgumą (beveik 600 puslapių) ir sudėtingumą, Komisija valstybių narių nacionalinėms konkurencijos institucijoms išsiuntė tik likus 10 dienų iki pirmo Patariamojo komiteto posėdžio pradžios, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į visas šio sprendimo 153 ir 154 punktuose nurodytas aplinkybes, Patariamojo komiteto nariai buvo pakankamai informuoti apie bylos medžiagos esmę ir preliminaraus sprendimo projekto turinį, todėl komitetas galėjo pateikti savo nuomonę, žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes.

156

Be to, reikia patikslinti, jog, priešingai, nei teigė ieškovės, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalyje ir Komunikato dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 66 punkte Komisijai nenustatyta pareiga gauti išankstinį aiškų valstybių narių konkurencijos institucijų leidimą nesilaikyti 14 dienų termino, nustatyto nuo pranešimo apie posėdį išsiuntimo Patariamojo komiteto nariams iki to komiteto posėdžio. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalies matyti, kad Komisijai išsiuntus pranešimą apie posėdį, kurį ketinama surengti anksčiau, nei pirma nurodytas terminas, valstybės narės turi pareikšti galimą prieštaravimą šiuo klausimu; jeigu to nepadaro, posėdis vyksta Komisijos nustatytą dieną. Kiek tai susiję su tariamu gero administravimo principo pažeidimu, primintina, jog dėl gero administravimo principo pareiga negali atsirasti, jei teisės aktų leidėjas jos nenumatė (žr. šio sprendimo 136 punktą).

157

Dėl Patariamojo komiteto priimamos nuomonės primintina, kad, pirma, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 6 dalimi, ji ne visada skelbiama, o jurisprudencijoje net nustatyta, kad jos nepateikimas atitinkamoms įmonėms nepažeidžia teisės į gynybą principo (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, 100/80–103/80, EU:C:1983:158, 35 ir 36 punktus), ir, antra, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šioje nuomonėje pateikta pozicija pagrindžiama tik gavus bent vieno iš to komiteto narių prašymą, o šiuo atveju taip nebuvo. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys, dėl kurių Komisija vykdo procedūrą pagal SESV 101 straipsnį, neturi teisės susipažinti su Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų korespondencija ar valstybių narių konkurencijos institucijų tarpusavio korespondencija, įskaitant dokumentus, parengtus pagal šio reglamento 11 ir 14 straipsnių nuostatas. Be to, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalimi, Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų pareigūnai ir kiti tarnautojai neatskleidžia informacijos, kuri buvo gauta ar kuria pasikeista pagal šį reglamentą ir kuriai galioja įpareigojimas užtikrinti profesinį slaptumą, be to, šis įpareigojimas galioja ir visiems valstybių narių atstovams ir ekspertams, dalyvaujantiems Patariamojo komiteto posėdžiuose, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnyje. Vadinasi, ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad Patariamojo komiteto priimta nuomonė nepakankamai motyvuota. Be to, atsižvelgiant į taikytinas nuostatas, aplinkybė, kad nuomonė trumpa ir neišsami, nereiškia, kad Patariamasis komitetas neturėjo visos informacijos, leidžiančios priimti sprendimą žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes, ar kad tas komitetas nusprendė nežinodamas visų konkretaus atvejo aplinkybių, net jeigu jo sprendimas glaustas.

158

Galiausiai ieškovės tvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad Patariamojo komiteto nariams Komisijos išsiųsta preliminaraus sprendimo projekto santrauka yra šališka ir neišsami, komitetas negalėjo priimti sprendimo žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes. Vis dėlto primintina, kad, kaip tvirtino Komisija, šia santrauka siekiama ne išvardyti atitinkamos įmonės gynybos argumentus, o palengvinti diskusijas Patariamajame komitete dėl preliminaraus sprendimo projekto teksto. Bet kuriuo atveju iš Komisijos atsakymo, pateikto pritaikius proceso organizavimo priemonę, matyti, jog prie preliminaraus sprendimo projekto pridėtoje santraukoje Komisija nurodė pagrindinius jo klausimus, akcentuodama sudėtingiausius jos atliktos analizės aspektus (dėl kriterijų, leidžiančių nustatyti konkurencijos ribojimo dėl tikslo egzistavimą, rinkos apibrėžimo, SESV 102 straipsnio taikymo). Vienintelės aplinkybės, kurių ji nepaminėjo šioje santraukoje, t. y. visų ieškinių dėl patento 947 nagrinėjimo eiga, tam tikrų sutarčių dėl taikių susitarimų nuostatų taikymo srities aiškinimo klausimas, faktinės aplinkybės po to, kai EPT pripažino negaliojančiu patentą 947, ar skirtumas tarp Rolabo ir kitos bendrovės technologijos įsigijimo, neleidžia nuspręsti, kad Patariamasis komitetas, kuris, beje, turėjo daugybę su byla susijusių dokumentų, be kita ko, ieškovių argumentus, pateiktus jų pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus ir faktinių aplinkybių santraukos (žr. šio sprendimo 152 ir 154 punktus), neturėjo galimybės pateikti nuomonės žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes.

159

Antra, ieškovės teigė, kad nebuvo reguliariai konsultuojamasi su Patariamuoju komitetu, nes tuose posėdžiuose dalyvavo labai mažai jo narių, o NKI pranešėja, kuri šioje byloje buvo paskirta per vėlai, nedalyvavo šalių apklausoje ir antrajame Patariamojo komiteto posėdyje.

160

Ieškovės Komisiją kaltino tuo, kad ji nepaskyrė NKI pranešėjos per 45 dienų terminą nuo pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo ir sąmoningai pasirinko apklausoje nedalyvavusią nacionalinę konkurencijos instituciją.

161

Neginčyta, jog Nuostatose dėl Patariamojo komiteto darbo metodų nurodyta, kad paprastai NKI pranešėja paskiriama per 45 dienas nuo pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo įmonėms ir vadovaujantis objektyviu kriterijumi, t. y. paprastai eilės tvarka, atitinkančia rotacinį pirmininkavimą Tarybai (žr. šio sprendimo 146 punktą). Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, jog NKI pranešėjos paskyrimo procedūra pradėta 2014 m. gegužės 7 d. ir kad Bundeswettbewerbsbehörde (Federalinė konkurencijos institucija, Austrija; toliau – BWB) buvo paskirta NKI pranešėja 2014 m. birželio 3 d., t. y. jau po apklausos, tačiau prieš Patariamojo komiteto posėdžius, ir tai padaryta vadovaujantis objektyviu kriterijumi – rotacinio pirmininkavimo Tarybai tvarka. Tačiau vien NKI pranešėjos paskyrimo 45 dienų termino pažeidimas, kurį Komisija pripažino per teismo posėdį, šiuo atveju negali būti laikomas sutrukdžiusiu Patariamajam komitetui vykdyti savo užduotis žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes. Iš tikrųjų NKI pranešėjos vaidmuo pranešant nacionalinėms konkurencijos institucijoms apie bylą ir jas informuojant yra ypač svarbus tik rengimosi Patariamojo komiteto posėdžiams etape (žr. šio sprendimo 164 punktą), o šiuo atveju tame etape NKI pranešėja jau buvo paskirta. Beje, dėl BWB paskyrimo NKI pranešėja reikia akcentuoti tai, kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis paskyrimas susijęs su šios nacionalinės konkurencijos institucijos nedalyvavimu 2013 m. balandžio 15 d., 16 d., 17 d. ir 18 d. apklausose ir bet kuriuo atveju ji buvo paskirta vadovaujantis objektyviu kriterijumi, t. y. rotacine pirmininkavimo Taryboje tvarka.

162

Ieškovės tvirtino ir tai, kad Patariamasis komitetas negalėjo priimti sprendimo žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes, nes NKI pranešėja nedalyvavo nei 2013 m. balandžio 15 d., 16 d., 17 d. ir 18 d. apklausose, nei 2014 m. liepos 7 d. Patariamojo komiteto posėdyje. Komisija teigė, kad nė viename teisės akte nenustatyta privalomo NKI pranešėjos dalyvavimo apklausoje, ir priminė, kad apklausoje dalyvavo aštuonios valstybės narės.

163

Pažymėtina, kad, nors Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 12 punkte nurodyta, jog nacionalinių konkurencijos institucijų dalyvavimas apklausose naudingas veiksmingam Patariamojo komiteto veikimui, nė vienoje nuostatoje nenurodyta, kad NKI pranešėja privalo dalyvauti apklausoje, o Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 3 dalyje tik nustatyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos kviečiamos dalyvauti apklausoje, maža to, visos nacionalinės konkurencijos institucijos gauna apklausos protokolo kopiją. Be to, pažymėtina, kad, kaip tvirtino Komisija, nacionalinės konkurencijos institucijos buvo tinkamai pakviestos dalyvauti apklausoje, o aštuonioms iš jų faktiškai buvo atstovaujama (kiek tai susiję su nacionalinių konkurencijos institucijų nekvietimu į apklausą, žr. 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Feralpi / Komisija, C‑85/15 P, EU:C:2017:709, 38–44 punktus). Be to, primintina, kad NKI pranešėjos vaidmuo pranešant nacionalinėms konkurencijos institucijoms apie bylą ir jas informuojant ypač svarbus Patariamajame komitete, o ne apklausos etape. Nuostatose dėl Patariamojo komiteto darbo metodų NKI pranešėjai rekomenduojama likus bent 5 dienoms iki pirmojo Patariamojo komiteto posėdžio išplatinti pagrindinių bylos klausimų sąrašą, siekiant būtent išsiaiškinti, ar nacionalinės konkurencijos institucijos apskritai pritartų preliminaraus sprendimo projektui, ar jos turi pastabų dėl tam tikrų aspektų ir ar pageidauja, kad nuomonė būtų skelbiama (44 punkto i papunktis), ir pirmo Patariamojo komiteto posėdžio pradžioje pristatyti bylą ir jos tikslus (44 punkto ii papunktis). Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad BWB sėkmingai bendravo su Komisija, kad parengtų Patariamojo komiteto nariams nagrinėti skirtą Komisijos atsiųstą klausimų sąrašą, ir kad ji dalyvavo pirmajame Patariamojo komiteto posėdyje, kuriame pateikė savo pranešimą, o ieškovės neginčijo to, kad ji visiškai atliko NKI pranešėjos vaidmenį. Be to, vien aplinkybės, kad Komisija kitoms nacionalinėms konkurencijos institucijoms atsiuntė pagrindinių bylos klausimų sąrašą 2014 m. birželio 26 d. rytą, t. y. likus 4 dienoms iki pirmo Patariamojo komiteto posėdžio, nors Nuostatose dėl Patariamojo komiteto darbo metodų rekomenduojama, kad šis terminas būtų 5 dienos, nepakanka padaryti išvadą, kad Patariamasis komitetas negalėjo priimti sprendimo žinodamas visas konkretaus atvejo aplinkybes. Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija neturėjo pareigos paskirti kitą NKI pranešėją, nes Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 38 punkte numatyta tik galimybė prireikus vieną nacionalinei konkurencijos institucijai atstovaujantį fizinį asmenį pakeisti kitu tai pačiai institucijai atstovaujančiu fiziniu asmeniu. Todėl aplinkybė, kad BWB šiuo atveju nedalyvavo 2013 m. balandžio 15 d., 16 d., 17 d. ir 18 d. apklausose, o dėl to tenka apgailestauti, ir antrajame 2015 m. liepos 7 d. Patariamojo komiteto posėdyje, nesukliudė Patariamajam komitetui nuspręsti žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes.

164

Kiek tai susiję su kaltinimu, kad Patariamojo komiteto posėdžiuose dalyvavo nedaug valstybių narių, iš bylos medžiagos matyti, jog 2014 m. birželio 30 d. posėdyje buvo atstovaujama tik penkioms nacionalinėms konkurencijos institucijoms (Ispanijos Karalystei, Italijos Respublikai, Austrijos Respublikai, Suomijos Respublikai ir Švedijos Karalystei), o 2014 m. liepos 7 d. posėdyje dalyvavo tik dvi nacionalinės konkurencijos institucijos (Vokietijos Federacinės Respublikos ir Suomijos Respublikos). Vadinasi, iš tikrųjų labai mažai valstybių narių atstovų dalyvavo priimant Patariamojo komiteto nuomonę šioje byloje, nes, remiantis Nuostatų dėl Patariamojo komiteto darbo metodų 20 ir 21 punktais, Patariamojo komiteto priimtoje nuomonėje atsižvelgiama tik į posėdyje dalyvavusių narių pateiktas pastabas. Per teismo posėdį pateikus klausimą apie tokio negausaus dalyvavimo priežastis ir galimybę atidėti Patariamojo komiteto posėdžius, Komisija atsakė žinojusi apie streikus geležinkelyje ir susisiekusi su komiteto nariais, siekdama išsiaiškinti, ar jie turėjo konkrečių pastabų, tačiau posėdžių atidėti neketino.

165

Nors iš tiesų šiomis aplinkybėmis Komisija būtų pasielgusi tinkamiau, jeigu būtų atidėjusi Patariamojo komiteto posėdžius, vis dėlto negalima daryti išvados, kad dėl negausaus valstybių narių atstovų dalyvavimo posėdžiuose Komisija šiuo atveju pažeidė esminius konsultavimosi su Patariamuoju komitetu procedūrinius reikalavimus.

166

Iš tikrųjų, pirma, reikia konstatuoti, kad net jeigu tai gali atrodyti neįprasta ir sunkiai suderinama su tam tikra gero administravimo koncepcija, nė vienoje nuostatoje neįtvirtinta Patariamojo komiteto nuomonių priėmimui taikoma kvorumo taisyklė. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio3 dalyje aiškiai nustatyta, kad Patariamasis komitetas „gali pateikti savo nuomonę, netgi jei kurie nors nariai nedalyvauja ir nėra atstovaujami [jiems nėra atstovaujama]“. Primintina ir tai, kad Komisija valstybių narių konkurencijos institucijoms turi suteikti galimybę dalyvauti Patariamajame komitete ir kad šiuo atveju ji atliko visus šiuo klausimu reikiamus veiksmus, nes joms išsiuntė pranešimus apie 2014 m. birželio 30 d. ir liepos 7 d. Patariamojo komiteto posėdžius ir visus reikiamus dokumentus nuo pat procedūros pradžios (žr. šio sprendimo 153 ir 154 punktus), ir kad nebuvo pareikšta jokių prieštaravimų dėl posėdžių datos (žr. šio sprendimo 154 punktą). Galiausiai reikia akcentuoti, kad Patariamasis komitetas gali prisidėti prie nuoseklaus Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymo, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1/2003 19 konstatuojamojoje dalyje, tik jeigu valstybių narių konkurencijos institucijos turi galimybę jame veiksmingai bendradarbiauti, o Komisija šiuo klausimu neturi jokių su prievarta susijusių įgaliojimų.

167

Taigi šį pagrindą reikia atmesti.

170

Primintina, kad veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris šiuo metu įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 52 punktas). Šį principą sudaro įvairūs elementai, apimantys pirmiausia teisę į gynybą, šalių procesinį lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 48 punktas). Šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kuris neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos, apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai mažiau palankioje padėtyje nei jos priešininkas (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 71 punktas ir 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 31 punktas).

171

Ieškovės tvirtino, kad dėl reikalavimų, kurie joms buvo keliami, kad pareikštų ieškinį, jos atsidūrė aiškiai mažiau palankioje padėtyje nei Komisija, kuriai netaikyti jokie reikalavimai dėl ginčijamo sprendimo parengimo laiko ar jo apimties. Vis dėlto primintina, kad iš EŽTT jurisprudencijos dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, kuriuo reikia vadovautis, remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, matyti, jog teisė kreiptis į teismą neabsoliuti. Naudojimasis šia teise gali būti ribojamas, be kita ko, kiek tai susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, Peržiūra, C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 43 punktas). Nors suinteresuotieji asmenys turi tikėtis, kad šios ieškinio priimtinumo taisyklės bus taikomos, vis dėlto jų taikymas neturi trukdyti asmenims pasinaudoti esama teisių gynybos priemone (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, Peržiūra, C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 43 punktas). EŽTT mano, kad šie ribojimai neturi riboti asmeniui suteiktos teisės kreiptis į teismą taip ar tiek, kad jo teisė kreiptis į teismą būtų pažeista iš esmės, jie turi būti suderinami su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi ir jais turi būti siekiama teisėto tikslo, o naudotos priemonės turi būti protingai proporcingos siekiamam tikslui (žr. 2011 m. gruodžio 6 d. EŽTT sprendimo Anastasakis prieš Graikiją, CE:ECHR:2011:1206JUD 004195908, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, griežtas Sąjungos teisės aktų dėl procesinių terminų taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (žr. 1987 m. sausio 15 d. Sprendimo Misset / Taryba, 152/85, EU:C:1987:10, 11 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2007 m. lapkričio 8 d. Nutarties Belgija / Komisija, C‑242/07 P, EU:C:2007:672, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir visiškai nedaro poveikio teisei į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 17 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑406/01, EU:C:2002:304, 20 punktą). Kaip tvirtino Komisija, remiantis procesinio lygiateisiškumo principu, nereikalaujama, kad administracinės procedūros trukmė sutaptų su ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminu. Iš tikrųjų administracine procedūra siekiama Komisijai leisti atlikti tyrimą, kad ji nustatytų, ar sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimas, turi būti priimtas, ir užtikrinti įmonių gynybą. Šiuo klausimu primintina, jog teisės į gynybą paisymas reikalauja, kad per administracinę procedūrą suinteresuotoji įmonė galėtų naudingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo ir dėl Komisijos dokumentų, kuriais ji grindžia savo teiginius apie Sutarties pažeidimo egzistavimą (1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, 100/80–103/80, EU:C:1983:158, 10 punktas ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portlandir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 66 punktas). Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003 nustatyta, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai nurodytos visos esminės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi šiame procedūros etape. Vis dėlto tai gali būti nurodyta glaustai, o sprendimas nebūtinai turi būti kaltinimų santraukos kopija, nes šis pranešimas yra parengiamasis dokumentas, kuriame pateikti faktiniai ir teisiniai vertinimai yra tik preliminarūs. Dėl šios priežasties Komisija gali ir net turi atsižvelgti į aplinkybes, paaiškėjusias po administracinės procedūros, visų pirma, kad atsisakytų kaltinimų, dėl kurių paaiškėjo, kad jie nepagrįsti (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 67 punktas).

173

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nors, remiantis SESV 263 straipsnio antros pastraipos ir 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ieškovės turėjo 2 mėnesių ir 10 dienų terminą ieškiniui dėl ginčijamo sprendimo pareikšti nuo pranešimo apie jį dienos, ir dėl šio termino buvo ypač sunku parengti ieškinį, turint omenyje neįprastą ginčijamo sprendimo apimtį, juo labiau kad apie jį buvo pranešta vasarą, vis dėlto jos turėjo galimybę daugybę kartų susisiekti su Komisija dėl bylos vykstant administracinei procedūrai. 2009 m. sausio mėn., 2009 m. rugpjūčio mėn., paskui nuo 2009 gruodžio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. Komisija ieškovėms siuntė prašymus pateikti informacijos. Be to, ieškovės buvo kviečiamos dalyvauti keliuose 2009–2012 m. vykusiuose susitikimuose esamai padėčiai aptarti. 2012 m. liepos 27 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, į kurį ieškovės atsakė 2013 m. sausio 14 d. Vėliau vyko ieškovių 2013 m. balandžio 15 d., 16 d., 17 d. ir 18 d. apklausos, buvo surengti nauji susitikimai esamai padėčiai aptarti ir ieškovėms išsiųsti nauji prašymai pateikti informacijos. 2013 m. gruodžio 18 d. Komisija ieškovėms leido susipažinti su įrodymais, surinktais ar atskleistais po pranešimo apie kaltinimus, ir išsiuntė faktinių aplinkybių santrauką, į kurią ieškovės atsakė 2014 m. sausio 31 d. Be to, svarbu priminti, jog per Bendrajame Teisme vykusią rašytinę proceso dalį ieškovės turėjo galimybę pasinaudoti visais jų prašytais terminų pratęsimais, todėl apskritai, nepaisant konkrečių reikalavimų, kurie joms buvo keliami pareiškiant ieškinį, jos neatsidūrė padėtyje, kuri aiškiai nepalankesnė, palyginti su Komisijos padėtimi šioje instancijoje.

174

Kiek tai susiję su ieškinio apimtimi, primintina, kad, remiantis EŽTT jurisprudencija, formalių reikalavimų, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, reglamentavimu siekiama užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir suinteresuotieji asmenys turi tikėtis, kad šios normos bus taikomos (2011 m. gruodžio 6 d. EŽTT sprendimo Anastasakis prieš Graikiją, CE:ECHR:2011:1206JUD 004195908, 24 punktas). Dėl proceso Bendrajame Teisme pažymėtina, kad, remiantis ieškinio pareiškimo momentu galiojusių 2012 m. sausio 24 d. Praktinių nurodymų šalims Bendrajame Teisme (OL L 68, 2012, p. 23) 15 punktu, iš esmės nustatyta didžiausia ieškinio apimtis yra 50 puslapių, bet ji visada nustatoma atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos teisinį ar faktinį sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Nutarties Langguth Erben / OHMI, C‑412/13 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:269, 63 punktą). Taigi šiuo atveju ieškovės nurodė teisinį nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir Bendrasis Teismas leido pateikti 186 puslapių ieškinį, surašytą su sumažintais tarpais tarp eilučių, prie kurio pridėta 10158 puslapių priedų. Tiesa, kad ginčijamas sprendimas yra ypač ilgas ir jame daug pasikartojimų dėl tam tikrų aspektų, vis dėlto tai paaiškinama, kaip tvirtino Komisija, ieškovėms inkriminuojamų pažeidimų, turinčių tam tikrų bendrų požymių, skaičiumi ir Sąjungos jurisprudencijoje dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo nustatytais įrodinėjimo reikalavimais. Be to, kaip priminė Komisija, ieškovės turėjo galimybę atsakyti į 755 puslapių pranešimą apie kaltinimus, pateikdamos daugiau nei 600 puslapių dokumentą. Beje, ieškinio apimtis ir pagrindų, kuriais jis grindžiamas, skaičius įrodo, kad ieškovės turėjo laiko, žinoma, tam įdėdamos daug pastangų, savo argumentams parengti. Todėl jos negali teigti, kad joms buvo sudaryta neįveikiamų sunkumų, kad galėtų kreiptis į Bendrąjį Teismą, ir kad jos atsidūrė padėtyje, kuri buvo aiškiai nepalankesnė, palyginti su Komisijos padėtimi.

175

Kiek tai susiję su argumentu dėl pasikartojimų ir Komisijos padarytų nuorodų ginčijamame sprendime, primintina, kad, remdamasi SESV 296 straipsnio nuostatomis, Komisija gali aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti savo argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Šis reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą ir atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Heijmans Infrastructuur / Komisija, T‑359/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:489, 133 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Priešingai, nei teigė ieškovės, vien aplinkybės, kad ginčijamame sprendime Komisija daug kartų rėmėsi tais pačiais vidaus dokumentais ir daug kartų darė nuorodas į kitas ginčijamo sprendimo dalis, nepakanka, siekiant įrodyti, kad iš ginčijamo sprendimo jos negalėjo suprasti priimtos priemonės motyvų ar Bendrasis Teismas negalėjo vykdyti jos kontrolės.

176

Kiek tai susiję su argumentu dėl aiškaus teisinio kriterijaus nebuvimo, ieškovės nurodė, kad jis sutampa su kitais jų ieškinio pagrindais. Taigi dėl šio argumento bus atsakyta nagrinėjant atitinkamus pagrindus.

177

Galiausiai negalima priimti ieškovių argumentų dėl 1993 m. spalio 27 d. EŽTT sprendimo Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus (CE:ECHR:1993:1027JUD 001444888), 2003 m. liepos 15 d. EŽTT sprendimo Ernst ir kiti prieš Belgiją (CE:ECHR:2003:0715JUD 003340096) ir 2006 m. balandžio 18 d. EŽTT sprendimo Vezon prieš Prancūziją (CE:ECHR:2006:0418JUD 006601801). Iš tikrųjų faktinės ir teisinės aplinkybės tose bylose labai skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių. Taigi byloje, kurioje priimtas 1993 m. spalio 27 d. EŽTT sprendimas Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus (CE:ECHR:1993:1027JUD 001444888) ir kurioje EŽTT konstatavo EŽTK 6 straipsnio pažeidimą, nagrinėtas dviejų privačių asmenų ginčas, kuriame viena iš šalių atsidūrė aiškiai nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kita, nes ji vienintelė galėjo naudotis liudytojų parodymais. Byloje, kurioje priimtas 2003 m. liepos 15 d. EŽTT sprendimas Ernst ir kiti prieš Belgiją (CE:ECHR:2003:0715JUD 003340096) ir kurioje EŽTT nusprendė, kad nepažeistas EŽTK 6 straipsnis, nagrinėta, ar valstybė galėjo leisti asmeniui kreiptis į teismą tik dėl pirminio priimtinumo klausimo, nes jo ieškinys buvo reiškiamas prieš pareigūną, kuriam galiojo teismui taikomos privilegijos. Galiausiai byloje, kurioje priimtas 2006 m. balandžio 18 d. EŽTT sprendimas Vezon prieš Prancūziją (CE:ECHR:2006:0418JUD 006601801), nagrinėtas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas dėl priimtų teisės aktų, kuriais galutinai ir atgaline data reglamentuotas nacionaliniuose teismuose nagrinėjamų ginčų dalykas, nors tai nebuvo pateisinama tinkamu bendrojo intereso pagrindu.

178

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad bet kuriuo atveju šis pagrindas nepagrįstas, net jeigu jis būtų tinkamas remtis ginčijant ginčijamo sprendimo teisėtumą.

184

Komisija ginčijo šio pagrindo priimtinumą, remdamasi šiuo atveju taikytino 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, pagal kurį ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Šie duomenys turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų tinkamai pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą byloje, prireikus be jokios kitos pagrindžiančios informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas atsižvelgiant į primintas nuostatas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste (1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe / Komisija, T‑85/92, EU:T:1993:39, 20 punktas). Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors tenka pripažinti, kad ieškinio pagrindų išdėstymas nesusijęs su SESV 263 straipsnio antros pastraipos terminija ir joje išvardytais reikalavimais, gali pakakti išdėstyti šių pagrindų esmę, o ne teisiškai juos kvalifikuoti, vis dėlto ieškinyje turi būti pakankamai aiškiai nurodyta, kuriuo iš Sutartyje esančių pagrindų remiamasi (1961 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Fives Lille Cail ir kt. prieš Vyriausiąją valdybą, 19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, EU:C:1961:30, 588 punktas).

185

Šiuo atveju ieškovės iš esmės Komisiją kaltino tuo, kad ji subjektyviai nepateikė tam tikrų faktinių aplinkybių ir nurodė faktines aplinkybes, kurios nereikšmingos, siekiant konstatuoti pažeidimo egzistavimą. Taigi, nors ieškovės šį pagrindą vertina kaip „faktinių aplinkybių, susijusių su veiksmais, kurie yra sprendimo dalykas, iškraipymą“, jos nenurodė teisės normos, kurią pažeidė Komisija ir kuria grindžiamas ieškinys, o jų ieškinyje pateikti duomenys nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad Komisija galėtų atsakyti į pateiktus argumentus, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Iš tikrųjų jų pateikiami argumentai gali būti siejami su pagrindu dėl faktinės klaidos, dėl teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidos, dėl nešališkumo principo pažeidimo ar rūpestingumo pareigos nesilaikymo, dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ar pakenkimo reputacijai, kuriuo gali būti grindžiamas pateikiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo.

186

Dėl šios priežasties šį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu.

187

Subsidiariai Komisija tvirtino, jog šis pagrindas nepriimtinas ir dėl to, kad ieškovės kaltinamos tik dėl tų veiksmų, kurie ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo laikomi SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimu, todėl tik dėl jų galima pareikšti ieškinį teisme.

188

Remiantis jurisprudencija, tik sprendimo rezoliucinė dalis gali turėti teisinių pasekmių ir sukelti žalą, o ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas būtent dėl motyvuose pateiktų vertinimų. Sąjungos teismo vykdoma šių vertinimų teisėtumo kontrolė gali būti taikoma tik tiek, kiek, būdami asmens nenaudai priimto akto motyvai, jie yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas (2004 m. sausio 28 d. Nutarties Nyderlandai / Komisija, C‑164/02, EU:C:2004:54, 21 punktas ir 1992 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo NBV ir NVB / Komisija, T‑138/89, EU:T:1992:95, 31 punktas) ir, konkrečiau kalbant, jeigu šie motyvai gali pakeisti to, kas nuspręsta atitinkamo akto rezoliucinėje dalyje, esmę (žr. 2007 m. spalio 12 d. Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija, T‑474/04, EU:T:2007:306, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo klausimu primintina, kad į akto motyvų turinį turi būti atsižvelgiama, siekiant nustatyti tai, kas nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje (1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD / Komisija, C‑355/95 P, EU:C:1997:241, 21 punktas ir 2002 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Lagardère ir Canal+ / Komisija, T‑251/00, EU:T:2002:278, 67 punktas).

189

Taigi šiuo atveju reikia nustatyti, ar ieškovių ginčijamos aplinkybės, nurodytos ginčijamo sprendimo 4 punkte, yra būtinas šio sprendimo rezoliucinės dalies pagrindas ir ar šie vertinimai gali pakeisti to, kas nuspręsta toje rezoliucinėje dalyje, esmę.

190

Pažymėtina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 85 ir 110 konstatuojamosiose dalyse, susijusiose su įvairiais ieškovių prieš generinius vaistus nukreiptos strategijos veiksmais (be kita ko, „patentų rato“ išduodant „popierinius“ patentus sudarymu ir laipsnišku perėjimu prie arginino druskos), nurodė, kad veiksmų, kurie nenagrinėti 5 punkte (sutarčių dėl taikių susitarimų nagrinėjimas atsižvelgiant į SESV 101 straipsnį) ir 8 punkte (technologijų įsigijimo ir sutarčių dėl taikių susitarimų nagrinėjimas atsižvelgiant į SESV 102 straipsnį), aprašymas nedaro poveikio jų teisėtumui, atsižvelgiant į konkurencijos teisę. Be to, ginčijamo sprendimo 2764 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kad nė vienas iš ieškovės bendrosios strategijos elementų „savaime negali būti laikomas problem[išku] atsižvelgiant į Sąjungos konkurencijos teisę“. Be to, ginčijamo sprendimo 2917 ir 2960 konstatuojamosiose dalyse Komisija priminė, kad, „kiek tai susiję su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, šio sprendimo dalykas yra bendras SESV 102 straipsnio pažeidimas“, kurį sudaro paeiliui sudarytos sutartys dėl taikių susitarimų patentų srityje ir Azad technologijos įsigijimas“. Be to, pačios ieškovės Bendrojo Teismo prašė dėl įstojusios į bylą šalies taikyti konfidencialumą daugybei ginčijamo sprendimo pastraipų, susijusių su jų prieš generinius vaistus nukreipta strategija, nes Komisijos joms pateikti kaltinimai neapėmė šių faktinių aplinkybių ir jų aiškinimo, o jeigu jos būtų buvusios atskleistos visuomenei, tai būtų labai pakenkę jų teisėms dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir pakenkimo jų reputacijai. Kadangi veiksmai, kuriais pasireiškė ieškovių prieš generinius vaistus nukreipta strategija, nebuvo kvalifikuoti kaip pažeidimas, ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija į juos neatsižvelgė, kvalifikuodama pažeidimus ir skirdama už juos sankcijas.

191

Vis dėlto ieškovės tvirtino, kad ginčijamo sprendimo 2766 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra ginčijamo sprendimo 8 punkte, Komisija nurodė, kad nagrinėdama veiksmus, už kuriuos baudžiama pagal SESV 102 straipsnį, „atsižvelgs į faktinių aplinkybių visumą, įskaitant kitus tos strategijos veiksmus, dėl kurių šiame sprendime neįrodyta, kad jie padarė išstūmimo poveikį“. Be to, ginčijamo sprendimo 2772 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad to sprendimo 4 punkte aprašyta prieš generinius vaistus nukreipta ieškovių strategija, ypač patentų rato sukūrimas, buvo „reikšmingos faktinės aplinkybės, leidžiančios paaiškinti, pavyzdžiui, nagrinėjant Servier elgesio antikonkurencinį išstūmimo poveikį, kodėl (potencialios) konkurencijos lygis tiekiant generinį perindoprilį buvo ypač ribotas“.

192

Atsiliepime į ieškinį Komisija teigė, kad ginčijamame sprendime ji turėjo nurodyti prieš generinius vaistus nukreiptos ieškovių strategijos veiksmus, kurie nebuvo kvalifikuoti kaip SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimas, kad galėtų nagrinėti pažeidimus, atsižvelgdama į jų teisinį, ekonominį ir faktinį kontekstą. Per teismo posėdį Komisija akcentavo šio ginčijamo sprendimo 4 punkto reikšmę, jeigu norima suprasti visą Servier strategiją prieš generinių vaistų bendroves ir jos veiksmų apimtį rinkoje, išskiriant šių veiksmų faktinį kontekstą, paaiškintą būtent tame ginčijamo sprendimo 4 punkte, ir jų neteisėtą pobūdį. Tai aiškiai išskirta ginčijamo sprendimo 2766 konstatuojamojoje dalyje.

193

Iš tikrųjų, remiantis jurisprudencija, siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas pakankamai kenksmingas, kad būtų laikomas konkurencijos ribojimu dėl tikslo, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti ekonominį ir teisinį jo taikymo kontekstą (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:484, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vertinant atitinkamą susitarimą svarbu atsižvelgti į jo ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriam esant šalys jį sudarė, ir tai neturi būti laikoma kišimusi į teisinius veiksmus ar situacijas, kurie nėra Komisijoje vykdomos procedūros dalykas (1966 m. liepos 13 d. Sprendimo Consten ir Grundig / Komisija, 56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41, p. 497). Vertinant ekonominį ir teisinį kontekstą reikia atsižvelgti į paveiktų prekių ar paslaugų pobūdį ir į realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas bei struktūrą (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

194

Be to, nagrinėdama dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesį ir siekdama nustatyti galimą piktnaudžiavimą tokia padėtimi Komisija turi atsižvelgti į visas reikšmingas to elgesio aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo British Airways / Komisija, C‑95/04 P, EU:C:2007:166, 67 punktą ir 2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 26 punktą). Be to, šiuo klausimu pažymėtina, kad dominuojančios įmonės elgesio vertinimas yra būtinas norint nustatyti piktnaudžiavimą tokia padėtimi, todėl Komisija, atlikdama tokį vertinimą, neišvengiamai turi įvertinti minėtos įmonės vykdomą komercinę strategiją. Šiuo atveju yra visiškai normalu, kad Komisija remiasi subjektyviais veiksniais, kaip antai paskatomis, kuriomis atskleidžiama aptariama komercinė strategija (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, EU:C:2012:221, 19 punktas).

195

Iš šio sprendimo 193 ir 194 punktų matyti, kad, nors Komisija turi atsižvelgti į įmonės elgesio kontekstą, kad išnagrinėtų elgesio suderinamumą su SESV 101 ir 102 straipsniais, vis dėlto šis atsižvelgimas negali lemti ar patvirtinti išvados, kad padarytas pažeidimas, remdamasi konkrečiu elgesiu, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu konkurencijos teisei ar sunkiai su ja suderinamu, jeigu būtent šis elgesys nekvalifikuotas kaip pažeidimas.

196

Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo (žr. šio sprendimo 190 punktą) matyti, kad to sprendimo 4 punkte nurodyti veiksmai, kuriais pasireiškė prieš generinius vaistus nukreipta ieškovių strategija ir kurie neigiamai apibūdino Servier elgesį, Komisijos nebuvo kvalifikuoti kaip pažeidimas ir į juos neatsižvelgta kvalifikuojant jos elgesį kaip pažeidimą, už kurį skirta bauda. Nors Komisija į tuos veiksmus iš tikrųjų atsižvelgė neteisėtą elgesį kvalifikuodama kaip pažeidimą, jai priekaištauta dėl to, kad konstatavo pažeidimus iš dalies remdamasi įtarimais ar tvirtinimais, kuriuos lėmė kiti veiksmai nei vien elgesys, už kurį ji nusprendė skirti sankcijas. Dėl tokio požiūrio preziumuojama įmonės bloga reputacija, nulemta paprastų teiginių ar aiškiai neįrodytų faktų, būtų nagrinėjama kaip jai inkriminuojamų antikonkurencinių veiksmų tyrimo kriterijus. Tačiau kvalifikuodama pažeidimus ir bausdama už juos Komisija turi vadovautis nešališkumu ir objektyvumu, be to, dėl teisės į nekaltumo prezumpcijos paisymą tokio pobūdžio prielaidos iš esmės draudžiamos. Neaiškumas dėl Komisijos vertinimo, susijusio su šių labai neigiamų Servier elgesio aplinkybių, nurodytų ginčijamo sprendimo 4 punkte, ir dėl kurių ji tuo pačiu metu tvirtina, kad šios aplinkybės svarbios jos analizei ir negali būti ginčijamos teisme, taikymo sritimi, kelia abejonių dėl šių ginčijamo sprendimo motyvų.

197

Galiausiai reikia patikslinti, kad, net jeigu bendros prieš generinius vaistus nukreiptos ieškovių strategijos atskiri aspektai nurodyti tarp kitų ginčijamame sprendime konstatuotų pažeidimų aplinkybių, vis dėlto šie vertinimai negalėjo pakeisti ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies esmės. Primintina, kad atsižvelgimas į kontekstą nustatant antikonkurencinį tikslą negali kompensuoti to, kad iš tikrųjų nebuvo nustatyta antikonkurencinio tikslo (generalinio advokato N. Wahl išvados byloje CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:1958, 44 punktas). Be to, kiek tai susiję su SESV 102 straipsniu, nors Komisija, siekdama nustatyti galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, turi atsižvelgti į visas reikšmingas nagrinėjamo elgesio faktines aplinkybes, galimas antikonkurencinio ketinimo egzistavimas yra tik viena iš faktinių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta vertinant piktnaudžiavimą tokia padėtimi (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, EU:C:2012:221, 18–20 punktus).

198

Taigi šį pagrindą bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip netinkamą, nes jis pateiktas dėl ginčijamo sprendimo motyvų, nesusijusių su konkurencijos teisės pažeidimą, už kurį tame sprendime skirtos sankcijos, sudarančiu ieškovių elgesiu ar veiksmais. Vis dėlto pažymėtina, kad daug šiame pagrinde ieškovių ginčytų aplinkybių (be kita ko, alternatyvių technologijų įsigijimas ir sutartys dėl taikių susitarimų patentų srityje) tiesiogiai susijusios su veiksmais, kuriuos Komisija kvalifikavo kaip pažeidimą, ir jas pakartojo kituose pagrinduose, kaip tai tvirtino Komisija atsiliepime į ieškinį. Dėl šios priežasties tos aplinkybės gali būti reikšmingos ir jos bus analizuojamos nagrinėjant kitus pagrindus.

211

Šiame pagrinde ieškovės ir įstojusi į bylą šalis teigė, kad Komisija padarė teisės klaidų, nes sutartis dėl taikių susitarimų patentų srityje kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo ir nepaisė patentų suteikiamų intelektinės nuosavybės teisių apimties. Todėl Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar tokios sutartys dėl taikaus susitarimo gali būti konkurencijos ribojimas dėl tikslo ir kokiomis sąlygomis, nagrinėdamas, ar Komisija, atlikdama analizę, pažeidė patentų taikymo sritį.

212

Šiuo klausimu primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija nagrinėjo, kaip, anot jos, sutartys dėl taikių susitarimų ginčuose patentų srityje turėjo būti vertinamos atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį, konkrečiai – į galimybę tokias sutartis kvalifikuoti kaip sutartis dėl ribojimo dėl tikslo (ginčijamo sprendimo 1102–1155 konstatuojamosios dalys).

213

Iš esmės, pripažinusi, kad apskritai įmonės turi teisę taikiai spręsti ginčus, įskaitant dėl patentų (ginčijamo sprendimo 1118 konstatuojamoji dalis), Komisija nusprendė, kad sudarant sutartis dėl taikaus susitarimo turi būti laikomasi Sąjungos konkurencijos teisės, būtent SESV 101 straipsnio 1 dalies (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1119, 1122 ir 1123 konstatuojamąsias dalis).

214

Komisija atsižvelgė ir į ypatingą kontekstą, kuriam esant farmacijos sektoriuje konkuravo patentuotų vaistų ir generinių vaistų bendrovės. Pirmiausia ji akcentavo patentų ginčijimo svarbą šiame sektoriuje (ginčijamo sprendimo 1125–1132 konstatuojamosios dalys).

215

Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija iš esmės nusprendė, kad buvo galima pateisinti šalių sudarytą sutartį dėl taikaus susitarimo, kuria užbaigiamas ginčas, ir netgi į šią sutartį įtraukti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygas (ginčijamo sprendimo 1133 ir 1136 konstatuojamosios dalys).

216

Vis dėlto Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, sutartis dėl taikaus susitarimo patentų srityje, pagal kurią generinių vaistų bendrovė pritaria savo pajėgumų ir ketinimo varžytis su konkurentais apribojimui, už tai gaudama vertybių, t. y. už sumokėtą reikšmingą pinigų sumą ar kitą reikšmingą paskatą, galėjo būti SESV 101 straipsniui prieštaraujantis konkurencijos ribojimas dėl tikslo (ginčijamo sprendimo 1134 konstatuojamoji dalis). Iš tikrųjų šiuo atveju generinių vaistų bendrovės atsisakymą savarankiškai stengtis įeiti į rinką lėmė ne šalių vertinimas dėl patento pagrįstumo, o patentuotų vaistų bendrovės perduotos sumos generinių vaistų bendrovei (ginčijamo sprendimo 1137 konstatuojamoji dalis), taigi mokestis už išstūmimą, kuris yra konkurencijos pirkimas (ginčijamo sprendimo 1140 konstatuojamoji dalis).

217

Būtent todėl Komisija pranešė, kad, siekdama įvertinti, ar sutartys dėl taikaus susitarimo yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, atliks kiekvieno konkretaus atvejo faktinių aplinkybių, susijusių su šiomis sutartimis, analizę. Šiuo tikslu ji nurodė, kad, konkrečiau kalbant, ji sieks nustatyti, pirma, ar „generinių vaistų bendrovė ir patentuotų vaistų bendrovė buvo bent jau potencialios konkurentės“, antra, ar „generinių vaistų bendrovė pagal sutartį jos galiojimo laikui įsipareigojo riboti savo pastangas įeiti į vieną ar kelias [Sąjungos] rinkas, tiekdama generinį produktą“, ir, trečia, ar „sutartis buvo susijusi su patentuotų vaistų bendrovės turto perdavimu, kuris buvo reikšminga paskata, labai sumažinusi generinių vaistų bendrovės ketinimą savarankiškai stengtis įeiti į vieną ar kelias [Sąjungos] rinkas tiekiant generinį produktą“ (ginčijamo sprendimo 1154 konstatuojamoji dalis).

218

Paskui Komisija pritaikė tris kriterijus, išvardytus šio sprendimo 217 punkte, kiekvienai nagrinėjamai sutarčiai dėl taikaus susitarimo ir dėl kiekvienos iš šių sutarčių nusprendė, kad šie trys kriterijai buvo tenkinami, todėl tos sutartys turėjo būti kvalifikuotos kaip konkurencijos ribojimas dėl tikslo.

219

SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurių „tikslas ar poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Remiantis jurisprudencija, kuri suformuota jau 1966 m. birželio 30 d. Sprendime LTM (56/65, EU:C:1966:38, p. 359), alternatyvus šių sąlygų pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, kad pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į jo ekonominį taikymo kontekstą. Vis dėlto, jei šio susitarimo analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir tam, kad jį apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo labai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (žr. 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 116 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:484, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau nebūtina nagrinėti susitarimo poveikio konkurencijai, jeigu įrodytas jo antikonkurencinis tikslas (žr. 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi ginčijamame sprendime Komisija teisingai priminė, kad, pirma, vertinant, ar susitarimui taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, susitarimo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra alternatyvios, o ne kumuliacinės sąlygos (1109 konstatuojamoji dalis), ir, antra, kad nereikėjo įrodyti konkretaus veiksmų antikonkurencinio poveikio, nes nustatytas susitarimo antikonkurencinis tikslas (1112 konstatuojamoji dalis).

220

Konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoka gali būti taikoma tik tam tikroms įmonių veiksmų derinimo rūšims, kurios vien dėl savo pobūdžio yra pakankamai žalingos įprastam konkurencijos veikimui, kad būtų galima teigti, kad jų poveikio tyrimas yra nereikalingas (šiuo klausimu žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM, 56/65, EU:C:1966:38, 359 punktą; 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija,C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 49, 50 ir 58 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:484, 31 punktą ir 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Maxima Latvija, C‑345/14, EU:C:2015:784, 20 punktą).

221

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vertinant, ar įmonių susitarimas pakankamai žalingas, kad būtų pripažintas konkurencijos ribojimu dėl tikslo, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:484, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vertinant teisinį ir ekonominį kontekstą taip pat reikia atsižvelgti į prekių ar paslaugų, kurioms jis taikomas, pobūdį ir į realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas bei struktūrą (žr. 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto primintina, kad nagrinėdamas atitinkamos rinkos realias veikimo sąlygas ir struktūrą Bendrasis Teismas neturi vertinti atitinkamo derinimo poveikio (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 72–82 punktus), priešingu atveju, SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas atskyrimas taptų neveiksmingas.

222

Be to, nors šalių valia nėra būtinas veiksnys tam tikros rūšies įmonių veiksmų derinimo ribojamajam pobūdžiui nustatyti, niekas nedraudžia konkurencijos priežiūros institucijoms ar nacionaliniams ir Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią (žr. 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau vien aplinkybė, kad susitarimu siekiama ir teisėtų tikslų, neužkerta kelio konkurencijos ribojimo dėl tikslo kvalifikavimui (2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 21 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. / Komisija, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, EU:C:1983:310, 25 punktą ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors / Komisija, C‑551/03 P, EU:C:2006:229, 64 punktą).

223

Ieškovės kaltino Komisiją tuo, kad ji padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad konkurencijos ribojimui dėl tikslo kvalifikuoti pakako vien aplinkybės, kad susitarimas galėjo padaryti neigiamą poveikį konkurencijai. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 1111 konstatuojamojoje dalyje Komisija, nurodydama Teisingumo Teismo jurisprudenciją (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 31 punktą ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 35–38 punktus), pažymėjo, kad „antikonkurenciniam tikslui nustatyti pakanka to, kad susitarimas gali padaryti neigiamą poveikį konkurencijai“ ir kad, „kitaip tariant, reikia, kad susitarimas konkrečiu atveju, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį taikymo kontekstą, galėtų trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje“.

224

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija teisingai priminė šio sprendimo 219–222 punktuose nurodytą jurisprudenciją, susijusią su konkurencijos ribojimo dėl tikslo apibrėžimu. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 1109 ir 1110 konstatuojamųjų dalių, 1112–1117 konstatuojamųjų dalių ir 1211 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija, primindama šią jurisprudenciją, nepadarė teisės klaidos ir ją taikė analizuodama kiekvieną sutartį (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1369–1375, 1475–1481, 1622–1627, 1763, 1804–1810 konstatuojamąsias dalis ir 1994–2000 konstatuojamąsias dalis). Nesvarbu, kad ginčijamame sprendime Komisija nevartojo žodžių „pakankamas žalingumo lygis“, nes iš to sprendimo matyti, jog ji teisingai vartojo konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoką. To sprendimo būtent 1110 ir 1113 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, kad šis ribojimas „dėl savo pobūdžio galėjo būti žalingas įprastam geram konkurencijos veikimui“ ir kad „vertinant, ar susitarimas yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, reikia nagrinėti, be kita ko, jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus bei ekonominį ir teisinį jo taikymo kontekstą“ ir kad, „siekiant nustatyti tą kontekstą, taip pat tikslinga atsižvelgti į paveiktų prekių ir paslaugų pobūdį bei nagrinėjamos rinkos ar rinkų realias veikimo sąlygas ir struktūrą“. Ji teisingai priminė ir tai, kad, „nors šalių valia nėra būtinas veiksnys nustatant, kad susitarimas yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, nedraudžiama Komisijai ir Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią“ (ginčijamo sprendimo 1113 konstatuojamoji dalis).

225

Be to reikia akcentuoti, kad 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, EU:C:2009:343) 31 punkte, pakartotame 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160) 38 punkte, Teisingumo Teismas tvirtino ne tai, kad mažai žalingas susitarimas, todėl galbūt galintis padaryti neigiamą poveikį konkurencijai, gali būti laikomas konkurencijos ribojimu dėl tikslo, o tik tai, kad, pirma, konkretaus susitarimo poveikio konkurencijai nustatymas nereikšmingas nagrinėjant konkurencijos ribojimą dėl tikslo, ir, antra, vien aplinkybė, kad susitarimas nebuvo įgyvendintas, netrukdo jo kvalifikuoti kaip konkurencijos ribojimo dėl tikslo. Iš tikrųjų 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, EU:C:2009:343) 31 punkto išaiškinimą, pateiktą atsižvelgiant į to sprendimo 29 ir 30 punktus ir į generalinės advokatės J. Kokott išvados toje byloje 46 punktą, į kurį sprendime padaryta aiški nuoroda, ir tos išvados 47 punktą galima taikyti ir siekiant atskirti konkurencijos ribojimą dėl poveikio, ir konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

226

Taigi reikia atmesti ieškovės argumentus, kad ginčijamo sprendimo 1111 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė teisės klaidą.

227

Be to, ieškovė ir įstojusi į bylą šalis, remdamosi 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimu CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204), tvirtino, kad pažeidimo dėl tikslo sąvoka turi būti aiškinama siaurai, priešingai, nei Komisijos taikytas požiūris ginčijamame sprendime.

228

Pirmiausia, šiuo klausimu primintina, jog 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendime CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 58 punktas) Teisingumo Teismas tvirtino, kad konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoka gali būti taikoma tik tam tikroms įmonių veiksmų derinimo rūšims, kurios yra pakankamai žalingos konkurencijai, kad būtų galima nuspręsti, jog nebūtina nagrinėti jų poveikio, o ne susitarimams, dėl kurių neįrodyta, kad jie dėl savo pobūdžio žalingi įprastam geram konkurencijos veikimui. Todėl Teisingumo Teismas ištaisė Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą, t. y. teiginį, kad pažeidimo dėl tikslo sąvokos nereikia aiškinti siaurai. Tačiau Teisingumo Teismas nepakeitė jurisprudencijos, pagal kurią SESV 101 straipsnio 1 dalies a–e punktuose nurodytos susitarimų rūšys nėra baigtinis draudžiamų slaptų susitarimų sąrašas (2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 23 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 58 punktą), o šią išvadą lemia SESV 101 straipsnio 1 dalis (generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:467, 46 punktas).

229

Toliau pažymėtina, kad šiuo atveju Komisija laikėsi požiūrio, atitinkančio 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204), kai nagrinėjo ginčijamas sutartis, taikydama šio sprendimo 219–222 punktuose primintus kriterijus (žr. šio sprendimo 224 punktą), kurie turi būti aiškinami siaurai, nes pagal juos nustatomas pakankamas žalingumo lygis. Priešingai, nei tvirtino ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, a priori Komisijos analizėje neturėjo būti taikomas siauresnis požiūris nei tas, kurio ji laikėsi, taikydama konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvokos kriterijus, tačiau šioje analizėje reikėjo nustatyti, kad konkurencijos ribojimas buvo pakankamai žalingas, arba, jei to nenustatyta, analizuoti konkretų ginčijamų susitarimų antikonkurencinį poveikį.

230

Be to, ieškovės teigė, kad precedentų nebuvimas užkirto kelią bet kokiam kvalifikavimui kaip ribojimo dėl tikslo, ir tvirtino, jog už bylos nagrinėjimą atsakingas buvęs skyriaus vadovas viešai pripažino šios bylos naujumą, kaip tai pripažino ir pati Komisija ginčijamame sprendime. Vis dėlto primintina, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies a–e punktuose nurodyti veiksmai nėra baigtinis draudžiamų slaptų susitarimų sąrašas (2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 23 punktas) ir kad, nors įgyta patirtis neginčijamai patvirtina tam tikrų bendradarbiavimo rūšių tiesioginę žalą konkurencijai (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 51 punktas), aplinkybė, kad anksčiau Komisija nebuvo nusprendusi, jog konkrečios rūšies susitarimas būtent dėl savo tikslo riboja konkurenciją, savaime nėra kliūtis taip nuspręsti ateityje, individualiai ir išsamiai išnagrinėjus ginčijamas priemones (žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 438 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

231

Priešingai, nei teigė ieškovės, vien aplinkybė, kad, siekiant nustatyti konkurencijos ribojimą dėl tikslo, būtina išnagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, netrukdo taikyti tokio kvalifikavimo. Iš tikrųjų jurisprudencijoje nereikalaujama, kad susitarimas iš pirmo žvilgsnio arba neabejotinai būtų gana žalingas konkurencijai, Komisijai ar Sąjungos teismui individualiai ir konkrečiai neišnagrinėjus jo turinio, tikslo, ekonominio ir teisinio konteksto, kad jį būtų galima laikyti ribojančiu konkurenciją dėl tikslo, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 51 punktą ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 775 punktą).

232

Beje, ieškovės ir įstojusi į bylą šalis pateikė kaltinimą, kad ginčijamo sprendimo motyvai prieštaringi, nes ginčijamo sprendimo 2764 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad taikūs susitarimai patentų srityje savaime nėra antikonkurenciniai atsižvelgiant į SESV 102 straipsnį. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 2764 konstatuojamosios dalies ginčijamo sakinio aiškiai matyti, jog Komisija nurodė tik tuos veiksmus, kurie ginčijamame sprendime aprašyti kaip ieškovių prieš generinius vaistus nukreiptos strategijos dalis, tačiau jie nebuvo kvalifikuoti kaip konkurencijos teisės pažeidimas ginčijamame sprendime. Dėl šios priežasties šis sakinys nesusijęs su ieškovių sudarytais taikiais susitarimais. Be to, iš ginčijamo sprendimo, konkrečiai – 8.3 punkto, matyti, jog Komisija nusprendė, kad ieškovių sudaryti taikūs susitarimai yra elgesys, kuriuo piktnaudžiaujama, taip prisidedant prie bendros vientisos ir tęstinės išstūmimo strategijos, kuri yra SESV 102 straipsnio pažeidimas. Taigi ginčijamame sprendime nėra nurodyto motyvų prieštaringumo.

233

Priminus šias konkurencijos ribojimo dėl tikslo taikymo sąlygas ir išnagrinėjus su šios sąvokos aiškinimu susijusius ieškovių kaltinimus, pažymėtina, jog šiuo atveju ginčijamomis sutartimis, anot ieškovių, siekta taikaus sutartis sudariusių šalių susitarimo dėl ginčų ir jos buvo sudarytos esant ypatingam patentų teisės kontekstui, todėl nagrinėjami ginčai susiję su ieškovių patentais. Taigi atsižvelgiant į tai, kad konkurencijos ribojimo dėl tikslo nustatymui reikia nagrinėti atitinkamos sutarties turinį, tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą (žr. šio sprendimo 221 punktą), šiuo atveju būtina nagrinėti sąlygas dėl neginčijimo ir dėl draudimo prekiauti šiuos patentus pažeidžiančiais produktais, apskritai nustatytas taikiuose susitarimuose ir konkrečiai ginčijamose sutartyse, atsižvelgiant į jų tikslą sudaryti taikų susitarimą dėl ginčų patentų srityje ir specifinį kontekstą, susijusį su patentais, siekiant patikrinti, ar Komisija teisingai ir vadovaudamasi tinkamais teisiniais kriterijais šias sutartis kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

234

Konkretus suteikiamo patento tikslas – užtikrinti patento savininkui išimtinę teisę naudoti išradimą, siekiant atlyginti už išradėjo kūrybines pastangas, kad tiesiogiai arba suteikiant licencijas tretiesiems asmenims būtų pagaminti ir pirmą kartą išleisti į apyvartą pramonės produktai, ir teisę užkirsti kelią visiems pažeidimams (1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Centrafarm ir de Peijper, 15/74, EU:C:1974:114, 9 punktas). Jeigu patentą suteikia valstybės institucija, paprastai preziumuojama, kad patentas galioja ir kad jis įmonei priklauso teisėtai. Paprastai konkurentus atgraso vien tai, kad įmonė šią išimtinę teisę turi, nes pagal viešosios teisės aktus jie privalo šios teisės paisyti (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 362 punktas).

235

Vis dėlto naudojimasis patento suteikiamomis teisėmis, vadovaujantis valstybės narės teisės aktais, savaime nėra Sutartyje nustatytų konkurencijos teisės taisyklių pažeidimas (1968 m. vasario 29 d. Sprendimo Parke, Davis and Co., 24/67, EU:C:1968:11, p. 109). Intelektinę nuosavybę reglamentuojančios taisyklės netgi yra esminės siekiant išlaikyti neiškreiptą konkurenciją vidaus rinkoje (2013 m. balandžio 16 d. Sprendimo Ispanija ir Italija / Taryba, C‑274/11 ir C‑295/11, EU:C:2013:240, 22 punktas). Iš tikrųjų, pirma, atlygindama už išradėjo kūrybines pastangas, patentų teisė prisideda prie inovacijoms ir investicijoms palankios aplinkos skatinimo ir, antra, ja siekiama paviešinti išradimų taikymo tvarką ir taip leisti atsirasti naujiems išradimams. 2004 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 7 punkte, kurio nuostatos visiškai pakartotos 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 7 punkte, nustatyta:

„Tai <…> nereiškia, kad intelektinės nuosavybės teisių esmė prieštarauja Sąjungos konkurencijos taisyklėms. Iš tiesų abi teisės normų grupės turi tą patį pagrindinį tikslą – skatinti vartotojų gerovę ir veiksmingą išteklių paskirstymą. Naujovės – esminė ir dinamiška atviros ir konkurencingos rinkos ekonomikos dalis. Intelektinės nuosavybės teisės padeda kurti dinamišką konkurenciją – įmonės skatinamos investuoti į naujų produktų ir procesų kūrimą arba jų tobulinimą. Tokį patį poveikį turi ir konkurencija – įmonės patiria spaudimą diegti naujoves. Todėl intelektinės nuosavybės teisės ir konkurencija yra būtinos, siekiant skatinti naujoves ir užtikrinti jų konkurencingą naudojimą.“

236

Remiantis suformuota jurisprudencija, teisė į nuosavybę, kuriai priskiriama intelektinės nuosavybės teisė, yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 62 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:449, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

237

Vis dėlto intelektinės nuosavybės teisė, būtent patentų teisė, nėra absoliučios prerogatyvos, tačiau į jas turi būti atsižvelgiama dėl jų funkcijos visuomenėje ir jas reikia suderinti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, joms taip pat gali būti taikomi apribojimai, siekiant Sąjungos bendrojo intereso tikslų, jeigu, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, tai nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačios garantuojamos teisės esmę (žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:449, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas ginčuose dėl 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo (OL L 152, 2009, p. 1) aiškinimo nusprendė, kad reikėjo palyginti farmacijos pramonės, patentų savininkės, interesus ir visuomenės sveikatos interesus (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 12 d. Sprendimo Actavis Group PTC ir Actavis UK, C‑577/13, EU:C:2015:165, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

238

Taip pat primintina, jog ESS 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog Sąjunga sukuria vidaus rinką, kuri, remiantis prie Lisabonos sutarties pridėtu Protokolu Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos (OL C 83, 2010, p. 309), o jis, remiantis ESS 51 straipsniu, turi tokią pačią galią kaip Sutartys, apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija. Taigi SESV 101 ir 102 straipsniai priklauso konkurencijos teisės normoms, kurios, kaip numatytosios SESV 3 straipsnio 1 dalies b punkte, būtinos, kad vidaus rinka veiktų. Tokiomis normomis siekiama būtent išvengti konkurencijos iškraipymo, dėl kurio galėtų nukentėti bendrieji interesai, atskiros įmonės ir vartotojai, taip padedant užtikrinti Sąjungos gerovę (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 20–22 punktai).

239

Nors Sutartyse niekada nebuvo aiškiai nurodyta, kad turi būti derinama intelektinės nuosavybės teisė ir konkurencijos teisė, EB sutarties 36 straipsnyje, kurio nuostatos pakartotos SESV 36 straipsnyje, numatyta, kad turi būti derinamos intelektinės nuosavybės teisės ir laisvo prekių judėjimo principas, ir nurodyta, kad Sutarties nuostatos, susijusios su kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių draudimu, nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito apribojimų, pateisinamų, be kita ko, pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais, taip pat tai, kad šie apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar paslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Teisingumo Teismas mano, kad taip EB sutarties 36 straipsniu siekta išskirti meninės ir intelektinės nuosavybės apsaugą reglamentuojančiuose valstybės narės teisės aktuose pripažintos teisės, kurios negali paveikti Sutarties nuostatos, egzistavimą ir jos įgyvendinimą, kuris gali tapti paslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Coditel ir kt., 262/81, EU:C:1982:334, 13 punktą).

240

Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo progą priminti, kad toks derinimas būtinas. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidiamas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32), kurios tikslas – suderinti nacionalinės teisės sistemas, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vientisas intelektinės apsaugos lygis (10 konstatuojamoji dalis) ir „užtikrinti visišką pagarbą intelektinei nuosavybei pagal tos Chartijos 17 straipsnio 2 dalį“ (32 konstatuojamoji dalis), patikslinta, kad ši direktyva „nedaro poveikio konkurencijos taisyklių taikymui, o ypač –Sutarties [101] ir [102] straipsniams“ ir kad „šioje direktyvoje numatytos priemonės neturėtų būti taikomos su Sutartimi nesuderinamu būdu be reikalo varžyti konkurenciją“ (12 konstatuojamoji dalis).

241

Teisingumo Teismas suformavo jurisprudenciją, susijusią su atskiromis intelektinės nuosavybės teisės rūšimis, kuria siekiama derinti konkurencijos teisę su šių teisių įgyvendinimu, nepažeidžiant jų esmės, taikydamas tokį patį samprotavimo būdą kaip tas, kuris leido suderinti šias teises ir laisvą prekių judėjimą. Taigi Teisingumo Teismas mano, kad reikia bausti už neįprastą naudojimąsi intelektinės nuosavybės teisėmis, o ne jų teisėtą įgyvendinimą, kurį jis apibrėžė, remdamasis tų teisių specifiniu objektu, t. y. sąvoka, kurią jurisprudencijoje Teisingumo Teismas vartoja kaip šių teisių esmės ir jų savininko esminių prerogatyvų sinonimą. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad naudojimasis šiomis prerogatyvomis, kuris yra intelektinės nuosavybės teisės specifinio objekto dalis, susijęs su šios teisės egzistavimu (šiuo klausimu žr. generalinio advokato C. Gulmann išvados byloje RTE ir ITP / Komisija, C‑241/91 P, EU:C:1994:210, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto Teisingumo Teismas mano, kad ypatingomis aplinkybėmis savininko naudojimasis išimtine teise taip pat gali lemti konkurencijos taisyklėms prieštraujančius veiksmus (1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo RTE ir ITP / Komisija, C‑241/91 P ir C‑242/91 P, EU:C:1995:98, 50 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, EU:T:2007:289, 691 punktą).

242

Kiek tai susiję su patentais, Teisingumo Teismas nusprendė, kad neatmestina galimybė SESV 101 straipsnio nuostatas taikyti intelektinės nuosavybės teisei, jeigu vieno ar kelių patentų naudojimas, dėl kurio įmonės susitarė, galėjo lemti situaciją, kuriai gali būti taikomos įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų ar suderintų veiksmų sąvokos, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (1968 m. vasario 29 d. Sprendimo Parke, Davis and Co., 24/67, EU:C:1968:11, 110 punktas). 1974 m. jis vėl nusprendė, kad, nors valstybių narių intelektinės nuosavybės teisę reglamentuojančiais teisės aktais pripažintų teisių egzistavimui nedaro įtakos SESV 101 straipsnis, vis dėlto jų įgyvendinimo sąlygoms gali būti taikomi tame straipsnyje nustatyti draudimai ir taip gali būti kaskart, kai paaiškėja, kad tokios teisės įgyvendinimas yra kartelinio susitarimo tikslas, priemonė ar pasekmė (1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Centrafarm ir de Peijper, 15/74, EU:C:1974:114, 39 ir 40 punktai).

243

Primintina, jog, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje taikytina patentų teisė nesuderinta Sąjungos lygiu, nacionalinio patentų biuro ar EPT išduoto patento suteikiama apsaugos apimtis nustatoma tik pagal Sąjungos teisei nepriskiriamas taisykles, t. y. pagal nacionalinę teisę arba EPK (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Farmitalia, C‑392/97, EU:C:1999:416, 26 punktą ir 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Medeva, C‑322/10, EU:C:2011:773, 22 ir 23 punktus). Todėl, jeigu nagrinėdamas ieškinį, pareikštą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, Sąjungos teismas turi nagrinėti sutartį dėl taikaus susitarimo dėl ginčo patentų srityje, kuriam taikomos kitos nei Sąjungos teisės nuostatos, jis neturi apibrėžti to patento taikymo srities ar nuspręsti dėl jo galiojimo. Beje, pažymėtina, kad šiuo atveju ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė ieškovių strategiją dėl „patentų rato“ ir „popierinių patentų“; vis dėlto ji nieko nepasakė apie ginčijamų patentų galiojimą sutarčių sudarymo momentu.

244

Nors nei Komisija, nei Bendrasis Teismas neturi nuspręsti dėl patento galiojimo, į tai turi būti atsižvelgta atliktoje Sąjungos konkurencijos taisyklių analizėje. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nors Komisija neturi nuspręsti dėl patento taikymo srities, vis dėlto ši institucija neturi susilaikyti nuo bet kokios iniciatyvos, kai patento taikymo sritis reikšminga SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo vertinimui, nes net jeigu faktinė patento taikymo sritis yra ginčo nacionaliniuose teismuose dalykas, Komisija turi galėti vykdyti savo įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 nuostatas; taip pat, kad galimos Komisijos išvados visiškai negali iš anksto lemti nacionalinių teismų vertinimų dėl jiems pateiktų nagrinėti su patentais susijusių ginčų ir kad Komisijos sprendimui taikoma Sąjungos teismo kontrolė (1986 m. vasario 25 d Sprendimas Windsurfing International / Komisija, 193/83, EU:C:1986:75, 26 ir 27 punktai).

245

Galiausiai reikia akcentuoti, kad intelektinės nuosavybės teises saugo Pagrindinių teisių chartija. Remiantis Pagrindinių teisių chartijos, kuriai pagal Lisabonos sutartį suteikta tokia pati teisinė galia kaip Sutartims (ESS 6 straipsnio 1 dalis), 17 straipsnio 1 dalimi, „kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams“, „nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant“ ir „nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“. Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta ir tai, kad „intelektinė nuosavybė turi būti saugoma“. Vadinasi, Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos garantijos taikomos ir intelektinei nuosavybei. Todėl Teisingumo Teismas mano, kad intelektinės nuosavybės teisių pripažinimas Pagrindinių teisių chartijoje reiškia didesnės jų apsaugos reikalavimą ir reikia palyginti, viena vertus, laisvos konkurencijos išsaugojimą, dėl kurios pirminėje teisėje, t. y. SESV 101 ir 102 straipsniuose, draudžiami karteliniai susitarimai ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, ir, antra vertus, būtiną intelektinės nuosavybės teisių garantiją, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Huawei Technologies, C‑170/13, EU:C:2015:477, 42 ir 58 punktus).

246

Pirmiausia reikia patikslinti, kad toliau pateikti svarstymai nesusiję su patentais, kurie įgyti sukčiaujant, su „fiktyviais“ ginčais ar nesutarimais, kurie nepasiekė teisminio nagrinėjimo etapo. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 1170 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad sutarčių dėl taikaus susitarimo sudarymo etape visos ieškovės ar generinių vaistų bendrovės buvo nacionaliniame teisme ar EPT nagrinėto ginčo šalys arba į bylą įstojusios šalys, kurios ginčijosi dėl tam tikrų patentų galiojimo ar dėl to, kad generinių vaistų gamintojų produktas pažeidžia patentą.

247

Visų pirma pažymėtina, jog a priori yra teisėta ginčo dėl patento šalims sudaryti sutartį dėl taikaus susitarimo, o ne tęsti ginčo nagrinėjimą teisme. Kaip ginčijamo sprendimo 1102 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė Komisija, paprastai įmonės turi teisę sudaryti taikius susitarimus, įskaitant dėl patentų, dažnai šie taikūs susitarimai naudingi abiem ginčo šalims ir leidžia veiksmingiau paskirstyti išteklius nei tuo atveju, kai ginčas nagrinėjamas, kol priimamas teismo sprendimas. Iš tikrųjų ieškovė neprivalo tęsti ginčo nagrinėjimo, dėl kurio ji savo noru kreipėsi į teismą. Be to, ginčų nagrinėjimas teisme ne tik lemia dideles kolektyvines išlaidas; jis ir negali būti laikomas privilegijuotu ir idealiu konfliktų sprendimo būdu. Didėjantis teismuose nagrinėjamų ginčų skaičius rodo sutrikusį veikimą ar trūkumus, kuriuos galima ištaisyti kitais būdais ar imantis pritaikytų prevencinių veiksmų. Darant prielaidą, kad nacionalinės ar EPT patentų išdavimo sistemos patiria tokių sunkumų, pavyzdžiui, dėl to, kad pernelyg liberaliai suteikia apsaugą reiškiniams, kurie neturi naujumo, šiomis problemomis negali būti grindžiama nei įmonių pareiga, nei jų skatinimas tęsti ginčų nagrinėjimą teisminėje instancijoje.

248

Be to, 2004 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų, kurios taikomos bent susitarimams dėl technologijų licencijų perdavimo, 204 ir 209 punktuose pripažįstama galimybė sudaryti sutartis dėl taikaus susitarimo ir teisės reikšti pretenzijas atsisakymo susitarimus, apimančius licencijų perdavimą, ir nurodyta, kad tokiuose taikiuose susitarimuose ir teisės reikšti pretenzijas atsisakymo susitarimuose sąlygos dėl neprieštaravimo apskritai laikomos nepatenkančiomis į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų, kurios pakeitė 2004 m. gaires, 235 punkte nurodyta, kad „sprendžiant ginčus dėl technologijų, kaip ir kitų sričių komercinius ginčus, susitarimai dėl ginčų sprendimo yra teisėtas kelias rasti abiem pusėms priimtiną kompromisą bona fide teisiniuose nesutarimuose“. Be to, šioje dalyje patikslinta, kad „šalys gali rinktis nutraukti ginčą ar bylinėjimąsi dėl per didelių piniginių bei laiko sąnaudų ir (arba) abejotinos baigties“ ir kad „susitarimu taip pat galima išvengti teismo ir (arba) administracinės įstaigos pastangų išspręsti ginčą, taigi gauti gerovę didinančios naudos“.

249

Beje, kartelių bylose pati Komisija taiko administracinę procedūrą, kuri tam tikrais aspektais panaši į taikų susitarimą. Iš tikrųjų susitarimo procedūros, kuri buvo įtvirtinta 2008 m. birželio 30 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 622/2008, iš dalies keičiančiame Reglamentą Nr. 773/2004 susitarimo procedūros tvarkos kartelių bylose atžvilgiu (OL L 171, 2008, p. 3), tikslas – palengvinti ir paspartinti administracines procedūras bei sumažinti ieškinių Sąjungos teismui skaičių tam, kad Komisija galėtų išnagrinėti daugiau bylų su tais pačiais ištekliais (2015 m. gegužės 20 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, T‑456/10, EU:T:2015:296, 59 ir 60 punktai).

250

Be to, remiantis jurisprudencija, galimybė ginti savo teises teisme ir ją užtikrinanti teisminė kontrolė yra bendrasis teisės principas, kildinamas iš bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose. Teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė teisė ir bendrasis principas, užtikrinantis teisės laikymąsi, ir tik visiškai išimtinėmis aplinkybėmis kreipimasis į teismą gali būti konkurencijos teisės pažeidimas (1998 m. liepos 17 d. Sprendimo ITT Promedia / Komisija, T‑111/96, EU:T:1998:183, 60 punktas). Teisingumo Teismas priminė, kad aukšto intelektinės nuosavybės teisių apsaugos lygio reikalavimas reiškia, kad iš principo iš šių teisių turėtojo negalima atimti galimybės kreiptis į teismą ir reikalauti užtikrinti, kad būtų veiksmingai paisoma jo išimtinių teisių (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Huawei Technologies, C‑170/13, EU:C:2015:477, 58 punktas). Taip pat tai, kad įmonė nusprendžia atsisakyti nagrinėjimo teisme ir pasirenka neteisminį ginčo sprendimo būdą, yra tik tos pačios jos teisių gynimo užtikrinimo priemonių pasirinkimo laisvės išraiška ir iš esmės negali būti konkurencijos teisės pažeidimas.

251

Teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė teisė, vis dėlto negalima nuspręsti, kad tai yra pareiga, nors tai prisidėtų prie ūkio subjektų konkurencijos pagyvinimo. Iš tikrųjų, pirma, svarbu priminti, kad, nepaisant skirtingose Sąjungos valstybėse narėse ir EPT nustatytų patentų išdavimo procedūrų ir sistemų įvairovės, egzistavusios tuo metu, kai klostėsi šios bylos faktinės aplinkybės, intelektinės nuosavybės teisė, kurią suteikia valstybės institucija, paprastai laikoma galiojančia ir preziumuojama, kad ji įmonei priklauso teisėtai (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 362 punktas). Antra, nors, žinoma, visuomenė yra suinteresuota panaikinti visas ekonominės veiklos kliūtis, kurių galėtų kilti dėl nepagrįstai išduoto patento (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 25 d. Sprendimo Windsurfing International / Komisija, 193/83, EU:C:1986:75, 92 ir 93 punktus), ir nors paprastai yra pripažįstama, kad valstybės biudžetui, ypač skirtam sveikatos išlaidoms padengti, taikomi dideli suvaržymai ir kad konkurencija, ypač ta, kurią sudaro generinių vaistų bendrovių kuriami generiniai vaistai, gali veiksmingai pasitarnauti šio biudžeto valdymui, vis dėlto svarbu priminti ir tai, kad, kaip ginčijamo sprendimo 1201 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė Komisija, kiekviena įmonė gali laisvai nuspręsti, ar pareikšti ieškinį dėl patentuotus vaistus gaminančių bendrovių turimų originalių vaistų patentų, ar jo nepareikšti. Be to, toks sprendimas pareikšti ieškinį ar jo nepareikšti arba taikiai išspręsti ginčą iš esmės netrukdo kitoms įmonėms nuspręsti ginčyti tuos patentus.

252

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, siekiant suderinti patentų teisę ir konkurencijos teisę, būtent tada, kai šalys sudaro taikius susitarimus dėl ginčo, susijusio su patentu, reikia rasti pusiausvyrą tarp, pirma, būtinybės įmonėms leisti sudaryti taikius susitarimus, kurių didesnis naudojimas palankus bendruomenei, ir, antra, būtinybės užkirsti kelią grėsmei, kad bus piktnaudžiaujama sutartimis dėl taikių susitarimų, prieštaraujančių konkurencijos teisei ir lemiančių negaliojančių patentų turėjimą ir nepagrįstą finansinę naštą valstybių biudžetams, ypač vaistų sektoriuje.

253

Primintina, kad taikus ginčo dėl patento išsprendimas neatleidžia šalių nuo konkurencijos teisės taikymo (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Bayer ir Maschinenfabrik Hennecke, 65/86, EU:C:1988:448, 15 punktą ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 118 punktą; pagal analogiją žr. 1985 m. sausio 30 d. Sprendimo BAT Cigaretten-Fabriken / Komisija, 35/83, EU:C:1985:32, 33 punktą; taip pat žr. 2004 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 204 punktą ir 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 237 punktą).

254

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė būtent tai, kad patento neginčijimo sąlyga, įskaitant atvejus, kai ji įtraukta į sutartį, kuria siekiama išspręsti teisme nagrinėjamą ginčą, atsižvelgiant į teisinį ir ekonominį kontekstą, galėjo riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Bayer ir Maschinenfabrik Hennecke, 65/86, EU:C:1988:448, 14–16 punktai).

255

Reikia nustatyti reikšmingus elementus, leidžiančius nuspręsti, kad patento neginčijimo sąlyga, plačiau kalbant, – sutartis dėl taikaus susitarimo patentų srityje, yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, ir priminti, kad ribojimo dėl tikslo egzistavimui nustatyti reikia nagrinėti atitinkamo susitarimo turinį, juo siekiamus tikslus ir ekonominį ir teisinį taikymo kontekstą (žr. šio sprendimo 221 punktą).

256

Pirmiausia pažymėtina, kad sutartis dėl taikaus susitarimo patentų srityje gali visiškai nedaryti neigiamo poveikio konkurencijai. Taip yra, pavyzdžiui, jeigu šalys sutaria, kad ginčijamas patentas negalioja, ir dėl šios priežasties numato, kad generinių vaistų bendrovė nedelsdama įeis į rinką.

257

Šiuo atveju nagrinėjami susitarimai nepriskiriami prie šios kategorijos, nes juose nustatytos patentų neginčijimo ir neprekiavimo produktais sąlygos, kurios savaime riboja konkurenciją. Iš tikrųjų neginčijimo sąlyga kenkia visuomenės suinteresuotumui panaikinti visas ekonominės veiklos kliūtis, kurių galėtų kilti dėl nepagrįstai išduoto patento (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 25 d. Sprendimo Windsurfing International / Komisija, 193/83, EU:C:1986:75, 92 punktą), o neprekiavimo sąlyga lemia vieno iš patento savininko konkurentų išstūmimą iš rinkos.

258

Vis dėlto tokių sąlygų įtraukimas gali būti teisėtas, bet tik tiek, kiek jos grindžiamos šalių pripažinimu, kad nagrinėjamas patentas galioja (ir papildomai tuo, kad atitinkami generiniai produktai pažeidžia patentą).

259

Iš tikrųjų, pirma, neprekiavimo sąlygos ir neginčijimo sąlygos būtinos, siekiant taikaus tam tikrų ginčų dėl patentų sprendimo. Jeigu ginčo šalys negalėtų naudoti tokių sąlygų, taikus susitarimas dėl ginčo netektų prasmės tam tikruose ginčuose, kuriuose abi šalys sutaria dėl patento galiojimo. Šiuo atveju primintina, kad Komisija dėl šio aspekto 2004 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 209 punkte nurodė: „[taikiems] susitarimams būdinga, kad šalys susitaria ex post neprieštarauti intelektinės nuosavybės teisėms, dėl kurių kilo ginčas, [nes] pats susitarimo tikslas yra spręsti vykstančius ginčus ir (arba) ateityje šių ginčų išvengti“. Taigi, siekiant šio tikslo, būtinas šalių sutarimas visiškai neprekiauti patentą pažeidžiančiais produktais.

260

Antra, neprekiavimo sąlygų įtraukimu siekiama tik patvirtinti jau egzistavusį patento, kurio galiojimą šalys tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta, teisinį poveikį. Iš tikrųjų paprastai patentas savininko naudai lemia tai, kad konkurentai negali prekiauti produktais, kurie yra patento objektas, ar produktais, kurie pagaminti naudojant patento objektu esantį procesą (žr. šio sprendimo 234 punktą). Taigi, sutikdama su neprekiavimo sąlyga generinių vaistų bendrovė įsipareigoja neprekiauti produktais, galinčiais pažeisti nagrinėjamą patentą. Todėl ši sąlyga, jeigu ji apima tik ginčijamo patento taikymo sritį, iš esmės gali būti laikoma patvirtinančia šio patento poveikį, nes ji grindžiama jo galiojimo pripažinimu. Kiek tai susiję su neginčijimo sąlygomis, patentas neturi būti laikomas užtikrinančiu apsaugą nuo ieškinių, kuriais siekiama ginčyti patento galiojimą (1986 m. vasario 25 d. Sprendimo Windsurfing International / Komisija, 193/83, EU:C:1986:75, 92 punktas). Taigi sąlygų poveikis neturi būti painiojamas su patento poveikiu. Vis dėlto, jeigu neginčijimo sąlyga patvirtinta sudarant taikų susitarimą dėl tam tikro ginčo, kuriame konkurentas jau turėjo galimybę ginčyti nagrinėjamo patento galiojimą, ir galiausiai pripažįsta šį galiojimą, šiomis aplinkybėmis tokia sąlyga nebegali būti laikoma kenkiančia visuomenės suinteresuotumui panaikinti visas ekonominės veiklos kliūtis, kurių galėtų kilti dėl nepagrįstai išduoto patento (žr. šio sprendimo 257 punktą).

261

Ginčijamame sprendime pati Komisija nurodė, kad neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos apskritai būdingos visiems taikiems susitarimams. Ji nusprendė, kad buvo „mažai tikėtina, jog taikus sutarimas, sudarytas dėl ginčo ar ieškinio patentų srityje, remiantis kiekvienos iš kilusio ginčo šalių vertinimu, pažeidžia konkurencijos teisę, nors susitarime numatyta generinių vaistų bendrovės pareiga nenaudoti išradimo, dėl kurio išduotas patentas, visą patento apsaugos laikotarpį (pavyzdžiui, remiantis neprekiavimo sąlyga) ir (arba) neginčyti atitinkamo patento teismuose (pavyzdžiui, remiantis neginčijimo sąlyga)“ (ginčijamo sprendimo 1136 konstatuojamoji dalis).

262

Taigi vien tai, kad taikiuose susitarimuose yra neprekiavimo ar neginčijimo sąlygų, kurių taikymo sritis neviršija atitinkamo patento taikymo srities, nepaisant aplinkybės, kad šios sąlygos savaime yra ribojančios (žr. šio sprendimo 257 punktą), neleidžia nuspręsti, kad egzistuoja pakankamai žalingas konkurencijos ribojimas, kuris gali būti kvalifikuojamas kaip ribojimas dėl tikslo, jeigu šie susitarimai grindžiami šalių pripažinimu, kad patentas galioja (ir papildomai tuo, kad atitinkami generiniai produktai pažeidžia patentą).

263

Vis dėlto neprekiavimo ar neginčijimo sąlygų, kurių taikymo sritis neviršija atitinkamo patento taikymo srities, buvimas kelia problemų, kai paaiškėja, kad generinių vaistų bendrovės sutikimas su šiomis sąlygomis negrindžiamas patento galiojimo pripažinimu. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, „net jeigu sutartyje nustatyti generinius vaistus gaminančios bendrovės savarankiškumo ribojimai neviršija patento materialinės taikymo srities, jie laikomi [SESV] 101 straipsnio pažeidimu, jei tų ribojimų negalima pagrįsti ir jie neišplaukia iš šalių atlikto pačios išimtinės teisės vertinimo“ (ginčijamo sprendimo 1137 konstatuojamoji dalis).

264

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad „kompensacinis mokėjimas“, t. y. kai patentuotus vaistus gaminanti bendrovė moka generinius vaistus gaminančiai bendrovei, yra dvigubai įtartinesnis, kai apie tai kalbama sutartyje dėl taikaus susitarimo. Iš tiesų, pirma, reikia priminti, kad patentu siekiama atlyginti už išradėjo kūrybines pastangas ir leisti jam gauti teisingą atlygį už savo investiciją (žr. šio sprendimo 234 punktą) ir kad galiojantis patentas iš principo turi leisti perleisti vertę patento savininkui – pavyzdžiui, per licencinę sutartį, – o ne priešingai. Antra, kompensacinis mokėjimas kelia įtarimų dėl to, kad taikus susitarimas grindžiamas sutarties šalių pripažinimu, kad aptariamas patentas galioja.

265

Vis dėlto vien atliktas kompensacinis mokėjimas neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja ribojimas dėl tikslo. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad tam tikri kompensaciniai mokėjimai, kai jie susiję su aptariamo ginčo sprendimu taikiai susitarus, yra pagrįsti (žr. šio sprendimo 277–280 punktus). Tačiau, jeigu nepagrįstas kompensacinis mokėjimas atliekamas sudarant taikų susitarimą, laikoma, kad generinių vaistų bendrovė tokiu atveju yra paskatinama laikytis neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų, todėl reikia daryti išvadą, kad egzistuoja ribojimas dėl tikslo. Tokiu atveju konkurencijos ribojimai, kuriais nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, nebesusiję su patentu ir taikiu susitarimu, o aiškinami pinigų sumos, skatinančios generinius vaistus gaminančią bendrovę atsisakyti dėti pastangas konkuruoti, sumokėjimu.

266

Reikia pažymėti, kad, nors nei Komisija, nei Sąjungos teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl patento galiojimo (žr. šio sprendimo 243 ir 244 punktus), vis dėlto šios institucijos gali, nepažeisdamos joms suteiktos kompetencijos ribų ir nepriimdamos su patento galiojimu susijusio sprendimo, konstatuoti, kad jis naudojamas neįprastai, t. y. ne konkrečiam tikslui (šiuo klausimu žr. 1968 m. vasario 29 d. Sprendimo Parke, Davis and Co., 24/67, EU:C:1968:11, 109 ir 110 punktus ir 1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Centrafarm ir de Peijper, 15/74, EU:C:1974:114, 7 ir 8 punktus; pagal analogiją taip pat žr. 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo RTE ir ITP / Komisija, C‑241/91 P ir C‑242/91 P, EU:C:1995:98, 50 punktą ir 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 104–106 punktus).

267

Vis dėlto konkurento skatinimas sutikti su neprekiavimo ir neginčijimo sąlygomis, kaip jos aprašytos šio sprendimo 265 punkte, arba iš to kylanti pasekmė, kad tokių nuostatų laikomasi dėl gauto paskatinimo, yra neįprastas patento naudojimo atvejis.

268

Kaip ginčijamo sprendimo 1137 konstatuojamojoje dalyje teisingai pažymėjo Komisija, „patentų teisėje nenumatyta teisė sumokėti realiems ar galimiems konkurentams, kad jie neitų į rinką arba neginčytų patento prieš ateidami į rinką“. Komisija taip pat pažymėjo, kad „patentų savininkams neleidžiama mokėti generinius vaistus gaminančioms bendrovėms, kad jos neitų į rinką ir kad būtų sumažinta dėl konkurencijos kylanti rizika – nei sudarant sutartį dėl taikaus susitarimo dėl patentų, nei kitu būdu“ (ginčijamo sprendimo 1141 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pagrįstai pridūrė, kad „sumokėjimas ar kitoks galimų konkurentų skatinimas neiti į rinką nepriskiriamas jokiai su patentais susijusiai teisei ir yra nesuderinamas su jokia patentų teisėje nustatyta priemone, skirta priversti nepažeisti patentų“ (ginčijamo sprendimo 1194 konstatuojamoji dalis).

269

Kai konstatuojama, kad buvo paskatinimas, šalys nebegali tvirtinti, kad sutartyje dėl taikaus susitarimo jos pripažįsta patento galiojimą. Tai, kad patento galiojimą patvirtina teismo arba administracinė institucija, šiuo atveju neturi reikšmės.

270

Tokiu atveju būtent paskatinimas, o ne sutarties dėl taikaus susitarimo šalių pripažinimas, kad patentas galioja, turi būti laikomas tikrąja konkurencijos ribojimų, kuriais nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, priežastimi (žr. šio sprendimo 257 punktą); kadangi tos sąlygos šiuo atveju yra visiškai neteisėtos, jos kelia tam tikro lygio žalą įprastam konkurencijos veikimui, o to pakanka, kad jas būtų galima kvalifikuoti kaip ribojimą dėl tikslo.

271

Kadangi nustatytas paskatinimas, aptariamos sutartys turi būti laikomos sutartimis dėl išstūmimo iš rinkos, pagal kurias liekantieji atlygina išeinantiesiems. Tačiau tokios sutartys iš tikrųjų yra konkurencijos išsipirkimas ir dėl to turi būti kvalifikuojamos kaip konkurencijos ribojimas dėl tikslo, kaip galima teigti remiantis 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimu Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:643, 8 ir 31–34 punktai) ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvada byloje Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:467, 75 punktas), kurie cituojami, be kita ko, ginčijamo sprendimo 1139 ir 1140 konstatuojamosiose dalyse. Be to, konkurentų išstūmimas iš rinkos yra kraštutinė rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo forma (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 435 punktas), kuri tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė dėl ginčijamų sutarčių, yra dar žalingesnė, nes išstumtos bendrovės yra generinių vaistų bendrovės, kurių atėjimas į rinką iš principo palankus konkurencijai ir prisideda prie bendrojo intereso užtikrinti sveikatos priežiūrą mažiausiomis sąnaudomis. Galiausiai šį išstūmimą ginčijamose sutartyse patvirtina tai, kad generinių vaistų bendrovė negali ginčyti atitinkamo patento.

272

Remiantis visais išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad, kalbant apie sutartis dėl ginčų patentų srityje sprendimo sudarant taikius susitarimus, kvalifikavimas kaip konkurencijos ribojimo dėl tikslo reiškia, kad sutartyje dėl taikaus susitarimo numatyta ir paskata generinių vaistų bendrovei, ir su tuo susijęs jos pastangų konkuruoti su patentuotus vaistus gaminančia bendrove ribojimas. Kai šios dvi sąlygos tenkinamos, konkurencijos ribojimą dėl tikslo konstatuoti privaloma, atsižvelgiant į taip sudarytos sutarties kenksmingumo lygį įprastam konkurencijos veikimui.

273

Taigi, kadangi sudaryta sutartis dėl taikaus susitarimo patentų srityje, kurioje nustatytos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos, kurių savaime ribojantis pobūdis (žr. šio sprendimo 257 punktą) nebuvo tinkamai nuginčytas, generinių vaistų bendrovės skatinimas pritarti sąlygoms pagrindžia išvadą, kad buvo ribojimas dėl tikslo, nepaisant iš tikrųjų kilusio ginčo dėl to, ar sutarties dėl taikaus susitarimo, kurioje nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, taikymo sritis neviršijo ginčijamo patento taikymo srities ir šis patentas, visų pirma atsižvelgiant į administracinių institucijų ar kompetentingų teismų priimtus sprendimus, sutarties šalių teisėtai galėjo būti laikomas galiojančiu tos sutarties sudarymo momentu.

274

Taigi ginčijamame sprendime Komisija teisingai išnagrinėjo, ar pagal nagrinėjamas sutartis patentuotų vaistų bendrovės pervestas mokestis generinių vaistų bendrovei buvo „reikšmingas“ paskatinimas, dėl kurio ši bendrovė sutiko priimti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygas, ir remdamasi tuo padarė išvadą, kad šis paskatinimas patvirtina konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

275

Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, ginčijamame sprendime Komisija nepadarė teisės klaidos dėl to, kad taikė skatinimo kriterijų (toliau – paskata arba skatinanti nauda), siekdama atskirti sutartis dėl taikaus susitarimo, kurios lėmė ribojimą dėl tikslo, ir tas, kurios tokio ribojimo nelėmė.

276

Išvados dėl tokios teisės klaidos negalima daryti ir dėl tariamo neatsižvelgimo į ginčijamų sutarčių taikymo kontekstą (kiek tai susiję su konteksto sąvoka, žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktą), nes iš pateiktų argumentų taip pat matyti, jog skatinimo kriterijus grindžiamas ginčijamų sutarčių turinio analize ne tik atsižvelgiant į jų nurodytą tikslą, t. y. taikiai išspręsti ginčus dėl patentų, bet ir į jų specifinį taikymo kontekstą, t. y. išimtines teises suteikiančių patentų, kurie, kaip preziumuojama, galiojantys ir dėl jų konkurentai paprastai turi susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, egzistavimą farmacijos srityje (žr. šio sprendimo 234 punktą). Šiuo atveju į ginčijamų sutarčių sudarymo kontekstą atsižvelgta ir dėl to, kad nagrinėdama kiekvieną sutartį Komisija įrodė, kad atitinkama generinių vaistų bendrovė buvo potenciali Servier konkurentė, t. y. kad ji turėjo realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką (žr. šio sprendimo 317 ir paskesnius punktus). Siekiant papildyti atsakymą, pateiktą dėl pagrindo, susijusio su Komisijos padaryta teisės klaida dėl to, kad nustatė ribojimo dėl tikslo egzistavimą, paskui išnagrinėti, ar dėl kiekvienos sutarties Komisija padarė vertinimo klaidą, reikia patikslinti ir tai, kokiomis sąlygomis gali būti konstatuotas paskatos buvimas.

277

Siekiant nustatyti, ar kompensacinis mokėjimas, t. y. patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei pervestas mokestis, yra paskata pritarti neginčijimo ir neprekiavimo sąlygoms, ar ne, reikia išnagrinėti, atsižvelgiant į jo pobūdį ir pateisinimą, ar jis padengia taikaus susitarimo dėl ginčo sąnaudas. Taigi ginčijamame sprendime Komisija teisingai išnagrinėjo, ar mokesčio pervedimas atitiko generinių vaistų bendrovės turėtas specifines taikaus susitarimo sąnaudas (ginčijamo sprendimo 1333 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, 1461 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, 1592 ir paskesnės konstatuojamosios dalys ir 1969 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

278

Jeigu sutartyje dėl taikaus susitarimo, kurioje įtvirtintos konkurenciją ribojančios sąlygos, numatytu kompensaciniu mokėjimu siekta kompensuoti generinių vaistų bendrovės turėtas taikaus susitarimo sąnaudas, iš esmės šis mokestis negalėtų būti paskata. Iš tikrųjų dėl sąsajos su taikiu susitarimu būtent tokios sąnaudos reiškia, kad jos grindžiamos atitinkamų patentų galiojimo pripažinimu, kurį šiuo taikiu susitarimu siekiama patvirtinti, užbaigiant šio galiojimo ginčijimą ir nutraukiant galimą tų patentų pažeidinėjimą. Taigi negalima nuspręsti, kad toks kompensacinis mokėjimas kelia įtarimų dėl to, kad taikus susitarimas grindžiamas sutarties šalių pripažinimu, kad nagrinėjamas patentas galioja (žr. šio sprendimo 264 ir 265 punktus). Tačiau negalima atmesti, kad šiuo atveju gali būti konstatuotas paskatos ir konkurencijos ribojimo dėl tikslo egzistavimas. Tai reiškia, kad vis dėlto tam Komisija turi nustatyti, kad šios taikaus susitarimo sąnaudas atitinkančios sumos, net nustatytos ir šio susitarimo šalių aiškiai nurodytos, yra pernelyg didelės (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 1338, 1465, 1600 ir 1973 konstatuojamąsias dalis). Toks neproporcingumas panaikintų atitinkamų sąnaudų ir taikaus susitarimo sąsajumo ryšį, todėl neleistų, remiantis šių sąnaudų kompensavimu, daryti išvados, kad nagrinėjamas susitarimas grindžiamas ginčijamų patentų galiojimo pripažinimu.

279

Galima nuspręsti, kad, kaip per teismo posėdį pripažino ieškovės ir Komisija, taikaus susitarimo dėl ginčo sąnaudos apima, be kita ko, generinių vaistų bendrovės patirtas patentuotų vaistų bendrovei pareikšto ieškinio išlaidas. Iš tikrųjų šios išlaidos patirtos vien dėl ieškinių dėl ginčijamų patentų galiojimo ar pažeidimo, o būtent tai siekiama išspręsti sudarius taikų susitarimą, remiantis sutartimi, kuria pripažįstamas patentų galiojimas. Taigi šių išlaidų padengimas tiesiogiai susijęs su tokiu taikiu susitarimu. Todėl, kai generinių vaistų bendrovės išlaidų ieškiniams dydį nustato taikaus susitarimo šalys, Komisija gali konstatuoti, kad kompensuotos išlaidos yra paskata, tik įrodydama jų neproporcingumą. Šiuo atžvilgiu neproporcingomis turi būti laikomos ieškinio pareiškimo išlaidų sumos, kurių objektyvus būtinumas atitinkamam procesui vykdyti, atsižvelgiant, be kita ko, į nagrinėjamų klausimų teisinį ir faktinį sudėtingumą ir į generinių vaistų bendrovės ekonominį suinteresuotumą ginču, nepatvirtintas, remiantis tiksliais ir išsamiais dokumentais.

280

Vis dėlto tam tikros generinių vaistų bendrovės patirtos išlaidos a priori yra pernelyg nutolusios nuo ginčo ir jo sprendimo, kad galėtų būti laikomos susijusiomis su taikiu ginčo dėl patentų sprendimu. Pavyzdžiui, tai yra pažeidžiančių patentą produktų gamybos sąnaudos, atitinkančios tų sandėliuojamų produktų vertę, taip pat tyrimų ir tobulinimo išlaidos, kad būtų sukurti tie produktai. Iš tikrųjų tokių sąnaudų ir išlaidų a priori patiriama, nepaisant kilusių ginčų ir jų sprendimo, ir nepasireiškia nuostoliais dėl tų išspręstų ginčų, kaip tai patvirtina būtent aplinkybė, kad dažnai nagrinėjami produktai, nepaisant taikiame susitarime nustatyto draudimo prekiauti, parduodami tose rinkose, kuriose tas susitarimas negalioja, ir kad atitinkami tyrimai gali būti naudojami kitiems produktams kurti. Tas pats pasakytina ir apie generinių vaistų bendrovių tretiesiems asmenims mokėtinas sumas pagal su ginču nesusijusius sutartinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, pagal tiekimo sutartis). Tokios su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių nutraukimo ar žalos atlyginimo tiems tretiesiems asmenims išlaidos iš tikrųjų paprastai būna nustatytos atitinkamose sutartyse arba tiesiogiai susijusios su šiomis sutartimis, kurias, be to, atitinkama generinių vaistų bendrovė sudaro neatsižvelgdama į jokius ginčus su patentuotų vaistų bendrove ar į tų ginčų sprendimą. Taigi, jeigu susitarimo šalys nori, kad šių išlaidų sumokėjimas nebūtų kvalifikuotas kaip paskata ar kaip konkurencijos ribojimo dėl tikslo įrodymas, jos turi įrodyti, kad tos išlaidos susijusios su ginču ar jo sprendimu, paskui pagrįsti tą sumą. Tuo tikslu jos taip pat gali remtis tuo, kad kompensuojama šių išlaidų, a priori nesusijusių su taikiu ginčo sprendimu, suma nereikšminga, todėl nepakankama, kad ji būtų reikšminga paskata pritarti sutartyje dėl taikaus susitarimo įtvirtintoms konkurenciją ribojančioms sąlygoms (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 360 punktą).

281

Be to, siekiant užbaigti teisės klaidos, Komisijos padarytos dėl to, kad nustatė konkurencijos ribojimą dėl tikslo, analizę, reikia išnagrinėti tris ieškovių ir įstojusios į bylą šalies pateiktus papildomus argumentus, susijusius su pagalbinių ribojimų teorijos taikytinumu nagrinėjamiems susitarimams, amerikiečių teisės įtaka ginčo baigčiai ir sutarčių dėl taikaus susitarimo dvejopu poveikiu patentų srityje.

282

Ieškovės ir į bylą įstojusi šalis tvirtino, kad atsižvelgdama į teisėtą sutarčių dėl taikaus susitarimo dėl ginčų patentų srityje tikslą Komisija turėjo taikyti objektyvaus būtinumo testą, leidžiantį sutartims netaikyti SESV 101 straipsnio 1 dalies, jeigu sutartis sudaryta siekiant teisėto tikslo, o joje nustatyti konkurencijos ribojimai objektyviai būtini ir proporcingi.

283

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad per administracinę procedūrą ieškovės nesirėmė pagalbinių ribojimų teorijos taikytinumu, ir ginčijamame sprendime ji nepaminėta.

284

Remiantis jurisprudencija, jeigu operacijai ar tam tikrai veiklai netaikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimo principas dėl jos neutralumo ar teigiamo poveikio konkurencijai, vienos ar kelių šios operacijos ar veiklos dalyvių komercinio savarankiškumo ribojimui taip pat netaikomas minėtas draudimo principas, jeigu šis apribojimas yra objektyviai reikalingas vykdant minėtą operaciją ar veiklą ir yra proporcingas tos operacijos arba veiklos tikslams (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų, kai negalima atsieti tokio ribojimo, laikomo pagalbiniu ribojimu, nuo pagrindinės operacijos ar veiklos nepakenkiant jos buvimui ir tikslams, reikia išnagrinėti šio ribojimo suderinamumą su SESV 101 straipsniu kartu su pagrindinės operacijos ar veiklos, dėl kurios tas ribojimas yra pagalbinis, suderinamumu, nors, atskirai paėmus, tokiam ribojimui iš pirmo žvilgsnio gali būti taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimo principas (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 90 punktas).

285

Komisija tvirtino, kad netenkinama išankstinė objektyvaus būtinumo testo taikymo sąlyga, nes taikus ginčo sprendimas patentų srityje iš esmės nekvalifikuojamas kaip neantikonkurencinio pobūdžio operacija dėl jo neutralumo ar teigiamo poveikio konkurencijai. Iš tikrųjų, remiantis suformuota jurisprudencija, taikus ginčo išsprendimas neatleidžia šalių nuo konkurencijos teisės taikymo, nes pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį visiškai neišskiriami susitarimai, kuriais siekiama išspręsti ginčą ir kuriais siekiama kitų tikslų (žr. šio sprendimo 253 punktą). Vis dėlto, kaip teisingai teigia ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, jurisprudencijoje neatmetama galimybė sutarčiai dėl taikaus susitarimo dėl ginčo netaikyti SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo principo dėl jos neutralumo ar teigiamo poveikio konkurencijai. Iš tikrųjų šiuo atveju objektyvaus būtinumo testui taikyti reikia, kad pagrindinė operacija ar veikla nebūtų antikonkurencinė dėl savo neutralumo ar teigiamo poveikio konkurencijai, tačiau nenustatyta, jog tam reikia, kad pagrindinė operacija ar veikla būtent dėl savo pobūdžio ir, neatsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, nebūtų antikonkurencinio pobūdžio. Beje, jurisprudencijoje priminta, kad pagrindinė operacija ar veikla turi būti nagrinėjama ne in abstracto, o atsižvelgiant į pagalbines sąlygas ar ribojimus kiekvienu konkrečiu atveju (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Pronuptia de Paris, 161/84, EU:C:1986:41, 14 punktą; 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo DLG, C‑250/92, EU:C:1994:413, 31 punktą ir 1995 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Oude Luttikhuis ir kt., C‑399/93, EU:C:1995:434, 12–14 punktus). Be to, primintina, jog taikus ginčų sprendimas skatinamas daugybėje Sąjungos teisės nuostatų (žr. šio sprendimo 247–250 punktus).

286

Komisija negali remtis ir 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Bayer ir Maschinenfabrik Hennecke (65/86, EU:C:1988:448), kad iš esmės atmestų bet kokią galimybę taikyti pagalbinių ribojimų teoriją taikiam ginčų sprendimui. Iš tikrųjų, nors iš šio sprendimo matyti, kad Teisingumo Teismas nesivadovavo Komisijos siūlytais argumentais, pagal kuriuos į licencinę sutartį įtrauktą neginčijimo sąlygą reikia laikyti suderinama su SESV 101 straipsnio 1 dalimi, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos, ir patikslino, kad SESV 101 straipsnio 1 dalyje visiškai neišskiriami susitarimai, kuriais siekiama išspręsti ginčą ir kuriais siekiama kitų tikslų, vis dėlto jis neatmetė galimybės, kad sutartis dėl taikaus susitarimo dėl ginčo, kurioje nustatytos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos, atsižvelgiant į teisinį ir ekonominį kontekstą, gali neriboti konkurencijos (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Bayer ir Maschinenfabrik Hennecke, 65/86, EU:C:1988:448, 21 punktas). Beje, šis sprendimas priimtas ne dėl taikaus susitarimo, o dėl licencinės sutarties.

287

Nors sutartis dėl taikaus susitarimo dėl ginčo patentų srityje yra neutrali ar daro teigiamą poveikį konkurencijai, tai nereiškia, kad ji iš esmės nepatenka į pagalbinių ribojimų teorijos taikymo sritį, tad reikia išnagrinėti pagalbinio konkurencijos ribojimo apimtį, o tam – išsiaiškinti du aspektus. Pirma, reikia nustatyti, ar apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai arba veiklai įgyvendinti, ir, antra, ar jis yra proporcingas jos atžvilgiu (2001 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo M6 ir kt. / Komisija, T‑112/99, EU:T:2001:215, 106 punktas ir 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 64 punktas).

288

Kiek tai susiję su pirmąja sąlyga, remiantis jurisprudencija, reikia išnagrinėti, ar atlikti tą operaciją arba veiklą būtų neįmanoma, nesant aptariamo ribojimo. Taigi aplinkybė, kad ta operacija ar veikla paprasčiausiai taps sunkiau įgyvendinama ar bus mažiau pelninga nesant aptariamo ribojimo, negali būti laikoma šiam ribojimui suteikiančia objektyvų būtinumą, kurio reikalaujama tam, kad tas ribojimas būti laikomas pagalbiniu. Iš tikrųjų tokiu aiškinimu ši sąvoka išplečiama ir taikoma ribojimams, kurie nėra neišvengiamai būtini vykdant pagrindinę operaciją ar veiklą. Toks rezultatas padarytų neigiamą įtaką SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 91 punktas).

289

Dėl neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų pažymėtina, kad jos susijusios tik su tam tikrais taikiais susitarimais, t. y. tais, kurie grindžiami nagrinėjamo patento ar nagrinėjamų patentų galiojimo pripažinimu (žr. šio sprendimo 259 punktą). Jeigu tokios sąlygos atspindi kiekvienos iš šalių pripažinimą, kad patentas galioja, ir tų sąlygų taikymo sritis neviršija nagrinėjamo patento taikymo srities, jos turi būti laikomos tenkinančiomis pagalbinių ribojimų teorijoje numatytą pirmąją leidžiančią nukrypti sąlygą.

290

Kiek tai susiję su antrąja sąlyga, primintina, kad, jeigu ribojimas objektyviai būtinas pagrindinei operacijai ar veiklai įgyvendinti, dar reikia patikrinti, ar jo galiojimo trukmė ir meterialinė, laiko ir geografinė taikymo sritis neviršija to, kas būtina tai operacijai ar veiklai įgyvendinti. Jeigu ribojimo taikymo sritis viršija tai, kas būtina pagrindinei operacijai ar veiklai įgyvendinti, turi būti atliekama atskira analizė, remiantis SESV 101 straipsnio 3 dalimi (2001 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo M6 ir kt. / Komisija, T‑112/99, EU:T:2001:215, 113 punktas). Todėl sutarčiai dėl taikaus susitarimo, kurios neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos neviršija patento, kurio galiojimas ja pripažįstamas, taikymo srities gali būti taikoma pagalbinių ribojimų teorija.

291

Vis dėlto šiuo atveju Komisija teisingai nusprendė nenagrinėti, ar reikėjo taikyti pagalbinių ribojimų teoriją, nes manė, kad neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos buvo grindžiamos ne ginčijamo patento galiojimo pripažinimu, o patentuotų vaistų laboratorijos generinių vaistų bendrovei pervestu mokesčiu, kuris šiai bendrovei buvo paskata atsisakyti daryti konkurencinį spaudimą bendrovei patento savininkei. Iš tikrųjų šiuo atveju sutartis dėl taikaus susitarimo yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo ir negali būti kvalifikuojama kaip neantikonkurencinio pobūdžio operacija dėl savo neutralumo ar teigiamo poveikio konkurencijai. Be to, neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos gali būti pagalbinės, tik jeigu jos būtinos sutarčiai dėl taikaus susitarimo, kuri grindžiama šios sutarties šalių pripažinimu, kad nagrinėjamas patentas galioja (žr. šio sprendimo 289 punktą). Taigi, kadangi yra paskata, taikus susitarimas negrindžiamas šiuo pripažinimu. Todėl neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos negali būti laikomos būtinomis tokiam taikiam susitarimui.

292

Ieškovės remiasi Sprendimu Actavis ir teigia, kad Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) atmetė požiūrį, kurio šiuo atveju laikėsi Komisija. Vis dėlto Komisija, kuri šį sprendimą nurodė ginčijamame sprendime (1199 konstatuojamoji dalis), tvirtino, kad vadovavosi tokiu pačiu požiūriu kaip Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas), nuspręsdama, kad nebuvo preziumuojamas sutarčių dėl taikių susitarimų, pagal kurias patentuotų vaistų laboratorija generinių vaistų bendrovei pervedė mokestį, neteisėtumas.

293

Sprendimas Actavis susijęs su sutartimis dėl taikaus susitarimo, sudarytomis farmacijos sektoriuje, kuriame generinių vaistų bendrovės įsipareigojo neiti į rinką iki ankstesnės datos nei patentuotų vaistų bendrovės patento galiojimo pabaigos data (likus 65 mėnesiams iki patento galiojimo pabaigos datos Actavis atveju) ir nereklamuoti nagrinėjamo vaisto gydytojams už didelius mokesčius (Actavis kasmetiniai mokesčiai sudarė nuo 19 iki 30 mln. USD devynerius metus).

294

Primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinė praktika, darant prielaidą, kad ji bendra visoms valstybėms narėms, neprivaloma taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles (šiuo klausimu žr. 1984 m. sausio 17 d. Sprendimo VBVB ir VBBB / Komisija, 43/82 ir 63/82, EU:C:1984:9, 40 punktą), juo labiau kai tai yra trečiųjų šalių nacionalinė praktika (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 28 d. Sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. / Komisija, T‑86/95, EU:T:2002:50, 341 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Sąjungos konkurencijos teisėje nustatytas požiūris dėl konkurencijos ribojimo dėl tikslo ir dėl poveikio atskyrimo iš tikrųjų skiriasi nuo Amerikos antimonopolinės teisės, kurioje skiriami konkurencijos ribojimai per se, kurių antikonkurencinis poveikis toks akivaizdus, kad jie išnagrinėjami greitai ir iš pirmo žvilgsnio (anglų k. quick look approach), neatsižvelgiant į kontekstą, ir yra būtinai ir negrįžtamai draudžiami, ir pažeidimai, įrodomi vadovaujantis protingumo taisykle (anglų k. rule of reason), tai yra išnagrinėjami palyginus susitarimo teigiamą ir neigiamą poveikį konkurencijai. Tačiau pagal Sąjungos teisę, pirma, nė vienas konkurencijos pažeidimas nelaikomas neišvengiamai ir negrįžtamai neteisėtas, nes konkurencijos ribojimui dėl tikslo iš esmės gali būti taikomos SESV 101 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys. Antra, kaip priminta jurisprudencijoje, Sąjungos konkurencijos teisėje protingumo taisyklė negali būti taikoma (2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 65 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Van den Bergh Foods / Komisija, T‑65/98, EU:T:2003:281, 106 punktą). Be to, dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sąjungos teisės aktų, susijusių būtent su patentais farmacijos srityje, skirtumų šioje byloje dar sunkiau pagal analogiją taikyti Sprendimą Activatis (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 513 punktą).

295

Taigi reikia atmesti kaip netinkamą ieškovių argumentą, susijusį su Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) pozicijos nepaisymu.

296

Ieškovės mano, kad sutartys dėl taikių susitarimų savaime daro dvejopą poveikį, todėl jos negali būti kvalifikuojamos kaip konkurencijos ribojimas dėl tikslo.

297

Pirma, jos tvirtino, kad tokios sutartys daro potencialų dvejopą poveikį patentų ginčijimui, nes vienu metu egzistuoja keli ginčai, ir kad EPT vykstančiose procedūrose, kai viena šalis atsiima protestą, procedūra gali toliau vykti, o jos argumentais ex officio gali remtis EPT Protestų skyrius ar Apeliacinė taryba. Be to, ginčijamame sprendime neatsižvelgta ir į tai, kad sutartys dėl taikių susitarimų daro tik dvejopą poveikį būsimiems ginčams, nes generinių vaistų bendrovės gali inicijuoti brangius teisminius procesus arba jų neinicijuoti, ir bet kuriuo atveju jie gali būti netikslingi tam tikrose valstybėse narėse, jeigu procesas vyksta EPT.

298

Antra, ieškovės mano, kad potencialus sutarčių poveikis generinių vaistų patekimui į rinką taip pat dvejopas, atsižvelgiant į sutarčių sąlygas ir jų taikymo kontekstą. Taigi reikia atsižvelgti į esamą ginčą ir šalių perspektyvas, kitų ginčų egzistavimą ir galimybę plėtoti kitas alternatyvias produkto formas. Be to, šios sutartys gali leisti generiniams vaistams greičiau patekti į rinką. Galiausiai Komisija turi atsižvelgti į generinių vaistų bendrovių pajėgumą ir ketinimą įgyvendinti rizikingą atėjimą į rinką.

299

Trečia, ieškovės mano, kad Komisija neturi bausti už sutartis dėl taikių susitarimų dėl ginčų patentų srityje, neįvertinusi jų konkretaus poveikio rinkai, o tokios pozicijos laikėsi Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) Sprendime Actavis.

300

Komisija teigia, kad šis argumentas netinkamas, nes, siekiant nustatyti, ar sutartis yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, nereikia atsižvelgti į jos poveikį, ir kad tam tikrais atvejais dėl vėliau susiklosčiusių aplinkybių konkurencijos ribojimas dėl tikslo net gali nepadaryti jokio poveikio. Taigi konkurencijos ribojimo dėl tikslo analizei nereikia įrodyti, kokios priešingos situacijos galėtų susiklostyti, jeigu sutartys nebūtų sudarytos.

301

Papildomai Komisija priminė, kad, kiek tai susiję su sutarčių dėl taikių susitarimų dėl ginčų patentų srityje poveikiu, šiuo atveju ieškovės stengėsi sudaryti sutartis su visais savo potencialiais konkurentais ir tik dviejose iš penkių jų sudarytų sutarčių buvo nustatyta sąlyga, pagal kurią leidžiama generinių vaistų bendrovėms įeiti į rinką ginčijamų patentų panaikinimo atveju.

302

Be to, Komisija mano, kad ginčijamame sprendime ji išnagrinėjo kiekvienos generinių vaistų bendrovės pajėgumą ir ketinimą įgyvendinti rizikingą atėjimą į rinką.

303

Galiausiai Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja požiūriui, kurio laikėsi Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) Sprendime Actavis, atsižvelgiant į Europoje taikomos konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvokos ir Amerikoje taikomos ribojimo per se sąvokos skirtumus. Ji priminė ir tai, kad, remiantis Sąjungos jurisprudencija, protingumo taisyklės taikymas negalimas, o susitarimo teigiamas poveikis konkurencijai turi būti nagrinėjamas remiantis SESV 101 straipsnio 3 dalimi.

304

Kaip siūlė ieškovės, reikia nuspręsti, kad Komisija ir teismas, nagrinėdami ribojamąjį susitarimo tikslą, ypač atsižvelgdami į jo ekonominį ir teisinį kontekstą, negali visiškai nepaisyti potencialaus šio susitarimo poveikio (generalinio advokato N. Wahl išvados byloje ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:272, 84 punktas). Iš tikrųjų svarbu priminti, kad susitarimai, ribojantys konkurenciją dėl tikslo, yra pakankamai žalingi, nes jie gali padaryti tokį antikonkurencinį poveikį, kad galima laikyti, jog netikslinga įrodinėti jų konkretaus poveikio rinkai (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 49 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, susitarimai, kurie, atsižvelgiant į jų taikymo kontekstą, daro potencialų dvejopą poveikį rinkai, negali būti laikomi ribojančiais konkurenciją dėl tikslo (generalinio advokato N. Wahl išvados byloje CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:1958, 56 punktas).

305

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškovės, grįsdamos savo teiginius dėl potencialaus ginčijamų sutarčių dvejopo poveikio, pateikė argumentus, iš esmės susijusius su kiekviena iš šių sutarčių ir kiekvienos jų taikymo kontekstu, į atitinkamus teiginius reikia atsakyti pateikiant atsakymus dėl kritikos, susijusios su kiekvienos sutarties kvalifikavimu kaip ribojimo dėl tikslo, be to, kaip tinkamai pabrėžė Komisija, ribojimo dėl tikslo egzistavimas turi būti vertinamas dėl kiekvienos sutarties, kaip visumos, dalies, neatskiriant neginčijimo sąlygų ribojamojo poveikio analizės nuo neprekiavimo sąlygų ribojamojo pobūdžio analizės.

306

Taigi, pateikiant atsakymą dėl pagrindų, susijusių su kiekvienos ginčijamos sutarties vertinimo kritika, bus nagrinėjamas klausimas, ar Komisija pagrįstai nustatė, kad toks ribojimas buvo, nepaisydama nurodyto jų potencialaus teigiamo poveikio konkurencijai būtent dėl tų sutarčių sudarymo konteksto, be to, bus atsižvelgta tik į tas sutartis, kurios nurodytos konkurencijos ribojimo dėl tikslo analizėje (žr. šio sprendimo 525, 644 ir 989 punktus).

307

Beje, kaip matyti iš šio sprendimo 293–295 punktų, ieškovės negali pagrįstai remtis Sprendimu Actavis.

308

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nagrinėti ieškovių pateiktus argumentus, susijusius būtent su kiekvienu iš trijų pagrindinių kriterijų, kuriuos Komisija taikė nagrinėjamas sutartis dėl taikių susitarimų kvalifikuodama kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo, t. y. pirma, su generinių vaistų bendrovių potencialaus konkurento statusu, antra, su šių bendrovių įsipareigojimu riboti savo pastangas įeiti į rinką pateikiant generinį produktą ir, trečia, patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei pervestu mokesčiu, kuris jai buvo reikšminga paskata riboti pastangas įeiti į rinką (ginčijamo sprendimo 1154 konstatuojamoji dalis).

316

Ieškovės Komisiją kaltina iš esmės tuo, kad ji padarė teisės klaidą, nes ginčijamas sutartis su jomis sudariusias generinių vaistų bendroves pripažindama potencialiomis konkurentėmis taikė neteisingus kriterijus. Jos ginčija ir Komisijos atliktą vertinimą dėl jų patentų keliamų kliūčių šios potencialios konkurencijos egzistavimui.

317

Ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad konstatuodama potencialios konkurencijos egzistavimą tarp ginčijamų sutarčių šalių ji tik patikrino, ar nebuvo neįveikiamų kliūčių generinių vaistų bendrovių įėjimui į rinką, bet nenagrinėjo, ar tos bendrovės turėjo realių ir konkrečių galimybių į ją įeiti (žr. šio sprendimo 309 punktą).

318

Iš tikrųjų ieškovių nurodytoje jurisprudencijoje nustatyta, kad įmonė yra potenciali konkurentė, jeigu turi realių ir konkrečių galimybių patekti į atitinkamą rinką ir konkuruoti su joje veikiančiomis įmonėmis. Toks įrodymas neturi būti grindžiamas vien paprasta prielaida; jis turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis arba atitinkamos rinkos struktūrų analize. Todėl įmonė negali būti pripažinta potencialia konkurente, jeigu jos atėjimas į rinką nėra ekonomiškai perspektyvi strategija (2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 86 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 166 ir 167 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Iš to neišvengiamai išplaukia, kad nors įmonės ketinimas įeiti į rinką gali būti svarbus nustatant, ar ji gali būti laikoma potencialia konkurente toje rinkoje, vis dėlto esminis elementas, kuriuo turi būti grindžiamas toks pripažinimas, yra jos pajėgumas įeiti į minėtą rinką (2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 168 punktas ir 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 87 punktas).

319

Kitokiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta ir tai, kad įmonė yra potenciali konkurentė, jeigu nėra neįveikiamų kliūčių jai įeiti į rinką (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑519/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:263, 230 punktą, patvirtintą 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 28, 29, 32 ir 34 punktais ir 2016 m. birželio 28 d. Sprendimo Portugal Telecom / Komisija, T‑208/13, EU:T:2016:368, 181 punktu).

320

Taigi iš jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į kontekstą ir nagrinėjamą neteisėtą elgesį, riba, nuo kurios galima pripažinti, kad egzistuoja potenciali konkurencija, gali būti nevienoda. Iš tikrųjų, nagrinėjant vien neįveikiamas kliūtis įeiti į rinką, potencialios konkurencijos egzistavimui nustatyti pakanka, kad yra bet kokia, net ir teorinė, galimybė įeiti į rinką, o realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką analizė lemia tai, kad potencialios konkurencijos egzistavimas nustatomas tik esant realių galimybių įeiti į rinką, kurių faktiškai būtų buvę, jeigu nebūtų atlikti ribojamieji veiksmai.

321

Vis dėlto tam tikrų kliūčių įeiti į rinką, t. y. kurios šioje byloje iš esmės yra patentai ir pareiga turėti LPR, neįveikiamumo patikrinimas nepaneigia nagrinėjimo, atliekamo dėl realių ir konkrečių generinių vaistų bendrovių galimybių įeiti į rinką, grindžiamo tų bendrovių pajėgumu ir ketinimu į ją įeiti, ir šiam nagrinėjimui neprieštarauja. Kaip ginčijamame sprendime (1666 išnaša) ir per teismo posėdį teisingai akcentavo Komisija, šio neįveikiamų kliūčių nebuvimo patikrinimo reikėjo, „siekiant patikrinti, ar, nepaisant bendro generinių vaistų bendrovių pajėgumo ir įrodyto jų ketinimo įeiti į rinką, buvo objektyvių priežasčių, dėl kurių jų įėjimas buvo neįmanomas“, ir siekiant papildyti realių ir konkrečių galimybių kriterijumi grindžiamą analizę. Iš tikrųjų, jeigu yra neįveikiamų kliūčių įeiti į rinką, negalima nuspręsti, kad ūkio subjektas turi realių ir konkrečių galimybių į ją įeiti. Todėl, jeigu rinkoje yra kliūčių į ją įeiti, objektyvus tų kliūčių neįveikiamumo nagrinėjimas naudingai papildo realių ir konkrečių galimybių nagrinėjimą, grindžiamą atitinkamos bendrovės individualiais pajėgumo kriterijais ir ketinimu įeiti į rinką.

322

Taigi, priešingai, nei tvirtino ieškovės, iš to, kad ginčijamame sprendime Komisija kelis kartus rėmėsi neįveikiamų kliūčių kriterijumi (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1125 ir 1181 konstatuojamąsias dalis), negalima daryti išvados, kad ji taikė potencialios konkurencijos apibrėžimą, grindžiamą vien šiuo kriterijumi.

323

Juo labiau kad kartu su 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimu Toshiba / Komisija (T‑519/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:263), kuriame taikytas neįveikiamų kliūčių kriterijus (žr. šio sprendimo 319 punktą), Komisija nurodė 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą European Night Services ir kt. / Komisija (T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, EU:T:1998:198) ir 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimą Visa Europe ir Visa International Service / Komisija (T‑461/07, EU:T:2011:181), kuriuose nustatytas realių ir konkrečių galimybių kriterijus, be to, juos paminėjo potencialių konkurentų nustatymo taisyklių pristatymo įvade (ginčijamo sprendimo 1156 ir 1157 konstatuojamosios dalys), ir kelis kitus sprendimus, kuriuose primintas ir taikytas šis potencialios konkurencijos apibrėžimas, o tarp jų ir 2012 m. birželio 29 d. Sprendimas E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija (T‑360/09, EU:T:2012:332) (žr. šio sprendimo 318 punktą). Beje, ji aiškiai nurodė, kad pajėgumas įeiti į rinką, apibūdinantis realių ir konkrečių galimybių kriterijų (žr. šio sprendimo 318 punktą), „buvo esminis aspektas, siekiant įrodyti potencialią konkurenciją“ (ginčijamo sprendimo 1163 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija, analizuodama būtent kiekvienos iš nagrinėjamų generinių vaistų bendrovių kaip potencialių konkurenčių statusą, iš atitinkamų konkrečių kiekvienos jų duomenų, be kita ko, susijusių su jų gamybos pajėgumu ir produktų atsargomis, komercinėmis sutartimis, jų veiksmais, siekiant gauti LPR, ir ieškiniais prieš Servier, padarė išvadą, kad jos visos turėjo realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką (žr. šio sprendimo 432–438, 579–585 ir 718–722 punktus). Taigi tokia išsami kiekvienos tariamos potencialios konkurentės duomenų analizė būdinga jos realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką nagrinėjimui ir skiriasi nuo vien neįveikiamų kliūčių įeiti į atitinkamą rinką patikrinimo, kuris gali būti baigtas išvada dėl potencialios konkurencijos buvimo vien dėl to, kad kuris nors ūkio subjektas įėjo į nagrinėjamą rinką.

324

Šių konstatuotų aplinkybių nepaneigia ieškovių teiginiai, kad Komisija iš esmės rėmėsi generinių vaistų bendrovių ketinimu įeiti į rinką ir nerealiomis prielaidomis (žr. šio sprendimo 309 punktą), nes iš dubliko matyti, jog ieškovės šiais teiginiais ginčija ne taikytą kriterijų, o realių ir konkrečių galimybių kriterijaus taikymą šioje byloje, kuris išnagrinėtas toliau pateiktuose atsakymuose dėl kaltinimų, susijusių su kiekvienos ginčijamos sutarties vertinimu.

325

Vadinasi, priešingai, nei tvirtino ieškovės, Komisija įvertino potencialią konkurenciją atitinkamoje rinkoje, remdamasi realių ir konkrečių galimybių kriterijumi.

326

Papildomai pažymėtina, kad, priešingai, nei triplike teigė Komisija, remdamasi 2016 m. sausio 20 d. Sprendimu Toshiba Corporation / Komisija (C‑373/14 P, EU:C:2016:26) (žr. šio sprendimo 312 punktą), šiuo atveju ji negalėjo tik patikrinti, ar nėra neįveikiamų kliūčių įeiti į rinką, siekdama nuspręsti, kad toje rinkoje egzistuoja potenciali konkurencija (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 99–101 straipsnius).

327

Žinoma, iš 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija (C‑373/14 P, EU:C:2016:26) 28, 29, 32 ir 34 punktų matyti, kad, kiek tai susiję su susitarimais dėl rinkų pasidalijimo, suderintų veiksmų ekonominio ir teisinio konteksto analizė gali būti apribota tuo, kas yra griežtai būtina, siekiant padaryti išvadą apie konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą, ir ypač patikrinti, ar patekimo į nagrinėjamą rinką kliūtys buvo neįveikiamos (taip pat šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 28 d. Sprendimo Portugal Telecom / Komisiją, T‑208/13, EU:T:2016:368, 177 ir 181 punktus).

328

Vis dėlto pirmiausia reikia nuspręsti, kad iš 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija (C‑373/14 P, EU:C:2016:26), aiškinamo atsižvelgiant į generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Toshiba Corporation / Komisija (C‑373/14 P, EU:C:2015:427, 69, 70, 89 ir 90 punktai), matyti, jog jame nurodytą ekonominio ir teisinio konteksto analizės ribojimą lemia ypač akivaizdus tam tikrų ribojimų dėl tikslo pobūdis, nes nagrinėjami susitarimai, be kita ko, nėra nei neįprasti, nei sudėtingi, ir dėl jų nereikia atlikti išsamios ekonominio ir teisinio konteksto analizės, siekiant nustatyti, kad jie dėl savo pobūdžio yra pakankamai žalingi.

329

Taigi šiuo atveju, kadangi ginčijamos sutartys sudarytos kaip draugiški susitarimai dėl patentų, neteisėtas tų sutarčių pobūdis, ypač jų nulemtas konkurencijos ribojimas dėl tikslo, išorės stebėtojui galėjo būti neakivaizdus. Šiuo požiūriu tai rodo aplinkybė, kad Komisija nagrinėjo ir jų antikonkurencinį tikslą, ir antikonkurencinį poveikį. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad Komisija ginčijamas sutartis kvalifikavo kaip ribojimą dėl tikslo, kaip tai suprantama pagal 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:643), o šiame etape nereikia nagrinėti šio kvalifikavimo. Iš tikrųjų, nors iš to sprendimo 34 punkto matyti, kad susitarimai dėl išstūmimo iš rinkos „aiškiai“ pažeidžia Sutarties konkurencijos nuostatoms būdingą koncepciją, Teisingumo Teismas nenusprendė, kad toje byloje išorės stebėtojui buvo aišku ar akivaizdu, jog nagrinėti susitarimai buvo susitarimai dėl išstūmimo iš rinkos, todėl ribojimai dėl tikslo, ir kad nereikėjo atlikti išsamios jų ekonominio ir teisinio konteksto analizės. Priešingai, jis atliko tokią atitinkamų susitarimų konteksto, sąlygų ir tikslų analizę ir padarė išvadą, kad tai buvo susitarimai dėl išstūmimo iš rinkos, todėl tai „aiškiai“ buvo susitarimai, kuriais ribojama konkurencija dėl tikslo (2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 31–40 punktai).

330

Toliau reikia akcentuoti, kad byloje, kurioje priimtas 2016 m. sausio 20 d. Sprendimas Toshiba Corporation / Komisija (C‑373/14 P, EU:C:2016:26), atliekant ginčijamus veiksmus dalyvavusių gamintojų gamybos ir prekybos pajėgumai nebuvo ginčijami, o reikšminga rinka visai nebuvo monopolizuota. Tačiau šiuo atveju ginčijami būtent generinių vaistų bendrovių turimi atitinkamų produktų gamybos ir prekybos pajėgumai, visų pirma atsižvelgiant į ieškovėms patentų suteikiamas išimtines teises (žr. šio sprendimo 234 ir 357 punktus). Todėl iš to sprendimo negalima daryti išvados, kad, siekiant nustatyti, jog susitarimas yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, nereikia bendrai patikrinti, ypač tokiomis, kaip šioje byloje nagrinėjamos, aplinkybėmis, susitarimo šalių realių ir konkrečių galimybių įeiti į nagrinėjamą rinką.

331

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad reikia atmesti kaltinimą, susijusį su klaidingo potencialios konkurencijos apibrėžimo taikymu.

Dėl pakankamai greito įėjimo į rinką kriterijaus

332

Ginčijamame sprendime Komisija, remdamasi 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimu BaByliss / Komisija (T‑114/02, EU:T:2003:100) ir 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimu Visa Europe ir Visa International Service / Komisija (T‑461/07, EU:T:2011:181), nusprendė, kad esminis požymis tam, kad įmonė būtų kvalifikuojama kaip potenciali konkurentė, yra jos galėjimas pakankamai greitai įeiti į rinką, kad ji galėtų daryti įtaką rinkos dalyviams. Ji pabrėžė, kad, nors delsimas gali rodyti sunkumus įeiti į rinką dėl sąnaudų ir laiko, o dėl šio delsimo įėjimas į rinką gali būti mažiau patrauklus komerciniu požiūriu, tai savaime nepaneigia pajėgumo įeiti į rinką ar Servier ir kitoms generinių vaistų bendrovėms nustatomų ribojimų. Šiuo atveju Komisija, remdamasi rekomendacijomis dėl laiko, pateiktomis išimties reglamentuose ir gairėse, konkrečiai – [SESV] 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairėse (OL C 11, 2011, p. 1; toliau – 2011 m. gairės dėl horizontaliojo bendradarbiavimo susitarimų), kuriose numatytas trejų metų neviršijantis laikotarpis, taip pat rekomendaciniais ir realiais teismo procesų, LPR gavimo terminais ir VFM kūrimo trukme, padarė išvadą, kad nurodytas ieškovių ir generinių vaistų bendrovių delsimas neatrodė pakankamai ilgas, kad generinių vaistų gamintojas nedarytų konkurencinio spaudimo (ginčijamo sprendimo 1158, 1159, 1182 konstatuojamosios dalys ir 1669 išnaša; taip pat žr. to paties sprendimo 1125, 1126 ir 1296 konstatuojamąsias dalis).

333

Priešingai, nei teigė ieškovės, laiko atžvilgiu Komisijos atlikta potencialios konkurencijos analizė atitinka taikomus principus.

334

Iš tikrųjų, remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad ūkio subjektą būtų galima pripažinti potencialiu konkurentu, jo potencialus įėjimas į rinką turi įvykti pakankamai greitai, kad jis galėtų daryti įtaką ir konkurencinį spaudimą rinkos dalyviams (2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 189 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 114 punktą).

335

Šioje jurisprudencijoje atsižvelgta į Rekomendacijas dėl [SESV 101] straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (OL C 3, 2001, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 25; toliau – 2001 m. gairės dėl horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų; taip pat žr. 2011 m. gaires dėl horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų), kuriose ne tik patvirtintas pakankamai greito įėjimo į rinką reikalavimas, bet ir nurodyti rekomendaciniai terminai, per kuriuos įėjimas į rinką laikytinas pakankamai greitu, neviršijantys atitinkamai vienų ar trejų metų, remiantis kitomis gairėmis ar bendrosios išimties reglamentais.

336

Vis dėlto, kaip patikslinta šiose gairėse (2001 m. gairių dėl horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų 9 išnaša ir 2011 m. gairių dėl horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų 3 išnaša) ir jurisprudencijoje (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 171 ir 189 punktus), šie terminai tik rekomendaciniai, o „pakankamai greito“ įėjimo į rinką terminas vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir jos teisinį ir ekonominį kontekstą, į kuriuos turi būti atsižvelgta siekiant nustatyti, ar rinkoje nesanti įmonė daro konkurencinį spaudimą tuo metu joje veikiančioms įmonėms (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 169 punktą).

337

Taigi šiuo atveju Komisija, vertindama kiekvieno įėjimo į rinką etapo trukmę, pirmiausia atsižvelgė į konkretaus atvejo ekonominio ir teisinio konteksto ypatumus. Reikia pabrėžti tai, kad būtent dėl farmacijos sektoriaus specifikos, be kita ko, dėl skirtingų etapų, kuriuos reikia įveikti, ir patentų egzistavimo, generinių vaistų bendrovės dažnai imasi veiksmų, kuriais siekiama įeiti į rinką, dar nebaigus galioti patentams, kad reikiami etapai būtų įveikti vėliausiai to galiojimo pabaigos momentu. Todėl šie veiksmai gali daryti konkurencinį spaudimą patentuotų vaistų bendrovei anksčiau, o gal net gerokai anksčiau, nei baigiasi patentų galiojimo laikas ir generinių vaistų bendrovės realiai įeina į rinką (žr. šio sprendimo 356 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, C‑457/10 P, EU:C:2012:770, 108 punktą; 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 163 punktą ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija, T‑460/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:453, 77–79 punktus).

338

Vis dėlto, kaip teisingai teigė ieškovės (žr. šio sprendimo 311 punktą), iš to negalima daryti išvados, kad generinių vaistų bendrovė gali būti laikoma viena iš jų potencialių konkurenčių nuo tada, kai pradeda kurti generinį perindoprilį, ir vien dėl to. Žinoma, ginčijamo sprendimo 1125 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad generinių vaistų bendrovių potenciali konkurencija prasideda tada, kai pateikti generinį vaistą norinčios bendrovės ima kurti ekonomiškai perspektyvias technologijas, reikalingas VFM ir galutiniam produktui sukurti. Vis dėlto iš paskesnių šios konstatuojamosios dalies teiginių, kuriais daroma nuoroda į vėliau atliktą kiekvienos atitinkamos generinių vaistų bendrovės, kaip potencialios konkurentės, statuso analizę, ypač iš šios analizės ir ginčijamo sprendimo bendrų argumentų, susijusių su pakankamai greito įėjimo į rinką kriterijumi (žr. šio sprendimo 332 punktą), matyti, jog Komisija norėjo ne nustatyti, kad konkurencinis spaudimas prasidėjo tada, kai pradėtas kurti generinis produktas, bet akcentuoti galimybę daryti konkurencinį spaudimą nuo šio sukūrimo, jeigu būtų tenkinami tokiam spaudimui daryti keliami reikalavimai. Bet kuriuo atveju, net jeigu ginčijamo sprendimo 1125 konstatuojamoji dalis būtų aiškinama taip, kad joje nustatyta potencialios konkurencijos pradžios data, t. y. generinio produkto sukūrimo data, šio vertinimo kritiką reikėtų atmesti kaip netinkamą, nes Komisija nesirėmė šia konstatuojamąja dalimi, darydama išvadą, kad nagrinėjamos generinių vaistų bendrovės buvo potencialios konkurentės. Iš tikrųjų, kaip teisingai pabrėžė Komisija, generinių vaistų bendrovių potencialių konkurenčių statuso vertinimo metu, t. y. kai buvo sudarytos ginčijamos sutartys, ji nusprendė, kad visos šios bendrovės pasiekusios pažengusį savo perindoprilio kūrimo etapą, bet nieko nenusprendė dėl jų ankstesnio potencialių konkurenčių statuso, t. y. kai jos pradėjo kurti vaistą (žr. šio sprendimo 315 punktą).

339

Be to, ginčijamo sprendimo 1296 konstatuojamojoje dalyje padarytoje 1840 išnašoje Komisija, žinoma, priminė 2011 m. gairėse dėl horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų nurodytą trejų metų terminą, tačiau šiuo atveju jis neturėjo jokios lemiamos reikšmės, todėl reikia atmesti kaip netinkamus kaltinimus, susijusius su tuo, kad ji atsižvelgė į šį terminą, be kita ko, kiek tai susiję su perindopriliui sukurti reikalingu laikotarpiu (ginčijamo sprendimo 3137 konstatuojamoji dalis).

340

Kita vertus, Komisija rėmėsi konkurenciniu spaudimu, kurį daro potenciali konkurencija, kai nusprendė, kad vien generinių vaistų bendrovių galimo delsimo įeiti į rinką savaime nepakako, siekiant paneigti jų, kaip potencialių konkurenčių, statusą, nes jos toliau darė tokį spaudimą dėl savo pajėgumo įeiti į rinką, ir šiuo klausimu nurodė 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimą BaByliss / Komisija (T‑114/02, EU:T:2003:100). Priešingai, nei teigė ieškovės, Komisija pagrįstai rėmėsi tuo sprendimu, nes, nors jame Bendrasis Teismas sprendė dėl konteksto, kuris labai skiriasi nuo šios bylos konteksto, jis pateikė poziciją dėl kelis kartus atidėto įėjimo į rinką poveikio BaByliss, kaip potencialios konkurentės, statusui, o būtent šis poveikis nagrinėtas ginčijamame sprendime. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, beje, to ieškovės neginčijo, kad įėjimo į rinką atidėjimas nepaneigė BaByliss, kaip potencialios konkurentės, statuso, remdamasis keliomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis darytą konkurencinį spaudimą, kurį lėmė jos pajėgumas įeiti į rinką (2003 m. balandžio 3 d. Sprendimo BaByliss / Komisija, T‑114/02, EU:T:2003:100, 102–106 punktai). Be to, atsižvelgdama į tai, kad generinių vaistų bendrovių suinteresuotumas pirmauti rinkoje gali daryti poveikį tik jų ketinimui į ją įeiti, turint omenyje laukiamą pelną, bet ne jų pajėgumui į ją įeiti, ginčijamo sprendimo 1182 konstatuojamojoje dalyje Komisija, priešingai, nei teigė ieškovės, teisingai atmetė šį generinių vaistų bendrovių suinteresuotumą, vertindama nurodytą delsimą. Iš tikrųjų pajėgumas įeiti į rinką turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į ekonomiškai perspektyvios strategijos kriterijų (žr. šio sprendimo 318 punktą), t. y. paprasčiausiai turi būti pelningas, o ne pelningiausias iš galimų įėjimų į rinką dėl to, kad atitinkama generinių vaistų bendrovė į ją įeitų pirmoji, todėl joje tam tikrą laiką vienintelė konkuruotų su patentuotų vaistų bendrove (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Xellia Pharmaceuticals ir Alpharma / Komisija, T‑471/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:460, 124 punktą).

341

Vadinasi, reikia atmesti visus kaltinimus dėl Komisijos atlikto potencialios konkurencijos vertinimo laiko atžvilgiu.

Dėl rinkoje veikiančių ūkio subjektų suvokimo kriterijaus

342

Ginčijamame sprendime Komisija, remdamasi 2011 m. liepos 12 d. Sprendimu Hitachi ir kt. / Komisija (T‑112/07, EU:T:2011:342) ir 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimu Toshiba / Komisija (T‑519/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:263), nusprendė, kad vertinant potencialią konkurenciją turi reikšmės rinkoje jau esančio subjekto suvokimas. Iš tikrųjų, anot Komisijos, jei toks ūkio subjektas, kuris yra patyręs, pajunta generinių vaistų bendrovių keliamą konkurencinę grėsmę, tokia grėsmė gali daryti konkurencinį spaudimą jo elgesiui rinkoje ir yra reikšminga vertinant potencialią konkurenciją. Remdamasi 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimu Visa Europe ir Visa International Service / Komisija (T‑461/07, EU:T:2011:181) ji patikslino, jog potencialią konkurenciją galėjo lemti vien tai, kad už rinkos ribų egzistavo įmonė, ir šis paprasčiausias egzistavimas galėjo daryti konkurencinį spaudimą, nulemtą įėjimo į rinką galimybės (1160–1162 konstatuojamosios dalys). Iš to Komisija padarė išvadą, kad, siekiant atsakyti į klausimą, ar generinių vaistų bendrovės darė konkurencinį spaudimą Servier, reikia atsižvelgti ir į Servier, t. y. rinkoje veikusio ūkio subjekto, ir kitų konkuravusių generinių vaistų bendrovių suvokimą (1163 konstatuojamoji dalis). Šiuo atveju ji nusprendė, kad generinių vaistų bendroves laikė potencialiomis konkurentėmis tiek Servier, tiek kitos su jomis pačiomis konkuruojančios generinių vaistų bendrovės (1183 konstatuojamoji dalis).

343

Be to, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija, siekdama nustatyti generinių vaistų bendrovių, kaip potencialių konkurenčių, statusą, rinkoje veikiančių ūkio subjektų suvokimo kriterijų taikė tik kaip vieną iš kriterijų, o tai patvirtina šio sprendimo 342 punkte nurodytas jungtukas „ir“, taip pat išnagrinėti kiti potencialios konkurencijos vertinimo kriterijai, kiek tai susiję su kiekviena iš tų bendrovių (žr. šio sprendimo 432–438, 579–585 ir 718–722 punktus).

344

Taigi, priešingai, nei teigė ieškovės, rinkoje veikiančių ūkio subjektų suvokimo kriterijaus, kaip vieno iš potencialios konkurencijos vertinimo kriterijų, taikymas atitinka šiuo atveju taikytiną ieškovių nurodytą juripsrudenciją.

345

Iš tikrųjų, priešingai, nei tvirtino ieškovės, Bendrasis Teismas aiškiai atsižvelgė į rinkoje veikiančio ūkio subjekto suvokimo kriterijų, nustatydamas potencialios konkurencijos egzistavimą 2011 m. liepos 12 d. Sprendime Hitachi ir kt. / Komisija (T‑112/07, EU:T:2011:342). Iš to sprendimo 90, 226 ir 319 punktų, primintų ginčijamo sprendimo 1160 konstatuojamojoje dalyje, matyti, jog ne vien Europos ir Japonijos gamintojų sudaryti atitinkami susitarimai buvo reikšmingas įrodymas, kad pastarieji pirmųjų buvo suvokiami kaip tikėtini potencialūs konkurentai, bet ir tai, kad tie susitarimai rodė Japonijos gamintojų turimą galimybę įeiti į Europos rinką (taip pat šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑519/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:263, 231 punktą). Žinoma, Bendrasis Teismas atliko ir objektyvią potencialios konkurencijos analizę, nagrinėdamas, be kita ko, Japonijos gamintojų pajėgumą įeiti į Europos rinką (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Hitachi ir kt. / Komisija, T‑112/07, EU:T:2011:342, 157 ir 160 punktai), kaip, beje, pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 1160 konstatuojamojoje dalyje. Vis dėlto ši objektyvi analizė įrodo tik tai, kad subjektyvus rinkoje veikiančio ūkio subjekto suvokimo kriterijus yra vienas iš daugelio potencialios konkurencijos egzistavimo vertinimo kriterijų.

346

Ieškovių nurodytame 2012 m. birželio 29 d. Sprendime E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija (T‑360/09, EU:T:2012:332, 115 punktas) Bendrasis Teismas nusprendė, kad vien susitarimo egzistavimo ir šio susitarimo šalių suvokimo savaime nepakanka, siekiant įrodyti, kad susitarimo pasirašymo metu egzistavo potenciali konkurencija, ar nebūtinai tai reiškė. Priešingai, nei teigė ieškovės, šiame sprendime nurodyta ne tai, kad rinkoje veikiančio ūkio subjekto suvokimas nereikšmingas, o tik tai, kad vien šio ūkio subjekto suvokimo nepakanka, siekiant nustatyti potencialią konkurenciją, jeigu nėra jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų.

347

Vadinasi, remiantis jurisprudencija, rinkoje veikiančio ūkio subjekto suvokimo kriterijus yra reikšmingas, tačiau vien jo nepakanka vertinant potencialios konkurencijos egzistavimą. Iš tikrųjų, kaip teisingai akcentavo ieškovės, turint omenyje tai, kad ūkio subjektų suvokimas yra subjektyvus, todėl nevienodas, nelygu atitinkamas ūkio subjektas, jo rinkos pažinimas ir ryšiai su tariamais konkurentais, vien šių ūkio subjektų, net jeigu jie patyrę, suvokimas neleidžia nuspręsti, kad kitas konkretus ūkio subjektas yra vienas iš jo potencialių konkurentų. Tačiau šis suvokimas gali patvirtinti ūkio subjekto pajėgumą įeiti į rinką ir taip prisidėti prie jo pripažinimo potencialiu konkurentu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 103 ir 104 punktus ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija, T‑460/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:453, 88 punktą).

348

Taigi reikia atmesti ieškovių argumentus, pateiktus dėl to, kad Komisija, siekdama nustatyti potencialios konkurencijos egzistavimą, atsižvelgė į rinkoje veikiančių ūkio subjektų suvokimą.

349

Ieškovės ir įstojusi į bylą šalis kaltina Komisiją, kad ji generinių vaistų bendroves pripažino potencialiomis Servier konkurentėmis, nepaisydama jų įėjimo į rinką kliūčių dėl patentų, kurių savininkė buvo Servier.

350

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad šalys, remdamosi, be kita ko, 2010 m. liepos 1 d. Sprendimu AstraZeneca / Komisija (T‑321/05, EU:T:2010:266, 362 punktas), klaidingai tvirtino, jog įeiti į rinką buvo neįmanoma, nes patentų egzistavimas užkirto bet kokį kelią konkurencijai, ir iš to padarė išvadą, kad Servier patentai buvo „vienpusis blokavimas“, kaip tai suprantama pagal 2004 m. gaires dėl technologijų perdavimo susitarimų, kurios, beje, šioje byloje netaikytinos (ginčijamo sprendimo 1167 ir 1168 konstatuojamosios dalys ir 1638 išnaša).

351

Be to, Komisija nurodė, kad, pirma, bet kuriuo atveju generinių vaistų bendrovės turėjo galimybę, ginčyti Servier patentų galiojimą. Šiuo klausimu ji priminė 1986 m. vasario 25 d. Sprendimą Windsurfing International / Komisija (193/83, EU:C:1986:75, 92 punktas), pagal kurį visuomenė suinteresuota, kad, be kita ko, teikiant ieškinius dėl patentų galiojimo ginčijimo, būtų panaikintos visos ekonominės veiklos kliūtys, kurių galėtų kilti dėl nepagrįstai išduoto patento, ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimą AstraZeneca / Komisija (C‑457/10 P, EU:C:2012:770, 108 punktas), kuriame patvirtinta, kad potenciali konkurencija galėjo egzistuoti net ir prieš pasibaigiant molekulės patento galiojimui (ginčijamo sprendimo 1132, 1165 ir 1169 konstatuojamosios dalys ir 1640 išnaša). Komisija pridūrė, jog aplinkybė, kad Servier rėmėsi ar ketino remtis jos patentų pažeidimu, neturėjo reikšmės nustatant, ar šie patentai galėjo blokuoti generinių vaistų patekimą į rinką, akcentuodama teisių pažeidimo prezumpcijos ir teismo sprendimo, kuriame konstatuotas toks pažeidimas per atitinkamą laikotarpį, nebuvimą (ginčijamo sprendimo 1169–1171 konstatuojamosios dalys). Komisija patikslino, kad, kiek tai susiję su Servier patentų negaliojimo ar pažeidimo galimybe, ji remsis pačių šalių ir trečiųjų asmenų atliktais vertinimais, pateiktais prieš sudarant ginčijamas sutartis ar jų sudarant parengtuose dokumentuose (ginčijamo sprendimo 1172 konstatuojamoji dalis).

352

Komisija nusprendė, kad, antra, generinių vaistų bendrovės turėjo galimybę pasinaudoti alternatyviais būdais įeiti į rinkas, kuriose vyko ginčai (1175 konstatuojamoji dalis). Pirmiausia, generinių vaistų bendrovės galėjo rizikingai išleisti perindoprilį, t. y. rizikuodamos, kad patentuotų vaistų bendrovė pateiks ieškinį dėl teisių pažeidimo. Šiuo klausimu Komisija akcentavo tai, kad atsižvelgiant į praktiką, susijusią su gamybos proceso patentų pateikimu pasibaigus molekulės patento galiojimui, beveik dauguma pardavimų po šio galiojimo pabaigos buvo rizikingi ir kad rizikingas Apotex atėjimas į rinką 2006 m. baigėsi sprendimu dėl 947 patento negaliojimo pripažinimo ir Servier nurodymo atlyginti žalą (ginčijamo sprendimo 1176 ir 1177 konstatuojamosios dalys). Be to, generinių vaistų bendrovės galėjo pritaikyti savo procesus tiesiogiai arba pakeisdamos VFM tiekėją, kad išvengtų kaltinimų dėl teisių pažeidimo. Nors prireikus šie pakeitimai, padaryti dėl delsimo sudaryti susitarimus, anot Komisijos, buvo alternatyvus ir perspektyvus būdas įeiti į rinką (ginčijamo sprendimo 1178 konstatuojamoji dalis).

353

Ginčijamo sprendimo 1179 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė:

„<…> taikūs susitarimai buvo sudaryti tokiomis aplinkybėmis, kai molekulės patento galiojimas buvo pasibaigęs, o visos generinių vaistus gaminančios šalys tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susijusios su teisme pareikštais ieškiniais ar ginčais dėl vieno ar kelių likusių Servier patentų, nesvarbu, ar dėl to, kad buvo atsakovės bylose dėl teisių pažeidimo, ar dėl priešpriešinių ieškinių arba priešpriešinių prašymų, kuriais siekta ginčyti tų patentų galiojimą. Taip pat generinių vaistų bendrovės galėjo pasirinkti kitas su patentais susijusias priemones kaip potencialius būdus patekti į rinką. Komisija išsamiai išnagrinės, ar generinių vaistų bendrovės, siekusios įveikti kliūtis patentų srityje ir pateikti savo generinį perindoprilį, Servier darė konkurencinį spaudimą, nepaisant jos patentų. Šiuo klausimu primintina, kad visos šiame sprendime minėtos sutartys buvo sudarytos tada, kai nebuvo tikrumo dėl to, ar kuris iš patentų buvo pažeistas, ypač – ar patentas 947 galėjo būti pripažintas negaliojančiu. Taigi paprastas Servier patentų egzistavimas ir jų nurodymas netrukdė jokioms potencialios ar realios konkurencijos galimybėms.“

354

Iš esmės ieškovės ir įstojusi į bylą šalis tvirtino, kad šioje Komisijos analizėje neatsižvelgta į patento, kuris pripažintas ar preziumuojamas kaip galiojantis, poveikį, nustatytą teisės aktuose ar pripažintą jurisprudencijoje. Be to, jos kaltina Komisiją tuo, kad ji pažeidė 2004 m. ir 2014 m. gaires dėl technologijų perdavimo susitarimų ir nepaisė tam tikrų ginčijamame sprendime ir kituose sprendimuose pateiktų argumentų atliekant Servier piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi vertinimą.

Dėl pripažintų ar preziumuojamų kaip galiojančių Servier patentų poveikio nepaisymo

355

Anot ieškovių ir įstojusios į bylą šalies, patentas, kurio galiojimas preziumuojamas, bent nuo jo galiojimo pripažinimo iki galiojimo pabaigos yra teisėtas draudimas įeiti į rinką, užkertantis kelią bet kokiai potencialiai konkurencijai.

356

Vis dėlto iš 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija (C‑457/10 P, EU:C:2012:770), kurį Komisija nurodė ginčijamame sprendime (žr. šio sprendimo 351 punktą), 108 punkto matyti, kad potenciali konkurencija rinkoje gali egzistuoti net ir prieš pasibaigiant patento galiojimui. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad papildomos apsaugos liudijimai, kuriais siekiama prailginti patento poveikį, lemia reikšmingą išstūmimo iš rinkos poveikį pasibaigus patentų galiojimo terminui, tačiau jie gali pakeisti ir rinkos struktūrą, pakenkdami potencialiai konkurencijai jiems net nebaigus galioti, ir ši išvada dėl potencialios konkurencijos dar nebaigus galioti patentams nepriklauso nuo aplinkybės, kad papildomos apsaugos liudijimai buvo gauti sukčiaujant ir neteisėtai (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 164 punktas). Taigi pati patento suteikiama išimtinė teisė netrukdo potencialiai konkurencijai egzistuoti per šios išimtinės teisės galiojimo laikotarpį.

357

Iš tikrųjų, nors, kaip pabrėžė ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, tokia išimtinė teisė paprastai konkurentus atgraso, nes pagal viešosios teisės aktus jie privalo šios išimtinės teisės paisyti (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 362 punktas; taip pat žr. šio sprendimo 234 punktą), šis išstūmimas iš konkurencijos siejamas su realiais konkurentais, kurie prekiauja patentą pažeidžiančiais produktais. Patentas savininkui suteikia išimtinę teisę naudoti išradimą gaminat pramonės produktus ir juos pirmą kartą pateikiant rinkai ir teisę prieštarauti bet kokiam patento pažeidimui (1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Centrafarm ir de Peijper, 15/74, EU:C:1974:114, 9 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Huawei Technologies, C‑170/13, EU:C:2015:477, 46 punktas; taip pat žr. šio sprendimo 234 punktą), tačiau savaime neužkerta kelio ūkio subjektams imtis reikiamų veiksmų, kad galėtų įeiti į atitinkamą rinką pasibaigus patento galiojimui ir taip daryti konkurencinį spaudimą patento savininkui, o tai rodo potencialios konkurencijos egzistavimą nepasibaigus šiam galiojimui. Be to, jis netrukdo ūkio subjektams atlikti reikiamus patento nepažeidžiančio produkto gamybos ir prekybos veiksmus, leidžiančius juos laikyti realiais patento savininko konkurentais nuo jų įėjimo į rinką, o prireikus ir potencialiais konkurentais dar iki šio įėjimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 164 punktą).

358

Juo labiau taip yra farmacijos sektoriuje, kuriame, remiantis LPR, reikalingų norint rinkoje prekiauti vaistu, suteikimą reglamentuojančiais teisės aktais, kompetentingoms institucijoms leidžiama išduoti LPR dėl generinio produkto, nors originalus produktas saugomas patento. Remiantis iš dalies pakeista 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 311, 2001, p. 67; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 67), LPR paraiškoms dėl generinių produktų gali būti taikoma sutrumpinta procedūra, remiantis tyrimų ir bandymų rezultatais, pateiktais LPR paraiškoje dėl patentuoto produkto, ir šių rezultatų duomenys gali būti naudojami, todėl leidžiama išduoti LPR nebaigus galioti originalaus produkto patentui (Direktyvos 2001/83 10 straipsnis; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 74 ir 75 konstatuojamąsias dalis). Taigi prekybą farmacijos produktais reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta, kad generinių vaistų bendrovė gali įeiti į rinką, teisėtai gavusi LPR, ar bent pradėti LPR įsigijimo procedūrą originalių vaistų bendrovės patento apsaugos galiojimo laikotarpiu. Priešingai, nei teigė ieškovės, taip nustatyta ir Direktyvą 2001/83 perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose, nes iš 2009 m. liepos 8 d. Komisijos galutinės farmacijos sektoriaus tyrimo ataskaitos, kuria rėmėsi ieškovės, matyti, kad Slovakijos valdžios institucijos pakeitė savo teisės aktus šia linkme, o Vengrijos valdžios institucijos reikalavo tik „patento pripažinimo“, kuriuo generinių vaistų bendrovė įsipareigoja neprekiauti patentą pažeidžiančiu produktu, kol atitinkamas patentas nebaigs galioti. Ieškovių akcentuota aplinkybė, kad Servier vidaus elektroniniame laiške nurodyta, jog, „atrodo, [Slovakijos reguliavimo institucija] blokuoja [tam tikrų generinių vaistų bendrovių] perindoprilio bylas, kol galioja patentas 947“, nepaneigia šios išvados.

359

Maža to, patentų apsaugos sistema sukurta taip, kad, nors preziumuojama, kad patentai galioja nuo jų užregistravimo (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 362 punktas), ši galiojimo prezumpcija ipso facto nereiškia, kad visi rinkai pateikti produktai pažeidžia patentą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 121 ir 122 punktus). Kaip ginčijamame sprendime teisingai pabrėžė Komisija (žr. šio sprendimo 351 punktą), o ieškovės būtent to neginčijo, teisių pažeidimo prezumpcija neegzistuoja, tokį teisių pažeidimą turi konstatuoti teismas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš 1986 m. vasario 25 d. Sprendimo Windsurfing International / Komisija (193/83, EU:C:1986:75, 52 punktas), jeigu ūkio subjektas, kuris yra patento savininkas, kompetentingos institucijos vertinimą galėtų pakeisti savu patento suteikiamų teisių pažeidimo egzistavimo vertinimu, jis šį vertinimą galėtų panaudoti tam, kad išplėstų savo patento apsaugos taikymo sritį (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 1171 konstatuojamąją dalį ir 1642 išnašą). Todėl gali būti taip, kad ūkio subjektas rizikuoja įeiti į rinką su gaminiu, įskaitant galimai pažeidžiančiu galiojantį patentą, ir šis įėjimas ar išleidimas (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 75 ir 1176 konstatuojamąsias dalis) gali būti sėkmingi, jeigu patento savininkas nepareikš ieškinio dėl teisių pažeidimo arba jei šis ieškinys dėl teisių pažeidimo atmestas, jeigu buvo pateiktas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 128 ir 165 punktus). Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad galimybė rizikingai įeiti į rinką padeda įrodyti, kad patentai nėra neįveikiamos kliūtys generinių vaistų bendrovėms įeiti į rinką, bet savaime nereiškia, kad jos turi realių ir konkrečių galimybių į ją įeiti, kurias lemia jų pajėgumas ir ketinimas rizikingai įeiti.

360

Priešingai, nei teigė į bylą įstojusi šalis, šis Komisijos požiūris nepaneigia patentams taikomos galiojimo prezumpcijos dėl to, kad pripažįstamas potencialios konkurencijos egzistavimas, tik jeigu patento galiojimą patvirtina teismas ir jeigu teismas konstatuoja galiojančio patento pažeidimą. Iš tikrųjų įstojusi į bylą šalis klaidingai aiškina ginčijamą sprendimą, nes Komisija jame iš esmės teisingai nusprendė (žr. šio sprendimo 357–359 punktus) ne tai, kad buvo preziumuojama, kad patentas negalioja, kol nėra teismo sprendimo dėl jo galiojimo ir pažeidimo buvimo, o tai, kad, kol nėra tokio sprendimo, patento galiojimo prezumpcija netrukdo rizikingai įeiti į rinką (ginčijamo sprendimo 1171 ir 1176 konstatuojamosios dalys).

361

Reikia akcentuoti, kad toks pats teisių pažeidimo prezumpcijos nebuvimas taikomas ir tada, kai atitinkamo patento galiojimą patvirtina kompetentinga institucija. Iš tikrųjų, kadangi patentas savaime netrukdo konkurentams realiai ar potencialiai įeiti į rinką, to patento galiojimo pripažinimas, jeigu kartu nepripažįstamas teisių pažeidimas, neužkerta kelio tokiai konkurencijai. Taigi, priešingai, nei teigė ieškovės, vien aplinkybės, kad 2006 m. liepos 27 d. EPT sprendimu patentas 947 pripažintas galiojančiu, nepakanka, kad būtų trukdoma potencialiai konkurencijai.

362

Šių argumentų nepaneigia įstojusios į bylą šalies nurodyta jurisprudencija.

363

Iš tikrųjų, pirma, 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas European Night Services ir kt. / Komisija (T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, EU:T:1998:198) ir 2012 m. birželio 29 d. Sprendimas E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija (T‑360/09, EU:T:2012:332) susiję ne su intelektinės nuosavybės teisėmis, o su išimtinėmis teisėmis, teisiškai ar faktiškai užkirtusiomis kelią teikti atitinkamas paslaugas ir naudotis infrastruktūra. Be to, net jeigu būtų nuspręsta, kad „teritorinės monopolijos de facto“, nurodytos 2012 m. birželio 29 d. Sprendime E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija (T‑360/09, EU:T:2012:332, 102 punktas), turi tam tikrų panašumų su patentų suteikiamomis išimtinėmis teisėmis (žr. šio sprendimo 234 punktą), iš to sprendimo matyti, jog Bendrasis Teismas padarė išvadą dėl potencialios konkurencijos nebuvimo ne vien dėl to, kad egzistavo šios monopolijos, o dėl to, kad Komisija tinkamai neįrodė, kad kitas dujų tiekėjas turėjo realių ir konkrečių galimybių įeiti į Vokietijos dujų rinką, nepaisant tų monopolijų, taip pripažindamas, kad vien tokių monopolijų egzistavimo nepakanka potencialios konkurencijos egzistavimui paneigti (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 103–107 punktus).

364

Be to, nors 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimas Hugin Kassaregister ir Hugin Cash Registers / Komisija (22/78, EU:C:1979:138) ir 1994 m. spalio 6 d. Sprendimas Tetra Pak / Komisija (T‑83/91, EU:T:1994:246) susiję su intelektinės nuosavybės teisėmis, antrasis – konkrečiai su patentais, iš jų negalima nuspręsti, kad nagrinėjami patentai ir kitos intelektinės nuosavybės teisės yra neįveikiamos kliūtys įeiti į rinką, paneigiančios potencialios konkurencijos egzistavimą. Iš tikrųjų 1979 m. gegužės 31 d. Sprendime Hugin Kassaregister ir Hugin Cash Registers / Komisija (22/78, EU:C:1979:138, 9 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad egzistavo monopolija, kurią pripažino ieškovė toje byloje, ir kad nebuvo veiksmingos konkurencijos tos šalies gaminamų kasos aparatų atsarginių dalių rinkoje dėl „komercinio pobūdžio priežasčių“ visumos, o viena iš tų priežasčių – bet ne vienintelė – kaip aiškiai matyti iš tos bylos posėdžio protokolo (p. 1885), Jungtinės Karalystės prekių ženklus ir autorių teises reglamentuojantys teisės aktai. Be to, 1994 m. spalio 6 d. Sprendime Tetra Pak / Komisija (T‑83/91, EU:T:1994:246, 110 punktas) Bendrasis Teismas iš tikrųjų nusprendė, kad daugybė atitinkamų patentų buvo kliūtis ateiti naujiems konkurentams į aseptinių mašinų rinką. Vis dėlto negalima daryti išvados, kad būtent patentai buvo laikomi neįveikiamomis kliūtimis įeiti į atitinkamą rinką, nes buvo daugybė atitinkamų patentų, kaip tai akcentavo Bendrasis Teismas, buvo ir technologinių kliūčių, į kurias taip pat buvo atsižvelgta priimant sprendimą dėl kliūčių buvimo, o ypač atsižvelgta į tai, kad 10 % nagrinėjamos rinkos užėmė konkurentas.

365

Nurodytų argumentų nepaneigia ir Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 1 dalis, kurią taip pat nurodė į bylą įstojusi šalis ir kurioje nustatyta: valstybės narės užtikrina, kad teismo institucijos galėtų įtariamam pažeidėjui nustatyti laikinąjį draudimą, skirtą užkirsti keliui bet kokiam gresiančiam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, arba laikinai uždrausti tęsti šių teisių tariamus pažeidimus.

366

Žinoma, tokios laikinosios apsaugos priemonės ar laikinieji draudimai trukdo įtariamam pažeidėjui įeiti į rinką ir realiai konkuruoti joje tose laikinosios apsaugos priemonėse nustatytą laikotarpį. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad jos laikinos, ir į tai, kad nėra galutinio sprendimo, kuriuo pripažįstamas teisių pažeidimas ir dėl to pažeidimo nustatomos reikiamos taisomosios priemonės, šios laikinosios apsaugos priemonės ar draudimai yra tik laikinos, o ne neįveikiamos kliūtys, trukdančios imtis veiksmų, kuriais siekiama prekiauti tariamai teises pažeidžiančiais produktais, todėl – atsirasti potencialiai konkurencijai.

367

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į ribotą analizės laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi priimti sprendimą, ir į Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 3 dalyje keliamus reikalavimus, kad būtų nustatyta laikinoji priemonė, visų pirma – dėl pakankamai užtikrinto įsitikinimo, kad pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, tokių laikinų sprendimų priėmimas grindžiamas tik pirminiu tariamo teisių pažeidimo vertinimu, kuris neišvengiamai trumpas, ir turi būti patvirtintas ar prireikus paneigtas atlikus išsamesnį teisių pažeidimo konstatavimui keliamų sąlygų vertinimą. Be to, minėtos generinių vaistų bendrovės turi galimybę sutrukdyti priimti nepalankų sprendimą ne tik pateikdamos priešingus argumentus bylą nagrinėjant iš esmės, bet ir tuo pačiu metu gali ginčyti atitinkamo patento galiojimą, pateikdamos priešpriešinius reikalavimus dėl šio patento negaliojimo. Taigi tokių laikinųjų apsaugos priemonių ar laikino draudimo nustatymas, juo labiau paprasta rizika, kad gali būti nustatytos tokios priemonės ar draudimas, be kita ko, dėl to, kad tokie laikini sprendimai priimti kitų generinių vaistų bendrovių atžvilgiu, savaime nepaneigia to, kad generinių vaistų bendrovė, kuri iš tikrųjų ar potencialiai susijusi su tokios rūšies sprendimu, yra potenciali konkurentė.

368

Be to, teismo sprendimas dėl esmės, kuriuo konstatuojamas teisių pažeidimas, savaime yra laikinas, kol neišnaudoti visi galimi teisių gynimo būdai. Iš tikrųjų, priešingai, nei teigė įstojusi į bylą šalis, ginčijamo sprendimo 1132 ir 1169 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai nusprendė, kad patentų ir su šiais patentais susijusių sprendimų ginčijimas buvo „konkurencijos <…> išraiška“ patentų srityje. Turint omenyje kiekvienai generinių vaistų bendrovei kylančią riziką padaryti teisių pažeidimą ir privačių ūkio subjektų kompetencijos spręsti dėl teisių pažeidimo realumo nebuvimą, kaip jau nurodyta (žr. šio sprendimo 359 punktą), ieškinys yra viena iš generinių bendrovių turimų teisių šiai rizikai sumažinti ir įeiti į rinką paskui, kai pripažintas teisių pažeidimo nebuvimas arba potencialiai pažeisto patento negaliojimas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 122 punktą). Vadinasi, kol generinių vaistų bendrovė turi teisių gynimo būdų, t. y. ginčyti atitinkamus patentus ir jų pažeidimą, ir taip gali įeiti į rinką, galima nuspręsti, kad iš esmės tie patentai nėra neįveikiama kliūtis įeiti į rinką.

Dėl 2004 m. ir 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų pažeidimo

369

Negalima nuspręsti, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė 2004 m. ir 2014 m. gaires dėl technologijų perdavimo susitarimų, net jeigu jos būtų taikytinos šioje byloje.

370

Pirma, priešingai, nei teigė ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, sprendimai, kuriais konstatuotas nagrinėjamų patentų galiojimas, visų pirma 2006 m. liepos 27 d. EPT sprendimas, nepatvirtina patentų nulemto „blokavimo poveikio“, kuris 2004 m. ir 2014 m. gairėse dėl technologijų perdavimo susitarimų laikomas užkertančiu kelią potencialiai konkurencijai. Iš tikrųjų 2004 m. gairėse dėl technologijų perdavimo susitarimų (32 punktas) ir 2014 m. gairėse (32 punktas) blokavimo poveikis apibrėžtas kaip vieno ūkio subjekto negalėjimas patekti į rinką, nepažeidžiant kito ūkio subjekto intelektinės nuosavybės teisių. Tačiau primintina, kad vien sprendimai, kuriais konstatuotas patento galiojimas, netrukdo rizikingai įeiti į rinką ir kad tam kelią gali užkirsti tik sprendimas, kuriuo konstatuojamas atitinkamų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas, t. y. nagrinėjamo patento pažeidimas (žr. šio sprendimo 359 ir 361punktus). Taigi 2004 m. gairėse dėl technologijų perdavimo susitarimų nurodyti „teismo sprendimai“ (32 punktas) ir 2014 m. gairėse nurodyti „galutiniai teismo sprendimai“ (33 punktas), neabejotinai patvirtinantys blokavimo poveikį, siejami ne su sprendimais, kuriais konstatuotas patento galiojimas, o su sprendimais, kuriais konstatuotas šio patento pažeidimas.

371

Antra, priešingai, nei teigė ieškovės, Komisija nepažeidė 2014 m. gairėse dėl technologijų perdavimo susitarimų pateiktų rekomendacijų, susijusių su potencialios konkurencijos analize, kai nėra teismo sprendimo, kuriame konstatuotas blokavimo poveikis. Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 31 punktu, ūkio subjektas „gali būti laikomas potencialiu konkurentu produkto rinkoje, jeigu tikėtina, kad, jei nebūtų susitarimo, reaguodamas į nedidelį, bet ilgalaikį produkto kainos padidėjimą, imtųsi reikalingų papildomų investicijų, kad patektų į atitinkamą rinką“, o „patekimas į rinką turėtų būti vertinamas realiai, t. y. remiantis nagrinėjamo atvejo faktais“. Be to, remiantis šių gairių 33 punktu:

„Jeigu nėra aiškumo šiuo klausimu, pvz., nes nėra galutinio teismo sprendimo, kad blokavimo poveikis egzistuoja, šalys, spręsdamos klausimą, ar jos yra potencialios konkurentės, turės remtis visais tuo metu turimais įrodymais, be kita ko, susijusiais su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo galimybe, ir ar nėra faktinių galimybių esamas intelektinės nuosavybės teises apeiti. Net jeigu blokavimo poveikio galimybė negali būti atmesta, sustiprinti požiūrį, kad šalys yra bent jau potencialios konkurentės, gali tai, kad jau įvykdyta didelių investicijų siekiant patekti į konkrečią rinką arba jau toli pažengta įgyvendinant šiuo tikslu parengtus planus. <…>“

372

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 323 ir 325 punktų, šiuo atveju Komisija taikė realių ir konkrečių galimybių kriterijų, kad nustatytų atitinkamų generinių vaistų bendrovių, kaip potencialių konkurenčių, statusą, todėl, taikydama 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų minėtas dalis, ji rėmėsi ne tuo, kad nebuvo galimybės įeiti į rinką, o tuo, kad buvo galimybė įeiti į rinką, vertinama atsižvelgiant į realius motyvus ir turimus duomenis, susijusius, be kita ko, su šalių ginčijama padėtimi, jų produktų vystymo eiga ir jų veiksmais, siekiant gauti LPR (taip pat žr. šio sprendimo 432–438, 579–585 ir 718–722 punktus). Be to, nors ieškovių argumentai turėjo būti aiškinami taip, kad jais siekta ginčyti Komisijos išvadą dėl generinių vaistų bendrovių turėtos galimybės įeiti į rinką, jie bus nagrinėjami toliau, kartu su kaltinimais, kuriais ginčijamas kiekvienos iš šių bendrovių, kaip potencialios konkurentės, statusas.

373

Be to, pažymėtina, kad, priešingai, nei teigė įstojusi į bylą šalis, būtent iš šios generinių vaistų bendrovių turėtos galimybės įeiti į rinką analizės, kurios reikalaujama 2004 m. ir 2014 m. gairėse dėl technologijų perdavimo susitarimų ir kurią atliko Komisija, matyti, jog potencialios konkurencijos egzistavimas nustatomas ipso facto ne dėl to, kad nebuvo blokavimo poveikio; jos egzistavimui įrodyti reikia iš tikrųjų atlikti analizę, iš kurios aišku, kad bendrovė nepripažinta potencialia konkurente, nepaisant to, kad patentai nedarė blokavimo poveikio.

Dėl paties ginčijamo sprendimo prieštaringumo

374

Anot ieškovių, Komisijos pozicija prieštarauja ginčijamame sprendime jos pateiktiems vertinimams dėl Servier piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Visų pirma, jos Komisiją kaltina tuo, kad ji prieštaringai pripažino Servier patentų išstūmimo iš rinkos poveikį ginčijamo sprendimo dalyje, skirtoje Servier piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi (2572, 2857 konstatuojamosios dalys ir 2972 konstatuojamoji dalis), bet atmetė šių patentų lemiamą generinių vaistų bendrovių išstūmimo iš rinkos riziką ginčijamo sprendimo dalyje, susijusioje su SESV 101 straipsniu.

375

Šį nurodytą prieštaringumą galima atmesti jau šiame etape ir nereikia nuspręsti dėl to, kaip Komisija apibrėžė reikšmingas rinkas, nagrinėdama ginčijamų susitarimų ir Servier piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi konkurenciją ribojantį poveikį.

376

Pirma, pažymėtina, kad, nors ginčijamame sprendime Komisija iš tikrųjų nusprendė, kad rinkoje nebuvo realiai perspektyvaus konkurencijos šaltinio (2857 ir 2972 konstatuojamosios dalys), perspektyvumo sąvoka, kurią ji vartojo šiose konstatuojamosiose dalyse atitinkamai rinkai, t. y. aukštesnei perindoprilio VFM gamybos technologijų rinkai apibrėžti ir dominuojančios padėties egzistavimui šioje rinkoje nustatyti, taikydama SESV 102 straipsnį, skiriasi nuo tos, kurią vartojo įėjimo į rinką ekonominiam perspektyvumui nustatyti, taikydama SESV 101 straipsnį. Iš tikrųjų ši sąvoka aiškinama plačiau, kaip susijusi su „perspektyvumu ekonominiu ir susitarimų požiūriu“, ir šis perspektyvumas susitarimų požiūriu siaurai suprantamas kaip negalimas dėl rinkoje egzistuojančio patento, neleidžiančio nuspręsti, kad patento saugomą technologiją galima pakeisti nagrinėjama technologija (ginčijamo sprendimo 3386 išnaša; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 2748 ir 2754 konstatuojamąsias dalis). Siekiant atmesti ginčijamo sprendimo 2857 ir 2972 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktų vertinimų reikšmingumą šiuo atveju, pažymėtina, kad jie susiję su realios ir veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje egzistavimu, o ne su potencialių konkurentų įėjimo į šią rinką perspektyvomis.

377

Antra, pažymėtina ir tai, kad kitose ieškovių ir įstojusios į bylą šalies nurodytose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse (2571 ir 2572 konstatuojamosios dalys), skirtose galutinio produkto rinkai apibrėžti ir dominuojančios padėties šioje rinkoje egistavimui nustatyti, Komisija iš esmės nusprendė, kad Servier patentai buvo didelės, bet ne absoliučios patekimo į rinką kliūtys, ir tai atitiko jos atliktą potencialios konkurencijos šioje rinkoje vertinimą.

Dėl ginčijamo sprendimo ir kitų Komisijos sprendimų prieštaringumo

378

Anot ieškovių ir įstojusios į bylą šalies, Komisijos pozicija prieštarauja tam tikriems ankstesniems savo sprendimams (1994 m. spalio 6 d. Komisijos sprendimas 94/770/EB dėl procedūros pagal [SESV 101] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla IV/34.776 – Pasteur Merieux / Merck) ir 2013 m. lapkričio 26 d. Komisijos sprendimas C(2013) 8535 final dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnį (byla COMP/M.6944 – Thermo Fisher Scientific / Life Technologies)). Nors tuose sprendimuose dėl patentų ar dėl ginčų patentų srityje egzistavimo Komisija nusprendė, kad generinių vaistų bendrovės nedarė stipraus konkurencinio spaudimo, ginčijame sprendime, nepaisydama tokių pačių ginčų, galėjusių lemti generinių vaistų bendrovių išstūmimą iš rinkos, egzistavimo, ji nusprendė, kad šios bendrovės buvo potencialios Servier konkurentės, pajėgios daryti didelį konkurencinį spaudimą Servier perindopriliui.

379

Šiuo klausimu reikia nuspręsti, kad ginčijamas sprendimas bet kuriuo atveju neprieštarauja ieškovių ir įstojusios į bylą šalies nurodytiems Komisijos sprendimams. Pirmiausia primintina, jog, atsižvelgiant į tai, kad patentai iš esmės nėra neįveikiama kliūtis konkurentui įeiti į rinką, bet gali sudaryti tokių kliūčių, nelygu ieškinių patentų srityje nagrinėjimo baigtis, ir daryti poveikį realioms ir konkrečioms galimybėms į ją įeiti (žr. šio sprendimo 359–368 punktus ir 442–453, 589–597 ir 726–735 punktus), neatmestina galimybė, kad tam tikruose savo sprendimuose, be kita ko, nurodytuose dviejuose sprendimuose, Komisija galėjo remtis patentų egzistavimu, kad konstatuotų potencialios konkurencijos nebuvimą. Toliau, pažymėtina, kad tuose dviejuose sprendimuose Komisija nustatė kliūčių įeiti į rinką buvimą ar potencialios konkurencijos nebuvimą, remdamasi ne vien patentų egzistavimu ar ginčais patentų srityje, bet ir kitais veiksniais, kaip antai sunkumais gauti LPR, reikiamų investicijų dydžiu ar esamais komerciniais ryšiais, todėl negalima nuspręsti, kad patentų egzistavimas ar ginčai patentų srityje savaime užkerta kelią potencialiai konkurencijai.

380

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija teisingai nusprendė, kad šiuo atveju Servier patentai nebuvo neįveikiamos kliūtys generinių vaistų bendrovėms įeiti į rinką. Iš tikrųjų tuo metu, kai buvo sudarytos ginčijamos sutartys, jokiame galutiniame sprendime dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo nebuvo konstatuota, kad tų bendrovių produktai pažeidžia teises.

381

Taigi lieka nustatyti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad generinių vaistų bendrovės, turint omeny kiekvienos jų savybes, turėjo realių ir konkrečių galimybių įeiti į atitinkamą rinką, ir tam atsakyti į argumentus, kuriais ginčytas tokių galimybių buvimas, kaip tai nurodyta konkrečiuose argumentuose, susijusiuose su kiekviena ginčijama sutartimi. Šiame etape reikia patikslinti, kad šie kaltinimai, pateikti dėl Komisijos atlikto generinių vaistų bendrovių realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką vertinimo, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į keturis principus ir toliau pateiktus argumentus.

382

Pirma, primintina, jog jurisprudencijoje dėl realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką buvimo nustatymo (žr. šio sprendimo 318 punktą) nurodyta, kad esminis elementas, kuriuo turi būti grindžiamas potencialaus konkurento pripažinimas, yra įmonės pajėgumas įeiti į tą rinką ir kad jos ketinimas į ją įeiti, kuris taip pat reikšmingas tikrinant, ar ji gali būti laikoma potencialia konkurente, tikrinamas tik papildomai. Konkrečiau kalbant, ketinimas įeiti į rinką nėra nei būtinas potencialios konkurencijos toje rinkoje egzistavimui pripažinti (2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service / Komisija, T‑461/07, EU:T:2011:181, 169 punktas), nei gali ją paneigti, bet, jeigu toks ketinimas nustatytas, jis patvirtina pajėgumą įeiti į rinką ir prisideda prie atitinkamo ūkio subjekto pripažinimo potencialiu konkurentu.

383

Taip pat matyti, jog toje jurisprudencijoje reikalaujamas su ekonomiškai perspektyvia strategija siejamas įėjimo į rinką kriterijus nėra savarankiškas kriterijus, atsietas nuo pagrindinio pajėgumo įeiti į rinką kriterijaus ir papildomo ketinimo į ją įeiti kriterijaus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Xellia Pharmaceuticals ir Alpharma / Komisija, T‑471/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:460, 81 punktą). Iš tikrųjų, viena vertus, nagrinėjamuose sprendimuose jis nurodytas kaip galimybių įeiti į rinką realaus ir konkretaus pobūdžio paaiškinimas ir nurodytas prieš pagrindinį pajėgumo į ją įeiti kriterijų bei papildomą ketinimo į ją įeiti kriterijų, kurie, kaip nurodyta, „neišvengiamai išplaukia“. Antra vertus, tuose pačiuose sprendimuose jis nenagrinėjamas atsietai nuo pajėgumo ir ketinimo įeiti į rinką patikrinimo, nes iš to, kad įmonė yra pajėgi įeiti į rinką, turint omenyje jos gamybos ir prekybos bei finansinius išteklius ir ketinimą į ją įeiti, be kita ko, dėl pelno ir rentabilumo galimybių, galima pagrįstai daryti išvadą, kad šis įėjimas atitinka tos įmonės perspektyvią ekonominę strategiją.

384

Antra, kaip teisingai ginčijamame sprendime nusprendė Komisija (1172 konstatuojamoji dalis; taip pat žr. šio sprendimo 351 punktą), į pačių šalių atliktus vertinimus, susijusius su ieškovių patentų negaliojimo ar jų pažeidimo galimybėmis, gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti, ar generinių vaistų bendrovės turėjo realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 141 punktą). Iš tikrųjų, kadangi nėra viešosios valdžios institucijos sprendimo dėl Servier patentų pažeidimo ir galiojimo, pačių šalių atlikti vertinimai dėl šių patentų negaliojimo ar jų pažeidimo galimybių gali būti duomenys apie šių šalių ketinimus, susijusius būtent su ginčais. Ypač jeigu tai yra generinių vaistų bendrovių vertinimai, jie gali padėti įrodyti, atsižvelgiant į jų subjektyvų atitinkamų patentų suvokimą, jų ketinimą įeiti į rinką, bet ne jų pajėgumą į ją įeiti, nes tik nacionaliniai teismai ir EPT turi kompetenciją nuspręsti dėl patentų galiojimo ar jų pažeidimo (žr. šio sprendimo 243 ir 359 punktus). Kadangi ketinimas laikomas reikšmingu kriterijumi, siekiant nustatyti realias ir konkrečias galimybes įeiti į rinką (žr. šio sprendimo 382 punktą), į subjektyvius šalių vertinimus gali būti pagrįstai atsižvelgta tokias galimybes nustatant. Vis dėlto reikia patikslinti, kad, nors ketinimas įeiti į rinką reikšmingas tikrinant, ar bendrovė gali būti laikoma potencialia konkurente, šis patikrinimas yra tik papildomas – kaip ir vertinimai, nustatant tos bendrovės, kaip potencialios konkurentės, statusą. Be to, jie turės būti lyginami su kitais duomenimis, taip pat galinčiais patvirtinti bendrovės ketinimus įeiti į rinką.

385

Trečia, realių ir konkrečių galimybių įeiti į rinką buvimas vertinamas ginčijamų susitarimų sudarymo momentu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 138, 139 ir 203 punktus; 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija, T‑460/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:453, 94 ir 95 punktus). Iš tikrųjų, siekiant nustatyti, ar tokie susitarimai riboja konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, reikia išsiaiškinti, kokia reali ar potenciali konkurencija buvo atitinkamoje rinkoje jų sudarymo momentu. Vadinasi, nereikia atsižvelgti į argumentus ir dokumentus, susijusius su vėlesniais duomenimis, nei buvo sudaryti ginčijami susitarimai, nes tokie duomenys atspindi šių susitarimų įgyvendinimą, o ne konkurencinę padėtį rinkoje jų sudarymo momentu.

386

Ketvirta, realių ir konkrečių konkurento galimybių įeiti į rinką egzistavimo ir apskritai pažeidimo egzistavimo įrodinėjimo pareiga (Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnis) tenka Komisijai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 105 punktą). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis duomenų, leidžiančių įrodyti generinių vaistų bendrovių pajėgumą ir ketinimą įeiti į rinką, todėl ir jų realias ir konkrečias galimybes į ją įeiti, yra tų bendrovių vidaus duomenys, kuriuos jų padėtis leidžia geriau surinkti, reikia nuspręsti, kad Komisija, nesant priešingų įrodymų apie techninius, reguliavimo, komercinius ar finansinius sunkumus, tinkamai įrodo tokių galimybių buvimą šios bylos aplinkybėmis, jeigu surenka neprieštaringų įrodymų visumą, bent jau patvirtinančių veiksmus, kuriais siekta gaminti atitinkamą produktą ir juo prekiauti per pakankamai trumpą laikotarpį, kad būtų padarytas poveikis rinkoje veikiančiam ūkio subjektui. Iš tokių veiksmų galima spręsti, kad atitinkama bendrovė ne tik buvo pajėgi, bet ir ketino rizikingai įeiti į rinką (šiuo klausimu žr. 2014 m. gairių dėl technologijų perdavimo susitarimų 33 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija, T‑467/13, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:450, 81 punktą).

391

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija atskirai nenagrinėjo bendro neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų teisėtumo. Iš tikrųjų, iš ginčijamo sprendimo 1154 konstatuojamosios dalies matyti, jog, siekdama nustatyti, ar nagrinėjamos sutartys buvo konkurencijos ribojimas dėl tikslo, Komisija nagrinėjo ne tik tai, ar jose buvo nustatytos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos, ji nagrinėjo ir tai, ar taikaus susitarimo šalys buvo potencialios konkurentės ir ar neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos buvo grindžiamos patentuotų vaistų laboratorijos generinių vaistų bendrovei pervestu mokesčiu, kuris pastarajai buvo paskata nedaryti konkurencinio spaudimo bendrovei patento savininkei. Todėl ieškovės ir įstojusi į bylą šalis negali kaltinti Komisijos tuo, kad ji nusprendė, jog antikonkurenciniam pobūdžiui įrodyti pakanka vien neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų buvimo taikiame susitarime.

392

Be to, kiek tai susiję su ieškovių ir įstojusios į bylą šalies argumentais dėl būtino neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų buvimo visuose taikiuose susitarimuose, darytina nuoroda į šio sprendimo 258–275 punktus, kuriuose nurodyti keliami reikalavimai, kad Komisija galėtų konstatuoti ribojimo dėl tikslo buvimą, kai yra tokių sąlygų.

393

Ieškovių ir įstojusios į bylą šalies argumentus dėl pagalbinių ribojimų teorijos taikytinumo šiuo atveju reikia atmesti ir daryti nuorodą į šio sprendimo 291 punktą.

394

Kiek tai susiję su ieškovių argumentu, kad Komisija jau buvo nusprendusi, jog sutartis, pagal kurią generinių vaistų bendrovė įpareigojama pasitraukti iš rinkos, kol bus išspręstas tuo pačiu metu nagrinėjamas ginčas, o jeigu jis bus pralaimėtas, jai už tai bus kompensuota, nekėlė problemų, primintina, jog, remiantis jurisprudencija, vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sermide, 106/83, EU:C:1984:394, 28 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo BPB de Eendracht / Komisija, T‑311/94, EU:T:1998:93, 309 punktas).

395

Vis dėlto reikia akcentuoti, kad, jeigu įmonė savo elgesiu pažeidžia SESV 101 straipsnio 1 dalį, ji neturi išvengti sankcijų, motyvuodama tuo, kad bauda nebuvo skirta kitai įmonei. Iš tikrųjų, net jeigu Komisija būtų padariusi klaidą, nuspręsdama, kad Lundbeck‑Neolab sutartys atitiko SESV 101 straipsnio 1 dalį, vienodo požiūrio principo laikymasis turi derėti su teisėtumo principo, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis pažeidimu, padarytu kito asmens naudai, laikymusi (1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, EU:C:1993:120, 197 punktas ir 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Parker Pen / Komisija, T‑77/92, EU:T:1994:85, 86 punktas).

396

Bet kuriuo atveju ginčijamos sutartys ir Lundbeck‑Neolab susitarimai labai skiriasi tuo, kad 2013 m. birželio 19 d. Sprendime C(2013) 3803 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT/39226 – Lundbeck) Komisija Lundbeck‑Neolab susitarimus pripažino nekeliančiais problemų konkurencijos teisės požiūriu. Iš tikrųjų, iš to sprendimo 164 konstatuojamosios dalies matyti, kad 2002 m. spalio mėn. Neolab įėjo į Jungtinės Karalystės citalopramo rinką, kad 2002 m. lapkričio mėn. Lundbeck pareiškė ieškinį dėl vieno iš jos patentų pažeidimo ir kad Neolab pareiškė priešpriešinį reikalavimą dėl ginčijamo patento negaliojimo. Prisiimdama savanorišką įsipareigojimą (anglų k. voluntary injunction), kuris buvo nustatytas nacionaliniame teismo procese, pagal pirmą sutartį Neolab įsipareigojo neprekiauti savo generiniu vaistu tol, kol bus paskelbtas sprendimas tuo pačiu metu nagrinėtoje kitoje byloje dėl Lundbeck ginčo su bendrove Lagap dėl to paties patento, arba vėliausiai iki 2003 m. lapkričio 30 d. Už tai Lundbeck įsipareigojo Neolab atlyginti žalą, jeigu atitinkamas patentas bus pripažintas negaliojančiu. Vis dėlto 2003 m. spalio 13 d.Lundbeck ir Lagap sudarė taikų susitarimą, todėl Lundbeck ir Neolab buvo atleistos nuo įsipareigojimų, o 2003 m. spalio 30 d.Neolab vėl pradėjo prekiauti savo generiniu vaistu. 2003 m. gruodžio 22 d. pagal antrą sutartį Neolab ir Lundbeck sudarė taikų susitarimą, kuriame buvo numatyta, kad Lundbeck atlygins žalą Neolab kaip kompensaciją už prarastą galimybę prekiauti generiniu produktu per prisiimto savanoriško įsipareigojimo galiojimo laikotarpį ir už abiejų susitarimo šalių atsisakymą tęsti ginčą dėl atitinkamo patento pažeidimo ir jo negaliojimo iki 2004 m. kovo 31 d.

397

Pirmas susitarimas skyrėsi nuo šiuo atveju nagrinėjamų susitarimų, nes buvo sudarytas po to, kai generinių vaistų bendrovė pirmą kartą įėjo į rinką, ir, atrodo, ribojimą lėmė teismo procese nustatytas įpareigojimas, juo siekta tik įpareigoti neprekiauti atitinkamą laikotarpį, t. y. kol bus išspręstas ginčas, kurio dalykas toks pats, ir jame buvo numatyta, kad patentuotų vaistų bendrovė atlygins žalą tik jeigu jos patentas bus pripažintas negaliojančiu.

398

Antras susitarimas, nors jame buvo numatytas patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei mokamas mokestis, taip pat skyrėsi nuo ginčijamų sutarčių, nes jo sudarymo momentu generinių vaistų bendrovė jau buvo rinkoje ir tame susitarime tas buvimas rinkoje nebuvo ginčijamas. Be to, patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei mokamu mokesčiu siekta tik kompensuoti už prarastą galimybę prekiauti generiniu produktu savanoriško įsipareigojimo galiojimo laikotarpiu ir taip išvengti Neolab ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo šiuo pagrindu.

399

Galiausiai, kiek tai susiję su ieškovių argumentu, jog Komisija turėjo įrodyti, kad tolesnis ginčo sprendimas būtinas ir pakankamas konkurencijai apsaugoti, tam, kad galėtų nuspręsti, jog jo nutraukimas yra konkurencijos ribojimas, primintina, jog, remiantis konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoka (žr. šio sprendimo 220 ir paskesnius punktus), nereikalaujama, kad Komisija įvertintų konkurencijos lygį, kuris gali būti paveiktas ginčijamo susitarimo, ar nustatytų, kad tolesnis ginčo sprendimas buvo būtinas konkurencijai išsaugoti.

406

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija nenusprendė, kad vien patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei pervestas mokestis įrodo pakankamą žalą konkurencijai. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 1154 konstatuojamosios dalies matyti, kad, siekdama nustatyti, ar nagrinėjami susitarimai buvo konkurencijos ribojimas dėl tikslo, Komisija išnagrinėjo, ar taikių susitarimų šalys buvo potencialios konkurentės, ar tuose susitarimuose buvo neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų ir ar už pervestą mokestį generinių vaistų bendrovė patentuotų vaistų bendrovei įsipareigojo neprekiauti ir neginčyti (taip pat žr. šio sprendimo 265–272 punktus).

407

Be to, iš šio sprendimo 265–273 punktų matyti, kad, jeigu dvi potencialios konkurentės sudaro sutartį dėl taikaus ginčo sprendimo patentų srityje, kurioje įtvirtintos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, vien generinių vaistų bendrovės paskata laikytis šių sąlygų pagrindžia išvadą dėl konkurencijos ribojimo dėl tikslo.

408

Ieškovių ir įstojusios į bylą šalies pateikti argumentai šios išvados nepaneigia.

409

Pirma, kiek tai susiję su argumentu, kad patentuotų vaistų gamintojos turėjo padaryti didesnių nuolaidų nei generinių vaistų bendrovės taikiuose susitarimuose dėl didesnės grėsmės, kad bus pareikšti ieškiniai, reikia konstatuoti, kad, kaip akcentavo Komisija, ieškovės visiškai nepagrindė šio teiginio, o tik padarė nuorodą į savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Be to, net jeigu didesnės grėsmės patentuotų vaistų bendrovei buvimas būtų įrodytas, tokia grėsmė nepateisintų mokesčio, kuris yra paskata generinių vaistų bendrovei atsisakyti savarankiškų pastangų įeiti į rinką, pervedimo.

410

Kiek tai susiję su įstojusios į bylą šalies argumentais, kad nacionalinės vaistų kainų nustatymo sistemos nepalankios patentuotų vaistų gamintojams ir nacionaliniai teisminiai mechanizmai neleidžia veiksmingai kompensuoti rizikingo generinių vaistų pateikimo rinkai, primintina, kad, jeigu šios aplinkybės būtų įrodytos, jos nepateisintų susitarimo, kurio tikslas yra antikonkurencinis. Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, neleistina, kad įmonės bandytų sumažinti teisės normų, kurias jos mano esant per daug nepalankias, poveikį sudarydamos susitarimus, kurių tikslas – pakeisti šias nepalankias normas motyvuojant tuo, kad jos iškreipia pusiausvyrą jų nenaudai (2005 m. liepos 27 d. Sprendimo Brasserie nationale ir kt. / Komisija, T‑49/02–T‑51/02, EU:T:2005:298, 81 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 487 ir 488 punktai).

411

Kiek tai susiję su ieškovių argumentais, kad Komisija turėjo atsižvelgti į taikių susitarimų šalių komercinius motyvus ir pelno perspektyvas, kad nustatytų, ar pervestas mokestis buvo paskata, iš šio sprendimo 277 punkto matyti, kad, siekdama nustatyti, ar patentuotų vaistų bendrovės pervestas mokestis buvo paskata generinių vaistų bendrovei sutikti su neginčijimo ir neprekiavimo sąlygomis, Komisija teisingai nagrinėjo, ar pervestas mokestis atitiko generinių vaistų bendrovės patirtas konkrečias taikaus susitarimo sudarymo išlaidas. Taigi reikšmingas kriterijus yra generinių vaistų bendrovės patirtos taikaus susitarimo sudarymo išlaidos, o ne atsižvelgimas į jų taikaus susitarimo sudarymo komercinius motyvus.

412

Be to, dėl visų pirmesniuose trijuose punktuose nurodytų argumentų primintina, jog aplinkybė, kad antikonkurencinis elgesys yra pelningiausias ar mažiausiai rizikingas sprendimas įmonei, tikrai nereiškia, kad galima netaikyti SESV 101 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Corus UK / Komisija, T‑48/00, EU:T:2004:219, 73 punktą ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, T‑50/00, EU:T:2004:220, 211 punktą), o ypač kai kalbama apie mokėjimą realiems ar potencialiems konkurentams už tai, kad jie neitų į rinką (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 379 ir 380 punktus).

413

Antra, ieškovės negali kaltinti Komisijos, kad ji nesilaikė trijų kriterijų, primintų ginčijamo sprendimo 1154 konstatuojamojoje dalyje, kvalifikuodama susitarimus dėl generinių vaistų bendrovių paankstinto įėjimo į rinką kaip teisėtus, nors juose buvo reikšminga paskata. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 1138, 1200 ir 1203 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija tik nurodė, kad sutartis dėl taikaus susitarimo, pagal kurią generinių vaistų bendrovei leidžiama įeiti į rinką nepasibaigus ginčijamo patento galiojimo laikotarpiui, galėjo būti konkurencijai palanki sutartis, todėl teisėta. Tačiau, nors tokioje sutartyje šalys sutaria dėl paankstinto generinio vaisto pateikimo rinkai, jos nenustato, kad patentuotų vaistų bendrovė generinių vaistų bendrovei suteiks paskatą, kad pastaroji pavėlintų savo produkto pateikimą rinkai.

414

Be to, ieškovės negali kaltinti Komisijos tuo, kad ji nesiėmė veiksmų, siekdama išnagrinėti 57 taikius susitarimus, nurodytus vykdant metinę kontrolę, kuriuose nustatytas kompensacinis mokėjimas. Iš tikrųjų, pirma, reikia priminti, kad, jeigu įmonė savo elgesiu pažeidžia SESV 101 straipsnio 1 dalį, ji negali išvengti sankcijų, motyvuodama tuo, kad bauda nebuvo skirta kitai įmonei, nes vienodo požiūrio principo laikymasis turi derėti su teisėtumo principo, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis pažeidimu, padarytu kito asmens naudai, laikymusi (žr. šio sprendimo 395 punktą). Antra, sutartis dėl taikaus susitarimo dėl ginčo patentų srityje neturi būti laikoma neteisėta vien dėl to, kad pagal ją patentuotų vaistų bendrovė perveda mokestį generinių vaistų bendrovei, ir tokio požiūrio Komisija nesilaikė ginčijamame sprendime, kuriame ji teisingai išnagrinėjo, ar taikių susitarimų šalys buvo potencialios konkurentės, ar tuose susitarimuose buvo neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų ir ar už pervestą mokestį generinių vaistų bendrovė patentuotų vaistų bendrovei įsipareigojo neprekiauti ir neginčyti (žr. šio sprendimo 406 punktą).

415

Trečia, ieškovės kaltina Komisiją, kad ji taikė pernelyg platų reikšmingo mokesčio pervedimo apibrėžimą, atsižvelgdama į papildomas sutartis, sudarytas rinkos sąlygomis. Vis dėlto, kaip ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė Komisija, paskata generinių vaistų bendrovei pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms gali būti ir sutarties dėl taikaus susitarimo papildomose sutartyse. Nors papildomos sutartys yra įprastos komercinės sutartys, galinčios egzistuoti savarankiškai, Komisija šiuo atveju teisingai išnagrinėjo, ar tam tikrose papildomose sutartyse, kurios buvo nagrinėjamų sutarčių dėl taikių susitarimų dalis, buvo nustatyta, kad patento savininkė turi pervesti mokestį generinių vaistų bendrovei.

416

Ketvirta, ieškovės Komisiją kaltina tuo, kad ji atsižvelgė į generinių vaistų bendrovės skatinimą tęsti ginčą tik nagrinėdama potencialią konkurenciją, o ne vertindama mokesčio pervedimą. Vis dėlto iš šio sprendimo 277 punkto matyti, jog, siekdama nustatyti, ar patentuotų vaistų bendrovės generinių vaistų bendrovei pervestas mokestis buvo paskata pritarti neginčijimo ir neprekiavimo sąlygoms, Komisijai teisingai išnagrinėjo, ar pervestas mokestis atitiko konkrečias generinių vaistų bendrovės patirtas taikaus susitarimo sudarymo išlaidas. Reikšmingas kriterijus yra generinių vaistų bendrovės patirtų taikaus susitarimo sudarymo išlaidų nustatymas, o ne galimas šalių pateiktos informacijos neatitikimas ar jų atitinkami komerciniai interesai.

417

Galiausiai, ieškovės Komisiją kaltina tuo, kad ji nepaisė tam tikrų su Teva, Krka ir Lupin sudarytų sutarčių nuostatų, galėjusių pagreitinti generinių vaistų gamintojų įėjimą į rinką. Šis argumentas bus nagrinėjamas su atitinkamomis sutartimis susijusiuose pagrinduose.

418

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija teisingai apibrėžė tris kriterijus, taikomus sutarčių dėl taikių susitarimų patentų srityje kvalifikavimui kaip ribojimo dėl tikslo, todėl ji nepadarė teisės klaidos, susijusios su konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoka.

525

Dėl teisės klaidų, kurias Komisija tariamai padarė Niche ir Matrix sutartis kvalifikuodama kaip ribojimus dėl tikslo, nenagrinėjusi, ar jos „galėjo“ padaryti neigiamą poveikį, nors jų potencialus poveikis buvo dvejopas (žr. šio sprendimo 503 punktą), darytina nuoroda į šio sprendimo 223–226, 304–306 ir 418 punktus. Be to, dėl dvejopo potencialaus poveikio, kurį ieškovės nurodė remdamosi sunkumais patentų srityje ir techniniais, reglamentavimo bei finansiniais sunkumais, iškilusiais Niche ir Matrix, pažymėtina, kad Komisija pagrįstai juos pripažino netrukdžiusiais Niche ir Matrix realioms ir konkrečioms galimybėms konkuruoti su ieškovėmis (žr. šio sprendimo 501 punktą), todėl negalima daryti išvados, kad Niche ir Matrix sutartys darė dvejopą potencialų poveikį.

526

Dėl nurodytų vertinimo klaidų reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, susijusius su tuo, ar, pirma, Niche ir Matrix sutartyse buvo nustatyta Niche ir Matrix skatinanti nauda ir, antra, ar dėl to buvo ribojamos jų pastangos konkuruoti su patentuotų vaistų bendrovėmis, t. y. susijusius su sąlygomis, dėl kurių, jeigu jos tenkinamos, reikia konstatuoti ribojimo dėl tikslo egzistavimą (žr. šio sprendimo 272 punktą). Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad ieškovės neginčija neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų buvimo Niche ir Matrix sutartyse, o šios sąlygos savaime yra konkurenciją ribojančio pobūdžio (žr. šio sprendimo 257 punktą), tačiau tvirtina, kad šiuo atveju šios sąlygos yra nepakankamai žalingos, ir ginčija tai, kad Niche ir Matrix sutartyse nustatytas mokesčio pervedimas gali būti laikomas skatinamuoju.

527

Pirmiausia primintina, jog vien tai, kad patentuotų vaistų bendrovė perveda mokestį generinių vaistų bendrovei, neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja ribojimas dėl tikslo. Tik jeigu nepagrįstas kompensacinis mokėjimas atliekamas sudarant taikų susitarimą, t. y. jeigu generinių vaistų bendrovei tas mokestis yra paskata pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms, darytina išvada, kad toks ribojimas egzistuoja. Šiuo atveju dėl neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų įvesti konkurencijos ribojimai nesusiję su patentu ir taikiu susitarimu; juos lemia paskata (žr. šio sprendimo 265 punktą).

528

Siekiant nustatyti, ar kompensacinis mokėjimas, t. y. patentuotų vaistų bendrovės pervestas mokestis generinių vaistų bendrovei, yra paskata pritarti neginčijimo ir neprekiavimo sąlygoms, reikia nagrinėti, atsižvelgiant į tos paskatos pobūdį ir pagrindimą, ar jis padengia taikaus susitarimo dėl ginčo sudarymo išlaidas (žr. šio sprendimo 277 punktą). Ginčijamame sprendime Komisija teisingai išnagrinėjo, ar Niche ir Matrix sutartyse nustatytas mokesčio pervedimas atitiko konkrečias generinių vaistų bendrovės patirtas taikaus susitarimo sudarymo išlaidas (ginčijamo sprendimo 1333–1337 ir 1461–1464 konstatuojamosios dalys).

529

Jeigu sutartyje dėl taikaus susitarimo, kurioje nustatytos konkurenciją ribojančios sąlygos, nurodytu kompensaciniu mokėjimu siekta kompensuoti generinių vaistų bendrovės patirtas taikaus susitarimo sudarymo išlaidas, šis mokestis iš esmės negali būti pripažintas paskata. Tačiau šiuo atveju neatmestina galimybė konstatuoti paskatos ir konkurencijos ribojimo dėl tikslo egzistavimą. Vis dėlto tam Komisija turi įrodyti, kad taikaus susitarimo sudarymo išlaidas atitinkančios sumos, net jeigu susitarimo šalys jas įrodė ir nurodė konkrečias sumas, yra pernelyg didelės (žr. šio sprendimo 278 punktą).

530

Su taikaus susitarimo dėl ginčo sudarymu susijusios išlaidos apima, be kita ko, generinių vaistų bendrovės patirtas su ieškiniu susijusias išlaidas patentuotų vaistų bendrovei iškeltoje byloje. Iš tikrųjų šių išlaidų padengimas tiesiogiai susijęs su tokiu taikiu susitarimu. Todėl, jeigu taikaus susitarimo šalys įrodo generinių vaistų bendrovės patirtas su ieškiniu susijusias išlaidas, Komisija gali pripažinti, kad tos sumos yra paskata, tik įrodžiusi, kad jos neproporcingos (žr. šio sprendimo 279 punktą).

531

Tačiau tam tikros generinių vaistų bendrovės patiriamos išlaidos a priori yra pernelyg nutolusios nuo ginčo ir jo sprendimo, kad jas būtų galima laikyti susijusiomis su taikiu ginčo patentų srityje sprendimu. Pavyzdžiui, tai yra pažeidžiančių patentą produktų gamybos sąnaudos, atitinkančios tų sandėliuojamų produktų vertę, taip pat tyrimų ir tobulinimo išlaidos, kad būtų sukurti tie produktai. Tas pats pasakytina ir apie generinių vaistų bendrovių tretiesiems asmenims mokėtinas sumas pagal su ginču nesusijusius sutartinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, pagal tiekimo sutartis). Taigi, jeigu susitarimo šalys nori, kad šių išlaidų sumokėjimas nebūtų kvalifikuotas kaip paskata ar kaip konkurencijos ribojimo dėl tikslo įrodymas, jos turi įrodyti, kad tos išlaidos susijusios su ginču ar jo sprendimu, paskui pagrįsti tą sumą. Šiuo tikslu jos taip pat gali remtis tuo, kad kompensuojama šių išlaidų, a priori nesusijusių su taikiu ginčo sprendimu, suma nereikšminga, todėl nepakankama, kad ji būtų reikšminga paskata pritarti sutartyje dėl taikaus susitarimo įtvirtintoms konkurenciją ribojančioms sąlygoms (žr. šio sprendimo 280 punktą).

532

Šiuo atveju, kiek tai susiję su Niche sutartimi, kaip ginčijamo sprendimo 1322 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė Komisija, paskatos egzistavimą aiškiai rodo būtent sutarties tekstas, kurio 13 straipsnyje nustatyta, kad „mainais už [sutartyje nustatytus] įsipareigojimus ir galimas esmines sąnaudas bei atsakomybę, kurias Niche ir Unichem gali patirti dėl pagal [ginčijamą] metodą gaminamo perindoprilio kūrimo programos nutraukimo, Servier sumokės Niche ir Unichem <…> 11,8 mln. GBP“. Iš tikrųjų nurodyti įsipareigojimai yra neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos, o mokėjimas už jas aiškiai nustatytas šiame straipsnyje.

533

Be to, šio Niche sutarties aiškinimo nepaneigia ieškovių teiginys, kad žodžiai „mainais už“ Anglijos teisėje yra standartinė frazė, kuria siekiama nurodyti visos sutarties galiojimui būtiną abipusiškumą. Net jeigu reikėtų nuspręsti, kad šie žodžiai yra tam tikro stiliaus formuluotė, kuriai nereikia suteikti reikšmės, vis dėlto, anot pačių ieškovių, ši formuluotė rodo abipusiškumą, taigi aplinkybę, kad Niche sutarties 13 straipsnyje nurodyta suma mokama mainais už toje sutartyje Niche nustatytus įpareigojimus.

534

Šio Niche sutarties aiškinimo nepaneigia nei nurodytas grėsmės, kurią patiria patentuotų vaistų bendrovės, ir tos, kurią patiria generinių vaistų bendrovės, neatitikimas, nei tariamas Niche derybinis talentas. Žinoma, toks grėsmės neatitikimas ir generinių vaistų bendrovės derybinis talentas iš dalies paaiškina, dėl kokių priežasčių patentuotų vaistų bendrovei gali tekti mokėti didelius kompensacinius mokesčius generinių vaistų bendrovei. Vis dėlto didelio mokesčio sumokėjimu siekiama būtent visiškai išvengti net ir menkiausios grėsmės, kad generinių vaistų bendrovės įeis į rinką, todėl tai patvirtina, kad patentuotų vaistų bendrovė perka generinių vaistų bendrovių nebuvimą rinkoje. Be to, primintina, jog aplinkybė, kad antikonkurencinis elgesys yra pelningiausias ar mažiausiai rizikingas sprendimas įmonei arba kad juo siekiama pakeisti jos nenaudai iškreiptą pusiausvyrą, tikrai nereiškia, kad galima netaikyti SESV 101 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Corus UK / Komisija, T‑48/00, EU:T:2004:219, 73 punktą; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, T‑50/00, EU:T:2004:220, 211 punktą ir 2005 m. liepos 27 d. Sprendimo Brasserie nationale ir kt. / Komisija, T‑49/02–T‑51/02, EU:T:2005:298, 81 punktą), ypač kai kalbama apie mokėjimą realiems ar potencialiems konkurentams už tai, kad jie neitų į rinką (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija, T‑472/13, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:449, 379 ir 380 punktai).

535

Beje, šiuo atveju nesvarbu, kad minėtame Niche sutarties straipsnyje, nenurodant proporcijų, nustatyta, kad 11,8 mln. GBP yra kompensacija ne tik už neginčijimo ir neprekiavimo sąlygas, bet ir už kitas išlaidas, nes šis kitų išlaidų kompensavimas nepaneigia išvados, kad atitinkamos ribojamosios sąlygos yra ieškovių nusipirktos, todėl buvo paskata Niche pritarti šioms sąlygoms.

536

Iš tikrųjų šias kitas išlaidas, kurios Niche sutartyje apibūdintos kaip „galimos esminės sąnaudos bei atsakomybė, kurios Niche ir Unichem gali tekti dėl pagal [ginčijamą] metodą gaminamo perindoprilio kūrimo programos nutraukimo“, Niche nurodė per administracinę procedūrą (ginčijamo sprendimo 1326 konstatuojamoji dalis), o pačios ieškovės – savo rašytiniuose dokumentuose kaip tas, kurias sudaro Niche perindoprilio kūrimo sąnaudos ir kompensacija Niche klientams už sutartinių pareigų pažeidimą. Taigi a priori tokios išlaidos nesusijusios su taikiu ginčo patentų srityje sprendimu (žr. šio sprendimo 531 punktą), o ieškovės neįrodė, kad jos susijusios su šiuo atveju sudaryta sutartimi dėl taikaus susitarimo.

537

Visų pirma, net jeigu, kaip iš esmės tvirtino ieškovės, Niche klientams nebūtų turėjusi mokėti kompensacijos, nes būtų tęsusi bylinėjimąsi su ieškovėmis, šiuo atveju tokia kompensacija pernelyg nutolusi nuo ginčo ir jo sprendimo, kad būtų laikoma su šiuo susitarimu susijusiomis išlaidomis, nes tokios išmokos, anot ieškovių, buvo mokėtinos „savanoriško projekto nutraukimo“ atveju, ir tai reiškė sutarčių su klientais nutraukimą, o pagal Niche sutartį ji galėjo ne nutraukti sutartinius santykius su savo klientais, bet paprasčiausiai juos sustabdyti (Niche sutarties 11 straipsnis). Be to, pačios ieškovės per teismo posėdį pripažino, kad nagrinėjama kompensacija Niche klientams turėjo būti mokama neatsižvelgiant į Niche sutartį. Beje, pažymėtina, kad ieškovių nurodyti duomenys, kuriais jos siekė ginčyti šios kompensacijos dydį, ginčijamame sprendime Komisijos įvertintą 1,3 mln. GBP (1335 konstatuojamoji dalis), neturi įrodomosios galios, nes juose arba nurodytos už šį dydį mažesnės sumos, arba paprasti reikalavimai sumokėti didesnes sumas.

538

Kiek tai susiję su „teisinėmis išlaidomis“, nurodytomis ginčijamame sprendime (1334 konstatuojamoji dalis), Niche jas minėjo per administracinę procedūrą kaip susijusias su išlaidomis teisinėms konsultacijoms, įtrauktomis į kūrimo išlaidas (ginčijamo sprendimo 601 konstatuojamoji dalis), dėl kurių primintina, kad jos nesusijusios su taikiu susitarimu (žr. šio sprendimo 531 punktą), nors ieškovės jas aprašo kaip „išlaidas advokatams ir patentams“, kurias galima priskirti prie bylinėjimosi išlaidų, susijusių su taikiu susitarimu (žr. šio sprendimo 530 punktą). Vis dėlto, net jeigu nurodyta 1,1 mln. GBP suma, kurią sudarė „išlaidos advokatams ir patentams“, atitiktų bylinėjimosi išlaidas, o jų atlyginimas iš esmės gali būti teisėtai numatytas taikiame susitarime, ši suma negali būti susijusi su šiuo atveju sudarytos sutarties dėl taikaus susitarimo išlaidomis. Iš ieškovių pateiktų argumentų ir dokumentų matyti, kad nagrinėjamos išlaidos susijusios su laikotarpiu, kuris baigiasi 2003 m. pabaigoje, t. y. kai dar nebuvo nagrinėjamas ieškovių ir Niche ginčas – tas, kurio nagrinėjimas baigėsi Niche sutartimi (žr. šio sprendimo 11, 13 ir 16 punktus).

539

Papildomai pažymėtina, kad nors ši 1,1 mln. GBP suma turėjo būti pridėta prie kūrimo ir žalos atlyginimo Niche klientams išlaidų, ginčijamame sprendime Komisijos atitinkamai įvertintų 1,2 ir 1,3 mln. GBP (1336 konstatuojamoji dalis), ir šių sumų ieškovės tinkamai neginčijo (žr., be kita ko, šio sprendimo 537 punktą), visa gauta suma (3,6 mln. GBP) gerokai mažesnė už 11,8 mln. GBP.

540

Todėl ginčijamame sprendime (1348 konstatuojamoji dalis) Komisija pagrįstai nusprendė, kad Niche sutartyje buvo įtvirtinta paskata Niche pritarti toje sutartyje nustatytoms neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms, kaip teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 513 punktą), papildomai nepatikrinusi, ar šių sąlygų apimtis būtų buvusi mažiau ribojanti, jeigu nebūtų nustatytas skatinamasis mokėjimas. Iš tikrųjų išvadai dėl paskatos pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms reikia tik tokių sąlygų buvimo, neatsižvelgiant į jų daugiau ar mažiau ribojančią apimtį, ir išlaidų, kurias padengia pervestas nagrinėjamas mokestis, analizės (žr. šio sprendimo 528–531 punktus).

541

Vadinasi, reikia atmesti kaip netinkamą ir kaltinimą, susijusį su Komisijos padaryta vertinimo klaida dėl tvirtinimo, kad Niche pagal Niche sutartį pervesta suma prilygo daugiau nei dešimties metų pardavimų ir daugiau nei dvidešimties metų bendrojo pelno prognozei (žr. šio sprendimo 514 punktą). Iš tikrųjų, net jeigu Komisija būtų padariusi tokią klaidą, tai nedarytų poveikio ieškovių bendrovei Niche pervestos sumos kvalifikavimui kaip skatinimo, nes iš šio sprendimo 536–538 punktų matyti, kad šis mokesčio pervedimas nepadengė taikaus susitarimo dėl ginčo sudarymo sąnaudų, ir, beje, nebuvo nei tvirtinama, nei juo labiau įrodyta, kad ši pervesta suma buvo nereikšminga, todėl nepakankama, kad rodytų paskatos buvimą.

542

Be to, kiek tai susiję su papildoma paskata, kurią lėmė Niche sumokėta suma pagal Biogaran sutartį (ginčijamo sprendimo 1349–1354 konstatuojamosios dalys), reikia nuspręsti, kad, kaip bus išsamiau aptarta šio sprendimo 798–810 punktuose, aplinkybė, kad komercinė sutartis, kurios tikslas paprastai nėra taikus susitarimas dėl ginčo ir pagal kurią patentuotų vaistų bendrovė perveda mokestį generinių vaistų bendrovei, siejama su sutartimi dėl taikaus ginčo sprendimo, kurioje nustatytos konkurenciją ribojančios sąlygos, yra svarus „kompensacinio mokesčio“ egzistavimo įrodymas, t. y. kad buvo pervestas mokestis, kuris iš tikrųjų nėra jokia kompensacija pagal šią papildomą komercinę sutartį (žr. šio sprendimo 804 punktą), reiškia šis mokėjimas yra ir skatinanti nauda, nes juo nesiekiama kompensuoti dėl taikaus ginčo sprendimo patirtų išlaidų. Jeigu yra Komisijos nurodytų požymių ar pateiktų įrodymų, patvirtinančių tokį svarų įrodymą ir taip patvirtinančių kompensacinio mokėjimo egzistavimą, sutarčių šalys gali pateikti savo faktinių aplinkybių versiją, pagrįsdamos savo teiginius duomenimis, kuriuos jos gali pateikti ir kurie leidžia nuspręsti, kad komercinė sutartis, nors ir siejama su taikiu ginčo sprendimu, grindžiama kitais nei konkurento išstūmimo iš rinkos jam sumokėjus kompensacinį mokestį sumetimais.

543

Šiuo atveju Komisija nurodė kelias aplinkybes, iš kurių matyti Niche sutarties ir Biogaran sutarties sąsaja ir ryšio tarp Biogaran sutartyje nustatyto mokesčio pervedimo ir toje sutartyje bendrovei Niche nustatytų įpareigojimų nebuvimas. Pirma, Komisija atsižvelgė į aplinkybę, kad dėl sutarčių derėtasi tą patį laikotarpį ir jas sudarė tos pačios įmonės tuo pačiu metu, ir aplinkybę, kad abiejose sutartyse mokėjimas nustatytas dviem dalimis ir tuo pačiu metu. Antra, nors ieškovės teigė, kad abi sutartys nebuvo susijusios, Niche nurodė, kad Biogaran sutartį ieškovės siūlė sudaryti tam, kad jai būtų suteikta „visa kompensacija, dėl kurios sutarta apskritai už sudarytą sutartį dėl taikaus susitarimo“. Be to, Komisija 2005 m. vasario 4 d.Biogaran valdybos bendrovei Niche atsiųstą elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, kad, „atsižvelgdami į sumą, manome, jog būtina turėti papildomų teisių į kitus produktus ir tam tikrą laisvę produktų pasiūlos klausimu“, aiškino kaip reiškiantį, kad suma, kuri turėjo būti pervesta Niche, buvo nustatyta, kai Biogaran sutartyje šalys dar nebuvo susitarusios dėl taikymo srities atitinkamiems produktams. Komisija nusprendė ir tai, kad sutarties Biogaran nuostatose, būtent 14.4 ir 14.5 straipsniuose, buvo numatyta, kad ji savaime nutraukiama, jeigu per 18 mėn. negautas LPR, ir Biogaran negali reikalauti jokios kompensacijos iš Niche, priešingai, nei numatyta kitose Biogaran sudarytose sutartyse dėl produktų bylų įsigijimo. Galiausiai, Komisija nurodė, kad, išskyrus vieną produktą, Biogaran negavo LPR, remdamasi Niche perduotomis bylomis, ir kad jos apyvarta, kiek tai susiję su Biogaran sutartimi, išaugo iki sumos, galėjusios sudaryti nuo 100000 iki 200000 EUR.

544

Ieškovės nepateikė jokių šią analizę paneigiančių argumentų, išskyrus kaltinimą dėl neatsižvelgimo į Biogaran suinteresuotumą sudaryti Biogaran sutartį. Be to, kad šio suinteresuotumo nepakanka Biogaran sutartyje nustatytos sumos pervedimui pateisinti, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 1351 konstatuojamosios dalies matyti, jog konstatuotos kelios aplinkybės, keliančios abejonių dėl tokio Biogaran suinteresuotumo buvimo. Iš tikrųjų, remiantis konstatuotomis aplinkybėmis, kurių ieškovės neginčijo, dėl sumos, kurią Niche turėjo pervesti bendrovei Biogaran, buvo sutarta anksčiau, nei Niche ir Biogaran susitarė dėl atitinkamų produktų Biogaran sutartyje, o šią sutartį šalys galėjo nutraukti per 18 mėnesių, nė viena iš šalių neturėjo teisės į žalos atlyginimą ir jokia kompensacija nebuvo numatyta Biogaran sutartyje, jeigu perleisti LPR negauti per tam tikrą laikotarpį. Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad Biogaran sutartis buvo papildoma paskata Niche pritarti Niche sutarties ribojančioms sąlygoms.

545

Be to, kiek tai susiję su ieškovių reikalavimais, kad būtų suteikta galimybė pasinaudoti bet kokiu ginčijamo sprendimo panaikinimu ar baudos sumažinimu, kuris Biogaran gali būti nustatytas byloje T‑677/14, darytina nuoroda į šio sprendimo 89–99 punktus.

546

Dėl Matrix sutarties pažymėtina, kad jos 9 straipsnis panašus į Niche sutarties 13 straipsnį, todėl argumentus, kuriais ginčijami Komisijos vertinimai, susiję su Matrix sutartimi, reikia atmesti remiantis tais pačiais motyvais, dėl kurių atmesti su Niche sutartimi susiję argumentai. Dėl konkretaus argumento, pateikto dėl Komisijos atliktos Matrix sutarties analizės, pagal kurią ir Matrix susijusi su žalos atlyginimu Niche klientams, nes jos ir Niche atsakomybė bendra, primintina, jog tokios išlaidos nelaikomos taikaus ginčo sprendimo sąnaudomis (žr. šio sprendimo 531 punktą), todėl nepateisina Matrix sutartyje nustatyto mokesčio pervedimo, juo labiau kad nei ieškovės, nei Matrix nesugebėjo įrodyti, kad 11,8 mln. GBP sumą sudarė tokios išlaidos ar kad tai buvo taikaus ginčo sprendimo sąnaudos.

547

Vadinasi, ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, 1452, 1453, 1463, 1464 ir 1467 konstatuojamąsias dalis) Komisija teisingai nusprendė, kad Matrix sutartimi Matrix buvo skatinama pritarti toje sutartyje nustatytoms neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms.

548

Primintina, kad ieškovės neginčijo neginčijimo ir neprekiavimo sąlygų egzistavimo Niche ir Matrix sutartyse.

549

Remiantis Niche ir Matrix sutartyse nustatytomis neginčijimo sąlygomis, šios dvi bendrovės turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų dėl patentų 339, 340, 341, 689, 947 ir 948 negaliojimo ar pripažinimo dėl pažeidimo nebuvimo, o Niche dar turėjo atsiimti EPT pateiktus protestus dėl patentų 947 ir 948 (Niche sutarties 7 ir 8 straipsniai ir Matrix sutarties 5 straipsnis). Remiantis Niche ir Matrix sutartyse nustatytomis neprekiavimo sąlygomis, šios dvi bendrovės įsipareigojo negaminti, neturėti, neimportuoti, netiekti, nesiūlyti tiekti perindoprilio, juo nedisponuoti ar neatlikti jokių su perindopriliu susijusių veiksmų, galinčių pažeisti patentus 339–341 (Niche sutarties 3 straipsnis ir Matrix sutarties 1 straipsnis). Be to, jos įsipareigojo neteikti LPR paraiškų dėl perindoprilio (Niche sutarties 10 straipsnis ir Matrix sutarties 6 straipsnis) ir turėjo nutraukti ar sustabdyti su perindopriliu susijusias sutartis, sudarytas su trečiaisiais asmenimis (Niche sutarties 11 straipsnis ir Matrix sutarties 7 straipsnis).

550

Vis dėlto ieškovės ginčijo, kad Niche ir Matrix sutartyse nustatytos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos buvo pakankamai žalingos ar jų poveikis buvo pastebimas.

551

Visų pirma, šiuo klausimu ieškovės tvirtino, kad neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos buvo susijusios su sutartimis dėl taikių susitarimų.

552

Nors neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos iš tikrųjų būtinos tam tikrų su patentais susijusių ginčų taikiam sprendimui (žr. šio sprendimo 259 punktą), primintina, kad tokios sąlygos tampa neteisėtos ir yra pakankamai žalingos įprastai konkurencijai, jeigu tomis sąlygomis nustatytų konkurencijos ribojimų tikroji priežastis yra būtent paskata, kuri konstatuota šiuo atveju, o ne tai, kad šalys pripažįsta atitinkamo patento galiojimą (žr. šio sprendimo 270 punktą).

553

Atsakant į ieškovių argumentą, jog vien dėl neginčijimo sąlygos prarastos galimybės laimėti bylą nepakanka, kad sutartį, kuria siekiama taikiai išspręsti realų ginčą, būtų galima kvalifikuoti kaip ribojimą dėl tikslo (žr. šio sprendimo 505 punktą), reikia akcentuoti, kad, nors neginčijimo sąlyga savaime netrukdo įeiti į rinką, ji, be kita ko, užkerta kelią pareikšti ieškinius, kuriais siekiama „suteikti galimybę“, kiek tai susiję su rizikingu išleidimu, taigi pasinaudoti viena iš priemonių, leidžiančių taip įeiti į rinką (taip pat žr. šio sprendimo 257 punktą). Svarbu priminti ir tai, kad Komisija šiuo atveju kvalifikavo kaip ribojimą dėl tikslo ne tik Niche ir Matrix sutartyse nustatytas neginčijimo sąlygas, bet ir abi šias sutartis, kuriose nustatytos neginčijimo sąlygos, neprekiavimo sąlygos ir paskata pritarti tokioms sąlygoms (ginčijamo sprendimo 1375 ir 1481 konstatuojamosios dalys).

554

Antra, ieškovės tvirtino, kad Niche ir Matrix sutartyse nustatytos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos nepakankamai žalingos, nes jų poveikį lemia atitinkamų patentų, o ne sutarčių sąlygų buvimas.

555

Šiuo klausimu primintina, kad generinių vaistų bendrovės skatinimas pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms pagrindžia išvadą dėl ribojimo dėl tikslo, nepaisant to, kad sutartyje dėl taikaus susitarimo nustatytos sąlygos, kurių taikymo sritis neviršija atitinkamo patento taikymo srities (žr. šio sprendimo 273 punktą). Taigi, nors, kaip tvirtino ieškovės, neprekiavimo sąlygos netrukdė Niche ir Matrix įeiti į rinką pateikiant patento nepažeidžiantį produktą ir jų poveikį lėmė tik sprendimas dėl įpareigojimo už nagrinėjamų patentų pažeidimą, o gal net joms leido su partneriais imtis naujo, nepažeidžiančio patento, perindoprilio kūrimo projekto naudojantis pervestu mokesčiu (žr. šio sprendimo 506 punktą), vis dėlto Niche ir Matrix sutartys yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo.

556

Trečia, ieškovės ginčijo tai, kad neginčijimo sąlygos buvo pakankamai žalingos, ir tvirtino, kad jos buvo susijusios tik su vienu iš visų EPT protestą dėl patento 947 pareiškusių asmenų, o kitoms generinių vaistų bendrovėms jos nedarė jokio poveikio, nes ginčas buvo susijęs tik su teisių pažeidimu.

557

Reikia nuspręsti, kad, net jeigu tokie teiginiai, susiję su Niche ir Matrix sutarčių daromu poveikiu tik toms generinių vaistų bendrovėms, kurios buvo šių sutarčių šalys, būtų patvirtinti, jie nepaneigia to, kad dėl neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų tos bendrovės buvo išstumtos iš rinkos manais už pervestą mokestį, kuris buvo paskata, taigi tos sutartys pakankamai žalingos, todėl jų konkretaus poveikio nagrinėjimas perteklinis.

558

Vadinasi, Komisija nesuklydo nuspręsdama, kad Niche ir Matrix sutartys ribojo konkurenciją dėl tikslo.

559

Šios išvados nepaneigia tariamos Komisijos vertinimo klaidos, kurias ji padarė pristatydama Niche ir Matrix sutarčių ekonominį ir teisinį kontekstą ir atsižvelgdama į subjektyvius šalių ketinimus.

560

Iš tikrųjų ieškovių teiginys, kad Niche ir Matrix sutarties šalys neturėjo antikonkurencinių ketinimų ir siekė teisėtų tikslų, būtent dėl kurių Niche ėmėsi iniciatyvos ir kreipėsi į ieškoves, nepaneigia nei skatinančios naudos buvimo, nei sutartyse nustatytų neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų konkurenciją ribojančio pobūdžio. Todėl, net jeigu nagrinėjami argumentai būtų grindžiami įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet kuriuo atveju jie nepaneigia Komisijos nustatyto Niche ir Matrix sutarčių kvalifikavimo kaip ribojimo dėl tikslo.

561

Reikia pridurti ir tai, kad šalių valia nėra būtinas veiksnys tam tikros rūšies įmonių veiksmų derinimo ribojamajam pobūdžiui nustatyti (žr. šio sprendimo 222 punktą).

562

Be to, atsižvelgdama į tai, kad Niche ir Matrix sutartyse buvo nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, kurių ribojamasis pobūdis nebuvo tinkamai ginčytas, dėl konstatuoto paskatos egzistavimo Komisija pagrįstai jas laikė išstūmimo iš rinkos sutartimis, kuriomis dėl šios priežasties siekiama antikonkurencinio tikslo. Taigi, remiantis suformuota jurisprudencija, vien aplinkybė, kad susitarimu siekiama ir teisėtų tikslų, neužkerta kelio konkurencijos ribojimo dėl tikslo kvalifikavimui (žr. šio sprendimo 222 punktą).

563

Dėl tariamų vertinimo klaidų, kurias Komisija padarė atsižvelgdama į Niche ir Matrix sutarčių ekonominį ir teisinį kontekstą, reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu ieškovės pakartojo argumentus dėl Niche ir Matrix pajėgumo ir ketinimo įeiti į rinką, turėdamos omenyje, be kita ko, ieškovių patentus, ginčus dėl tų patentų ir Niche kylančius finansinius ir reguliavimo sunkumus (žr. šio sprendimo 507 ir 519 punktus). Kadangi šie argumentai buvo išnagrinėti ir atmesti pagrinde, kuriuo ginčijamas Niche ir Matrix, kaip potencialių konkurenčių, statusas (žr. šio sprendimo 432–501 punktus), jie nepaneigia Niche ir Matrix sutarčių ribojamojo pobūdžio dėl tikslo.

564

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą pagrindą, susijusį su teisės ir vertinimo klaidomis, padarytomis Niche ir Matrix sutartis kvalifikuojant kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

565

Ieškovės teigia, kad Komisija padarė skirtingų teisės ir vertinimo klaidų, susijusių su Niche ir Matrix sutarčių kvalifikavimu kaip konkurencijos ribojimo dėl poveikio.

566

Primintina, jog, jeigu tam tikri sprendimo motyvai teisiškai yra pakankami jam pagrįsti, galimos šio sprendimo kitų motyvų klaidos bet kuriuo atveju neturi įtakos jo rezoliucinei daliai. Be to, jeigu Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama keliomis argumentų grupėmis, kurių kiekvienos pakanka šiai daliai pagrįsti, iš esmės Bendrasis Teismas turi panaikinti nagrinėjamą sprendimą tik tuo atveju, jei visos šios grupės būtų neteisėtos. Remiantis šia prielaida, tik su viena argumentų grupe susijusios klaidos ar kito pažeidimo nepakanka ginčijamam sprendimui panaikinti, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos institucijos priimto sprendimo rezoliucinei daliai (žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo General Electric / Komisija, T‑210/01, EU:T:2005:456, 42 ir 43 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

567

Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 219 punkte, vertinant, ar susitarimui taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, nebūtina atsižvelgti į jo konkretų poveikį, jeigu nustatyta, kad jo tikslas – trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje.

568

Todėl, jeigu Komisija konstatuotą pažeidimą grindžia ribojimo dėl tikslo ir ribojimo dėl poveikio buvimu, klaida, lėmusi motyvų, susijusių su ribojimu dėl poveikio, neteisėtumą, bet kuriuo atveju nedaro lemiamo poveikio Komisijos sprendimo rezoliucinei daliai, nes motyvas, susijęs su ribojimo dėl tikslo buvimu, kuriuo vieninteliu gali būti grindžiamas pažeidimo konstatavimas, neturi trūkumų.

569

Šiuo atveju, išnagrinėjus pagrindą, susijusį su teisės ir vertinimo klaidomis, padarytomis kvalifikuojant Niche ir Matrix sutartis kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo, matyti, jog ieškovės neįrodė, kad Komisija padarė klaidą, nes ginčijamame sprendime nustatė, kad nagrinėjamomis sutartimis siekta trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

570

Taigi šį pagrindą reikia atmesti kaip netinkamą.

643

Reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, pateiktus dėl to, kad, pirma, Teva sutartis lėmė Teva skatinančią naudą ir, antra, ta sutartis ribojo jos pastangas konkuruoti su patentuotų vaistų bendrove, o jeigu tenkinamos šios sąlygos, reikia konstatuoti ribojimo dėl tikslo buvimą (žr. šio sprendimo 272 punktą). Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad skatinančios naudos buvimo nustatymą iš dalies lemia tam tikrų Teva sutarties sąlygų ribojamasis pobūdis, kaltinimai, pateikti dėl sutarties sąlygų vertinimo, bus nagrinėjami pirmiau nei pateiktieji dėl toje sutartyje nustatyto mokesčio pervedimo vertinimo. Galiausiai bus nagrinėjamas subsidiariai pateiktas kaltinimas dėl ieškovėms atsižvelgiant į Teva sutartį inkriminuoto pažeidimo trukmės.

644

Pirmiausia reikia atmesti ieškovių teiginius dėl Komisijos padarytų teisės ir vertinimo klaidų, nes ji Teva sutartį kvalifikavo kaip ribojimą dėl tikslo, nors jos potencialus poveikis buvo palankus konkurencijai, o ribojamasis poveikis visiškai hipotetinis (žr. šio sprendimo 634 punktą). Žinoma, reikia priminti, kad Komisija ir teismas, nagrinėdami sutarties tikslą riboti konkurenciją, ypač atsižvelgdami į jos ekonominį ir teisinį kontekstą, negali visiškai nepaisyti potencialaus šios sutarties poveikio (žr. šio sprendimo 304 punkte nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto iš jurisprudencijos išplaukia ir tai, kad konkurencijos ribojimo dėl tikslo egzistavimo nustatymo, visų pirma remiantis atitinkamos sutarties ekonominio ir teisinio konteksto nagrinėjimu, neturi lemti šios sutarties poveikio vertinimas, antraip SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas konkurencijos ribojimo dėl tikslo ir dėl poveikio atskyrimas netektų veiksmingumo (žr. šio sprendimo 221 punktą). Siekiant patikrinti, ar sutartis gali daryti konkretų konkurenciją ribojantį poveikį, būdingą susitarimams, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, potencialus susitarimo poveikis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į to susitarimo sudarymo metu objektyviai numatomus duomenis (šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvados byloje ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:272, 84 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 80–82 punktus). Taigi šiuo atveju nurodytas tariamas potencialus poveikis, nesvarbu, ar konkurenciją ribojantis, ar jai palankus, grindžiamas hipotetinėmis aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti Teva sutarties sudarymo metu, kaip antai EPT sprendimu dėl patento 947 galiojimo ar kitų generinių vaistų bendrovių atėjimu į Jungtinės Karalystės rinką, į kurias negali būti atsižvelgiama nagrinėjant tikslą riboti konkurenciją (taip pat žr. šio sprendimo 667 ir 668 punktus).

645

Toliau, kiek tai susiję su teiginiais dėl Teva sutarties sąlygų antikonkurencinio pobūdžio nebuvimo, primintina, jog, pirma, tai, kad taikiuose susitarimuose įtvirtintos neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos, neužkerta kelio sutartis dėl taikių susitarimų, kuriuose nustatytos tokios sąlygos, kvalifikuoti kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo (žr. šio sprendimo 273 punktą). Be to, nors ieškovės tvirtino, kad Teva sutarčiai turėjo būti taikoma šalutinių ribojimų teorija, nes neginčijimo ir neprekiavimo sąlygos būtinos ir proporcingos taikiam nagrinėjamo ginčo išsprendimui, jau buvo nuspręsta, kad šį būtinumo ir proporcingumo ryšį gali nutraukti konstatuota paskata pritarti tokioms sąlygoms (žr. šio sprendimo 291 punktą). Taigi ši teorija Teva sutarčiai gali būti taikoma, tik jeigu toje sutartyje numatyto mokesčio pervedimas nebuvo paskata (žr. šio sprendimo 679–699 punktus).

646

Antra, reikia nuspręsti, kad ieškovių pateikti argumentai nepaneigia to, kad Teva sutartyje nustatyta neginčijimo sąlyga yra ribojamoji.

647

Remiantis šia sąlyga, Teva įsipareigojo neginčyti patentų 947 ir 339–341 Jungtinėje Karalystėje visą Teva sutarties galiojimo laikotarpį, be to, ji neprarado teisės dėl šių patentų tęsti protesto procedūros EPT (Teva sutarties 2.4 straipsnis).

648

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad ši neginčijimo sąlyga sukėlė dviejų rūšių pagrindinių pasekmių: pirma, užkirto kelią Teva įrodyti, kad produktas, kuriuo ketino prekiauti, nepažeidė teisių, ir, antra, užkirto kelią objektyviam ieškovių patentų galiojimo Jungtinėje Karalystėje teisiniam nagrinėjimui (1546 konstatuojamoji dalis).

649

Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovės neginčijo Teva sutartyje nustatytos neginčijimo sąlygos sukeliamų pirmos rūšies pasekmių, bet teigė, kad tokios pasekmės būdingos bet kurioms taikiame susitarime nustatytoms neginčijimo sąlygoms (žr. šio sprendimo 625 punktą). Tačiau šiuo klausimu primintina, jog vien tokios sąlygos įprasto buvimo taikiame susitarime nepakanka, kad būtų užkirstas kelias galimybei konstatuoti antikonkurencinį tikslą (žr. šio sprendimo 273 ir 645 punktus).

650

Be to, reikia nuspręsti, jog šiuo atveju nesvarbu tai, kad neginčijimo sąlyga susijusi tik su ieškiniais Jungtinėje Karalystėje ir neapima procedūrų EPT, nes Teva sutarties teritorinė taikymo sritis apima tik Jungtinę Karalystę, kurioje draudžiamas bet koks patento 947 ir proceso patentų galiojimo ginčijimas. Šiuo klausimu primintina, kad susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip ribojimas dėl tikslo, net jeigu jo teritorinė taikymo sritis apima tik vieną valstybę narę (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. / Komisija, C‑125/07 P, C‑133/07 P ir C‑137/07 P, EU:C:2009:576, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

651

Toliau, nors, kaip tvirtino ieškovės, neginčijimo sąlyga negalėjo padaryti poveikio patento 947 atšaukimo procedūrai, kurią Jungtinėje Karalystėje pradėjo Teva patronuojamoji bendrovė, o ta procedūra buvo sustabdyta, kol bus priimtas EPT galutinis sprendimas protesto procedūroje, nesusijusioje su Teva sutartimi, vis dėlto ši sąlyga užkerta kelią bent jau pareikšti kitus ieškinius dėl šio patento negaliojimo visą Teva sutarties galiojimo laikotarpį, ir, remiantis tos sutarties 2.4 straipsniu, šis draudimas taikomas Teva UK Ltd ir jos patronuojamųjų bendrovių tiek tiesioginiams ieškiniams, tiek bet kokiai pagalbai tretiesiems asmenims, siekiant ginčyti ieškovių patentų galiojimą. Todėl šiuo atveju neturi jokios reikšmės ieškovių nurodytas aktyvus Teva dalyvavimas EPT vykusioje protesto procedūroje, be kita ko, dėl to, kad buvo pateikti Jungtinės Karalystės teismų sprendimai dėl patento 947 galiojimo (žr. šio sprendimo 635 punktą).

652

Be to, negalima kaltinti Komisijos, jog ji neįrodė, kad nebuvo svaraus pagrindo ginčyti ieškovių proceso patentų galiojimą (žr. šio sprendimo 635 punktą). Iš tikrųjų tokio įrodymo nereikalaujama norint įrodyti neginčijimo sąlygos ribojamąjį pobūdį, kurį lemia panaikintos realios ir konkrečios galimybės įveikti su patentais susijusias kliūtis, o joms įrodyti nebūtinai reikia pateikti įrodymus apie galimą priimtą nagrinėti ieškinį dėl atitinkamų patentų negaliojimo (žr. šio sprendimo 368 punktą).

653

Galiausiai, neturi reikšmės ir ieškovių teiginys, kad neginčijimo sąlyga visiškai netrukdė tretiesiems asmenims ginčyti jų patentų (žr. šio sprendimo 635 punktą). Iš tikrųjų toks teiginys dėl Teva sutarties potencialaus poveikio tik šiai generinių vaistų bendrovei savaime nepaneigia Teva sutartyje nustatytos neginčijimo sąlygos ribojamojo poveikio (taip pat žr. šio sprendimo 556 ir 557 punktus).

654

Trečia, reikia nuspręsti, kad Komisija išimtinio pirkimo sąlygą teisingai pripažino ribojančia konkurenciją.

655

Remiantis šia sąlyga, nustatyta Teva sutarties 3 straipsnyje:

„3. Išimtinio pirkimo pareiga

3.1.   Šios Sutarties galiojimo laikotarpiu Teva įsipareigoja įsigyti visą perindoprilio kiekį, reikalingą jai pačiai ar jos patronuojamosioms bendrovėms tiekti ar pateikti Jungtinėje Karalystėje, tik iš Servier ir jos patronuojamųjų bendrovių.

<…>

3.3.   Teva neturi teisės aktyviai prekiauti produktu ar skatinti jo pardavimo už Jungtinės Karalystės ribų ir neturi leisti to daryti savo patronuojamosioms bendrovėms.

3.4.   Servier ar jos patronuojamosioms bendrovėms gavus Teva patvirtintus užsakymus dėl toliau nurodytų Produkto kiekių, pateiktus užsakymo dieną ar anksčiau, Servier ar jos patronuojamosios bendrovės įsipareigoja Teva pateikti šį Produkto kiekį iki nurodytų datų:

3.4.1. 150000 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių) pakuočių po 30 2 mg tablečių iki 2006 m. rugpjūčio 1 d., o kitais mėnesiais –75000 (septyniasdešimt penkis tūkstančius) tokių pakuočių per mėnesį;

3.4.2. 240000 (du šimtus keturiasdešimt tūkstančių) pakuočių po 30 4 mg tablečių iki 2006 m. rugpjūčio 1 d., o kitais mėnesiais –120000 (šimtą dvidešimt tūkstančių) tokių pakuočių per mėnesį;

3.4.3. 80000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) pakuočių po 30 8 mg tablečių iki 2007 m. sausio 1 d. (ar kitos šalių sutartos datos), o kitais mėnesiais –40000 (keturiasdešimt tūkstančių) tokių pakuočių per mėnesį.

<…>

3.8.   Jeigu per šios Sutarties galiojimo laikotarpį tam tikrą mėnesį:

3.8.1. Servier gauna Teva patvirtintus Produkto užsakymus tiekti Jungtinėje Karalystėje tą mėnesį, šie patvirtinti užsakymai pateikti atitinkamą užsakymo dieną ar anksčiau, o

3.8.2. Servier ir jos patronuojamosios bendrovės per dešimt darbo dienų nuo atitinkamos tiekimo datos bendrovei Teva nepristato viso jos užsakyto Produkto, kaip nustatyta 3.4 ir 3.8.1 sąlygose dėl tiekimo tą mėnesį,

3.8.3. Servier pagal 3.9 sąlygą turi sumokėti Teva fiksuotas išmokas už tą mėnesį, o Teva ir jos patronuojamosios bendrovės neturės jokių kitų teisių ar teisių gynimo priemonių (įskaitant teisę nutraukti sutartį) dėl Servier neįvykdytos pareigos Teva tiekti Produktą.

<…>“

656

Primintina ir tai, kad, remiantis Teva sutarties 2.3 straipsniu, ji įsipareigojo Jungtinėje Karalystėje negaminti, neužsakyti, neturėti, neimportuoti, netiekti, nesiūlyti tiekti generinio perindoprilio, pagaminto pagal jos sukurtą metodą ar metodą, kurį Servier laikytų pažeidžiančiu patentus 947 ir 339–341 ar pažeidžiančiu šiuos patentus iki Teva sutarties nutraukimo ar galiojimo pabaigos arba tų patentų galiojimo pabaigos, taip pat nedisponuoti tokiu perindopriliu.

657

Ginčijamo sprendimo 1552–1555 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Teva sutarties neprekiavimo sąlyga (2.3 straipsnis) ir išimtinio pirkimo sąlyga (3.1 straipsnis) darė poveikį Teva pajėgumui konkuruoti ar jos laisvei visiškai savarankiškai pasirinkti Jungtinės Karalystės rinkai skirto perindoprilio tiekimo šaltinius, šios sąlygos nagrinėjamos kaip vienas ir tas pats įpareigojimas nekonkuruoti. Ji patikslino, jog neturėjo reikšmės galimų alternatyvių perindoprilio šaltinių statusas atsižvelgiant į patentus (kaip pažeidžiančius teises ar jų nepažeidžiančius), nes pagal išimtinio pirkimo sąlygą Teva turėjo arba prekiauti tik Servier produktu, arba gauti pinigų sumą, kaip kompensaciją už nepatiektą produktą (fiksuotą 500000 GBP išmoką per mėnesį).

658

Reikia nuspręsti, kad ieškovių teiginiai dėl šio Komisijos vertinimo grindžiami klaidingu Teva sutarties išimtinio pirkimo sąlygos aiškinimu.

659

Iš tikrųjų iš Teva sutarties matyti, kad, be tiekimo ir išmokos netiekimo atveju mokėjimo galimybės, buvo ir kita galimybė, nes, be tiekimo pareigos, žinoma, nurodytos Teva sutarties 3.4 straipsnyje, buvo aiškiai numatyta galimybė netiekti, kurios nebuvo galima nei ginčyti teisme, nei dėl jos Teva nutraukti sutartį, jai netgi netaikytos sąlygos, kaip antai ribojimas laiko atžvilgiu, išskyrus vienintelę – išmokos sumokėjimą (Teva sutarties 3.8.2, 3.8.3 ir 8.3 straipsniai).

660

Reikia patikslinti, kad Teva sutarties 3.8.3 straipsnyje nustatytas draudimas ginčyti ir nutraukti sutartį netiekimo atveju (toliau – sutarties nenutraukimo sąlyga) atlieka lemiamą vaidmenį pateikiant šį išimtinio pirkimo sąlygos aiškinimą, nes jis pakeičia teismo skiriamą sankciją už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą arba dėl sutartinių santykių pabaigos iš anskto nustatytą finansinę kompensaciją ir taip sukuria tiekimo ir kompensacijos alternatyvą. Šiuo atžvilgiu nesvarbi aplinkybė, kad ta kompensacija yra arba tiekimo pareigos nevykdymo pasekmė, arba Servier suteiktos galimybės netiekti Teva bendrovei pasekmė.

661

Bet kuriuo atveju iš to išplaukia, kad, kaip teisingai Komisija nusprendė ginčijamame sprendime (1559 konstatuojamoji dalis), tik Servier diskrecijai palikta galimybė netiekti užkerta kelią Teva įeiti į rinką ir neleidžia atitinkamų sąlygų prilyginti įprastoms tiekimo sutarčių sąlygoms.

662

Tačiau Teva buvo nustatyta išimtinio pirkimo pareiga, kurią ginčijamo sprendimo 1588 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai kvalifikavo kaip „absoliučią“, nes Teva negalėjo jos nevykdyti, norėdama apsirūpinti iš kitų perindoprilio (nesvarbu, pažeidžiančio teises, ar ne) tiekėjų ir su šiuo perindopriliu įeiti į rinką, netgi ir tuo atveju, jeigu Servier netiektų produkto, nes sutarties nutraukimas dėl šios priežasties negalimas pagal sutarties nenutraukimo sąlygą. Kaip ginčijamo sprendimo 1557 konstatuojamojoje dalyje teisingai pažymėjo Komisija, sutarties nenutraukimo sąlyga kartu su išimtinio pirkimo sąlyga įpareigojo Teva įsigyti generinio perindoprilio tik iš Servier, todėl ji neturėjo teisės įsigyti iš kitų tiekėjų, įskaitant ir nepažeidusių Servier patentų.

663

Vadinasi, išimtinio pirkimo ir sutarties nenutraukimo sąlygos ne tik iš dalies persipina su pareiga neprekiauti, nustatyta Teva sutarties 2.3 straipsnyje, nes pagal jas draudžiama įsigyti ir parduoti ne tik ginčijamus patentus pažeidžiančio trečiųjų asmenų pagaminto perindoprilio, bet šią pareigą išplečia labiau, nei nustatyta pagal ginčijamus patentus, nes draudžiama įsigyti ir parduoti ginčijamų patentų nepažeidžiančio trečiųjų asmenų pagaminto perindoprilio.

664

Iš to išplaukia, kad Teva sutartyje nustatytos išimtinio pirkimo ir sutarties nenutraukimo sąlygos ypač trukdo Teva įsigyti produkto, todėl neleidžia jai įeiti į rinką su trečiųjų asmenų pagamintu produktu, beje, toks įėjimas su ieškovių produktu ir su trečiųjų asmenų pagamintu produktu jau draudžiamas pagal sutarties 2.3 straipsnyje nustatytą neprekiavimo sąlygą, o jos konkurenciją ribojančio pobūdžio ieškovės neginčijo.

665

Be to, reikia nuspręsti, kad išimtinio pirkimo sąlygos ir neprekiavimo sąlygos taikymas tik perindoprilio erbuminui nepaneigia jų ribojamojo pobūdžio (žr. šio sprendimo 626 punktą).

666

Iš tikrųjų ieškovės akcentavo, kad šios sąlygos taikomos tik perindoprilio erbuminui, ir neginčijo, kad produktas, kuriuo Teva ketino prekiauti Teva sutarties sudarymo metu, buvo perindoprilio erbuminas. Taigi neprekiavimo ir išimtinio pirkimo sąlygos neleido Teva įeiti į rinką su perindoprilio erbuminu, kuriuo ji ketino prekiauti Teva sutarties galiojimo laikotarpiu. Todėl, nors Teva galėjo įeiti į rinką su perindopriliu, pagamintu naudojant kitą druską nei erbuminas, kol galiojo Teva sutartis, ši sutartis trukdė Teva konkuruoti su ieškovėmis dėl perindoprilio erbumino ir ribojo konkurenciją šiuo atžvilgiu. Maža to, pažymėtina, kad ieškovių pateikti įrodymai, kuriais jos siekė patvirtinti Teva įėjimą į Jungtinės Karalystės rinką su kita druska nei erbuminas, susiję su laikotarpio, kai buvo baigusi galioti Teva sutartis, duomenimis.

667

Beje, šiuo atveju neturi reikšmės ir ieškovių teiginiai dėl potencialaus dvejopo išimtinio pirkimo sąlygos poveikio (žr. šio sprendimo 636 punktą). Iš tikrųjų primintina, kad į tokį potencialų poveikį, šiuo atveju grindžiamą aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti Teva sutarties sudarymo metu, negali būti atsižvelgta nagrinėjant tikslą riboti konkurenciją (žr. šio sprendimo 644 punktą). Reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju, priešingai, nei tvirtino ieškovės, negalima nuspręsti, kad nurodytas potencialus Teva sutarties poveikis neribojo konkurencijos ar net buvo jai palankus.

668

Jeigu EPT būtų pripažinusi patentą 947 negaliojančiu, pagal Teva sutartį ji nebūtų galėjusi įeiti į rinką su savo produktu ar Krka produktu dėl neprekiavimo sąlygos, kuri ir toliau būtų galiojusi, kaip tai patvirtina Teva sutarties 2.3 straipsnyje nurodyta patentų „galiojimo pabaiga“, priešingai nei „atšaukimas“, nurodytas Teva sutarties priedo II straipsnyje, o šis pripažinimas negaliojančiu būtų suteikęs galimybę įeiti į potencialiai šį patentą pažeidžiančių generinių vaistų rinką. Be to, net jeigu tuo atveju ieškovės Teva būtų tiekusios generinį perindoprilį, kaip jos tai tvirtino (žr. šio sprendimo 616 punktą), Teva įėjimas į rinką su ieškovių generiniu produktu ieškovėms nebūtų sudaręs konkurencijos, Teva nebūtų buvusi vienintelė ir pirmoji įėjusi į rinką, turint omenyje minėtą kitų generinių vaistų bendrovių įėjimą. Be to, jeigu EPT būtų patvirtinusi patento 947 galiojimą, Tevai būtų užkirstas kelias įsigyti generinio perindoprilio, įskaitant tą, kuris nepažeidžia pateno, iš kitų nei ieškovės įmonių, o ieškovių tiekimas, kuris šiuo atveju būtų dar labiau hipotetinis, kaip pripažįsta jos pačios (žr. šio sprendimo 636 punktą), taip pat nebūtų leidęs įeiti į rinką, kad galėtų konkuruoti su ieškovėmis. Šiuo klausimu pažymėtina, jog aplinkybės, kad Komisija nustatė pažeidimo pabaigą Teva įėjimo į Jungtinės Karalystės rinką su ieškovių produktu dieną, negalima aiškinti kaip patvirtinančios, kad Komisija pripažino faktą, kad Teva įėjo į rinką 2007 m. liepos mėn., galėdama konkuruoti su ieškovėmis. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 2125 ir 3133 konstatuojamosiose dalyse pati Komisija nurodė, kad 2007 m. liepos 6 d. nustatyta pažeidimo darymo pabaigos data paaiškinama atsargumu ir noru nustatyti sutarties šalims palankesnę datą.

669

Dėl tų pačių priežasčių šiuo atveju neturi reikšmės ir ieškovių teiginiai dėl jų ketinimo tiekti Teva, jeigu EPT pripažintų patentą 947 negaliojančiu, ir dėl paankstinto, gal net kaip pirmosios generinių vaistų bendrovės, Teva įėjimo į Jungtinės Karalystės rinką tikslo.

670

Galiausiai, negalima kaltinti Komisijos (žr. šio sprendimo 624 punktą) tuo, kad ji, vien siekdama patvirtinti savo analizę, rėmėsi Teva sutarties išaiškinimu, kurį pateikė High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (patents court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė (patentų kolegija), Jungtinė Karalystė) 2008 m. spalio 9 d. sprendime (ginčijamo sprendimo 1572 ir 1573 konstatuojamosios dalys).

671

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija teisingai vertino Teva sutarties išimtinio pirkimo ir sutarties nenutraukimo sąlygas, nuspręsdama, kad šios dvi sąlygos kartu su Teva sutarties 2.3 straipsnyje nustatyta neprekiavimo sąlyga turėjo būti nagrinėjamos bendrai kaip „pareiga nekonkuruoti“ (ginčijamo sprendimo 1552 konstatuojamoji dalis), todėl kaip apskritai Teva nustatyta pareiga neprekiauti.

672

Vadinasi, priešingai, nei iš esmės teigė ieškovės, šios sąlygos neatitinka nei tiekimo sutartyse, nei išimtinio pirkimo sutartyse įprastai nustatomų sąlygų (taip pat žr. šio sprendimo 661 ir 662 punktus), todėl neturi būti nagrinėjamos taip pat kaip taikaus susitarimo papildomame susitarime nustatytos sąlygos, nes tokie susitarimai yra įprasti komerciniai susitarimai (žr. šio sprendimo 798–808 punktus).

673

Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentus, grindžiamus įprastomis tiekimo sutartimis ar išimtinio pirkimo sutartimis.

674

Visų pirma, ieškovių nurodyta aplinkybė, kad tokios sutartys yra įprasta praktika farmacijos sektoriuje, šiuo atveju neturi reikšmės, nes Teva sutarties išimtinio pirkimo sąlyga neatitinka ieškovių nurodytų įprastai taikomų sąlygų. Reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju privačių įmonių praktika, net jeigu ji toleruojama ir jai pritaria valstybės narės viešoji valdžia, neprivaloma taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles (1984 m. sausio 17 d. Sprendimo VBVB ir VBBB / Komisija, 43/82 ir 63/82, EU:C:1984:9, 40 punktas).

675

Neturi reikšmės ir Reglamentas Nr. 2790/1999, juo labiau kad, remiantis to reglamento 2 straipsnio 4 dalimi, jis netaikomas tokiam kaip šiuo atveju nagrinėjamam konkuruojančių įmonių sudarytam išimtinio tiekimo susitarimui, pagal kurį abi įmonės siekia savo vardu prekiauti perindopriliu. Iš tikrųjų jau nuspręsta, kad Teva buvo potenciali ieškovių konkurentė (žr. šio sprendimo 614 punktą), ir šio statuso nepaneigia tai, kad sudaryta sutartis, kurią įprastai sudaro įmonės, veikiančios skirtinguose gamybos ar platinimo grandinės lygiuose.

676

Dėl Komisijos atlikto vertinimo dėl Servier-Generics sutarties, sudarytos mažiau nei po metų nuo Teva sutarties sudarymo, pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 745 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, o ieškovės tam neprieštaravo, kad pagal Servier-Generics sutartyje esančią išimtinio pirkimo sąlygą nebuvo numatyta jokio mokesčio ar išmokos, jeigu ieškovės netieks produkto. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ši sąlyga nebuvo taikoma kartu su sutarties nenutraukimo sąlyga ir neprekiavimo sąlyga, nes Generics nebuvo sukūrusi perindoprilio, su kuriuo galėtų konkuruoti, todėl tos sutarties vertinimai negali būti taikomi Teva sutarčiai.

677

Galiausiai, kadangi Komisija aiškiai akcentavo šiuo atveju specifinius ir probleminius Teva sutarties išimtinio pirkimo sąlygos aspektus (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1553–1574 konstatuojamąsias dalis), iš ginčijamo sprendimo negalima daryti išvados, kad Komisija iš esmės uždraudė vienu metu sudaryti išimtinio pirkimo sutartį ir sutartį dėl taikaus susitarimo.

678

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija teisingai nusprendė, kad Teva sutartis ribojo Teva pastangas konkuruoti su ieškovėmis.

679

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pirminė 5 mln. GBP suma (toliau – pirminė suma) ir fiksuota 500000 GBP išmoka per mėnesį, t. y. 5,5 mln. GBP suma už vienuolika mėnesių trukusį Servier produkto netiekimą (toliau – galutinė fiksuota išmoka), buvo didelė pinigų suma, sudariusi 10,5 mln. GPB, ir buvo didelė paskata bendrovei Teva nekonkuruoti su ieškovėmis (1622 konstatuojamoji dalis).

680

Siekiant nustatyti, ar kompensacinis mokėjimas, t. y. patentuotų vaistų bendrovės pervestas mokestis generinių vaistų bendrovei, yra paskata pritarti neginčijimo ir neprekiavimo sąlygoms, reikia išnagrinėti, atsižvelgiant į mokesčio pobūdį ir pagrindimą, ar jis padengia taikaus ginčo sprendimo sąnaudas. Ginčijamame sprendime Komisija teisingai išnagrinėjo, ar pervestas mokestis atitiko specifines generinių vaistų bendrovės patirtas taikaus susitarimo sudarymo sąnaudas (ginčijamo sprendimo 1592–1599 konstatuojamosios dalys).

681

Jeigu sutartyje dėl taikaus susitarimo, kurioje nustatytos konkurenciją ribojančios sąlygos, numatytu kompensaciniu mokėjimu siekta kompensuoti generinių vaistų bendrovės turėtas taikaus susitarimo sąnaudas, iš esmės šis mokėjimas neturėtų būti laikomas paskata. Tačiau tokiu atveju negalima atmesti paskatos ir konkurencijos ribojimo dėl tikslo egzistavimo. Vis dėlto Komisija turi įrodyti, kad šio taikaus susitarimo sudarymo sąnaudos, net jeigu jos nustatytos ir šio susitarimo šalys pateikia konkrečius skaičius, yra pernelyg didelės (žr. šio sprendimo 278 punktą).

682

Taikaus susitarimo dėl ginčo sąnaudos apima, be kita ko, generinių vaistų bendrovės dėl patentuotų vaistų bendrovei pareikšto ieškinio patirtas išlaidas. Iš tikrųjų šių išlaidų padengimas tiesiogiai susijęs su tokiu taikiu susitarimu. Todėl, kai generinių vaistų bendrovės išlaidų ieškiniams dydį nurodo taikaus susitarimo šalys, Komisija gali konstatuoti, kad kompensuotos išlaidos yra paskata, tik įrodydama neproporcingumą (žr. šio sprendimo 279 punktą).

683

Tačiau tam tikros generinių vaistų bendrovės išlaidos a priori pernelyg nutolusios nuo ginčo ir jo sprendimo, kad galėtų būti laikomis susijusiomis su taikiu ginčo sprendimu patentų srityje. Pavyzdžiui, tai yra pažeidžiančių patentą produktų gamybos sąnaudos, atitinkančios tų sandėliuojamų produktų vertę, taip pat tyrimų ir tobulinimo išlaidos, kad būtų sukurti tie produktai. Tas pats pasakytina ir apie generinių vaistų bendrovių tretiesiems asmenims mokėtinas sumas pagal su ginču nesusijusius sutartinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, pagal tiekimo sutartis). Jeigu susitarimo šalys nori, kad šių išlaidų sumokėjimas nebūtų kvalifikuotas kaip paskata ar kaip konkurencijos ribojimo dėl tikslo įrodymas, jos turi įrodyti, kad tos išlaidos susijusios su ginču ar jo sprendimu, paskui pagrįsti tą sumą. Šiuo tikslu jos taip pat gali remtis tuo, kad kompensuojama šių išlaidų, a priori nesusijusių su taikiu ginčo sprendimu, suma nereikšminga, todėl nepakankama, kad ji būtų reikšminga paskata pritarti sutartyje dėl taikaus susitarimo įtvirtintoms konkurenciją ribojančioms sąlygoms (žr. šio sprendimo 280 punktą).

684

Priešingai, nei teigė ieškovės, Komisija teisingai nusprendė, kad galutinė fiksuota išmoka buvo sumokėta bendrovei Teva už jos įsipareigojimą nekonkuruoti su Servier (ginčijamo sprendimo 1588 konstatuojamoji dalis), todėl tai buvo paskata pritarti neprekiavimo pareigai. Iš tikrųjų Komisija teisingai nusprendė, kad Teva sutartyje nustatytos išimtinio pirkimo ir sutarties nenutraukimo sąlygos prilygo nustatytai pareigai neprekiauti, dėl kurios Teva buvo išstumta iš rinkos (žr. šio sprendimo 671 punktą), o Teva sutarties 1.8 ir 3.8.3 straipsniai, kuriuose numatytas fiksuotos 500000 GBP išmokos per mėnesį mokėjimas, jeigu gaminys netiekiamas, taigi sukonkretintas šis išstūmimas iš rinkos, yra fiksuota išmoka, kuri aiškiai mokama už Teva nėjimą į rinką.

685

Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės ieškovių argumentas, kad fiksuota išmoka yra įprasta Anglijos teisėje taikoma sutartinė priemonė ir ji atspindi tai, ką būtų skyręs teismas už tiekimo pareigos nevykdymą. Iš tikrųjų šiame ginče išvada dėl paskatos buvimo išplaukia iš to, kad mokestis sumokėtas ne kaip taikaus susitarimo sąnaudų kompensacija ar vykdant įprastą tiekimo sutartį, o už nėjimą į rinką, kaip numatyta nurodytose sąlygose, neatsižvelgiant į šiai kompensacijai suteikti naudotą teisinę priemonę ir į tai, kad ši kompensacija prilygsta žalos atlyginimui, kurią būtų skyręs teismas (žr. šio sprendimo 680 ir 681 punktus).

686

Galutinės fiksuotos išmokos skatinamojo pobūdžio nepaneigia ir ieškovių siūlytas palyginimas su Komisijos vertinimu, atliktu dėl Lundbeck-Neolab sutarčių (žr. šio sprendimo394–398 punktus).

687

Dėl Teva sutarties 10.1 straipsnyje nustatytos pirminės sumos reikia nuspręsti, kad ieškovių pateikti argumentai nepaneigia Komisijos išvados dėl paskatos buvimo.

688

Šiuo klausimu primintina, kad Teva sutarties 10.1 straipsnyje nustatyta:

„Servier, gavusi tinkamą Teva sąskaitą faktūrą, turi sumokėti ar pavesti savo patronuojamosioms bendrovėms sumokėti bendrovei Teva5000000 [GBP] per dešimt darbo dienų nuo Teva sąskaitos faktūros gavimo. Ši sąskaita faktūra gali būti pateikta pasirašant šią [sutartį] ir turės būti nedelsiant apmokėta su sąlyga, kad Servier turės dešimt darbo dienų mokėjimui įvykdyti. Šis mokėjimas bus įnašas padengti išlaidoms, kurių Teva patyrė dėl pasirengimo sudaryti šią [sutartį], įskaitant ir neribojant išlaidas, susijusias su esamų jos tiekimo sutarčių nutraukimu Jungtinėje Karalystėje.“

689

Pirmiausia ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad Teva ex post nepateikė jokių konkrečių duomenų apie skirtingas sąnaudas, kurias kompensavo pirminė suma, išskyrus bylinėjimosi išlaidas, sudariusias ne mažiau kaip 100000 EUR už Ivax pareikštą ieškinį Servier Jungtinėje Karalystėje (1594 ir 1597 konstatuojamosios dalys). Vis dėlto ji įvertino kitas išlaidas, kurios, kaip ji mano, galėjo būti susijusios su Teva sutarties 10.1 straipsniu, prie kurių ji priskyrė perindoprilio atsargų, kurias Teva turėjo sunaikinti, vertę ir perindoprilio kūrimo sąnaudas, ir padarė išvadą, kad jos iš viso sudarė mažiau nei 40 % pirminės sumos (ginčijamo sprendimo 1596–1599 konstatuojamosios dalys).

690

Matyti, kad Komisija nusprendė, kad, net jeigu tam tikras su Teva sutarties 10.1 straipsniu susijusias išlaidas buvo galima laikyti patirtomis dėl ieškovių ir Teva ginčo taikaus sprendimo, Teva nenurodė tų išlaidų dydžio, juo labiau nepagrindė sumos, išskyrus bylinėjimosi išlaidas, kurių sumos buvo nurodytos, bet tik apytikslės ir neįrodant jų dydžio. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo vien faktą, kad Teva tik „nurodė“ (797 konstatuojamoji dalis) ar „pranešė apie“ (1597 konstatuojamoji dalis) sumą, sudariusią „mažiau nei 100000 EUR“, t. y. bylinėjimosi išlaidas, ir, atsakydama į klausimą, pateiktą per teismo posėdį, patvirtino, kad Teva dėl jų dydžio nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų.

691

Taigi ieškovės nepateikė jokio argumento ir juo labiau jokių duomenų, kaip antai Teva sutarties 10.1 straipsnyje nurodytų „tinkamų sąskaitų faktūrų“, paneigiančių šią Komisijos analizę.

692

Ieškovės tik, pirma, nurodė „atsargų sunaikinimą“ ir jų vertę. Tačiau kompensacija už sunaikintas atsargas a priori negali būti laikoma taikaus susitarimo sudarymo išlaidomis (žr. šio sprendimo 280 ir 683 punktus).

693

Bet kuriuo atveju ieškovės neįrodė tų atsargų vertės. Pirma, jų eurais nurodyta suma neatitinka sumos svarais sterlingų, nurodytos ginčijamame sprendime (1596 konstatuojamoji dalis), atsižvelgiant į Komisijos taikytą keitimo kursą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 4109 išnašą). Antra, ieškovės savo teiginiui pagrįsti nepateikė jokių kitų įrodymų, išskyrus savo ir Teva parodymus, pateiktus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, ir Teva dokumentą, kuriame šių skaičių nėra. Taigi, net jeigu šiuo atveju reikėtų nuspręsti, kad mokestis už Teva sunaikintinų produktų atsargų vertę susijęs su Teva sutartimi, nes toje sutartyje numatytas šis sunaikinimas (2.2 straipsnis), šis mokestis turi būti pripažintas skatinamuoju mokesčiu, nes jo suma nepagrįsta patvirtinamaisiais dokumentais (žr. šio sprendimo 683 punktą).

694

Antra, ieškovės nurodė 1 mln. GBP, kurį Teva ketino sumokėti vienam iš komercinių partnerių dėl nutrauktos atitinkamos komercinės partnerystės. Be to, kad generinių vaistų bendrovių tretiesiems asmenims mokėtinos sumos už galiojančių sutarčių nutraukimą a priori nėra taikaus susitarimo sudarymo išlaidos (žr. šio sprendimo 683 punktą), pažymėtina, kad nurodytos sumos tikrai nėra ieškinio priede pateiktoje atitinkamoje sutartyje.

695

Trečia, nors ieškovės teigė, kad pirminę sumą sudarė nuostoliai, kuriuos jos būtų turėjusios atlyginti Teva, jeigu jai būtų klaidingai nustatytas įpareigojimas, ir kurių mokėjimo jos būtų išvengusios dėl Teva sutarties, pažymėtina, jog šiuo teiginiu ieškovės iš esmės stengiasi įrodyti, kad pirminė suma buvo pateisinama, šią sumą lygindamos su kitokio pobūdžio išlaidomis, kurios nenumatytos Teva sutarties 10.1 straipsnyje. Iš tikrųjų šioje nuostatoje, kuri suformuluota kaip neribojanti, nurodytos tik „Teva sąnaudos“, bet ji neapima ieškovių turėtų sąnaudų ar sąnaudų, kurių jos išvengė. Šiame teiginyje ieškovės painioja ir pirminės sumos pateisinimą atsižvelgiant į taikų susitarimą, kuris šiuo atveju nagrinėjamas vienintelis, ir šios sumos proporcingumą, o vertinimui prireikus gali būti svarbus siūlytas palyginimas. Taigi primintina, kad kalbama apie du skirtingus vertinimus, kuriuos Komisija turi atlikti vieną po kito. Komisija, vertindama taikaus susitarimo dėl ginčo patentų srityje, pagal kurį pervestas mokestis, ribojamąjį pobūdį, turi, pirma, išnagrinėti, ar išlaidos, kurias padengė pervestas mokestis, pateisinamos atsižvelgiant į taikų susitarimą ir būtent ar pervestas mokestis atitinka nustatytą išlaidų, kurios dėl savo pobūdžio gali būti laikomos susijusiomis su taikiu susitarimu, sumą, paskui, jei mano, kad šios išlaidos pateisinamos, antra, patikrinti, ar jos nėra neproporcingos atsižvelgiant būtent į atitinkamų išlaidų rūšį (žr. šio sprendimo 681 ir 682 punktus).

696

Toliau, reikia nuspręsti, kad, net jeigu nurodytas palyginimas gali būti reikšmingas tikrinant, ar pradinė suma buvo pagrįsta atsižvelgiant į taikų susitarimą, ieškovės nepateikė jokio tariamai išvengtų sąnaudų įvertinimo. Iš tikrųjų jos tik nurodė pagrindinius nuostolius, jeigu pralaimėtų bylą dėl esmės po joms nustatyto įpareigojimo.

697

Galiausiai, ketvirta, kadangi ieškovės teigė, jog pradine suma siekta „apsaugoti“ išimtinio pirkimo sąlygą (žr. šio sprendimo 628 punktą), darytina išvada, kad jos manė, jog ši suma buvo kompensacija už tą sąlygą, todėl iš esmės pripažino, kad ji buvo paskata, nes ši sąlyga buvo aiškinama kaip Teva nustatyta pareiga neprekiauti (žr. šio sprendimo 684 ir 685 punktus).

698

Vadinasi, ginčijamame sprendime (1608 ir 1622 konstatuojamosios dalys) Komisija pagrįstai nustatė, kad Teva sutartyje buvo paskata bendrovei Teva pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms, nustatytoms toje sutartyje, ir neturėjo papildomai tikrinti, kaip teigė ieškovės (žr. šio sprendimo 628 punktą), ar šios sąlygos būtų mažiau ribojusios, jeigu nebūtų šio skatinamojo mokesčio. Iš tikrųjų tam, kad būtų konstatuota paskata pritarti neprekiavimo ir neginčijimo sąlygoms, reikia tik tokių sąlygų buvimo, neatsižvelgiant į tai, ar jos daugiau ar mažiau riboja, ir sąnaudų, kurias padengė atitinkamas pervestas mokestis, analizės (žr. šio sprendimo 680 ir 681 punktus).

699

Tokios paskatos buvimo nepaneigia ieškovių teiginys, kad Komisija klaidingai kartu nagrinėjo pradinę sumą ir galutinę fiksuotą išmoką ir padarė išvadą, kad buvo „pervesta 10,5 mln. GBP grynosios vertės suma“. Žinoma, kaip teisingai pažymėjo ieškovės, priešingai nei Teva sutarties 10.1 straipsnyje nustatyta pirminė suma, įgyvendinant Teva sutartį galutinė fiksuota išmoka sumokėta būtent už tai, kad ieškovės bendrovei Teva netiekė produkto, o ne, kiek tai susiję su 5,5 mln. GBP dalimi, pagal atitinkamą sutarties sąlygą, kurioje numatyta tik mėnesinė 500000 GBP išmoka. Vis dėlto, nors galima daryti išvadą, kad 10,5 mln. GBP yra faktiškai Teva pervestas mokestis, o ne mokestis, pervedamas tik pagal Teva sutarties sąlygas, visa šio faktinio mokesčio suma yra paskata dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nuspręsta, kad pirminė suma ir mėnesinė 500000 GBP išmoka yra paskata.

700

Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (konkrečiai žr. šio sprendimo 265–271 punktus), Komisija, konstatavusi šios paskatos, kurią abi sudarančios dalys numatytos Teva sutartyje, buvimą, teisingai nusprendė, kad šios sutarties tikslas nuo pat pradžių buvo konkurencijos ribojimas.

701

Šios išvados nepaneigia tariamas Teva sutarties tikslo ir tos sutarties šalių ketinimų iškraipymas.

702

Iš tikrųjų ieškovių teiginys, kad Teva sutarties šalys neturėjo antikonkurencinių ketinimų ir siekė teisėtų tikslų, be kita ko, paankstinto, gal net kaip pirmosios generinių vaistų bendrovės, Teva atėjimo į Jungtinės Karalystės rinką, nepaneigia nei skatinančios naudos buvimo, nei Teva sutarties neprekiavimo ir neginčijimo sąlygų konkurenciją ribojančio pobūdžio (taip pat žr. šio sprendimo 669 punktą). Todėl, net jeigu atitinkami argumentai būtų grindžiami įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet kuriuo atveju jie nepaneigia Komisijos nustatyto Teva sutarties kvalifikavimo kaip ribojimo dėl tikslo.

703

Be to, pažymėtina, kad šalių ketinimas nėra būtinas elementas tam tikros rūšies įmonių veiksmų derinimo ribojamajam pobūdžiui nustatyti (žr. šio sprendimo 222 punktą).

704

Maža to, kadangi buvo nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, kurių ribojamasis pobūdis nebuvo tinkamai ginčytas, Komisija, konstatavusi paskatos buvimą, Teva sutartį pagrįstai laikė išstūmimo iš rinkos sutartimi, kuria dėl šios priežasties siekiama antikonkurencinio tikslo. Remiantis suformuota jurisprudencija, vien aplinkybė, kad susitarimu siekiama ir teisėtų tikslų, neužkerta kelio konkurencijos ribojimo dėl tikslo kvalifikavimui (žr. šio sprendimo 222 punktą).

705

Ieškovės kaltina Komisiją, kad ji joms kaip už Teva sutartį inkriminuoto pažeidimo pradžios datą nustatė šios sutarties sudarymo dieną (2006 m. birželio 13 d.), o ne tą dieną, kurią Teva gavo LPR Jungtinėje Karalystėje (2006 m. gruodžio 12 d.) (žr. šio sprendimo 641 punktą).

706

Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, nagrinėjant konkurencijos sąlygas ir jos ribojimą remiamasi ne tik esama konkurencija tarp nagrinėjamoje rinkoje jau veikiančių įmonių, bet ir potencialia konkurencija tarp šių jau veikiančių ir kitų, rinkoje dar neveikiančių, įmonių (žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), antra, Komisija teisingai nusprendė, kad Teva buvo potenciali ieškovių konkurentė Teva sutarties sudarymo metu (žr. šio sprendimo 614 punktą), nors tuo metu ji neturėjo LPR (žr. šio sprendimo 478 ir 599 punktus). Vadinasi, Komisija nepadarė klaidos, nes nusprendė, kad konkurencija buvo ribojama nuo pat Teva sutarties sudarymo, t. y. 2006 m. birželio 13 d., ir kad ši data yra už šią sutartį ieškovėms inkriminuoto pažeidimo pradžios data.

707

Todėl reikia atmesti kaltinimą dėl Komisijos atlikto už Teva sutartį inkriminuoto pažeidimo trukmės vertinimo ir pagrindą, susijusį su teisės ir vertinimo klaidomis dėl Teva sutarties kvalifikavimo kaip ribojimo dėl tikslo.

708

Ieškovės teigė, kad Komisija padarė skirtingų teisės ir vertinimo klaidų, susijusių su Teva sutarties kvalifikavimu kaip konkurencijos ribojimo dėl poveikio.

709

Šį pagrindą reikia atmesti kaip netinkamą, mutatis mutandis pritaikius šio sprendimo 566–570 punktuose pateiktus argumentus.

787

Kiek tai susiję su pagrindu būtent dėl pažeidimo konstatavimo, pirma, reikės išnagrinėti ieškovių argumentus, kuriais siekiama ginčyti dvi sąlygas, leidžiančias konstatuoti ribojimą dėl tikslo, t. y. generinių vaistų bendrovę skatinančią naudą ir su ja susijusį šios bendrovės pastangų konkuruoti su patentuotų vaistų bendrove ribojimą. Toliau reikės išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai padaryti išvadą dėl pažeidimo buvimo. Galiausiai reikės įsitikinti, kad Komisija nepadarė klaidos dėl šio pažeidimo materialinio atribojimo.

788

Ieškovių subsidiariai pateiktas pagrindas dėl pažeidimo trukmės bus nagrinėjamas paskiausiai.

789

Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsniu ir suformuota jurisprudencija, kilus ginčui dėl pažeidimo konkurencijos teisės srityje egzistavimo, Komisija turi įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymų, kurie teisiškai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 86 punktas; taip pat žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

790

Tokiomis aplinkybėmis teismui kylančios abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas sprendimas dėl pažeidimo, naudai. Todėl teismas negali nuspręsti, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių pažeidimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

791

Reikia atsižvelgti į nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje. Atsižvelgiant į atitinkamų pažeidimų pobūdį ir sankcijų, kurios gali būti skirtos, pobūdį ir griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas, be kita ko, taikomas vykstant procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, už kuriuos gali būti skiriamos paprastos arba periodinės baudos (žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

792

Be to, reikia atsižvelgti į didelę žalą reputacijai, kuri fiziniam ar juridiniam asmeniui padaroma konstatavimu, kad jis dalyvavo darant konkurencijos taisyklių pažeidimą (žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

793

Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, jog pažeidimas buvo padarytas, ir pagrįstų tvirtą įsitikinimą, jog nurodyti pažeidimai yra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

794

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nebūtinai kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas turi atitikti šiuos kriterijus, kiek tai susiję su kiekviena pažeidimo dalimi. Šį reikalavimą gali atitikti institucijos nurodomų duomenų bendrai vertinama visuma (žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo CISAC / Komisija, T‑442/08, EU:T:2013:188, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

795

Išvada apie antikonkurencinį elgesį ar susitarimą kartais netgi turi būti daroma remiantis tam tikru skaičiumi sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu ir nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 57 punktas).

796

Pavyzdžiui, nors elgesio lygiagretumas savaime negali būti identifikuojamas kaip suderinti veiksmai, jis vis dėlto gali būti rimtas tokių veiksmų požymis, jeigu aptariamas elgesys nulemia tokias konkurencijos sąlygas, kurios neatitinka įprastų konkurencijos sąlygų (1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Farbenfabriken Bayer / Komisija, 51/69, EU:C:1972:72, 25 punktas).

797

Papildomos sutarties, kaip ją vadina Komisija ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje, sudarymas taip pat gali būti, kiek tai susiję su taikiu ginčo patentų srityje sprendimu, rimtas požymis, kad egzistuoja paskata, o dėl tos priežasties – konkurencijos ribojimas dėl tikslo (žr. šio sprendimo 265–273 punktus).

798

Reikia patikslinti, kad papildoma sutartis yra įprasta komercinė sutartis, „susieta“ su sutartimi dėl taikaus ginčo sprendimo, kurioje įtvirtintos sąlygos, savaime turinčios ribojimo požymių (žr. šio sprendimo 257 punktą). Tokia sąsaja egzistuoja būtent tada, kai abi sutartys sudaromos tą pačią dieną, kai jos teisiškai susijusios, vienos iš sutarčių privalomumas priklauso nuo kitos sutarties sudarymo arba kai, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jos sudarytos, Komisija gali įrodyti, kad jos neatsiejamos. Galima pridurti, kad kuo arčiau laiko atžvilgiu sudarytos dvi sutartys, tuo Komisijai lengviau įrodyti jų neatsiejamumą.

799

Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad sutartis dėl taikaus susitarimo ir papildoma sutartis sudarytos tą pačią dieną arba kad yra sutartinis ryšys tarp jų, atskleidžia faktą, kad šios sutartys susilieja į ta pačią sutartinę visumą. Iš tiesų, jei šios sutartys nebūtų sudarytos tą pačią dieną (ir jei nebūtų sutartinio ryšio tarp jų), viena iš derybų šalių kitai šaliai suteiktų viską, ko ši pageidauja, be jokios garantijos, kad ją galiausiai pasieks laukiamas atlygis. Šis dviejų sutarčių ryšys laiko atžvilgiu arba teisinis ryšys taip pat yra požymis, kad dėl jų buvo derėtasi bendrai.

800

Vis dėlto papildoma sutartis yra įprasta komercinė sutartis, kuri galėtų egzistuoti savarankiškai, neginčijant taikaus ginčo sprendimo. Priešingai, sutarties dėl taikaus susitarimo sudarymas nereiškia, kad tuo pat metu turi būti sudaryta komercinė sutartis. Todėl abiejų sutarčių susieti nereikia. Be to, ji negali būti pateisinama taikiu ginčo sprendimu, nes papildoma sutartimi siekiama ne pasiekti tokį sprendimą, o sudaryti komercinį sandorį.

801

Beje, papildoma sutartis reiškia, kad viena šalis kitai šaliai turi perleisti finansinį ar nefinansinį turtą. Pagal ją, be kita ko, patento savininkė gali perleisti turtą generinių vaistų bendrovei.

802

Taigi kyla pavojus, kad komercinės sutarties ir sutarties dėl taikaus susitarimo, kuriame įtvirtintos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, kurios savaime turi konkurencijos ribojimo požymių (žr. šio sprendimo 257 punktą), susiejimu realiai siekiama, prisidengiant komerciniu sandoriu, jei reikia, pasitelkiant sudėtingą sutartinę sąrangą, paskatinti generinių vaistų bendrovę pritarti šioms sąlygoms už papildomoje sutartyje numatytą mokesčio pervedimą.

803

Taigi aplinkybė, kad komercinė sutartis, kuri įprastai nepasitelkiama taikiam ginčo sprendimui (žr. šio sprendimo 800 punktą) ir pagal kurią patentuotus vaistus gaminančios bendrovės turtas perleidžiamas generinių vaistų bendrovei, siejama šio sprendimo 798 straipsnyje išdėstytomis sąlygomis su sutartimi dėl taikaus ginčo sprendimo, kurioje yra konkurenciją ribojančių sąlygų, ir tai yra rimtas požymis, kad egzistuoja kompensacinis mokėjimas (žr. šio sprendimo 264 punktą).

804

Vis dėlto pirmesniame punkte aptartas rimtas požymis yra nepakankamas, ir Komisija turi jį pagrįsti pateikdama kitų nuoseklių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja kompensacinis mokėjimas. Toks mokėjimas konkrečiame papildomų sutarčių kontekste atitinka tą dalį patentuotus vaistus gaminančios bendrovės atliekamo mokėjimo, kuris viršija „įprastą“ perleidžiamo turto vertę (arba prireikus „įprastą“ perleidžiamo turto vertės dalį, kuri viršija generinius vaistus gaminančios bendrovės pervestą mokestį).

805

Šiuo klausimu reikia akcentuoti tai, kad Komisija, remdamasi tam tikrais požymiais, be kita ko, aplinkybe, kad Lupin nesuteikė jokių garantijų, kad patentas bus išduotas, kad jis galios ar kad reikalaujami produktai ar metodai nepažeis teisių (Lupin sutarties 2.2 straipsnio a punktas), ginčijamame sprendime du kartus nurodė, kad dėl Lupin technologijos įsigijimo nebuvo derėtasi „rinkos sąlygomis“ (1950 ir 1952 konstatuojamosios dalys).

806

Pažymėtina, jog sąvoka „įprastos konkurencijos sąlygos“, į kurią panaši sąvoka „įprastos rinkos sąlygos“, nors ji ir nevartojama kartelių srityje, yra žinoma konkurencijos teisėje, tiesa, konkrečioje valstybės pagalbos srityje, siekiant nustatyti, ar valstybė elgėsi kaip privatus investuotojas (2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 68 punktas), t. y. ar nagrinėjamoms įmonėms suteikta nauda yra įprastas atlygis už valstybės gautą dalį. Taigi ši sąvoka pagal analogiją gali būti svarbus orientacinis parametras, kai reikia nustatyti, ar dvi komercinį sandorį sudariusios įmonės veikė remdamosi tik argumentais, susijusiais su iškeičiamo turto finansine verte, pavyzdžiui, jo pelningumo perspektyva, todėl įprastomis rinkos sąlygomis.

807

Jeigu Komisija pateikia informacijos ar įrodymų, leidžiančių jai teigti, kad papildoma sutartis nebuvo sudaryta įprastomis rinkos sąlygomis, sutarčių šalys gali pateikti savo faktinių aplinkybių versiją ir pagrįsti dėstomus teiginius įrodymais, kuriuos gali pateikti ir kurie leidžia nuspręsti, kad komercinė sutartis, nors ir susieta su sutartimi dėl taikaus susitarimo, grindžiama kitais pagrindais nei konkurento išstūmimas iš rinkos už kompensacinį mokėjimą. Sutarčių šalys gali teigti, kad papildoma sutartis buvo sudaryta rinkos sąlygomis, ir pateikti tinkamus įrodymus, susijusius, pavyzdžiui, su sektoriaus pramoniniais ir komerciniais papročiais arba konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

808

Atsižvelgdama į visus turimus duomenis ir prireikus į tai, kad sutarčių šalys nepateikė paaiškinimo ar įtikinamo paaiškinimo, Komisija, atlikusi bendrą vertinimą, gali pagrįstai konstatuoti, kad papildoma sutartis nebuvo sudaryta įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. kad patentuotų vaistų bendrovės pervestas mokestis viršija perleidžiamo turto vertę (arba kad generinių vaistų bendrovei perleisto turto vertė viršija jos atliktą mokėjimą). Tokiu atveju Komisija gali konstatuoti kompensacinį mokėjimą (žr. šio sprendimo 804 punktą).

809

Taigi kompensacinis mokėjimas, jeigu juo nesiekiama kompensuoti su taikiu susitarimu susijusių sąnaudų, yra paskata (žr. šio sprendimo 265 ir 278–280 punktus). Taip yra tuo atveju, kai mokėjimas atliekamas pagal papildomą sutartį, kuria siekiama ne taikiai išspręsti ginčą, o įvykdyti komercinį sandorį (žr. šio sprendimo 800 punktą).

810

Vis dėlto sutarčių šalys dar gali remtis aptariamos naudos nereikšmingumu, nes tos naudos suma yra nepakankama, kad ji galėtų būti laikoma reikšminga paskata pritarti konkurenciją ribojančioms sąlygoms, nustatytoms sutartyje dėl taikaus susitarimo (žr. šio sprendimo 280 punktą).

811

Reikia išnagrinėti konkrečias šio atvejo aplinkybes atsižvelgiant būtent į pateiktus argumentus.

812

Pažymėtina, kad Servier ir Lupin tą pačią dieną sudarė sutartį dėl taikaus ginčo išsprendimo, kurioje nustatytos neprekiavimo ir neginčijimo sąlygos, ir technologijų perdavimo sutartį, pagal kurią Servier iš Lupin nusipirko tris pastarosios pateiktas patentų paraiškas. Maža to, šios dvi sutartys sudarytos kaip viena sutartis. Taigi dviejų sutarčių ryšys akivaizdus.