22.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 287/19

1.

Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB (1) 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią tam tikrose ūkio šakose keturių savaičių minimalių kasmetinių atostogų trukmė gali būti sumažinta kolektyvine sutartimi?

2.

Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią kolektyvinėse sutartyse galima nustatyti, kad darbo užmokesčio sumažėjimas referenciniu laikotarpiu dėl darbo sutrumpintą darbo laiką, prastovų arba nebuvimo darbe ne dėl darbuotojo kaltės turi įtakos skaičiuojant užmokestį už atostogas, ir dėl to darbuotojas už keturių savaičių minimalias kasmetines atostogas visiškai negauna užmokesčio, o pasibaigus darbo santykiams negauna atostogų kompensacijos?

3.

Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas: ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią kolektyvinėse sutartyse galima nustatyti, kad darbo užmokesčio sumažėjimas referenciniu laikotarpiu dėl darbo sutrumpintą darbo laiką, prastovų arba nebuvimo darbe ne dėl darbuotojo kaltės turi įtakos skaičiuojant užmokestį už atostogas, ir dėl to darbuotojas už keturių savaičių minimalias kasmetines atostogas gauna mažesnį užmokestį, o pasibaigus darbo santykiams — mažesnę atostogų kompensaciją, negu gautų tokiu atveju, kai užmokestis už atostogas būtų skaičiuojamas remiantis vidutiniu darbo užmokesčiu, kurį darbuotojas būtų gavęs referenciniu laikotarpiu nesant tokio sumažėjimo? Jei taip, pagal nacionalinės teisės aktus kokia didžiausia darbuotojo nesumažinto darbo užmokesčio procentine dalimi galima leisti kolektyvine sutartimi sumažinti užmokestį už atostogas dėl darbo sutrumpintą darbo laiką, prastovų arba nebuvimo darbe ne dėl darbuotojo kaltės referenciniu laikotarpiu, kad būtų galima daryti išvadą, jog ši nacionalinės teisės norma aiškinama nepažeidžiant Sąjungos teisės?

4.

Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinė kolektyvinės sutarties norma, pagal kurią teisė į atostogas neatsiranda už tuos metų laikotarpius, kuriais dėl ligos nedarbingas darbuotojas negavo nei darbo užmokesčio, nei ligos ar laikino nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokos, jei dėl to darbuotojas turi į teisę į mažiau negu keturias savaites kasmetinių atostogų?

5.

Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinė kolektyvinės sutarties norma, pagal kurią teisė gauti užmokestį už atostogas arba atostogų kompensaciją pasibaigus darbo santykiams nepriklauso tais metais, kai dėl prastovų arba nebuvimo darbe ne dėl darbuotojo kaltės, visų pirma dėl ligos, faktiškai negautas bruto darbo užmokestis?

6.

Ar ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinė kolektyvinės sutarties norma, pagal kurią teisė į atostogas ir atostogų kompensaciją išnyksta pasibaigus kalendoriniams metams, einantiems po tų metų, kuriais atsirado teisė į atostogas, todėl taip apribojama nedarbingo darbuotojo galimybė kaupti teises į mokamas kasmetines atostogas už kelis iš eilės referencinius laikotarpius? Jei taip, ar Sąjungos teisė nacionalinėje teisėje būtų taikoma geriau ir veiksmingiau, jeigu tokia kolektyvinės sutarties norma būtų visiškai netaikoma arba nepažeidžiant Sąjungos teisės pakeista taip, kad būtų nustatytas ne metų trukmės, o tam tikras ilgesnis terminas?

7.

Jei į vieną arba kelis iš 1–5 klausimų būtų atsakyta teigiamai: ar pagal bendruosius Sąjungos teisėje galiojančius teisinio tikrumo ir negaliojimo atgal principus reikalaujama, kad galimybė visiems suinteresuotiems asmenims remtis ES Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalies aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateiks išnagrinėjęs šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, būtų apribota laiko atžvilgiu, nes nacionalinių aukščiausiųjų teismų praktikoje prieš tai buvo nuspręsta, kad taikytinų nacionalinės teisės ir kolektyvinio susitarimo normų negalima aiškinti nepažeidžiant Sąjungos teisės? Jei Teisingumo Teismas į tai atsakys neigiamai: ar su Sąjungos teise suderinama tai, kad nacionaliniai teismai, remdamiesi nacionaline teise, užtikrina teisėtų lūkesčių apsaugą darbdaviams, besiremiantiems nacionalinių aukščiausiųjų teismų praktika, ar teisėtų lūkesčių apsaugą turi užtikrinti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas?